Kauno apylinkės teismo sprendimas

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „LA Baltic“ atstovėms direktorei R. L., advokato padėjėjai A. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. V. patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „LA Baltic“ dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčijamas atleidimo iš darbo darbuotojo prašymu teisėtumas. Pagal 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalį, jeigu darbuotojas dėl darbo sutarties nutraukimo raštu buvo įspėtas arba pats raštu įspėjo ar prašė dėl darbo sutarties nutraukimo ne dėl darbuotojo kaltės iki Darbo kodekso įsigaliojimo, jis yra atleidžiamas pagal iki Darbo kodekso įsigaliojimo galiojusias nuostatas. Dėl to nagrinėjamu atveju kilusiam darbo ginčui išspręsti taikytinos iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios darbo teisės normos.Teismui ištyrus į bylą pateiktus įrodymus, nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės: 2016 m. lapkričio 30 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta darbo sutartis. Nuo 2016 m. gruodžio 1 d. ieškovė pradėjo dirbti pardavėjos – konsultantės pareigose (el. b., 1 t., b. l. 39-40). 2016-06-22 ieškovė darbdaviui pateikė prašymą atleisti iš darbo nuo 2017-07-15 (el. b., 1 t., b. l. 38). Darbo sutartis su ieškove nutraukta 2017 m. liepos 15 d. naujojo DK 55 straipsnio pagrindu, t. y. darbuotojo prašymu (el. b., 1 t., b. l. 40). Atsakovė apie darbo santykių pabaigą 2017-07-14 informavo VSDFV (el. b. 2 t., b. l. 102). Nuo 2017-07-15 iki 2017-07-21 ieškovei buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas (el. b. l. 1 t., b. l. 62), nedarbingumas pratęstas nuo 2017-07-22 iki 2017-07-28 (el. b., 2 t., b. l. 98), nuo 2017-07-29 iki 2017-08-04 (el. b., 2 t., b. l. 99), nuo 2017-08-05 iki 2017-08-11 (el. b., 2 t., b. l. 100). Pastarasis nedarbingumo pažymėjimas buvo anuliuotas. 2017-10-02 išduotas nedarbingumo pažymėjimas laikotarpiui nuo 2017-08-05 iki 2017-08-10 (el. b., 2 t., b. l. 101). 2017 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 8. Ieškovės atleidimo iš darbo data nukelta iš 2017-07-15 iki kol baigsis nedarbingumo laikotarpis (el. b.l., 2 t., b. l. 19). 2017 rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 10 atleidimo iš darbo data nukelta iš 2017-07-15 į 2017-08-05 (el b. 1 t., b. l. 143). VSDFV buvo teikiami patikslinti pranešimai apie ieškovės socialinio draudimo pabaigą (el. b., 2 t., b. l. 102-107).

Dėl atleidimo iš darbo (ne)teisėtumo

Ieškovė nurodo, kad prašymą ją atleisti iš darbo darbuotojo prašymu surašyti privertė atsakovės direktorė naudodama psichologinę prievartą. Atsakovė tokius ieškovės teiginius neigia. LR DK 127 straipsnio 1 dalis numato, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš 14 darbo dienų. Nutraukiant darbo sutartį minėtu teisiniu pagrindu, lemiamą reikšmę turi darbuotojo valia. Ieškovė, teigdama, kad jos pareiškimas nutraukti darbo sutartį darbuotojo prašymu neatitinka jos tikrosios valios, kad tokį surašė atsakovės spaudžiama, turi šias aplinkybes įrodyti (LR CPK 178 str.). Ieškovė įrodinėjimo pareigos neįvykdė. Ieškovė ir procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu teikdama paaiškinus abstrakčiai nurodė, kad buvo priversta parašyti prašymą, kad direktorė naudojo psichologinį spaudimą. Tačiau kaip konkrečiai pasireiškė vertimas rašyti pareiškimą nenurodė. Paprašyta patikslinti aplinkybes paaiškino, kad direktorė pakvietė į sandėlį ir naudojo psichologinį spaudimą, kad ieškovė parašytų pareiškimą savo noru išeiti iš darbo. Gąsdino, kad pasakys, kitiems darbdaviams, jog ieškovė bloga darbuotoja. Privertė parašyti prašymą be teksto. Teismo posėdžio metu atsakovės direktorė nurodė, kad nevertė ieškovės rašyti pareiškimo atleisti iš darbo. Ieškovė direktorei įteikė jau parašytą prašymą. Ieškovės teiginys, jog atsakovė jai darė spaudimą yra tik jos pačios teiginys, nepatvirtintas kitais leistinais įrodymais. Atsakovei neigiant tokius ieškovės teiginius, vien ieškovės paaiškinimų nepakanka konstatuoti jos nurodomas aplinkybes. Atsižvelgtina ir į ieškovės elgesį po prašymo atleisti iš darbo pateikimo. Iki pat 2017 m. rugpjūčio 22 d. (kreipimosi į darbo ginčų komisiją) ieškovė niekam nenurodė aplinkybių, kad buvo priversta parašyti prašymą atleisti iš darbo. Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja (ieškovės bendradarbė) taip pat paliudijo, jog ieškovė liudytojai nesakiusi, kad buvo priversta rašyti prašymą atleisti iš darbo. Ieškovės teiginys, kad ji buvo gąsdinama, jog potencialiems darbdaviams bus suteikiama informacija, kad ieškovė yra bloga darbuotoja ir tokiu būdu buvo verčiama rašyti prašymą atleisti iš darbo atmestinas kaip mažai tikėtinas ir neracionalus. Ieškovei nenutraukus darbo santykių, nebūtų poreikio ieškotis kito darbo ir atitinkamai atsakovei nebūtų jokio pagrindo teikti informaciją potencialiems darbdaviams. Prašymą surašė pati ieškovė savo ranka, jį pasirašė. Atsakovė nurodo, kad ieškovė pati pareiškė pageidavimą būti atleistai savo noru. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, be pačios ieškovės deklaratyvių teiginių, kad atsakovė privertė ją parašyti prašymą atleisti iš darbo savo noru. Pats faktas, kad ieškovei iki pensijos buvo likę nedaug laiko nepatvirtina, kad ieškovė buvo priversta nutraukti darbo santykius. Nei amžius, nei išdirbtas laikas darbovietėje neriboja darbuotojo apsisprendimo nutraukti darbo sutartį ir jokiu būdu nereiškia, kad asmens, kuriam iki pensijos likę keli metai, valia nutraukti darbo sutartį vien dėl jo amžiaus, gali būti pripažįstama ne jo tikrąja valia. Pažymėtina ir tai, jog šiuo atveju darbo santykiai nebuvo ilgalaikiai, kas leistų spręsti apie darbuotojo pageidavimą išsaugoti darbo santykių tęstinumą. Taigi byloje nesant jokių duomenų apie ieškovei darytą spaudimą, pačiai ieškovei net nekonkretizavus aplinkybių, susijusių su jos teiginiu, kad jai buvo daromas spaudimas parašyti pareiškimą dėl išėjimo iš darbo savo noru, vien deklaratyvus teiginys, nurodytas, kaip argumentas, kuriuo yra grindžiamas reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, nėra pakankamas, kad sudarytų pagrindą konstatuoti ieškovės teisių pažeidimą atleidžiant ją iš darbo. Ieškovei neįrodžius, kad ji ne savarankiškai priėmė sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo savo pačios prašymu, nėra pagrindo konstatuoti ieškovės atleidimo iš darbo neteisėtumą dėl darbuotojo valios nutraukti darbo santykius nebuvimo.Ieškovės argumentas, kad atleidžiant buvo praleistas LR DK 127 straipsnio 1 dalyje numatytas 14 darbo dienų įspėjimo terminas, todėl ieškovė negalėjo būti atleista šiuo pagrindu, atmestinas kaip nepagrįstas. LR DK 127 straipsnio 1 dalyje numatytas 14 dienų terminas yra nustatytas darbdavio naudai, kad per įspėjimo terminą jis galėtų susirasti kitą darbuotoją vietoj išeinančiojo. Minėta norma nedraudžia darbdaviui visai ar iš dalies atsisakyti nuo jo naudai nustatyto įspėjimo termino bei sutikti su darbuotojo prašymu nutraukti darbo sutartį nepraėjus įstatyme numatytam įspėjimo terminui arba sutikti su darbuotojo prašymu ir nutraukti darbo sutartį ir darbuotojo prašyme nurodytą datą, kuri yra vėlesnė nei 14 darbo dienų nuo prašymo pateikimo. Minėta įstatymo nuostata reiškia, kad darbdavys negali reikalauti, kad darbuotojas, jam nesutinkant, išdirbtų įmonėje ilgesnį nei 14 darbo dienų terminą. Ieškovei prašymą atleisti iš darbo pateikus 2017 m. birželio 22 d., kuriame nurodyta pageidaujama paskutinė darbo santykių diena – š. m. liepos 15 d., atsakovei šį prašymą tenkinus, nėra pagrindo konstatuoti atleidimo iš darbo neteisėtumą. Ieškovė prašė pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir tuo pagrindu, kad ji buvo atleista nedarbingumo metu. Iš į bylą pateiktų nedarbingumo pažymėjimų matyti, kad nuo 2017-07-15 iki 2017-07-21 ieškovei buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas (el. b. l. 2 t., b. l. 97), nedarbingumas pratęstas nuo 2017-07-22 iki 2017-07-28 (el. b., 2 t., b. l. 98), nuo 2017-07-29 iki 2017-08-04 (el. b., 2 t., b. l. 99), nuo 2017-08-05 iki 2017-08-11 (el. b., 2 t., b. l. 100). Pastarasis nedarbingumo pažymėjimas buvo anuliuotas. 2017-10-02 išduotas nedarbingumo pažymėjimas laikotarpiui nuo 2017-08-05 iki 2017-08-10 (el. b., 2 t., b. l. 101).Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta garantija darbuotojui, laikinai nedarbingam dėl bendro pobūdžio sveikatos sutrikimų (t. y. ne dėl DK 133 straipsnio 1 dalyje nustatytų priežasčių – sužalojimo darbe arba profesinės ligos), draudžianti darbdaviui tam tikrą laiką (DK 133 str. 2 d.) įspėti darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo, pradeda galioti nuo tos dienos, kai darbdavys informuojamas apie tai, kad darbuotojas turi nedarbingumo lapelį, ir baigiasi tą dieną, kurią jis sugrįžta į darbą arba sueina šimto dvidešimties kalendorinių dienų iš eilės terminas (DK 133 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2010). Pažymėtina, kad minėtas draudimas darbdaviui atleisti darbuotoją esant tam tikrai sąlygai, savo prigimtimi yra socialinė garantija, kuria siekiama apsaugoti darbuotojo, laikinai nedarbingo dėl sveikatos sutrikimų ir dėl to socialiai labiau pažeidžiamo, interesus. Kartu ja siekiama apsaugoti sveikatos problemų turintį darbuotoją nuo papildomų rūpesčių ir psichologinių traumų. Tai yra susiję ne tik su darbo vietos išsaugojimu, bet ir kitomis socialinėmis garantijomis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbuotojų teisė į paminėtą garantiją draudžia darbdaviui atleisti darbuotoją iš darbo jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu bet kuriuo DK nustatytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2011; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2010). Atsakovė turėjo teisę su ieškove nutraukti darbo sutartį darbuotojo prašymu tik pasibaigus ieškovės nedarbingumo laikotarpiui. Darbdavys VSDFV skyriui 2017-07-14 pateikė duomenis apie ieškovės atleidimą nuo 2017-07-15. 2017-08-04 patikslino atleidimo datą iš 2017-07-15 į 2017-07-22. 2017-08-31 pašalino atleidimo datą 2017-07-22. 2017-09-08 pateikė duomenis apie atleidimą 2017-08-05. Vadovaujantis elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių 7 punktu elektroniniai pažymėjimai išduodami tik asmenims, apdraustiems ligos socialiniu draudimu ir (ar) motinystės socialiniu draudimu bei nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, bei Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritorinėse darbo biržose įsiregistravusiems asmenims, kuriems yra suteiktas bedarbio statusas. Dėl darbdavio pateiktos informacijos apie ieškovės atleidimą – ieškovei buvo anuliuotas nedarbingumo pažymėjimas išduotas laikotarpiui nuo 2017-08-05 iki 2017-08-11. Darbdaviui patikslinus duomenis 2017-10-02 išduotas nedarbingumo pažymėjimas laikotarpiui nuo 2017-08-05 iki 2017-08-10. Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, jog atleidimo iš darbo dieną (2017 m. rugpjūčio 5 d.) ieškovė buvo nedarbinga. Tokiu atveju galioja įstatymo leidėjo įtvirtintas draudimas atleisti darbuotoją iš darbo darbuotojo prašymu, tačiau šio draudimo atsakovė nesilaikė, taip pažeisdama DK 131 straipsnio 1 dalį. Aplinkybė, kad atsakovė tikrinosi VSDFV duomenis ir pagal juos matė, kad ieškovės nedarbingumo pabaiga yra 2017-08-04, nepakeičia fakto, kad ieškovė 2017-08-05 iš tiesų buvo nedarbinga ir nesudaro pagrindo netaikyti DK 131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvo dėl draudimo atleisti darbuotoją jo nedarbingumo metu. Pažymėtina ir tai, kad tokia situacija dėl nedarbingumo pažymėjimų išdavimo bei jų anuliavimo susiklostė dėl darbdavės veiksmų teikiant VSDFV skyriui informaciją apie ieškovės atleidimo datą. Konstatavus, kad ieškovė buvo atleista iš darbo nedarbingumo metu, jos teisės gintinos ne pripažįstant atleidimą iš darbo neteisėtu, o perkeliant atleidimo iš darbo datą į pirmąją dieną po nedarbingumo pažymėjimo. Sprendžiant dėl datos į kurią turėtų būti perkeliama atleidimo diena atsižvelgtina į tai, kad dėl to, jog darbdavys VSDFV skyriui pateikė informaciją, kad ieškovė yra atleista iš darbo, susiklostė tokia situacija, kad ieškovei nedarbingumas buvo išduotas iki 2017-08-10, o vėlesniam laikotarpiui nedarbingumo pažymėjimai nebuvo išduodami ne dėl tos priežasties, kad ieškovė pasveiko, o dėl tos priežasties, kad ji buvo atleista iš darbo ir tokiu būdu neturėjo teisės į nedarbingumo pažymėjimus. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė 2017-08-11 patyrė ketvirtą traumą – kojos piršto lūžį (el. b., 1 t., b. l. 27). Ši trauma patirta dar tebebūnant nedarbingai pagal anksčiau išduotą nedarbingumo pažymėjimą. Ieškovė teigia, kad 2017-08-16 ieškovei kreipusis į šeimos gydytoją – VSD registro sistema neleido registruoti nedarbingumo, jei sistema būtų leidusi registruoti nedarbingumą – jis būtų tęstas iki 2017-09-27. Faktą, kad ieškovė 2017-08-16 buvo atvykusi pas šeimos gydytoją patvirtina ieškovės sveikatos istorija (el. b., l. 1 t., b. l. 19). Ieškovė pas šeimos gydytoją lankėsi 2017-08-20/23/30, 2017-09-06/13/20 (el. b., l. 1 t., b. l. 20- 23, 147). Byloje nesant jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad ieškovės sveikatos būklė, jai nurodytais laikotarpiais lankantis pas gydytoją, buvo tokio pobūdžio, kad nesuteikė teisės į nedarbingumo pažymėjimus, t. y., kad ieškovė buvo darbinga, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu darytina išvada, kad ieškovė dėl sveikatos būklės nedarbinga buvo iki ieškovės nurodomos datos, t. y. iki 2017-09-27. Esant šioms aplinkybėms ieškovės atleidimo data iš 2017 m. rugpjūčio 5 d. perkeltina į 2017 m. rugsėjo 28 d. Teismas pripažįsta pagrįstu ieškovės atstovės argumentą, jog ieškovė turėjo būti atleista vadovaujantis senojo, o ne naujojo darbo kodekso nuostatomis. Tačiau nepritaria teiginiui, jog tai, kad atsakovei atleidžiant ieškovę iš darbo jos pačios prašymu nurodžius ne senojo Darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį, o naujojo Darbo kodekso 55 yra pagrindas pripažinti atleidimą neteisėtu. Ne tos redakcijos Darbo kodekso normos nurodymas nesukėlė jokių kitų teisinių pasekmių nei būtų sukėlęs tinkamos redakcijos Darbo kodekso normos nurodymas. Atleidimo pagrindas yra aiškus. Dėl šios priežasties ieškovės atleidimo pagrindas patikslintinas nurodant, kad ieškovė iš darbo atleista pagal Darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį. Teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje DK 300 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata dėl DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinės išmokos priteisimo netaikoma, kadangi ieškovė atleista kitu pagrindu, nei nurodyta DK 140 straipsnyje, taip pat nėra teisinio pagrindo perkėlus atleidimo iš darbo datą priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, kadangi už nedarbingumo laikotarpį darbo užmokestis nėra mokamas.

Dėl neturtinės žalos

Ieškinyje taip pat reiškiamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Asmens pareiga atlyginti savo veiksmais kitam asmeniui padarytą iš neteisėto darbo santykių nutraukimo kylančią neturtinę žalą įtvirtinta CK 6.245, 6.250 straipsniuose, DK 250 straipsnyje. Būtinos sąlygos civilinei atsakomybei taikyti yra neteisėti veiksmai, patirta žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, neteisėtus veiksmus atlikusio asmens kaltė (CK 6.246-6.249 str.). Vadovaujantis CPK 410 straipsnio 2 dalimi, darbo bylų nagrinėjimo ypatumai, tarp jų ir aktyvus teismo vaidmuo renkant įrodymus, netaikomi ginčams dėl žalos atlyginimo, todėl, skirtingai nei kitų reikalavimų atveju, reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagrindą sudarančių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka išimtinai ieškovui. Nagrinėjamu atveju neteisėtų veiksmų faktas siejamas su ieškovės atleidimo iš darbo aplinkybėmis, t. y. tuo, jog atsakovė privertė parašyti prašymą atleisti iš darbo. Kadangi ši aplinkybė yra pripažinta nepagrįsta, su šia aplinkybe susiję ieškovės reikalavimai yra atmesti, neteisėtų darbdavio veiksmų nenustatyta – nėra teisinio pagrindo priteisti iš atmestų reikalavimų kildinamo neturtinės žalos atlyginimo. Vertinant civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, kurias privalo įrodyti ieškovė – neteisėtus veiksmus, žalos atsiradimo ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, egzistavimo faktą, ieškovei teigiant, kad dėl patirtų dvasinių išgyvenimų patyrė ir fizinius negalavimus: ieškovė patyrė keturias kojų traumas per vieną mėnesį, vieną iš jų darbe, sutriko koordinacija, pablogėjusios fiziologinės judėjimo reakcijos išsivystė žaizdos stemplėje, pripažintina, kad byloje nėra jokių duomenų iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog ieškovės nurodomi fiziniai negalavimai yra susiję su tuo, kad ieškovė buvo atleista nedarbingumo metu. Nelaimingo atsitikimo darbe aktu nustatyta, kad traumą darbe sąlygojo pačios ieškovės neatsargumas, jokių neteisėtų darbdavio veiksmų sąlygojusių traumą nenustatyta (el. b., 2 t., b. l. 6-8). Tokių veiksmų nenustatyta ir bylos nagrinėjimo metu. Atliekant inventorizaciją jokios skubos nebuvo, tokio pobūdžio veiksmai buvo atliekami nuolatos. Kitos ieškovės traumos buitinės, jos niekaip nesusijusios nei su ieškovės darbu, nei su atsakovės veiksmais, duomenų sudarančių pagrindą spręsti, kad būtent darbdavio veiksmai lėmė žaizdų stemplėje atsiradimą taip pat nėra. Pats traumos ar susirgimo faktas, nesant neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio nesudaro pagrindo darbdavio atsakomybei kilti. Kita vertus byloje nustatyta, kad atsakovė pažeisdama teisės aktų reikalavimus, atleido ieškovę iš darbo nedarbingumo laikotarpiu. Dėl neteisėto atleidimo iš darbo, ieškovei buvo anuliuotas nedarbingumo pažymėjimas, ji neteko nuolatinių pajamų (negavo ligos pašalpos). Dėl to ieškovei buvo apsunkinta galimybė tinkamai rūpintis savo sveikata. Ieškovė buvo priversta kreiptis į įvairias įstaigas (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą, gydytojus), aiškintis dėl nedarbingumo pažymėjimų negavimo siekiant apginti savo pažeistas teises. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad darbdavio neteisėti veiksmai sukėlė ieškovei dvasinius ir fizinius išgyvenimus, stresą, todėl yra pagrindas spręsti, kad tarp ieškovės patirtos žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys. Įrodžius, jog žala atsirado dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, jos kaltė preziumuojama, t. y. atsakovė privalo atsakyti už žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jo kaltės. Atsakovė šios prezumpcijos nepaneigė. Teismas sprendžia, jog atleidimas nedarbingumo metu ieškovei neabejotinai sukėlė nepatogumų, įtampą, neigiamų išgyvenimų, kurie, įvertinus bendrai su kitomis aplinkybėmis, patvirtina, kad šiuo atveju egzistuoja sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti (CPK 178, 185 str.). Teismo vertinimu nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti, todėl ieškovei priteistinas ir neturtinės žalos atlyginimas. Teismų praktikoje, įvertinus kiekvienos bylos faktinę individualią situaciją, neturtinės žalos atlyginimo priteisiama nuo 144,81 Eur (500 Lt) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. UAB „Baltijos parkai“, bylos Nr. 3K-3-351/2006) iki 1448,10 Eur (5000 Lt) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. ir kt. v. AB „Klaipėdos kartonas“, bylos Nr. 3K-3-66/2011) neturtinei žalai atlyginti. Įvertinus tai, kad šiuo atveju darbdavės veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad ieškovė buvo atleista nedarbingumo metu, t. y. darbdavė nors ir ėmėsi priemonių tam, kad pašalinti pažeidimą ir perkėlinėjo atleidimo datą pagal darbdavės turimus duomenis apie ieškovės nedarbingumo laikotarpius, tačiau vis tik nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga ir iki galo neišsiaiškino, kada baigiasi ieškovės nedarbingumas, vadovaujantis suformuota teismų praktika dėl neturtinės žalos dydžio darbo bylose, ieškovei iš atsakovės priteistina 150 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. DGKS – 4630 atmetė ieškovės reikalavimus nusprendusi, kad ieškovė buvo atleista pirmą po nedarbingumo pasibaigimo dienos (el. b., 1 t., b.l. 79-81). Sprendimu nustačius, kad ieškovė atleista nedarbingumo metu ir dėl to perkėlus ieškovės atleidimo datą – darbo ginčų komisijos sprendimas naikinamas, ieškinys tenkinamas iš dalies. CPK 83 straipsnio 1 dalyje pateikiamas asmenų, kurie atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo, sąrašas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kokiais atvejais jie yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 str.). CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Tai reiškia, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, antroji šalis apmoka visas turėtas bylinėjimosi išlaidas net ir tada, kai ši antroji šalis pagal CPK 83 straipsnį yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Ieškinį tenkinus iš dalies ieškovė ir atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė šioje byloje patyrė 600 Eur išlaidų advokato padėjėjos pagalbai apmokėti (el. b., 2 t., b. l. 68-70, 114-115). Atsakovė patyrė 450 Eur išlaidų advokato padėjėjos pagalbai apmokėti (el. b., 2 t., b. l. 43, 56, 92-93, 117-100). Išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose (toliau Rekomendacijos) (CPK 98 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje šalims teisines paslaugas teikė advokato padėjėjos. Išlaidų dydis neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio nėra pernelyg didelis ir neprotingas, iš esmės atitinka byloje suteiktų teisnių paslaugų pobūdį ir apimtį. Sprendimu konstatavus, kad ieškovė iš darbo atleista nedarbingumo metu ir dėl to perkėlus atleidimo iš darbo datą, tačiau nenustačius, kad prašymas atleisti iš darbo parašytas darbdavio psichologinio spaudimo įtakoje, nepriteisus vidutinio darbo užmokesčio bei reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo aspektu laikytina, kad buvo patenkinta 30 procentų ieškinio reikalavimų. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, ieškinį patenkinus iš dalies, išlaidos ieškovui priteisiamos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui atmestų reikalavimų daliai. Pagal aukščiau nurodytą proporciją ieškovei atlygintina bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 180 Eur, todėl iš atsakovės ieškovei priteistina 180 Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atsakovei iš ieškovės priteistina 315 Eur išlaidų susijusių su bylos nagrinėjimu ir advokato pagalbai apmokėti.Pašto išlaidos valstybei nepriteistinos, kadangi yra mažesnės nei 2014 m. rugsėjo 23 d. Teisingumo ministro ir Finansų ministro įsakymu Nr. Nr. 1R-298/1K-290 nustatyta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 96 str. 6 d.). CPK 96 straipsnio 1 dalis numato, jog bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Ieškovė CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu buvo atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl žyminis mokestis valstybei priteistinas iš atsakovės. Ieškinio reikalavimas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu laikytinas neturtinio pobūdžio reikalavimu. Už tokį reikalavimą mokėtina žyminio mokesčio suma yra 75 Eur (CPK 80 str. 1 d. 5 p., 7 d.). Už patenkintus turtinius reikalavimus mokėtinas 15 Eur žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d.). Atsižvelgiant į tai, valstybei iš atsakovės priteistina 90 Eur (15 Eur + 75 Eur) žyminio mokesčio.

Kauno apylinkės teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98, 259, 270, 279 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. DGKS – 4630.

Ieškovės J. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „LA Baltic“, įmonės kodas 304424184, 2016 m. lapkričio 30 d. sudarytos darbo sutarties Nr. 2 nutraukimo datą perkelti iš 2017 m. rugpjūčio 5 d. į 2017 rugsėjo 28 d. Patikslinti atleidimo pagrindą nurodant, kad ieškovė J. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš darbo atleista Darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Priteisti ieškovei J. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „LA Baltic“, įmonės kodas 304424184, 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo, 180 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt eurų) išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovės J. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „LA Baltic“, įmonės kodas 304424184, 315 Eur (tris šimtus penkiolika eurų) išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „LA Baltic“, įmonės kodas 304424184, 90 Eur (devyniasdešimt eurų) žyminio mokesčio, sumokant į valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.