Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas E. Maškevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-2-417/2014

Teisėjas A. Lisauskas Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.8.1., 1.2.5.4., 1.2.28.4., 1.2,14.4.1., 1.2.14.5.1.

2014 m. sausio 6 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Eduardo Maškevičiaus,

nuteistųjų K. G. (K. G.), M. G. (M. G.) gynėjams advokatams Jonui Kvaraciejui, Ričardui Gidziušui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokurorės, nuteistųjų K. ir M. G. gynėjų advokatų Jono Kvaraciejaus ir Ričardo Girdziušo apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009-06-04 nuosprendžio, kuriuo:

pagal BK 140 str. 1 d. (2008-10-06 nusikalstama veika) laisvės atėmimu 4 (keturiems) mėnesiams;

pagal BK 145 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 140 str. 1 d. (2008-10-08 nusikalstama veika) laisvės atėmimu 5 (penkiems) mėnesiams;

pagal BK 294 str. 2 d. laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d., bausmės, paskirtos pagal BK 145 str. 1 d. ir 140 str. 1 d. (už 2008-10-08 nusikalstamas veikas), subendrintos taikant bausmių apėmimą ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., ši apėmimo būdu subendrinta bausmė iš dalies sudedant subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 140 str. 1 d. (2008-10-06 nusikalstama veika) bei BK 294 str. 2 d., ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 (dešimt) mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

pagal BK 140 str. 1 d. (2008-10-06 nusikalstama veika) laisvės atėmimu 4 (keturiems) mėnesiams;

pagal BK 145 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 140 str. 1 d. (2008-10-08 nusikalstamą veiką) laisvės atėmimu 5 (penkiems) mėnesiams;

pagal BK 294 str. 2 d. laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d., bausmės, paskirtos pagal BK 145 str. 1 d. ir 140 str. 1 d. (už 2008-10-08 nusikalstamą veiką), subendrintos taikant bausmių apėmimą ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., ši apėmimo būdu subendrinta bausmė iš dalies sudedant subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 140 str. 1 d. (2008-10-06 nusikalstama veika) bei BK 294 str. 2 d., ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 10 (dešimt) mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

K. G. pagal BK 182 str. 1 d. (trys nusikalstamos veikos) išteisinta, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. G. ir M. G. pripažinti kaltais pagal BK 140 str. 1 d.( dvi veikos), 145 str. 1 d. bei 294 str. 2 d. ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, 2008 m. spalio 6 d., tarp 20 ir 22 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia K. G. sudavus ranka ir šluota daugybinius smūgius nukentėjusiajai S. E. į įvairias kūno vietas, o M. G. tyčia sudavus kėde nukentėjusiajai vieną smūgį į galvą, bendrais veiksmais padarė S. E. dešinio skruosto sumušimą su poodine kraujosruva, nežymiai sutrikdydami jos sveikatą.

Be to, K. G. ir M. G. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, 2008 m. spalio 7–8 d. butuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nežymiai sutrikdė S. E. sveikatą, K. G. grasinant S. E. nužudyti, sakant jai, kad išveš į Čečėniją ir ten nužudys: „aš tave išsiųsiu paskui motiną“, „mes tave nukirpsim plikai ir kaip jas užkasim“, „aš tau galvą nurausiu“, „mes ją papjausim“, „mes turim teisę tave užmušti, tavo tėvas mums taip prieš savo mirtį liepė, taip mes ir padarysim“, „mes pažadam,... ją papjausim“, tuo pat metu M. G. grasino nužudyti S. E. sakydamas jai: „aš tau gerklę perplėšiu“, „aš tau galvą sudaužysiu“, „aš tave atskirsiu į kapines atskirai“, „aš tavęs nelaikysiu ir su tavim nesiterliosiu, tuoj papjausiu ir galvą nurausiu“, „aš sutinku iš pradžių užmušti tave, paskui 20 metų sėdėti kalėjime“, „aš tave papjausiu“, „aš jai va taip galvą nutrauksiu“, „aš galvą tau nurausiu“, „aš plikai galvos nekirpsiu, aš galvą nurausiu“, M. G. abiem rankomis smaugiant nukentėjusiąją S. E., pastarajam metant į ją virtuvinį peilį ir vėl grasinant nužudyti, grasino nužudyti žmogų, esant pakankamam pagrindui matyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas; taip pat K. G. ir M. G., veikdami bendrininkų grupe, 2008 m. spalio 8 d., tarp 8 ir 12 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė daugybinius smūgius rankomis, o K. G. – ir skėčiu, nukentėjusiajai S. E. į įvairias kūno vietas, po to, tęsdami savo nusikalstamą veiką, apie 12 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), K. G. tyčia sudavė S. E. daugybinius smūgius rankomis į įvairias kūno vietas, tampė ją už plaukų, o M. G. trankė S. E. į namo sieną, sudavė jai ranka į veidą, parbloškė ją ant grindų ir sudavė jai daugybinius smūgius rankomis į įvairias kūno vietas, tampė už plaukų, abiem rankomis smaugė nukentėjusiąją, tuo padarė S. E. penkias poodines kraujosruvas kaktoje, kairio peties srityje, kairiajame žaste, kairėje šlaunyje, vieną odos nubrozdinimą kairiajame žaste, nežymiai sutrikdydami jos sveikatą.

Be to, K. G. ir M. G. nuteisti už tai, kad jie veikdami bendrininkų grupe, nuo 2006 m. gruodžio 15 d. iki 2008 m. spalio 7 d. butuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), tyčia, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą savo tikrą teisę -–visų, iš jų ir nepilnamečių, šeimos narių akivaizdoje, pavartodami psichinę prievartą prieš nukentėjusiuosius S. E., D. V., B. M., B. M., M. S. G. ir E. V. – grasindami išvežti juos atgal į dėl ginkluotų konfliktų nestabilią ir gyventojams pavojinga situacija pasižyminčią (duomenys neskelbtini)– ir 2007 sausio–2008 rugpjūčio mėnesiais pavartodami fizinę prievartą prieš B. M. – suduodami jam daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas, vertė S. E., D. V., B. M., B. M., M.S. G. ir E. V. susirasti darbą, įsidarbinti ir perduoti jiems visus uždirbtus pinigus arba mokėti nustatyto dydžio (500–600 Lt) duoklę buto, nedirbančių šeimos narių išlaikymui ir kitoms išlaidoms, tuo padarė didelės žalos nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams.

K. G. buvo kaltinama tuo, kad veikdama bendrininkų grupe su M. G., nuo 2006 m. gruodžio 15 d. iki 2008 m. rugpjūčio mėn. antros pusės, tiksliau tyrimo nenustatyta, (duomenys neskelbtini), tyčia, neturėdama teisėto pagrindo, atvirai – kartu gyvenančių asmenų akivaizdoje, pavartodama psichinę prievartą prieš S. E. – grasindama išvežti ją atgal į karų nuniokotą (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), savo bei savo sutuoktinio M. G. naudai vertė nukentėjusiąją S. E. susirasti darbą, įsidarbinti ir perduoti jiems turtą – visus uždirbtus pinigus, tai yra kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 181 str. 1 d.

Be to, K. G. buvo kaltinama tuo, kad veikdama bendrininkų grupe su M. G. nuo 2008 m. vasario 28 d. iki 2008 m. spalio 7 d. (duomenys neskelbtini), tyčia, neturėdama teisėto pagrindo, atvirai – kartu gyvenančių asmenų akivaizdoje, panaudodama psichinę prievartą prieš D. V. – grasindama jam išvežti jį atgal į karų nuniokotą (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), savo bei savo sutuoktinio M. G. naudai, vertė nukentėjusįjį D. V. perduoti jiems turtą – pinigus – mokėti kas mėnesį 500 litų duoklę, t. y. kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 181 str. 1 d.

Be to, K. G. buvo kaltinama tuo, kad 2008 m. liepos mėnesį, tiksliau tyrimo nenustatyta, (duomenys neskelbtini), turėdama tikslą užvaldyti nukentėjusiojo D. V. turtą, apgaule – žadėdama nukentėjusiajam D. V. įtraukti jį į vairuotojų kursus ir padėti jam gauti vairuotojo pažymėjimą, nors to daryti neketino, savo naudai įgijo svetimą D. V. turtą – 400 JAV dolerių, tai atitiktų 880 litų, tai yra kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 182 str. 1 d.

Be to, K. G. buvo kaltinama tuo, kad veikdama bendrininkų grupe su M. G. nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. rugpjūčio mėn., tiksliau tyrimo nenustatyta, (duomenys neskelbtini), tyčia, neturėdama teisėto pagrindo, atvirai – kartu gyvenančių asmenų akivaizdoje, pavartodama psichinę prievartą prieš B. M. – grasindama išvežti jį atgal į karų nuniokotą (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), pavartodama fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį B. M. – suduodama jam daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas – savo bei savo sutuoktinio M. G. naudai vertė nukentėjusįjį B. M. perduoti jiems turtą – uždirbamus pinigus, tai yra kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 181 str. 2 d.

Be to, K. G. buvo kaltinama tuo, kad 2008 m. liepos mėnesį, tiksliau tyrimo nenustatyta, (duomenys neskelbtini), turėdama tikslą užvaldyti nukentėjusiojo B. M. turtą, apgaule – žadėdama nukentėjusiajam B. M. pinigus sutaupyti ir juos atiduoti, nors to daryti neketino, savo naudai įgijo svetimą B. M. turtą – 350 litų, t. y. kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 182 str. 2 d.

Be to, K. G. buvo kaltinama tuo, kad veikdama bendrininkų grupe su M. G. nuo 2007 m. gruodžio mėn. iki 2008 m. rugsėjo mėn., tiksliau tyrimo nenustatyta, (duomenys neskelbtini), tyčia, neturėdama teisėto pagrindo, atvirai – kartu gyvenančių asmenų akivaizdoje, pavartodama psichinę prievartą prieš B. M. – grasindama išvežti ją atgal į karų nuniokotą (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), savo bei savo sutuoktinio M. G. naudai vertė nukentėjusiąją B. M. perduoti jiems turtą – visus uždirbamus pinigus, t. y. kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 181 str. 1 d.

Be to, K. G. buvo kaltinama tuo, kad veikdama bendrininkų grupe su M. G. 2008 m. rugpjūčio mėnesį, (duomenys neskelbtini), tyčia, neturėdama teisėto pagrindo, atvirai – kartu gyvenančių asmenų akivaizdoje, pavartodama psichinę prievartą prieš M. S. G. – grasindama jam išvežti jį atgal į karų nuniokotą (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), savo bei savo sutuoktinio M. G. naudai vertė nukentėjusįjį M. S. G. perduoti jiems turtą – atiduoti pusę uždirbamų pinigų bei mokėti kas mėnesį ne mažiau kaip 600 litų duoklę, tai yra kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 181 str. 1 d.

Be to, K. G. buvo kaltinama tuo, kad 2008 m. balandžio–gegužės mėn., tiksliau tyrimo nenustatyta, (duomenys neskelbtini), turėdama tikslą užvaldyti nukentėjusiojo M. S. G. turtą, apgaule – žadėdama nukentėjusiajam M. S. G. pinigus sutaupyti ir juos atiduoti, nors to daryti neketino, savo naudai įgijo svetimą M. S. G. turtą – 600 litų, tai yra kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 182 str. 1 d.

Be to, K. G. buvo kaltinama tuo, kad veikdama bendrininkų grupe su M. G. nuo 2008 m. rugsėjo mėn., tiksliau tyrimo nenustatyta, iki 2008 m. spalio 14 d., (duomenys neskelbtini), tyčia, neturėdama teisėto pagrindo, atvirai – kartu gyvenančių asmenų akivaizdoje, pavartodama psichinę prievartą prieš E. V. – grasindama jai išvežti ją atgal į karų nuniokotą (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), savo bei savo sutuoktinio M. G. naudai, vertė nukentėjusiąją E. V. perduoti jiems turtą – pinigus – visus uždirbamus pinigus, tai yra kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 181 str. 1 d.

M. G. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupe su K. G., nuo 2006 m. gruodžio 15 d. ik 2008 m. rugpjūčio mėn. antros pusės, tiksliau tyrimo nenustatyta, (duomenys neskelbtini), tyčia, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai – kartu gyvenančių asmenų akivaizdoje, pavartodamas psichinę prievartą prieš nukentėjusiąją S. E. – grasindamas išvežti ją atgal į karų nuniokotą (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), savo bei savo sutuoktinės K. G. naudai vertė nukentėjusiąją S. E. susirasti darbą, įsidarbinti ir perduoti jiems turtą – visus uždirbtus pinigus. Toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis 2008 m. rugpjūčio mėnesio antroje pusėje (duomenys neskelbtini), tyčia, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai – kartu gyvenančių asmenų akivaizdoje, pavartodamas psichinę prievartą prieš S. E. – grasindamas išvežti ją atgal į karų nuniokotą (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), savo naudai vertė nukentėjusiąją S. E. perduoti jam turtą – mokėti kas mėnesį jam 500 litų duoklę, tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 181 str. 1 d.

Be to, M. G. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupe su K. G., nuo 2008 m. vasario 28 d. iki 2008 m. spalio 7 d., (duomenys neskelbtini), tyčia, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai – kartu gyvenančių asmenų akivaizdoje, pavartodamas psichinę prievartą prieš D. V. – grasindamas išvežti jį atgal į karų nuniokotą (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), savo bei savo sutuoktinės K. G. naudai vertė nukentėjusįjį D. V. perduoti jiems turtą – mokėti kas mėnesį 500 litų duoklę, t. y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 181 str. 1 d.

Be to, M. G. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupe su K. G., nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. rugpjūčio mėn., tiksliau tyrimo nenustatyta, (duomenys neskelbtini), tyčia, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai – kartu gyvenančių asmenų akivaizdoje, panaudodamas psichinę prievartą prieš B. M. – grasindamas išvežti jį atgal į karų nuniokotą (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), pavartodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį B. M. suduodamas jam daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas, savo bei savo sutuoktinės K. G. naudai, vertė nukentėjusįjį B. M. perduoti jiems turtą – uždirbamus pinigus. Toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis 2008 m. rugpjūčio mėnesio antroje pusėje (duomenys neskelbtini), tyčia, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai – kartu gyvenančių asmenų akivaizdoje, panaudodamas psichinę prievartą prieš B. M. – grasindamas jį išvežti atgal į karų nuniokotą (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), savo naudai, vertė nukentėjusįjį B. M. perduoti jam turtą – mokėti kas mėnesį jam nuo 500 iki 700 litų duoklę, t. y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 181 str. 2 d.

Be to, M. G. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupe su K. G., nuo 2007 m. gruodžio mėn. iki 2008 m. rugsėjo mėn., tiksliau tyrimo nenustatyta, (duomenys neskelbtini), tyčia, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai – kartu gyvenančių asmenų akivaizdoje, pavartodamas psichinę prievartą prieš B. M. – grasindamas išvežti ją atgal į karų nuniokotą (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), savo bei savo sutuoktinės K. G. naudai vertė nukentėjusiąją B. M. perduoti jiems turtą – visus uždirbamus pinigus, t. y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 181 str. 1 d.

Be to, M. G. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupe su K. G. 2008 m. rugpjūčio mėnesį (duomenys neskelbtini), tyčia, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai – kartu gyvenančių asmenų akivaizdoje, pavartodamas psichinę prievartą prieš M. S. G. – grasindamas išvežti jį atgal į karų nuniokotą (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), savo bei savo sutuoktinės K. G. naudai vertė nukentėjusįjį M. S. G. perduoti jiems turtą – atiduoti pusę uždirbamų pinigų bei mokėti kas mėnesį ne mažiau kaip 600 litų duoklę, t. y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 181 str. 1 d.

Be to, M. G. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupe su K. G. nuo 2008 m. rugsėjo mėn., tiksliau tyrimo nenustatyta, iki 2008 m. spalio 14 d., tiksliau tyrimo nenustatyta, (duomenys neskelbtini), tyčia, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai – kartu gyvenančių asmenų akivaizdoje, pavartodamas psichinę prievartą prieš E. V. – grasindamas išvežti ją atgal į karų nuniokotą (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), savo bei savo sutuoktinės K. G. naudai vertė nukentėjusiąją E. V. perduoti jiems turtą – visus uždirbamus pinigus, t. y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 181 str. 1 d.

Paskirtąsias bausmes ir bausmes, paskirtas Kauno miesto apylinkės teismo 2009-06-04 nuosprendžiu pagal BK 140 str. 1 d., 145 str. 1 d., 140 str. 1 d., vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę K. G. paskirti laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;

Paskirtąsias bausmes ir bausmes, paskirtas Kauno miesto apylinkės teismo 2009-06-04 nuosprendžiu pagal BK 140 str. 1 d., 145 str. 1 d., 140 str. 1 d., vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę M. G. paskirti laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuteistosios K. G. gynėjas advokatas Jonas Kvaraciejus apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno m. apylinkės teismo 2009-06-04 nuosprendžio dalį, kuria K. G. pripažinta kalta pagal BK 140 str. 1 d. (dvi nusikalstamos veikos), 145 str. 1 d., 294 str. 2 d., priimti naują nuosprendį ir K. G. išteisinti, pagal BK 140 str. 1 d. bylą nutraukti (BPK 3 str. 1 d., 6 p.).

Taip pat skunde nurodoma, jog teismas nepagrįstai K. G. pripažino kalta pagal LR BK 140 str. 1 d. (už dvi nusikalstamas veikas), nes ši nusikalstama veika priskiriama veikoms, dėl kurių bylos procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka (BPK 407 str.). Procesas privataus kaltinimo bylose pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Ikiteisminis tyrimas privataus kaltinimo bylose neatliekamas, procesas pradedamas paduodant skundą ar pareiškimą pirmosios instancijos teismui. Nors LR BPK 409 str. numatytos išimtys, kai procesas dėl BPK 407 str. nurodytos veikos vyksta ne privataus kaltinimo, o įprasta tvarka, tačiau šiuo atveju šeiminį konfliktą pripažinti turinčiu visuomeninę reikšmę nebuvo jokio pagrindo, S. E. pati galėjo ginti teisėtus interesus privataus kaltinimo tvarka.

Gynėjo nuomone, ikiteisminis tyrimas buvo tęsiamas nesilaikant BPK 409 str. 1 d. nustatytos tvarkos, nes prokuroras nepagrindė būtinumo ir neišreiškė reikalavimo tęsti pradėtą baudžiamąjį procesą, todėl procesas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. l d., buvo atliekamas nesilaikant BPK nuostatų. Be to, apylinkės teismas pažeidė ir LR BPK 417 str. 1 d. numatytas nuostatas, nes dėl šios nusikalstamos veikos bendra tvarka pradėtas ikiteisminis tyrimas turi būti nutraukiamas.

Taip pat gynėjas teigia, jog kaltinimas pagrįstas S. E. pateiktu neaiškiomis aplinkybėmis padarytu garso įrašu. Gynėjo teigimu, reikšmingi bylai duomenys turi būti renkami BPK nustatyta tvarka ir atskirais atvejais įrodymais gali būti pripažinti duomenys, gauti ne BPK, o kitų įstatymų nustatyta tvarka. LR BPK 20 str. 4 d. numato, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytus proceso veiksmais. Reikalavimas laikytis įstatymų, gaunant įrodymus yra ypač svarbus, nes priešingu atveju nebūtų užtikrintas bylos nagrinėjimo teisingumas. Bet kuriuo atveju ar informacija surinkta pagal BPK, ar ji gauta kitų įstatymų nustatyta tvarka, teismas turi pareigą patikrinti gautų duomenų patikimumą, išsiaiškindamas, ar tiksliai buvo laikytasi tų įstatymų, pagal kuriuos tie duomenys gauti. Tačiau teismas neįvertino duomenų, kad garso įrašymo priemonę S. E. suteikė VSD. Todėl duomenys, kurie gaunami suvaržant įstatymo garantuotas žmogaus teises, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, laikomi gauti neteisėtu būdu ir pažeidžia BPK 20 str. 4 d. reikalavimus. Neteisėtu būdu gauta informacija negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamajame procese.

Nuteistojo M. G. gynėjas advokatas Ričardas Girdziušas apeliaciniame skunde prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2009-06-04 apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti M. G. naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Skunde nurodoma, kad nors nuosprendyje ir tvirtinama, jog kaltinamųjų kaltė padarius nurodytus nusikaltimus visiškai įrodyta nukentėjusiųjų S. E., B. M., B. M., E. V., liudytojų M. E., A. K. parodymais, kurie yra nuoseklūs viso bylos nagrinėjimo proceso metu, o nedideli ir neesminiai netikslumai yra natūralūs bei esmės nekeičia, šie parodymai patvirtina nustatytas faktines bylos aplinkybes ir yra paremti kitais teismo ištirtais įrodymais. Tačiau gynėjo nuomone, iš tikrųjų faktinių duomenų, kurie duotų besąlygišką pagrindą priimti tik apkaltinamąjį nuosprendį, byloje nėra.

Nors nustatomojoje nuosprendžio dalyje apylinkės teismas konstatavo, jog M. G. įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d., tačiau ji neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.2 p. teismams išaiškinta, kad apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodomos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės, turinčios reikšmę baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimui, jeigu jos nuosprendyje pripažintos įrodytomis, negali iš esmės skirtis nuo nusikalstamos veikos aprašymo kaltinamajame akte ar nustatyta tvarka teisme pakeisto kaltinimo (BPK 256 str.). Be to, 2001-12-21 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas nutarimo Nr. 32 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, nustatančias teisminio nagrinėjimo ribas“ 6 p. pabrėžė, jog kaltinimo faktinės aplinkybės – tai nusikaltimo faktinės aplinkybės, išdėstytos šiuo atveju prokuroro prašyme pakeisti kaltinimą, t. y. konkretūs veiksmai ar neveikimas, nusikaltimo padarymo vieta, laikas, būdas, pasekmės, nusikaltimo motyvas, tikslas ir pan. Taigi nusikaltimo padarymo laikas priskiriamas veikos faktinėms aplinkybėms.

Gynėjas pažymi, kad LR BPK 409 str. 1 d. padaryta išlyga, t. y. jeigu BPK 407 str. nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, dėl šių veikų privalo pradėti baudžiamąjį procesą. Tačiau nei prašyme pakeisti kaltinimą, nei apkaltinamajame nuosprendyje nepateikti motyvai, kodėl prokuroras ėmėsi ginti S. E. interesus, nors ši nukentėjusioji yra pilnametė, moka lietuvių kalbą, pasak jos, pati kreipėsi į prokuratūrą dėl prieš ją padarytų nusikalstamų veikų, todėl teismas neturėjo procesinio pagrindo nagrinėti 2008-10-06 padarytos veikos.

Be to, gynėjo nuomone ir šį kartą teismas priėmė M. G. apkaltinamąjį nuosprendį, nors byloje esantys įrodymai buvo prieštaringi ir nepasisakė, kodėl atmetė kaltinimo teiginiams prieštaraujančius įrodymus, bei kartu pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus. Nes apie nuosprendyje minimomis dienomis (duomenys neskelbtini) esančiame bute buvusius įvykius M. G. kaltinančius parodymus davė praktiškai tik nukentėjusioji S. E., kuri ir pati pripažino, kad jos santykiai su globėjais buvo įtempti. Todėl jos parodymai negali būti laikomi nešališku informacijos šaltiniu. Ir tai rodo, kad M. G. kaltinančios nuosprendžio išvados paremtos vien suinteresuoto asmens parodymais. Liudytoja A. K. parodė, kad pamačiusi Karmėlavos name S. E. jos veide sužalojimo žymių nepastebėjo ir kiti asmenys, davę parodymus apie įvykius Karmėlavoje, taip pat neakcentavo, jog S. E. į namą buvo atvežta sužalota.

Gynėjas nurodo, jog reikšmingi bylai duomenys turi būti renkami BPK nustatyta tvarka, o BPK 20 str. 4 d. numato, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Reikalavimas laikytis įstatymų gaunant įrodymus yra ypatingai svarbus, nes priešingu atveju nebūtų užtikrintas bylos nagrinėjimo teisingumas. Neteisėtu būdu gauta informacija negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamajame procese. Jeigu nukentėjusioji iš tiesų įrašus darė teisėsaugos institucijos darbuotojo duota įrašymo priemone, šis veiksmas turėjo būti įformintas įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau byloje nėra jokio tokio veiksmo įforminimo dokumento, todėl turi būti laikoma, kad įrašas gautas ne įstatymo nustatyta tvarka ir negali būti laikomas įrodymu baudžiamajame procese.

Taip pat gynėjas nesutinka ir su nuosprendžio dalimi, kurioje M. G. pripažintas kaltu pagal LR BK 294 str. 2 d., nes teismo nuosprendyje išdėstytuose M. G. veiksmuose nėra savavaldžiavimo požymių. Skunde teigiama, kad BK 2 str. 4 d. akcentuojama, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Atsakomybę už savavaldžiavimą numato tiek Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, tiek Baudžiamasis kodeksas, todėl labai svarbu atriboti administracinį teisės pažeidimą nuo nusikaltimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005-03-01 nutartyje kasacinėje byloje Nr. 2K-171/2005 konstatavo, kad ATPK 188 str. savavaldžiavimas apibrėžtas kaip savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdymas savo tikros ar tariamos teisės, ginčijamas kito asmens, nepadaręs esminės žalos piliečių teisėms ar teisėtiems interesams arba valstybinėms ar visuomeninėms įmonėms, įstaigoms arba organizacijoms, kad šioje įstatymo normoje pateikta savavaldžiavimo samprata.

Skundo autoriaus nuomone, administracinio teisės pažeidimo bei savavaldžiavimo kaip nusikaltimo apibrėžimai veda prie išvados, jog pagrindinis kriterijus, leidžiantis administracinį teisės pažeidimą atskirti nuo nusikalstamos veikos, yra didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams padarymas. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą reikėtų turėti galvoje ne tik turtinę žalą, bet ir tai, ar buvo pažeisti LR Konstitucijos 23 str., Civilinio kodekso 4.93 str. bei kitais teisės aktais garantuoti nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos principai bei pan.

Gynėjo įsitikinimu, apylinkės teismas nuosprendyje sujungė dvi baudžiamojo savavaldžiavimo sudėtis, tačiau neatskleidė, kodėl padaryta tokia išvada. Motyvuose nenurodė, kuo pasireiškė didelės žalos padarymas, kokie kaltininko veiksmai liudija, kad fizinė ar psichinė prievarta buvo vartojamos kaip priemonė savo tikrų teisių įgyvendinimui. Todėl nuosprendis neatitinka tokiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų gynėjų apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.

Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendžio dalis, kurioje K. ir M. G. pripažinti kaltais pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 1 dalį bei K. G. išteisinta pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, teisėta ir pagrįsta. Naikinti ar keisti šios nuosprendžio dalies apeliantų skunde nurodytais motyvais apygardos teismas neturi teisinio pagrindo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apylinkės teismo pozicija dėl K. ir M. G. nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, todėl ši nuosprendžio dalis naikintina ir K. ir M. G. priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Pirmosios instancijos teismas itin išsamiai ištyrė faktinius bylos duomenis, nurodė motyvus, kuo remdamasis ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis pripažįsta įrodymais, pagrindžiančiais K. ir M. G. kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje, bei paneigiančiais kaltę dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 181 straipsnio 1, 2 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Taigi šių apylinkės teismo padarytų išvadų apeliantų skundo argumentai nepaneigia.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas dėl šių nusikalstamų veikų teisingai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tuo tarpu nuteistųjų gynėjams nepriimtinos apylinkės teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs bylos įrodymus, neatkartodamas jų detaliai, pripažįsta, kad nuosprendyje padarytos išvados būtent dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje, yra pagrįstos, todėl ir atmeta apeliantų argumentus. Teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo konstatuoti, jog dėl paminėtųjų veikų vertinimo buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos.

Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalį), išdėsto motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą.

Dėl nukentėjusiųjų S. E., B. M., B. M., D. V. parodymų apeliacinės instancijos teisme vertinimo

Apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą šioje byloje buvo apklausta ne tik nukentėjusioji S. E., tačiau ir nukentėjusieji B. M., B. M. ir D. V.. Vertindama pastarųjų proceso dalyvių parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bei parodymus, duotus apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija negali nepažymėti, kad nukentėjusieji B. M., B. M. ir D. V. nagrinėjamų įvykių aplinkybes apibūdino kardinaliai kitaip, t. y. paneigdami anksčiau duotus parodymus ir logiškai paaiškindami jų pakeitimo priežastis.

Tačiau įvertinusi nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes, kodėl jie pakeitė savo parodymus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo netikėti nukentėjusiųjų B. M., B. M., D. V. nurodytomis aplinkybėmis dėl VSD pareigūno D. Š. atitinkamo vaidmens šios bylos tyrime. Juolab, kad apklaustas apeliacinės instancijos teisme, pastarasis parodė, kad žino, jog S. E. kreipėsi į prokuratūrą, kuri pavedė ikiteisminį tyrimą atlikti jo tarnybai. Pats į ikiteisminio tyrimo grupę nebuvo įtrauktas, bet dirbo jam pavaldūs pareigūnai, kurie buvo įtraukti į tą grupę, detalių visų pasakyti negali. Aiškina, jog pats proceso veiksmuose nedalyvavęs, diktofono ar MP3 S. E. nebuvo davęs.

Tačiau vertindama minėtojo liudytojo parodymus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog iš nukentėjusiųjų B. M., B. M., D. V. parodymų matyti, kad pastarieji būtent iš S. E. žinojo apie pas ją esančio diktofono atsiradimo aplinkybes, kad šį įrenginį jai davė D. Š.. Visi iš apklaustų nukentėjusiųjų parodė, kad liudytojas D. Š. netiesiogiai dalyvavo šios bylos procese. Ir, kaip matyti iš D. Š. kad ir abstrakčių parodymų, pastarasis nors ir jokių konkrečių aplinkybių nenurodė, tačiau ir nepaneigė sąsajų su šia byla, jos šalimis.

Todėl teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teisme duotus nukentėjusiųjų B. M., B. M., D. V. parodymus vertina kaip teisingus ir jais vadovaujasi.

Tuo tarpu vertinant nukentėjusiosios S. E. parodymų patikimumą, teisėjų kolegija jais vadovautis gali tik iš dalies, t. y. tik tais, kuriuos patvirtina ir kiti bylos duomenys. Teisėtais ir pagrįstais parodymais laikytini parodymai, duoti dėl K. ir M. G. nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje. Kadangi S. E. sužalojimo faktą patvirtina byloje esantys objektyvūs duomenys – specialisto išvados (t. 1, b. l. 17, ir t. 5, b. l. 79), tiek ir pačių nuteistųjų K. ir M. G. bei nukentėjusiųjų B. M. ir D. V. parodymai. Tačiau vertinant S. E. parodymus dėl kitų K. ir M. G. inkriminuotų nusikalstamų veikų, teisėjų kolegija negali vadovautis šios nukentėjusiosios parodymais, kadangi jie neatitinka BPK 20 straipsnio nuostatų bei jų nepatvirtina kiti šios bylos faktiniai duomenys.

D. K. ir M. G. veikos vertinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos) ir 145 straipsnio 1 dalį

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., sud?tis yra materiali, t. y. baud?iamoji atsakomyb? atsiranda tik esant nusikalstamiems padariniams – fiziniam skausmui ar ne?ymiam sveikatos sutrikdymui.

Vertinant BK 140 str. 1 d. nusikalstamos veikos sud?ties b?tinuosius po?ymius, kaip ?iuo atveju fizin? skausm?, b?tina pa?ym?ti, kad kiekvienu konkre?iu atveju nukent?jusiojo asmens patirtas fizinis skausmas, kaip baud?iamosios atsakomyb?s atsiradimo pagrindas, yra vertinimo dalykas. Be abejo, vienas asmuo t? pat? fizin? skausm?, patirtus su?alojimus vertina kaip nusikaltim? prie? j?, tuo tarpu kitas visi?kai to nesureik?mina. B?tent tokia situacija yra ir ?iuo konkre?iu atveju, nes apeliantø gyn?jø manymu, sm?giai, suduoti E. E., n?ra tiek reik?mingi, kad b?tø galima kalb?ti apie baud?iam?j? atsakomybæ, pastarøjø paskirtis buvo aukl?jamoji.

Tačiau įvertinusi byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, o būtent, kad tok? K. ir M. G. elges? i?provokavo S. E. noras gyventi atskirai ir savaranki?kai, net ir ?vertinus religinius musulmonø papro?ius ir nacionalines tradicijas, teis?jø kolegija negali sutikti su K. ir M. G. pasirinktu aukl?jimo b?du. Juolab, kad S. E. nusikalstamø veikø darymo metu jau buvo pilnamet?. Apeliacin?s instancijos teismo nuomone, kad ir kaip skirtøsi t?vø po?i?ris ? pilname?io vaiko, ?iuo atveju globotin?s, pasirinkt? gyvenimo b?d?, pateisinti tok? neadekvatø elges? negali jokios aplinkyb?s. Pa?ym?tina, jog pateisinti K. ir M. G. pozicij?, kad toks jø elgesys yra vaikø aukl?jimo metodas, teis?, nes, anot jø, visas t?vø teises ? E. E. jiems perleido pastarosios t?vas, n?ra ne tik teisinio, bet ir bendra?mogi?kojo pagrindo. Be abejo, aukl?ti vaikus yra ne tik t?vø, kaip ?iuo atveju glob?jø, teis?, bet ir pareiga, ta?iau ne tokiu b?du, kok? ?iuo atveju pasirinko K. ir M. G.. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad K. ir M. G. S. E. pra?ymas gyventi savaranki?kai suk?l? itin didel? pasipiktinim? ir net ?t???, kadangi toks S. E. elgesys prie?tarauja jø i?pa??stamai religijai, papro?iams, tradicijoms, ta?iau net ir esant tokioms aplinkyb?ms, smurto vartojimas prie? globotinæ negali b?ti pateisinamas ir vertinamas kaip nat?rali t?vø reakcija ? vaiko nepaklusnum?.

Fonoskopinės S. E. pateikto garso įrašo ekspertizės akto išvadoje konstatuota, kad tyrimui pateiktas garso įrašas yra atliktas ne mobiliojo ryšio telefonu ir tikėtina, kad ne pateiktu MP3 grotuvu „Acme“, o naudojant kitą garsą įrašančią priemonę, turinčią aukštos kokybės išorinį mikrofoną (t. 11, b. l. 42–48). Tai rodo, jog S. E. melavo teismui apie naudotą įrenginį, jo gavimo aplinkybes ir iš esmės pateiktas įrašas negali būti vertinamas byloje kaip įrodymas, atitinkantis BPK 20 straipsnio reikalavimus. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad smurto vartojimo faktų prieš S. E. neneigė patys G., duodami parodymus pirmosios instancijos teisme, tačiau savaip interpretuodami šio smurto aplinkybes ir priežastis, kurias apeliacinės instancijos teismas aptarė ir įvertino. Apie smurto vartojimą prieš S. E. parodė ir apeliacinės instancijos teisme apklausta nukentėjusioji B. M., nukentėjusysis D. V., t. y., kad B. M. matė, kaip motina davė kelis kartus su šluota Sedai, tačiau nevertina tai kaip mušimo. Taip pat nukentėjusioji parodė, kad konflikto metu (duomenys nesklebtini) gatvėje M. G. po S. E. žodžių apie norą savarankiškai gyventi su draugu buvo labai piktas, bet negali pasakyti, kad jis ją mušė, dusino. Be to, S. E. pasakojo, kad jai į galvą pataikė kėde, o ar buvo sužalota, nežino. Tuo tarpu D. V. parodė, kad G. P. g. S. E. porą kartų per užpakalį sudavė su skėčiu.

Taigi, kaip matyti, byloje yra objektyvių duomenų, kad prieš S. E. buvo vartotas smurtas, nors tiek nuteistieji bei apklausti nukentėjusieji B. M. ir D. V. to nelaiko smurtu, bet labiau auklėjimo priemone, tačiau įvertinat, kad baudžiamasis procesas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pradedamas tik nukentėjusiojo, o šiuo atveju S. E. sprendimu (t. 1, b. l. 1), S. E. 2008-10-09 protokolas-pareiškimas, kad prieš ją atliktais veiksmais jos interesai yra paliesti taip aštriai, kad tai vertintina kaip nusikalstama veika prieš ją, teisėjų kolegija mano, kad M. ir K. G. dėl šios veikos nuteisti pagrįstai.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka ir su apylinkės teismo išvada, kad K. ir M. G. veiksmai, šiuo atveju išsakyti grasinimai apie susidorojimą su S. E., visiškai atitinka BK 145 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

Nors apeliacinės instancijos teisme apklausti nukentėjusieji B. M., D. V. parodė, kad S. E. buvo grasinama išvežti ją į Čečėniją, tačiau, jų nuomone, šie grasinimai nebuvo realūs bei buvo vartojami tarsi tik sustiprinti įtaką S. E. gyventi taip, kaip, anot nuteistųjų, dera musulmonėms merginoms (moterims). Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, K. ir M. G. išsakyti žodžiai S. E. turėjo kur kas kitokią reikšmę, t. y. realų grasinimą, kad išvežus ją iš Lietuvos, su ja bus susidorota. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, K. ir M. G. savo grasinimuose minėdami S. E. tėvo, motinos bei sesers dingimo aplinkybes, grasindami nuskusti S. E. galvą, kas Čečėnijoje liudija apie merginos (moters) netinkamą gyvenimo (elgesio) būdą, aiškiai suvokė, jog S. E. supras tikrąją išsakytų žodžių prasmę ir tai ją privers paklusti G. nustatytoms gyvenimo taisyklėms. Jei būtų galima tikėti tiek nuteistųjų, tiek juos palaikančių nukentėjusiųjų pozicija, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuteistieji tiesiog galėjo apsiriboti abstrakčiomis griežtomis auklėjamosiomis frazėmis, kurios S. E. būtų leidusios suprasti ne kaip realius grasinimus nužudyti, bet kaip auklėjamojo pobūdžio priemones.

Pažymėtina, kad vertinant veiką, kaip padarytą bendrininkų grupe, privalomas subjektyvusis bendrininkavimo požymis yra bendrininkų susitarimas, kuris gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais bei įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, iki bus pasiektas norimas rezultatas. Susitarimas gali būti tiek išankstinis, tiek spontaniškas, staigus. Esant bendrininkavimui visi bendrininkai atsako už bendrus veiksmus. Taigi šiuo konkrečiu atveju akivaizdu, kad nuteistieji pritardami vienas kito daromiems veiksmams ir atitinkamai neprieštaraujantys jiems, taip savo konkliudentiniais veiksmais išreiškė ir pritarimą vienas kitam, ir savo valią, norą atlikti nusikalstamus veiksmus. Kiekvienas iš nuteistųjų suvokė, kad kėsinasi į tą patį objektą – S. E. sveikatą – bei suprato ir kitus bendrai daromų veikų sudėties požymius, todėl nuteistųjų K. ir M. G. veiksmai pagrįstai įvertinti kaip padaryti bendrininkų grupe.

D. K. ir M. G. veikos vertinimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį

Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas prie nusikaltimų valdymo tvarkai, kurio tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Turto prievartavimas yra nusikaltimas nuosavybei, jo rūšinis objektas – nuosavybė, o papildomas objektas gali būti sveikata, laisvė, orumas ir kt. Šios kartais išoriškai vieną į kitą labai panašios nusikalstamos veikos atribojamos pagal esminius jų objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Atskiriant objektyviuosius šių nusikalstamų veikų požymius, svarbu pažymėti tai, kad savavaldžiavimo atveju yra savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdoma ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuota savo ar kito asmens tikra ar tariama teisė, o esant turto prievartavimui, nukentėjusysis verčiamas suteikti neteisėtą turtinę naudą kaltininkui, kurio turtinės pretenzijos nepagrįstos jokia ginama teise – reikalavimas perduoti turtą neturi jokio pagrindo. Būtent juridinio pagrindo buvimas ar nebuvimas yra lemiamas objektyvusis požymis sprendžiant klausimą, kokią normą – turto prievartavimo (BK 181 straipsnis) ar savavaldžiavimo (BK 294 straipsnis) – taikyti.

Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskelbimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad turto prievartavimo esmė – nukentėjusiajam pareiškiamas neteisėtas reikalavimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus arba nuo jų susilaikyti panaudojant psichinę prievartą. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinės bylos Nr. 2K-271/2007, 2K-346/2008, 2K-93/2010, 2K-203/2011).

Atskiriant turto prievartavimą nuo savavaldžiavimo pagal subjektyviuosius požymius, būtina atkreipti dėmesį į tai, kaip kaltininkas suvokia savo veiksmus. Savavaldžiautojo psichiniam santykiui su daroma nusikalstama veika būdingas įsitikinimas, kad jis, nors ir neteisėtomis priemonėmis, tačiau įgyvendina jam ar kitam asmeniui priklausančią teisę. Tuo tarpu turto prievartautojas suvokia savo turtinio reikalavimo neteisėtumą.

Kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą. Inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms ir interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia).

Taigi iš paminėtojo reglamentavimo akivaizdu, kad negalima nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad K. ir M. G. veiksmai neatitinka turto prievartavimo sudėties.

Byloje nustatyti objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, įvertinant ir pačių nuteistųjų parodymus apie jų psichinį santykį su padaryta veika – vaikų raginimu prisidėti prie šeimos finansinės gerovės, leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji, nurodydami nukentėjusiesiems pagal galimybes finansiškai prisidėti prie šeimos biudžeto, kurio lėšos buvo naudojamos ne kam kitam, o globotinių išlaikymui, mokslams apmokėti ir kitiems būtiniems poreikiams, veikė ne savavališkai BK 294 straipsnio prasme, o paprasčiausiai rūpinosi visų globotinių gerove. Tokias išvadas teisėjų kolegijai leidžia daryti apeliacinės instancijos teisme apklaustų nukentėjusiųjų B. M., B. M., D. V. parodymai.

Nukentėjusioji B. M. parodė, kad pinigų buvo prašoma, kadangi S. Š. laiške parašė, jog jau vaikai suaugę, išmokyti, todėl jie gali padėti tėvams. Be to ji paaiškino, kad negali daugiau atsiųsti pinigų, kadangi šeimai gali padėti vyresnieji broliai ir seserys. Nurodo, jog tada M. G. pasakė, kad gavus pinigus, bent dalį būtina padėti į dėžutę, kad galėtų sumokėti komunalinius mokesčius. Aiškina, jog M. G. kartais mokėdavo pinigus už jos darbo vietos nuomą.

Nukentėjusysis B. M. parodė, kad įvykio metu buvo suaugęs vyras ir pareidamas namo nupirkdavo duonos bei kito maisto. Aiškina, kad buvo pasakyta, kadangi jis dirba, tai pusę pinigų gali palikti. Tačiau nukentėjusiojo teigimu, pinigų yra palikęs tik vieną kartą – 150 litų. Neigia, jog G. būtų reikalavę privalomai pinigų. Teigia, kad buvo girdėjęs, jog (duomenys nesklebtini) vaikai pinigus laiko kažkokioje dėžutėje, kad mergaitės neišlaidautų. Nurodo, kad K. ir M. G. visada skirdavo pinigų mokslams.

Nukentėjusysis D. V. parodė, kad tėvai ( K. ir M. G.) jam sakė, kadangi jis nesimoko, todėl turėtų eiti dirbti ir padėti jiems, bet jokios prievartos nebuvo. Teigia, kad asmenys, su kuriais kartu gyveno, nieko nereikalavo, negrasino, sakė jiems tik, kad jei jie nesimoko, tegu eina dirbti. Tvirtina, kad K. ir M. G. vaikų nemušė. Vaikai suaugę, išskyrus jį ir B. M., niekas nedirbo, visi mokėsi. Kiekvienas gavo tam tikrą išsilavinimą. Nematė, kad kas iš vaikų duotų tėvams grynųjų pinigų, be to, žino, jog tėvai pirkdavo vaikams įrankius darbui.

Taigi nustatyti faktiniai bylos duomenys teisėjų kolegijai neleidžia konstatuoti, kad K. ir M. G. veiksmai gali būti kvalifikuoti ir kaip savavaldžiavimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, kadangi jų veiksmuose nėra subjektyviojo požymio – tyčios. Tai yra byloje nebuvo nustatyta, kad nuteistieji K. ir M. G. prašydami savo globotinių padėti išlaikyti šeimą suvokė, kad ši jų veika yra neteisėta (nėra duomenų, kad globotiniai davę pinigus nuteistiesiems būtų tam prieštaravę, nesutikę ar pinigus būtų davę dėl nuteistųjų tam tikro poveikio), numatę tokio savo elgesio padarinius ir to būtų siekę. Priešingai, nustatytos faktinės bylos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad susiklosčiusi situacija tebuvo šeimos vidaus taisyklės, dėl kurių egzistavo abipusis susitarimas.

Todėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendžio dalis, kurioje K. ir M. G. pripažinti kaltais pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, naikintina, priimtinas naujas nuosprendis ir jie dėl šios nusikalstamos veikos išteisintini, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Esant aptartų duomenų visumai kolegija konstatuoja, jog Kauno apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas nepagrįstas, nes šio skundo argumentų nepatvirtina surinkti šioje byloje įrodymai, todėl jis atmestinas.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis Malikui ir K. G. prie Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendžiu paskirtos pagal BK 140 str. 1 d. už 2008-10-06 nusikalstamą veiką ir BK 145 str. 1 d. subendrintos šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėtina dalis bausmės, paskirtos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už 2008-10-06 veiką, ir paskirtina galutinė subendrinta bausmė.

Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiesiems S. E. ir D. V. buvo išmokėta atitinkamai 94 Lt ir 1265,32 Lt kelionės išlaidoms atlyginti. Šios išlaidos pripažintinomis proceso išlaidomis ir jos priteistinos iš nuteistųjų K. G. ir M. G., atsižvelgiant į kiekvieno kaltę, atsakomybės dydį bei pobūdį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., 326 str. 4 d., 329 str. 1 d. 1 p. teisėjų kolegija

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendžio dalį, kurioje K. G. ir M. G. nuteisti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį bei K. G. ir M. G. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis K. G. prie Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendžiu paskirtos subendrintos šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėti dalį bausmės, paskirtos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, už 2008-10-06 veiką ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą septyniems mėnesiams ir 21 dienai, atliekant ją pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis M. G. prie Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendžiu paskirtos subendrintos šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėti dalį bausmės, paskirtos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, už 2008-10-06 veiką ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą septyniems mėnesiams ir 21 dienai, atliekant ją pataisos namuose.

K. G. ir M. G. į bausmės laiką įskaityti sulaikyme bei suėmime išbūtą laiką nuo 2008-10-14 iki 2009-06-04 ir laikyti, kad K. G. ir M. G. paskirtąsias laisvės atėmimo bausmes yra atlikę.

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – K. G. ir M. G. panaikinti.

Priteisti iš K. G. 559,32 Lt ir iš M. G. 800 Lt proceso išlaidų valstybei.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.