Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Albinas Antanaitis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs R. B. (toliau – R. B.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 4 d. nutarimo R. B. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

R. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal ATPK 302¹¹ str. 1 d. nuostatas, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tik tokiu atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą.

Nagrinėjamu atveju administracinio teisės pažeidimo protokolas R. B. surašytas dėl pažeidimo, numatyto ATPK 164 str. 3 d.. Sutinkamai su komentuojamo straipsnio nuostatomis, mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo vietose dirbančių darbuotojų padarytas kitų prekybos alkoholiniais gėrimais tvarkos ar alkoholinių gėrimų pardavimo, laikymo ir gabenimo reikalavimų pažeidimas užtraukia baudą nuo keturiolikos iki dvidešimt aštuonių eurų su alkoholinių gėrimų konfiskavimu ar be konfiskavimo. Iš minimo straipsnio dispozicijos matyti, jog ši teisės norma yra blanketinė, t. y. nukreipianti į kitus teisės aktus, todėl taikant šią teisės normą, būtina vadovautis norminiais teisės aktais, reglamentuojančiais alkoholinių gėrimų prekybą. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 3 d. 13 p. nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 valandos iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Šioje įstatymo normoje imperatyviai nurodoma, kad alkoholiniai gėrimai nuo 22 iki 8 valandos gali būti parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje, tai yra turi būti tenkinamos abi sąlygos.

Nors analizuojamu atveju ir sutiktina su apelianto teiginiais, jog įstatymų leidėjas nenustatė konkrečių priemonių, kurių reikėtų imtis ūkio subjektui, kad Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 3 d. 13 p. nustatytas reikalavimas nuo 22 val. iki 8 val. parduoti alkoholinius gėrimus tik vartoti vietoje būtų realiai įvykdytas, taip pat nedetalizavo įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos parduoti alkoholinius gėrimus atidarytoje pakuotėje vykdymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-08-05 sprendimas Nr. A858 -351/2013), tačiau akivaizdu, kad mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo vietose dirbančius darbuotojus įstatymo leidėjas įpareigojo visomis įmanomomis priemonėmis užtikrinti alkoholinių gėrimų nuo 22 iki 8 valandos pardavimą tik atidarytoje pakuotėje bei jų vartojimą tik pardavimo vietoje, tinkamus šio įpareigojimo vykdymo būdus, paliekant kiekvieno pardavėjo diskrecijai.

Analizuojamos administracinio teisės pažeidimo bylos duomenimis nustatyta, jog Kauno miesto savivaldybės valdyba 2001 m. sausio 24 d. UAB „R.“ išdavė licenziją Nr. 647/1 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, nurodant ir alkoholio pardavimo būdą – gerti ten pat ir išsinešti (b. l. 11). Vertinant šią aplinkybę aukščiau aptarto teisinio reguliavimo kontekste, akivaizdu, kad alkoholiniai gėrimai nuo 22 iki 8 valandos UAB „R.“ gali būti parduodami tik atidarytoje pakuotėje ir vartojami tik vietoje.

Kaip matyti iš R. B. surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo, jis, 2015 m. lapkričio 24 d apie 22.49 val., kontrolinio pirkimo metu pardavė 1 vnt. butelį ,,Carlsberg“ 0,5 l talpos neatidarytoje pakuotėje ir neužtikrino, kad nupirktas alkoholis būtų vartojamas vietoje. Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad tokius R. B. veiksmus lėmė neteisėtas kontrolinį pirkimą vykdžiusio asmens elgesys – administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nebaigus pirkimo – pardavimo procedūros, jis pasiėmė butelį alaus ir išbėgo iš baro, tačiau sutikti su tokiais apelianto argumentais, įvertinus nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus, teisinio pagrindo nėra. Vertinant paties R. B. tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tiek ir apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, pažymėtina, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, vadovautis vien tik administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimais nėra teisinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią administracinę atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo teisės pažeidimo įvykdymo aplinkybių, motyvų bei tikslų. Juo labiau įvertinus tai, jog sakyti tiesą byloje administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens neįpareigoja ir įstatymas - atsakomybė už melagingų parodymų davimą tokiam asmeniui nekyla. Tokiu būdu, vertinant R. B. apeliacinio skundo argumentus bei siekiant nustatyti objektyvią tiesą byloje, ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų parodymai bei rašytinė analizuojamos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, galinti patvirtinti/paneigti atsakomybėn traukiamo asmens dėstomas tiriamo įvykio aplinkybes.

Remiantis liudytoju pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausto A. Z. parodymais, jis yra policijos rėmėjas ir buvo pakviestas dalyvauti patikrinime. Užėjęs į barą, esantį Savanorių pr., iš šaldytuvo pasiėmė butelį alaus, kurį padėjo ant prekystalio. Pardavėjas prekę nuskenavo, pasakė, kad alų reikia vartoti vietoje, tačiau butelio neatidarė, čekį išmetė. Tuomet jis, pasiėmęs butelį alaus, išėjo pro duris, vėliau užėjo policijos pareigūnai. Baro viduje kabojo skelbimas, kad alkoholis vartojamas tik vietoje. Tai buvo planinis naktinių barų patikrinimas. Iš esmės analogiškas aplinkybes liudytojas išdėstė ir 2015 m. lapkričio 24 d. paaiškinime, papildomai paaiškindamas, jog barmenui už alų jis padavė 2 eurus, o barmenas jam atidavė grąžą, alaus neatkimšo, taros ir prisėsti prie stalelio nepasiūlė (b. l. 6).

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, netikėti šio asmens parodymais teisinio pagrindo nėra. A. Z. tiek iš karto po analizuojamo įvykio teikdamas paaiškinimą, tiek ir apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu iš esmės išdėstė analogiškas analizuojamo įvykio aplinkybes, jos sutapo tarpusavyje, nesiskyrė ir nuo policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotų bei apylinkės teisme patvirtintų parodymų. Ir nors apeliaciniu skundu teigiama, kad A. Z. parodymai dėl to, kas jam davė pinigus kontroliniam pirkimui, kaip jam buvo atiduota grąža ir pan., neatitinka faktinių nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos aplinkybių, dėl ko šio asmens parodymai laikytini nepatikimais, tačiau atmetant tokius apelianto argumentus pažymėtina, jog sutinkamai su vieningai šiuo klausimu formuojama teismų praktika, tam tikri mažareikšmiai neatitikimai liudytojų parodymuose nelaikytini pagrindu juos atmesti kaip nepatikimus ir nesivadovauti jais sprendžiant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės klausimą. Vertinant A. Z. parodymų patikimumą pažymėtina ir tai, kad šio asmens suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje nėra duomenų, jog iki analizuojamo įvykio jis pažinojo administracinėn atsakomybėn traukiamą R. B., turėjo pagrindą jį apkalbėti ar jam pakenkti.

Šių duomenų kontekste sprendžiant R. B. kaltės klausimą, atkreiptinas dėmesys, jog ir pats apeliantas, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tiek ir apeliaciniu skundu neneigė, jog A. Z. įsigyto butelio alaus jis neatidarė, nepadavė taurės (bokalo), kas iš esmės atitinka A. Z. parodymų visumą (esminėse analizuojamo įvykio aplinkybėse). Tuo tarpu vertinant R. B. versijos, jog atlikti įstatymo reikalaujamų veiksmų (atidaryti alkoholinį gėrimą) jis nespėjo dėl nebaigtos pirkimo – pardavimo procedūros, pagrįstumą, pažymėtina, jog nei apklausiamas teisme, nei pateikdamas paaiškinimą iš karto po analizuojamo įvykio, jis neneigė, kad A. Z. jau buvo sumokėjęs už įsigytą alų ir grąža jam jau buvo atiduota, pardavimo veiksmų neužbaigimą siedamas tik su aplinkybe, jog vis dar nebuvo uždarytas kasos aparato stalčius, į kurį jis dėliojo smulkias monetas (b. l. 3). Tokios neteisėto R. B. elgesio (alaus butelio neatkimšimas) priežastys, aukštesniojo teismo įsitikinimu, nelaikytinos esminėmis, remiantis kuriomis galima būtų spręsti apie apelianto nekaltumą jam inkriminuojamo teisės pažeidimo padaryme, kadangi jokių kliūčių atlikti šiuos veiksmus (atidaryti butelį) po to, kai prekė buvo nuskanuota ir už ją sumokėta, nenustatyta.

Analogiškai vertinami ir R. B. teiginiai, jog iš baro A. Z. išbėgo taip neleisdamas apeliantui atlikti reikalaujamų veiksmų. Nors tokius savo argumentus R. B. grindė liudytoju teismo posėdžio metu apklausto V. K. parodymais, tačiau vien jų visumos, aukštesniojo teismo vertinimu, nepakanka neginčytinai konstatuoti, jog A. Z. savo veiksmais sukliudė R. B. įvykdyti jam, kaip alkoholio pardavėjui, keliamus reikalavimus. Kaip matyti iš liudytoju apklausto V. K. parodymų, jis nenurodė, jog A. Z. iš baro išbėgo, teigdamas, kad jo išėjimas buvo tiesiog keistas, lyg žmogus skubėtų, pažymėdamas ir tai, kad barmenas šiam kažką riktelėjo, tačiau nurodyti, ką tiksliai, V. K. negalėjo. Tokiu būdu, vertinti V. K. parodymus kaip R. B. kaltę paneigiančius, atsižvelgiant į jų neišsamumą ir nekonkretumą, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisinio pagrindo nėra. Konstatuojant šią išvadą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad V. K., paties R. B. teigimu, yra nuolatinis jo klientas, todėl neatmestina galimybė, jog šis asmuo gali būti suinteresuotas padėti apeliantui išvengti jam gresiančios administracinės atsakomybės.

Analizuojant R. B. apeliacinio skundo argumentus, įvertintina ir A. Z. padėtis nagrinėjamoje situacijoje. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. Z. yra policijos rėmėjas, kuriam nagrinėjamu atveju buvo pavesta atlikti kontrolinį alkoholio pirkimą UAB „R.“. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos policijos rėmėjų įstatymu, policijos rėmėjas – tai policijoje ar Lietuvos kariuomenėje netarnaujantis Lietuvos Respublikos pilietis ar Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenantis kitos Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, kurie šio bei kitų įstatymų ir teisės aktų nustatyta tvarka aktyviais veiksmais savo noru padeda policijai saugoti viešąją tvarką ar kitaip užkerta kelią nusikalstamoms veikoms ir kitiems teisės pažeidimams. Remiantis komentuojamo įstatymo 6 straipsnio nuostatomis, policijos rėmėjas, be viso ko, privalo suteikti pagalbą policijos pareigūnams, tiriantiems nusikalstamos veikos ar kitokio teisės pažeidimo aplinkybes; laikytis įstatymų, kitų teisės aktų, patikėtas užduotis atlikti laiku ir tiksliai; gerbti ir užtikrinti žmogaus teises ir laisves. Esant šiems duomenims, R. B. apeliacinio skundo argumentai, jog A. Z. nebuvo įgaliotas asmuo atlikti kontrolinį pirkimą nagrinėjamu atveju, atmetamas kaip nepagrįstas. Juo labiau įvertinus tai, kad, remiantis paties A. Z. teigimu, jis buvo supažindintas su kontrolinio pirkimo tvarka, žino, kaip šis pirkimas turi būti atliekamas, yra susipažinęs su Lietuvos Respublikos įstatymais, yra baigęs teisės fakultetą, kas leidžia pagrįstai konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju kontrolinis pirkimas buvo atliktas teisėtai, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymų, todėl jokių kliūčių remtis šio patikrinimo metu gautais duomenimis sprendžiant R. B. kaltės klausimą, aukštesniojo teismo įsitikinimu, nėra.

Atsižvelgiant į aptartų duomenų visumą, vertinant juos nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos kontekste, matyti, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės apelianto veiksmų kvalifikavimui buvo ištirtos, tinkamai įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, pagrindžiančiais R. B. kaltę padarius jam inkriminuojamą teisės pažeidimą. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija ir tokiu būdu naikinti Kauno apylinkės teismo nutarimą, remiantis R. B. apeliaciniame skunde pateiktais samprotavimais apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, aukštesnysis teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo. Konstatuojant šią išvadą pažymėtina, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas priskiriamas išskirtinai teismo (organo), nagrinėjančio administracinio teisės pažeidimo bylą, kompetencijai, todėl vien tai, kad teismas atmetė administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pateiktą byloje surinktų įrodymų vertinimą, nelaikytina esmine aplinkybe, kurios pagrindu galima būtų konstatuoti skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumą.

Tokiu būdu, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad R. B. veika kaip administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 164 str. 3 d. kvalifikuotas tinkamai, pažeidėjo kaltė įrodyta tinkamai ištirtais ir įvertintais bylos duomenimis, administracinė nuobauda apelianto atžvilgiu paskirta nepažeidžiant bendrųjų administracinių nuobaudų skyrimo taisyklių, todėl naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą 2016 m. vasario 4 d. Kauno apylinkės teismo nutarimą, remiantis R. B. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 4 d. nutarimą palikti nepakeistą ir R. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.