Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų E. L. ir R. L. atskiruosius skundus dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 26 d. nutarties ir pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Tiekimo sprendimai“ atskiruoju skundu dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1963-673/2016 pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Tiekimo sprendimai“ prašymą dėl turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, suinteresuoti asmenys E. L., R. L. ir akcinė bendrovė „Šiaulių bankas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 26 d. nutarties dalies, kuria pareiškėjos (išieškotojos) prašymu nustatyta, kad skolininkui bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su sutuoktine priklauso ½ dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), ½ dalis automobilio Audi A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruoto R. L. vardu ir ½ dalis sutuoktinės R. L. darbo užmokesčio, gaunamo UAB „Kėdainių šeimos klinika“, o taip pat Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos UAB „Tiekimo sprendimai“ prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Kėdainių rajono apylinkės teismas 2016 m. spalio 26 d. nutartimi tenkino pareiškėjos prašymą ir nustatė, kad skolininkui E. L. bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su sutuoktine R. L. priklauso: ½ dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitų inžinerinių statinių - kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ dalis automobilio Audi A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruoto R. L. vardu; ½ dalis sutuoktinės R. L. darbo užmokesčio, gaunamo UAB „Kėdainių šeimos klinika“. Atskiruoju skundu E. L. ir jo sutuoktinė R. L., nesutikdami su skundžiama pirmosios instancijos teismo 2016 m. spalio 26 d. nutarties dalimi, kuria nustatyta, kad skolininkui E. L. bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su sutuoktine R. L. priklauso: ½ dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); ½ dalis automobilio Audi A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruoto R. L. vardu; ½ dalis sutuoktinės R. L. darbo užmokesčio, gaunamo UAB „Kėdainių šeimos klinika“, nurodo, kad butų, esančių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) vertė yra pakankamai didelė ir nustačius E. L. ½ turto dalį į šiuos butus bei juos realizavus, pasidengtų visa turima skola, todėl nėra jokio pagrindo nustatyti jo turto dalį likusiame turte, tuo tarpu nurodytas turtas yra asmeninė R. L. nuosavybė ir joje skolininko E. L. dalis negali būti nustatoma.Bylos duomenimis ir vykdomosios bylos Nr. 0110/13/00164 duomenimis nustatyta, kad antstoliui A. Š. 2013 m. kovo 19 d. buvo pateiktas vykdyti Vilniaus m. 24-ojo notarų biuro notaro A. D. 2013 m. kovo 19 d. išduotas vykdamasis įrašas Nr. AD-1091 išieškoti iš skolininko E. L. vekselio turėtojai UAB „Tiekimo sprendimai“ 50 278,04 Eur (173.600,00 Lt) ir 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo vekselio neapmokėjimo dienos iki pilno vekselio apmokėjimo. 2016 m. gegužės 16 d. ir 2016 m. gegužės 31 d. antstolis pasiūlė išieškotojui per 30 kalendorinių dienų nuo šių siūlymų gavimo dienos kreiptis į teismą dėl skolininko E. L. dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, nurodydamas, kad 2013 m. kovo 21 d., 2013 m. gegužės 28 d. ir 2016 m. gegužės 30 d. turto arešto aktais areštuotas turtas yra bendroji jungtinė skolininko E. L. ir jo sutuoktinės R. L. nuosavybė. 2016 m. gegužės 31 d. patvarkymu Nr. SJ-259 antstolis areštavo skolininko E. L. sutuoktinės R. L. darbo užmokesčio, gaunamo „Kėdainių šeimos klinika“ dalį, viršijančią 1 MMA, ir įpareigojo kreditorę (išieškotoją) per 30 dienų nuo šio patvarkymo gavimo dienos kreiptis į teismą dėl skolininko dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo.Vykdymo proceso normos nustato, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje (CPK 666 straipsnio 1 dalis). CPK 667 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Antstolis sprendimą nukreipti išieškojimą į skolininko turtą, bendrą su kitais asmenimis, gali priimti nustatęs, jog skolininko asmeninio turto nėra ar neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti (CPK 666 straipsnio 1 dalis). Bendraturčio kreditorius ir išieškotojas turi teisę reikalauti atidalyti ir nustatyti skolininko dalį, kad būtų galima iš jos išieškoti (CK 4.80 straipsnio 3 dalis, CPK 667 straipsnio 4 dalis). Sprendžiant skolininko turto, kuris yra bendras su sutuoktinio turtu, dalies nustatymo klausimą CPK 667 straipsnio pagrindu, taikytinos CK trečiosios knygos III dalies nuostatos. CK 3.87 straipsnyje numatyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe taip pat pripažįstamos pajamos gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės veiklos (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė laiko atžvilgiu egzistuoja, kol ji nėra padalyta arba nepasibaigia kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnio 2 dalis, 3.100 straipsnio). Byloje nėra pateikta įrodymų, jog santuoka tarp sutuoktinių E. L. ir R. L. būtų nutraukta, kad jie būtų sudarę vedybų sutartį, todėl jų turtui taikomas įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas, pagal kurį turtas sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 ir 3.88 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į kasacinio teismo formuojamą praktiką ir įstatymo normas, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo 2016 m. spalio 26 d. nutartimi. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė kad gyvenamasis namas ir kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), yra registruoti skolininko E. L. vardu, nuosavybė įgyta statybos būdu, o statiniai pastatyti E. L. ir R. L. esant santuokoje, todėl sprendė, kad gyvenamasis namas ir kiti statiniai sutuoktiniams priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad automobilis Audi A3, valst. (duomenys neskelbtini), yra registruotas R. L. vardu nuo 2008 m. gegužės 23 d., t. y. įgytas santuokos metu, todėl teismas taip pat sprendė, kad automobilis, įgytas už lėšas gautas iš R. L. darbinės veiklos, sutuoktiniams priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis. Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Šiose proceso teisės normose nustatyta bendroji įrodinėjimo naštos (lot. – onus probandi) paskirstymo taisyklė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje kitų įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, byloje pateikta nėra, tuo tarpu apeliantai, teigdami, kad ginčo turtas yra asmeninė R. L. nuosavybė, net ir kartu su atskiruoju skundu nėra pateikę jų nurodytus argumentus pagrindžiančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad nėra pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad skolininkui E. L. taip pat priklauso ½ dalis sutuoktinės R. L. darbo užmokesčio, gaunamo UAB „Kėdainių šeimos klinika“, kadangi kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybė pripažįstama pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės veiklos. Nesant nustatytai skolininkui E. L. priklausančios turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju buvo laikytasi CPK 667 straipsnyje numatytos procedūros nustatant skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Šia prezumpcija teismas privalo vadovautis, jeigu nenustato CK 3.123 straipsnyje nurodytų pagrindų, kurie leidžia teismui nukrypti nuo bendro turto lygių dalių principo. Ginčo atveju nenustatyta pagrindų, kurie teismui leistu nukrypti nuo bendro turto lygių dalių principo, todėl nesant duomenų, kad sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė būtų pasibaigusi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad skolininkui E. L. priklauso ½ dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitų inžinerinių statinių - kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ dalis automobilio Audi A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruoto R. L. vardu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad apeliantų argumentas, jog E. L. prievolė yra asmeninė, o realizavus butus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), šio turto užtektų padengti įsiskolinimą, ginčo atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi, kaip pagrįstai nurodyta ir pareiškėjos atsiliepime į apeliantų atskirąjį skundą, minėtas turtas yra įkeistas už trečiųjų asmenų (UAB „Laugina“) prievoles kreditoriui AB Šiaulių bankas, iš kurio išieškojimas galės būti nukreiptas tik laikantis CPK 747 straipsnyje nustatytos tvarkos. Pagal įstatymą, vykdant išieškojimą iš fizinio asmens pagal asmeninę turtinę prievolę gali būti išieškoma ne tik iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, bet taip pat iš jo dalies, esančios bendrojoje dalinėje ar jungtinėje nuosavybėje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-701/2015). Tuo tarpu išieškojimas pagal asmenines prievoles nukreipiamas į dalį bendrame turte tik po to, kai kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė (CK 3.112 straipsnio).Pareiškėja (išieškotoja) atskiruoju skundu nesutinka su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartimi, kuria buvo atmestas jos prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo, siekiant išspręsti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir nurodo, kad iki pat bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos buvo tikimasis kilusį ginčą išspręsti taikiai, tuo tarpu, net ir nesudarius taikos sutarties, įvykusio paskutinio teismo posėdžio metu pareiškėja negalėjo žinoti visų galimų bylinėjimosi išlaidų ir negalėjo pateikti jų dydį pagrindžiančių įrodymų.Priimdamas sprendimą teismas turi išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą (CPK 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Byloje gali būti priimamas papildomas sprendimas, kai teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo (CPK 277 straipsnio 1 dalis 3 punktas), t. y. papildomas sprendimas gali būti priimamas, kai bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas neišsprendžiamas priimant teismo sprendimą.Išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, reglamentuoja CPK 88 straipsnis. Išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas reglamentuojamas CPK 98 straipsnyje. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo bei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta ir pareiškėja (apeliantė) neginčija aplinkybės, kad 2016 m. spalio 25 d. byloje vyko teismo posėdis, kurio metu byla buvo išnagrinėta, atidėtas procesinis sprendimo priėmimas ir paskelbimas. Taip pat nėra ginčo ir dėl to, kad apeliantė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų nepateikė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Byloje apeliantė iš esmės nesutinka su skundžiama nutartimi dėl to, kad ji visą laiką tikėjosi, jog tarp šalių bus sudaryta taikos sutartis, nurodo, kad nesudarius jos, paskutinio teismo posėdžio metu, t. y. įvykusio 2016 m. spalio 25 d., ji negalėjo žinoti visų susidariusių bylinėjimosi išlaidų dydžio (visos išlaidos paskaičiuotos buvo tik po paskutinio posėdžio, o paskutinė sąskaita išrašyta 2016 m. lapkričio 3 d.). Byloje nustačius reikšmingas aplinkybes, įrodančias, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyti ribojimai gali būti netaikomi, tačiau šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta.Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme ieškovė naudojosi kvalifikuoto teisininko pagalba, kuriam turi būti žinomos CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas pateikti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir jų dydį pagrindžiantys įrodymai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju išlaidos už advokato pagalbą nebuvo pateiktos ne dėl teismo kaltės, bet dėl pačios pareiškėjos neveikimo nulemtų kliūčių. Iš su 2016 m. lapkričio 7 d. prašymu teismui pateiktų rašytinių įrodymų (PVM sąskaitų faktūrų ir mokėjimo nurodymų), pagrindžiančių bylinėjimosi išlaidų dydį matyti, kad 580,00 Eur suma buvo sumokėta dar 2016 m. liepos 12 d., o 435,60 Eur suma sumokėta 2016 m. rugsėjo 5 d., t. y. dar prieš pirmosios instancijos teismui išnagrinėjant bylą iš esmės, todėl būtent šių bylinėjimosi išlaidų dydį pagrindžiančių įrodymų pateikimas tik 2016 m. lapkričio 14 d. (registravimo data pirmosios instancijos teisme) negali būti objektyviai pateisinamas ir vertintinas kaip pačios pareiškėjos subjektyvaus procesinio pasyvumo rezultatas, nulėmęs pareiškėjai nepalankias procesines pasekmes. Tuo tarpu vien ta aplinkybė, kad šalys derino taikos sutarties sąlygas, ypač pirmosios instancijos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartimi atsisakius tarp šalių patvirtinti taikos sutartį, nesudaro pagrindo spręsti, kad pareiškėja, atstovaujama profesionalaus teisininko, negalėjo tikėtis, kad 2016 m. spalio 25 d. vykusio teismo posėdžio metu, ginčas tarp šalių bus išnagrinėtas iš esmės. Atmestinas, kaip nepagrįstas, ir apeliantės argumentas, kad ji iš anksto negalėjo žinoti bylinėjimosi išlaidų apimties. Šiuo atveju, kaip nustatyta, dalis bylinėjimosi išlaidų buvo susidariusios dar iki pirmosios instancijos teismui išnagrinėjant bylą iš esmės, t. y. iki 2016 m. spalio 25 d., tuo tarpu kitų bylos nagrinėjimo eigoje susidariusių papildomų išlaidų už advokato teisinę pagalbą, apeliantė turėjo galimybę prašyti jas priteisti pagal teismui papildomai pateiktus jas pagrindžiančius įrodymus. Kita vertus, įstatymas aiškiai nurodo, kad prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir šias išlaidas pagrindžiantys įrodymai turi būti pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Apibendrinęs, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesines teisės normas, reglamentuojančias skolininko turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje, nustatymą, todėl pagrįstai tenkino pareiškėjos (išieškotojos) prašymą, todėl suinteresuotų asmenų atskirasis skundas atmestinas, o Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 26 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti papildomą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą priteisimo, kadangi toks papildomas procesinis sprendimas iš esmės prieštarautų CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos pateiktą prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo, teisingai aiškino ir taikė šį klausimą reglamentuojančias procesines teisės normas, todėl pagrįsta ir teisėta pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 26 d. nutartį ir Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį palikti nepakeistas.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.