Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-06-19 · Civilinė byla Nr. 2A-948/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-06-19
Bylos Nr.
2A-948/2014
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-04209-2010-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidija Tamošiūnienė, Rasa Gudžiūnienė, Danguolė Martinavičienė
Atsakovas
Danske Bank A
Ieškovas
O. S., I. P.
Advokatai
Paulius Markovas
Kategorijos
  • 32.5.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-948/2014
Teismo proceso Nr.2-55-3-04209-2010-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 32.5.4.;(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės,

sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,dalyvaujant: ieškovų atstovui advokatui Pauliui Markovui,atsakovo atstovui Arūnui Zaveckiui,trečiojo asmens atstovui Mariui Kesminui

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Danske Bank A/S Lietuvos filialo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas visiškai, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2126-661/2011 pagal ieškovų O. S. (O. S.) ir I. P. (I. P.) ieškinį atsakovui Danske Bank A/S Lietuvos filialui dėl įpareigojimo atsisakyti hipotekos ir ją išregistruoti, byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Skigra“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2006 m. kovo 7 d. AB Sampo bankas (vėliau reorganizuotas prijungiant prie atsakovo Danske Bank A/S – toliau tekste - Bankas) ir trečiasis asmuo UAB „Skigra“ sudarė kredito sutartį, kuria trečiajam asmeniui buvo suteiktas kreditas įsigyti ir rekonstruoti patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – Kredito sutartis). Kredito įvykdymo užtikrinimui Bankui buvo įkeistos aptariamos patalpos. Kredito sutarties 56 punktas numatė, kad minimali patalpų pardavimo kaina yra 6 000 Lt už 1 m², ir kad ši kaina gali būti mažinama tik gavus išankstinį rašytinį Banko sutikimą.

2009 m. vasario 27 d. ieškovas I. P. ir trečiasis asmuo UAB „Skigra“ sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovai įsigijo vienas iš aptariamų patalpų (butą), taip pat automobilių stovėjimo aikštelę (toliau tekste – Pirkimo–pardavimo sutartis). Butas buvo nupirktas už 3 000 Lt už 1 m² kainą. Prie Pirkimo–pardavimo sutarties buvo pridėtas Banko 2007 m. rugpjūčio 9 d. raštas (toliau tekste – Raštas), kuriame nurodyta, jog Bankas neprieštarauja, kad trečiasis asmuo parduotų visas patalpas su sąlyga, kad šios patalpos liks įkeistos, taip pat, kad atsakovas atsisakys patalpų įkeitimo po to, kai visa likusi nesumokėta kiekvienos patalpos pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta kainos dalis bus pervesta į pats atsakovą atidarytą trečiojo asmens specialiąją sąskaitą ir panaudota kredito dengimui bei nepadengto kredito bei liksiančio įkeisto turto santykis sudarys ne daugiau nei 70 procentų. Ieškovai sumokėjo visą Pirkimo–pardavimo sutartyje numatytą kainą į pas atsakovą atidarytą trečiojo asmens specialiąją sąskaitą, tačiau hipoteka butui nebuvo panaikinta, o vėliau į jį buvo nukreiptas išieškojimas už trečiojo asmens skolą atsakovui. Atsakovas 2010 m. rugpjūčio 3 d. rašte ieškovams nurodė neatsisakantis buto hipotekos, nes trečiasis asmuo pažeidė Kredito sutartį ir butą ieškovams pardavė mažesne kaina bei nepadengė kainų skirtumo.

Šalies argumentai

Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami įpareigoti atsakovą atsisakyti jų įsigyto buto hipotekos ir ją išregistruoti. Ieškovų teigimu, abi Rašte numatytos sąlygos buvo įvykdytos (egzistavo).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai – įpareigojo atsakovą Danske Bank A/S Lietuvos filialą atsisakyti ieškovų O. S. ir I. P. įsigyto buto, esančio (duomenys neskelbtini) hipotekos ir išregistruoti ieškovų buto hipoteką; priteisė ieškovams iš atsakovo 5 560 Lt žyminio mokesčio ir 5 564, 80 Lt atstovavimo išlaidų. Teismas kvalifikavo atsakovo Raštą vienašaliu sandoriu, įpareigojančiu atsakovą įvykdyti juo prisiimtus įsipareigojimus. Teismo nuomone, egzistuojant Rašte nurodytoms sąlygoms, atsakovas privalo atsisakyti ieškovų buto hipotekos ir ją išregistruoti. Teismas pažymėjo, kad prievoliniai teisiniai santykiai susiklostė tarp atsakovo ir trečiojo asmens. Jei trečiasis asmuo pažeidė prievoles atsakovui, tai jis ir turi atsakyti atsakovui. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovams buvo žinomas atsakovo ir trečiojo asmens susitarimas dėl minimalios parduodamo turto kainos, todėl laikė, kad ieškovų sąžiningumo prezumpcija nebuvo paneigta.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apelianto teigimu, teismas nenustatė CK 4.197 straipsnyje įtvirtintų hipotekos pabaigos pagrindų; netyrė visų Kredito sutartimi ir Raštu įtvirtintų hipotekos atsisakymo sąlygų – apelianto ir trečiojo asmens sutartos minimalios įkeisto turto pardavimo kainos bei išduoto kredito ir likusio įkeisto turto santykio po Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, neįpareigojo ieškovų įrodyti šių sąlygų egzistavimo. Apelianto teigimu, ieškovų pervestos buto kainos nepakako padengti trečiojo asmens skolą ir tokiu būdu išlaikyti kredito ir likusio įkeisto turto santykį ne mažiau kaip 70 procentų. Apelianto nuomone, ieškovų sąžiningumas nėra susijęs su apelianto pareiga atsisakyti hipotekos.

Atsiliepimas

Ieškovai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė atmesti apeliacinį skundą, kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad abi Rašte numatytos hipotekos atsisakymo sąlygos įvykdytos. Nors apeliantas ginčija antrosios sąlygos egzistavimą (atitinkamo kredito ir likusio įkeisto turto santykio išlaikymą), tačiau nei pirmosios instancijos teisme, nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Po Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo apeliantui buvo įkeistas papildomas didelės vertės turtas; iš trečiojo asmens bankroto bylos duomenų matyti, kad apelianto ginčijamas kredito ir įkeisto turto santykis egzistavo nepaisant to, kokia kaina būtų parduotas ieškovų įgytas butas. Tuo tarpu Kredito sutartyje nustatytos minimalios įkeisto turto pardavimo kainos ieškovai nežinojo ir negalėjo žinoti.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gegužės 21 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, iš esmės sutikdama su jame nurodytais motyvais. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo Raštas yra vienašalis sandoris, kuriuo jis įsipareigojo atsisakyti turto hipotekos per 20 kalendorinių dienų po to, kai: 1) visa likusi nesumokėta kiekvieno turto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta kainos dalis bus pervesta į Banke atidarytą specialiąją sąskaitą ir panaudota Kreditui dengti; 2) nepadengto Kredito bei likusio įkeisto turto santykis sudarys daugiau kaip 70 procentų. Ginčo šalys pripažįsta, kad ieškovai pervedė į nurodytą specialiąją sąskaitą Pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytą sumą. Tačiau apeliantas teismui nepateikė įrodymų, kad ieškovams bei notarei buvo žinoma apie Kredito sutartyje numatytą draudimą perleisti turtą už mažesnę negu 6000 Lt už 1 kv. m. Teisėjų kolegija konstatavo, kad trečiasis asmuo pasielgė nesąžiningai, kadangi žinodamas apie Kredito sutartyje numatytą sąlygą dėl parduodamo turto kainos, turtą parleido už žymiai mažesnę kainą. Bankas apie sudarytą Pirkimo–pardavimo sutartį sužinojo 2009 m. kovo 20 d., tačiau šios sutarties neginčijo, o įpareigojo trečiąjį asmenį pervesti į Banko sąskaitą skirtumą tarp parduoto turto kainos ir Sutarties 56 punkte numatytos minimalios kainos. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas, siekdamas įrodyti, jog nepadengto kredito bei likusio įkeisto turto santykis buvo mažesnis negu 70 procentų, galėjo nurodytus duomenis pateikti bylą nagrinėjančiam teismui, tačiau to nepadarė, atitinkamai neįrodė aplinkybių, kad ieškovų pervestos buto kainos nepakako trečiojo asmens skolai padengti. Teisėjų kolegija sprendė, kad nei trečiojo asmens nesąžiningumas, nei tai, kad Bankas elgėsi nerūpestingai, negali būti pagrindas apriboti ieškovų teisėtus interesus, kadangi ieškovai tinkamai įvykdė Pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, jiems nekyla įsipareigojimų pagal atsakovo ir trečiojo asmens sudarytą Kredito sutartį.

Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo Danske Bank A/S kasacinį skundą 2013 m. gruodžio 27 d. nutartimi panaikino apeliacinės instancijos teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartį ir bylą perdavė apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo konstatavusi, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė ir neįvertino reikšmingų faktinių aplinkybių. Kasacinio teismo vertinimu, vien tai, kad Raštas adresuotas trečiajam asmeniui, o ne ieškovams, savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad juo remdamiesi naujieji turto savininkai (ieškovai) negali reikalauti atsisakyti hipotekos, jei yra tenkinamos hipotekos panaikinimo sąlygos. Tačiau teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad remdamiesi ne jiems adresuotu Raštu kiti asmenys rizikuoja, nes jiems gali būti nežinomos kitos Rašto siuntėją (atsakovą Danske Bank) ir jo adresatą (trečiąjį asmenį UAB Skirga“) siejančių prievolinių santykių (pvz., kylančių iš Kredito sutarties) sąlygos, kurios taip pat gali būti susijusios su Rašte nurodytos hipotekos atsisakymu. Tokiu atveju buto pardavėjo (UAB „Skigra“), kuris yra tiek Kredito, tiek Pirkimo–pardavimo sutarties šalis, sąžiningumas yra ypač svarbus. Kasacinės instancijos teismas pripažino, kad bylą nagrinėję teismai nesiaiškino ir neįvertino Kredito sutarties šalių valios ir šios sutarties bei Rašto ryšio. Atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „Skigra“ 2009 m. kovo 24 d. raštu pripažino pažeidusi su atsakovu sudarytą kredito sutartį (pardavusi turtą už mažesnę kainą nei aptarta kredito sutartyje) ir įsipareigojo kainų skirtumą padengti iš įmonės lėšų. Šioje byloje svarbios aplinkybės, susijusios su UAB „Skigra“ ir atsakovo valia dėl hipotekos atsisakymo sąlygų ir jų apimties, nebuvo analizuotos. Kasacinės instancijos teismas, vertindamas ar buvo tenkinta antroji hipotekos atsisakymo sąlyga, t. y. ar pervedus lėšas į nurodytą specialiąją sąskaitą, nepadengto kredito bei įkeisto turto santykis buvo mažesnis negu 70 procentų pripažino, kad byloje nebuvo įvertinta ši sąlyga. Nenustačius šios aplinkybės, nėra galimybės konstatuoti, ar Rašte išdėstytos sąlygos hipotekai panaikinti yra tenkinamos, taip pat spręsti dėl pareikšto ieškinio tenkinimo. Kasacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad byloje nepakanka duomenų išvadai, jog Rašte visos išdėstytos sąlygos buvo tenkintos. Iš bankroto byloje esančių duomenų būtų galima padaryti išvadas dėl trečiojo asmens likusio įsiskolinimo atsakovui ir įkeisto turto vertės santykio. Nagrinėjamu atveju teismai neištyrė ir nepatvirtino bei nepaneigė aplinkybių, kurios reikštų hipotekos pabaigą pagal kreditoriaus ir skolininko susitarimo sąlygą, buvimo, t. y. neišnagrinėjo klausimo, ar buvo įvykdyta susitarimo sąlyga, reiškianti hipotekos pabaigos teisinius padarinius. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad name, kuriame butą įsigijo ieškovai, yra daugiau butų (kitų patalpų), kurių savininkas yra (buvo) trečiasis asmuo ir kuriems nustatyta sutartinė hipoteka to paties kreditoriaus (atsakovo) naudai, tačiau nebuvo nustatyta, kokia buvo sutarties šalių dalykinė komercinė sutarčių vykdymo praktika. Kasacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Pirkimo–pardavimo sutarties 2.1 punkte buvo nustatyta, jog pirkėjas kainą už įsigyjamą turtą sumoka į pardavėjo kreditoriaus (atsakovo) specialiąją sąskaitą. Šios sąskaitos numeris nesutampa su Rašte nurodytos sąskaitos numeriu, todėl reikia išsiaiškinti, kokia buvo Pirkimo–pardavimo sutarties 2.1 punkte nurodytos sąskaitos paskirtis, ar šiomis lėšomis disponavo atsakovas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Byloje nagrinėjama, ar yra pagrindas panaikinti hipoteką turtui, už kurį pirkėjai yra atsiskaitę pirkimo- pardavimo sutartyje nustatyta tvarka, t.y. sumokėję pirkimo- pardavimo sutartyje nustatytą turto kainą į joje nurodytą sąskaitą, tačiau hipotekos kreditorius neatsisako hipotekos, remdamasis kredito sutartyje nustatytų sąlygų bei jo rašte, kuriuo sutinkama dėl įkeisto turto perleidimo, nustatytų sąlygų neišpildymu.

Byloje nustatyta, kad 2006 m. kovo 7 d. AB Sampo bankas (vėliau reorganizuotas prijungiant prie atsakovo Danske Bank A/S) ir trečiasis asmuo UAB „SKIGRA“ sudarė kredito sutartį, kuria trečiajam asmeniui buvo suteiktas kreditas patalpoms pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), įsigyti ir šiam pastatui rekonstruoti (1 t., 106-117 b.l.). Ieškovas I. P. ir trečiasis asmuo UAB ,,Skigra“ 2009 m. vasario 27 d. sudarė buto, esančio (duomenys neskelbtini), Pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovai už 294 690 Lt sumą įsigijo minėtą butą, taip pat automobilių stovėjimo aikštelę (1 t., 9-21 b. l.). Ieškovai pagal sutarties 2.1 punktą įsipareigojimą sumokėti pardavėjui (trečiajam asmeniui) į jo kreditoriaus Danske Bank A/S Lietuvos filialo specialiąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) turto pirkimo pardavimo kainą įvykdė tinkamai (1 t., 36 b. l.), tačiau nupirkto turto hipoteka išregistruota nebuvo. Kasacinio teismo nutartyje nurodyta aiškintis, kodėl skiriasi hipotekos kreditoriaus 2007-08-09 rašte (1 t., 32 b. l.) ir pirkimo- pardavimo sutartyje nurodyti sąskaitų numeriai ir kokia sąskaitos, į kurią ieškovai atliko mokėjimą, paskirtis. Šiuo aspektu pažymima, jog pirkimo- pardavimo sutarties 6.2 punkte nurodyta, kad pardavėjas pateikė 2007 m. rugpjūčio 9 d. raštą dėl įkeisto turto pardavimo Nr. 751709 bei 2009 m. vasario 20 d. susitarimą Nr. K200603-0245-P-11, sudarytą tarp pardavėjo ir Danske Bank AS Lietuvos filialo. Būtent pastarojo susitarimo 5 punkte buvo nurodytas pakeistas sąskaitos, į kurią turi būti atliekami mokėjimai, numeris (1 t., 33-34 b. l.) ir apeliantas neginčija, jog turto kainos sumokėjimas į šiame susitarime bei pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytą sąskaitą, yra tinkamas prievolės pagal kredito sutartį įvykdymas.

Tačiau, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo 2007 m. rugpjūčio 9 d. raštas dėl įkeisto turto pardavimo Nr. 751709 vertintinas kaip jo vienašalis sandoris, kuriuo atsisakoma hipotekos ir kuris turėtų būti vertinamas kaip pagrindas išregistruoti hipoteką, kadangi šis raštas vertintinas kontekste su kredito sutartyje nustatytomis hipotekos atsisakymo sąlygomis bei su aplinkybe, ar yra išpildytos visos rašte nurodytos hipotekos atsisakymo sąlygos.

Kasacinis teismas, išnagrinėjęs šią bylą, 2013 m. gruodžio 27 d. nutartyje nurodė išsiaiškinti tiek šalių valią dėl aptariamo rašto, tiek bendradarbiavimo praktiką jį įgyvendinant, bei faktines aplinkybes, ar sudarius ieškovams priklausančio buto pirkimo- pardavimo sutartį, buvo išpildytos visos rašte nurodytos sąlygos ir tuo pačiu atkreipė dėmesį į riziką, kuri kyla ieškovams, kaip pagrindu išregistruoti hipoteką remiantis raštu, kuris adresuotas ne jiems, bet trečiajam asmeniui.

Teisėjų kolegija pasisako dėl visų šių aplinkybių, kurias kasacinis teismas nurodė aiškintis, nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka.

Dėl 2007 m. rugpjūčio 9 d. rašto ir kredito bei hipotekos sutarčių santykio

Apeliantas iš esmės teisingai nurodo, jog jo 2007-08-09 raštas galėtų būti pagrindu išregistruoti hipoteką tik tuo atveju, jeigu būtų įvykdytos visos jame nurodytos sąlygos, t.y. už turto pardavimą gauta suma būtų pervesta į jo nurodytą specialiąją sąskaitą, bei, po šio pervedimo, nepadengto kredito bei liksiančio įkeisto turto santykis sudarys ne daugiau 70 procentų. Tačiau nepripažintinas pagrįstu apelianto argumentas, jog prievolė atsisakyti hipotekos turėtų būti siejama taip pat ir su kredito sutartyje nurodyta minimalia parduodamo turto vieno kvadratinio metro kaina (6000 Lt už kvadratinį metrą). Dėl pastarosios aplinkybės teisėjų kolegija pažymi, jog kreditorius, išduodamas pakankamai abstraktaus turinio sutikimą parduoti įkeistą turtą (ne sutikimą konkrečiam sandoriui sudaryti), šiame sutikime turėtų nurodyti visas sąlygas, su kuriomis siejamas hipotekos atsisakymas. Šiuo atveju rašte nebuvo nuorodos dėl parduodamo turto kainos, todėl prievolė atsisakyti hipotekos negali būti siejama su tokiu kredito sutarties pažeidimu, kuris nebuvo nurodytas sutikime dėl turto perleidimo ir hipotekos atsisakymo. Šiuo aspektu taip pat atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, jog išanalizavus ankstesnę kredito, hipotekos sutarčių bei aptariamo rašto įgyvendinimo praktiką, konstatuotina, kad pats kreditorius nesiejo hipotekos išregistravimo su perleisto turto kaina. Pavyzdžiui, 2007 m. spalio 1 d. buvo sudaryta buto (duomenys neskelbtini) pirkimo- pardavimo sutartis, kuria 95,78 kv.m. ploto butas buvo parduotas už 383 120 Lt kainą, t.y. 4000 Lt/ kv.m. (3 t., 22-27 b.l.). Tuo metu hipotekos sandoris jau buvo sudarytas, tačiau pirkimo- pardavimo sutartyje nėra jokių nuorodų, kad buvo gautas kreditoriaus sutikimas sudaryti sandorį mažesne kaina. Nepaisant perleisto turto kainos, kuri neatitiko kredito sutartyje nustatytos 6000 Lt už kv.m., sąlygos, hipoteka šiam butui buvo išregistruota kreditoriaus pareiškimu (2 t., 147 b.l., hipotekos lakšto priedas Nr. 1).

Pasisakydama dėl rašto santykio su kredito sutartimi bei dėl šalių tikrosios valios, teisėjų kolegija nurodo, jog nagrinėjamos bylos atveju nėra galimybės šalių valią nustatyti kitais būdais, išskyrus lingvistinę vertinamų dokumentų išraišką bei atsakovo atstovo paaiškinimus, kadangi trečiojo asmens- bankrutavusios UAB ,,Skigra“ atstovas- bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo dėl tikrųjų sutartinių santykių šalių (atsakovo bei trečiojo asmens) ketinimų nieko negalėjo paaiškinti, nes sandorių (kredito, hipotekos, rašto) sudarymo metu įmonę atstovavo kiti asmenys. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tiek kredito sutartyje, tiek aptariamame rašte kreditoriaus įsipareigojimo atsisakyti hipotekos sąlygos yra aptartos pakankamai aiškiai, nedviprasmiškai ir abejonių dėl jų turinio iš esmės nekyla.

Štai kredito sutarties 7.1 punkte aptartos trys sąlygos, kurioms esant, bankas įsipareigoja atsisakyti atskirų objektų įkeitimo: 1) statinio baigtumas ne mažiau kaip 70 procentų (7.1 punktas); 2) yra sudaryta ir bankui pateikta konkretaus objekto notaro patvirtinta pirkimo- pardavimo sutartis, o pagal ją gauta visa numatyta suma yra pervesta į specialiąją sąskaitą (7.2 punktas); 3) bankui atsisakius įkeitimo, liekančio įkeistu pirmos eilės įkeitimu Bankui nekilnojamojo turto rinkos vertė ją sumažinus už konkretaus objekto pardavimą gauta suma ne mažiau kaip 143 procentais viršys klientui išduoto ir negrąžinto kredito bei kitų bankui priklausančių mokėjimų sumą (ją sumažinus už konkretaus objekto pardavimą gauta suma) (7.3 punktas) (1 t., 115 b.l.). Analogiška nuostata įtvirtinta ir susitarimo Nr. K200603-0245-P-9 4 punkte (2 t., 113 b.l.). Liekančio įkeisto turto vertės procentinė išraiška 143 procentai su likusio negrąžinto kredito ir kitų mokėjimų suma yra analogiška nuostata rašte nurodytam 70 procentų negražinto kredito ir kitų mokėjimų santykiui su likusio įkeisto turto verte. Tai yra, iš esmės tas pats, ar likęs negrąžintas kreditas su kitais mokėjimais neturi viršyti įkeisto turto vertės daugiau kaip 70 procentų, ar įkeisto turto vertė yra ne mažesnė negu 143 procentai už likusią negrąžintą kredito bei kitų pagal sutartį priklausančių mokėjimų sumą. Vadinasi, kreditoriaus įsipareigojimas atsisakyti hipotekos yra siejamas su aiškia sąlyga- liekančio įkeistu turto bei negrąžinto kredito tam tikru santykiu.

Taip pat pažymėtina, jog šis santykis kredito sutartyje aiškiai siejamas su pirmos eilės įkeitimu įkeisto turto verte (7.3 punktas), todėl po sandorio sudarymo antriniu įkeitimu įkeisto turto vertė šiuo atveju neturi reikšmės. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad egzistuoja visos 2007-08-09 rašte nurodytos sąlygos išregistruoti hipoteką, nenustatė faktinės aplinkybės dėl likusio įkeisto turto vertės santykio su negrąžinto kredito suma po pirkimo -pardavimo sutarties tarp ieškovo I. P. ir trečiojo asmens, sudarymo. Remiantis apelianto rašytiniais paaiškinimais po sandorio sudarymo įskaičius sumokėtas sumas kredito grąžinimui bei kitiems mokėjimams pagal kredito sutartį, likusi negrąžinto kredito suma buvo 373 499, 74 EUR, kas ekvivalentu litais sudaro 1 289 619,90 Lt (2 t., 107 b.l.). Kad negražinto kredito suma buvo būtent tokio dydžio, patvirtina ir bankroto byloje esantys įrodymai: Danske Bank AS Lietuvos filialo pareiškimas įtraukti trečiuoju asmeniu į bankroto bylą (Vilniaus apygardos teismo byla Nr.B2-658-450/2014, 1 t., 178 b.l.) bei administratorius prašymas teismui dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo ir Vilniaus apygardos teismo 2011-10-21 d. nutartis, kuria patvirtintas būtent tokio dydžio banko kreditorinis reikalavimas UAB ,,Skigra“ bankroto byloje (Vilniaus apygardos teismo byla Nr.B2-658-450/2014, 2 t., 210-214 b. l.). Tuo tarpu po sandorio tarp ieškovo ir trečiojo asmens sudarymo, pirmine hipoteka be perleisto buto, liko įkeistas vienintelis butas-(duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė buvo 1 540 000 Lt (2 t., 109 b.l.). Vadinasi, santykis nurodytas kredito sutartyje bei hipotekos kreditoriaus 2007-08-098 rašte nebuvo išlaikytas, nes negražinto kredito santykis su liekančio įkeistu turto verte sudarė 83 procentus (t.y. buvo didesnis už rašte nurodytus 70 procentų) arba atvirkštinis santykis - įkeisto turto vertė su negražinto kredito suma- 119,42 procento (t.y. mažesnis už kredito sutartyje numatytus 143 procentus).

Atitinkamai, pripažįstamas pagrįstu apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime konstatuodamas, jog hipoteka šiuo atveju pasibaigė CK 4.197 straipsnio 3 dalies pagrindu, t.y. hipotekos kreditoriaus vienašališku pareiškimu dėl hipotekos atsisakymo, netinkamai aiškino bei taikė atitinkamą materialinės teisės normą ir nenustatė faktinių aplinkybių, sudarančių pagrindą tokiai išvadai.

Dėl pagrindo pripažinti hipoteką pasibaigusia

Konstatavus, jog ieškovas yra išdavęs raštą, kuris gali būti vertinamas kaip vienašalis sandoris, kuriuo įsipareigojama išregistruoti hipoteką, tačiau šis įsipareigojimas yra siejamas su tam tikromis rašte nurodytomis sąlygomis, kurios, minėta, nėra tenkinamos, negali būti pripažįstama, kad hipoteka yra pasibaigusi CK 4.197 straipsnio 3 dalies pagrindu. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes, turi nustatyti, ar hipoteka nėra pasibaigusi kitais CK 4.197 straipsnyje numatytais pagrindais.

Ieškinio dalyko suformulavimas yra vienas iš dispozityvumo principo įgyvendinimo būdų. Ieškiniu prašoma įpareigoti atsakovą atsisakyti hipotekos ir ją išregistruoti. Taigi, ieškiniu siekiamas tikslas- hipotekos pabaiga kreditoriaus pareiškimu. Teismų praktikoje pripažįstama, jog teismas turi teisę parinkti faktinį ieškinio pagrindą atitinkantį pažeistų teisių gynimo būdą ir tai nelaikoma ieškinio dalyko pakeitimu ar ieškinio ribų peržengimu.

Minėta, jog Raštas buvo adresuotas UAB ,,Skigra“ ir buvo pateikiamas notarams, tvirtinant įkeisto turto pirkimo- pardavimo sandorius. Analizuojant įkeisto turto perleidimo sandorių turinį, matyti, jog kai kuriais atvejais į pirkimo- pardavimo sutartis šio rašto turinys buvo perkeliamas visa apimtimi, kitais- tik nurodoma, jog toks kreditoriaus raštas yra pateikiamas. Nagrinėjamu atveju buvo laikytasi pastarosios praktikos- rašo turinys į pirkimo- pardavimo sutartį nebuvo perkeltas, jis nebuvo pridėtas prie sutarties kaip jo sudėtinė dalis ir todėl svarstytina, ar sprendžiant dėl pagrindų hipoteką laikyti pasibaigusia egzistavimo, tokio turinio raštas sietinas su ieškovų teisėmis bei pareigomis, kylančiomis iš pirkimo- pardavimo sandorio.

Teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, kad ieškovai nebuvo kredito sutarties bei hipotekos sandorio šalimis, todėl netgi tuo atveju, jeigu rašto turinys jiems būtų (buvo) tinkamai atskleistas, jie neturėjo galimybės nustatyti, kokio dydžio yra negrąžinto kredito likutis, kokia yra likusio įkeisto turto vertė ir koks jų tarpusavio santykis. Pažymėtina, jog tokie duomenys apelianto buvo pateikti teismui tik antrą kartą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ir tik po to, kai būtinybę aiškintis šias aplinkybes konstatavo kasacinis teismas bei bylą nagrinėjanti apeliacinės instancijos teismas nutartimi nurodė apeliantui pateikti tokius duomenis. Taigi, iki pakartotinio bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka, ne tik ieškovai, bet ir teismas neturėjo patikimų duomenų apie tai, koks buvo negrąžinto kredito dydis ir koks buvo jo santykis su įkeistu turtu. Akivaizdu, jog šios aplinkybės pirkimo- pardavimo sandorio sudarymo metu pirkėjams, kurie nebuvo kredito ir hipotekos sandorio šalimis, nebuvo ir negalėjo būti žinomos. Šias aplinkybes galėjo žinoti kreditorius (apeliantas) ir skolininkas (UAB ,,Skigra“). Netgi notaras, tvirtinantis sandorį, tokių aplinkybių neturėjo galimybės nustatyti be atskiro situacijos tyrimo.

Šiuo atveju aktualu ir tai, jog pirkimo pardavimo sutartimi tretysis asmuo be kita ko įsipareigojo užtikrinti (kiek tai priklauso nuo jo, t.y. atlikti visus reikiamus mokėjimus kredito dengimui, pasirašyti reikiamus hipotekos lakšto pakeitimus ir apmokėti jo patvirtinimo bei įregistravimo išlaidas ir kt.), kad buto hipoteka būtų išregistruota (sutarties 6.2 punktas). Iš byloje esančių UAB ,,Skigra“ raštų apeliantui matyti, jog trečiasis asmuo pripažino, kad pažeidė kredito sutarties sąlygas dėl minimalios vieno kvadratinio metro buto kainos bei įsipareigojo padengti skirtumą iš nuosavų lėšų (1 t., 120, 122 b. l.). Taigi, tretysis asmuo, kuris žinojo kredito sutarties nuostatas tiek dėl minimalios perleidžiamo turto kainos, tiek ir dėl liekančio įkeisto turto vertės santykio su negrąžinta kredito suma, elgdamasis nesąžiningai, sudarė pirkimo pardavimo- sandorį ir tiek pirkėjams, tiek kreditoriui įsipareigojo atlikti veiksmus, kurie sietini su hipotekos pabaiga.

Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl hipotekos pabaigos aptartomis aplinkybėmis, aktualios Vartotojo teisių apsaugos garantijos ir šių teisių gynimo prioritetas, įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje. Viena iš priemonių, skirtų silpnesniajai sutarties šaliai apginti, yra vartotojo teisių apsaugos institutas, kurio normos, nepaneigdamos sutarties laisvės principo, saugo silpnesniąją šalį ir įpareigoja verslininką (prekių pardavėją ar paslaugų teikėją) atsižvelgti į vartotojo interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. , D. M. , D. K. , bylos Nr. 3K-P-311/2012, pažymėta, kad, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties apibrėžtimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas perka savo asmeniniams (ne verslo ar profesiniams) poreikiams; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais). Teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena sutarties šalių – vartotojas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovai pirkimo- pardavimo sutartį sudarė siekdami įsigyti butą savo asmeniniams poreikiams tenkinti, tuo tarpu tiek atsakovas, tiek tretysis asmuo yra profesionalūs verslininkai, besiverčiantys nekilnojamojo turto statyba bei prekyba (tretysis asmuo) ir kreditavimu (atsakovas). Nagrinėjamu atveju taikytinos ieškovų – vartotojų interesus apsaugančios specialiosios teisės normos, prievolėms, kylančioms iš santykių, susiklosčiusių tarp ieškovų ir atsakovo bei trečiojo asmens, keltini didesni sąžiningumo ir teisingumo reikalavimai, kilusios abejonės aiškintinos silpnesnės šalies – vartotojų (ieškovų) naudai (CK 6.188 straipsnis, 6.193 straipsnio 4 dalis). Taigi, ieškovai yra vartotojai, labiau pažeidžiami santykiuose su verslininku (verslininkais), todėl jų, kaip vartotojų, sumokėjusių visą įsigyjamo ginčo turto kainą, teisių apsauga bankroto procese turi būti užtikrinama taip, kad UAB „Skigra“ nemokumo padariniai nebūtų jiems neproporcingai perkelti, ieškovams taipogi negali tekti atsakovo BUAB „Skigra“ nemokumo rizika. Todėl sprendžiant kam- ieškovams ar kreditoriui- turėtų tekti trečiojo asmens nesąžiningumo rizika bei iš to kylančios pasekmės, atsižvelgiama į tai, kuri iš nagrinėjamo ginčo šalių turėjo galimybę kontroliuoti, daryti įtaką trečiojo asmens veiksmams bei užkirsti kelią galinčioms kilti neigiamoms pasekmėms.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju rizika turi tekti kreditoriui (apeliantui), o ne ieškovams. Kreditorius minėtu Raštu išdavė abstraktaus pobūdžio sutikimą skolininkui pardavinėti įkeistą turtą jame nurodytomis sąlygomis, kurių, minėta nei pirkėjai, nei notarė realiai neturėjo galimybės patikrinti. Tuo tarpu kreditorius turėjo realią galimybę kontroliuoti skolininko veiksmus, išduodamas sutikimus konkretiems sandoriams sudaryti, konkrečiomis ir prieš sandorio sudarymą suderintomis sąlygomis. Pagaliau, remiantis bylos duomenimis, atsakovas apie kreditavimo sutarties sąlygas pažeidžiantį sandorį sužinojo betarpiškai po jo sudarymo- ne vėliau kaip 2009-03-20, tačiau bankas sandorio neginčijo, pirkėjų apie sandorį, pažeidžiantį jo interesus bei kredito sutarties sąlygas, neinformavo, taip pat nepranešė jiems, jog neketina atsisakyti hipotekos. Dėl trečiojo asmens nesąžiningumo bei apelianto neveikimo, sužinojus apie pirkimo pardavimo sandorį, susiklostė situacija, kuomet pirkėjai, sumokėję visą pirkimo pardavimo sutartyje nurodytą kainą į kreditoriaus sąskaitą, ilgą laiką nežinodami apie kreditoriaus atsisakymą išregistruoti hipoteką, investavo savo lėšas toliau įrengdami butą bei pritaikydami jį savo reikmėms.

Teismų praktikoje prižįstama, jog tuo atveju, kai pirkėjai- vartotojai, yra sumokėję visą turto kainą turto pardavėjui, hipoteka laikoma pasibaigusia CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t.y. pasibaigus pagrindinei prievolei (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje J. Š. ir M. Š. v. AB „Swedbank“, BUAB „Atolas“, bylos Nr. 3K-3-579/2013). Šioje nutartyje kasacinis teismas taip pat konstatavo, jog ieškovams neturi tekti neigiami Bendrovės ir kasatoriaus (banko) neveikimo padariniai.

Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nei trečiojo asmens nesąžiningumas, nei tai, kad bankas elgėsi nerūpestingai, negali būti pagrindu nepagrįstai apriboti ieškovų teisėtų interesų. Kadangi ieškovai tinkamai įvykdė Pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas, sumokėjo visą pirkimo pardavimo sutartyje nurodytą turto kainą į sutartyje nurodytą banko specialiąją sąskaitą, jiems nekyla įsipareigojimų pagal atsakovo ir trečiojo asmens sudarytą kredito sutartį, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai tenkino ieškinį, tačiau klaidingai nurodė hipotekos pabaigos pagrindą. Atitinkami, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, konstatuojant, jog hipoteka yra pasibaigusi pirkėjams įvykdžius prievolę ir tuo būdu atitinkami pasibaigus pagrindinės (kredito) prievolės daliai, kuri buvo užtikrinta ieškovams priklausančio buto hipoteka.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės atmetamas, todėl iš atsakovo ieškovams priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Pagal byloje esančius įrodymus ieškovai yra sumokėję 5 560 Lt žyminio mokesčio, taip pat apmokėję advokato išlaidas: 5564,80 Lt pirmosios instancijos teisme, 4048,02 Lt apeliacinės instancijos teisme bei 4123 Lt kasacinės instancijos teisme. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas rekomendacijas ir bylos sudėtingumą, į tai, kad byla apeliacine tvarka yra nagrinėjama antrą kartą, be to, byla pakartotinai nagrinėta žodinio proceso tvarka dviejuose teismo posėdžiuose, sprendžia, jog už visas tris instancijas priteistinos 10 000 Lt dydžio išlaidos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimą pakeisti.

Pripažinti pasibaigusia gyvenamosios paskirties buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus (duomenys neskelbtini)) (hipotekos lakšto identifikacinis kodas Nr. (duomenys neskelbtini) (su pakeitimais ir vėlesniais papildymais)), hipoteką.

Priteisti iš atsakovo Danske Bank A/S Lietuvos filialo (j.a.k.301694694) ieškovams O. S. (a.k. (duomenys neskelbtini)) ir I. P. (a.k. (duomenys neskelbtini)) 5 560 Lt (penkis tūkstančius penkis šimtus šešiasdešimt litų) žyminio mokesčio ir 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų) atstovavimo išlaidų.

Priteisti iš atsakovo Danske Bank A/S Lietuvos filialo (j.a.k.301694694) į valstybės biudžetą 48,78 Lt (keturiasdešimt aštuonis litus 78 centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Teisėjos Rasa GudžiūnienėDanguolė MartinavičienėEgidija Tamošiūnienė