Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-587-1066/2023

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2023-03-31
Bylos Nr.: eI3-587-1066/2023
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04959-2021-5
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Gediminas Užubalis
Pareiškėjas: O. G.
Atsakovas: Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI3-587-1066/2023 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04959-2021-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.13.3;

(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. kovo 31 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis,vertėjaujant J. L. (2022-12-05 teismo posėdyje)

dalyvaujant pareiškėjui O. G. (2022-12-05 teismo posėdyje), pareiškėjo atstovui advokatui A. N.,

atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui R. M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo O. G. (O. G.) skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas pateikė skundą teismui, kuriuo prašo: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2021-11-26 sprendimą; 2) panaikinti VMI 2021-08-30 sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222Mr) FR0682-214 (toliau – ir VMI Sprendimas). (toliau – ir Sprendimas); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Skunde pareiškėjas remiasi šiais argumentais:

2.1. Komisija iš esmės paliko galioti VMI Sprendimą, nors ir sprendė dėl to, kad vietoj nurodymo į valstybės biudžetą sumokėti 14838 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) baudą, nurodoma į valstybės biudžetą sumokėti 9 892 Eur GPM baudą. Komisija iš esmės patvirtino VMI sprendimą, kad O. G. disponavo piniginėmis lėšomis, kurios, taikant išlaidų metodą, pripažintos kitomis pajamomis, gautomis iš mokesčių administratoriui nežinomų, nenustatytų šaltinių.

2.2. Dėl rezidavimo vietos:

Anot Komisijos, VMI nustatė aplinkybes, įrodančias, kad O. G. asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta mokestiniu laikotarpiu buvo Lietuva. Komisijos manymu, grindžiant gyventojų interesų centro kriterijų, faktinio buvimo trukmės laikotarpis nėra vertinamas. Ši pozicija remiasi daugiau prielaidomis nei faktais. Svarbiausiais argumentais sprendžiant O. G. rezidavimo vietos klausimą tapo tai, kad jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – ir LLG) , kad adresu (duomenys neskelbtini) buvo registruotas su sutuoktine ir dukra, kad Lietuvoje turėjo nekilnojamąjį turtą, kad buvo UAB „Golfstrim“ akcininkas ir direktorius, kad gavo su darbo užmokesčiu susijusias pajamas Lietuvoje, kad nuolat vykdė atsiskaitymus, naudojo kreditinę banko kortelę, įnešė grynuosius pinigus į savo banko sąskaitas ir išsiėmė juos Vilniuje, kad mokėjo už medicinines, komunalines paslaugas bei kitus buto išlaikymo mokesčius, kad Rusijos Federacijoje deklaruojamu adresu gyvena nuo 2018 m. kovo mėn.

Tuo tarpu pareiškėjas buvo ir yra Rusijos Federacijos pilietis ir save visuomet laikė Rusijos Federacijos mokesčių mokėtoju. VMI iš esmės ieškojo išskirtinai formalių argumentų pagrįsti kitokią savo poziciją. Skirtingai nei teigia Komisija, O. G. niekada nebuvo nuolatiniu Lietuvos

Respublikos gyventoju, nes niekada neturėjo leidimo nuolat gyventi Lietuvoje. Tuo tarpu LLG išduodamas tuomet, kai Lietuvoje turima registracija ir tai, kad su pareiškėju vienu adresu buvo registruota ir sutuoktinė bei dukra tapo formaliu pretekstu. VMI savo sprendimą dėl O. G. pripažinimo Lietuvos mokesčių mokėtoju grindė neva nenuginčijamu argumentu apie tai, kad iki 2013-11-11 jis neturėjo grynųjų pinigų likučio, nes iki LLG išdavimo 2013-11-11 Lietuvos sieną kirto du kartus (2013-05-27 ir 2013-11-04), o pajamų gavimo grynaisiais pinigais šaltiniai Rusijos Federacijoje nebuvo nustatyti.

VMI visiškai nevertino aplinkybės, kad į Lietuvą pareiškėjas galėjo patekti ir kirsdamas sieną iš Šengeno erdvės ir taip pat išvykti iš Lietuvos į Šengeno erdvę, todėl nenustatė tikslaus atvykimų/išvykimų skaičiaus ir buvimo Lietuvoje laikotarpio. VMI galėjo rikti duomenis ne tik iš Lietuvos sieną kontroliuojančių institucijų, bet ir iš Rusijos bei kitų šalių. Tuo tarpu duomenys apie sienos kirtimus galėtų matytis iš spaudų sename pase, kurį pareiškėjas pametė. Mokestinio patikrinimo laikotarpyje jis gyveno Rusijos Federacijoje, Lietuvoje ir Čekijos Respublikoje.

Turto turėjimas negali būti prieš žmogų veikiančiu argumentu, nes visas turtas buvo įgytas santuokoje ir siekiant užtikrinti sutuoktinei bei jų bendram vaikui finansinį stabilumą.

VMI rėmėsi formaliu argumentu, kad O. G. gavo darbo užmokestį UAB „Golfstrim“ ir nuo 2015 m. balandžio 2 d. buvo vienintelis šios bendrovės akcininkas. Šie duomenys patys savaime taip pat neliudija apie tai, kad O. G. didesni socialiniai ryšiai buvo su Lietuva nei su užsieniu. O. G. darbo užmokestis nebuvo pragyvenimo šaltiniu, o pats darbo pobūdis jam suteikė galimybę dirbti per nuotolį.

Formalūs argumentai yra ir tokie akcentai, kad 2014-2016 metų laikotarpyje O. G. nuolat

vykdė atsiskaitymus, naudojo kreditinę banko kortelę, įnešė grynuosius pinigus į savo banko sąskaitas ir išsiėmė juos Vilniuje, kad mokėjo už medicinines, komunalines paslaugas bei kitus buto

išlaikymo mokesčius. Pagal savo pasirinktą šeimos modelį pareiškėjas galėjo Lietuvoje tik epizodiškai.

2.3. Dėl mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą:

2.3.1. Inspekcija O. G. apskaičiavo 48335,84 Eur GPM bei su šiuo mokesčiu susijusias sumas,

nustačiusi, kad laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2016-03-05 O. G. bei laikotarpiu nuo 2016-03-06 iki 2016-12-31 O. G. ir jo sutuoktinės B. S. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas.

Komisijos nuomone, O. G. savo skunde nurodytus argumentus grindė bendro pobūdžio

samprotavimais, nenurodydamas jokių konkrečių duomenų ir faktinių aplinkybių dėl 85 000 Eur grynųjų pinigų turėjimo ir dažno Lietuvos sienos kirtimo. Komisijai buvo pateikti ne bendro pobūdžio samprotavimai, o konkretūs duomenys apie tai, kad visi O. G. skunde dėl VMI sprendimo nurodomi duomenys yra tikri. Komisija neįsigilino į pareiškėjo argumentus.

GPM apskaičiavimo prasme svarbiais momentais yra du faktai: vienas – grynųjų pinigų 85 000 Eur sumoje turėjimas iki 2013-11-11 ir antras - 2013-12-20 paskolos sutarties pasirašymas, kurios pagrindu O. G. iš Rusijos Federacijos piliečio S. T. gavo 13 068 202 Rub (290 000 Eur) paskolą.

2.3.2. Dėl 85 000 Eur grynųjų pinigų turėjimo iki 2013-11-11:

Pasisakant šiuo klausimu, svarbiu argumentu yra atvykimo į Lietuvos Respubliką atvejų skaičius, nes O. G. yra aiškiai nurodęs, kad į Lietuvą buvo atvykęs per vidines Lietuvos sienas. Dar kartą akcentuojama, kad O. G. išvykimo iš Rusijos Federacijos datas galima buvo nustatyti

atitinkamų duomenų pareikalavus iš Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus, tačiau VMI to nepadarė.

VMI atlikta taip vadinama pajamų ir išlaidų 2011-2014 metais analizė iš tiesų negali būti įrodymu to, kad O. G. žinioje nebuvo tam tikros grynųjų pinigų sumos. Pastaroji išvada darytina vien dėl to, kad O. G. savo darbinę veiklą pradėjo dar 1995 metais Rusijos Federacijoje ir gaudavo pajamų. Akcentuotina ir tai, kad iki 2013-11-11 visi grynieji pinigai buvo įvežti laikantis nustatytų reikalavimų ir yra nuo 1995 m. kauptos lėšos.

Vien Rusijoje įgyto nekilnojamojo turto faktas yra įrodymas to, kad pinigų pas Pareiškėją buvo. Svarbiu aspektu yra ir tai, kad Rusijos Federacijoje niekada nebuvo tikrinami piniginių lėšų šaltiniai, todėl orientacija tik į Rusijos Rederacijos mokesčių administratoriaus pateiktus duomenis nėra teisingas. Rusijos Federacijos mokesčių administratorius nenurodė ir nepaneigė to fakto, kad iki 2013-11-11 O. G. negalėjo turėti santaupų.

2.3.3. Dėl 2013-12-12 gautos 290 000 Eur paskolos:

VMI padarė išvadą, kad pagal 2013-12-20 paskolos sutartį S. T. (toliau – ir Paskolos sutartis) realiai O. G. nesuteikė 290 000 Eur paskolos.

Abi sutarties šalys patvirtino konkrečios paskolos objektu esančių pinigų davimo ir gavimo faktą. Tai patvirtino ir pats S. T., duodamas paaiškinimus Rusijos Federacijos mokesčių administratoriui.

Komisijos vertinimu, sutartis neatitinka įprastinių gyvenimo aplinkybių ir vien tik asmens, su kuriuo santykiai pagrįsti draugiškumu, pasirašyti dokumentai bei tvirtinimai apie lėšų skolinimą, nepagrindžia O. G. nurodyto pajamų šaltinio realumo. Tarp skolintojo ir pareiškėjo esantys paskoliniai santykiai nebuvo ir negali būti paremti VMI ir Komisijos akcentuojama verslo logika ar kitais standartiniais paskolinių santykių dalykais, nes juos sieja ilgalaikiai draugystės santykiai. Jokio verslo per šią vertinamą paskolą S. T. nedarė ir nedaro. Komisija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, akcentuojant, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos realiai buvo, ar nebuvo perduotos ir nepakanka vien atskirų formalių įrodymų, tačiau buvo pateiktas ir pakvitavimas apie pinigų perdavimą. Svarbu tai, kad pakvitavimas buvo išrašytas tada, kai buvo perduota paskolos sutartyje nurodyta suma. Pakvitavimo išrašymo aplinkybės ir jo sąsajumas su paskolos sutarties nuostatomis dėl pinigų perdavimo dalimis tam tikrame laikotarpyje aiškiai rodo, kad paskoliniai santykiai tarp O. G. ir S. T. buvo ir yra realūs. Paskolos sutartis yra teisėta ir nenuginčyta.

Vertinant šiuos argumentus, pažymėtina, kad S. T. labai aiškiai akcentavo, kad paskolą suteikė iš tų santaupų, kurios buvo sukauptos iki 2013 metų. VMI nepagrįstai nurodo, kad Rusijos Federacijos mokesčių administratorius nepateikė duomenų, kad S. T. iš savo sąskaitų būtų išsiėmęs grynuosius pinigus bei duomenų, kad iki 2013 metų jis galėjo sutaupyti 280 000 Eur, nes tokių duomenų ir neprašė. Nėra jokio teisinio pagrindo kalbėti apie tai, kad S. T. neturėjo atitinkamos grynųjų pinigų sumos, kurią buvo sukaupęs iki 2013 metų, o jo turėtos paskolos nepaneigia galimybės skolinti lėšas ir tai atitinka įprastas gyvenimo sąlygas.

Komisija sprendime nurodo ir tai, kad Paskolos sutarties pateikimo VMI aplinkybės rodo, kad tokios paskolos nebuvo. Neva iš pateiktos medžiagos matyti, kad Paskolos sutartis nebuvo pateikta O. G. mokestinio tyrimo metu, o tik pradėjus mokestinį patikrinimą. O. G. pirmą kartą savo gyvenime susidūrė su tokia situacija ir vykdė visus VMI nurodymus ir Paskolos sutartį pateikė tada, kai VMI iš jo pareikalavimo ją pateikti. Pirminėje mokestinio patikrinimo stadijoje iš VMI pusės nebuvo veikiama taip, kad būtų reikalaujama pateikti visus turimus dokumentus, tame tarpe ir tokius, kurie susiję su galimomis ar esamomis paskolos sutartimis.

Vienas iš Komisijos argumentų, kuriuo atmetami pareiškėjo argumentai, yra tai, kad jis nepateikė pranešimo apie gautų pajamų ir įsigyto turto įsigijimo šaltinius (forma PRC911). Primintina, kad Paskolos sutartis buvo sudaryta 2013-12-20 metais, o tai reiškia, kad šiame laike (lygiai kaip ir vėliau) pareiškėjas nebuvo Lietuvos mokesčių mokėtojas, taigi neturėjo teikti minėtos deklaracijos. Be to, rėmimasis LVAT praktika dėl pajamų gavimo grynais pinigais šiuo atveju negalimas, nes gautos paskolos nėra pajamos.

2.3.4. Dėl gautų kitų pajamų:

Komisijai pateiktame skunde ir viso patikrinimo metu O. G. akcentavo, kad į jo asmeninę

banko sąskaitą A. T. 2016-04-19 pervesti pinigai - 8509 JAV doleriai (7500 Eur) - nepagrįstai priskirti B klasės pajamoms, nes tai yra tie patys S. T. sutektos paskolos pinigai. mokėjimo paskirties nenurodymas negali būti vertinamas kaip net kaip argumentas, nes tai nėra privaloma bet kurio pavedimo grafa, pozicija. Taip pat skeptiškai, kritiškai vertintina ir ta Komisijos pozicija kad O. G. nepateikė identifikuojančių A. T. duomenų, nes VMI tokių ir neprašė. kontaktas su A. T. buvo epizodinis. Su šiuo asmeniu daugiau kontaktavo būtent S. T., todėl į jį ir reikėjo kreiptis užduodant atitinkamus ar panašius klausimus, tačiau VMI to nepadarė. Komisija nurodo, kokio pobūdžio informacijos S. T. neva nesuteikė 2021-03-25 elektroniniu paštu pateikdamas savo paaiškinimą, tačiau nevertinta, kokios informacijos buvo prašoma.

Kritiškai vertintina Komisijos pozicija, kad neva iš byloje esančios 2013-12-20 Paskolos sutarties, paskola O. G. suteikta grynaisiais pinigais (Sutarties 1.2 punktas), kad S. T. Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus pateiktame apklausos protokole patvirtino, kad paskolą suteikė grynaisiais pinigais, tiek ir pats Pareiškėjas nurodė, jog paskolą gavo grynaisiais pinigais. Komisijos nuomone, šios aplinkybės, santykyje su tuo, kad A. T. S. T. prašymu atliko vieną bankinį pavedimą, neva paneigia tai, kad atitinkamas pavedimas buvo O. G. suteiktos paskolos dalis. Visgi gauta paskolos suma yra didelė ir ji buvo suteikta ne keliomis dalimis, o atliekant visą eilę perdavimų. Tai aiškiai yra nurodęs tiek O. G., tiek ir S. T..

2.4. Dėl gautų pajamų padalinimo sutuoktiniams:

Komisijos sprendime akcentuota, kad sprendžiant iškeltą klausimą dėl gautų pajamų padalinimo sutuoktiniams, taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, kuriuose įtvirtinta sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcija. Taigi vienu klausimu CK nuostatos yra vertinamos ir taikomos (pajamų dalinimo klausimu), tačiau kitu atveju (paskolos pripažinimo) CK nuostatos ignoruojamos. Prezumpcija negali būti čia taikoma neįvertinus pačių sutuoktinių pozicijos.

2.5. Dėl apskaičiuotų delspinigių:

Komisija nurodė, kad O. G. neva nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių gali būti sprendžiamas klausimas dėl jo atleidimo nuo delspinigių, todėl Komisija sprendė, nėra pagrindo O. G. atžvilgiu taikyti MAĮ 8 straipsnio 3 dalį ir jį atleisti nuo delspinigių (ar jų dalies) mokėjimo. Pareiškėjas skunde aiškiai nurodė, kad jis oponuoja iš esmės visam VMI požiūriui dėl delspinigių skaičiavimą, kritikuotas VMI veiksmų nesąžiningumas sprendžiant taikos sutarties sudarymo klausimą. Nagrinėjant pareiškėjo skundą Komisijoje buvo akcentuota, kad priskaičiuoti delspinigiai yra pražūtingi ir sudaro daugiau nei pusę priskaičiuoto GPM, tačiau šis Komisijos posėdžio metu išsakytas akcentas nebuvo išgirstas. Šiuo atveju GPM priskaičiavimo pagrindas šalina galimą pareiškėjo kaltę ar piktybiškumą, šia veika žala biudžetui nebuvo padaryta. Atsižvelgiant į visą situaciją ir ją vertinant turinio prasme, akivaizdžiai matyti, kad Komisija turėjo spręsti klausimą ir dėl atleidimo nuo visų priskaičiuotų delspinigių ar bent jau nuo jų dalies.

2.6. Dėl paskirtos baudos:

VMI pareiškėjui skyrė 14 838 Eur vidutinę, t. y. 30 proc. dydžio GPM baudą, atsižvelgdama į lengvinančią aplinkybę, t. y. tai, kad patikrinimo metu jis bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, ir į jo padėtį sunkinančią aplinkybę, t. y. tai, kad nevykdė ar netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokestį ir dėl to mokesčių administratorius neturėjo galimybių apskaičiuoti mokėtino mokesčio įprastine tvarka (taikytos MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatos). Komisija sumažino baudą iki 20 proc., t. y. iki 9 892 Eur GPM dydžio. Komisija, kad bendravimui su VMI trukdė kalbos barjeras, tačiau jo pilnai neįvertino. Komisija turėjo spręsti klausimą ne tik dėl baudos sumažinimo, bet ir dėl atleidimo nuo jos.

Atsiliepimas

3. Atsakovė VMI pateikė atsiliepimą į skundą, su skundu nesutinka, remiasi šiais argumentais:

3.1. VMI atliko Pareiškėjo 2014-01-01 – 2016-12-31 laikotarpio gyventojo pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir surašė 2021-05-20 patikrinimo aktą Nr. (21.222 Mr) FR0680-173 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2016-03-05 Pareiškėjo, bei laikotarpiu nuo 2016-03-06 iki 2016-12-31 Pareiškėjo ir jo sutuoktinės B. S. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas. Pareiškėjas 2014 metais disponavo 5 852 Eur, 2015 metais – 274 427 Eur, laikotarpiu nuo 2016-01-01 iki 2016-03-05 – 29 500 Eur, laikotarpiu nuo 2016-03-06 iki 2016-12-31 – 12 880 Eur (25 760 Eur/2) piniginėmis lėšomis. Šios lėšos vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 str. 1 dalimi, taikant mokesčio administratoriaus įvertinimą, laikomos kitomis gautomis pajamomis iš mokesčių administratoriui nežinomų, nenustatytų šaltinių. Kadangi pareiškėjas 2014 m. – 2016 m., gavęs pajamų neteikė metinių pajamų deklaracijų ir nesumokėjo GPM, todėl VMI prie FM Pareiškėjui Patikrinimo aktu papildomai apskaičiavo 49 460,84 Eur GPM.

3.2. Dėl rezidavimo vietos:

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigia, kad buvo vadovaujamasi daugiau prielaidomis, nei faktais.

LVAT praktikoje pabrėžiama, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina penkias alternatyvias nuostatas, pagal kurias asmuo laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-2144/2011, 2020 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3155-968/2020). Minėtose bylose reikšmingais asmens laikymo nuolatiniu Lietuvos gyventoju kriterijais pripažįstami: gyvenamosios vietos deklaravimas Lietuvoje; nuolatinio Lietuvos gyventojo Metinių pajamų mokesčio deklaracijų teikimas; nekilnojamojo turto Lietuvoje turėjimas; teisėto buvimo Lietuvoje pagrindo turėjimas; su darbo užmokesčiu susijusių pajamų gavimas Lietuvoje (LVAT 2021 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2579-602/2020).

Rusijos Federacijos mokesčių administratorius pateiktame atsakyme nurodė, kad Pareiškėjas Rusijos Federacijoje registruotas Maskvoje. Pareiškėjas 2013-2016 m. nesikreipė su prašymu išduoti Rusijos Federacijos mokesčių mokėtojo sertifikatą ir dokumentai, patvirtinantys mokesčių mokėtojo rezidento statusą Rusijoje, nebuvo išduoti. Sutinkamai su Rusijos Federacijos mokesčių įstatymu, mokesčiu rezidentais laikomi fiziniai asmenys, faktiškai išbuvę Rusijos Federacijos teritorijoje ne mažiau 183 kalendorinių dienų per 12 mėnesių. Kadangi Pareiškėjas nepateikė paso su atžymomis apie sienos kirtimus už 2013-2016 m, Rusijos Federacijos mokesčių administratorius negalėjo pateikti duomenų apie Pareiškėjo išbūtą laiką Rusijos Federacijoje. Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus pateiktame 2020-08-10 Protokole Pareiškėjas nurodė, kad Rusijoje deklaruojamu adresu gyvena nuo 2018 m. kovo mėn. ir šioje šalyje esamu metu yra jo ekonominiai ir socialiniai interesai. Taip pat nurodė, kad iki 2018 m. gyveno Rusijoje, Lietuvoje, Čekijoje. Mokestinio tyrimo metu mokesčių administratoriui pateiktame 2019-10-11 paaiškinime Pareiškėjas nurodė, jog Rusijoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturi.

VMI įvertinusi tai, kad: Pareiškėjas su sutuoktine ir dukra registruoti adresu (duomenys neskelbtini), t.y. sutuoktinei nuosavybės teise priklausančiame bute; nuosavybės teise kartu su sutuoktine turi įsigijęs butą adresu (duomenys neskelbtini) ir komercinės paskirties patalpas adresu (duomenys neskelbtini); yra UAB „Golfstrim“ vienintelis akcininkas ir vadovas; gauna darbo užmokestį, nuolat vykdo atsiskaitymus, naudoja kreditinę banko kortelę, su juridiniais asmenimis, esančiais Lietuvoje (prekybos centrai Maxima Lt, Rimi ir kt.); įneša grynuosius pinigus į savo banko sąskaitas ir išsiima juos adresu (duomenys neskelbtini); moka už medicinines, komunalines paslaugas bei kitus buto išlaikymo mokesčius; vadovaudamasi GPMĮ 4 straipsnio nuostatomis, LVAT praktika, darė išvadą, kad tikrinamuoju laikotarpiu (2014 – 2016 m.) Pareiškėjas laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju, nes jo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta buvo Lietuvoje.

3.3. Dėl mokestinės bazės nustatymo naudojant mokesčio administratoriaus įvertinimą:

3.3.1. VMI atlikdama įvertinimą laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2016-03-05 apskaičiuodama Pareiškėjo, ir laikotarpiu nuo 2016-03-06 iki 2016-12-31 Pareiškėjo ir jo sutuoktinės GPM bazę, vadovavosi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, naudojosi Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 (toliau – ir Taisyklės) 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais, t. y. patikrinimo metu remdamasi surinkta informacija iš komercinių bankų apie Pareiškėjo ir jo sutuoktinės gautas pajamas ir patirtas išlaidas, VMI informacinės duomenų bazės duomenimis (gautas pajamas, turimą VĮ „Registrų centras“ informaciją apie Pareiškėjo ir jo sutuoktinės vardu registruotą nekilnojamą turtą, turimą VĮ „Regitra“ informaciją apie transporto priemones), bei įvertinusi kitą patikrinimo metu surinktą informaciją, apskaičiavo Pareiškėjo laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2016-03-05, bei Pareiškėjo ir jo sutuoktinės laikotarpiu nuo 2016-03-06 iki 2016-12-31 gautas pajamas bei patirtas išlaidas.

Šalies argumentai

3.3.2. Pareiškėjas 2020-01-23 pateiktame paaiškinime nurodė, kad tikrinamojo laikotarpio pradžiai (2014-01-01) turėjo 85 000 Eur nuosavų lėšų grynaisiais pinigais, juos į Lietuvą įvežė 7–9 tūkstančių eurų sumomis, kurioms nei išvežant iš Rusijos, nei įvežant į Lietuvos Respubliką nereikia pildyti grynųjų pinigų deklaracijos. Tačiau, iš bylos medžiagos matyti, kad Pareiškėjas neįvykdė 2019-12-20 mokesčių administratoriaus nurodymo Nr. (21.222) FR0706-1546 ir nepateikė jokių dokumentų apie pajamų šaltinius nurodytoms lėšoms sukaupti. Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus pateiktais duomenimis Pareiškėjas iki 2014-01-01 gavo tik 5 303 Eur darbo užmokesčio pajamų, nebuvo įregistravęs individualios veiklos ar individualios įmonės, Rusijoje įsigijo nekilnojamojo turto už 267 264 Eur, gavo 308 274 Eur šio turto pardavimo pajamų, iš kurių 298 882 Eur Pareiškėjas gavo į banko sąskaitą, Pareiškėjas turėjo įsipareigojimų bankui pagal kredito sutartis. Pagal Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus pateiktą Pareiškėjo piniginių lėšų judėjimą bankų sąskaitose suvestinę, VMI prie FM nustatė, kad 2013 m. Pareiškėjas Rusijos Federacijoje į banko sąskaitas įnešė didesnes pinigines sumas, negu išsiėmė. VMI duomenimis Pareiškėjas iki leidimo laikinai gyventi Lietuvoje 2013-11-11 išdavimo, Lietuvos sieną kirto du kartus (2013-05-27 ir 2013-11-04), bei nenustačiusi kitų pajamų gavimo grynaisiais pinigais, vertino, kad Pareiškėjas neturėjo finansinės galimybės į Lietuvą įvežti grynųjų pinigų, bei vertino, kad 2013-11-11 Pareiškėjas grynųjų pinigų likučio neturėjo.

3.3.3. Dėl paskolos gavimo iš S. T.:

Pareiškėjas pateikė 2013-12-20 Paskolos sutartį, pagal kurią Rusijos Federacijos pilietis S. T. (gim. (duomenys neskelbtini)) Pareiškėjui suteikė 13 068 212 Rub (290 000 Eur) paskolą grynaisiais pinigais. Paskolos sutartis nėra notarinės formos, grąžinimas neužtikrintas jokiomis garantijomis. Pareiškėjas pateikė 2016-12-15 Pakvitavimą, kuriuo patvirtinama, kad pagal 2013-12-20 Paskolos sutartį Pareiškėjas visą paskolos sumą 13 068 212 rub (290 000 Eur) gavo.

VMI turimais duomenimis, S. T. yra Rusijos pilietis iki 2018-06-01 laikinai gyvenęs Lietuvoje, IĮ „Taran Company“ (k. 303200062) savininkas ir vadovas, gyvenamoji vieta deklaruota Pareiškėjo su sutuoktine nuosavybės teise priklausančiame bute, adresu (duomenys neskelbtini). Siekiant surinkti informaciją, ar S. T. turėjo finansines galimybes ir ar realiai 290 000 Eur paskolą suteikė Pareiškėjui grynaisiais pinigais, 2020-02-10 išsiųstas paklausimas Rusijos Federacijos mokesčių administratoriui.

Vertinant su paskolos sutarties argumentus svarbios šios aplinkybės:

1) Nors S. T. nurodė, kad paskolą Pareiškėjui suteikė grynaisiais pinigais iš asmeninių santaupų sukauptų iki 2013 m., tačiau Rusijos Federacijos mokesčių administratoriui nepateikė jokių dokumentų (nekilnojamojo turto pardavimo, darbo užmokesčio ir/ar kitų pajamų) įrodančių, kad galėjo sutaupyti 290 000 Eur. 2011 – 2014 m. S. T. gautos pajamos, neatskaičius vartojimo išlaidų, yra žymiai mažesnės (4 kartus) negu suteikta paskola Pareiškėjui, be to Rusijos mokesčių administratorius nepateikė duomenų, kad 2013-2016 m. S. T. iš savo sąskaitų būtų išsiėmęs grynuosius pinigus.

Šalies argumentai

2) S. T. nurodė, kad paskolos sutartis buvo sudaryta 2013 m. gruodžio mėn. Maskvoje bei pateikė 2013-12-20 paskolos sutarties kopiją, tačiau nenurodė nei kada, nei kur, nei kokiomis sumomis, nei kokia valiuta paskola buvo perduota Pareiškėjui.

3) 2016-12-19 pateiktame pakvitavime, nurodyta, kad visą paskolos sumą 13 068 212 Rub (290 000 Eur) Pareiškėjas gavo ir yra tik jo parašas, tačiau nėra įrašų kokiomis datomis, kokiomis sumomis ir kokia valiuta paskola buvo suteikta. Kadangi ir pats Pareiškėjas nenurodė šių aplinkybių, todėl tiek S. T., tiek Pareiškėjo pateikti paaiškinimai apie paskolos suteikimą/gavimą vertinami kritiškai.

4) Paskolos suma yra didelė, tačiau paskolos grąžinimas neužtikrintas jokiomis garantijomis (įkeitimu, laidavimu ar kitomis paskolos grąžinimo prievolių įvykdymą užtikrinančiomis priemonėmis).

5) S. T. ekonomine ir verslo logika nepaaiškinamas elgesys, suteikti paskolą, be to, dar ir be palūkanų, kai pats tuo metu turėjo įsipareigojimų, t. y. OAO Alfabank bankui, t. y. grąžinti kreditą bei sumokėti palūkanas.

6) Pagal paaiškinimus, paskolos davėjas ir gavėjas Pareiškėjas, iki sutarties sudarymo (iki 2013-12-20) buvo pažįstami apie 25 m.; paskolos davėjas buvo registruotas Pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame bute bei vėliau, laikotarpiu nuo 2016-01-01 iki 2018-01-31 dirbo Pareiškėjo vadovaujamoje UAB „Golfstrim“, o Pareiškėjas 2018-2019 dirbo įmonėje OOO „Kidbik“, kurios vienintelis akcininkas ir direktorius yra S. T., todėl vertinama, kad paskolos sutartis buvo sudaryta tarp gerai pažįstamų asmenų, o tarp jų susiformavę santykiai buvo neatsitiktiniai, ir minėti asmenys galimai galėjo turėti bendrų interesų.

7) Tiek Pareiškėjas (2020-01-23 paaiškinimas), tiek S. T. (2020-08-11 apklausos protokolas) teigė, kad visa paskolos suma 290 000 Eur buvo suteikta grynaisiais pinigais. AB Luminor banko duomenimis, į Pareiškėjo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) EUR S. T. 2016-11-30 pervedė 10 000 Eur, kurių mokėjimo paskirtis „sąskaitos papildymas“. Pareiškėjas 2021-02-17 raštiškai paaiškino, kad pervesti pinigai, tai suteiktos paskolos dalis. Kadangi Pareiškėjo paaiškinimai prieštarauja vienas kitam, todėl kyla pagrįstų abejonių, dėl suteiktos paskolos sumos bei jos suteikimo grynaisiais pinigais.

8) VMI duomenimis, Pareiškėjas 2020-02-07 pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 846 pardavė butą, adresu (duomenys neskelbtini), už 190 000 Eur ir turėjo finansinę galimybę S. T. grąžinti paskolos dalį, tačiau S. T. patvirtino, kad apklausos protokolo surašymo datai (2020-08-11) paskola (ar paskolos dalis) nėra grąžinta. Kam Pareiškėjas 2020 m. panaudojo 190 000 Eur duomenų nėra. VMI turimais duomenimis Pareiškėjas ar jo sutuoktinė nekilnojamojo turto ar kilnojamojo registruojamojo turto Lietuvoje iki akto surašymo dienos nebuvo įsigiję. Nėra duomenų, kad S. T. atliktų aktyvius veiksmus, kuriais dar 2013 m. (prieš 6 m.) suteiktą paskolą bandytų susigrąžinti.

9) Paskolos sutartis nebuvo pateikta Pareiškėjo mokestinio tyrimo metu, o tik nustačius, kad Pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas ir pradėjus mokestinį patikrinimą (2019-11-11 pavedimas tikrinti) t. y. 2019-12-10 Pareiškėjas el. paštu atsiuntė 2013-12-20 paskolos sutarties ir 2016-12-19 Pakvitavimo kopijas. Nors vėlesnis dokumentų pateikimas ir nėra draudžiamas, tačiau tai užkerta galimybę tikėti mokesčių mokėtojo sąžiningumu.

10) Pareiškėjas nėra pateikęs Mokesčių mokėtojo pranešimo apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius (forma PRC911).

Atsižvelgus į minėtas bylos aplinkybes, Patikrinimo akte pagrįstai daroma išvada, kad pagal 2013-12-20 paskolos sutartį S. T. realiai Pareiškėjui 290 000 Eur paskolos nesuteikė.

Teismų praktikoje šiuo klausimu yra nurodyta, kad įrodinėjimo dalyku tokio pobūdžio bylose yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės paprastai turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pavyzdžiui: mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pavyzdžiui, kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos.

Nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių įvykdymo arba neįvykdymo), o vertina susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais.

3.3.4. Dėl kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų:

A. T. 2016-04-19 į Pareiškėjo asmeninę banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 8 509 USD (7 500 Eur), nenurodant mokėjimo paskirties. Pareiškėjas 2021-03-15 pateiktame paaiškinime nurodė, kad pervesta suma, tai S. T. suteiktos paskolos dalis pagal paskolos sutartį, tačiau nepateikė jokių dokumentų (tarpusavio įsiskolinimų užskaitų, sutarimų ar kt.) įrodančių dalinės paskolos gavimo faktinių aplinkybių, taip pat nepateikė indentifikuojančių ar kontaktinių A. T. duomenų. S. T. 2021-03-25 el. paštu pateikė paaiškinimą, kuriame nurodo, kad jo prašymu A. T. Pareiškėjui pervedė 7 500 Eur ir papildomai paaiškino, kad suma, tai pinigų perdavimas Pareiškėjui pagal 2013-12-20 sudarytą paskolos sutartį. Tačiau paaiškinime nepateiktos kitos faktinės aplinkybės, detalizuojančios 7 500 Eur paskolos suteikimą Pareiškėjui (kokie ryšiai S. T. sieja su A. T., dėl kokių priežasčių pats S. T. neatliko mokėjimo pavedimo, kt.).

Kai nuolatiniam Lietuvos gyventojui į banko sąskaitą pervedamos ar kitokiu būdu perduodamos pinigų sumos iš užsienio valstybių ir pinigų gavėjas neturi jokių įrodymų, kad pervestos sumos nėra jo pajamos ar yra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms, tokios sumos laikomos gautomis pajamomis pagal GPMĮ 25 str. tvarką priskiriamomis B klasės pajamoms, nuo kurių pinigų gavėjas turi sumokėti 15 proc. pajamų mokestį. Taigi, Pareiškėjas turėjo prievolę pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją, joje deklaruoti gautas pajamas, apskaičiuoti pajamų mokestį ir jį sumokėti, tačiau šios prievolės neįvykdė.

3.3.5. Pareiškėjo ir jo sutuoktinės išlaidos laikotarpiu nuo 2016-03-06 iki 2016-12-31 viršijo pajamas 25 760 Eur. Ši suma remiantis CK 3.88 str. 2 d. numatyta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, CK 3.117 str. 1 d. įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, t. y. šis turtas lygiomis dalimis priklauso abiems sutuoktiniams, priskirta abiems sutuoktiniams lygiomis dalimis.

3.4. Dėl delspinigių:

Pagal MAĮ 141 str. 1 d. 1 punktą mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo delspinigių, jei įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Pagal MAĮ 40 str. 1 d. 1 punktą mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Už savalaikį ir tinkamą mokesčių apskaičiavimą bei sumokėjimą, pirmiausia yra atsakingas pats mokesčių mokėtojas, kuris, atsižvelgdamas į teisės aktų reikalavimus, turi savarankiškai apskaičiuoti priklausančius mokėti mokesčius, užpildyti atitinkamas mokesčių deklaracijas ir mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto poįstatyminio teisės akto nustatytu terminu bei tvarka sumokėti mokesčius į biudžetą (MAĮ 40 str. 1 d. 4-5 p., 81 str. 1 d.). Pagal MAĮ nuostatas už mokėtino į biudžetą mokesčio sumažinimą skiriamos sankcijos laikomos griežta (objektyvia) atsakomybe, kuriai esant mokesčių mokėtojo kaltė visuomet preziumuojama, tai yra laikoma, kad dėl mokesčio įstatymo pažeidimo kaltas mokesčių mokėtojas, jeigu jis neįrodo priešingai. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad Pareiškėjas, teisės aktų nustatytu terminu nesumokėjęs GPM, yra kaltas dėl padaryto pažeidimo, todėl konstatuotina, jog atleisti Pareiškėją nuo GPM delspinigių pagal MAĮ 141 str. 1 d. 1 punktą, nesant jo kaltės, nėra pagrindo. Kitų pagrindų atleisti nuo delspinigių, numatytų MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje, taip pat nėra.

3.5. Dėl baudos:

Motyvuojamoji dalis

MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlyga nėra savarankiškas atleidimo nuo paskirtos baudos mokėjimo pagrindas, o yra viena iš būtinų sąlygų tam, kad nustačius MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatytą pagrindą, būtų galima mokesčių mokėtoją atleisti nuo baudų mokėjimo (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-753/2011 ir kt.). Todėl atleidimas nuo baudos, visų pirma, sietinas su mokesčio sumokėjimu arba jo priverstiniu išieškojimu, arba priskaičiuoto mokesčio sumokėjimo atidėjimu arba išdėstymu. Priešingu atveju įstatymų leidėjas draudžia atleisti nuo atitinkamo mokesčio baudos (žr., pvz., LVAT 2008 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-903/2008 ir kt.). Tai lemia, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl atleidimo nuo baudos taikymas yra sąlygotas ir šio įstatymo 141 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1335/2010; 2008 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-903/2008, 2011 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje A556-372/2011, 2011 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-859/2011; 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1108/2011; 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-621/2011).

Byloje duomenų, kad Pareiškėjas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą būtų sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka būtų atidėtas arba išdėstytas, nėra, todėl VMI prie FM neturi pagrindo spręsti atleidimo nuo GPM baudos klausimą minėtais MAĮ pagrindais.

Teismas konstatuoja:

4. Remiantis rašytiniais įrodymais nustatytos šios esminės bylos aplinkybės:

4.1. VMI Kontrolės departamentas atliko Pareiškėjo 2014-01-01 – 2016-12-31 laikotarpio gyventojo pajamų mokesčio (toliau - GPM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir surašė 2021-05-20 patikrinimo aktą Nr. (21.222 Mr) FR0680-173.

4.2. Patikrinimo akte nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2016-03-05 Pareiškėjo, bei laikotarpiu nuo 2016-03-06 iki 2016-12-31 Pareiškėjo ir jo sutuoktinės B. S. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas. Pareiškėjas 2014 metais disponavo 5 852 Eur, 2015 metais – 274 427 Eur, laikotarpiu nuo 2016-01-01 iki 2016-03-05 – 29 500 Eur, laikotarpiu nuo 2016-03-06 iki 2016-12-31 – 12 880 Eur (25 760 Eur/2) piniginėmis lėšomis, kurios, vadovaujantis MAĮ 70 str. 1 dalies ir Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 4.1 papunkčio nuostatomis, taikant išlaidų metodą pripažintos Pareiškėjo kitomis pajamomis, gautomis iš mokesčių administratoriui nežinomų, nenustatytų šaltinių. Taip pat nustatyta, kad Pareiškėjas 2016 metais gavo 7 500 Eur su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų. Pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 str. 2 dalies, 25 str. 1 dalies, 27 str. 1 dalies, 37 straipsnio nuostatas, nes per mokestinį laikotarpį 2014 m. – 2016 m. gavęs pajamų neteikė metinių pajamų deklaracijų, nedeklaravo, neapskaičiavo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo GPM, todėl VMI prie FM Pareiškėjui Patikrinimo aktu papildomai apskaičiavo 49 460,84 Eur GPM.

4.3. VMI 2021-08-30 sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222 Mr) FR0682-214 patvirtino Patikrinimo akte papildomai apskaičiuotą 49 460,84 Eur GPM sumą, apskaičiavo 26 645,65 Eur GPM delspinigių, skyrė 14 838 Eur (30 proc.) GPM baudą.

4.4. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2021-08-30 sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222 Mr) FR0682-214 pateikė skundą Komisijai. Komisija 2021-11-26 sprendimu Nr. S-161 (7-152/2021) nusprendė: patvirtinti VMI prie FM 2021-08-30 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222 Mr) FR0682-214 dalį, kuria Pareiškėjui nurodyta sumokėti į valstybės biudžetą 49 460,84 Eur GPM ir 26 645,65 Eur GPM delspinigių; pakeisti 2021-08-30 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222 Mr) FR0682-214 dalį, kuria Pareiškėjui nurodyta sumokėti į valstybės biudžetą 14 838 Eur GPM baudą: vietoj nurodymo į valstybės biudžetą sumokėti 14 838 Eur GPM baudą, Pareiškėjui nurodė į valstybės biudžetą sumokėti 9 892 Eur (20 procentų) GPM baudą.

4.5. Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl Komisijos sprendimo.

5. Byloje kilo ginčas dėl VMI Sprendimo ir Komisijos 2021-11-26 sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teisinis ginčo santykių reguliavimas ir teismų praktika:

Apmokestinimą GPM reglamentuoja Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas. Pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos.

Šioje byloje kilo ginčas dėl mokesčio bazės (apmokestinamųjų pajamų dydžio) nustatymo taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą normą. MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Šiuo atveju, VMI konstatavus, kad Pareiškėjo išlaidos tikrinamu laikotarpiu viršija pajamas, įprastiniu būdu mokestinės prievolės apskaičiuoti nebuvo galima, nes mokesčių administratoriui pajamų šaltiniai nebuvo žinomi ir deklaruoti. Kaip yra pažymėjęs LVAT, kai mokesčiai apskaičiuojami MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka, o pajamų šaltiniai nėra žinomi, kaip yra nagrinėjamu atveju, mokesčių administratorius ne visada turi galimybę remtis objektyviais ir tiksliais duomenimis, leidžiančiais inter alia (be kita ko) aiškiai (vienareikšmiškai) identifikuoti konkrečius mokestinių teisinių santykių dalyvius apmokestinimo atitinkamu mokesčiu tikslais. Tačiau tokių (tikslių) duomenų nebuvimas negali paneigti mokesčių administratoriaus pareigos pagrįsti savo sprendimą, šiuo tikslu, be kita ko, remiantis tokiais duomenimis, kurių pagrindu daroma išvada apie mokesčio mokėtoją atitiktų protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Mokesčių administratoriaus pareiga pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas turi būti vykdoma ypatingai atidžiai pajamų, kurių šaltiniai nėra žinomi, apmokestinimo atvejais. Iš tiesų tokie atvejai skiriasi nuo gyventojo deklaruotų arba mokesčių administratoriaus nurodomų mokėti mokesčių nuo pajamų, kurių gavimo šaltiniai yra žinomi, o jų paskaičiavimo būdai yra tikslūs ir dažniausiai paremti mokesčio mokėtojo ir (ar) mokesčių administratoriaus turimais objektyviais duomenimis. Kaip minėta, pajamų, kurių šaltiniai nėra žinomi, apmokestinimas taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytą tvarką paprastai yra paremtas tam tikromis teisinėmis ir faktinėmis prezumpcijomis, todėl mokestinė prievolė tokiais atvejais gali būti pripažinta pagrįsta tik ištyrus visus įrodymus bei padarius pagrįstą išvadą, kad priimtu administraciniu sprendimu nebus pažeisti mokesčių mokėtojų interesai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-991-602/2017, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-27/2013).

7. Pareiškėjas savo nesutikimą su Komisijos 2021-11-26 sprendimu ir VMI Sprendimu grindžia iš esmės šiais aspektais: 1) jis tikrinamu laikotarpiu nebuvo Lietuvos rezidentas mokesčių tikslais; 2) VMI neteisingai aiškino, kad Pareiškėjas negalėjo turėti grynųjų pinigų likučio tikrinamo laikotarpio pradžiai ir negavo pinigų pagal Paskolos sutartį; 3) gautos į sąskaitą lėšos nepagrįstai priskirtos prie pajamų; 4) nepagrįstai padalintos pajamos tarp sutuoktinių; 5) Komisija neteisingai sprendė baudos ir delspinigių klausimus.

8. Dėl buvimo/nebuvimo nuolatiniu Lietuvos gyventoju:

8.1. Pareiškėjas teigia, kad tikrinamu laikotarpiu (2014 m. - 2016 m.) nebuvo nuolatiniu Lietuvos gyventoju, save visuomet laikė Rusijos mokesčių mokėtoju. VMI ir Komisija pernelyg sureikšmino aplinkybes, kad jis buvo gavęs LLG, deklaravęs gyvenamą vietą Lietuvoje, turėjo nekilnojamojo turto, mokėjo komunalinius mokesčius, patyrė kitokias išlaidas, kt., nes tai tik formalūs pagrindai ir prielaidos, tačiau neįrodo, kad pareiškėjo pagrindinė socialinių interesų vietą yra Lietuvoje. Taip pat įrodymai, kad Pareiškėjas 2013 m. du kartus kirto Lietuvos sieną neturėtų būti suabsoliutinti, nes tokių sienos kirtimų Šengeno erdvėje galėjo būti ir daugiau.

8.2. GPMĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuolatiniu Lietuvos gyventoju laikomas: 1) fizinis asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta mokestiniu laikotarpiu yra Lietuvoje; arba 2) fizinis asmuo, kurio asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta mokestiniu laikotarpiu yra veikiau Lietuvoje nei užsienyje; arba 3) fizinis asmuo, kuris mokestiniu laikotarpiu Lietuvoje išbuvo ištisai arba su pertraukomis 183 arba daugiau dienų. 183 dienų laikotarpio apskaičiavimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija; arba 4) fizinis asmuo, kuris Lietuvoje išbuvo ištisai arba su pertraukomis 280 arba daugiau dienų vienas paskui kitą einančiais mokestiniais laikotarpiais ir viename iš šių mokestinių laikotarpių išbuvo Lietuvoje ištisai arba su pertraukomis 90 arba daugiau dienų, jei šio straipsnio 3 dalyje nenustatyta kitaip. 90 ir 280 dienų laikotarpio apskaičiavimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija; arba 5) fizinis asmuo, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis ir neatitinka šios dalies 3 ir 4 punkto kriterijų, tačiau tokiam fiziniam asmeniui atlyginimas pagal darbo sutartį arba pagal jų esmę atitinkančias sutartis mokamas arba jo gyvenimo kitoje valstybėje išlaidos dengiamos iš Lietuvos valstybės arba savivaldybių biudžetų.

8.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad GPMĮ 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina penkias alternatyvias nuostatas, pagal kurias asmuo laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju; fizinio asmens pripažinimui nuolatiniu Lietuvos gyventoju pakanka nustatyti, jog yra mažiausiai vienas iš GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose nurodytų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-2144/2011, 2020 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3155-968/2020). Minėtose bylose reikšmingais asmens laikymo nuolatiniu Lietuvos gyventoju kriterijais pripažįstami: gyvenamosios vietos deklaravimas Lietuvoje; nuolatinio Lietuvos gyventojo Metinių pajamų mokesčio deklaracijų teikimas; nekilnojamojo turto Lietuvoje turėjimas; teisėto buvimo Lietuvoje pagrindo turėjimas; su darbo užmokesčiu susijusių pajamų gavimas Lietuvoje” (LVAT 2021 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2579-602/2020).

8.4. VMI ir Komija, konstatuodama Pareiškėjo socialinius interesus Lietuvoje rėmėsi tuo, kad:

1) Pareiškėjas turėjo teisėto buvimo Lietuvoje pagrindą, t. y. Pareiškėjui 2013-11-11 išduotas LLG. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos į bylą teismui pateiktų LLG išdavimo dokumentų, pareiškėjas dėl LLG kreipėsi tuo pagrindu, kad įsteigė verslą Lietuvoje ir 2013-05-29 prašyme išduoti LLG jį grindė tuo, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas vykdant įmonės veiklą (šio prašymo, teikiamo pagal nustatytą formą 2 dalis). Pareiškėjas yra UAB „Golfstrim“ vienintelis akcininkas ir vadovas. 2013-05-29 įregistruota Pareiškėjo individuali įmonė 2015-04-02 buvo perregistruota į UAB „Golfstrim“. Bendrovė 2015-06-03 įregistruota PVM mokėtoja. Bendrovė už 2015 m. deklaravo 2112 Eur pelno, 2016 m. - 5018 Eur pelno, iki 2016-12-31 Bendrovėje dirbo 5 samdomi asmenys, t. y. požymiai rodantys veiklą Lietuvoje. Pats Pareiškėjas deklaravo, kad veiklai vykdyti jo buvimas Lietuvoje yra būtinas.

2) Pareiškėjas ginčo laikotarpiu gavo su darbo užmokesčiu susijusias pajamas Lietuvoje. Iš UAB „Golfstrim“ 2019-10-07 Operatyvaus patikrinimo ataskaitos Nr. 1FR0760-4121 matyti, kad Pareiškėjas Bendrovės direktoriaus pareigose pagal 2015-04-30 neterminuotą darbo sutartį Nr. 1 priimtas dirbti nuo 2015-05-01. Darbo sutartyje nustatyta 1 darbo valanda per dieną, dirbant 5 dienas savaitėje. Bendrovė įsipareigojo Pareiškėjui mokėti minimalų valandinį atlygį. Operatyvaus patikrinimo ataskaitoje, nurodyta, kad pateiktuose darbo laiko žiniaraščiuose atžymėta, jog Pareiškėjas kiekvieną darbo dieną dirbo po vieną valandą, o galimybė dirbti įvairiai, t. y. numatytas darbas biure, nuotolinis darbas ir komandiruotės, įtvirtinta tik nuo 2017-06-01, papildžius 2015-04-30 darbo sutartį. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, susijusių su Pareiškėjo išvykimu iš Lietuvos komandiruotės tikslais. Be to, minėta, kad Pareiškėjas LLG poreikį grindė būtinybe būti Lietuvos Respublikoje, ir tai paneigia Pareiškėjo teiginius, kad būdamas UAB „Golfstrim“ direktoriumi ir dirbdamas tik 1 val. per dieną, dirbant 5 dienas per savaitę, Pareiškėjas dirbo ir nuotoliniu būdu, kai vydavo į kitas šalis, tame tarpe ir į Rusijos Federaciją.

3) Pareiškėjas Lietuvoje turi nekilnojamojo turto: nuosavybės teise kartu su sutuoktine turi įsigijęs butą adresu (duomenys neskelbtini) (2016-05-05 pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 3-2855) ir komercinės paskirties patalpas adresu (duomenys neskelbtini) (2016-12-09 pirkimo pardavimo sutartis Nr. 3-8359). Ši aplinkybė taip pat nėra paneigta.

4) Pareiškėjas nuolat vykdo atsiskaitymus, naudoja kreditinę banko kortelę, su juridiniais asmenimis, esančiais Lietuvoje (prekybos centrai Maxima Lt, Rimi ir kt.); įneša grynuosius pinigus į savo banko sąskaitas ir išsiima juos adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas mokėjo už medicinines paslaugas (UAB „Šeimos gydytojas“), komunalines paslaugas bei kitus buto išlaikymo mokesčius. Šių aplinkybių Pareiškėjas neneigia.

5) Rusijos Federacijos mokesčių administratorius pateiktame atsakyme nurodė, kad Pareiškėjas 2013-2016 m. nesikreipė su prašymu išduoti Rusijos Federacijos mokesčių mokėtojo sertifikatą ir dokumentai, patvirtinantys mokesčių mokėtojo rezidento statusą Rusijoje, nebuvo išduoti. Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus pateiktame 2020-08-10 Protokole Pareiškėjas nurodė, kad Rusijoje deklaruojamu adresu gyvena nuo 2018 m. kovo mėn. ir šioje šalyje esamu metu yra jo ekonominiai ir socialiniai interesai. Patikrinimo akte nurodyta, kad Pareiškėjas, atsakydamas į VMI paklausimą mokestinio tyrimo metu 2019-10-11 nurodė, kad nuolatinės gyvenamosios vietos Rusijoje apskritai neturi.

Pažymėtina ir tai, kad Pareiškėjas 2016-03-06 susituokė su Lietuvoje gyvenančia B. S., (duomenys neskelbtini) jiems gimė dukra, o dar 2015 m. už būsimą sutuoktinę sumokėjo užstatą UAB „Eika“ už perkamą butą, kas rodo, kad jau 2015 m. šiuos asmenis siejo artimi ryšiai, o tuo pačiu ir ryšiai su Lietuva.

Nustatant valstybę, kuri laikoma fizinio asmens gyvybinių interesų centru, atsižvelgiama į daugelį aplinkybių: fizinio asmens asmeninius, šeimyninius ryšius, jo verslo ar veiklos vietą, turto valdymo vietą ir pan. Šios aplinkybės turi būti nagrinėjamos kaip visuma, atsižvelgiant į veiksmų visumą. Aptarta socialinių ir ekonominių interesų analizė rodo, kad VMI ir Komisijos aptarti požymiai lieka nenuginčyti ir iš jų visumos galima daryti tvirtą išvadą, kad Pareiškėjo socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta mokestiniu laikotarpiu yra veikiau Lietuvoje nei užsienyje (GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Grindžiant gyventojų interesų centro kriterijų, faktinio buvimo trukmės laikotarpis nėra vertinamas. Taigi Pareiškėjo teiginiai, kad VMI netinkamai skaičiavo jo buvimo Lietuvoje laikotarpį, nėra reikšmingi vertinant nuolatinio gyventojo statusą. Nustatytų aplinkybių visuma rodo, jog Pareiškėjo asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta mokestiniu laikotarpiu yra veikiau Lietuvoje nei užsienyje. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad mokesčių administratorius ir Komisija šiai išvadai pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, nes šiame sprendime atlikta tokių aplinkybių analizė paneigia tokį teiginį. Pareiškėjas iš esmės remiasi teiginiu, kad jo gyvenamoji ir pagrindinė socialinių interesų vieta galėjo būti ir kitur (nors tiksliai ir nenurodo, kur), nes lankėsi įvairiose šalyse, tačiau tai nereiškia, kad tose šalyse socialiniai arba ekonominiai interesai buvo reikšmingesni nei Lietuvoje. Savo teiginių Pareiškėjas nepagrindžia jokias objektyviais įrodymais. Šiuo atveju nėra svarbu, kokios šalies mokestiniu rezidentu save laiko ar laikė Pareiškėjas, nes tai yra tik subjektyvus įsivaizdavimas.

9. Dėl GPM apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą:

9.1. VMI Pareiškėjui apskaičiavo 49 460,84 Eur GPM bei su šiuo mokesčiu susijusias sumas, nustačiusi, kad laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2016-03-05 Pareiškėjo, bei laikotarpiu nuo 2016-03-06 iki 2016-12-31 Pareiškėjo ir jo sutuoktinės B. S. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas. Pareiškėjas 2014 metais disponavo 5852 Eur, 2015 metais - 274427 Eur, laikotarpiu nuo 2016-01-01 iki 2016-03-05 - 29500 Eur, laikotarpiu nuo 2016-03-06 iki 2016-12¬31 - 12880 Eur (25760 Eur/2) piniginėmis lėšomis, kurios, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių 4.1 papunkčio nuostatomis, taikant išlaidų metodą, pripažintos Pareiškėjo kitomis pajamomis, gautomis iš mokesčių administratoriui nežinomų, nenustatytų šaltinių.

Pareiškėjas nesutinka su Inspekcijos išvada, kad patikrinimo pradžiai (2014-01-01) neturėjo grynųjų pinigų likučio. Taip pat Pareiškėjas nesutinka su Inspekcijos išvada, kad nėra įrodymų, patvirtinančių realų skolinamų lėšų pagal 2013-12-20 paskolos sutartį, perdavimą.

9.2. Dėl grynųjų pinigų likučio 2014-01-01:

Pareiškėjas skunde teismui teigia, kad iki 2013-11-11 Lietuvoje buvo sukaupęs 85 000 Eur kaip santaupas. Paaiškina, kad nuo 1995 m. dirbo. Nurodo, kad buvo atvykęs į Lietuvą per vidines sienas, o VMI nesiaiškino, kada kirto Rusijos sienas, o atsiradus pasui galėtų tai įrodyti.

VMI Patikrinimo akte rėmėsi tuo, kad Pareiškėjas 2020-01-23 pateiktame paaiškinime nurodė, kad tikrinamojo laikotarpio pradžiai (2014-01-01) turėjo 85 000 Eur nuosavų lėšų grynaisiais pinigais, juos į Lietuvą įvežė 7–9 tūkstančių eurų sumomis, kurioms nei išvežant iš Rusijos, nei įvežant į Lietuvos Respubliką nereikia pildyti grynųjų pinigų deklaracijos. VMI vertinimu, Pareiškėjas neįvykdė 2019-12-20 mokesčių administratoriaus nurodymo Nr. (21.222) FR0706-1546 ir nepateikė konkrečių dokumentų apie pajamų šaltinius nurodytoms lėšoms sukaupti. Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus pateiktais duomenimis Pareiškėjas iki 2014-01-01 gavo tik 5 303 Eur darbo užmokesčio pajamų, nebuvo įregistravęs individualios veiklos ar individualios įmonės, Rusijoje įsigijo nekilnojamojo turto už 267 264 Eur, gavo 308 274 Eur šio turto pardavimo pajamų, iš kurių 298 882 Eur Pareiškėjas gavo į banko sąskaitą, Pareiškėjas turėjo įsipareigojimų bankui pagal kredito sutartis. VMI rėmėsi tuo, kad Pareiškėjas iki LLG išdavimo 2013-11-11, Lietuvos sieną kirto du kartus (2013-05-27 ir 2013-11-04), tačiau pagal Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus pateiktą Pareiškėjo piniginių lėšų judėjimą bankų sąskaitose suvestinę, VMI prie FM nustatė, kad 2013 m. Pareiškėjas Rusijos Federacijoje į banko sąskaitas įnešė didesnes pinigines sumas, negu išsiėmė bei nenustačiusi kitų pajamų gavimo grynaisiais pinigais, vertino, kad Pareiškėjas neturėjo finansinės galimybės į Lietuvą įvežti grynųjų pinigų, bei vertino, kad 2013-11-11 Pareiškėjas grynųjų pinigų likučio neturėjo.

Pareiškėjas, jo teigimu, tuo metu naudotą pasą surado, pateikė jo lapų kopijas į bylą. Teismo nurodymu teikdamas papildomus paaiškinimus dėl konkrečių atvykimo į Šengeno erdvę datų ir sumų, pareiškėjas tiek 2023 m. sausio 10 d., tiek 2023 m. vasario 21 d. paaiškinimuose nurodė, kad į Lietuvą 2013 m. atvyko tris kartus – 2013-05-27, 2013-11-04 ir 2013-11-30 (t. y. pateikė duomenis, kurie užfiksuoti ir VMI patikrinimo akte) ir visais šiais atvejais vežėsi grynus pinigus, taip pat, kad artu vyko ir sutuoktinė O. K., sutuoktinės dukra A. N. ir jo draugas S. T.. Visgi Pareiškėjas nenurodo konkrečių sumų, nesusieja jų su jokiais objektyviais netiesioginiais įrodymais (pvz., įnešimais į sąskaitą, pan.). Iš byloje esančio VMI 2020-02-07 nurodymo matyti, kad VMI Pareiškėjo klausė apie konkrečias sumas ir jas perdavusius/atvežusius asmenis, tačiau konkrečių paaiškinimų Pareiškėjas nepateikė nei VMI, nei Komisijai, nei teismui. Apie tai, kad kertant Lietuvos sieną kartu vyko ir kiti asmenys, Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų. Jo teiginiai apie galimus visinės sienos kirtimus taip pat deklaratyvūs, net ir pateikęs paso duomenis apie sienų kirtimus, Pareiškėjas jų negalėjo pagrįsti, kad buvo atvykęs ir atgabenęs pinigus į Lietuvą per vidines sienas. Taigi Pareiškėjas iš esmės remiasi tik deklaratyviais teiginiais apie grynųjų pinigų atvežimą. Sutiktina su Pareiškėju, kad VMI absoliučiai nepaneigia galimybės, kad pinigai galėjo būti atvežti, tačiau tai nereiškia, kad taip iš tiesų ir įvyko, t. y., kad juos pareiškėjas realiai gavo ir atsivežė. Taip pat atmestinas ir Pareiškėjo argumentas, kad aplinkybę, kad jis turėjo pinigų, įrodo vien faktas, kad jis turėjo nekilnojamojo turto, nes yra pernelyg abstraktus, neįrodo grynųjų pinigų likučio Lietuvoje aptariamu laikotarpiu. Pažymėtina, kad VMI atsižvelgė ir Patikrinimo akte konstatavo, kad 2014-01-01 likutis banko sąskaitoje sudarė 2 263 Eur, t. y. neneigė, kad apskirtai pinigų Pareiškėjas turėjo. Pareiškėjas 2013-05-29 prašyme išduoti LLG apie pragyvenimo šaltinius Lietuvoje nurodė tik atlygį iš IĮ „Golfstrim“, apie jokias santaupas neužsiminė. Pareiškėjo pozicija nėra visiškai nuosekli, nes jis teigia, kad Lietuvoje negyveno, bet tuo pačiu teigia, kad čia kaupė ir laikė didžiules grynų pinigų sumas. Šiuo atveju būtent Pareiškėjui teko pareiga įrodyti teiginį apie realų pinigų turėjimą ir atgabenimą, tačiau jis to nepadarė.

Taigi atmestini Pareiškėjo teiginiai, kad VMI ir Komisija neteisingai nevertino, kad tikrinamo laikotarpio pradžioje Pareiškėjas Lietuvoje turėjo 85 000 Eur.

9.3. Dėl paskolos iš S. T. gavimo ir pinigų atgabenimo į Lietuvą:

9.3.1. Komisija vertino, kad lėšos skolinamos pakankamai ilgam laikui, sutartys neįregistruotos notariniame registre, susitarimuose dėl lėšų skolinimo nenumatant nei skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių, nei palūkanų, neatitinka įprastinių gyvenimo aplinkybių. Sutarties sąlygos yra ekonomiškai ir teisiškai nenaudingos paskolos davėjui, kadangi tik paskolos davėjas prisiima riziką, jog pinigai gali būti negrąžinti, nes pinigų grąžinimas iš esmės priklausytų nuo paskolos gavėjo geros valios. Vien tik asmens, su kuriuo santykiai pagrįsti draugiškumu, pasirašyti dokumentai bei tvirtinimai apie lėšų skolinimą, nepagrindžia Pareiškėjo nurodyto pajamų šaltinio realumo.

9.3.2. Pareiškėjas remiasi tuo, kad Paskolos sutartis ir neturi atitikti verslo logikos, nes sudaryta tarp senų draugų, sutartis atitiko Rusijos teisę, Pareiškėjas išdavė pakvitavimą, kad ji įvykdyta, VMI ir Komisija neteisingai vertino paskolos davėjo galimybes suteikti paskolą (nevertino galimų santaupų), taip pat neteisingai vertino, kad Paskolos sutartis pateikta ne iš karto.

9.3.4. LVAT yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos realiai buvo, ar nebuvo perduotos. Vien atskirų formalių įrodymų (pavyzdžiui, paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto nuodugnia pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, pajamų gavimo nepagrindžia (LVAT 2011-04-14 sprendimas adm. byloje Nr. A442-1111/2011, 2015-02-10 nutartis adm. byloje Nr. eA110-438/2015, 2019-01-14 nutartis adm. byloje Nr. eA-2002-968/2018, 2019-05-22 nutartis adm. byloje Nr. A-625-968/2019). Tokia išvada darytina atsižvelgiant taip pat ir į MAĮ 10 straipsnio nuostatą, įtvirtinančią turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (2019-01-14 nutartis adm. byloje Nr. eA-2002-968/2018, 2019-05-22 nutartis adm. byloje Nr. A-625-968/2019, 2021-04-14 nutartis adm. byloje Nr. A-661-575/2021). Nors Pareiškėjas teikia argumentą, kad nėra visiškai tikslu pajamomis laikyti pasiskolintas lėšas, su kuo galima sutikti, aptartoje LVAT praktikoje akcentuojamas realaus pinigų perdavimo faktas, įskaitant ir paskolos atvejus, t. y. procesinių sprendimų esmė (lot. ratio decidendi) yra analogiška šiai bylai.

9.3.5. VMI, remdamasi Rusijos Federacijos administratoriaus pateikta informacija, nustatė, kad S. T. negalėjo suteikti 290 000 Eur paskolos, kadangi 2011-2014 m. S. T. gautos pajamos, neatskaičius vartojimo išlaidų, yra žymiai mažesnės (4 kartus) negu suteikta paskola Pareiškėjui (S. T. minėtu laikotarpiu iš viso gavo 70147 Eur darbo užmokesčio, dividendų bei kitų pajamų). Be to, Rusijos mokesčių administratorius nepateikė duomenų, kad 2013-2016 m. S. T. iš savo sąskaitų būtų išsiėmęs grynuosius pinigus ir turėjo paskolą, už kurią mokėjo palūkanas. Vien ta aplinkybė, kad S. T. ilgą laiką dirbo ir gavo pajamas savaime nepatvirtina jo galimybės suteikti 290 000 Eur paskolą. Be to, Pareiškėjui nepakanka įrodyti tokią galimybę, reikia įrodyti ir realų pinigų gavimo faktą.

Pareiškėjo teikiami argumentai labiau susiję su Komisijos ir VMI motyvų dėl S. T. galimybių suteikti paskolą kritika, bet Pareiškėjas nepateikia jokių objektyvių įrodymų apie realų pinigų gavimą iš S. T.. Lieka nepaneigtos VMI ir Komisijos išvados vertinant visumą aplinkybių, susijusių su pinigų perdavimu pagal Paskolos sutartį. Konkrečiai imant, be aptartos aplinkybės apie S. T. galimybes suteikti nurodyto dydžio paskolą reikšmingos šios aplinkybės: 1) teiginiai apie perduotas lėšas remiasi tik paties mokesčių mokėtojo ir su juo susijusio asmens (seno draugo) paaiškinimais ir sudarytais dokumentais (Paskolos sutartimi ir paties Pareiškėjo pasirašytu pakvitavimu), kurie nėra niekaip išviešinti ar pateikti institucijoms iki pradedant kontrolės procedūras; 2) šie duomenys nėra pagrįsti kitais objektyviais įrodymais, nėra pateikta jokių objektyvių, tiesioginių įrodymų (duomenų), kurie pagrįstų tariamai skolintų lėšų perdavimą Pareiškėjui: S. T. nurodė, kad paskolos sutartis buvo sudaryta 2013 m. gruodžio mėn. Maskvoje bei pateikė 2013-12-20 paskolos sutarties kopiją, tačiau nenurodė nei kada, nei kur, nei kokiomis sumomis, nei kokia valiuta paskola buvo perduota Pareiškėjui; tokių aplinkybių nenurodė ir pats Pareiškėjas. Pažymėtina, kad nurodyti konkrečias pinigų perdavimo aplinkybes VMI pareiškėjo prašė tiek 2019-12-20, tiek 2020-02-07 nurodymuose; 3) paskolos suma didelė (290 000 Eur), visos lėšos nurodomos suteiktos grynaisiais pinigais, nors Pareiškėjui naudojimasis bankinėmis operacijomis buvo įprastas. Be to, pasirinktas rizikingas būdas pervežti pinigus į Lietuvą grynais fiziškai keliaujant, o po to įnešant lėšas į banko sąskaitą nėra racionaliai paaiškinamas, t. y. atliktiems veiksmams pateisinti nepateikiamas logiškas paaiškinimas; 4) Paskolos sąlygos nėra pagrįstos verslo logika; 5) Pareiškėjas nėra pateikęs pranešimo apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius (forma PRC911), kuri turėjo būti teikiama pagal MAĮ 28, 41, 55, 68, 87, 89, 101, 1041, 1042, 129, 131, 154 straipsnių ir priedo pakeitimo, Įstatymo papildymo 551 ir 611 straipsniais ir 56, 57, 58, 59, 60 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo (2015 m. birželio 25 d. įstatymas Nr. XII-1897) 18 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad mokesčių mokėtojai iki 2016 m. birželio 30 d. centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka turėjo informuoti mokesčių administratorių apie po 2011 m. sausio 1 d. gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius, išskyrus atvejus, kai šie šaltiniai buvo deklaruoti paties mokesčių mokėtojo ar trečiųjų asmenų teisės aktų nustatyta tvarka. Tame pačiame įstatymo straipsnyje nustatyta, kokios pasekmės kyla, jeigu mokesčių mokėtojas šiame straipsnyje nustatyta tvarka iki 2016 m. birželio 30 d. tokios informacijos mokesčių administratoriui nepateikia - „mokesčių administratorius į vėliau mokesčių mokėtojo pateiktą informaciją neatsižvelgia ir jos nevertina.“. Tuo tarpu šiame sprendime jau pasisakyta, kd aptariamu laikotarpiu Pareiškėjas buvo nuolatiniu Lietuvos gyventoju; 5) Paskolos sutartyje (1.2 punkte) nurodyta, kad visa suma suteikiama grynais pinigais, S. T. apklausos, atliktos Rusijoje pagal VMI kreipimąsi metu taip pat paaiškino, kad pinigus perdavė grynais (2020-08-11 apklausos protokolas), tačiau Pareiškėjas kai kuriuos pervedimus į sąskaitą taip pat paaiškino kaip pervedimus pagal paskolos sutartį (pavyzdžiui, 2016-10-30 S. T. pervestus 10 000 Eur 2021-02-17 paaiškinime apibūdino kaip paskolos dalį, A. T. 2016-04-19 pavedimas), t. y. Pareiškėjas pateikia prieštaringus paaiškinimus; 5) nėra paneigta, kad Pareiškėjas pateikė Paskolos sutartį tik prasidėjus mokestiniam patikrinimui 2019-11-11 (šią dieną išrašytas pavedimas tikrinti), konkrečiai imant, 2019-12-10 Pareiškėjas el. paštu atsiuntė 2012-12-20 paskolos sutarties ir 2016-12-19 Pakvitavimo kopijas, nors VMI kreipėsi į jį mokestinio tyrimo metu dėl duomenų apie turto įsigijimo šaltinius patikimo ir Pareiškėjas 2019-10-11 teikė paaiškinimus; 6) Pareiškėjas paaiškino, kad paskolos tikslas buvo įsigyti nekilnojamąjį turtą, kad vėliau jį parduoti ir pardavus jį grąžinti, tačiau pardavus Lietuvoje esantį turtą (butą, adresu (duomenys neskelbtini)) už 190 000 su kreditoriumi neatsiskaitė.

Pareiškėjas prašė liudytoju apklausti S. T., tačiau teismas dėl tokio prašymo pasisakė 2023 m. sausio 2 d. protokoline nutartimi, įvertinęs aplinkybę, kad S. T. jau buvo apklaustas Rusijoje pagal VMI prašymą ir 2020-08-11 apklausos protokolas yra byloje. Pažymėtina ir tai, kad nuo įrodinėjamos paskolos suteikimo yra praėję beveik 10 metų, taigi tai darytų neabejotini neigiamą įtaką liudytojo parodymų tikslumui ir patikimumui. Minėtame 2020-08-11 apklausos protokole (atsakant į 8 klausimą) užfiksuota, kad konkrečių pinigų perdavimo aplinkybių S. T. negali nurodyti, nes tai vyko seniai. Tai dar labiau pagrindžia išvadą, kad nebuvo būtinybės apklausti šį liudytoją.

Pareiškėjas remiasi aplinkybe, kad galėjo įvežti pinigus grynaisiais atvykdamas į Šengeno erdvę. Nors tokia galimybė nėra visiškai paneigta, tačiau ji nėra pagrįsta objektyviais duomenimis ir įrodymais, įskaitant ir netiesioginius, t. y. Pareiškėjas iš esmės remiasi tik prielaida, kad galėjo įvežti pinigus, tačiau tai neįrodo, kad taip ir buvo, tuo pačiu neįrodo jų gavimo ir įvežimo fakto. Taip pat teismo vertinimo nekeičia argumentai, kad Paskolos sutartis ir pareiškėjo pakvitavimas lieka nenuginčyti. Net jei mokesčių teisės norma apmokestinimą kildina iš civilinių teisinių santykių, ji neprivalo būti interpretuojama nenukrypstamai nuo susiklosčiusių teisinių santykių civilinio teisinio įvertinimo. Atitinkamai sandoriai, jų sudarymas ir galiojimas yra civilinės teisės, o ne viešosios teisės reguliavimo dalykas, t. y. sandorių civilinės teisinės pasekmės bei jų įtaka ūkio subjektų apmokestinimui yra skirtingų teisės šakų reguliavimo dalykai ir negali būti tapatinami. Taigi nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių įvykdymo arba neįvykdymo), o vertina susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais (LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1583/2013.

10. Pareiškėjas teismui pateikė papildomus dokumentus su Rusijoje esančio banko „Alfa-bank“ išrašais (sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini)). Įvertinusi šiuos duomenis, taip pat Pareiškėjo pateiktus duomenis iš jo paso apie sienos kirtimus ir Migracijos departamento į bylą pateiktus duomenis apie Pareiškėjo sąskaitą UAB „Medicinos bankas“. VMI atliko mokestinį tyrimą dėl šio ginčo aplinkybių, kurio rezultatus į bylą pateikė 2023-01-31. VMI nustatė, kad Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015-06-06 iki 2016-11-28 Lietuvoje išsiėmė 62 400 Eur ir įnešė 17 500 Eur grynaisiais pinigais, taip pat iš minėtos sąskaitos patyrė vartojimo išlaidas. Įvertinusi šiuo duomenis, VMI konstatavo, kad už laikotarpį nuo 2014-01-01 iki 2016-03-05 (iki santuokos įregistravimo): 2014 m. Pareiškėjo patirtos išlaidos 20 205 Lt (5 852 Eur) viršijo jo gautas pajamas ir skirtumo lyginant su Patikrinimo aktu nenustatyta; 2015 m. 2015 m. patirtos išlaidos 267 427 Eur viršijo gautas pajamas (7 000 Eur mažiau negu nustatyta patikrinimo akte), nuo 2016-01-01 iki 2016-03-05 patirtos išlaidos 29 500 Eur viršijo pajamas, t. y. tiek pat, kiek nustatyta Patikrinimo akte; 2016-03-06 iki 2016-12-31 Pareiškėjo ir Sutuoktinės patirtos išlaidos neviršijo gautų pajamų (Patikrinimo akte nustatyta, kad patirtos išlaidos Pareiškėjo ir Sutuoktinės 25 760 Eur viršijo gautas pajamas). Taigi VMI pripažino, kad Pareiškėjas pagrindė išlaidų šaltinius ta apimtimi, kiek nustatyta, kad išsiėmė grynais pinigais iš minėto Rusijos banko sąskaitos.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, laikytina, kad Pareiškėjas pagrindė dalį skundo, dėl lėšų, kurių turėjimą pagrindė pasiėmimu iš banko sąskaitos.

11. Dėl kitų pajamų gavimo:

11.1. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius į Pareiškėjo asmeninę banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) A. T. 2016-04-19 pervestus 8509 JAV dolerius (7500 Eur) nepagrįstai priskyrė Pareiškėjo B klasės pajamoms ir jas apmokestino GPM, papildomai apskaičiuodamas 1 125 Eur GPM bei su ja susijusias delspinigių ir baudų sumas. Pareiškėjo tvirtinimu, pervesta suma - tai S. T. suteiktos paskolos dalis.

11.2. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pinigus Pareiškėjui pervedė A. T.. Pareiga pagrįsti tokio pobūdžio aplinkybes, jog tai nėra pajamos, ar tai yra neapmokestinamosios pajamos, tenka mokesčių mokėtojui, pateikiant konkrečius, leistinus ir patikimus įrodymus. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT savo praktikoje tokio pobūdžio bylose (žr. pavyzdžiui, LVAT praktikoje, pvz. LVAT 2021 m. gegužės 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-894-968/2021, kt.).

Šiuo atveju savo versijai pagrįsti Pareiškėjas pateikia tik savo ir savo seno bičiulio S. T. paaiškinimus. Todėl visiškai pagrįstai ir VMI ir Komisija konstatavo, kad tokie paaiškinimai nepasižymi detalumu (kokie ryšiai S. T. sieja su A. T., dėl kokių priežasčių pats S. T. neatliko mokėjimo pavedimo, kada, kur ir kokiu būdu S. T. perdavė pinigus A. T., ar buvo tartasi kokia valiuta A. T. perves pinigus Mokėtojui ir kt.), nėra pagrįsti aiškia dalyvavusių asmenų veiksmų logika, taip pat nuosekliai nedera su kitais įrodymais byloje (Paskolos sutarties 1.2 punkte nurodyta, kad paskola paskolos gavėjui suteikiama grynaisiais pinigais; S. T. Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus pateiktame apklausos protokole patvirtino, kad paskolą suteikė grynaisiais pinigais, tiek ir pats Pareiškėjas nurodė, jog paskolą gavo grynaisiais pinigais) ir nepaneigia banko išrašo duomenų. Teismas pažymi, kad šiuo atveju būtent Pareiškėjui kilo pareiga paneigti objektyvų nešališkos ir licencijuotos įstaigos (banko) neginčijamai patvirtintą aplinkybę, kad pinigus pervedė trečiasis asmuo (A. T.). Tuo tarpu Pareiškėjas bando šį įrodymą paneigti tik savo ir S. T. paaiškinimais, kurie yra subjektyvaus pobūdžio, nepagrįsti kitais įrodymais, iš dalies prieštaraujantys esantiems įrodymams, todėl vertintini kritiškai. Taigi laikytina, kad Pareiškėjas nepaneigė, kad šio pavedimo atveju gavo pajamas.

12. Dėl gautų pajamų padalinimo sutuoktiniams:

Pareiškėjas kritikuoja pajamų priskyrimą jam preziumuojant lygias sutuoktinių dalis nuosavybėje. Pareiškėjo teigimu, reikėtų atsižvelgti į pačių sutuoktinių poziciją.

CK 3.88 str. 2 d. numatyta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. CK 3.117 str. 1 d. įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, t. y. šis turtas lygiomis dalimis priklauso abiems sutuoktiniams. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, kurie paneigtų tokią prezumpciją. Todėl VMI ir Komisija pagrįstai laikėsi sutuoktinių lygių dalių principo.

13. Dėl apskaičiuotino mokesčio ir su juo susijusių sumų perskaičiavimo:

Apibendrinant išdėstytus motyvus ir bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, teismas daro išvadą, kad Pareiškėjui priskaičiuotas GPM mažintinas ta dalimi, kiek jis pagrindė į bylą pateiktais įrodymais apie grynųjų pinigų išsiėmimą iš jo banko sąskaitos. VMI į bylą 2023-01-31 pateikė mokestinio tyrimo rezultatus, kuriuose pripažino minėtas lėšas kaip pagrindžiančias Pareiškėjo išlaidas. Pareiškėjas nepateikė prieštaravimų dėl VMI tyrimo rezultatų matematinių apskaičiavimų (prieštaravo iš esmės, nes laikėsi pozicijos, kad pagrindė visas išlaidas). Taigi galutinės mokėtinos GPM sumos laikytinos tokios, kokios nurodytos VMI 2023-01-31pateiktuose paaiškinimuose. Todėl Sprendimo ir Komisijos Sprendimo dalis panaikinama, pakeičiant už tikrintą laikotarpį apskaičiuotą GPM iš 49 460,84 Eur į 46 478,84 Eur (už 2014 m. – 877,84 Eur, už 2015 m. - 40 114 Eur, už 2016 m. – 5 487 Eur), taip pat pakeičiant apskaičiuotą GPM delspinigių dydį iš 26 645,65 Eur į 19 189,61 Eur.

14. Dėl apskaičiuotų delspinigių:

Pareiškėjas nurodo, kad nors skunde Komisijai ir neformulavo prašymo atleisti nuo delspinigių, bet nagrinėjimo metu nurodė, kad delspinigių suma yra pražūtingai didelė, tačiau šio klausimo Komisija nesprendė. Pasak Pareiškėjo, iš skundo turinio matyti, kad jo veiksmuose nėra kaltės ir kad jis nepadarė žalos biudžetui, tačiau Komisija nesprendė atleidimo nuo delspinigių klausimo.

Nei skunde Komisijai, nei skunde teismui Pareiškėjas nenurodė reikalavimo atleisti nuo jį nuo delspinigių. Skunde teismui dėstoma kritika delspinigių dydžiui ir teiginys, kad turėtų būti matomas Pareiškėjo kaltės nebuvimas yra pernelyg abstraktūs, kad vertinti juos kaip pagrindus, kuriais remiasi Pareiškėjas, teikdamas prašymą atleisti jį nuo delspinigių. MAĮ 100 straipsnio 2 dalis nustato, kad nuo delspinigių mokesčių mokėtoją gali atleisti mokesčių administratorius, o mokestinio ginčo metu – ir mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija, o 3 dalyje nustatyta, kad atsisakymą atleisti nuo delspinigių mokesčių mokėtojas gali apskųsti šio įstatymo IX skyriuje nustatyta tvarka. Taigi, net po šio mokestinio ginčo pabaigos, jeigu lieka neišspręstas atleidimo nuo delspinigių klausimas ir tokie delspinigiai lieka, Pareiškėjas turėtų galimybę kreiptis dėl atleidimo nuo delspinigių atskiru prašymu. Todėl teismas nemato pagrindo laikyti Komisijos sprendimą neteisėtu dėl to, kad nebuvo išspręstas atleidimo nuo delspinigių klausimas.

15. Dėl baudos:

VMI O. G. skyrė 14 838 Eur, t. y. 30 proc. dydžio GPM baudą, atsižvelgdama į O. G. padėtį lengvinančią aplinkybę, t. y. tai, kad patikrinimo metu jis bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė patikrinimui paaiškinimus ir į jo padėtį sunkinančią aplinkybę, t. y. tai, kad O. G. nevykdė ar netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokestį ir dėl to mokesčių administratorius neturėjo galimybių apskaičiuoti mokėtino mokesčio įprastine tvarka (taikytos MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatos).

Komisija, atsižvelgdama į anksčiau išdėstytą, į tai, jog mokesčių administratorius neturėjo galimybės GPM apskaičiuoti įprastine GPMĮ nustatyta tvarka bei į tai, kad Pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, į tai, kad bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi Pareiškėjui buvo apsunkintas kalbos barjero, pažymi, kad fiziniam asmeniui iškelti baudos tikslai bus pasiekti paskyrus mažesnę nei vidutinė baudą, t. y. jam paskirtoji bauda, vadovaujantis MAĮ 139 straipsniu, mažino baudą iki 20 proc.

Pareiškėjo vertinimu, Komisija sutiko su pareiškėjo argumentais dėl kalbos barjero, kuris sutrukdė vykdyti prievoles ir teikti paaiškinimus laiku. Komisija turėjo spręsti klausimą ne tik dėl baudos sumažinimo, bet ir dėl atleidimo nuo jos.

MAĮ 140 str. nustatyta, kad asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus, baudos skiriamos pagal pažeidimo padarymo metu galiojančius teisės aktus. Baudos skyrimo taisyklės yra įtvirtintos MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.), kurioje numatyta, jog jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo <...> ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.

Šiuo atveju akivaizdu, kad Komisija sprendė baudos dydžio ir proporcingumo klausimą, atsižvelgė į pažeidimo pobūdį, sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes. Pareiškėjas konkrečiai nepagrindžia, kuo teisiškai ydingas Komisijos atliktas vertinimas baudos dydžio atžvilgiu ir kodėl Komisija turėjo atleisti Pareiškėją nuo visos baudos. Vien tai, kad Pareiškėjas nebuvo atleistas nuo visos baudos, nereiškia, kad Komisija nevertino tokios galimybės. Taigi Pareiškėjo argumentai dėl baudos dydžio atmetami.

Įvertinus tai, kad šiuo sprendimu pakeičiama Sprendimu patvirtinta GPM suma, konstatuojama, kad galutinė 20 proc. dydžio GPM bauda sudaro ne 9 892 Eur (kaip patvirtinta Komisijos sprendime) , o 9 296 Eur (46 478,84 Eur x 20 proc.).

16. Išdėstytuose motyvuose teismas įvertino VMI ir Komisijos sprendimų turinį Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 10 straipsnio įtvirtinto teisinio reguliavimo ir gero administravimo principo imperatyvų kontekste ir konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teisiniai ir faktiniai skundžiamų aktų pagrindai atitinka motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimus. Tai, kad pareiškėjo argumentams nebuvo pritarta, nereiškia, kad jie nebuvo vertinti ir į juos atsižvelgta. Skundžiami Komisijos Sprendimas ir Sprendimas yra pagrįsti ir priimti kompetentingo administravimo subjekto, nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, nurodant apskundimo tvarką.

17. Dėl bylinėjimosi išlaidų

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, panaikinant skundžiamų sprendimų dalį. Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos įrodymų apie patirtas atstovavimo išlaidas nepateikė. Pareiškėjas yra sumokėjęs 22,50 Eur žyminį mokestį.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nesilaikyti šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas (taip pat ir mediacijos atveju), ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Pareiškėjas tik nagrinėjant šią bylą teisme pateikė savo banko išrašus ir remdamasi jais atsakovė VMI atliko mokestinį tyrimą ir pateikė į bylą jo rezultatus. Taigi būtent naujai pateiktų įrodymų pagrindu iš dalies tenkinamas Pareiškėjo skundas. Visgi aptarti įrodymai buvo Pareiškėjo dispozicijoje ir jis juos galėjo pateikti tiek mokestinio tyrimo, tiek mokestinio patikrinimo, tiek ir nagrinėjimo Komisijoje metu, kurioje dargi buvo atstovaujamas advokato. Taigi skundžiamų aktų dalys buvo panaikintos dėl to, kad Pareiškėjas pateikė įrodymus vėliau nei juos galėjo pateikti. Atsižvelgdamas į tai, teismas netenkina Pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo O. G. skundą tenkinti iš dalies ir panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2021-08-30 sprendimo Nr. (21.222Mr) FR0682-214 „Dėl 2021-05-20 patikrinimo akto Nr. (21.222Mr) FR0680-173 tvirtinimo“ dalį, pakeičiant už tikrintą laikotarpį apskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį iš 49 460,84 Eur į 46 478,84 Eur (už 2014 m. – 877,84 Eur, už 2015 m. - 40 114 Eur, už 2016 m. – 5 487 Eur), taip pat pakeičiant apskaičiuotą gyventojų pajamų mokesčio delspinigių dydį iš 26 645,65 Eur į 19 189,61 Eur, taip pat laikant, kad gyventojų pajamų mokesčio baudos dydis yra 9 296 Eur, taip pat panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021-11-26 sprendimo Nr. S-162 (7-152/2021) „Dėl O. G. skundo“ dalį, kuria patvirtintos pakeistos sumos.

Likusią pareiškėjo O. G. skundo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Gediminas Užubalis