Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vladislavo Lenčiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vitalijos Norkūnaitės, Virginijos Liudvinavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta laisvės atėmimo 1 metams bausmė, pagal BK 233 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta laisvės atėmimo 1 metams 4 mėnesiams bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 7 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir D. S. paskirta galutinė subendrinta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

D. S. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2017 m. gegužės 5 d. 23.40 val. iki 2017 m. gegužės 6 d. 0.10 val., (duomenys neskelbtini), smurtaudamas sutuoktinės J. S. atžvilgiu, t. y., suduodamas jai vieną kartą delnu į dešinį žandą, po to stipriai suduodamas vieną smūgį ranka į kairį antakį, nukentėjusiajai J. S. padarė poodines kraujosruvas kairės akies vokuose su muštine žaizda kairio antakio srityje, taip nežymiai sutrikdė šeimos nario sveikatą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.Taip pat, D. S. 2017 m. gegužės 9 d. apie 11.30 val., (duomenys neskelbtini), sakydamas nukentėjusiajai J. S. "neduok Dieve, mane uždarys bent mėnesiui, neturėsi ramybės nei Vilniuje, nei visoje Lietuvoje", reikalavo, kad pastaroji 2017 m. gegužės 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme baudžiamosios bylos, kurios ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-55427-16, nagrinėjimo metu duodama parodymus apie 2017 m. lapkričio 26 d. ir 2017 m. gruodžio 26 d. įvykius dėl fizinio skausmo sukėlimo, duotų melagingus parodymus ir nurodytų, kad jis nukentėjusiosios nemušė, fizinio skausmo nesukėlė, t. y., panaudodamas psichinę prievartą siekė paveikti nukentėjusį asmenį. Šiais veiksmais jis nuteistas už tai, kad padarė nusikaltimą, numatytą BK 233 straipsnio 3 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. S. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir jį išteisinti. Teigia, kad nusikalstamos veikos padarymo metu (2017-05-06) buvo kitoje vietoje, ką patvirtino apklausti liudytojai. Telefono numeris, kuriuo remiamasi nuosprendyje, jam nepriklausė. Dėl 2017-05-09 dienos įvykių teigia, kad iškvietus policijos pareigūnus jiems nebuvo nieko minėta apie psichologinį smurtą, be to, tikslinga atsižvelgti į liudytojų parodymus.Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Šioje baudžiamojoje byloje nuteistasis nepripažįsta savo kaltės iš esmės ir teigia, kad apylinkės teismas jo kaltę pagrindė neteisingai vertindamas įrodymus byloje. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu tiek prokuroras, tiek gynėja sutiko, kad ginčas byloje yra kilęs dėl įrodymų vertinimo, todėl apygardos teismo teisėjų kolegija pakartotinai teismo posėdyje netyrė baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų, o yra atliekamas tik jau surinktų įrodymų vertinimas. Dėl epizodo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. D. S. teigia, kad smurto prieš savo žmoną nenaudojo ir tuo metu apskritai buvo kitoje vietoje su savo draugais. Iš garso įrašo apžiūros protokolo matyti, kad paskambinusi bendruoju pagalbos numeriu nukentėjusioji nurodė, kad ją sumušė vyras (t. 1, b. l. 26). Atvykus policijos pareigūnams ji nurodė tas pačias aplinkybes, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodama parodymus apylinkės teismo posėdyje buvo nuosekli ir nekeitė savo parodymų. Nuteistasis pažymi, kad nukentėjusioji gali meluoti ir duoti jam nepalankius parodymus, tačiau jo kaltė šiame epizode yra įrodoma ne tik nukentėjusiosios parodymais, tačiau ir kita bylos medžiaga, o būtent: policijos pareigūnų A. Š. parodymais, tarnybiniu pranešimu dėl smurto artimoje aplinkoje fakto (t. 1, b. l. 20-21), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad nukentėjusiosios patirti sužalojimai nebūdingi savęs žalojimui (t. 1, b. l. 17). Taigi, byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad nukentėjusiajai buvo padaryti veido sumušimai, prakirstas kairysis antakis. Nuteistasis teigia, kad tuo metu nebuvo su savo žmona ir negalėjo jai padaryti tokių sužalojimų, tačiau šiuos jo teiginius pagrįstai atmetė apylinkės teismas. Esminę reikšmę sprendžiant šį klausimą turi liudytojo M. K. parodymai bei duomenys apie nuteistojo mobiliojo telefono prisijungimą prie mobiliųjų stočių. Liudytojas M. K. teigė, kad įvykio dieną su nuteistuoju susitiko apie 22 valandą vakaro, tačiau iš nuteistojo mobiliojo telefono duomenų išrašo matyti, kad nuteistasis apie 22 val. ir vėliau porą kartų apie 23 val. 52 min. skambino M. K. (t. 2, b. l. 41), kas yra nelogiška atsižvelgiant į tai, kad jiedu, pasak M. K., tuo metu buvo drauge. Kitas svarbus aspektas, kurį galime sužinoti iš mobiliojo telefono numerio išklotinės – bazinių stočių (celių) koordinatės, prie kurių konkrečiu metu buvo prisijungęs nuteistojo mobilusis telefonas. Iš išrašo matyti, kad tuo metu, kai prieš nukentėjusiąją buvo panaudotas fizinis smurtas, nuteistasis buvo netoli mobiliojo ryšio bazinių stočių, kurių adresas Perkūnkiemio g. 3, taigi, visai šalia tos vietos, kur buvo padaryta nusikalstama veika. Mažiausiai porą valandų iki to laiko D. S. buvimo vieta nesikeitė, kas, vertinant kartu su kitais bylos duomenimis, patvirtina, kad apeliantas tuo metu, kai prieš jo žmoną buvo naudojamas fizinis smurtas, iš tiesų buvo namuose, o ne su draugais, taigi, yra kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Apygardos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad D. S. kaltės tiesiogiai neįrodo tai, kad bylos duomenimis yra įrodoma aplinkybė, kad įvykio metu jis buvo namuose, o ne su draugais, tačiau ši aplinkybė yra sistemiškai aiškinama su kitais byloje nustatytais faktais ir medžiaga, t.y. teisėjų kolegijos vertinimu, nuosekliais nukentėjusiosios parodymais, jos skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą išrašu, policijos pareigūno parodymais, medicinos specialisto išvada. Apygardos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo atliktu bylos duomenų vertinimu. Nors gynyba ir akcentuoja, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo (šiuo atveju – nuteistojo) naudai, tačiau svarbu pastebėti, jog tas abejones sukelia būtent paties nuteistojo ir jo draugo parodymai bei gynybinė versija. Dėl nuteisimo pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, apygardos teismo vertinimu, nėra pagrindo keisti apylinkės teismo sprendimo ir išteisinti nuteistąjį. Sutiktina, kad betarpiškai įvykyje dalyvavusių ir tiesioginių nesuinteresuotų asmenų parodymų byloje nėra, tačiau panašaus pobūdžio bylos dažnai pasižymi tuo, kad tikrąsias įvykio aplinkybes žino tik kaltininkas ir nukentėjusysis. Šiuo konkrečiu atveju liudytojų parodymai, rašytinė bylos medžiaga patvirtina nukentėjusiosios parodymus ir jais pagrįstai buvo remiamasi skundžiamame nuosprendyje. Nors nuteistasis ir teigia, kad nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi, tačiau jokių esminių prieštaravimų apygardos teismo teisėjų kolegija nenustatė. Priešingai – nukentėjusioji viso proceso metu teigė, kad nuteistasis jai grasino ir reikalavo atsiimti iš policijos pareiškimą jo atžvilgiu. Be nukentėjusios parodymų ikiteisminio tyrimo metu bei apylinkės teisme, D. S. kaltę patvirtina toliau dėstomi įrodymai. Iš skambučių į Bendrąjį pagalbos centrą (BPC) išklotinės matyti, kad skambindama į BPC nukentėjusioji buvo nurodžiusi, kad nuteistasis jai grasino „aš tave papjausiu, jei tu rėksi“ (t.1, b. l. 26). Nors tokius grasinimus D. S. nukentėjusiajai sakė 2017 m. gegužės 6 d. epizode, tačiau tokios aplinkybės svarbios vertinant nuteistojo asmenybę bei jo galimą agresyvų bendravimo būdą. 2017 m. gegužės 9 d. epizode, skambindama į BPC nukentėjusioji teigė, kad jai nesaugu būti su nuteistuoju (t. 1, b. l. 27), iš bendro pokalbio turinio ir struktūros matyti, kad nukentėjusioji buvo sutrikusi, jautėsi esanti pavojuje. Šių aplinkybių kontekste pabrėžtina, jog BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytai nusikalstamai veikai konstatuoti nebūtina, kad nukentėjusysis kaltininko veiksmus apibūdintų, atpasakotų būtent taip, naudodamas tas pačias formuluotes, kaip BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje. Kaltininko veiksmų teisinis įvertinimas ir kvalifikavimas yra ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo prerogatyva, o nukentėjusysis prieš jį atliekamus nusikalstamus veiksmus gali vertinti kaip bauginimą, grasinimą, poveikį ir t.t., tačiau tai nekeičia kaltininko veiksmų teisinio kvalifikavimo. Be to, D. S., net ir žinodamas, kad negali lankytis pas žmoną bute, žinodamas, kad visai neseniai jos atžvilgiu naudojo smurtą, taigi ir suprasdamas savo fizinį bei psichologinį pranašumą, nukentėjusiosios jaučiamą baimę, vis tiek atėjo į butą, kuriame gyveno jo žmona. Atsižvelgiant į tai, kad D. S. yra pilnametis, suaugęs, gyvenimiškos patirties turintis žmogus, jo tokie veiksmai negali būti vertinami kitaip, kaip tik sąmoningas siekis sukelti (bent jau) emocinę įtampą nukentėjusiajai. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji J. S. aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad apeliantas jai liepė atsiimti pareiškimą ir grasino dėl pasekmių, jeigu ji pareiškimo neatsiims (t. 1, b. l. 40). Pažymėtina, kad pirminė jos apklausa buvo atliekama 2017 m. gegužės 9 d., nuo 16:00 val., taigi, praėjus trumpam laiko tarpui po aptariamo įvykio. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad nėra pagrindo vertinti, jog nukentėjusioji galėjo sistemingai sukurti, išgalvoti neobjektyvias aplinkybes. Tas pačias aplinkybes J. S. nurodė ir apklausiama 2017 m. gegužės 11 d. (t. 1, b. l. 41). Policijos pareigūnas M. S. parodė, kad atvykus pagal nukentėjusiosios iškvietimą nuteistasis neįsileido jų (policijos pareigūnų ir J. S.) į butą, durų neatidarė apie 10 minučių, kas taip pat patvirtina nuteistojo sąmoningą veikimą tą dieną (t. 1, b. l. 47). Apklausiamas apylinkės teismo posėdyje policijos pareigūnas parodė, kad atvykus policijai nukentėjusioji buvo išsigandusi (t. 2, b. l. 67), kas taip pat patvirtina, kad policija buvo iškviesta ne vien formaliai dėl to, kad nuteistasis atėjo į butą, tačiau ir dėl nukentėjusiosios išgąsčio. Atliekant aukščiau minėtų bei kitų byloje nustatytų aplinkybių vertinimą svarbu atsižvelgti ir į apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytus faktus, kad teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji jautėsi blogai, verkė, buvo daroma pertrauka, byla nagrinėjama neviešuose posėdžiuose, nukentėjusioji nenorėjo, kad teismo salėje būtų pašalinių, D. S. draugų ir pažįstamų, kas irgi patvirtina, jog prieš nukentėjusiąją buvo naudojama psichologinė prievarta. Apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja, kad iškvietus policijos pareigūnus jiems nieko nebuvo minėta apie psichologinį smurtą, tačiau, kaip jau minėta, nukentėjęs, streso būsenoje esantis asmuo gali apskritai sunkiai sugebėti paaiškinti, kas nutiko, o teisinis buvusių įvykių įvertinimas (iš nukentėjusiojo pusės) apskritai gali būti neįmanomas. Apeliantas iki nusikalstamos veikos padarymo šioje byloje buvo ne kartą teistas ir už smurtinių nusikaltimų padarymą, buvo atlikęs laisvės atėmimo bausmę, kas taip pat patvirtina, kad nukentėjusioji, būdama jo žmona, žinojo apie jo praeitį (apklausiama apylinkės teisme parodė, jog jiedu susipažino apeliantui atliekant laisvės atėmimo bausmę) ir turėjo pakankamą pagrindą bijoti D. S. grasinimų bei spaudimo. D. S. paskirta bausmė nėra per griežta – jis padarė dvi nusikalstamas veikas, praeityje yra ne kartą teistas, tarp teistumų – ir teistumas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (t.y. už tą pačią nusikalstamą veiką, kaip ir šioje byloje), baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 83-85). D. S. paskirta bausmė nelaikytina per griežta, nes paskyrus švelnesnę bausmę ar atidėjus paskirtos bausmės vykdymą, tikėtina, nebūtų pasiekti kriminalinei bausmei keliami tikslai. Visuma aukščiau išdėstytų aplinkybių ir duomenų, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patvirtina, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nusikalstamų veikų aplinkybės nustatytos visapusiškai ir yra paremtos byloje ištirtų įrodymų visuma.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. S. (D. S.) apeliacinį skundą atmesti.