- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-12
- Bylos Nr.
- e2-1588-790/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01401-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kondicionieriai“
- Atsakovas
- „KAD Project“
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kondicionieriai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 7 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Investbudas Lt“ (teisių perėmėja uždaroji akcinė bendrovė „Kondicionieriai“) ieškinį atsakovei „KAD Project“ Sp. z o. o. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Investbudas Lt“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės bendrovės „KAD Project“ Sp. z o. o. 126 000 Eur skolos, 4 409,10 Eur palūkanų, 6 proc. metinių procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2016 m. spalio 17 d. sudarė su atsakove paskolos sutartį, kuria paskolino atsakovei 126 000 Eur. Iškėlus ieškovei bankroto bylą, jos bankroto administratorė informavo atsakovę, kad paskolos sutartis nebus vykdoma ir yra laikoma pasibaigusia. Bankroto administratorė prašė, kad atsakovė ne vėliau kaip per 15 dienų grąžintų ieškovei paskolintą sumą ir sumokėtų 3 949 Eur palūkanų. Atsakovė gavo ieškovės prašymą, tačiau neįvykdė jos reikalavimo.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 3 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies. Teismas pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2016 m. spalio 17 d. paskolos sutartį ir taikė restituciją, priteisdamas ieškovei iš atsakovės 126 000 Eur. Kitų ieškovės reikalavimų teismas netenkino.
3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 27 d. nutartimi pakeitė ieškovę BUAB „Investbudas Lt“ jos teisių ir pareigų perėmėja UAB „Kondicionieriai“. 2020 m. kovo 9 d. naujoji ieškovė pateikė teismui prašymą išduoti Europos vykdomąjį raštą. 2020 m. kovo 10 d. teisėjos rezoliucija šis prašymas buvo patenkintas, nurodant, kad Europos vykdomasis raštas bus išduotas įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl šalies pakeitimo.
Šalies argumentai
4. Ieškovė pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovės 126 000 Eur vertės turtą, pavedant pasirinktam antstoliui jį surasti ir Lietuvoje areštuoti 26 000 Eur vertės turtą, Lenkijoje areštuoti 100 000 Eur vertės turtą, kai atitinkamas teismas Lenkijoje pripažins šią nutartį vykdytina; nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių išversti į lenkų kalbą ir išsiųsti atitinkamam Lenkijos teismui su prašymu ją pripažinti ir vykdyti. Ieškovė nurodė, kad ieškinio suma yra didelė, kad teismo sprendimas yra priimtas dar 2019 m. sausio 3 d., tačiau vykdomojo rašto išdavimo procedūros tęsiasi iki šiol, kad teismo sprendimas nėra pradėtas vykdyti, todėl tikimybė, kad jis bus įvykdytas, mažėja.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. liepos 7 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
6. Teismas, remdamasis teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais, nurodė, kad didelė ieškinio suma pati savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nenurodė jokių argumentų ar įrodymų, leidžiančių padaryti bent tikėtiną išvadą, kad atsakovė siekia išvengti ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo, nors būtent jai tenka pareiga įrodyti tokias aplinkybes.
III. Atskirojo skundo argumentai
7. Ieškovė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Teismas dar 2019 m. sausio 3 d. priėmė ieškovei palankų sprendimą, tačiau skundžiamoje nutartyje vertino tik teorinę galimybę, kad atsakovė gali siekti išvengti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo.
7.2. Atsakovė 18 mėnesių nevykdo teismo sprendimo, o tai savaime sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovė vengia atsiskaityti su ieškove. Dėl šios priežasties teismas negalėjo teigti, esą ieškovė nenurodė jokių aplinkybių, bent tikėtinai pagrindžiančių, kad atsakovė gali vengti įvykdyti jai nepalankų teismo sprendimą. Jeigu atsakovė būtų įvykdžiusi teismo sprendimą, ieškovei nekiltų poreikio prašyti išduoti jai vykdomąjį raštą ar taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės turtui.
7.3. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad tuo atveju, kai ieškinio suma yra didelė, poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra preziumuojamas.
7.4. Ieškovės pateikti dokumentai patvirtina, kad atsakovė ne tik nevykdo įsiteisėjusio teismo sprendimo, tačiau taip pat galimai sąmoningai nepriima ieškovės ir teismo jai siunčiamų dokumentų. Tai papildomai patvirtina galimą atsakovės nesąžiningumą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nebuvo patenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
9. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos nustačius šias sąlygas: pirma, ieškinio reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas, antra, netenkinus prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliatyvios (viena kitą papildančios), todėl, nenustačius bent vienos iš jų, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.
10. Byloje kilo ginčas dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui – egzistavimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės turtui, nes, teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių jai palankus teismo sprendimas negalės būti įvykdytas. Ieškovė, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, teigia, kad pagal susiformavusią teismų praktiką, aplinkybė, jog ieškiniu prašoma priteisti suma yra didelė, pati savaime sudaro pagrindą preziumuoti, kad egzistuoja grėsmė ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, ieškovės teigimu, poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones šiuo atveju taip pat patvirtina tai, kad byloje yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas už akių, o atsakovė jo nevykdo ir galimai vengia priimti teismo ir ieškovės jai teikiamus dokumentus. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su tokiais ieškovės argumentais.
11. Vertinant ieškovės atskirajame skunde išdėstytų argumentų pagrįstumą, visų pirma, pažymėtina, kad, priešingai nei nurodė ieškovė, pagal naujausią ir aktualiausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, didelė ieškinio suma nepagrindžia poreikio taikyti atsakovo turto areštą. Teismų praktikoje yra laikomasi nuoseklios pozicijos, kad ši aplinkybė pati savaime nei palengvina, nei apsunkina ar padaro nebeįmanoma galimybę įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Ieškinio sumos dydis – tai tik vienas iš daugelio kriterijų, kuriais remiamasi sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien tik šis kriterijus negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas spręsti dėl tokios grėsmės buvimo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr e2-134-516/2018, 2019 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1122-1120/2019, 2020 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1199-553/2020 ir kt.).
12. Teismų praktikoje išaiškinta, kad ne asmens, kuriam prašoma taikyti apribojimus, turtinė padėtis ir (ar) pareikšto ieškinio suma, o šio asmens elgesys, jo sąžiningumas ar nesąžiningumas turi esminę reikšmę sprendžiant dėl būtinybės užtikrinti pareikšto ieškinio reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pats savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, kai esama duomenų apie tai, kad atsakovas galimai atlieka nesąžiningus veiksmus, sąmoningai siekia pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1590-302/2018; 2019 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-22-516/2019).
13. Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškinio sumos kriterijus neturi lemiamos reikšmės sprendžiant ar egzistuoja būtinybė konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Poreikį taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atsakovo turto areštą – visų pirma, sąlygoja šio asmens nesąžiningumas, kuris nustatomas, be kita ko, kai atsakovas siekia paslėpti, perleisti kitiems asmenims savo turtą, jį įkeisti ar kitokiu būdu realiai apsunkinti ieškovui galimybę įvykdyti jam palankų teismo sprendimą. Asmens nesąžiningumas nėra preziumuojamas, todėl asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga jį įrodyti. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, todėl šio instituto taikymo kontekste yra reikšmingi tik tokie galimai nesąžiningi atsakovo veiksmai, kuriais siekiama išvengti išieškojimo pagal byloje priimtą jam nepalankų teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-675-943/2020).
14. Nagrinėjamu atveju ieškovė, grįsdama poreikį taikyti atsakovės atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti jos turtą, atskirajame skunde nurodė, kad ieškovei palankus teismo sprendimas jau yra priimtas ir įsiteisėjo, bet, nepaisant to, atsakovė jo vis dar neįvykdė. Tačiau ieškovė nenurodė ir nepagrindė, kad atsakovė ėmėsi kokių nors nesąžiningų veiksmų tam, kad ieškovei palankus teismo sprendimas negalėtų būti įvykdytas ar jo vykdymas būtų apsunkintas, kad ji tyčia vengia įvykdyti teismo sprendimą. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė, sužinojusi apie ieškovės jai pareikštus reikalavimus, perleido kitiems asmenims, įkeitė ar kitokiu būdu apsunkino savo turimą kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, nutraukė vykdomą ūkinę veiklą, siekė nuslėpti ar sumažinti gaunamas pajamas ir pan. Taigi, byloje nėra objektyvių duomenų, tikėtinai pagrindžiančių atsakovės nesąžiningumą ir jos sąmoningą siekį išvengti ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo.
15. Šiame kontekste pažymėtina, kad aplinkybė, jog atsakovas galimai neturi pakankamai turto jo atžvilgiu pareikštiems reikalavimams įvykdyti, nesuponuoja poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti – tai visiškai skirtingos situacijos. Tik esant antrai situacijai prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Tuo atveju, jeigu ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtektų, teismo sprendimas negalėtų būti įvykdytas dėl objektyvių su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybių, o ne dėl to, kad byloje nebuvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-25-464/2018; 2019 m. sausio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-105-196/2019).
16. Be pirmiau aptartų aplinkybių, grįsdama atsakovės nesąžiningumą, ieškovė papildomai nurodė, kad atsakovė galimai sąmoningai neatsiėmė ieškovės ir teismo jai siųstų dokumentų. Vis dėlto pažymėtina, kad toks ieškovės teiginys yra grindžiamas išimtinai tik pačios ieškovės prielaidomis, todėl byloje nesant kitų duomenų apie atsakovės galimai nesąžiningus veiksmus, jis taip pat nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės turtui.
17. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra teisėta ir pagrįsta, o ieškovės atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartį palikti nepakeistą.