- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-10-02
- Bylos Nr.
- e2-875-881/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01027-2025-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Pareiškėjas
- A. N., uždarosios akcinės bendrovės „222 Auto“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. N. (A. N.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „222 Auto“ vadovo A. N. (A. N.) pareiškimą dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „222 Auto“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „222 Auto“ vadovas A. N. (A. N.; toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas iškelti UAB „222 Auto“ nemokumo (bankroto) bylą.
2. Pareiškime nurodoma, kad pagal bendrovės 2025 m. rugsėjo 8 d. finansinės atskaitomybės duomenis, bendrovės finansinė padėtis tolygiai blogėja. Bendrovė negeneruoja pajamų, neturi apyvartinių lėšų bei turto, todėl negali ir tikėtina ateityje negalės įvykdyti įsipareigojimų kreditoriams. Bendrovė per aštuonis 2025 metų mėnesius patyrė 85 716,40 Eur nuostolių, o bendrovės įsipareigojimai viršija turto vertę. Bendrovės mokumo atkūrimo klausimas buvo svarstytas 2025 m. rugpjūčio 11 d. vykusiame visuotiniame akcininkų susirinkime, tačiau vieninteliam bendrovės akcininkui, kuris yra ir bendrovės vadovas, neturint finansinių galimybių investuoti ir priėmus sprendimą neskirti papildomų lėšų bendrovės mokumo atkūrimui, buvo nuspręsta inicijuoti bendrovės nemokumo procesą. Bendrovės vadovas 2025 m. rugpjūčio 21 d. registruotu laišku išsiuntė pranešimus kreditoriams, nustatydamas jiems 15 dienų terminą sudaryti susitarimus dėl pagalbos (nurašant absoliučią daugumą skolų) arba pateikti sutikimą bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka. Didžiausias kreditorius – bendrovės vadovas ir akcininkas A. N. – apie inicijuojamą nemokumo procesą buvo informuotas elektroniniu laišku, kreditoriaus patvirtinimas apie pranešimo gavimą pridėtas prie kitų pranešimų ir patvirtinimų. Keturi iš informuotų kreditorių (UAB ,,Zarolita“, UAB ,,Rigima“, UAB ,,Autopsa“, UAB ,,Recaras“) raštu patvirtino, kad bendrovė jiems nėra skolinga, todėl šių kreditorių nėra pateikiamame teismui galutiniame kreditorių sąraše. Iki nustatyto termino pabaigos nei vienas iš kreditorių nepareiškė sutikimo bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka. Didžiausias bendrovės kreditorius A. N. pasisakė už bankroto proceso vykdymą teismo tvarka. Užbaigus ikiteisminę nemokumo proceso stadiją ir nepasiekus kreditorių sutarimo dėl pagalbos bendrovei, bendrovei atsirado teisė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bendrovės kreditoriai buvo informuoti 2025 m. rugpjūčio 20 d. pranešimais, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) informuoti prisijungus prie šių įstaigų elektroninių savitarnos sistemų.
Šalies argumentai
3. Pareiškėjo teigimu, bendrovė banko sąskaitoje neturi apyvartinių lėšų, yra skolinga VSDFV ir VMI bei buvusiems darbuotojams daugiau kaip 35 000 Eur, o debitorių skolos sudaro 1 694 Eur. Nepaisant išsiųstų raginimų debitoriams, gautinų sumų akivaizdžiai nepakaks apmokėti bankroto proceso administravimo išlaidas ar įnešti lėšų į teismo depozitinę sąskaitą, todėl bendrovė prašo nelaukiant įstatyme numatyto 14 dienų termino pranešti nemokumo administratoriams apie galimybę administruoti bankroto procesą, prisiimant bankroto proceso administravimo išlaidų riziką. Nesulaukus nemokumo administratorių sutikimo, pareiškėjas prašo inicijuoti bendrovės likvidavimą Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 10 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškimą bei jo priedus grąžino jį pateikusiam asmeniui.
5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus duomenis, nusprendė, kad nebuvo tinkamai laikytasi Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme (toliau – JANĮ) numatytos ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos.
6. Teismas nurodė, kad pranešimai kreditoriams dėl nemokumo proceso iniciavimo buvo išsiųsti 2025 m. rugpjūčio 21 d., tai patvirtina akcinės bendrovės (toliau – AB) „Lietuvos paštas“ kvitai. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus 7 dienoms nuo jo išsiuntimo dienos, jeigu jis nebuvo pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis (JANĮ 8 straipsnio 1 dalis). Taigi, pranešimo įteikimo data – 2025 m. rugpjūčio 28 d. Pranešimuose nustatytas 15 dienų terminas sudaryti susitarimus dėl pagalbos bendrovei arba informuoti apie sutikimą bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, baigėsi 2025 m. rugsėjo 12 d. Taigi, pareiškimo pateikimo teismui dieną (2025 m. rugsėjo 10 d.) dar nėra suėjęs 15 dienų terminas susitarimui dėl pagalbos sudaryti arba sprendimui bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka.
7. Teismas pažymėjo, kad kreditorei VMI pranešimas išsiųstas per informacinę sistemą tik 2025 m. rugsėjo 9 d. Taigi, kreditorės VMI atžvilgiu 15 dienų terminas susitarimui dėl pagalbos sudaryti arba sprendimui bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka sueis 2025 m. spalio 2 d. Nors pareiškėjas pranešime nurodė, kad VSDFV pranešimas taip pat išsiųstas naudojantis informacine sistema, tačiau tokių įrodymų į bylą nėra pateikta.
8. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nesilaikė įstatymo nustatytos privalomos ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos, todėl atsisakė priimti pareiškimą ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Teismas taip pat nurodė, kad atsisakymas priimti pareiškimą neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei, tinkamai pasinaudojus JANĮ 8 straipsnyje nustatyta išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka.
III. Atskirojo skundo argumentai
9. Pareiškėjas A. N. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „222 Auto“ iškėlimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškimas paduotas nesuėjus 15 dienų terminui susitarimui dėl pagalbos sudaryti arba sprendimui bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka priimti. Teismo skaičiavimu, terminas sueina 2025 m. rugsėjo 12 d. Teismas rėmėsi JANĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostata, kad pranešimas kreditoriui laikomas įteiktu praėjus 7 dienoms nuo jo išsiuntimo dienos, kai pranešimas siunčiamas ne elektroninėmis ryšio priemonėmis. Pareiškėjas su tokiu JANĮ nuostatų taikymu nesutinka, kadangi remiantis JANĮ 8 straipsnio 3 dalimi, susitarimui dėl pagalbos sudaryti arba sprendimui bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka priimti nustatomas ne trumpesnis kaip 15 dienų ir ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas nuo pranešimo įteikimo kreditoriui dienos. Tai reiškia, kad vertinant pranešimo kreditoriui įteikimą, reikia atsižvelgti į faktinį įteikimo momentą, kurį galima patikrinti Lietuvos pašto svetainėje, o ne automatiškai taikyti JANĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytą 7 dienų terminą. Teismui buvo pateikti dokumentų išsiuntimo kvitai ir remdamasis šia informacija teismas turėjo patikrinti, per kiek dienų pranešimai buvo faktiškai įteikti kreditoriams. Teismas, automatiškai taikydamas 7 dienų terminą pranešimo įteikimui, netinkamai taikė JANĮ normas, nevertino byloje esančių įrodymų, dėl to nepagrįstai prailgino galutinį terminą pareiškimui paduoti.
9.2. Teismas nurodė, kad kreditorei VMI pranešimas išsiųstas per informacinę sistemą 2025 m. rugsėjo 9 d. ir kreditorės VMI atžvilgiu 15 dienų terminas susitarimui dėl pagalbos sudaryti arba sprendimui bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka sueis 2025 m. spalio 2 d. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka, kadangi patvirtinimas iš VMI apie pranešimo gavimą gautas 2025 m. rugsėjo 9 d., todėl terminas kreipimuisi į teismą su pareiškimu būtų 2025 m. rugsėjo 25 d., nes pranešimas įteiktas ir patvirtinimas gautas elektroninio ryšio priemonėmis. VMI yra ne kartą pasisakiusi, kad nuolaidų (lengvatų) taikymą juridiniams asmenims, kuriems inicijuota nemokumo procedūra, reglamentuoja Juridinių asmenų nemokumo ir fizinių asmenų bankroto procesuose priimamų sprendimų, susijusių su piniginių prievolių vykdymu, metodika, patvirtinta VMI 2020 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. VA-39 „Dėl Juridinių asmenų nemokumo ir fizinių asmenų bankroto procesuose priimamų sprendimų, susijusių su piniginių prievolių vykdymu, metodikos patvirtinimo (toliau – Metodika). Teisės aktai nenumato VMI teisės atsisakyti juridinio asmens, kuriam inicijuota nemokumo procedūra, reikalavimo, taip pat nenumato, kad mokesčių administratorius galėtų piniginę prievolę pakeisti kita prievole. Atsižvelgiant į tai, VMI juridiniam asmeniui, kuriam inicijuota nemokumo procedūra, kaip pagalbą finansiniams sunkumams įveikti gali suteikti tik reikalavimo įvykdyti prievolę termino atidėjimą. Be to, Metodikos 14 punktas numato, kad juridinio asmens, kuriam inicijuota nemokumo procedūra, prašymas sudaryti susitarimą dėl pagalbos nagrinėjamas tik tuo atveju, jeigu juridinis asmuo, kuriam inicijuota nemokumo procedūra, nurodė, kokių priemonių ir kokį laikotarpį taikymas atkurtų juridinio asmens mokumą.
9.3. Nagrinėjamu atveju bendrovės skola VMI yra 1 019,23 Eur, t. y. 0,4 proc. visų kreditorių finansinių reikalavimų, todėl manytina, kad papildomas 15 dienų terminas nepakeis situacijos iš esmės. Šios sumos atidėjimas niekaip nepadės atkurti bendrovės mokumo, todėl pareiškėjas VMI informavo prieš teikiant pareiškimą teismui. Papildomas argumentas nelaukti 15 dienų termino yra prasidėję aktyvūs VMI skolos išieškojimo veiksmai per antstolį, kurie rodo, jog VMI yra žinomos bendrovės finansinės problemos. Teismo motyvas dėl VMI neinformavo yra formalus, nepagrįstas faktine bylos medžiaga, neišanalizavus, kaip veikia VMI pagalba finansinių sunkumų turinčiam juridiniam asmeniui.
9.4. Teismas nurodė, kad nėra pateikta įrodymų į bylą dėl pranešimo VSDFV. Tarp daugybės pareiškimo priedų patvirtinimas galėjo ir pasimesti, todėl apeliantas jį teikia kartu su atskiruoju skundu. VSDFV pranešimas dėl pagalbos sudaryti arba sprendimui bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka išsiųstas tą pačią dieną, kaip ir VMI, t. y. 2025 m. rugsėjo 9 d. Priežastis – dėl vykusių darbo bylų Darbo ginčų komisijoje, kol nebuvo gautas paskutinis Darbo ginčų komisijos sprendimas (2025 m. rugsėjo 5 d.), nebuvo įmanoma suderinti galutinio kreditorių finansinio reikalavimo dydžio ir išsiųsti pranešimo VSDFV. 2025 m. rugpjūčio mėnesį bendrovė turėjo penkis darbo ginčus su buvusiais darbuotojais. Kiekvieno sprendimo kopija buvo siunčiama VSDFV skyriui duomenų atnaujinimui. Tokiu būdu VSDFV skyrius buvo susipažinęs su bendrovės finansinėmis problemomis. Kaip ir VMI atveju, teismas turėjo įvertinti, kiek formaliai neišlaikytas 15 dienų terminas kreditorės VSDFV atžvilgiu yra reikšmingas atsisakant priimti pareiškimą, tačiau to nepadarė.
9.5. Vienas pagrindinių ikiteisminės nemokumo proceso stadijos tikslų yra sudaryti galimybes skolininkui ir kreditoriui išspręsti nemokumo problemas neiškeliant nemokumo bylos teisme. Remiantis bylos duomenimis, didžiausias bendrovės kreditorius A. N., kurio finansinis reikalavimas sudaro net 74,6 proc. visų kreditorių finansinių reikalavimų (190 418,12 Eur iš 255 295,06 Eur), pasisakė už bankroto proceso vykdymą teismo tvarka. Kiti kreditoriai neišreiškė pozicijos šiuo klausimu, tačiau net ir pritarus tokiai idėjai, jų reikalavimų suma būtų per maža sprendimui bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka priimti. Iki atskirojo skundo padavimo dienos (2025 m. rugsėjo 13 d.) nebuvo gauta sprendimų iš kreditorių, todėl net ir suėjus 15 dienų terminui, pareiškėjas būtų inicijavęs teisminį nemokumo procesą.
9.6. 2025 m. rugsėjo mėnesį įsigaliojo Darbo ginčų komisijos sprendimai darbo bylose, taigi, buvę bendrovės darbuotojai įgijo teisę pateikti juos kaip vykdomuosius dokumentus antstoliams. Bendrovė neturi turto ir pajamų, todėl vienintelis išmokų šaltinis yra Garantinis fondas. Kuo vėliau prasidės bendrovės nemokumo procesas, tuo vėliau darbuotojai gaus išmokas. Formalus nemokumo proceso inicijavimo vilkinimas yra nesuderinamas su nemokumo proceso efektyvumo principu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
11. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo A. N. pareiškimą dėl bankroto bylos jo vadovaujamai UAB „222 Auto“ iškėlimo. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusiomis faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė pareiškimo dėl nemokumo bylos iškėlimo priėmimą reglamentuojančias teisės normas.
Dėl naujų įrodymų
12. Apeliantas (pareiškėjas) su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – informaciją apie tai, kad pranešimas kreditorei VSDFV buvo išsiųstas per „Sodra“ savitarnos sistemą 2025 m. rugsėjo 9 d., o gautas – 2025 m. rugsėjo 10 d. Apelianto teigimu, šio įrodymo priėmimo būtinybę pagrindžia tai, kad tarp daugybės pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priedų šis dokumentas galėjo pasimesti, todėl apeliantas jį teikia kartu su atskiruoju skundu.
13. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas nustatytas, atsižvelgiant į CPK įtvirtintą apeliacijos modelį, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių ir kita.
14. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apelianto pateiktais naujais įrodymais, nusprendžia, kad nurodytuose dokumentuose esanti informacija yra susijusi su nagrinėjamos bylos dalyku ir gali būti aktuali, sprendžiant pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimą. Aptariamų duomenų priėmimas neužvilkins bylos apeliacine tvarka nagrinėjimo. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto pateikti nauji rašytiniai įrodymai priimami ir vertinami su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl atsisakymo priimti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo
15. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „222 Auto“, konstatavęs, kad pareiškėjas nesilaikė įstatymo nustatytos privalomos ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos, kadangi bendrovės kreditoriams registruotomis pašto siuntomis išsiųstuose pranešimuose nurodytas 15 dienų terminas sudaryti susitarimus dėl pagalbos bendrovei arba informuoti apie sutikimą bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, suėjo 2025 m. rugsėjo 12 d., tuo tarpu kreditorei VMI pranešimas išsiųstas 2025 m. rugsėjo 9 d., taigi, terminas sueis 2025 m. spalio 2 d., o informacija apie pranešimo išsiuntimą VSDFV pirmosios instancijos teismui apskritai nebuvo pateikta.
16. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliantas A. N. pateikė atskirąjį skundą, kuriame nurodė šiuos esminius argumentus: 1) vertindamas pranešimo kreditoriui įteikimą, teismas turėjo atsižvelgti į faktinį įteikimo momentą, kurį galima patikrinti Lietuvos pašto svetainėje, o ne automatiškai taikyti JANĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytą 7 dienų terminą; 2) UAB „222 Auto“ skola VMI yra 1 019,23 Eur, t. y. 0,4 proc. visų kreditorių finansinių reikalavimų, todėl papildomas 15 dienų terminas nei dėl kreditorės VMI, nei VSDFV atvejų nepakeis situacijos iš esmės; 3) VMI yra pradėjusi skolos išieškojimo veiksmai per antstolį, taigi, VMI yra žinomos bendrovės finansinės problemos; 4) kadangi didžiausias bendrovės kreditorius (apeliantas) pritarė bankroto procedūros teismo tvarka vykdymui, likusių kreditorių reikalavimų suma būtų per maža sprendimui bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka priimti. Apeliacinės instancijos teismas su atskirojo skundo argumentais nesutinka.
17. Teisę kreiptis į teismą tam tikros kategorijos civilinėse bylose įstatymų leidėjas sieja su būtinybe laikytis įstatymo nustatytos išankstinės neteisminės ginčo sprendimo tvarkos. Išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos nesilaikymo pasekmės įtvirtintos CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte – jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, teismas ieškinį atsisako priimti.
18. JANĮ imperatyviai reguliuoja nemokumo proceso inicijavimo procedūrą tuo atveju, kai nemokumo (bankroto) procesą inicijuoja juridinis asmuo (JANĮ 8 straipsnis). JANĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad juridinio asmens vadovas nemokumo procesą inicijuoja registruotu laišku, per antstolius ar pasiuntinių paslaugų teikėjus pateikdamas pranešimą kreditoriams jų gyvenamosios vietos ar buveinės adresu, arba pateikdamas pranešimą elektroninių ryšių priemonėmis, jeigu užtikrinamas perduodamos informacijos saugumas ir galima nustatyti asmens tapatybę. Jeigu nemokumo procesas inicijuojamas elektroninių ryšių priemonėmis, turi būti gautas patvirtinimas apie pranešimo gavimą. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus 7 dienoms nuo jo išsiuntimo dienos, jeigu jis nebuvo pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis.
19. JANĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisė kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo atsiranda nuo: 1) termino, skirto prievolei įvykdyti, susitarimui dėl pagalbos sudaryti ar sprendimui bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka priimti, pabaigos; 2) kreditoriaus ar juridinio asmens pranešimo apie inicijuojamą nemokumo procesą įteikimo, jeigu anksčiau sudarytas susitarimas dėl pagalbos yra nevykdomas arba netinkamai vykdomas; 3) likvidatoriaus pranešimo apie inicijuojamą bankroto procesą kreditoriams įteikimo; 4) kreditoriaus pranešimo apie inicijuojamą bankroto procesą juridiniam asmeniui įteikimo, jeigu antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus, nes juridinis asmuo neturi turto ar pajamų, iš kurių gali būti tenkinami reikalavimai.
20. JANĮ 17 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad prie juridinio asmens pareiškimo teismui dėl nemokumo bylos iškėlimo privalo būti pridėti dokumentai, kuriais patvirtinamas juridinio asmens teisės kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo atsiradimas, t. y. dokumentai, patvirtinantys tinkamą JANĮ 8 straipsnio 1–3 dalių bei 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto įgyvendinimą.
21. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad asmuo, siekdamas tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą dėl nemokumo proceso pradėjimo, turi griežtai laikytis ikiteisminės tvarkos įgyvendinimo sąlygų. Nemokumo proceso inicijavimo tvarkos tikslas – sudaryti galimybę skolininkui įvykdyti neįvykdytą neginčijamą prievolę kreditoriui arba susitarti dėl neteisminio nemokumo problemų sprendimo, sudarant susitarimą dėl pagalbos ar pradedant vykdyti bankroto procesą ne teismo tvarka. Taip pat ja siekiama informuoti visus bendrovės kreditorius apie bankrutuoti ar restruktūrizuotis siekiančio juridinio asmens finansinius sunkumus, skatinant kreditorius aktyviai įsitraukti į nemokumo procesą bei užtikrinti nemokumo proceso dalyvių lygiateisiškumą (JANĮ 3 straipsnio 2 dalis). Taip įstatymų leidėjas sudaro galimybes skolininkui ir kreditoriui išspręsti nemokumo problemas, neiškeliant nemokumo bylos teisme, skatina ieškoti juridinio asmens finansinę būklę gerinančių sprendimų ne teismo tvarka. Tinkamai pasinaudojus šia ikiteismine nemokumo ginčų sprendimų stadija, atsiranda teisė kreiptis į teismą dėl nemokumo (bankroto ar restruktūrizavimo) bylos iškėlimo (JANĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1142-407/2020, 2023 m. rugpjūčio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-785-910/2023).
22. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad prie pareiškimo dėl nemokumo bylos iškėlimo yra pridėti AB „Lietuvos paštas“ kvitai, patvirtinantys, kad 2025 m. rugpjūčio 21 d. apeliantas 20 kreditorių išsiuntė pranešimus registruotąja pašto siunta. Pranešimais informavo apie galimybę per 15 dienų nuo šio pranešimo gavimo dienos sudaryti susitarimus dėl pagalbos bendrovei (visi kreditoriai turi nurašyti absoliučią daugumą skolų) arba informuoti apie sutikimą bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka. Patikrinus registruotųjų siuntų numerius, matyti, kad pranešimų įteikimo datos skirtingos – 2025 m. rugpjūčio 23 d., 2025 m. rugpjūčio 25 d., 2025 m. rugpjūčio 26 d., 2025 m. rugpjūčio 27 d., 2025 m. rugpjūčio 23 d., 2025 m. rugsėjo 1 d., 2025 m. rugsėjo 26 d. Siuntos yra pašto skyriuje, bet neįteiktos. 2025 m. rugsėjo 30 d. siunta yra pašto skyriuje, bet neįteikta, 2025 m. spalio 1 d. yra pašto skyriuje, bet neįteikta.
23. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus 7 dienoms nuo jo išsiuntimo dienos, jeigu jis nebuvo pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis (JANĮ 8 straipsnio 1 dalis). Nors apeliantas pagrįstai nurodo, kad vertinant pranešimo kreditoriui įteikimą, reikia atsižvelgti į faktinį įteikimo momentą, tačiau, kaip matyti iš pateiktų duomenų, kai kuriems kreditoriams registruotosios pašto siuntos neįteiktos iki šiol, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė įstatyme nurodytą 7 dienų įteikimo terminą. Taip pat pažymėtina, kad tai atvejais, kai siuntas kreditoriai gavo 2025 m. rugpjūčio 27 d. ir vėlesnėmis datomis, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui dienai (2025 m. rugsėjo 10 d.) pranešimuose nurodytas 15 dienų terminas nebuvo suėjęs. Taigi, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą padaryti išvadą, kad tik dalis iš aptartos 20 kreditorių grupės buvo tinkamai informuoti apie bendrovės finansinius sunkumus ir ketinimą bankrutuoti.
24. Apeliacinės instancijos teismas taip pat kritiškai įvertina atskirojo skundo argumentus dėl kreditorių VMI ir VSDFV informavimo. Pažymėtina, kad apeliantas ir pats nurodė, jog patvirtinimas iš VMI apie apelianto pateikto pranešimo gavimą gautas 2025 m. rugsėjo 9 d., todėl terminas kreipimuisi į teismą su pareiškimu suėjo 2025 m. rugsėjo 25 d., nes pranešimas įteiktas ir patvirtinimas gautas elektroninio ryšio priemonėmis. Analogiška situacija susiklostė ir kreditoriaus VSDFV atveju. Tačiau, pasak apelianto, šios aplinkybės neturi esminės reikšmės, kadangi didžiausias bendrovės kreditorius (apeliantas), kurio finansinis reikalavimas sudaro 74,6 proc. visų kreditorių finansinių reikalavimų, pritarė bankroto procedūros teismo tvarka vykdymui, taigi likusių kreditorių reikalavimų suma būtų per maža sprendimui bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka priimti.
25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad JANĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas informuoti kreditorius, siejamas ir su teisės kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo atsiradimu (JANĮ 16 straipsnis), reiškia, jog įstatyme nustatyta tvarka turi būti informuojami visi kreditoriai, nepriklausomai nuo jų turimų finansinių reikalavimų dydžių, be to, toks įstatymo reikalavimas yra imperatyvus (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-114-577/2025).
26. Tik tinkamas įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos informuoti kreditorius apie ketinamą pradėti nemokumo procesą laikymasis gali užtikrinti tokios procedūros teisėtumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. kovo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-245-467/2024), todėl JANĮ 8 straipsnyje nustatytos tvarkos nesilaikymas negali būti laikomas formaliais pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo trūkumais.
27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesat visų bendrovės kreditorių patvirtinimų apie pranešimų gavimą, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad apeliantas netinkamai įgyvendino tinkamo teisės kreipimosi į teismą sąlygas, t. y. netinkamai įgyvendino JANĮ 8 straipsnio 1–3 dalių reikalavimus ir teisę kreiptis į teismą dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo UAB „222 Auto“ (JANĮ 16 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kaip ir nurodyta apskųstoje nutartyje, atsisakymas priimti pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu neužkerta kelio ieškovui pakartotinai kreiptis į teismą dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo atsakovei, tinkamai įgyvendinus JANĮ 8 straipsnio 1–3 dalių, 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.