Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Eglės Surgailienės ir Jelenos Šiškinos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. P. ieškinį atsakovams L. G., S. G. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas G. P. pateikė ieškinį, kurį patikslino bei kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų L. G. ir S. G. 17 449,61 Eur skolą, 10 876,94 Eur procesinių palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2002-11-27 tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta paskolos sutartis, kuria ieškovas atsakovei paskolino 11 657,21 Eur. Atsakovė paskolą turėjo grąžinti iki 2003-05-01, tačiau nustatytu terminu negrąžinus paskolos, paskolos grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2007-05-01. Taip pat 2007-12-27 atsakovė pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį 5 792,40 Eur, šią sumą atsakovė įsipareigojo grąžinti iki 2008-01-31. Ieškovas siuntė pretenzijas, pinigai ieškovui iki šiol negražinti. Minėtas pinigų sumas atsakovė pasiskolino būdama santuokoje. Kadangi paskolos atsakovei buvo suteiktos jai būnant santuokoje, t. y. bendriems šeimos poreikiams tenkinti, todėl atsakovai yra solidarūs skolininkai.Atsakovas S. G. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė jį atmesti. Nurodė, kad jam nežinomos aplinkybės ir dėl kokių priežasčių atsakovė skolinosi iš ieškovo, jis šių paskolos sutarčių nepasirašė, kur atsakovė lėšas panaudojo, atsakovui nežinoma. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad paimtos paskolos būtų panaudotos šeimos poreikiams, todėl ieškovas nepagrįstai reiškia solidarų reikalavimą dėl paskolų grąžinimo. Santuoka nutraukta 2013-12-31. Nutraukiant santuoką buvo lygiomis dalimis padalintas sutuoktinių turtas, sutuoktinių skolos nebuvo dalinamos, nes teismas jas pripažino asmeninėmis kiekvienos šalies skolomis. 2002-11-27 paskolos sutartyje numatytas jos grąžinimo terminas – 2003-05-02, nuo šios datos skaičiuojamas 10 metų ieškinio senaties terminas, ieškinio senaties terminas suėjo 2013-05-02, todėl ieškovas šiam reikalavimui yra praleidęs ieškinio senatį. Atsakovė L. G. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-12-29 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės L. G. ieškovo G. P. naudai 17 449,61 Eur skolą, 10 876,94 Eur procesinių palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-08-04) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 850,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; likusioje dalyje ieškinio reikalavimus atmetė; priteisė iš atsakovės L. G. 3,60 Eur pašto išlaidų valstybės naudai. Teismas sprendė, jog sutartyje esantis įrašas „šalių susitarimu sutartis pratęsta iki 2007-05-01, 2003-05-01, G. P., parašas“ neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.192 straipsnio 3 dalies, 1.76 straipsnio nuostatų, nes papildomas įrašas sutartyje dėl paskolos termino grąžinimo pratęsimo vertintinas kaip sutarties sąlygų pakeitimas, kurį patvirtinti turi abi sutarties šalys, o kaip matyti šiame įraše nėra antrosios sutarties šalies – atsakovės – parašo. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, jog šios paskolos sutarties įvykdymo terminas pasibaigė 2003-05-01, nuo šios datos skaičiuotinas ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), kurį prašo taikyti atsakovas tuo atveju, jeigu teismas manys, kad ieškinio reikalavimas jam, kaip solidariam skolininkui, yra pagrįstas. Atsakovė nepareiškė prašymo dėl ieškinio senaties termino taikymo, pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl teismas savo iniciatyva ieškinio senaties termino taikyti negali. Teismas, vadovaudamasis nuostatomis, nustatančiomis, jog paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka, jog šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, jog paskolos gavėjas privalo grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą, kokią gavo, iš atsakovės priteisė 11 657,2 Eur pagal 2002-11-27 paskolos sutartį bei 5 792,40 Eur pagal neprotestuotiną paprastąjį vekselį, iš viso 17 449,61 Eur ieškovo naudai. Teismas taip pat priteisė iš atsakovės ieškovo naudai 10 876,94 Eur procesinių palūkanų už laiku neįvykdytas prievoles pagal aukščiau nurodytas paskolos sutartis, kurios paskaičiuotos nuo sutartyse nurodyto prievolės įvykdymo termino iki kreipimosi ieškiniu į teismą dienos. Teismas atmetė ieškovo argumentus dėl reikalavimo taikyti atsakovui solidarią atsakomybę dėl atsakovės prisiimtų skolinių įsipareigojimų ieškovui. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovė šias paskolas gavo šeimos poreikiams tenkinti, šių aplinkybių nepatvirtino ir teismo posėdyje apklaustas liudytojas A. G.. Vien fakto, kad tuo metu atsakovai buvo santuokoje ir dėl to solidariai turėtų atsakyti pagal atsakovės prisiimtus skolinius įsipareigojimus, nepakanka. Ieškovas, reikšdamas solidarų reikalavimą, vadovavosi CK 3.109 straipsnio 1, 2 dalimis, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė su ieškovu sudariusi paskolos sandorius, šias lėšas panaudojo šeimos namų ūkiui išlaikyti, šeimos poreikiams.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas G. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-12-29 sprendimą dalyje dėl ieškinio reikalavimų atmetimo ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilna apimtimi; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog paskolos sutartis termino pratęsimo klausimas buvo spręstas žodžiu. Šiuo atveju atsakovės parašo nebuvimas ant paskolos sutarties įraše dėl termino pratęsimo, negali būti traktuojamas kaip formos reikalavimų neatitikimas.Atsakovas patvirtino faktą, kad po 2002-11-27 paskolos sutarties sudarymo atsakovė įsigijo savo vardu nekilnojamojo turto. Liudytojas A. G. nurodė faktus, kad dalyvavo apeliantui ir atsakovei sudarant paskolos sutartį, kad paskolos gavimo metu atsakovė nurodė, jog piniginės lėšos yra reikalingos jų šeimai, o po paskolos sutarties sudarymo bei pinigų gavimo, atsakovų šeima įsigijo automobilį. Šios aplinkybės patvirtina, kad paskolos sutartimi suteiktos lėšos buvo naudojamos šeimos poreikiams. Analogiška situacija yra ir su 2007-12-27 atsakovės pasirašytu paprastuoju neprotestuotinu vekseliu. Tuo tarpu prievolės, atsirandančios iš vieno iš sutuoktinių sudaryto sandorio, solidarumas gali būti konstatuotas nustačius, kad tas sandoris yra būtinas išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, sandorio kaina nėra aiškiai per didelė ir neprotinga. Atsakovas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad jis nedavė sutikimo ar prieštaravo ginčo sandoriams, jie nėra atsakovo nuginčyti. Teismas nevertino aukščiau nurodytų atsakovo pasisakymų, liudytojo A. G. parodymų. Atsakovas S. G. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apeliantas savo skundą grindžia vien aplinkybe, kad tiek 2002-11-27 paskolos sutartis, tiek 2007-12-27 neprotestuotinas paprastasis vekselis buvo pasirašyti atsakovams būnant santuokoje. Jokių įrodymų apie tai, kad atsakovui būtų buvę žinoma, iki 2016-02-11 apelianto išsiųstos atsakovui pretenzijos, apie 2002-11-27 paskolos sutartį ir 2007-12-27 neprotestuotiną paprastąjį vekselį, apeliantas nei su ieškiniu, nei su apeliaciniu skundu, nepateikė. Apeliantas teigia, jog civilinės bylos nagrinėjimo metu atsakovas patvirtino faktą, kad po 2002-11-27 paskolos sutarties sudarymo atsakovė įsigijo savo vardu nekilnojamojo turto. Tuo tarpu jeigu toks turtas būtų buvęs įsigytas, apeliantas galėtų tai įrodyti, nes visi sandoriai su nekilnojamuoju turtu registruojami, tuo tarpu įrodymų apeliantas nepateikė. Atitinkamai jeigu būtų buvęs įsigytas automobilis, apeliantas galėtų tai įrodyti, tačiau tokių įrodymų nepateikė.Apeliantas neįrodė, kad ginčo sandoriai sudaryti, siekiant išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą bei jog jų kaina nėra aiškiai per didelė ir neprotinga.Apeliantas neįrodė, kad apie jo asmeninės valios išreiškimą būtų buvę informuoti atsakovai ir sutarties pakeitimui dėl termino pratęsimo būtų pritarę.Apeliantas nepateikė teismui nei paskolos sutarties, nei vekselio originalo.Byloje nėra įrodymų, jog atsakovas davė sutikimą dėl minėtų tariamų ar realių prievolių prisiėmimo. Raštus pasirašė vien jo buvusi sutuoktinė.Kadangi teismas nustatė, kad 2002-11-27 paskolos sutartis nebuvo pratęsta, ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2003-05-02, o ieškinio senatis pasibaigė 2013-05-02. Apeliantas prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą nei patikslintame ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nepareiškė.Atsakovė L. G. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.Byloje nustatyta, jog 2002-11-27 tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta paskolos sutartis, kuria ieškovas atsakovei paskolino 11 657,21 Eur, sutartyje nurodyta, kad atsakovė pinigus gavo ir įsipareigojo juos grąžinti 2003-05-01. Sutartyje yra įrašas „šalių susitarimu sutartis pratęsta iki 2007-05-01, 2003-05-01, G. P., parašas“. Atsakovė išdavė neprotestuotiną paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo ieškovui 2008-01-31 sumokėti 5 792,40 Eur.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl paskolos sutarties pratęsimo – sutartis buvo pratęsta iki 2007-05-01. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo ir jį detalizuojančiais ieškovo argumentais nesutinka. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai konstatavo, jog paskolos sutarties įvykdymo terminas pasibaigė 2003-05-01. CK 6.192 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog sutarties formai yra taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK 1.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais, o 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkte – jog paprasta rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip vienas 1 500,00 Eur, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu. Kadangi 2002-11-27 tarp ieškovo ir atsakovės sudaryta paskolos sutartis, kuria ieškovas atsakovei paskolino 11 657,21 Eur, šiai sutarčiai taikomas paprastos rašytinės formos reikalavimas. CK 6.192 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog sutarties pakeitimas arba papildymas turi būti tokios pat formos, kokios turėjo būti sudaryta sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus. CK 1.73 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais, o 1.76 straipsnio 1 dalyje – jog rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Taigi, vadovaujantis aukščiau pateiktu teisiniu reguliavimu, darytina išvada, jog ieškovo įrodinėjamas ginčo paskolos sutarties pakeitimas turėjo būti paprastos rašytinės formos, pasirašytas ieškovo ir atsakovės. Atsižvelgiant į tai, kad įraše ant paskolos sutarties, kurį ieškovas traktuoja sutarties pakeitimu, nėra atsakovės parašo, spręstina, kad toks sutarties pakeitimas padarytas nesilaikant sutarčiai keliamų formos reikalavimų, ką pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas neįrodė paskolos sutarties pratęsimo fakto, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sutartis galiojo iki 2003-05-01 ir atsakovo prašymu reikalavimui, kurį ieškovas grindžia šia sutartimi, taikė ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, jog ieškovas neįrodė, kad paskolos sutartis buvo sudaryta ir paskola buvo paimta šeimos poreikiams tenkinti.Ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė skolos pagal vekselį iš atsakovų solidariai. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo ir jį detalizuojančiais argumentais nesutinka. CK 3.109 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą; pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas, išskyrus atvejus, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Tuo tarpu CPK 178 straipsnis įtvirtina, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog pritaria pirmosios instancijos teismui, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė, su ieškovu sudariusi paskolos sandorius, šias lėšas panaudojo šeimos poreikiams tenkinti. Šalių ir liudytojo paaiškinimai byloje, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesudaro pagrindo labiau tikėti, kad pagal vekselį atsakovės gautos lėšos buvo panaudotos išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, o sandorio kaina nėra aiškiai per didelė ir neprotinga, kas sąlygotų atsakovo solidariąją atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas jį tinkamai motyvavus, o pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovo G. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.