Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-04-22 · Administracinė byla Nr. A-756-833-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-11-29Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-04-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-04-22
Bylos Nr.
A-756-833-13
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00477-2012-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas
S. S.
Atsakovas
Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Administracinės byla Nr. A756-833/2013
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00477-2012-8Procesinio sprendimo kategorija 24 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

apeliacine tvarka, rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo priimti sprendimą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Pareiškėja S. S. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Tarnyba) 2012 m. rugsėjo 27 d. raštą Nr. (1.7)-SR-3580, kuriuo pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymas Nr. ATP-1752 grąžintas nenagrinėtas; 2) įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymą Nr. ATP-1752; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde (b. l. 8–9) paaiškino, kad 2000 metais be teismo sprendimo ir be vykdomojo dokumento buvo nusavintas UAB „Ridlita“ turtas, dokumentai, kasos pinigai, pasisavinta apie 1 200 000 litų vertės turto. Pareiškėja kreipėsi į visas valdžios institucijas, prokuratūrą, teismus, tačiau jos konstitucinės teisės nebuvo apgintos. Nurodė, kad priešiškos pozicijos pareiškėjos atžvilgiu laikosi ir Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorius R. V. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, nesuteikdama antrinės teisinės pagalbos, pažeidžia pareiškėjos teises ir interesus, užkerta galimybę gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą sprendžiant klausimus, susijusius su pažeistų teisių gynimu dėl neteisėto turto ir dokumentų nusavinimo. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A261-2289/2012 paliko galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-582-243/2011. Kadangi šie teismų sprendimai jos neįtikino, pareiškėja nusprendė kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą, todėl 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymu Nr. ATP-1752 kreipėsi į Tarnybą dėl teisinės pagalbos kreipiantis į Europos Žmogaus Teisių Teismą suteikimo. Prašymą užpildė vadovaudamasi specialioje formoje pateiktais reikalavimais, kartu su prašymu pateikė dokumentus, kuriais grindė prašymą, todėl mano, kad Tarnybos raštas, kuriuo pareiškėjos prašymas paliktas nenagrinėtu, yra neteisėtas. Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas) 9 straipsnio 2 dalies bei 18 straipsnio nuostatas, teigė, kad Tarnyba privalėjo priimti sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą, o atsisakydama – priimti motyvuotą sprendimą. Nurodė, kad teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą jai garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio nuostatos.

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime (b. l. 16–18) nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 24 d. gautas pareiškėjos prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl pareiškimo paruošimo ir atstovavimo Europos Žmogaus Teisių Teisme. Skundžiamu 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3580 Tarnyba informavo pareiškėją, kad jos 2012 m. rugsėjo 24 d. pateiktas prašymas nebus nagrinėjamas, nes prašyme ji nurodė, jog nesutinka, kad prašyme bei prie jo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys galėtų būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais. Tarnyba skundžiamu aktu grąžino pareiškėjai prašymo originalą kartu su prie jo pateiktais priedais. Atsakovas paaiškino, kad skundžiamu 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3580 įformintą atsisakymą nagrinėti pareiškėjos prašymą Tarnyba grindė Garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 13 dalies nuostata, pagal kurią tarnyba Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka turi teisę gauti iš valstybės registrų, kitų fizinių ir juridinių asmenų jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi. Skundžiamame rašte taip pat nurodė Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą, kuris nustato, jog asmens duomenys gali būti tvarkomi, kai įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms arba trečiajam asmeniui, kuriam teikiami asmens duomenys. Pagal to paties įstatymo 27 straipsnio 2 dalį, duomenų subjektas šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais turi teisę nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. Tarnyba, neturėdama pareiškėjos sutikimo tvarkyti jos asmens duomenų antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais, neturėjo ir teisės spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ar neteikimo pagal pateiktą prašymą, todėl prašymo nenagrinėjo ir jį grąžino pareiškėjai pagrįstai. Pažymėjo, kad teisingumo ministro nustatyti prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą rekvizitai ir forma yra privalomi visiems jį pildantiems pareiškėjams, pageidaujantiems gauti antrinę teisinę pagalbą (Garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis, teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymas Nr. 1R-124). Pareiškėjai pateikus netinkamai užpildytą prašymą, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo numatytas 3 darbo dienų terminas sprendimui priimti net neprasidėjo, todėl atsakovo veiksmai negali būti vertinami kaip vilkinimas atlikti veiksmus.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja ir jos atstovas J. S., buvo tinkamai informuoti apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, tačiau į teismo posėdį neatvyko. Pareiškėjos atstovo pateikto prašymo atidėti bylos nagrinėjimą dėl pareiškėjos S. S. ligos ir kreipimosi dėl teisinės pagalbos suteikimo nagrinėjamoje byloje (b. l. 46) pirmosios instancijos teismas netenkino, kadangi pateiktos medicininės pažymos (b. l. 49), kuria buvo grindžiamas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, nuorašas nepatvirtintas, minėtas dokumentas yra be datos, jame nenurodytas pareiškėjos sirgimo laikotarpis, todėl jis nelaikytinas tinkamu įrodymu, patvirtinančiu pareiškėjos susirgimą, dėl kurio ji negali dalyvauti teismo posėdyje. Pareiškėjos pateiktoje Klaipėdos jūrininkų ligoninės 2012 m. spalio 19 d. pažymoje Nr. 12-1839 nurodyta, kad S. S. ambulatorinės reabilitacijos skyriuje gydėsi nuo 2012 m. spalio 15 d. iki 2012 m. lapkričio 2 d. (b. l. 44), t. y. jos gydymas ambulatorinės reabilitacijos skyriuje baigtas iki teismo posėdžio. Pagal 2008 m. spalio 16 d. pavedimo sutartį pareiškėjos interesams atstovauja jos įgaliotas atstovas J. S. Šia sutartimi pareiškėja pavedė įgaliotam atstovui jos vardu vesti visas administracines bylas su visomis proceso šalims suteiktomis teisėmis, kas patvirtina pareiškėjos valią bylą vesti per įgaliotą atstovą. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad pareiškėja bylas veda per įgaliotą atstovą J. S. Kadangi prašyme atidėti bylos nagrinėjimą nenurodoma, kad pareiškėja asmeniškai pageidauja dalyvauti teismo posėdyje ar pateikti naujus įrodymus, kurių nėra pateikusi byloje, o S. S. 2012 m. spalio 15 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą nagrinėjamoje byloje (b. l. 48) paliktas nenagrinėtu (pareiškėja prašyme nurodė nesutinkanti, kad Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys būtų tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais, todėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos 2012 m. spalio 18 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3882 jos prašymas grąžintas pareiškėjai (b. l. 52)), todėl remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalies nuostata, teismas nusprendė, kad įstatyme numatytų pagrindų atidėti bylos nagrinėjimą nėra.

Pareiškėja nuo 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymo nagrinėjimo dėl interesų konflikto prašė nusišalinti Tarnybos direktorių (b. l. 20). Tarnybos direktorius R. V., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 25 straipsniu, nutarė nenusišalinti nuo prašymo nagrinėjimo, nesant šiame įstatyme numatytų nusišalinimo pagrindų, tai nurodydamas skundžiamame rašte. Ta aplinkybė, jog Tarnyba atsisako tenkinti pareiškėjos prašymus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, nesudaro įstatyminio pagrindo tarnybos direktoriaus nušalinimui ar nusišalinimui. Viešojoje teisėje veikiantis įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės normomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, Tarnybos direktorius pagrįstai nenusišalino nuo pareiškėjos prašymo nagrinėjimo.

Nagrinėdamas, ar Klaipėdos tarnyba pagrįstai ir teisėtai nusprendė pareiškėjos prašymą grąžinti nenagrinėtą, t. y. ar skundžiamas raštas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas rėmėsi Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (2008 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. X-1444 redakcija, galiojanti nuo 2009 m. sausio 1 d.) 1 straipsnio 2 dalies, 2 straipsnio 1, 4, 8, 12 dalių , 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, taip pat Garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 13 straipsnio 1 dalimi ir 18 straipsnio 13 dalimi.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sprendime pažymėjo, kad pareiškėja, 2012 m. rugsėjo 24 d. pildydama nustatytos formos prašymą Nr. ATP-1752, buvo supažindinta su jos teise sutikti arba nesutikti, kad būtų tvarkomi jos asmens duomenys ir, vadovaudamasi Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 27 straipsnio 2 dalimi, nesutiko dėl duomenų tvarkymo ir tokį nesutikimą išreiškė tipinėje formoje nurodytu žodžiu „Nesutinku“. Iš to seka, kad duomenų subjektui (šiuo atveju – pareiškėjai S. S.) nesutikus dėl jos asmens duomenų tvarkymo, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo tvarkyti pareiškėjos asmens duomenų, taip pat ir atlikti veiksmų, numatytų Garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 13 dalyje. Nors pareiškėja kartu su prašymu dėl teisinės pagalbos suteikimo pateikė Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją su žyma apie jos gavimą Valstybinėje mokesčių inspekcijoje (b. l. 24-26), ji nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjos asmens duomenų tvarkymas nėra būtinas. Metinės gyventojo turto deklaracijos pateikimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai numato, kad mokesčių administratoriaus žyma ant deklaracijos patvirtina deklaracijos priėmimo iš asmens faktą, o ne deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą. Teisinės pagalbos tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 punktas įpareigoja pareiškėją teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją, o už pateiktos informacijos teisingumą yra atsakingas asmuo, deklaruojantis turtą ir pajamas.

Teismas nusprendė, kad Tarnyba, nagrinėdama pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl kreipimosi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, negalėjo įvykdyti imperatyvios pareigos įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir surinkti visus duomenis, susijusius su sprendimo priėmimu svarstant antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimą, todėl pareiškėjos prašymo nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas tapo negalimas. Pareiškėjai 2012 m. rugsėjo 24 d. prašyme raštiškai išreiškus nesutikimą dėl jos asmens duomenų tvarkymo, Tarnyba skundžiamu raštu pagrįstai grąžino pareiškėjos S. S. prašymą nenagrinėtą.

Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad Tarnyba skundžiamu raštu pagrįstai nutraukė duomenų tvarkymo veiksmus ir nenagrinėjo pareiškėjos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, nuspręsta, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą įpareigoti Tarnybą priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo S. S. pagal jos 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymą Nr. ATP-1752, nes faktinė ir teisinė padėtis šio sprendimo priėmimo metu nėra pakitusi.

Šalies argumentai

Pareiškėjos teiginį, kad Tarnyba, nepriimdama sprendimo, pažeidė Garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio nuostatas, teismas pripažino nepagrįstu. Minėto įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tarnyba sprendimą priima iš karto, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo tinkamai užpildyto prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą, kurio rekvizitus ir formą tvirtina teisingumo ministras, jį pagrindžiančių dokumentų ir kitų dokumentų, įrodančių asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, gavimo dienos. Pareiškėjos prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą Tarnyboje gautas 2012 m. rugsėjo 24 d., skundžiamas raštas priimtas 2012 m. rugsėjo 27 d., t. y. nepažeidžiant Garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyto prašymo išnagrinėjimo termino.

Pareiškėja skundą taip pat motyvavo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje garantuota asmens teise į teisinę pagalbą bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įteisinta asmenų teise į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įtariamojo, kaltinamojo teisė į gynybą nuo pat baudžiamosios bylos proceso pradžios. Gynyba – tai subjektyvi asmens teisė gintis nuo įtarimo, kad jis yra padaręs nusikaltimą, ar nuo pareikšto kaltinimo, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėja į Tarnybą kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos ne baudžiamojoje byloje, todėl Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies nuostatos netaikytinos. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmenys, neturintys pakankamai lėšų, turi gauti nemokamą teisinę pagalbą, jei tai reikalinga užtikrinant teisę ir veiksmingą teisingumą. Pareiškėjai pačiai nesutikus, Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo tvarkyti pareiškėjos asmens duomenų ir atlikti veiksmus, siekiant nustatyti, ar pareiškėja turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Nėra pagrindo išvadai dėl Konstitucijos ar tarptautinių teisės aktų pažeidimo ir dėl to, kad bylos nagrinėjimo dalyku yra ne Tarnybos sprendimas, kuriuo būtų atsisakyta pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą, o raštas, kuriuo pareiškėjai jos prašymas grąžintas nenagrinėtas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas netenkintas, todėl ji negali pretenduoti į išlaidų atlyginimą.

III.

Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 67) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Nurodo, kad nuo 2012 m. rugsėjo 10 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. sirgo, todėl negalėjo aktyviai ginti savo pažeistų teisių. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai 2012 m. spalio 15 d. pateikė prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos nagrinėjamoje byloje suteikimo, tačiau teisinė pagalba nesuteikta. Įgaliotas atstovas neturėjo galimybės pareiškėjos atstovauti byloje. Teismas 2012 m. lapkričio 19 d. pranešimą Nr. N1-12/11-176 dėl teismo posėdžio atidėjimo, ignoravo, todėl išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, priėmė nepagrįstą ir subjektyvų sprendimą.

Pareiškėjai neaišku, kodėl jos prašymas dėl teisinės pagalbos suteikimo paliktas nenagrinėtu. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba neatlieka duomenų tvarkymo funkcijos. Panaudoti duomenis Tarnyba gali tik pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatytas normas. Pareiškėjai neaišku, kodėl analogiškose situacijose vienais atvejais Tarnyba nagrinėja prašymus, o kitais nenagrinėja. Mano, kad teismas skundo visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo, sprendimas neaiškus, nepagrįstas ir neteisingas.

Atsiliepimas

Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 72–73) prašo jo netenkinti.

Teigia, kad tiek iš skundžiamo administracinio akto, tiek iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo akivaizdi ir aiški priežastis, dėl kurios pareiškėjos prašymas paliktas nenagrinėtu – tai pareiškėjos nesutikimas dėl asmens duomenų tvarkymo antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas motyvuotas, paremtas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų teisine analize, o išvadų teisingumo nepaneigia vien tik subjektyvus pareiškėjos vertinimas ir nesutikimas su priimtu sprendimu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymu Nr. ATP-1752 kreipėsi į Tarnybą dėl teisinės pagalbos kreipiantis į Europos Žmogaus Teisių Teismą suteikimo, tačiau atsakovas skundžiamu 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3580 šį pareiškėjos prašymą grąžino nenagrinėtą. Pareiškėja su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, tačiau pirmosios instancijos teismas 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Iš pareiškėjos prašomo panaikinti Tarnybos 2012 m. rugsėjo 27 d. rašto Nr. (1.7)-SR-3580 turinio matyti, kad atsakovas pareiškėjos prašymą suteikti teisinę pagalbą pripažino nenagrinėtinu dėl to, kad S. S., pildydama prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, nurodė, jog nesutinka, kad jos prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys būtų tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas vertindamas, ar toks atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, išsamiai analizavo Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (2008 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. X-1444 redakcija, galiojanti nuo 2009 m. sausio 1 d.) 1 straipsnio 2 dalies, 2 straipsnio 1, 4, 8, 12 dalių , 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat Garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 1 dalies ir 18 straipsnio 13 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendime atliktu vertinimu bei padaryta išvada, kad Tarnyba, nagrinėdama pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, negalėjo įvykdyti imperatyvios pareigos įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir surinkti visus duomenis, susijusius su sprendimo priėmimu svarstant antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimą, todėl pareiškėjos prašymo nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas tapo negalimas. Pareiškėjai 2012 m. rugsėjo 24 d. prašyme raštiškai išreiškus nesutikimą dėl jos asmens duomenų tvarkymo, Tarnyba skundžiamu raštu pagrįstai grąžino pareiškėjos S. S. prašymą nenagrinėtą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos ne kartą išaiškinta, jog teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji realizuojama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo numatytomis sąlygomis ir tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A822-1042/2009, 2009 m. spalio 26 d. Nr. A662-1207/2009, 2011 m. liepos 28 d. Nr. A575 – 2966/2011, 2011 m. spalio 6 d. Nr. A62 – 3036/2011 ir kt.).

Garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11-12 straipsniuose yra nustatyti reikalavimai, kuriuos turi atitikti asmuo, prašantis suteikti antrinę teisinę pagalbą. Antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką reglamentuoja minėto įstatymo 18 straipsnis, kurio 1 dalis numato, kad norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą rekvizitus ir formą tvirtina teisingumo ministras. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima tarnyba. Garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 13 dalis numato, kad tarnyba turi teisę iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi, tačiau Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje duomenų subjektui suteikiama teisė nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys.

Nurodytų teisės aktų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog Tarnyba, gavusi pareiškėjo prašymą teikti antrinę teisinę pagalbą, turi įvertinti ar pareiškėjas atitinka asmenims, turintiems teisę į antrinę teisinę pagalbą, nustatytus kriterijus. Tam Tarnybai reikalinga Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo prasme tvarkyti asmens duomenis. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pareiškėjui aiškiai išreiškus savo nesutikimą dėl jo duomenų tvarkymo antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais, Tarnyba, negali priimti sprendimo dėl teisinės pagalbos teikimo, nes neturi ir negali įvertinti šio klausimo išsprendimui reikalingų duomenų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-529/2013; 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2009/2012).

Atkreiptinas dėmesys, jog 2013 m. vasario 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-529/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1R-260 pakeistos Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 „Dėl prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formos patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 54-1860), nuostatą – „Mano šiame prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais“, pažymėjo, kad teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl šios nuostatos neprieštaravimo Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui bei jame nustatytos sąlygos dėl asmens duomenų tvarkymo antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais pagrįstumo ir protingumo.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėja pasinaudojo teise nesutikti, kad jos asmens duomenys būtų tvarkomi, kartu atimdama galimybę Tarnybai vertinti jos pateiktą prašymą ir priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo vertinti pareiškėjos prašymo ir priimti sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, todėl skundžiamu aktu pagrįstai jį paliko nenagrinėtu. Vien tai, jog kartu su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėja atsakovui pateikė turto deklaraciją, nepatvirtina jos teisės gauti antrinę teisinę pagalbą ir nepanaikina Tarnybos pareigos vertinti jos atitiktį kitiems asmenų, turinčių teisę į antrinę teisinę pagalbą, kriterijams bei nepašalina būtinybės antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais tvarkyti asmens duomenų. Tokią poziciją patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymėta, kad mokesčių administratoriaus žyma ant deklaracijos patvirtina deklaracijos priėmimo iš asmens faktą, o ne deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą. Už pateiktos informacijos teisingumą yra atsakingas deklarantas (2008 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-769/2008). Todėl Tarnyba, pareiškėjui sutinkant, turi ne tik teisę, bet ir pareigą tikrinti pateiktų deklaracijų duomenis ir atitinkamai, atsižvelgiant į tai, priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-529/2013).

Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas, kad analogiškose situacijose vienais atvejais Tarnyba nagrinėja prašymus, o kitais nenagrinėja, nėra pagrįstas jokiais įrodymais, todėl atmestinas.

Atsakydama į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė jos teisę į teisingą teismą dėl to, kad neišnagrinėjo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir dėl to buvo šališkas, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatyme nėra įtvirtinta besąlyginė teismo pareiga tenkinti visus proceso dalyvių prašymus. Bylos proceso šalies prašymas atidėti bylos nagrinėjimą teismui nėra privalomas, tačiau teismas, kiekvienu atveju pateiktą prašymą turi išnagrinėti ir motyvuotai dėl jo spręsti atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-328/2012). Iš ginčijamo Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino į bylą pateiktus medicininius dokumentus ir motyvuotai dėl jų pasisakė, taip pat pagrįstai atsižvelgė į tai, jog pareiškėjos prašyme atidėti bylos nagrinėjimą nenurodoma, kad ji asmeniškai pageidauja dalyvauti teismo posėdyje ir (ar) pateikti naujus įrodymus, kurių nėra pateikusi byloje.

Kadangi proceso šaliai nepalankaus procesinio veiksmo atlikimas ar nepalankaus teismo sprendimo priėmimas savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas buvo šališkas, o kitų tai pagrindžiančių argumentų pareiškėja nenurodė ir jokių įrodymų nepateikė, pareiškėjos apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir priėmė subjektyvų sprendimą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir įrodymų visumą, tinkamai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei ginčo santykiams aktualią administracinių teismų praktiką, todėl priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė