- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-18
- Bylos Nr.
- 1A-515-312-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-28-1-00449-2011-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Viktoras Dovidaitis, Leonarda Gurevičienė
- Nuteistasis
- K. R., A. Š.
- Advokatai
- Gintaras Algirdas Perednis
- Kategorijos
Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-515/2012
Teisėja Česlava Malinovska Teisminio proceso Nr. 1-28-1-00449-2011-3
2012 m. birželio 18 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. R. ir A. Š. apeliacinius skundus dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo K. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 178 str. 2 d. ir jam paskirta 30 MGL dydžio, t. y. 3900,00 Lt bauda, A. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir jam paskirta 30 MGL dydžio, t. y. 3900,00 Lt bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. R. ir A. Š. nuteisti už tai, kad jie 2011 m. spalio 20 d., apie 17.00 val., veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, įbrido į UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį, saugomą tvenkinį G-2, kuriame buvo nuleistas vanduo iki minimalaus lygio dėl pramoninės karpių žvejybos, esantį (duomenys neskelbtini), Elektrėnų savivaldybėje, ir bendromis pastangomis rankomis sugavo 55 kg gyvų karpių, kurių vertė 550,00 Lt.
Apeliaciniais skundais nuteistieji prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendį ir juos išteisinti. Apeliaciniuose skunduose nurodomi iš esmės analogiški nuteistųjų argumentai. Skunduose teigiama, kad Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Tačiau nuteistieji teigia buvę įsitikinę, kad 2011 m. spalio 20 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai, kurie vykdo žvejybą, jau užbaigė sezoninę žvejybą, todėl tą dieną, maždaug 17.00 val., nuteistieji nuėjo gaudyti žuvies į UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį tvenkinį G-2, esantį (duomenys neskelbtini) kaime. Žuvis tvenkinyje jie gaudė rankomis, manydami, jog šiuo laiku gaudyti žuvis jau nebedraudžiama. UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams pašaukus A. Š., jis kartu su K. R. patys, savo noru priėjo, nors turėjo galimybę pabėgti ir pasislėpti, tačiau to nedarė, nes jautėsi teisūs.
Nuteistųjų vertinimu, pirmosios instancijos teismas klaidingai jų veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., nes vagystės dalyku negali būti daiktai, neatitinkantys atskirtinumo nuo gamtinės aplinkos požymio, t. y. laukiniai gyvūnai ir žuvys, esantys natūralioje gamtinėje aplinkoje. Atsižvelgdamas į tai, įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos BK 272 str. (Neteisėtas medžiojimas ar žvejojimas arba kitoks laukinės gyvūnijos išteklių naudojimas), yra įtvirtinęs specialiąją normą, numatančią baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą medžiojimą ar žvejojimą uždraustose vietose ir draudžiamais būdais. Be to, tvenkinys G-2 neaptvertas, šalia jo yra tik užrašas „Įvažiuoti draudžiama“. Per tvenkinio teritoriją nuolat vaikšto aplinkiniai gyventojai, UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai vaikščioti tvenkinio teritorija pašaliniams niekada nedrausdavo ir nedraudžia. Praeiti per šių tvenkinių teritoriją leidimų niekas nereikalauja.
Skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, patraukdamas nuteistuosius baudžiamojon atsakomybėn už veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., apsiribojo itin paviršutiniška, neobjektyvia įrodymų analize, ignoravo Lietuvos Respublikos mėgėjiškos žūklės įstatymo nuostatas (2004-07-15 Nr. IX-2389). Minėto įstatymo 9 str. 1 d. yra nurodyta, jog teisė naudoti žuvų išteklius mėgėjiškai žūklei suteikiama nustatyta tvarka išduodant žūklės leidimus, o įstatymo 2 d. ir 2 d. 1 p. numatyta, jog žūklės leidimus išduoda vandens telkinių savininkai - žvejoti jiems privačios nuosavybės teise priklausančiuose vandens telkiniuose. Tvenkinys G-2 nuosavybės teise priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“. Teisme liudytojai D. M. ir K. P. parodė, kad gavus jų leidimus, tvenkinyje G-2 galima gaudyti žuvis. Akivaizdu, jog nuteistieji, gaudydami žuvis privačiame vandens tvenkinyje, pažeidė Lietuvos Respublikos mėgėjiškos žūklės įstatymo nuostatas, o ne padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. Lietuvos Respublikos mėgėjiškos žūklės įstatymo 13 str. numato, jog fiziniai asmenys, pažeidę šio įstatymo reikalavimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Už tai yra numatyta administracinė atsakomybė. Sugavę žuvis nuteistieji iš teritorijos, priklausančios tvenkiniui G-2, jų neišsinešė, žuvys buvo suleistos atgal į natūralią jų aplinką – vandenį, žalos UAB „(duomenys neskelbtini)" nepadaryta.
Skunduose taip pat nurodoma, kad nuteistųjų sugautas žuvis svėrė ir skaičiavo policijos pareigūnai kartu su UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojais. Nuteistieji stovėjo šalia ir patys žuvų nesvėrė ir neskaičiavo. Suskaičiavus ir pasvėrus, visos žuvys buvo paleistos atgal į vandenį. Kiek buvo vienetų sugautų žuvų ir koks jų svoris, ikiteisminio tyrimo metu neužfiksuota. Nėra duomenų, kokiomis svarstyklėmis buvo sveriamos nuteistųjų pagautos žuvys. Kad sugautų karpių buvo 55 kg yra prielaida, o ne įrodymas. Akivaizdu, kad įrodymai buvo renkami pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nustatytą tvarką. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad pagautų karpių vertė 550,00 Lt. Nustatydamas šią vertę, teismas rėmėsi UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterės A. J. 2011 m spalio 27 d. pranešimu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato viršininkui, kuriame nurodyta, jog 1 kg prekinio karpio parduodamas už 10,00 Lt (su PVM) (b. l. 13.), t. y. paskaičiavus kartu ir pelną, buhalterė ikiteisminio tyrimo įstaigai pateikė ne pažymą apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarytą žalą, o pažymą apie karpių pardavimo kainą. Ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys teisme negali būti laikomi įrodymais. Įrodymais gali būti tik tie duomenys, kurie nustatyti teisme. Ar gauti duomenys turi būti laikomi įrodymais teismas nesprendė, todėl akivaizdu, jog nuteistųjų sugautų karpių vertė nenustatyta.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose nesutinka su veikos kvalifikacija, nurodo, kad pažeidė Lietuvos Respublikos mėgėjiškos žūklės įstatymo nuostatas, o ne įvykdė vagystę. Skunduose taip pat nurodoma, kad nuteistieji manė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai jau baigė pramoninę žvejybą, todėl jie manė galintys žvejoti. Be to, jų sugautą žuvį svėrė ne jie patys, o pareigūnai, ikiteisminio tyrimo metu neužfiksuota kiek buvo vienetų sugautų žuvų ir koks jų svoris. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2011 m spalio 27 d. pranešime vieno kilogramo karpio kaina nurodyta kartu paskaičiavus ir pelną.
Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 2 d. nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. A. Š. ir K. R. kaltė padarius Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, kvalifikuota teisingai bei įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.
Kolegija laiko, kad teismas pagrįstai A. Š. ir K. R. nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. dėl svetimo turto vagystės, įsibrovus į saugomą teritoriją. Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. dispozicijoje numato, kad pagal šį straipsnį baudžiamas tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą, įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Taigi, nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal minėtą straipsnį esminę reikšmę turi aplinkybė, ar svetimas turtas buvo pagrobtas iš saugomos teritorijos. Akcentuotina, kad nuosavybės neliečiamumo užtikrinimas reiškia savininko, šiuo atveju tvenkinių, kuriuose vykdomas pramoninis karpių auginimas ir žvejyba savininko UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip subjektinių teisių turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių ir valstybės pareigą ginti bei saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Būtent savininkas turi išimtinę teisę leisti arba uždrausti kitiems asmenims naudotis jo nuosavybe, o kiti asmenys turi pareigą gerbti savininko nuosavybės teises. Kaip matyti iš bylos medžiagos, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausanti tvenkinių teritorija yra saugoma apsaugos darbuotojų (b. l. 17, 18), joje yra įspėjamieji ženklai, draudžiantys į minėtą teritoriją įvažiuoti, vaikščioti bei žvejoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausančiuose tvenkiniuose (b. l. 24, 29). Tai rodo, kad tvenkinių savininkas UAB „(duomenys neskelbtini)“ viešai ir akivaizdžiai yra išreiškęs pageidavimą, jog jam priklausančioje teritorijoje nesilankytų pašaliniai asmenys ir nežvejotų. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, nepaisant to, kad tvenkinių teritorija ir nėra aptverta, ar kad nėra reikalaujama gauti leidimus į ją patekti, darytina išvada, kad ji yra saugoma. Konstatuotina, jog nuteistieji, patekdami į minėtą teritoriją ir be savininko sutikimo gaudydami ne jiems nuosavybės teise priklausančiame tvenkinyje G2 žuvį, galėjo suprasti ir suprato, jog elgiasi neteisėtai.
Vagystės objektas – visų rūšių nuosavybė, o vagystės dalyku gali būti ir gyvūnai, gyvuliai bei negyvi daiktai ar jų dalys. Dėl to laikytini nepagrįstais nuteistųjų skundų argumentai, jog vagystės dalyku negali būti daiktai, neatitinkantys atskirtinumo nuo gamtinės aplinkos požymio, t. y. laukiniai gyvūnai ir žuvys, esantys natūralioje gamtinėje aplinkoje, kadangi šie teiginiai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pramoniniu būdu veisiami, auginami ir žvejojami karpiai nėra laikytini laukinėmis žuvimis, esančiomis natūralioje gamtinėje aplinkoje, tokioje, kaip pavyzdžiui, natūraliai susiformavęs ežeras, kur žuvys veisiasi ir auga pačios, be žmonių pagalbos. Tvenkiniai, kuriuose pramoniniu būdu auginami karpiai, yra dirbtiniu būdu sukurti vandens telkiniai, kurie turi būti tinkamai paruošti, kad būtų sudarytos palankios sąlygos karpiams išgyventi. Į tvenkinius leidžiamas karpių mailius, kuris vėliau yra šeriamas specialiais pašarais. Atėjus metui, pramoniniu būdu užauginti karpiai sugaudomi ir parduodami siekiant pelno. Minėtiems veiksmams atlikti yra reikalingas žmonių įsikišimas bei piniginės investicijos. Akivaizdu, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausančiuose tvenkiniuose už minėtos įmonės lėšas užveisti bei užauginti karpiai yra įmonės nuosavybė, o ne natūralioje gamtinėje aplinkoje užaugę laukinės žuvys. Dėl šių aplinkybių nėra jokio pagrindo nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 272 str., kurio objektas yra laukinių gyvūnų apsauga ir racionalus jų išteklių naudojimas.
Pažymėtina ir tai, jog aplinkybės, kad įmonės darbuotojai anksčiau leisdavo gaudyti žuvį, ar tai, jog nuteistieji manė jog pramoninė karpių žvejyba tvenkinyje G-2 nusikalstamos veikos padarymo dieną jau yra baigta, nėra tos aplinkybės, kurios šalintų baudžiamąją atsakomybę, nes nuteistieji UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančioje teritorijoje buvo ir tvenkinyje G-2 karpius gaudė neturėdami UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracijos darbuotojų leidimo. Šią aplinkybę patvirtino pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai. Taigi, nuteistieji bet kokiu atveju pažeidė Lietuvos Respublikos mėgėjiškos žūklės įstatymo 9 str. 2 d. 1 p., kuris nurodo, jog žūklės leidimus žvejoti jiems privačios nuosavybės teise priklausančiuose vandens telkiniuose išduoda vandens telkinių savininkai. Minėto straipsnio nuostatas pažeidę asmenys atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi nusikalstamą veiką nuteistieji įvykdė įsibraudami į saugomą teritoriją ir sužvejodami bei pagrobdami UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausančią žuvį – gyvus karpius, jų veika nėra laikytina administraciniu pažeidimu, o laikytina nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, karpiai buvo sukrauti į du maišus, o nuteistieji sulaikyti prie šalia įvažiuoti į saugomą teritoriją draudžiančio ženklo palikto automobilio „Audi A8“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (b. l. 5, 17, 18). Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia nuteistųjų dėmesį, kad šiuo atveju, pagrobtos žuvies kiekis nėra laikytinas turinčiu esminės reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Be to, ikiteisminio tyrimo metu patys nuteistieji patvirtino, kad sugautų karpių buvo pagauta 128 vienetai, o juos pasvėrus jų svoris buvo 55 kg (b. l. 19, 34, 20, 45). Tą patvirtino ir kiti liudytojai (b. l. 17, 18). Tačiau, kaip jau buvo minėta anksčiau, nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal 178 str. 2 d. esminę reikšmę turi tai, kad ji buvo padaryta įsibraunant į saugomą teritoriją.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad nuteistųjų padaryta veika yra kvalifikuota teisingai, nes patekdami į svetimą saugomą teritoriją ir pasigaudami nors ir nuleistame, tačiau ne jiems nuosavybės teise priklausančiame tvenkinyje buvusius karpius, kurie yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybė, A. Š. ir K. R. įvykdė Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, t. y. vagystę iš saugomos teritorijos. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, naikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžio apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistųjų A. Š. ir K. R. apeliacinius skundus atmesti.