Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-11-29 · Administracinė byla Nr. I-779-162/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-11-29Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-04-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-11-29
Bylos Nr.
I-779-162/2012
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00477-2012-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutė Jokubauskaitė, Dalia Gumuliauskienė, Eglė Kiaurakytė
Pareiškėjas
S. S.
Atsakovas
Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Administracinė byla Nr. I-779-162/2012Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00477-2012-8Procesinio sprendimo kategorijos: 24; 74 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. lapkričio 29 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Gumuliauskienės (pirmininkaujančios ir pranešėjos), Eglės Kiaurakytės, Laimutės Jokubauskaitės, sekretoriaujant Renatai Šarkauskienei, 2012 m. lapkričio 19 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovei Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. rugsėjo 27 d. rašto Nr.(1.7)-SR-3580 panaikinimo ir įpareigojimo priimti sprendimą pagal pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymą Nr. ATP-1752.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja S. S. kreipėsi į teismą, prašydama:

1) panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. rugsėjo 27 d. raštą Nr. (1.7)-SR-3580, kuriuo pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymas (reg. Nr. ATP-1752) grąžintas nenagrinėtas;

2) įpareigoti atsakovę Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymą Nr. ATP-1752.

3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja skunde nurodo, kad 2000 metais be teismo sprendimo, be vykdomojo dokumento buvo nusavintas UAB „Ridlita“ turtas, dokumentai, kasos pinigai. Buvo pasisavinta apie 1 200 000 litų vertės turto. Turtą neteisėtai pasisavino antstolių kontora prie Klaipėdos apylinkės teismo. Pastoviai buvo kreipiamasi į visas valdžios institucijas, prokuratūrą, teismus, bet pareiškėjos konstitucinės teisės buvo ignoruojamos. Teigia, kad neteisėti veiksmai pasisavinant UAB „Ridlita“ turtą ir dokumentus buvo organizuoti bei dengiami aukštų asmenų iš Klaipėdos miesto teisės ir teisėtvarkos institucijų. Buvusi Klaipėdos apylinkės teismo pirmininkė išreiškė poziciją, kad pareiškėja jokių bylų Klaipėdoje nelaimės. Teigia, jog dauguma Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjų įgyvendino pirmininkės poziciją, todėl pareiškėjai iki šiol nepavyko apginti savo pažeistų teisių. Nurodo, kad priešišką poziciją jos atžvilgiu nuo pat Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įsikūrimo užėmė jos direktorius Rimvidas Valančius. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pažeidžia pareiškėjos įstatymų ginamas teises ir interesus, suinteresuotais veiksmais nesuteikdama antrinės teisinės pagalbos. Pažymi, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba užkerta galimybę gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą klausimuose, susijusiuose su pažeistų teisių gynimu dėl neteisėto turto ir dokumentų nusavinimo. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr.A261-2289/2012 paliko galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-582-243/2011, tokiu būdu nesudarydamas galimybių ginti pažeistas teises.

Teigia, jog teismų sprendimai pareiškėjos neįtikino, todėl nusprendė kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą. 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymu (reg. Nr. ATP-1752) kreipėsi į Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl suteikimo teisinės pagalbos kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą. Prašymą užpildė vadovaudamasi specialioje formoje pateiktais reikalavimais, kartu su prašymu pateikė dokumentus, kuriais grindė prašymą, todėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos aktas palikti prašymą nenagrinėtu yra neteisėtas. Teigia, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis įtvirtina tarnyboms uždavinį užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal šį įstatymą, o įstatymo 18 straipsnis įpareigoja tarnybas per tris dienas priimti sprendimą ir jį pateikti pareiškėjui. Todėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba privalėjo priimti sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą, o atsisakydama – priimti motyvuotą sprendimą.

Skundas taip pat argumentuojamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio nuostatomis.

Šalies argumentai

Pareiškėja ir jos atstovas J. S., tinkamai informuoti apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką (b.l. 53, 54), į teismo posėdį neatvyko. Pareiškėjos atstovo pateiktas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą dėl pareiškėjos S. S. ligos ir kreipimosi dėl teisinės pagalbos suteikimo nagrinėjamoje byloje (b.l. 46) netenkintinas. Pateiktas medicininės pažymos (b.l. 49), kuria grindžiamas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, nepatvirtintas nuorašas, minėtas dokumentas be datos, jame nenurodytas pareiškėjos sirgimo laikotarpis, todėl nelaikytinas tinkamu įrodymu, patvirtinančiu pareiškėjos S. S. susirgimą, dėl kurio ji negali dalyvauti teismo posėdyje. Pareiškėjos pateiktoje Klaipėdos jūrininkų ligoninės 2012 m. spalio 19 d. pažymoje Nr. 12-1839 nurodyta, kad S. S. ambulatorinės reabilitacijos skyriuje gydėsi nuo 2012 m. spalio 15 iki 2012 m. lapkričio 2 d. (b.l. 44), t.y. jos gydymas ambulatorinės reabilitacijos skyriuje baigtas iki teismo posėdžio. Pareiškėjos interesams atstovauja jos įgaliotas atstovas J. S. (b.l. 47) pagal 2008 m. spalio 16 d. pavedimo sutartį. Šia sutartimi pareiškėja pavedė įgaliotam atstovui jos vardu vesti visas <...> administracines bylas su visomis proceso šalims suteiktomis teisėmis, kas patvirtina pareiškėjos valią bylą vesti per įgaliotą atstovą. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad pareiškėja bylas veda per įgaliotą atstovą J. S. Prašyme atidėti bylos nagrinėjimą nenurodoma, kad pareiškėja asmeniškai pageidauja dalyvauti teismo posėdyje, pateikti naujus įrodymus, kurių nėra pateikusi byloje ir pan. Pareiškėjos S. S. 2012 m. spalio 15 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą nagrinėjamoje byloje (b.l. 48) paliktas nenagrinėtu (nes pareiškėja prašyme nurodė nesutinkanti, kad Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys būtų tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais) ir Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos 2012 m. spalio 18 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3882 grąžintas pareiškėjai (b.l. 52). Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jos negalima nagrinėti bylos, arba būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad įstatyme numatytų pagrindų atidėti bylos nagrinėjimą nėra.

Atsiliepimas

Atsakovė Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuota tinkamai (b.l. 55), atstovas į teismo posėdį neatvyko, atsiliepimu prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.

Atsakovė Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu (b.l. 16-18) prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog 2012 m. rugsėjo 24 d. tarnyboje gautas pareiškėjos prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl pareiškimo paruošimo ir atstovavimo Europos žmogaus teisių teisme. Skundžiamu 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3580 tarnyba informavo pareiškėją apie tai, kad jo 2012 m. rugsėjo 24 d. pateiktas prašymas nebus nagrinėjamas, nes prašyme pareiškėja nurodė, jog nesutinka, kad prašyme bei prie jo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys galėtų būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais. Tarnyba skundžiamu aktu grąžino pareiškėjai prašymo originalą kartu su prie jo pateiktais priedais.

Teigia, kad skundžiamu 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3580 įformintą atsisakymą nagrinėti pareiškėjos prašymą tarnyba grindė tokiais motyvais. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalis numato, kad sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima tarnyba. Pagal minėto įstatymo 18 straipsnio 13 dalį tarnyba Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka turi teisę gauti iš valstybės registrų, kitų fizinių ir juridinių asmenų jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, jog asmens duomenys gali būti tvarkomi, kai įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms arba trečiajam asmeniui, kuriam teikiami asmens duomenys. Pagal to paties įstatymo 27 straipsnio 2 dalį duomenų subjektas šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais turi teisę nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. Atsižvelgiant į tai, neturėdama pareiškėjos sutikimo tvarkyti jos asmens duomenis antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais, tarnyba neturėjo teisės spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ar netikimo pagal pateiktą prašymą, todėl prašymo nenagrinėjo ir jį grąžino pareiškėjai pagrįstai.

Be skundžiamame rašte aptartų argumentų ir motyvų pažymi, kad teisingumo ministro nustatyti prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą rekvizitai ir forma yra privalomi visiems jį pildantiems pareiškėjams, pageidaujantiems gauti antrinę teisinę pagalbą (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis, teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymas Nr. 1R-124). Pareiškėjai pateikus netinkamai užpildytą prašymą, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo numatytas 3 darbo dienų terminas sprendimui priimti net neprasidėjo, todėl tarnybos veiksmai negali būti vertinami kaip vilkinimas atlikti veiksmus. Pažymi, kad tarnyba negalėjo įvykdyti imperatyvios pareigos vertinti visas reikšmingas aplinkybes ir surinkti visus duomenis, susijusius su sprendimo priėmimu, sprendžiant antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimą, todėl pareiškėjos prašymo nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas tapo negalimas. Teigia, kad dėl nurodytų aplinkybių nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovę priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pagal pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 24 d. pateiktą prašymą

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjai S. S., jos atstovui J. S., atsakovės Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos atstovui nedalyvaujant. ABTĮ 79 straipsnio 5 dalis numato, kad tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nei proceso šalys, nei jų atstovai, nors apie posėdžio vietą ir laiką jiems buvo pranešta įstatymų nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas gali nuspręsti bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Bylą, vadovaujantis ABTĮ 79 straipsnio 5 dalies nuostatomis, nuspręsta nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b.l. 56).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja

Pareiškėja prašo panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. rugsėjo 27 d. raštą Nr. (1.7)-SR-3580 (toliau – ir skundžiamas raštas), kuriuo pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymas (reg. Nr. ATP-1752) grąžintas nenagrinėtas, įpareigoti atsakovę priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjai S. S. pagal 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimo teisinių santykių srityje, kuri reglamentuojama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (2000 m. kovo 28 d. Nr. VIII-1591) bei kituose teisės aktuose.

Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo 24 d. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje (toliau – ir Klaipėdos tarnyba) gautas pareiškėjos S. S. prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, ruošiant pareiškimą ir atstovaujant Europos žmogaus teisių teisme (b.l. 19-23). Pareiškėja prašyme nurodė, kad buvo šiurkščiai pažeistos jos teisės ginti interesus dėl neteisėtai nusavinto UAB „Ridlita“ turto. Kartu su prašymu pateikė Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją (b.l. 24-26) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2289/2012 (b.l. 27-32), kuria buvo paliktas nepakeistas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimas. Minėtu sprendimu buvo netenkintas pareiškėjos skundas dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. SP-4003-(7.2970), kuriuo atsisakyta S. S. suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje, kurioje pareiškėja skundė Klaipėdos tarnybos sprendimą atsisakyti suteikti jai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje.

2012 m. rugsėjo 24 d. prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą, kurios forma patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 (2008 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1R-260 redakcija), pareiškėja, pildydama grafą dėl sutikimo, kad prašyme ir prie jo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos tikslais, nurodė: „Nesutinku“ (b.l. 23). Teisingumo ministro nustatytoje prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formoje ties minėta grafa yra nurodyti du atsakymo variantai – „Sutinku“ arba „Nesutinku“. Įrašas prašyme akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėja nesutiko, jog jos asmens duomenys būtų tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais.

Pareiškėja nuo minėto prašymo nagrinėjimo dėl interesų konflikto prašė nusišalinti Klaipėdos tarnybos direktorių (b.l. 20).

Klaipėdos tarnybos direktorius Rimvidas Valančius, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsniu, nutarė nenusišalinti nuo prašymo nagrinėjimo, nesant šiame įstatyme numatytų nusišalinimo pagrindų, tai nurodydamas skundžiamame rašte.

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio, reglamentuojančio asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, prievoles, 1, 2, 4 punktuose nustatyta, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo inter alia sąžiningai, nešališkai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas; įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto; priimdami sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu. Šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 4 dalies definiciją interesų konfliktas – situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję su privačiais interesais. Privatūs interesai – turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas (2 straipsnio 2 dalis). Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, negali atstovauti valstybei ar savivaldybei arba valstybės, savivaldybės institucijoms, jeigu dėl to kyla interesų konfliktas.

Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnis nustato viešojo administravimo subjekto nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje pagrindus ir tvarką. Šio straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato valstybės tarnautojo ir darbuotojo nušalinimo pagrindą, jeigu tarnautojo ar darbuotojo nešališkumu pagrįstai abejojama dėl kokių nors kitų priežasčių (nei 1 ir 2 punktuose numatytų giminystės ryšių ar pavaldumo santykių), galinčių sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad sprendimą dėl valstybės tarnautojo ar darbuotojo nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima viešojo administravimo subjekto vadovas. Sprendimą dėl viešojo administravimo subjekto vadovo nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima jis pats arba jį į pareigas paskyręs viešojo administravimo subjekto vadovas, arba kolegialus viešojo administravimo subjekto vadovas.

Pareiškėja abejojo Klaipėdos tarnybos direktoriaus nešališkumu dėl priežasčių, numatytų Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Aukščiau aptartuose įstatymuose nurodytos priežastys galėtų būti laikomos tarnybos direktoriaus nušalinimo ar nusišalinimo pagrindu, tačiau tik tuo atveju, jeigu būtų įrodyta, jog jos turėjo įtakos šio asmens objektyvumui priimant skundžiamą administracinį aktą. Ta aplinkybė, jog Klaipėdos tarnyba atsisako tenkinti pareiškėjos prašymus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, nesudaro įstatyminio pagrindo tarnybos direktoriaus nušalinimui ar nusišalinimui. Viešojoje teisėje veikiantis įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės normomis. Nesant reikalavimo nusišalinimo atsisakymą įforminti atskiru sprendimu, darytina išvada, jog Klaipėdos tarnybos vadovo nenusišalinimas nuo pareiškėjos prašymo nagrinėjimo atitinka aukščiau aptartą teisinį reguliavimą, šį prašymą išsprendžiant skundžiamame rašte. Teisėjų kolegijos vertinimu, Klaipėdos tarnybos direktorius pagrįstai nenusišalino nuo pareiškėjos prašymo nagrinėjimo, nenustačius įstatyme numatytų nusišalinimo pagrindų

Skundžiamu 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3580 (b.l. 33-34) Klaipėdos tarnyba informavo pareiškėją apie tai, kad jos 2012 m. rugsėjo 24 d. tarnyboje gautas prašymas (reg. Nr. ATP-1752) suteikti antrinę teisinę pagalbą yra nenagrinėjamas, nesant pareiškėjos sutikimo, kad prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys galėtų būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais.

Klaipėdos tarnyba tokį savo sprendimą grindė tuo, kad pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Teisinės pagalbos įstatymas) 18 straipsnio 2 dalį sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima tarnyba. Pagal šio įstatymo 18 straipsnio 13 dalį tarnyba turi teisę iš valstybės registrų, kitų fizinių ir juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys teisingi. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, jog asmens duomenys gali būti tvarkomi, kai įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms arba trečiajam asmeniui, kuriam teikiami asmens duomenys. Pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 27 straipsnio 2 dalį duomenų subjektas šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais turi teisę nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys.

Nagrinėjant bylą būtina nustatyti, ar Klaipėdos tarnyba pagrįstai ir teisėtai nusprendė pareiškėjos prašymą grąžinti nenagrinėtą, t.y. ar skundžiamas raštas yra teisėtas ir pagrįstas.

Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (2008 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. X-1444 redakcija, galiojanti nuo 2009 m. sausio 1 d.) reglamentuoja santykius, kurie atsiranda tvarkant asmens duomenis automatiniu būdu, taip pat neautomatiniu būdu tvarkant asmens duomenų susistemintas rinkmenas: sąrašus, kartotekas, bylas, sąvadus ir kita; taip pat nustato fizinių asmenų, kaip duomenų subjektų, teises, šių teisių apsaugos tvarką, juridinių ir fizinių asmenų teises, pareigas ir atsakomybę tvarkant asmens duomenis (1 straipsnio 2 dalis). Asmens duomenų tvarkymas yra laikomas teisėtu, jeigu jis atitinka minėtame įstatyme įtvirtintas nuostatas. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnis pateikia pagrindines šio įstatymo definicijas. Šio straipsnio 1 dalyje pateikta asmens duomenų sąvoka, pagal kurią asmens duomenys yra bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. Minėto straipsnio 4 dalis apibrėžia duomenų tvarkymo sąvoką, pagal kurią duomenų tvarkymas – bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas: rinkimas, užrašymas, kaupimas, saugojimas, klasifikavimas, grupavimas, jungimas, keitimas (papildymas ar taisymas), teikimas, paskelbimas, naudojimas, loginės ir (arba) aritmetinės operacijos, paieška, skleidimas, naikinimas ar kitoks veiksmas arba veiksmų rinkinys. Minėto straipsnio 12 dalyje taip apibrėžta sutikimo sąvoka: sutikimas – savanoriškas duomenų subjekto valios pareiškimas tvarkyti jo asmens duomenis jam žinomu tikslu. Sutikimas tvarkyti ypatingus asmens duomenis turi būti išreikštas aiškiai – rašytine, jai prilyginta ar kita forma, neabejotinai įrodančia duomenų subjekto valią. Ypatingi asmens duomenys – duomenys, susiję su fizinio asmens rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais, naryste profesinėse sąjungose, sveikata, lytiniu gyvenimu, taip pat informacija apie asmens teistumą (2 straipsnio 8 dalis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. lapkričio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A525-1457/2010 pažymėjo, kad asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu, jeigu jis atitinka Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme įtvirtintas nuostatas.

Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyti asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijai, kuriems esant preziumuojama, jog asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas. Minėti kriterijai yra: 1) duomenų subjektas duoda sutikimą; 2) sudaroma arba vykdoma sutartis, kai viena iš šalių yra duomenų subjektas; 3) pagal įstatymus duomenų valdytojas yra įpareigotas tvarkyti asmens duomenis; 4) siekiama apsaugoti duomenų subjekto esminius interesus; 5) įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms arba trečiajam asmeniui, kuriam teikiami asmens duomenys; 6) reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni.

Nagrinėdama bylą teisėjų kolegija turi įvertinti, ar buvo teisinės prielaidos konstatuoti, kad Klaipėdos tarnyba negali tvarkyti pareiškėjos S. S. asmens duomenų ir atlikti imperatyvios pareigos patikrinti, ar pareiškėja turi teisę į antrinę teisinę pagalbą.

Teisinės pagalbos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis įpareigoja pareiškėją pateikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją. Šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalis numato, jog norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Teisinės pagalbos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad minėto įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų asmenų teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodo metinė gyventojų (šeimos) turto deklaracija su vietos mokesčių administratoriaus žyma, kad deklaracija pateikta. Pagal Teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 13 dalį tarnyba turi teisę iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi. Šios institucijos ir asmenys prašomą informaciją turi pateikti tarnybai ne vėliau kaip per 7 dienas nuo prašymo gavimo dienos. Realizuodama įvardijamą teisę ir aiškindamasi nurodytas aplinkybes, tarnyba, vadovaudamasi paminėtomis Teisinės pagalbos įstatymo nuostatomis ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis, gali gauti reikalingus duomenis apie asmenį.

Teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principai inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-71 /2011 pažymėjo, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji realizuojama Teisinės pagalbos įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Ją suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir savo nuožiūra, laikantis reglamentuotų teisės aktais procedūrų, leidžiančių patikrinti, ar asmuo turi teisę į tokią pagalbą. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatytas tarnybų uždavinys užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal įstatymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas ne kartą yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju, ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir Teisinės pagalbos įstatymo nustatyta pareiga, įgyvendinant šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant paminėto įstatymo 3 straipsnyje numatytus teisinės pagalbos teikimo principus.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 ir 2008 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1R-260 redakcija patvirtintoje tipinėje prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formos grafa, esančia 5 puslapyje, numatyta kad asmuo, besikreipiantis dėl antrinės teisinės pagalbos, vadovaujantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi – kaip duomenų subjektas – yra supažindinamas su jo teise pasirinkti – ar sutinka, ar nesutinka, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. Šioje grafoje nurodytas valios pareiškimas atitinka Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžtą sutikimo sąvoką (savanorišką duomenų subjekto valios pareiškimą tvarkyti jo asmens duomenis jam žinomu tikslu) bei minėto įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijų.

Pareiškėja S. S., 2012 m. rugsėjo 24 d. pildydama nustatytos formos prašymą (reg. Nr. ATP-1752), supažindinta su jos teise sutikti arba nesutikti, kad būtų tvarkomi jos asmens duomenys, vadovaudamasi Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 27 straipsnio 2 dalimi, nesutiko dėl duomenų tvarkymo ir tokį nesutikimą išreiškė tipinėje formoje nurodytu žodžiu „Nesutinku“. Iš to seka, kad duomenų subjektui (šiuo atveju – pareiškėjai Stasei Sinkevičienei) nesutikus dėl jos asmens duomenų tvarkymo, atsakovė Klaipėdos tarnyba neturėjo teisinio pagrindo tvarkyti S. S. asmens duomenų, tame tarpe ir atlikti veiksmų, numatytų Teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 13 dalyje, renkant duomenis iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar pareiškėja turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjos prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi. Sprendime minėta, kad pareiškėja kartu su prašymu pateikė Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją su žyma apie jos gavimą Valstybinėje mokesčių inspekcijoje (b.l. 24-26), kuri nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjos asmens duomenų tvarkymas nėra būtinas. Metinės gyventojo turto deklaracijos pateikimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai numato, kad mokesčių administratoriaus žyma ant deklaracijos patvirtina deklaracijos priėmimo iš asmens faktą, o ne deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą. Teisinės pagalbos tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 punktas įpareigoja pareiškėją teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją, o už pateiktos informacijos teisingumą yra atsakingas asmuo, deklaruojantis turtą ir pajamas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Klaipėdos tarnyba, nagrinėdama pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl kreipimosi į Europos žmogaus teisių teismą, negalėjo įvykdyti imperatyvios pareigos įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir surinkti visus duomenis, susijusius su sprendimo priėmimu svarstant antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimą, todėl pareiškėjos prašymo nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas tapo negalimas. Aptartas teisinis reglamentavimas ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjai 2012 m. rugsėjo 24 d. prašyme raštiškai išreiškus nesutikimą dėl jos asmens duomenų tvarkymo, Klaipėdos tarnyba skundžiamu raštu pagrįstai grąžino pareiškėjos S. S. prašymą nenagrinėtą.

Teisėjų kolegijai konstatavus, kad Klaipėdos tarnyba skundžiamu raštu pagrįstai nutraukė duomenų tvarkymo veiksmus ir nenagrinėjo pareiškėjos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą ir įpareigoti Klaipėdos tarnybą priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo S. S. pagal jos 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymą (reg. Nr. ATP-1752), nes faktinė ir teisinė padėtis šio sprendimo priėmimo metu nėra pakitusi.

Pripažįstamas nepagrįstu pareiškėjos teiginys, kad Klaipėdos tarnyba, nepriimdama sprendimo, pažeidė Teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio nuostatas. Teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tarnyba sprendimą priima iš karto, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo tinkamai užpildyto prašymo, kurio rekvizitus ir formą tvirtina teisingumo ministras, suteikti antrinę teisinę pagalbą, jį pagrindžiančių dokumentų ir kt. dokumentų, įrodančių asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, gavimo dienos. Pareiškėjos prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą Klaipėdos tarnyboje gautas 2012 m. rugsėjo 24 d., skundžiamas raštas priimtas 2012 m. rugsėjo 27 d., t.y. nepažeidžiant teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyto prašymo išnagrinėjimo termino.

Pareiškėja skundą taip pat motyvuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau –Konstitucija) garantuota asmens teise į teisinę pagalbą bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įteisinta asmenų teise į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą. Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įtariamojo, kaltinamojo teisė į gynybą nuo pat baudžiamosios bylos proceso pradžios. Gynyba – tai subjektyvi asmens teisė gintis nuo įtarimo, kad jis yra padaręs nusikaltimą, ar nuo pareikšto kaltinimo. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja į Klaipėdos tarnybą kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos ne baudžiamojoje byloje, todėl Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies nuostatos netaikytinos. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmenys, neturintys pakankamai lėšų, turi gauti nemokamą teisinę pagalbą, jei tai reikalinga užtikrinant teisę ir veiksmingą teisingumą. Pareiškėjai pačiai nesutikus, Klaipėdos tarnyba neturėjo teisinio pagrindo tvarkyti pareiškėjos asmens duomenų ir atlikti veiksmus, siekiant nustatyti, ar pareiškėja turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Nėra pagrindo išvadai dėl Konstitucijos ar tarptautinių teisės aktų pažeidimo ir dėl to, kad bylos nagrinėjimo dalyku yra ne Klaipėdos tarnybos sprendimas, kuriuo būtų atsisakyta pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą, o raštas, kuriuo pareiškėjai jos prašymas grąžintas nenagrinėtas.

Pareiškėja prašo priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas, tačiau nėra pateikusi duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartimi ji atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo (b.l. 5-6). Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 ir 6 dalyse nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Taigi įstatymų leidėjas numato galimybę proceso šaliai atlyginti turėtas teismo išlaidas, jeigu sprendimas administracinėje byloje yra priimtas jos naudai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas netenkintas, todėl ji negali pretenduoti į išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi

nusprendžia:

pareiškėjos S. S. skundą dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. rugsėjo 27 d. rašto Nr. (1.7)-SR-3580 panaikinimo bei įpareigojimo atsakovę Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymą Nr. ATP-1752 atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjos Dalia GumuliauskienėEglė KiaurakytėLaimutė Jokubauskaitė