Panevėžio apylinkės teismo sprendimas, 2-481-589/2017

Teismas: Panevėžio apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-10-09
Bylos Nr.: 2-481-589/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-08-3-01061-2015-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Rita Dambrauskaitė
Ieškovas: Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, E. T.
Atsakovas: R. J.
Trečiasis asmuo: Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato
Advokatai: Inga Radinienė, Algimantas Gruzdys

Kategorijos

2.1.5.1.2Sutrumpintas ieškinio senaties terminas
2.6.10.5.2.1Bendrosios deliktinės atsakomybės nuostatos
2.6.10.9pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2-481-589/2017Teisminio proceso Nr. 2-08-3-01061-2015-9Procesinio sprendimo kategorija:2.1.5.1.2;2.6.10.5.2.1;2.6.10.9; (S) 3.2.3.1;3.2.6.1

PANEVĖŽIO MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 9 d.Panevėžys

Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėja Rita Dambrauskaitė,Sekretoriaujant Vilmai Bučaitei,

Dalyvaujant ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Dianai Glodenienei,

Ieškovui E. T.,Jo atstovui advokato padėjėjui Algimantui Gruzdžiui,Atsakovui R. J.,Jo atstovei advokatei Ingai Radinienei,

Nedalyvaujant trečiojo asmens – Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato atstovui,

Teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą dėl nuostolių ir žalos atlyginimo pagal ieškovų Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir E. T. ieškinį atsakovui R. J., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų – Panevėžio apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo priteisti iš atsakovo 5830,68 EUR žalos atlyginimo. Ieškovas, vadovaudamasis LR Civilinio proceso kodekso 42 straipsniu ir atsižvelgdamas į naujausią teismų formuojamą praktiką ( Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-53-368/2017), pagal kurią teismai mažina Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos reikalaujamą žalos dydį, siedami jį su pareigūno nedarbingumo laikotarpiu negautų pajamų ir draudimo išmokos dydžiu, mažina ieškinio reikalavimus ir prašo priteisti ieškovo naudai 5830,68 EUR žalos atlyginimui. E. T. nedarbingumo laikotarpis dėl ligos 2012 m. kovo 12 d. – 2012 m. rugsėjo 6 d., iš viso 125 darbo dienos. Pagal pateiktą pažymą vidutinis dienos darbo užmokestis – 29,98 EUR, kas sudaro viso 3747,50 EUR. Ieškovas taip pat prašo priteisti 2022,51 EUR E. T. išmokėtą draudimo išmoką ( 2012-07-31 mokėjimo nurodymas Nr. 134 bei 2013-06-11 mokėjimo nurodymas Nr. 1973) bei 3 procentus nuo draudimo sumos, t.y. 60,67 EUR ( 2012-07-31 mokėjimo nurodymas Nr. 135, 2013-05-24 mokėjimo nurodymas Nr. 1873). Ši žala patirta dėl neteisėtų tyčinių atsakovo veiksmų. Kompensacija sužalotam pareigūnui išmokėta 2012-2013 metais ( preziumuojama, kad žala atlyginta). Teismų praktikoje yra konstatuota, kad socialinio draudimo įstaigų pateikti kompensacijų ar kitų išmokų dokumentai pagrindžia nukentėjusiojo asmens patirtą žalą. Tais atvejais, kai socialinio draudimo įstaiga ar kita institucija , vykdydama teisės aktų pagrindu valstybės suteiktą pareigą nukentėjusiajam asmeniui išmokėjusi draudimo išmoką ( kompensaciją) įgyvendina atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį Civilinio kodekso nustatyta tvarka, yra preziumuojama , kad išmokėta kompensacija visiškai kompensuoja padarytą žalą. Tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčijama, o pareiga ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka ( kompensacija) nepadengia visos žalos, arba priešingai, ją viršiją. 2014-02-26 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-26-882/2014 pareigūnui E. T. iš atsakovo R. J. priteisė 2896,20 EUR neturtinės žalos. Darytina išvada, kad E. T. baudžiamojoje byloje įrodė, kad Policijos departamento išmokėtas kompensacijos dydis yra per mažas patirtai žalai atlyginti, todėl E. T. civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje dėl neturtinės žalos buvo tenkintas. Asmens sveikatos sužalojimo atveju asmeniui padaroma tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Aplinkybė, kad E. T. yra priteista neturtinė žala, nepaneigia Policijos departamento , išmokėjusio valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, atgręžtinio reikalavimo teisės į atsakingą už žalą asmenį už patirtą turtinę žalą. Nagrinėjamoje byloje pasireiškia visos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovas sužalojo policijos pareigūną, šis dėl sužalojimo patyrė apysunkio laipsnio sveikatos sutrikdymą ( po gydymo ir reabilitacijos – nepasveiko, pripažintas netinkamu tarnybai ) atsakovo kaltės forma – tyčia, atsakovo veiksmus ir pareigūno sveikatos sutrikdymą sieja priežastinis ryšys.

Šalies argumentai

Ieškovas, E. T. ir jo atstovas prašo priteisti iš atsakovo 482,32 EUR dydžio nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas ir jo atstovas nurodė, kad 2012-03-12 ieškovui, vykdant tarnybines pareigas, atsakovas panaudojo fizinį smurtą prieš ieškovą. Siekiant atvesdinti atsakovą į policijos įstaigą, atsakovas naudojo fizinį smurtą prieš ieškovą ir kitus policijos pareigūnus – stumdėsi, intensyviai muistėsi, siekdamas pargriauti ir išsilaisvinti, savo kojos keliu smogė ieškovui stiprų smūgį į kairės kojos kelio vidinę pusę. Po šio smūgio, girdėjosi kojoje trakštelėjimas. Ieškovas pajuto stiprų skausmą. Nuo didelio skausmo ieškovas suklupo, o atsakovas tyčia griuvo ant sužalotos kojos. Po šio įvykio, ieškovas kreipėsi į VšĮ Respublikinę Panevėžio ligoninę. Buvo nustatyta, kad dėl patirto fizinio smurto, ieškovui atsirado kairės kojos kelio vidinio menisko užpakalinio rago II laipsnio degeneraciniai pakitimai – užpakalinio rago apatinės dalies negilus įstrižas, subkapsulinis plyšimas. Taip pat nustatytas priekinio kryžminio raiščio viršutinės dalies II-III laipsnio plyšimas bei LKR proksimalinės dalies patempimas. Ieškovui buvo atlikta kelio operacija. Iš ligonės buvo išleistas 2012-04-26 ambulatoriniam gydymui. Pusantro mėnesio nuo operacijos atlikimo, ieškovas privalėjo naudoti kojos ortopedinį įtvarą, su kuriuo reguliuojamas kojos sulenkimas ir ištiesinimas. Vartojo vaistus, vyko pastoviai pas gydytojus. Ieškovas buvo siųstas į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją. LR VRM Medicinos centro Centrinės medicinos komisija pripažino, kad ieškovas netinkamas tolimesnei tarnybai. 2012-09-26 Panevėžio apskrities VPK viršininko įsakymu, ieškovas buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012-10-24 nustatė ieškovui 90 procentų darbingumo lygį, kuris nustatytas iki 2013-10-23. Tarnyba konstatavo, kad liga įgyta tarnybos ar mokymų metu. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, atsakovas buvo pripažintas kaltu dėl padarytų nusikaltimų. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkino ieškovo ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Ieškinį dėl turtinės žalos priteisimo, paliko nenagrinėtu. Atsakovas teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, kurių padarymo metu sužalojo ieškovui sveikatą ir dėl ko ieškovas turėjo išlaidų dėl gydymosi. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis įrodo visas privalomas civilinės atsakomybės sąlygas - atsakovo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį bei kaltę. Ieškovui buvo paskirti įvairus vaistai. Be to atliktas magnetinis branduolinis rezonanso tyrimas, echoskopas. Ieškovas patyrė nuostolių ne tik dėl paskirtų vaistų, bet taip pat ir už reabilitaciją, keliones pas gydytojus bei į gydymo įstaigas. Ieškovus patyrė nuostolių 482,32 EUR sumai.

Atsiliepimas

Atsakovas ir jo atstovė nurodo, kad su pareikštais ieškiniais atsakovas nesutinka. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad valstybė, pripažindama atitinkamų kategorijų valstybės pareigūnų tarnybos pobūdžio nulemtą potencialų pavojų jiems, taip pat įvertindama tai, kad gera pareigūnų sveikatos būklė yra būtina sąlyga tinkamam jų pareigų vykdymui, įsipareigojo nurodytų kategorijų pareigūnams suteikti papildomą sveikatos ir gyvybės draudimo valstybės biudžeto lėšomis apsaugą. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar žuvus ryšium su tarnyba sąlygų tikslus ir paskirtį, darytina išvada, kad jose reglamentuojama asmenų draudimo valstybės lėšomis sistema priskirta socialinei apsaugai. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas, nurodydamas, kad dėl tarnybos nukentėjusiems policijos pareigūnams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikoma valstybės socialinio draudimo rūšimi, nes policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkciją. Tokio teisės aiškinimo laikosi ir remiantis naujausia Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo formuojama doktrina. Policijos departamento prievolė mokėti socialinio draudimo išmoką nukentėjusiam pareigūnui atsiranda viešosios teisės normų pagrindu, t.y. valstybė savanoriškai prisiima pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą, valstybės biudžeto galimybes ir kitus reikšmingus kriterijus. Ši prievolė saisto tik valstybės institucijas, bet ne privačius asmenis, kurių civilinė atsakomybė reglamentuojama CK normų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nėra teisinio pagrindo išvadai, kad pareigūną sužalojęs asmuo turėjo suvokti tokių savo veiksmų padarinius ir privalo prisiimti prievolę atlyginti specialiaisiais teisės aktais nustatyto dydžio žalą. Konstitucinis teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas CK normų, nustatančių padarytos žalos atlyginimo pagrindus, kontekste, t.y. vadovaujantis CK įtvirtinta nuostata, kad tiesioginius nuostolius ir negautas pajamas turi visiškai atlyginti atsakingas asmuo, taip pat kitomis CK normomis , reguliuojančiomis civilinę atsakomybę. Policijos pareigūną sužalojusio asmens atsakomybė nustatoma pagal CK normas, o ne specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių policijos pareigūnams išmokamas kompensacijas jų sveikatos sutrikdymo atveju, pagrindu. Priešingas aiškinimas reikštų, kad žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės apimtis taptų priklausoma nuo to, kas pareiškė reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo ar socialinio draudimo išmoką nukentėjusiajam išmokėjusi valstybės institucija. Žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas, reglamentuojamas CK normų, t.y. kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį. Policijos departamentas, atlyginęs dėl kalto asmens veiksmų atsiradusią žalą specialiųjų įstatymų pagrindu išmokėdamas pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiajam turėtų atlyginti žalą padaręs asmuo. Tačiau šiuo atveju regreso teisė yra specifinė. Ji gali apsiriboti tik žala, kurią realiai patyrė nukentėjęs pareigūnas. Išmokos, kurios mokamos nukentėjusiajam policijos pareigūnui, dydžiai yra standartizuoti ir priklauso nuo daugelio kriterijų. Reikalavimas atlyginti žalą regreso tvarka fiziniam asmeniui turi būti apspręstos konkrečiais dydžiais, tai yra Civilinio kodekso 6.283 straipsnyje numatyta, kad dėl sveikatai padarytos žalos, yra atlyginamos asmens sveikatos atstatymo turėtos turtinės išlaidos ir negautos pajamos. Ieškovas E. T. nurodo, kad 482, 30 EUR žala yra reali žala, kurią jis patyrė. Tačiau atsakovo nuomone, šis ieškovo pareikštą reikalavimą, visiškai padengia išmokėtos kompensacijos suma, todėl ieškovo E. T. reikalavimas – atmestinas. Jo turtinės žalos dydį visiškai padengė išmokėta kompensacija. Ieškovo, Policijos departamento, pareikšto ieškinio dalis yra susijusi su negautomis pajamomis. Šiuo atveju ieškovas skaičiuoja pajamas nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d. Ieškovas pripažįsta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba buvo išmokėjusi visas nedarbingumo išmokas E. T.. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, koks yra neišmokėto atlyginimo skirtumas, bet laikoma, kad jeigu ieškovas pripažįsta, kad visos išmokos buvo sumokėtos, tai minėtą laikotarpį E. T. jokių nuostolių nepatyrė, nes jam buvo mokamas už tai atlygis. Atsakovo nuomone, ši reikalavimo dalis yra nepagrįsta, kadangi ji nesusijusi su realia žala. Kita dalis reikalavimo yra išmokos, kurios buvo išmokėtos kaip draudimo išmokos, tačiau šios sumos niekaip negali būti sutapatinamos su realiai patirta nukentėjusiojo asmens žala, todėl mano, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo yra visiškai nepagrįstas. Šiuo atveju baudžiamoje byloje nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje ir įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje ir baudžiamojoje byloje skiriasi. Pagal formuojamą teismų praktiką, į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje įeina baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su nusikalstama veika, padarytos žalos pobūdžiu, dydžiu bei nusikaltimo tiesioginėmis pasekmėmis. Kitos aplinkybės nėra laikomos prejudiciniais faktais byloje. Atsakovo nuomone, E. T., veikdamas kaip pareigūnas, iš esmės peržengė savo įgaliojimų ribas ir elgėsi neteisėtai, nes į privačią namų valdą pas atsakovą atvyko, turėdamas užduotį pristatyti asmenį administracinio protokolo surašymui, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad įvyko susistumdymas, buvo panaudota prievarta atsakovo atžvilgiu. Tai nėra administracinis sulaikymas ir tokio pavedimo E. T. nebuvo gavęs. Mano, kad paties nukentėjusiojo veiksmai įtakojo žalos atsiradimą. Taip pat atsakovas abejoja, ar tikrai žala, kuri įvardijama kaip E. T. sveikatos sutrikdymas, buvo patirta šio įvykio metu. E. T. asmens sveikatos istorijos duomenimis matyti, kad yra 2010-11-22 įrašas apie tai, kad E. T. lankėsi pas gydytoją. Nukentėjęs asmuo nurodė, kad 2010-10-01 jis šoko nuo dviejų metrų aukščio, nugriuvo ant kairės pusės, suskaudo kairiojo kelio vidinėje pusėje. Jis dvi savaites nesigydė. Vėliau, atlikus rentgeną, echoskopiją ir tomografą, paaiškėjo, kad yra kelio sąnario vidinės dalies pažeidimai ir šis sužalojimas vėliau buvo akcentuotas 2011 m. spalio 5 d., praėjus vieneriems metams po įvykio. Asmens sveikatos istorijoje yra įrašas, kad E. T. skundėsi dėl kairio kelio skausmų. Atsakovo nuomone, 2012-03-12 galimas pažeidimas yra susijęs su senesnėmis traumomis ir yra pagrindas manyti, kad įvykio metu konstatuoti menisko degeneraciniai pakitimai ir menisko nežymus įstrižas plyšys, galėjo būti ir kito įvykio padarinys, nes tokie duomenis yra fiksuoti asmens sveikatos istorijoje. Esant tokiems duomenims apie žalą, negalima išvesti tiesioginio priežastinio ryšio, kad dėl E. T. sužalojimų yra tiesiogiai kaltas atsakovas. Tokiu atveju civilinė atsakomybė atsakovui nekyla. Mano, kad ieškinys yra nepagrįstas, kadangi ieškovo reikalavimas neapspręstas tiesiogine žala ir civilinėje byloje nėra įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovo nuomone taip pat turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas, nes yra sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo. Pirmasis Policijos departamento ieškinys pareikštas 2015 m. vasario 10 d. 2015 m. spalio 23 d. yra pateikiamas naujas ieškinys, o paskutinysis ieškinys yra pateikiamas 2017 m. gegužės 16 d. Atsakovas yra įsitikinęs, kad kiekvieno naujo ieškinio pateikimas, jį tikslinant, iš esmės yra naujas reikalavimas, naujas kreipimasis. Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, nes nuo pirmo ieškinio pateikimo, yra atsisakoma pirmo ieškinio ir teikiami kiti dokumentai. E. T. ieškinys yra pareikštas 2015-04-27, tai yra suėjus senaties terminui. Atsakovo nuomone, ieškinys yra pareikštas netinkamo ieškovo. Pagal Civilinio kodekso 6.290 straipsnį, regreso teisę išlaiko institucija sumokėjusi socialinio draudimo išmokas. Visas išmokas, kurios prilyginamos socialinio draudimo išmokoms, E. T. išmokėjo Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Policijos departamentas yra priėmęs 2012-10-05 ir 2013-07-31 sprendimus, kurie vadinami išvadomis skirti tam tikras lėšas ir yra tik skyręs lėšas. Šias lėšas Policijos departamentas skyrė Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, kad šis galėtų išmokėti kompensaciją pareigūnui. Todėl ieškovas turėtų būti Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, bet ne Policijos departamentas.

Trečiojo asmens, Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato atstovas teismo posėdyje nedalyvauja. Patektame atsiliepime į ieškinį, trečiasis asmuo nurodo, kad nagrinėjamoje byloje pasireiškia visos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: atsakovas sužalojo policijos pareigūną, šis dėl sužalojimo patyrė apysunkio laipsnio sveikatos sutrikdymą; atsakovo kaltės forma - tyčia, atsakovo veiksmus ir pareigūno sveikatos sutrikdymą sieja priežastinis ryšys. Ieškovo E. T. pateiktas ieškinys šioje byloje patvirtina, kad Policijos departamento skirta kompensacija yra realaus dydžio, bet nepakankamo, kad padengtų visą E. T. patirtą žalą. E. T. buvo padarytas apysunkis kūno sužalojimas, dėl kurio pastarasis nebegalėjo toliau dirbti, nedarbingumo lygis nuo 10 proc. padidėjo iki 20 proc., E. T. per 2012-2013 metus 47 kartus lankėsi gydymo įstaigoje, pirko vaistus, vyko į reabilitaciją, dėl ko patyrė žymius finansinius praradimus. Mano, kad Policijos departamento pareikštas ieškinys yra pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo E. T. ieškinys - tenkintinas, o Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ieškinys tenkintinas iš dalies.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Atsakovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškinys Panevėžio miesto apylinkės teismui buvo pateiktas 2015 m. vasario 11 d. (1 tomas, b. l. 2). Ieškovas, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos patikslintą ieškinį dėl nuostolių atlyginimo pateikė 2015 m. spalio 30 d. Ieškinys priimtas 2015 m. lapkričio 9 d. (2 tomas, b. l. 3).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 d.), jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir šio termino neatnaujina (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju, ginčo santykiams (reikalavimas dėl žalos atlyginimo) taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis). Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje yra pasakyta, jog „ieškinio senaties terminai policijos įstaigai, išmokėjusiai išmoką, skaičiuojami nuo tos dienos, kada žala patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šiuo atveju žalą patyręs pareigūnas apie savo teisės pažeidimą sužinojo 2012 m. kovo 12 d. Ieškinio senaties terminas yra skaičiuojamas nuo 2012 m. kovo 12 d. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ieškinį pareiškė 2015 m. vasario 11 d., tai yra nepraėjus trims metams. Nors atsakovas ir jo atstovė nurodė, kad ieškovas (Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos), teikdamas 2015 m. spalio 30 d. patikslintą ieškinį, nuo ieškinio pareikšto 2015 m. vasario 11 d. atsisakė nuo šio ieškinio ir senaties terminas skaičiuojamas nuo kiekvieno naujai pareikšto patikslinto ieškinio, tačiau su tokia atsakovo pozicija sutikti, negalima. Ieškovas, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ieškinį dėl žalos atlyginimo pateikė 2015 m. vasario 11 d. Civilinio proceso kodekso 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą, pateikdamas teismui rašytinį pareiškimą. Šiuo nagrinėjamu atveju, vien tik procesinio dokumento įvardijimas kaip patikslintas ieškinys ir jo pateikimas, nelaikomas ieškinio senaties termino praleidimu. Ieškovas ieškinio senaties ribose išreiškė valią priteisti nuostolių atlyginimą iš atsakovo, ieškovas nuo ieškinio neatsisakė, kaip tai numatyta Civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 1 dalis, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, praleido ieškinio senaties terminą.

Ieškovas, E. T. ieškinį dėl žalos atlyginimo baudžiamoje byloje pateikė 2012 m. gegužės 10 d. (baudžiamosios bylos Nr. 1-26-882/2014, 1 tomas, b. l. 127-132). Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. nuosprendžiu, nukentėjusiajam E. T. pripažino teisę į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą bei klausimą dėl civilinio ieškinio dydžio, perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. Ieškovas, E. T., 2015 m. balandžio 28 d. pateikė ieškinį Panevėžio miesto apylinkės teismui dėl turtinės žalos, kilusios iš nusikaltimo priteisimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas E. T. pateikė ieškinį baudžiamojoje byloje 2012 m. gegužės 10 d., nuosprendžiu jam buvo pripažinta teisė pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka, todėl laikytina, kad ieškovas E. T. nepraleido trijų metų ieškinio senaties termino.

Dėl tinkamo ieškovo

Atsakovo nuomone, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos nėra tinkamas ieškovas šioje civilinėje byloje, kadangi kompensaciją E. T. mokėjo Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, kuris ir turėtų būti ieškovas šioje civilinėje byloje. Iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. spalio 5 d. išvados Nr. 5-IL-1478 (1 tomas, b. l. 17) matyti, kad lėšos kompensacijai išmokėti buvo skirtos iš policijos departamento centralizuotų priemonių programos sąmatos „Policijos pareigūnams socialinėms išmokoms išmokėti“. Kadangi Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas išmokėjo kompensaciją pareigūnui iš policijos departamento centralizuotų priemonių programos sąmatos „Policijos pareigūnams socialinėms išmokoms išmokėti“, todėl laikytina, kad policijos departamentas, atlyginęs dėl atsakovo veiksmų atsiradusią žalą specialiųjų įstatymų pagrindu išmokėdamas pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiajam turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo, tai yra atgręžtinis reikalavimas, kuris gali būti patenkintas tik nustačius atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013). Nagrinėjamu atveju Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos yra tinkamas ieškovas šioje civilinėje byloje.

Dėl Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos ieškinio

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. nuosprendžiu, R. J. buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 286 straipsnyje bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. R. J. buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Iš R. J. nukentėjusiajam E. T. priteista 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiajam E. T. pripažinta teisė į civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo. Klausimas dėl civilinio ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidaus tyrimų poskyrio nelaimingo atsitikimo tyrimo išvados Nr. 50-47-IL-73 matyti, kad buvo pradėtas tyrimas dėl E. T. tarnybos metu patirtos traumos, kurio metu nustatytas, kad nelaimingas atsitikimas įvyko 2012 m. kovo 12 d. apie 16 val. Panevėžyje, prie (duomenys neskelbtini) namo, kurio metu nukentėjo E. T., Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus vyresnysis postinis. Įvykio metu E. T. sužalota kairė koja. E. T. nuo 2012 m. kovo 12 d. išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Nedarbingumo laikotarpis nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2012 m. birželio 4 d. (tomas 3, b. l. 124-135). 2012 m. birželio 12 d. surašytas nelaimingo atsitikimo tyrimo aktas (tomas 3, b. l. 138-139), kuriame konstatuota, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato viršininkas viešosios tvarkos skyriaus vyresnysis postinis E. T. 2012 m. kovo 12 d. apie 16 val., vykdydamas suteiktas Lietuvos Respublikos administracinio teisės pažeidimo kodekse 263 numatytas funkcijas, tai yra užtikrindamas administracinę teiseną, siekdamas pristatyti R. J. į policijos komisariato patalpas, patyrė sužalojimą. R. J., siekdamas išvengti sulaikymo keliu smogė E. T. į kairės kojos kelio vidinę pusę, E. T. išgirdo kojos trakštelėjimo garsą ir pajuto stiprų skausmą. Nuo skausmo E. T. suklupo, R. J. vis kūnu užgriuvo ant E. T. skaudamos kojos. E. T. buvo diagnozuotas kairiojo kelio sąnario vidinio menisko plyšimas ir vidinių raiščių patempimas. Diagnozei patikslinti skirtas atlikti kairioje kelio magnetinio rezonanso tyrimas. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato atlikto tarnybinio patikrinimo dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato viešosios tvarkos skyriaus vyresniojo postinio E. T. sveikatos sutrikdymo 2012 m. birželio 21 d. išvadoje Nr. 50-IS-105 konstatuojama, kad E. T. 2012 m. kovo 12 d. buvo sužalotas vykdydamas tarnybines pareigas, o tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. E. T. išduotas siuntimas į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti, o gavus Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadą, kurioje būtų konstatuotas sunkus, apysunkis ar lengvas E. T. sveikatos sutrikdymas, apskaičiuoti ir išmokėti kompensaciją dėl tarnybos metu patirto sužalojimo (tomas 1, b. l. 8-11).

Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos specializuotos medicininės ekspertizės 2012 m. rugsėjo 5 d. pažymoje Nr. 5031 nurodyta, kad E. T. sveikatos sutrikdymas, kuris įvyko 2012 m. kovo 12 d. priskiriamas prie apysunkio laipsnio sveikatos sutrikdymo ir jis pripažintas netinkamu tolesnei vidaus tarnybai. Tarp fizinio veiksnio, įvykusio 2012 m. kovo 12 d. ir pareigūno sveikatos sutrikdymo, tarpusavio ryšys nustatytas ( tomas 1 b.l. 13). LR VRM Centro centrinės medicinos ekspertizės komisija specializuotosios medicininės ekspertizės 2012-09-05 ligos liudijime Nr. 5032 ( tomas 1, b.l. 14) nurodoma, kad E. T. pripažintas netinkamu tolesnei tarnybai, susirgimas tarnybos metu dėl priežasčių susijusių su tarnyba.

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. 50-TE-443, E. T. , vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 57 straipsniu bei atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos 2012-09-05 specializuotos medicininės ekspertizės ligos liudijimą, atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2012 m. rugsėjo 6 d.

Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos skyrė Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui aštuoniolikos mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio piniginei kompensacijai išmokėti Panevėžio AVPK Panevėžio miesto policijos komisariato viešosios tvarkos skyriaus vyresniajam postiniui E. T. (tomas 1, b. l. 17). Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas išmokėjo E. T. 49 975,38 LT bei sumokėjo 5985,71 LT draudimo sumą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu patvirtintomis Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygomis. Taip pat Panevėžio apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas sumokėjo 202,61 Lt valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai.

Iš Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. lapkričio 7 d. darbingumo lygio pažymos DL-1 Nr. 0671687 matyti, kad E. T. nustatyta dešimt procentų netekto darbingumo nuo 2012 m. spalio 24 d. iki 2013 m. spalio 23 d.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimu, Panevėžio apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas įpareigotas išmokėti E. T. 33316,92 LT dvylikos mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už sveikatos sutrikdymą.

Iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pažymos matyti, kad E. T. buvo išmokėta 26 206,30 EUR (2012-09-07 mokėjimo nurodymu Nr. 288 sumokėta aštuoniolikos mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, 2012-07-31 mokėjimo nurodymu Nr. 134 sumokėta 5985,71 Lt (1733,58 EUR) draudimo išmoka, 2012-07-31 mokėjimo nurodymu Nr. 135 sumokėti 179,57 LT (52 EUR) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (3 procentai nuo draudimo sumos), 2013-07-09 mokėjimo nurodymu Nr. 2116 išmokėta 33 316,92 Lt (9649,25 EUR) dvylikos mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, 2013-06-11 mokėjimo nurodymu Nr. 1973 sumokėta 997,61 LT (288,93 EUR) draudimo išmoka, 2013-05-24 mokėjimo nurodymu Nr. 1873 sumokėta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui 29,93 LT (8,67 EUR) (3 procentai nuo išmokėtos draudimo sumos).

Žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013). Pagal Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygų 26 punktą įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenius Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.280 straipsnio 1 dalimi, atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalos asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kito dydžio. Ši nuostata teisę į regresą sieja su padarytos žalos dydžiu, o ne išmokėta suma, nebent įstatymai nustato kitaip. Atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais. Žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas, reglamentuojamas CK normų, t.y. kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013).

Atsakovas ir jo atstovė nesutiko su Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos ieškiniu, kadangi jų nuomone, E. T. viršijo savo kaip pareigūno įgaliojimus, jis neturėjo įgaliojimų sulaikyti atsakovą. Atsakovo nuomone, baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės nėra neginčijami prejudiciniai faktai, kurias turėtų remtis teismas. Be to, atsakovo nuomone, E. T. buvo patyręs to pačio kelio sužalojimus 2010 metais. Ši kelio trauma turėjo įtakos eiti jam toliau pareigas ir atsakovo padarytas sužalojimas nebuvo vienintelis veiksnys, nulėmęs E. T. tinkamumą ar netinkamumą tolesnei tarnybai. Ieškovų nuomone, atsakovo kaltė, neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys yra nustatyti.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi. Tačiau yra civilinių bylų, kuriose baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį (nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės, pavyzdžiui kaip fizinio asmens kūno sužalojimas ) ir pan. Šios aplinkybės nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, tuo tarpu kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-378/2016).

Nagrinėjant baudžiamąją bylą Panevėžio miesto apylinkės teisme buvo nustatyta, kad atsakovo R. J. veiksmais buvo padaryti sužalojimui E. T.. Nagrinėjamu atveju, baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės laikomi prejudiciniais faktais civilinėje byloje ir iš naujo neįrodinėjami (Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 3 punktas). Pažymėtina, kad teismas, priimdamas nuosprendį, vertino visas aplinkybes, tame tarpe ir policijos pareigūnų veiksmus. Atsakovo pozicija, kad policijos pareigūnas negali eiti į privačią valdą, vertintina kritiškai. Kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdyba 2012 m. vasario 13 d. raštu Nr. V4-277 kreipėsi į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariatą, kad būtų pristatytas R. J. į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariatą, siekiant užtikrinti administracinės teisės pažeidimo bylos teiseną. Policijos pareigūnai, tame tarpe ir ieškovas E. T., vyko pas atsakovą vykdyti jiems valstybės priskirtas funkcijas. Civilinė atsakomybė atsakovui kyla dėl jo veiksmų, nepaklusus teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams, t.y. neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis).

Iš ieškovo E. T. asmens sveikatos istorijų įrašų matyti, kad E. T. 2010 m. lapkričio 22 d. lankėsi pas gydytojus dėl kelio traumos. Buvo nustatyti kelio sąnario vidinės dalies pažeidimai. 2011 metais yra įrašai E. T. asmens sveikatos istorijoje, kad jis skundėsi kairio kelio skausmais.

E. T. buvo siunčiamas į Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisiją, kuri nustatė, kad E. T. sveikatos sutrikdymas, kuris įvyko 2012 m. kovo 12 d. priskiriamas prie apysunkio laipsnio sveikatos sutrikdymo ir jis pripažintas netinkamu tolesnei vidaus tarnybai. Tarp fizinio veiksnio, įvykusio 2012 m. kovo 12 d. ir pareigūno sveikatos sutrikdymo, tarpusavio ryšys nustatytas (tomas 1 b. l. 13). Pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 1V-230 „Dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų privalomų periodinių profilaktinių sveikatos patikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 14.1.2 punkte yra numatyta, kad policijos pareigūnas pateikia medicinos dokumentų išrašą (forma Nr. 027/a „Medicininių dokumentų išrašas/siuntimas“, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2014 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. V-120 „Dėl Privalomų sveikatos statistikos apskaitos ir kitų tipinių formų bei privalomų sveikatos statistikos ataskaitų formų patvirtinimo“), iš asmens sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje pareigūnas yra prisirašęs, ar iš gydytojo specialisto, jei sveikatos patikrinimas atliekamas kitoje, nei jis yra prisirašęs, sveikatos priežiūros įstaigoje. Be to, pagal anksčiau minėto įsakymo priedą, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų privalomų periodinių profilaktinių sveikatos patikrinimų tvarkos aprašą, pareigūnus tikrina ir chirurgas. Atliekant sveikatos patikrinimą, pareigūnai ne tik privalo pateikti medicinos dokumentų išrašą, bet ir jų sveikatos būklę vertina atitinkamos srities gydytojai. Teismas neturi pagrindo abejoti Medicinos centro Centrinės medicinos komisijos išvadomis, kadangi jos metu buvo vertinamos visos aplinkybės, galėjusios turėti įtakos nustatytam sužalojimui. Pažymėtina, kad 2010 metais ar 2011 metais E. T. nebuvo siunčiamas tikrintis sveikatos, siekiant nustatyti, ar jis gali būti policijos pareigūnu ir vykdyti jam pavestas pareigas, kas leidžia manyti, kad jis buvo tinkamas tarnybai.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad valstybės įstaiga turi regreso teisę į žalą padariusį asmenį sužalotam pareigūnui atlygintos žalos dydžiu, nes pagal Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 2 dalį asmeniui visiškai atlyginama tik padaryta žala. Trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis). Jeigu valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui išmokėta kompensacija viršija jam padarytą žalą, tai įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tos kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008).

Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, draudikui, kuris pareiškė regresinį reikalavimą asmeniui, atsakingam už padarytą žalą, nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, tačiau būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs su priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010). Regresinį reikalavimą žalą padariusiam asmeniui pareiškęs asmuo turi pagrįsti realų žalos dydį, kuris neturėtų būti tapatinamas su trečiojo asmens išmokėtomis draudimo sumomis ar kitomis kompensacijomis, bet grindžiamas patirtais nuostoliais, atlyginant nukentėjusiajam jo patirtą žalą. Jeigu nukentėjusiajam buvo sumokėta daugiau, negu privalėtų atlyginti žalą padaręs asmuo, tai tokiu atveju draudikas iš žalą padariusio asmens regreso tvarka gali gauti tokio dydžio žalos atlyginimą, kurio galėjo reikalauti nukentėjusysis.

CK 6.283 straipsnyje nustatytas žalos asmeniui, atsirandančios dėl sveikatos sužalojimo, turinys, nurodant, kad prievolė atlyginti nukentėjusiajam sveikatos sužalojimu padarytą žalą reiškia atsakingo už jų asmens pareigą atlyginti visus sužalotojo asmens patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostoliai – piniginė žalos išraiška, apimanti turėtas išlaidas ir negautas pajamas. Neturtinė žala yra žalos asmeniui dalis, atsirandanti kaip sveikatos sužalojimo pasekmė.

Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalyje numatyta pareigūnų laikino nedarbingumo, kilusio dėl su tarnyba susijusios veiklos apmokėjimo tvarkos, nurodyta, kad laikinojo nedarbingumo dėl nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje) nelaimingo atsitikimo ar įvykio, susijusio su tarnyba, taip pat dėl nelaiminto atsitikimo vykstant į tarnybą ir grįžtant, atveju pareigūnams mokama 100 procentų vidutinio darbo užmokesčio, taikant maksimalaus ir minimalaus kompensuojamo uždarbio dydžius vadovaujantis Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – NADPLSDĮ) nuostatomis dėl ligos pašalpos skaičiavimo. NADPLSDĮ 13 straipsnyje nustatyta, kad mėnesio kompensuojamas uždarbis ligos pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metu draudžiamųjų pajamų, galiojusių laikino nedarbingumo nustatymo mėnesį, 3,2 dydžio sumos (2 dalis) ir negali būti mažesnis už ketvirtadalį Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių laikino nedarbingumo nustatymo mėnesį (3 dalis). Draudžiamosios pajamos - Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyta tvarka patvirtintos einamųjų metų draudžiamosios pajamos (NADPLSD 3 straipsnio 7 dalis).

Tuo atveju, kai pareigūno 100 procentų vidutinio darbo užmokesčio suma, pagal kurią apskaičiuojama išmoka dėl laikinojo nedarbingumo dėl nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje), nelaimingo atsitikimo ar įvykio, susijusio su tarnyba, taip pat dėl nelaimingo atsitikimo vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, profesinės ligos ar sveikatos sutrikimu (tarp jų ir ligos), atsiradusių dėl tarnybos vykdymo, viršija NADPLSDĮ nustatytą maksimalų leistiną kompensuojamą uždarbį, nukentėjusiajam yra išmoka ne visos jo negautų pajamų dydžio išmoka. Išmoka išmokėjusi įstaiga žalą padariusiam asmeniui turi teisę pareikšti išmokos (kompensuojamo uždarbio) dydžio regresinį reikalavimą. Tokiu atveju, kai minimalus kompensuojamas uždarbis viršytų pareigūno 100 procentų vidutinio darbo užmokesčio, nukentėjusiajam būtų išmoka didesnė išmoka nei jo patirta žala negautų pajamų forma. Trečiasis asmuo, išmokėjęs išmoką, galėtų regresinį reikalavimą pareikšti tik 100 procentų vidutinio darbo užmokesčio, o ne išmokėtos išmokos dydžio. Jeigu išmokama 100 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka laikinojo nedarbingumo atitinka nukentėjusiojo negautas pajamas, tai ji atitinka asmens patirtą turtinę žalą negautų pajamų forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-659/2017).

Kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, E. T. buvo nedarbingas nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d., tai yra 179 dienas, iš jų 125 darbo dienas. Statistiko departamento duomenimis 2012 metais draudžiamosios pajamos buvo 1488 Lt, t. y. 430,95 EUR. Pagal Vidaus tarnybos statutą pareigūnui išmokama išmoka dėl laikinojo nedarbingumo neturėjo būti mažesnė kaip 107,73 EUR ir ne didesnė kaip 1379,04 EUR už vieną mėnesį. Iš pateikiamos Panevėžio apskrities policijos komisariato pažymos matyti, kad E. T. vidutinis darbo dienos užmokestis yra 29,98 EUR. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad policijos pareigūno E. T. realiai patirti nuostoliai ir negautos pajamos už 125 darbo dienas, kurias pareigūnas dėl ligos negalėjo vykti į darbą, ir į kurių atlyginimą turi teisę ieškovas išmokėjęs kompensaciją, sudaro 3747,50 EUR, kas atitinka nedarbingumo pašalpą už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d.

Ieškovas, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, taip pat prašė priteisti iš atsakovo 2022,51 EUR išmokėtą draudimo išmoką bei 3 procentus nuo draudimo sumos. Šiuo atveju, ieškovo išmokėta draudimo išmoka ir 3 procentų įmokos nuo išmokėtos draudimo sumos, sumokėtos kaip socialinio draudimo įmokos yra darbdavio išlaidos socialiniam draudimui. Darbdavio socialinio draudimo įmokos yra nesusijusios su žalos padarymo faktu ir tai nėra išlaidos nukentėjusiojo darbuotojo žalai atlyginti. Regresinį reikalavimą pareiškusi įstaiga gali reikalauti tokio dydžio žalos atlyginimo, kokio galėtų reikalauti nukentėjusysis. Nukentėjusiajam yra atlyginamos jo negautos pajamos, kurias atspindi nedarbingumo pašalpa. Nuostoliai, patirti dėl draudimo išmokos ir socialinio draudimo įmokos mokėjimų, yra policijos įstaigos socialinės funkcijos padarinys, nesusijęs su žalos padarymo faktu.

Esant šioms aplinkybėms, ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos ieškinys tenkintinas iš dalies ir iš atsakovo R. J. priteistina 3747,50 EUR nuostolių atlyginimo.

Dėl ieškovo E. T. ieškinio

Ieškovas, E. T. prašo priteisti iš atsakovo 482,32 EUR žalos atlyginimo už vaistus, už magnetinio branduolinio rezonanso tyrimo padarytas nuotraukas, reabilitaciją bei už keliones pas gydytojus ar į gydymo įstaigas. Nors atsakovas ir jo atstovė teigė, kad ieškovo E. T. ieškinys neturėtų būti tenkinamas, kadangi jam išmokėta kompensacija apima ir ieškovo prašomas priteisti gydymosi išlaidas.

Žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju reglamentuojamas CK 6.283 straipsnyje, taigi atsakovo civilinės atsakomybės apimtis nustatytina vadovaujantis šio straipsnio normomis. CK 6.283 straipsnio 1 dalis numato, kad tais atvejais, kai fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Tokiais atvejais nuostolius sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, sužaloto asmens priežiūros išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos) (CK 6.283 straipsnio 2 dalis).

Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalis nustato, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo ar jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybiniu pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar jo sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vieno mėnesio 60 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, priklausomai nuo sveikatos sužalojimo ir netekto darbingumo lygio. Ši įstatymo nuostata nesieja kompensacijos tik su pareigūno patirta turtine žala ir negautomis pajamomis, todėl žala gali būti siejama ne tik su negautomis pajamomis, bet ir pareigūno patirtomis sveikatos priežiūros, reabilitacijos išlaidomis.

Ieškovas, E. T. prašo priteisti žalą, kurias jis patyrė pirkdamas vaistus, darydamas magnetinio rezonanso tyrimo nuotraukas, už reabilitaciją ir už keliones pas gydytojus ar į gydymo įstaigas. Atsakovas dėl žalos dydžio neprieštaravo, tik mano, kad išmokėta kompensacija apėmė visus ieškovo patirtus nuostolius. Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad ieškovo E. T. prašoma atlyginti žala yra susijusi su jo sveikatos grąžinimo išlaidomis, šios išlaidos yra pagrįstos byloje esančiais rašytiniais įrodymais, ieškovo E. T. ieškinys tenkintinas ir iš atsakovo R. J. priteistina 482,32 EUR žalos atlyginimo.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Pagrindas priteisti procesines palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė laiku, todėl jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Ieškovas, E. T. prašo priteisti penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nagrinėjamu atveju tai yra procesinės palūkanos grįstos įstatymu, todėl tenkintinas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, išlaidos ieškovui priteisiamos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui - proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Kadangi ieškovo E. T. ieškinys yra tenkintinas šimtą procentų, iš atsakovo R. J. priteistina 300 EUR ( tris šimtai eurų) advokato atstovavimo išlaidų.

Ieškovo, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos ieškinys yra tenkinamas iš dalies. Ieškovas reiškė reikalavimą priteisti 5830,68 EUR žalos atlyginimo. Ieškovui priteista 3747,50 EUR žalos atlyginimo arba 64 procentai nuo pareikšto ieškinio. Atsakovas, R. J. prašė priteisti 1160 EUR atstovavimo išlaidų. Kadangi ieškinys tenkintas iš dalies, atsakovui priteistinos atstovavimo išlaidos proporcingai patenkintiems reikalavimas , t.y. 418 EUR atstovavimo išlaidų.

Iš atsakovo R. J. priteistinas žyminis mokestis valstybei: 14,50 EUR už patenkintą ieškovo E. T. ieškinį ir 112,40 EUR už ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos patenkintą ieškinio dalį.

Išlaidos susijusios su procesinių dokumentų įteikimu sudaro 56 EUR. Iš atsakovo R. J. priteistina 36 eurai išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei, o iš ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos – 20 eurų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas

nusprendė:

Ieškovo, E. T. ieškinį tenkinti, o ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, kodas 188785847, 3747,50 EUR ( tris tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt eurus 50 ct ) nuostolių atlyginimo.

Priteisti iš atsakovo R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui E. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 482,32 EUR ( keturis šimtus aštuoniasdešimt du eurus 32 ct ) žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-04-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 300 EUR ( tris šimtus eurų) advokato atstovavimo išlaidų.

Priteisti iš atsakovo R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 126,90 EUR ( vieną šimtą dvidešimt šešis eurus 90 ct ) žyminio mokesčio ir 36 EUR ( trisdešimt šešis eurus ) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Priteisti iš ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, kodas 188785847, 20 EUR ( dvidešimt eurų ) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Priteisti iš ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, kodas 188785847, atsakovui R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 418 EUR ( keturis šimtus aštuoniolika eurų ) advokato atstovavimo išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui, paduodant skundą Panevėžio miesto apylinkės teisme.

Teisėja Rita Dambrauskaitė