Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13643-2014-3 Procesinio sprendimo kategorija: 1.3.7.5.1.; 1.3.7.7.; 1.3.9.2.; 3.3.1.21.

2015 m. gruodžio 4 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės – Balynienės, Andriaus Ignoto, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) E. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo E. S. ieškinį dėl materialinės atsakomybės taikymo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Giloja“ (procesinių teisių perėmėjas uždaroji akcinė bendrovė „Kings trans“) .

Aprašomoji dalis

nustatė

I. Ginčo esmė

Ieškovas E. S. pateikė ieškinį, prašydamas: 1) atnaujinti terminą ieškiniui pateikti; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2014-03-04 sprendimą Nr. DGKS-1242 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „Giloja“ prašymą atsakovui E. S. dėl materialinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad nuo 2012-09-24 dirbo UAB „Giloja“ vairuotojo – ekspeditoriaus pareigose ir su juo buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Ieškovo teigimu, vykdydamas darbo funkcijas – perveždamas krovinį iš Ispanijos į Švediją, važiuodamas 2013-01-15 Liono mieste (Prancūzijoje) pagal GPS nuorodas pro viaduką, puspriekabe kliudė tilto atramas, taip iš dalies sugadindamas puspriekabės viršų. Ieškovas nurodė, jog darbdavys praėjus daugiau nei vieneriems metams po eismo įvykio kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydamas priteisti 30 557,28 Lt žalą už puspriekabės remontą. Ieškovas nurodo, jog darbdavys į Darbo ginčų komisiją kreipėsi prakleidęs Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 289 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, jo atnaujinti neprašė, nenurodė termino praleidimo priežasčių, o Darbo ginčų komisija, nepriėmusi sprendimo atnaujinti terminą prašymui pateikti, nepagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą. Ieškovas taip pat nesutinka su priteistu 30 557,28 Lt žalos dydžiu, kadangi Darbo ginčų komisija priėmė sprendimą neįvertinusi žalą pagrindžiančių įrodymų (materialinių vertybių apžiūros ir perdavimo aktų), nepateiktų atsakovo UAB „Gijola“ (DK 256 straipsnio 1 dalis). Ieškovo teigimu, atsakovo pateiktos sąskaitos neturi ryšio su priekabės remontu, kadangi jose atsakovas nenurodytas nei kaip paslaugos gavėjas, nei kaip mokėtojas, be to, nėra duomenų apie atsakovo atlygintą žalą puspriekabės savininkui už padarytą žalą, o puspriekabės savininkas nepareiškė pretenzijų. Ieškovas nurodo, jog minėtos aplinkybės paneigia atsakovo teisę reikalauti materialinės žalos atlyginimo, kadangi, manytina, jog žalą atlygino draudimo kompanija. Ieškovas prašo atnaujinti terminą ieškiniui pareikšti, nurodydamas svarbias termino praleidimo priežastis“ byla darbo ginčų komisijos posėdyje buvo nagrinėjama jam nepranešus, sprendimas buvo išsiųstas 2014-03-12, kai jis buvo išvykęs į ilgalaikę komandiruotę, o iš jos grįžo 2014-04-06 (T. 1, b. l. 1-5).

Atsakovas UAB „Gijola“, kuris Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 21 d. nutartimi pakeistas teisių perėmėju UAB „King trans“, atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neteisėtą, palikti nepakeistą Darbo ginčų komisijos 2014-03-04 sprendimą, taikyti ieškovui 10 000 Lt baudą, iš jos 52 proc. paskiriant atsakovui bei priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jis dėl ieškovo kaltės patyrė 30557,28 Lt dydžio nuostolių, kuriuos privalėjo padengti už puspriekabės remontą, t.y. už suteiktas paslaugas buvo padarytas žalos dydžio sumos įskaitymas. Atsakovas nesutiko su ieškovo argumentais dėl DK 289 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimo, kadangi termino kreiptis su prašymu į Darbo ginčų komisiją nepraleido, o jo teisės buvo pažeistos 2013-12-31 atlikus žalos (nuostolių) dydžio įskaitymus. Atsakovas nurodo, jog nuostolių atlyginimo pagrindas yra DK 253 straipsnio 1, 4-5 dalys, 255 straipsnio 3 punktas bei dokumentai, patvirtinantys regreso teisės atsiradimą, t. y. atlikto įskaitymo suma, kaštai ir paskaičiavimas. Pažymėjo, jog ieškovas pripažino savo kaltę rašytiniu paaiškinimu. Atsakovo teigimu, ieškovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis nesąžiningai kreipdamasis į teismą su ieškiniu, todėl yra pagrindas jam skirti baudą CPK 95 straipsnio 1 dalies pagrindu (T. 1, b. l. 25-28).

Trečiasis asmuo Estijoje registruota bendrovė OU „Negotiator“ nesutinka su ieškiniu. Nurodo, kad ieškovas eismo įvykio metu padarytų sugadinimų remonto apimtis ir kaina yra nurodyti priekabos valdytojo Švedijos įmonės „DSFV Road AB“ surašytoje remonto specifikacijoje, o ieškovas šioje specifikacijoje nurodytų remonto darbų ir jų 5732,80 Eur kainos neginčija. Trečiojo asmens teigimu, nuostolių dydį sudaro ir išlaidos už Vokietijos bendrovės „D. A. GmbH“ suteiktas paslaugas bei avarinės evakuacijos darbai, atlikti Vokietijos įmonės „Rahlf- Krane“. Nurodo, kad priekabos valdytojai Švedijos įmonei „DSFV Road AB“ žalą dėl jos valdomos priekabos sugadinimo atlygino Belgijos įmonė „N.V. H. Snelvervoer“ pagal įmonės „DSFV Road AB“ išrašytą sąskaitą, o pastarosios regreso tvarka pareikštą reikalavimą dėl žalos atlyginimo įvykdė Estijos bendrovė „Negotiator OU“ pagal įmonės „N.V. H. Snelvervoer“ išrašytą sąskaitą. Estijos bendrovės „Negotiator OU“ regreso tvarka pareikštą reikalavimą dėl žalos atlyginimo įvykdė Lietuvos bendrovė UAB „Giloja“ pagal bendrovės „Negotiator OU“ išrašytą sąskaitą (T. 1, b. l. 168-169).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendime konstatavo, jog ieškovo reikalavimai nepagrįsti. Teismas nustatė, jog paties ieškovo paaiškinimai dėl eismo įvykio aplinkybių patvirtina jo kaltę dėl kilusio eismo įvykio – tiek bendro pobūdžio nerūpestingumo (vertinant kaip tokioje situacijoje būtų pasielgęs kitas asmuo), tiek ir Kelių eismo taisyklių nesilaikymo, o jos nepaneigia ieškovo paaiškinimai dėl važiavimo pagal navigacijos nurodymus. Teismas konstatavo, jog OU „Negotiator“ ir UAB „Giloja“ turėjo teisinę pareigą atlyginti transporto priemonės valdytojui padarytą žalą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.264 straipsnio 1-2 dalys, 6.280 straipsnio 1 dalis, DK 257 straipsnio 4 dalis). Teismas nustatė, jog 30 557,28 Lt (8850 Eur) žala pagrįsta rašytiniais įrodymais, o ji buvo atlyginta transporto priemonės valdytojui Švedijos įmonei DSV Road AB įskaitymo būdu krovinio ekspeditoriaus Belgijos įmonės N.V. H. Snelvervoer (HSV), o pastarajai įskaitymo būdu kompensavo antrasis krovinio ekspeditorius Estijos įmonė OU „Negotiator“, kuri pareiškė atgręžtinį reikalavimą UAB „Giloja“ ir pastaroji žalą kompensavo atlikusi įskaitymą. Teismas konstatavo, kad byloje pateikti dokumentai patvirtina darbdavio regreso teisę į visą nurodytą 8850 Eur žalos sumą. Teismas nustatė, kad transporto priemonės valdytojo DSV Road AB patirtą žalą sudarė tiesioginiai nuostoliai – transporto priemonės remonto išlaidos ir netiesioginiai nuostoliai – transporto priemonės vilkimo ir perkrovimo paslaugų kaina. Teismas sutiko su puspriekabės remonto išlaidomis ir, ieškovui nepateikus priešingų argumentų dėl apgadinimo ar remonto, laikė juos pakankamu žalos įrodymu. Konstatavo, jog puspriekabės remonto darbai atitiko puspriekabei padarytų apgadinimų pobūdį, užfiksuotą fotonuotraukose, o remonto išlaidos nelaikytinos aiškiai per didelėmis atsižvelgiant į remonto vykdymo vietos rinkos kainas. Teismas laikė pagrįstu ir netiesioginių nuostolių dydį, kadangi apgadinta transporto priemonė buvo pergabenta iš sustabdymo vietos Putgardeno keltų terminale į Burgą, taip pat buvo perkrautas krovinys.

Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad nėra pagrindo taikyti jam kaip darbuotojui visišką materialinę atsakomybę pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį (DK 255 straipsnio 3 punktas). Nustatė, jog 2012 m. rugsėjo 24 d. su ieškovu buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, puspriekabė ieškovui faktiškai buvo perduota darbo funkcijoms vykdyti, todėl konstatavo, jog ieškovo materialinė atsakomybė už žalą nėra ribojama. Konstatavo, jog pagal teismų praktiką ieškovo kaltė dėl eismo įvykyje padarytos žalos yra visiškai įrodyta, kadangi maršrutą vykti su sunkiasvore transporto priemone per Liono miestą pasirinko pats ieškovas, o ne vykdė darbdavio nurodymą. Teismas taip pat nenustatė darbdavys būtų praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, kadangi ieškovo nurodytas DK 289 straipsnio 3 dalyje numatytas 3 mėnesių terminas kreiptis į darbo ginčų komisiją nėra senaties terminas ir jo praleidimas nesukelia tokių teisinių pasekmių, kaip senaties terminas.

Teismas netenkino atsakovo prašymo dėl baudos ieškovui skyrimo, kadangi nenustatė ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis (T. 1, b. l. 197-202).

III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliantas (ieškovas) pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti iš atsakovo apelianto naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, nepašalino byloje teisinių loginių prieštaravimų, dėl ko neatskleidė bylos esmės. Nurodo, jog tiltą Lione užkabino pasikliaudamas darbdavio jam suteiktos darbo priemonės - vilkiko MAN reg. Nr. (duomenys neskelbtini) navigacijos prietaiso patikimumu bei atsižvelgęs į šalia tilto buvusį kelio ženklą „tilto aukštis 4 metrai“. Apelianto teigimu, jam nebuvo pagrindo nesilaikyti navigacijos maršruto, kadangi pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį darbdavys turi pareigą sudaryti darbuotojui sąlygas, būtinas visiškam vertybių saugojimui, be to, darbdavio darbo priemonėje sumontuoto prietaiso nurodyto maršruto ignoravimas būtų darbo drausmės pažeidimas. Apelianto teigimu, nei Darbo ginčų komisija, nei pirmosios instancijos teismas netyrė realaus puspriekabės aukščio, Lione (Prancūzijoje) prie tilto nurodyto aukščio ženklo, dėl ko nepakankamai ištyrė ir įvertino darbuotojo kaltę pagrindžiančius įrodymus. Pasak apelianto, Darbo ginčų komisija priimdama atsakovo pareiškimą pažeidė DK 289 straipsnio 1 dalyje numatytą 3 mėnesių procedūrinį terminą, nors nesant atsakovo prašymui atnaujinti praleistą terminą, turėjo atsisakyti priimti atsakovo pareiškimą. Nurodo, jog Darbo ginčų komisija nepagrįstai nustatė ieškovo kaltę ir buvo šališka ieškovo atžvilgiu, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Ieškovas nurodo, jog atsakovo kreipimasis į Darbo ginčų komisiją praleidus 3 mėnesių terminą, rodo darbdavio nepateisinamai ilgą veikimą, nenorą objektyviai ištirti eismo įvykio priežastis (T. 2., b. l. 5-10).

Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje nustatyta, kad ieškovas E. S. su UAB „Giloja“ 2012 m. rugsėjo 24 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią ieškovas buvo įdarbintas UAB „Giloja“ vairuotoju – ekspeditoriumi (T. 1., b. l. 12-13). Ieškovo darbdavio UAB „Giloja“ ir OU „Negotiator“ 2012 m. rugsėjo 28 d. sudarytos Vairavimo paslaugų sutarties pagrindu ieškovas E. S. buvo perkeltas vykdyti darbo funkcijas darbo nuomotojo OU „Negotiator“ naudai (T. 1, b. l. 78, 139-140). Ieškovas E. S. ir UAB „Giloja“ 2012-09-24 sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo tausoti jam perduotas saugoti arba kitiems reikalams suteiktas materialines vertybes ir imtis priemonių, užkertančių kelią materialinių vertybių žalai (T. 1, b. l. 54). Ieškovas visiškos materialinės atsakomybės sutarties ar jos sąlygų neginčija. Byloje keliamas ginčas dėl ieškovo kaltės už jo padarytą žalą 2013-01-15 apgadinus transporto priemonę „Krone“, registruotą Švedijoje, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančią Švedijos įmonei PNO S. A. (T. 1, b. l. 135-136). Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas yra atsakingas už minėtai transporto priemonei padarytą žalą, todėl turi pareigą atlyginti regreso teisę turinčiam UAB „Giloja“ teisių perėmėjui UAB „King trans“ 8850 Eur, kuriuos sudaro tiek tiesioginiai transporto priemonės remonto nuostoliai, tiek netiesioginiai (transportavimo ir krovinio perkrovimo) nuostoliai. Apeliantas nesutinka su tokiu teismo argumentu, nurodydamas, jog teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neišsamiai ištyrė esančius įrodymus bei netinkamai juos įvertinęs priėmė nepagrįstą sprendimą, konstatuodamas ieškovo kaltę dėl transporto priemonės sugadinimo.

Dėl ieškovo materialinės atsakomybės

Visiškos materialinės atsakomybės atvejai nustatyti DK 255 straipsnyje, kurio 3 punkte įtvirtinta darbuotojo pareiga atlyginti visą žalą, jei ji padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Ji gali būti sudaroma tik su tais darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe.

Nagrinėjamu atveju byloje ginčas dėl ieškovo su darbdaviu UAB „Giloja“ 2012-09-24 visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo fakto nekyla. Minėtoje sutartyje įtvirtinti ieškovo prisiimti įsipareigojimai dėl jam perduotų materialinių vertybių saugojimo (1 punktas) bei žalos atlyginimas (3 punktas), kuriame nustatyta, jog ieškovas neatsako už žalą, tais atvejais, kai žala padaryta ne dėl jo kaltės ar neveikimo bei kai nustatomi konkretūs žalos kaltininkai (T. 1., b. l. 14). Taigi ieškovo visiškai materialinei atsakomybei dėl transporto priemonės sugadinimo kilti pagrindą sudaro ieškovo kaltė. Kasacinio teismo praktikoje pasakyta, kad kaltė paprastai suprantama kaip asmens (darbuotojo) veikos (veikimo, neveikimo) ir siekiamų arba galinčių atsirasti žalingų padarinių – žalos atsiradimo, santykis. Pagal asmens valios išraišką kaltė gali pasireikšti dviem formomis: tyčia ir neatsargumu. Kaltės formos skirstomos į rūšis: 1) tiesioginę tyčią; 2) netiesioginę tyčią; 3) neatsargumą dėl perdėto pasitikėjimo; 4) neatsargumą dėl nerūpestingumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2011; kt.). Bet kuri kaltės forma ir rūšis yra pakankamas materialinės atsakomybės atsiradimo pagrindas. Darbuotojui padarius žalos savo žinion perimtam turtui pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį, preziumuojama, kad jis yra kaltas, todėl tokiu atveju pareiga įrodyti savo nekaltumą dėl padarytos žalos tenka darbuotojui.

Apeliantas savo kaltės nebuvimą apeliaciniame skunde įrodinėja aplinkybe, jog tiltą Lione užkabino pasikliaudamas darbdavio jam suteiktos darbo priemonės - vilkiko MAN reg. Nr. (duomenys neskelbtini) navigacijos prietaiso patikimumu, t. y. važiuodamas navigacijos prietaiso sugeneruotu maršrutu, kurio nesilaikęs būtų pažeidęs pareiginius nuostatus. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks apelianto argumentas neeliminuoja jo kaltės dėl transporto priemonės apgadinimo važiuojant pro viaduką. Visų pirma, byloje nėra duomenų apie tai, jog būtent darbdavio pavedimu buvo sugeneruotas maršrutas per Lioną, kuriame kliudė viaduką ir ieškovas negalėjo pergeneruoti maršruto. Antra, navigacija sugeneruoja maršrutą, kuriuo pasiekiama atitinkama vietovė, tačiau navigacinė sistema nenurodo viadukų aukščio, todėl pareigą atsižvelgti į viaduko aukštį ir įvertinti aplinkybę, ar vairuojama transporto priemonė jo nekliudys, turėjo vairavęs transporto priemonę ieškovas. Kaip nurodė pats ieškovas, prie viaduko buvo nurodytas aukštis, todėl vertintina, jog ieškovas nebuvo pakankamai apdairus ir vairuodamas transporto priemonę dėl neatsargumo kliudė viaduką, taip padarydamas transporto priemonei žalą. Trečia, nors ieškovas nurodo, kuriuos pareiginių nuostatų punktus galėjo pažeisti pasirinkdamas kitą maršrutą, tačiau ieškovas neįrodinėjo aplinkybės, jog tikslų maršrutą sudarė darbdavys, o ieškovas nuo jo negalėjo nukrypti. Ketvirta, visiškai nesusijęs su kaltės nebuvimo įrodinėjimo aplinkybe apelianto argumentas, jog pagal materialinės atsakomybės sutartį darbdavys turi pareigą sudaryti darbuotojui sąlygas, būtinas visiškam vertybių saugojimui. Apeliantas vykdė jam pavestas funkcijas, darbdavys pasirūpino visomis reikiamomis priemonėmis darbo funkcijoms įvykdyti – pervežti krovinį nurodytu maršrutu, todėl tai, kad apeliantas dėl neapdairaus elgesio pažeidęs Kelių eismo taisykles kliudė viaduką, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog darbdavys neužtikrino sąlygų vertybių išsaugojimui. Taigi apelianto nurodyti apeliaciniame skunde argumentai nesudaro pagrindo paneigti apelianto kaltės apgadinant transporto priemonę pastarajam kliudžius viaduką, o pirmosios instancijos teismas teisingai įvertinęs byloje esančius įrodymus bei paaiškinimus nustatė ieškovo kaltę dėl transporto priemonei padarytos žalos.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė atsakovo regresinį reikalavimą ieškovui atlyginti padarytą transporto priemonei žalą. Pagal kasacinio teismo praktiką regresinėje prievolėje kreditorius yra asmuo, kuris turi reikalavimo teisę; tai asmuo, kuris yra sumokėjęs kito asmens padarytus nuostolius ir taip įgijęs reikalavimo teisę; reikalavimui atsirasti yra svarbios dvi aplinkybės: 1) padaryti nuostoliai (išlaidos, negautos pajamos ir kt.); 2) jų atlyginimas nukentėjusiajam ar kitam reikalavimo teisę į žalos (nuostolių) atlyginimą turinčiam asmeniui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2009, kt.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įvertino abi regresinio reikalavimo tenkinimo sąlygas: nustatė nuostolių padarymo faktą (netiesioginių ir tiesioginių, jų pagrįstumą), taip pat, ištyrę byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad OU „Negotiator“ ir UAB „Giloja“ turėjo teisinę pareigą atlyginti transporto priemonės valdytojui padarytą žalą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto argumentai, jog atsakovas neištyrė visų su žalos atlyginimo dydžiu susijusių aplinkybių, kad darbdavys turėjo įsitikinti ir materialinių vertybių apžiūros aktu užfiksuoti realiai patirtos žalos dydį, o ne vien remtis kitų įmonių surašytomis specifikacijomis bei būsimomis sąskaitomis, nepakankami atsakovo regresinio reikalavimo pagrįstumui paneigti. Byloje pateikti visi įrodymai, pagrindžiantys transporto priemonei padarytą žalą bei netiesioginius nuostolius (T. 1, b. l.59-60, 68-72), apeliantas sąskaitų pagrįstumo neginčijo bei nepateikė įrodymų, paneigiančių sąmatoje nurodytus apgadinimus ar jų remonto pagrindo nebuvimą (CPK 178 straipsnis). Bylos aplinkybės rodo, kad apgadintos transporto priemonės valdytojo Švedijos įmonės DSV Road AB patirtą 8850 Eur žalą įskaitymo būdu atlygino krovinio ekspeditorius Belgijos įmonė N.V. H. Snelvervoer (HSV), kuriai įskaitymo būdu žalą kompensavo antrasis krovinio ekspeditorius Estijos įmonė OU „Negotiator“, o pastarajai žalą atlikus įskaitymą kompensavo UAB „Giloja“ (T. 1., b. l. 65, 112, 120, 181, 185, 188). Pagal DK 257 straipsnio 4 dalį, atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo abejoti 8850 Eur žalos dydžiu ir ją turi pareigą atlyginti ieškovas.

Dėl kreipimosi į Darbo ginčų komisija termino praleidimo

Apeliantas taip pat nurodo, jog atsakovas į Darbo ginčų komisiją kreipėsi praleidęs DK 289 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 mėnesių terminą, todėl nesant atsakovo prašymo atnaujinti praleistą terminą, Darbo ginčų komisija, turėjusi atsisakyti priimti atsakovo pareiškimą, priėmė nepagrįstą sprendimą. Nurodo, jog apie apgadintą transporto priemonę buvo žinoma jau 2013-01-16, kai tuo tarpu atsakovas į Darbo ginčų komisiją kreipėsi tik 2014-02-06, t. y. praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo eismo įvykio.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įstatymuose, kituose teisės aktuose, sutartyse arba neteisminių institucijų nustatyti laikotarpiai veiksmams atlikti įvairiose neteisminėse institucijose vykstančiose procedūrose laikytini procedūriniais terminais, nuo ieškinio senaties terminų ir procesinių terminų procedūrinius terminus galima atskirti pagal tai, kad procedūrinis terminas tiesiogiai susijęs tik su tam tikrų veiksmų atlikimu neteisminėse procedūrose (nagrinėjamu atveju – kreiptis į Darbo ginčų komisiją terminas (DK 289 straipsnis) ir sukuria procedūrinio termino taikymo teisinius padarinius bei nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-711/2013). Kadangi DK 289 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas yra procedūrinis ir jis nesukelia tokių teisinių padarinių kaip ieškinio senaties termino praleidimas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl procedūrinio termino praleidimo plačiau nepasisako ir nevertina Darbo ginčų komisijos sprendimo priimti atsakovo pareiškimą. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad ieškovui ginčijant teisme Darbo ginčų komisijos 2014-03-04 sprendimą Nr. DGKS-1242, pirmosios instancijos teismas įvertino visas su eismo įvykiu susijusias aplinkybes, nustatinėjo apelianto kaltę, pasisakė dėl žalos dydžio pagrįstumo, ir priėmė sprendimą, tapatų Darbo ginčų komisijos sprendimui. Taigi nėra pagrindo plačiau vertinti procedūrinio termino praleidimo aplinkybes, kadangi net ir pripažinus, jog Darbo ginčų komisija turėjo atsisakyti priimti atsakovo pareiškimą, teisinis rezultatas nepasikeitė.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisako ir dėl kitų apelianto argumentų, kadangi jie neturi reikšmės priimto teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas taip pat gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., Helle v. Finland judgement of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl papildomų rašytinių įrodymų išreikalavimo

Apeliantas (ieškovas) mano, jog siekiant objektyviai išnagrinėti kilusį ginčą turėtų būti išreikalautini įrodymai: 2013-01-15 per Lioną važiavusio ir eismo įvykį sukėlusio apelianto vilkiko MAN, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) tachometro parodymai, papildomi važtaraščiai, įrodantys sudėtinio maršruto atkarpas, žodinių komandų ieškovui garso įrašai, kurie paneigtų apelianto kaltę. Minėtus įrodymus surinkti apeliantas prašo pavesti pirmosios instancijos teismui. Įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas dar 2014-08-14 parengiamajame teismo posėdyje siūlė ieškovui pateikti visus įrodymus, o ieškovas, dirbdamas vairuotoju – ekspeditoriumi, žinojo apie nurodytų įrodymų buvimą, tačiau minėtu teismo siūlymu nepasinaudojo, todėl apelianto prašymas atmetamas (CPK 314 straipsnis). Be to, kasacinės instancijos teismas išaiškino, jog byloje dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. L. v. UAB ,,Corriere Rosa transportas“, bylos Nr. 3K-3-71/2008, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje „PAAS LT“ v. I. U., bylos Nr. 3K-3-120-687/2015). Taigi nepaisant įstatymo leidėjo numatytos teismui pareigos būti aktyviam, teismui negali būti perkelta šalies advokato pareiga surinkti byloje įrodymus (CPK 7, 12, 178, 414 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė, todėl atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.