Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo BnP Finance, AB apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo BnP Finance, AB ieškinį atsakovui E. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BnP Finance, AB 2017 m. vasario 1 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui E. B. ir prašė priteisti iš atsakovo 140 EUR negrąžinto kredito, 20,25 EUR kredito mokesčio, 164,88 EUR palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 15 EUR žyminis mokestis bei 121 EUR už procesinių dokumentų rengimą.Ieškovas ieškinyje nurodė, kad pradinis kreditorius UAB „Credit day“ ir atsakovas E. B. 2015-02-19 sudarė vartojimo kredito sutartį, kuria atsakovui buvo suteiktas 140 EUR vartojimo kreditas 45 dienų terminui, bei pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti 20,25 EUR kredito mokestį sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais, t. y. iki 2015-04-05. Tarp pradinio kreditoriaus UAB „Credit day“ ir ieškovo BnP Finance, AB 2016-11-23 buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, kuria pradinis kreditorius perleido ieškovui reikalavimo teises į pradiniam kreditoriui skolingus asmenis, tarp jų ir atsakovą.Ieškovo teigimu, atsakovas laiku nemokėjo mėnesinių įmokų, nereagavo į ieškovo siųstą pranešimą dėl reikalavimo įvykdyti prievolę ir per pranešimuose nurodytą terminą susidariusio įsiskolinimo nepadengė. Atsakovas nuo 2015-04-05 vengia įvykdyti prievolę. Atsakovas E. B. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 30 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies - priteisė iš atsakovo E. B. ieškovui BnP Finance, AB 140 EUR negrąžinto kredito, 20,25 EUR kredito mokesčio, sumažintas 50 EUR palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (210,25 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme (2017-02-09) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 87,95 EUR bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2015-02-19 pradinis kreditorius UAB „Credit day“ su atsakovu sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią suteikė atsakovui 140 EUR kreditą 45 dienų terminui. Pagal minėtą sutartį atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą ir sumokėti kredito mokestį iki 2015-04-05. Pradinis kreditorius ir ieškovas 2016-11-23 sudarė reikalavimo perleidimo sutartį. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų tinkamai įvykdęs savo prievoles, todėl teismas priteisė 140 EUR negrąžinto kredito ir 20,25 EUR kredito mokesčio. Teismas, spręsdamas prašymą dėl 164,88 EUR palūkanų priteisimo, nurodė, kad reikalavimas kildinamas iš vartojimo sutarties, todėl teismas ex officio imasi vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų pažeidimo apsaugos. Teismas konstatavo, kad ieškovas, norėdamas, jog būtų priteisti didesni nei minimalūs nuostoliai, jų neįrodė. Dėl to laikė, kad prašomos priteisti sutartinės palūkanos yra nepagrįstai didelės, pažeidžia minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą, todėl mažintinos ir iš atsakovo priteisė 50 EUR dydžio palūkanas, atitinkamai priteisė ir sumažintas bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Ieškovas BnP Finance, AB apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimą už akių dalyje dėl mokėjimų palūkanų ir priteisti ieškovui iš atsakovo 164,88 EUR mokėjimo palūkanas; pakeisti sprendimą už akių dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti ieškovui iš atsakovo 138 EUR dydžio patirtas bylinėjimosi išlaidas; kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti 15 EUR žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai kvalifikavo teisinį santykį, kadangi ieškovas prašo priteisti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurių paskirtis nustatyti mokestį už naudojimąsi ieškovo pinigais, o ne kompensuoti ieškovo nuostolius už prievolės neįvykdymą. Nors tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovas, kaip vartotojas, yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau ši aplinkybė nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda, todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Apelianto teigimu, prašoma priteisti 634,60 EUR mokėjimo palūkanų suma neprieštarauja galiojančiam teisiniam reglamentavimui ir teismų praktikai. Atitinkamai tenkinus ieškinį pilna apimti, priteistinos visos ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos – 138 EUR.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju ieškovas skundžia sprendimą už akių tik dalyje dėl palūkanų sumažinimo ir atitinkamai bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad sprendimas už akių neapskųstoje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai ir motyvai sudaro pagrindą sprendimą už akių apskųstoje dalyje pakeisti ir apeliacinį skundą patenkinti.Pirmosios instancijos teismas, sumažindamas priteistinas palūkanas, nurodė, kad sutarties bendrosiose sąlygose numatytos palūkanos pagal šalių susitarimą mokamos tik esant sutarties pažeidimui, jos atlieka ne mokesčio už pinigų skolinimą funkciją, o kompensuojamąją funkciją už prievolės įvykdymo termino praleidimą, todėl savo esme yra sutartinės netesybos. Apeliantas su tuo nesutinka ir apeliacinės instancijos teismas jo sutikimą laiko pagrįstu, kadangi pirmosios instancijos teismas formaliai vertino ir netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias mokėjimo palūkanų priteisimą – netinkamai kvalifikavo ieškovo prašomas priteisti palūkanas, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Kaip matyti iš šalių sutarties specialiųjų sąlygų, palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo pirmos kredito suteikimo dienos ir skaičiuojamos iki viso kredito grąžinimo kredito davėjui (6.2 p.), t. y. savo esme jos yra mokestis už pinigų skolinimą, todėl kvalifikuotinos kaip mokėjimo palūkanos ir priteistinos nuo termino įvykdyti prievolę pasibaigimo dienos (2015-04-05) iki reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo dienos (2016-11-23). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-09-21 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007; kt.) yra pažymėta, kad Lietuvos civilinėje teisėje yra išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 str. 1 d., 6.872 str.) ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 str.). Palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-04-11 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2005). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 str. 1 d., 6.872 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-09-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2015-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs poziciją (2015-09-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015), kad, sprendžiant šalių ginčą, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, būtina turėti omenyje, kad: šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito davėjas su kredito gavėju susitarė, kokio dydžio palūkanų norma bus taikoma, su tokiu palūkanų dydžiu, sudarydamas kredito sutartį, kredito gavėjas susipažino ir patvirtino, kad su ja sutinka. Pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnį nuostatas bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, nepažeidžianti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200 procentų.Nagrinėjamu atveju apeliantas prašė priteisti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurių paskirtis nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais pagal šalių sudarytos sutarties 6 punktą, o taip pat sutarties specialiųjų sąlygų 1 punkto 8 grafą, nes atsakovas laiku neatsiskaitė ir negrąžino kredito. Taigi atsakovas turi pareigą mokėti sutartyje numatytas palūkanas. Pagal sutartį palūkanų norma – 117,32 proc. nuo termino įvykdyti prievolę iki reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo. Atsakovas vėlavo atsiskaityti 599 dienas, todėl atitinkamai turi pareigą sumokėti 164,88 EUR mokėjimo palūkanų. Tokia palūkanų norma, atsižvelgiant į pradelstą atsiskaityti laikotarpį, nepažeidžia teisingumo ir protingumo principų, užtikrina abiejų šalių interesų pusiausvyrą.Nors tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovas, kaip vartotojas, yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau minėta aplinkybė nesudaro pagrindo mažinti sutartimi šalių sulygtas ir įstatymo reikalavimus atitinkančias (Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 str.) palūkanas. Ieškinio pagrindu esančia kredito sutartimi ieškovas atsakovui suteikė kreditą, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius, kitas sutartyje numatytas sumas ieškovo naudai. Sutarties šalys. įgyvendinusios sutarties laisvės principą, palūkanų dydį nustatė raštišku sutarimu (CK 6.872 str. 1 d.). Atsakovas turėjo galimybę pasirinkti, kokiomis sąlygomis gauti vartojimo kreditą, galėjo rinktis kitą kredito davėją. Tuo tarpu pasirinkdamas sudaryti sutartį būtent su ieškovu, susipažino, pasirašė, suprato ir sutiko su sutarties sąlygomis, tame tarpe ir sutartyje numatyta palūkanų norma. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į šias aplinkybes neatsižvelgė ir jų nevertino.Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad vartotojo teisių papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas teismo neprašė mažinti palūkanas, neginčijo sutarties sąlygų, nereikalavo sutarties sąlygų pakeitimo, nesirūpino sutarties eiga ir vykdymu, pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį neįvykdė, byloje neįrodinėjo, jog sutarties sudarymo metu pirminio kreditoriaus nustatytos mokėjimo palūkanos neatitiko protingumo, teisingumo reikalavimų, prieštaravo sąžiningai verslo praktikai ar pažeidė vartojimo kredito gavėjo ir jo davėjų interesų pusiausvyrą.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovo prašoma priteisti 164,88 EUR mokėjimo palūkanų suma, neprieštarauja esamam teisiniam reglamentavimui ir teismų praktikai, protingumo ir teisingumui principams, dėl to turėjo būti visa priteista iš atsakovo. Todėl šioje dalyje yra pagrindas sprendimą už akių pakeisti.Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime už akių, atsižvelgdamas į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, proporcingai sumažino apelianto prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas nuo 136 EUR iki 87,95 EUR. Apeliantas su tokiu teismo vertinimu nesutinka ir apeliacinės instancijos teismas tam pritaria, atsižvelgiant į tai, kad skundžiamas sprendimas už akių yra keičiamas. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktą prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, o CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Atsižvelgiant į tai, kad, pakeičiant teismo sprendimą už akių, ieškinio reikalavimas tenkinamas visa apimtimi, yra pagrindas konstatuoti, kad proceso šalis - ieškovas įgyja procesinę teisę gauti visų bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimą. Dėl to teismo sprendimo už akių dalis dėl bylinėjimosi išlaidų taip pat keistina, nurodant, jog apeliantui priteistinos visos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme, o taip pat apeliacinės instancijos teisme – 15 EUR žyminis mokestis, sumokėtas paduodant apeliacinį skundą (CPK 93, 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimą už akių pakeisti: ieškovui BnP Finance, AB iš atsakovo E. B. priteistas 50 EUR palūkanas padidinti ir priteisti 164,88 EUR (vieną šimtą šešiasdešimt keturis eurus 88 euro centus) palūkanas, nustatant, kad 5 (penkių) procentų dydžio metinių palūkanų suma skaičiuojama už bendrą priteistą 325,13 EUR sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2017-02-09) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; padidinti ieškovui BnP Finance, AB iš atsakovo E. B. priteistą 87,95 EUR bylinėjimosi išlaidų sumą ir priteisti 136 EUR (vieną šimtą trisdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui BnP Finance, AB iš atsakovo E. B. 15 EUR (penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.