- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-26
- Bylos Nr.
- I1-5641-402/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01394-2020-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu (b. l. 7-10) kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Alytaus PN), priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namuose.
Pareiškėjas skunde teigė ir teismo posėdžio metu nurodė, kad laikotarpiu nuo 2020-05-25 iki 2020-06-22 buvo laikomas kameroje Nr. 4 kartu su nuteistuoju I. M., kuris serga sunkiomis lėtinėmis ligomis – hepatitu C, AIDS, kraujo nekrešėjimu, dėl to pareiškėjas patiria diskomfortą ir nepatogumus, nuolatinį stresą, įtampą, baimę užsikrėsti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Alytaus PN atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 14-18). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog BVK 70 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, I ir II grupių invalidus, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius. Atkreipė dėmesį, kad nėra teisinio reglamentavimo draudžiančio ŽIV infekuotus asmenis laikyti, apgyvendinti kartu su sveikais nuteistaisiais. BVK 174 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatomis (8 str.) duomenys apie paciento buvimą sveikatos priežiūros įstaigoje, gydymą sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ar gydymą turi būti laikoma konfidencialia ir suteikiama kitiems asmenims tik turint rašytinį paciento sutikimą. Taigi, apie tai ar nuteistasis yra infekuotas ŽIV žino jį gydantis gydytojas ir jis pats. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos, pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Atsakovės atstovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti.
Skundas atmestas.
Pareiškėjas jam padarytą žalą siejo su atsakovės atstovo veiksmais, laikant jį vienoje kameroje su nuteistuoju, kuris serga sunkiomis lėtinėmis ligomis – hepatitu C, AIDS, kraujo nekrešėjimu. Teigė, jog dėl to jis nuolatos jautė pavojų, buvo streso būsenoje, bijodamas užsikrėsti.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).
Motyvuojamoji dalis
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 62 punktas numatė, kad nuteistiesiems atvykus į pataisos įstaigą, patikrinama jų sveikata.
Nuteistųjų profilaktinių tyrimų organizavimo tvarką, periodiškumą reglamentuoja Asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietų įstaigose, sveikatos profilaktinio tikrinimo dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamų ligų tvarkos aprašas, patvirtintas Teisingumo ir Sveikatos apsaugos ministrų 2002 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 343/191 (toliau – ir Aprašas), pagal kurio 3 p. profilaktinių tyrimų atlikimą organizuoja laisvės atėmimo vietų įstaigų sveikatos priežiūros tarnybų vadovai, o Laisvės atėmimo vietų ligoninėje – gydomųjų skyrių vadovai. Asmenys, įtariami sergantys pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 278 „Dėl Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami, izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašo patvirtinimo“ kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Aprašo 5 p.). Laisvės atėmimo vietų įstaigose dirbantys gydytojai vykdo asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietų įstaigose, ugdymą pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų prevencijos klausimais (Aprašo 6 p.).
Atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, jog kalėjo kameroje su nuteistuoju, kuris serga sunkiomis lėtinėmis ligomis – hepatitu C, AIDS, kraujo nekrešėjimu, tvirtindamas, jog tai kėlė jam grėsmę užsikrėsti.
Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio, reglamentuojančio nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, 4 dalis nustato, kad pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, nuteistus užsieniečius, neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius. Šiame BVK straipsnyje nėra nustatyta, kad gali būti izoliuojami ŽIV infekuoti asmenys, tai nurodė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-2477/2012.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ 1 punkte įsakoma laikyti atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose infekuotus ŽIV ir sergančius AIDS asmenis, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. ŽIV liga yra įtraukta į Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi areštinėse izoliuoti nuo kitų nuteistųjų, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-250, tačiau su pastaba, kad nuteistieji asmenys, sergantys ŽIV liga, izoliuojami nuo kitų nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio areštinės direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs aptartą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad jis nenustato atsakovės atstovui pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis (taip pat ir sergančius AIDS asmenis), išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Nagrinėjamoje byloje tokių duomenų nėra. Be to, pareiškėjas skunde neteigė, kad ŽIV infekuoti asmenys elgėsi kaip nors neatsargiai arba tyčia norėjo pareiškėją užkrėsti ŽIV. Pareiškėjas tik teigė, kad jam buvo didelis pavojus užsikrėsti nuo ŽIV infekuoto asmens kasdieninių buitinių kontaktų metu.
Konvencijos 8 straipsnis įtvirtina teisę į privataus gyvenimo gerbimą, o 14 straipsnis įtvirtina diskriminacijos draudimo principą. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis tarptautiniais dokumentais – Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktu (nustatančiu, jog asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma) bei Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktu (nustatančiu, jog atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius) – padarė išvadą, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1010-575/2015, 2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2477/2012). Dėl to teismas sprendžia, kad priverstinis ŽIV infekuotų asmenų izoliavimas nesant pagrindo laikytinas diskriminacija, o tai yra draudžiama.
BVK 12 straipsnio 2 dalis nustato, kad nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Remdamasis šiomis BVK nuostatomis, taip pat pirmiau aptartu teisiniu reglamentavimu, nenustatančiu pataisos namų administracijai pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis nuo neinfekuotų asmenų, diskriminacijos draudimo principu, teismas daro išvadą, kad Alytaus pataisos namų administracija neturėjo pareigos atsiklausti pareiškėjo, ar jis sutinka gyventi tarp sergančių ŽIV.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras nurodo tokius ŽIV plitimo būdus: 1) lytinių santykių metu; 2) per kraują: dalijantis užkrėstais švirkštais ir ar adatomis, perpilant kraują, atliekant invazines procedūras nesteriliais įrankiais; 3) ŽIV užsikrėtusi motina gali užkrėsti savo vaiką neštumo, gimdymo metu arba žindant (<http://www.ulac.lt/ligos/%C5%BD/ziv-zmogaus-imunodeficito-virusas>, taip pat žr. ŽIV perdavimo rizikos metodines rekomendacijas, 2014 m., p. 2, <http://www.ulac.lt/uploads/downloads/leidiniai/ZIV%20perdavimo%20rizika.pdf>). Įvertinęs ŽIV plitimo kelius (lytiniu santykiu metu arba per kraują), teismas sprendžia, kad pareiškėjui nuo infekuoto ŽIV asmens užsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nėra pavojaus. Pareiškėjas skunde nenurodė jokių esamų pasekmių, neteigė, kad jis užsikrėtė ŽIV, hepatitu C, taip pat nenustatyta, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo diagnozuoti sveikatos sutrikimai, susiję su nusiskundimais dėl sveikatos pablogėjimo dėl baimės užsikrėsti ŽIV, susirgti AIDS.
Taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 straipsniu informacija apie paciento buvimą sveikatos priežiūros įstaigoje, gydymą sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ar gydymą turi būti laikoma konfidencialia ir suteikiama kitiems asmenims tik turint rašytinį paciento sutikimą. Taigi apie tai, ar nuteistasis yra infekuotas ŽIV, ar serga hepatitu C ar kitomis ligomis, žino jį gydantis gydytojas ir jis pats. Darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis atlieka bausmę su asmeniniu, kuris serga sunkiomis lėtinėmis ligomis -ŽIV, hepatitu C ir kt., paremti prielaidomis.
Iš byloje pateikto pareiškėjo medicinos dokumentų išrašo duomenų matyti, jog jis į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus 2020-06-01 kreipėsi dėl skausmo pėdų srityje, skirtas medikamentinis gydymas (b. l. 24). Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Pareiškėjo skundo argumentai, susiję su užsikrėtimu, susirgimu ŽIV ir AIDS, hepatitu C, yra deklaratyvūs, abstraktūs, atmetami kaip nepagrįsti.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444–669/2011; kt.). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438–336/2012; 2017 m. vasario 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A658–502/2017 ir kt.).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjas neįrodė valstybinės valdžios institucijos (Alytaus PN) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos padarymo fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.