- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-04-25
- Bylos Nr.
- 1A-103-361/2019
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys, Savinijus Katauskas, Aurelija Sadauskaitė
- Nuteistasis
- R. R.
- Nukentėjusysis
- A. R.
- Kaltinamasis
- R. R.
- Advokatai
- Alvydas Kvaščevičius
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Savinijaus Katausko ir Aurelijos Sadauskaitės,
Žemesnės instancijos teismas
nuteistojo R. R. gynėjui advokatui Alvydui Kvaščevičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, BK 140 straipsnio 3 dalį ir nuteistas:
pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktą – 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;
pagal BK 140 straipsnio 3 dalį – 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, R. R. skirtas įpareigojimas per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei vadovaujantis BK 72² straipsniu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 12 (dvylika) mėnesių dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
R. R. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta panaikinti pradėjus vykdyti bausmę.
Žemesnės instancijos teismas
Civilinės ieškovės ir nukentėjusiojo A. R. atstovės pagal įstatymą R. R. civilinis ieškinys tenkintas visiškai. Iš kaltinamojo R. R. priteista R. R. 540 Eur turtinės, nukentėjusiojo A. R. – 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Iš kaltinamojo R. R. priteista nukentėjusiojo A. R. atstovės pagal įstatymą R. R. 873,62 Eur proceso išlaidų atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. R. R. nuteistas už tai, kad 2017 m. birželio 18 d., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, tačiau ne vėliau kaip iki 16.00 val. būdamas (duomenys neskelbtini), tiksli vieta tyrimo metu nenustatyta, tyčia du kartus kumščiu smogė mažamečiam sūnui A. R., gim. (duomenys neskelbtini), į dešinį skruostą, taip padarydamas dešinio skruosto sumušimą su minkštųjų audinių patinimu, poodinę kraujosruvą, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą bei šiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajam mažamečiam sūnui A. R. praeinantį psichikos sutrikimą (kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8), tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusį ir kilusį iškart po R. R. veiksmų prieš jį, trukusį ilgiau kaip dešimt dienų, tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
2. Apeliantas skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. sausio 11 d. nuosprendį ir priimti dėl jo naują – išteisinamąjį – nuosprendį, nes nepadaryta nusikalstama veika ar veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
2.1. Mano, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas neteisingai įvertinus byloje surinktus įrodymus ir liudytojų parodymus, neišnagrinėjus visų reikšmingų aplinkybių, nepašalinus akivaizdžių prieštaravimų, o išvados padarytos remiantis prielaidomis, neįsigilinus į svarbias detales. Paaiškina, jog nei tyrėjams, nei teismui nepripažino savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Tarp apelianto ir R. R. vyksta skyrybų procesas, kuriame kaltina sutuoktinę neištikimybe. Mažametis sūnus tapo jų tarpusavio keršto, nesutarimų ir ginčų sprendimo įrankiu. Sūnus yra akivaizdžiai nuteiktas prieš tėvą. Nuo 2017 m. birželio mėnesio apeliantas neturėjo galimybės bendrauti su sūnumi. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantas sužalojo savo vaiką, dėl to sūnus patyrė stiprią reakciją į stresą, kurio simptomai išryškėjo po įvykio, palaipsniui mažėja, tačiau išlieka ir dabar. Byloje nėra tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, kurie tiksliai patvirtintų, kur ir kada apeliantas du kartus kumščiu sudavė sūnui į dešinį skruostą. Sūnus pripažino, kad tą dieną buvo su draugais E. ir D., o apeliantas su suaugusiaisiais. Nusikalstamų apelianto elgesio niekas nematė, jokių konfliktų tarp jo ir sūnaus nepastebėjo. Teismas nepagrįstai nevertino liudytojų R. S. ir R. J. parodymų, jog konfliktinės situacijos tarp apelianto ir sūnaus nebuvo, A. namo išvažiavo linksmas, neverkė ir išvažiuoti nenorėjo.
2.2. Paaiškina, jog apeliantas nupirko konstruktorių sūnui, kai jį pasiėmė iš mamos šeštadienį, sūnus ir jo pusseserės žaidė su juo kaime. A. pasisakymas, kad apeliantas nupirko pigų „Lego“ dėl to, kad jis niekam nepasakotų apie sumušimą, patvirtina, kad su sūnumi kalbėjo apie nupirktą žaislą, pabrėžiant jo savybes – pigumą. Teismas nepagrįstai rėmėsi vienpusiškai nukentėjusiosios R. R. ir jai palankių liudytojų V. M. bei R. G. parodymais, kurie, teismo nuomone, yra nuoseklūs, nesikeičia ir tarpusavyje sutampa. Priešingai nei nurodo teismas, šių liudytojų parodymai esmingai skiriasi tiek gretinant juos su sūnaus parodymais, tiek tarpusavyje. Liudytojai akcentavo apelianto girtumą, akivaizdžius vaiko sužalojimo požymius, dėl to buvo pagrindas nedelsiant kviesti policijos pareigūnus. Teismas nevertino, kad dėl išryškėjusių sužalojimų ant vaiko veido buvo kreiptasi tik kitą dieną.
2.3. Vertindamas eksperto R. P. išvadą, teismas neteisingai konstatavo, kad pastarojo parodymai paneigia apelianto versiją, jog sūnus galėjo susižaloti dieną, važiuodamas motoroleriu pas draugus pietauti, o pietų metu niekas nematė, kad jo veidas yra sumuštas. Ekspertas papildomoje išvadoje nurodė, jog neatmetama galimybė, kad dešinio skruosto sužalojimą A. R. galėjo patirti ir atsitrenkdamas į motorolerio dešinės pusės veidrodėlį ar rankeną. Komentuodamas nuotrauką, kurioje užfiksuotas patinęs vaiko veidas, ekspertas negalėjo nurodyti, ar toks patinimas galėjo atsirasti nuo kontakto su veidrodėliu, ar nuo kontakto su kumščiu. Mano, jog teismas neteisingai vertino ir nustatė vaiko sužalojimo ir jo pasekmių išryškėjimo per 1 val. aplinkybes, o remdamasi prielaidomis padarė išvadą, kad sužalojimas atsirado ne nuo kontakto su veidrodėlio ar motorolerio rankena, o nuo sumušimo. Teismas nevertino ir nenustatė, kad nuo važiavimo motoroleriu iki išvykimo į namus praėjo nedidelis laiko tarpas – apie 2 val., o nuo sumušimo, jeigu toks būtų buvęs, iki grįžimo namo galėjo praeiti ne daugiau kaip 45 minutės. Tai patvirtina, kad sužalojimas dėl kontakto su motoroleriu realiai galėjo išryškėti grįžus sūnui namo.
2.4. Teismas rėmėsi 2018 m. balandžio 12 d. – birželio 6 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, kuriame nurodytos išvados prieštarauja 2017 m. rugpjūčio 9 d. teisme vykusios apklausos metu užfiksuoto vaizdo įrašo duomenims. Iš šio įrašo matyti, kad A. R. neatrodo paveiktas streso, priešingai, vartosi ant sofos, apie tariamą sumušimą ir kitas jo klausiamas aplinkybes apie tos dienos įvykius pasakoja be baimės, įtampos. Teigia, jog nustebo pamatęs, kaip sūnus tiksliai išmokytas parodyti smūgiavimo veiksmą, jo atliekamas judesys užfiksuojamas, o tai patvirtina, kad vaikui buvo rodoma, kaip smūgiuojama. Tuo tarpu pirminiuose parodymuose vaikas motinai nurodė sakęs, kad apeliantas trenkė jam su ranka per dešinį skruostą. Taigi anksčiau vaikas neparodė, jog apeliantas jam smūgiavo. Tokia apklausa vyko praėjus pusantro mėnesio nuo įvykio, t. y. nedideliam laiko tarpui. Jokių psichikos sutrikimų, baimės ar rimtesnių ilgalaikių padarinių iš sūnaus elgesio nesimato, priešingai, jis atrodo drąsus ir savimi pasitikintis. Privačioms konsultacijoms pas psichologę A. P. sūnus vestas laikotarpiu nuo 2017-07-05 iki 2017-11-27, t. y. jau po įvykusios apklausos teisme. Peržiūrėjus šią apklausą, darytina išvada, kad vaiko sveikatos būklė labai gera: tiek fizinė, tiek psichinė. Byloje nepateikta duomenų, kad šeimos gydytoja būtų nukreipusi vaiką pas psichologą dėl kažkokių jo psichikos sutrikimų, todėl toks sūnaus „gydymas“ vertintinas kaip tikslingas įrodymų prieš apeliantą rinkimas ir siekimas padidinti civilinį ieškinį.
2.5. Mano, kad sūnaus mama nuteikdama sūnų prieš apeliantą, siekia jam atkeršyti ir bet kokiu būdu laimėti santuokos nutraukimo bylą, įrodyti jo kaltę. Taip mama daro neigiamą įtaką vaikui, tolimesniems jų tarpusavio santykiams ir vaiko psichinei būklei. Priteisto neturtinės žalos atlyginimo sumą – 4 000 Eur – vertina kaip akivaizdžiai per didelę, prieštaraujančią protingumo, sąžiningumo principams. Vaiko mama nepateikė byloje jokių įrodymų, išskyrus emocingas išvadas, jog vaiko emocinė būsena ilgesnį laiką buvo pablogėjusi, reikėjo rimtesnių pastangų ir reabilitacijos grąžinti jį į pradinę būklę. Tendencingi mamos veiksmai iki nagrinėjamo įvykio pasireiškė jos grasinimu, kad apeliantas nematys vaiko. Todėl apeliantas kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą dėl sūnaus lankymo tvarkos nustatymo. Įspėjus žodžiu, su R. R. dėl to susitarė geranoriškai. Bendraudamas su sūnumi visuomet sutarė ir nėra įrodymų, jog iki santuokos nutraukimo bylos inicijavimo apelianto elgesys su juo būtų buvęs netinkamas. Teigia, jog yra atsakingas tėvas, tinkamai vykdo pareigą materialiai išlaikyti vaiką. Apgailestauja, kad vaikas šiuo metu yra akivaizdžiai nuteiktas prieš jį. Ateityje dės visas pastangas, kad galėtų bendrauti su sūnumi.
Atsiliepimas
3. Nukentėjusiosios R. R. atstovė advokatė R. A. atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo palikti galioti skundžiamą nuosprendį. Apelianto skundo argumentus vertina kaip formalius. Apeliantas nenurodė, kokių reikšmingų aplinkybių teismas neišnagrinėjo, kokių akivaizdžių prieštaravimų nepašalino. Teismas rėmėsi byloje surinktų įrodymų visuma, pateikė motyvuotas išvadas, nurodė, kuriuos duomenis laiko nepatikimais, išsamiai ir nuodugniai įvertino visas aplinkybes ir priėmė pagrįstą, teisėtą ir teisingą nuosprendį.
3.1. Apeliantas siekia išvengti atsakomybės, spekuliuoja įvykio faktinėmis aplinkybėmis. Apelianto nurodyti liudytojai – jo bičiuliai R. S. ir R. J. – linkę neprisiminti jokių ypatingų įvykio detalių. Sūnus A. R., priešingai nei nurodo apeliantas, duodamas paaiškinimus (grįžęs namo po įvykio mamai ir vėliau ikiteisminio tyrimo teisėjui bei po 10 mėn. atliekant teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę) visada buvo nuoseklus ir aiškino vienodai – smūgius į veidą gavo būtent nuo savo tėvo, jiems svečiuojantis pas tėvo draugą, kai norėjo važiuoti namo, o tėvas įvykio metu buvo neblaivus. Apeliantas niekada nereiškė jokių prieštaravimų ar prašymų dėl kvestionuojamo ekspertizės akto ir jame užfiksuotų išvadų. Paaiškina, jog apeliantas sūnų parvežė (apeliantą su sūnumi vežė R. S.) ir paliko močiutei V. M., todėl keliomis minutėmis vėliau grįžusi vaiko mama neturėjo tikslo kviesti į namus policiją, o pirmiausia ėmė rūpintis smurtą ir stiprų stresą patyrusiu sūnumi. Mama leido vaikui ilsėtis, o į tarnybas kreipėsi kitos dienos rytą. Ši aplinkybė savaime nepaneigia, jog ant vaiko veido išryškėję sužalojimai buvo padaryti nusikalstamais apelianto veiksmais. Teiginiais apie neva sužalojimą atsitrenkus į motorolerio veidrodėlį apeliantas siekia sau palankaus teismo įvykio situacijos vertinimo. Pažymi, kad ekspertas R. P. teisme paaiškino, jog, kadangi smūgis buvo pakankamai stiprus, o kitą dieną vaiko veide matomas audinių patinimas, jau po valandos po tokio intensyvumo traumuojančios jėgos smūgio turėjo matytis patinimas ir kraujosruva.
3.2. Nurodo, jog pagal kaltinamojo paaiškinimus, vaikas į jo vairuojamo motorolerio veidrodėlį važinėjantis mišku neva atsitrenkė apie 14.00 val. Apeliantas 2018 m. spalio 4 d. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad jo pateiktos fotonuotraukos su sūnumi ant motorolerio darytos tą pačią įvykio dieną „po valandos po atsitrenkimo“. Tačiau vaiko veide jokių sužalojimų, kurie tuo laiku (valanda po traumos) jau turėjo būti išryškėję, nuotraukoje nesimato. Tiek byloje apklausti liudytojai, tiek pats nukentėjusysis A. R. paaiškino, kad vakarienė pas tėčio draugą užtruko. Apelianto teigimu, pas savo draugą R. jie išbuvo apie porą valandų. Taigi, jeigu tokius stiprius veido sužalojimus vaikas būtų patyręs dar kelionės mišku pas R. R. bičiulį metu, vakarienės metu jo veido patinimai ir kraujosruvos būtų neabejotinai išryškėję ir pastebėti kitų pobūvio dalyvių, kurie akcentavo, jog kai vaikas ir tėvas atvažiavo į svečius bei vėliau, jokių mėlynių vaiko veide nepastebėjo. Tuo tarpu tėvui (apeliantui) sumušus sūnų svečiavimosi pas bičiulį pabaigoje, kai vaikui svečiavimasis atsibodo (pasak vaiko – trukęs „3-4 valandas“) ir jis norėjo važiuoti namo, veido sutinimas ir kraujosruvos išryškėjo vėliau, po mamos R. R. skambučių, R. R. paskubomis išvežus vaiką namo į Klaipėdą. R. R. nuomone, nėra jokio pagrindo abejoti, jog tuo atveju, jeigu vaiko sužalojimai būtų patirti nuo smūgio į veidrodėlį, sūnus apie šią detalę būtų papasakojęs. Tačiau vaikas apklausoje užsiminė, jog tėvas vos neatsitrenkė į medį, nes buvo girtas, tačiau berniukas niekada nieko neužsiminė apie kokius nors „atsitrenkimus“ į motorolerio veidrodėlį ir pan., o vaiko pasakojimai apie sužalojimų kilmę ir būtent iš tėvo patirtą smurtą yra nuoseklūs, neprieštaringi, aiškinami iš esmės su tomis pačiomis detalėmis. Ekspertizės akte konstatuota, jog bylos nagrinėjamų įvykių metu vaikas, atsižvelgiant į jo pažintinius ypatumus, galėjo teisingai suvokti pagrindines faktines aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir papasakoti; negauta palikimų duomenų apie kitų asmenų padarytą poveikį vaiko parodymams, nenustatyta tokių vaiko individualių savybių (kaip padidėjęs įtaigumas ar padidėjęs fantazavimas), kurie iš esmės galėtų paveikti berniuko gebėjimą teisingai suprasti konkrečias faktines aplinkybes, jas įsiminti bei vėliau jas papasakoti (duoti parodymus). Todėl negalima nesutikti su teismo išvadomis, jog R. R. versija apie vaiko patirtus sužalojimus dėl atsitrenkimo į motorolerio veidrodėlį yra ne kas kita, kaip gynybinė kaltinamojo versija, atsiradusi jau ikiteisminio tyrimo metu ir įtariamajam susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Teismas pagrįstai motyvavo, jog kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu nepaaiškinamai keitė parodymus, buvo nenuoseklus.
3.3. Priešingai nei teigia apeliantas, įvykio aplinkybės buvo nustatytos ne iš vieno byloje nagrinėto įrodymo. Praeinantis psichikos sutrikimas, kaip reakcija į išgyventą stresą, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl vaiko patirto smurto, palaipsniui mažėjantis, tačiau išlikęs net po 10 mėnesių po įvykių. Tai yra konstatuota ekspertizės akte, ir šio akto išvadų apeliantas nepaneigė. Apie sudėtingą vaiko emocinę būklę po išgyventos traumos, baimes, susijusias su tėvu (baimė sutikti tėvą), vaiko jaučiamą nerimą, teisiamojo posėdžio metu taip pat paaiškino ir specialistė, psichologė A. P.. Ši specialistė akcentavo, jog praėjus ir kone metams po įvykio, 2018 m. gegužės mėn., bandant suorganizuoti vaiko ir tėvo susitikimą, vaikas jautė baimę, nenorėjo susitikti su tėčiu, nurodė, kad bijodamas susitikimo su tėvu vaikas buvo įsitempęs, drebėjo, vaiko baimės likučiai yra išlikę ir po metų laiko nuo įvykių. Po įvykio vaikas buvo siųstas psichologo konsultacijai. Gydytoja neurologė R. G. konstatavo vaikui trumpalaikius motorinius tikus (ligos kodas F 95.0), jam buvo paskirtas gydymas magnio preparatais bei miego ir nerimo sutrikimų gydymui skirtais vaistais. Po pakartotinės gydytojo konsultacijos buvo rekomenduota vaikui tęsti raminamųjų vaistų vartojimą. Prie bylos pridėti įrodymai iš Klaipėdos apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. e2-l 13-838/2019 dėl R. R. ir R. R. santuokos nutraukimo, teismo iniciatyva buvo apklaustas nepilnametis sūnus A. R., siekiant išsiaiškinti aplinkybes dėl vaiko ir tėvo bendravimo galimybių. Teismas pagrįstai, pagal esamą teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo praktiką ir atsižvelgdamas į joje taikomus priteistinos neturtinės žalos dydžio kriterijus, iš apelianto pagrįstai priteisė 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 144,84 Eur iki 7 240,50 Eur. Mažametis A. R. dėl jam artimo žmogaus – tėvo – tyčinių veiksmų – sumušimo, patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir ilgalaikę emocinę traumą, sukrėtimą, kurio pasekmės buvo ir yra juntamos praėjus ilgam laikui. Nukentėjusiam mažamečiui atsiradę miego sutrikimai, baimės ir nesaugumo jausmas, nerimastingumas, padidėjęs jautrumas neigiamai paveikė jo gyvenimo kokybę, be to, tai gali turėti neigiamos įtakos jo emocinei, psichologinei būsenai ateityje. Spręsdamas klausimą dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas pagrįstai įvertino visas šias aplinkybes, atsižvelgė į protingumo, teisingumo ir proporcingumo kriterijus. Mano, jog apelianto kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo yra įrodyta, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas nuosprendis paliktinas nepakeistas.
4. Gynėjas teismo posėdžio metu prašė apelianto skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
5. Apeliantas nesutinka su apylinkės teismo motyvais ir išvadomis, jog jis yra kaltas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, kvestionuoja iš jo civilinei ieškovei ir nukentėjusiojo A. R. atstovei pagal įstatymą R. R. priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos dydžio pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliantas apskritai ginčija nusikalstamų veikų padarymo faktą, bylą vertina kaip sūnaus mamos norą tokiu būdu atkeršyti jam ir laimėti civilinę bylą dėl jų santuokos nutraukimo. Apeliantas teigia, jog sūnus galėjo susižaloti ir pats, t. y. važiuodamas motoroleriu ir atsitrenkdamas į motorolerio veidrodėlį. Todėl ekspertizės akto ir specialistės išvadas dėl vaiko sužalojimo kilimo mechanizmo, pobūdžio, sunkumo vertina kaip neatitinkančių realios įvykių situacijos eigos. Tačiau netikėti mažamečio A. R. parodymais kolegija neturi jokio pagrindo. Tokio pobūdžio bylose labai svarbi yra teismo psichologinės psichiatrinės ekspertizės išvada. Joje yra konstatuota, kad bylos nagrinėjamų įvykių metu vaikas, atsižvelgiant į jo pažintinius ypatumus, galėjo teisingai suvokti pagrindines faktines aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir papasakoti; negauta palikimų duomenų apie kitų asmenų padarytą poveikį vaiko parodymams, nenustatyta tokių vaiko individualių savybių (kaip padidėjęs įtaigumas ar padidėjęs fantazavimas), kurie iš esmės galėtų paveikti berniuko gebėjimą teisingai suprasti konkrečias faktines aplinkybes, jas įsiminti bei vėliau jas papasakoti (duoti parodymus). Vaikas, būdamas tiriamasis, patvirtina tuos pačius parodymus, kuriuos davė pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Jis prisimena įvykio dieną ir ją įvardija „bloga diena“, sako: „buvo nuskriaustas, jį mušė tėtis, buvo baisu, kad gali dar mušti, jautė skausmą“, „norėjau važiuoti namo ir tėtis mane sumušė“, o tyrimo metu vaikas vėl pakartojo: „buvau pas R., norėjau važiuoti namo ir mane pradėjo mušti, čia davė į žandą, plikom rankomis su kumščiu, gal vieną kartą“ (t. 2, b. l. 46–54). Be to, apylinkės teismas išsamiai nuosprendyje aptarė ir kitus įrodymus (liudytojų R. R., V. M., R. G. mačiusių vaiką po patirto sužalojimo, eksperto R. P. išvada ir jo paaiškinimas teisme, specialistės A. P. parodymai), juos sugretino su vaiko parodymais, todėl ir apygardos teismui nekyla abejonių dėl apelianto kaltės, pasireiškusios sūnaus sužalojimu.
6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, pastebi, jog šiuo konkrečiu atveju nuosprendyje aprašyti nuteistojo R. R. veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, sudėties požymius, pagal šio straipsnio dalies punktus nuteistojo veika kvalifikuota teisingai. Teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai R. R. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose. Priešingai nei teigia apeliantas, jo kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje surinkti duomenys buvo vertinami, tikrinami, atliekant Baudžiamojo proceso kodekso numatytus proceso veiksmus, taip pat lyginant juos tarpusavyje, aptariant pastebėtus prieštaravimus ir esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta.
6.1. Tačiau R. R. veika nuosprendyje kvalifikuota ir pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, konstatuojant idealiosios nusikaltimų sutapties buvimą. Idealioji nusikalstamų veikų sutaptis yra atvejis, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, numatytų skirtingose baudžiamojo įstatymo normose. R. R. padaryta veika iš pirmo žvilgsnio lyg ir atitinka šį atvejį, tačiau idealioji nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai viena baudžiamojo įstatymo norma padarytų veikų neaprėpia. Nagrinėjamoje byloje situacija kita: R. R. veika, kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, yra veikos, kvalifikuotos pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, sudėtinė dalis. Šiuo atveju, priešingai nei motyvavo apylinkės teismas, yra ne idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, o kitas reiškinys, baudžiamosios teisės teorijoje vadinamas visumos ir dalies konkurencija, kur visuma yra BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktai, o dalis – BK 140 straipsnio 3 dalis. Esant visumos ir dalies konkurencijai, taikoma bendra visumą nustatanti norma, nes ji atitinka visus padarytos veikos požymius, išskyrus atvejį, kai nusikalstamos veikos dalis, įeinanti į visumą, yra pavojingesnė nei pati visuma ir reikalauja sutapties taikymo.
6.2. BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nustatyta griežčiausia bausmė yra laisvės atėmimas iki penkerių metų, o BK 140 straipsnio 3 dalyje – laisvės atėmimas iki dvejų metų. Taigi BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose numatytas kvalifikuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas (visuma) yra pavojingesnė veika, nei BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta, nors taip pat kvalifikuota fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo veika (dalis). Todėl R. R. veika turėjo būti kvalifikuota tik pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, o jos kvalifikavimas dar ir pagal BK 140 straipsnio 3 dalį yra perteklinis. Dėl šios priežasties nuosprendis keičiamas, R. R. veika perkvalifikuojama iš BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punkto, BK 140 straipsnio 3 dalies į BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus. Perkvalifikavus R. R. veiką, bausmė jam skiriama vadovaujantis apylinkės teismo nuosprendyje nurodytais bausmės skyrimo motyvais, parenkant atitinkamos rūšies ir dydžio bausmę. Teisėjų kolegija pritaria ir nekeičia apylinkės teismo sprendimų dėl bausmės vykdymo atidėjimo, skirtinų nuteistajam įpareigojimų bei kardomosios priemonės taikymo tvarkos ir termino.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
7. Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina vadovautis, be kita ko, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Būtina atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, o būtent: neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, žalą padariusio asmens turtinę padėtį, jei padaryta turtinė žala – turtinės žalos dydis, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai. Taigi nurodytas sąrašas yra nebaigtinis, o teismas, spręsdamas nurodytą klausimą, atsižvelgia ir į tokias aplinkybes, kaip kad nukentėjusiojo asmens individualios savybės, nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti ar jai padidėti, žalą padariusio asmens elgesys po veikos padarymo ir pan.
8. Vertinant neturtinės žalos dydį, reikšminga yra ir tai, kokia vertybė buvo pažeista. Neturtinės žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma ir nulemia jos dydį. Iš teismų sprendimų baudžiamosiose bylose matyti, kad neturtinė žala tyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais teismų įvertinama skirtingai, tačiau priteisiamos sumos svyruoja maždaug nuo 579 Eur iki 5 792 Eur. Paprastai už nesunkų sveikatos sutrikdymą priteisiama iki 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-200/2010, 2K-644/2012, 2K-370/2013), tačiau išimtiniais atvejais, kai nukentėjęs asmuo itin ilgai gydosi stacionariai (pusmetį ir ilgiau), jam atliekama ne viena sudėtinga operacija, po kurių vis tiek išlieka liekamieji reiškiniai, minėta suma gali būti ir padvigubinama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-320/2009, 2K-386/2009). Paprastai tokiais atvejais nukentėjusieji patiria ne tik įvairius kaulų lūžius, bet ir galvos smegenų sukrėtimą, kitus gyvybei pavojingus sužalojimus.
9. Šiuo konkrečiu atveju nusikalstamais apelianto veiksmais žala buvo padaryta nukentėjusiojo – mažamečio sūnaus – sveikatai. Kolegijai nekyla abejonių, kad dėl aktualios nusikalstamos veikos nukentėjusysis A. R. dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo patyrė neigiamas pasekmes – fizinį skausmą, nepatogumus ir pan. Byloje esančios 2017 m. rugpjūčio 11 d. Specialisto išvados Nr. G 1384/2017(03) duomenimis, A. R. nustatytas dešinio skruosto sumušimas su minkštųjų audinių patinimu, poodine kraujosruva; sužalojimas padarytas paveikus skruostą kietu buku daiktu vienu traumuojančiu poveikiu (t. 2, b. l. 11). 2018 m. balandžio 12 – birželio 6 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-78/2018 A. R. konstatuotas praeinantis psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl byloje tiriamų įvykių; reakcijos į stresą simptomai išryškėjo po įvykio, palaipsniui mažėjantys, tačiau išliekantys iki dabar.
10. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytų aplinkybių visumą, taip pat remdamasi teismų praktika dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo už nesunkų sveikatos sutrikdymą, daro išvadą, kad nukentėjusiojo A. R. atstovės pagal įstatymą R. R. prašoma priteisti sūnui neturtinės žalos atlyginimo suma šiuo konkrečiu atveju yra neadekvati aptartoms pasekmėms nukentėjusiojo fizinei ir psichinei sveikatai. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, jog A. R. nustatytas sužalojimas nėra tokio sunkumo, kad turi esminę įtaką tolesniam jo gyvenimui (mokantis, bendraujant su bendraamžiais ir pan.) ar realiai lemia negrįžtamų labiau psichinės sveikatos pokyčių grėsmę. Žalos atlyginimo instituto esmė – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą fizinį, dvasinį skausmą ir kitus emocinius išgyvenimus, o ne sudaryti sąlygas nukentėjusiai šaliai pasipelnyti. Civiliniai teisiniai ginčai dėl apelianto ir R. R. santuokos nutraukimo vyksta nuo 2017 m. spalio mėnesio, tačiau ši aplinkybė savaime neleidžia manyti, jog R. R. baudžiamojoje byloje pareiškė nepagrįstą civilinį ieškinį ar siekia nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo priteisimo iš apelianto sūnui (t. 1, b. l. 47). Todėl iš apelianto nukentėjusiajam priteista 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma, vadovaujantis minėtais kriterijais, teismų praktika, taip pat sąžiningumo, teisingumo, protingumo principais, mažintina iki 1 000 Eur. Tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma užtikrins nuteistojo ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, kompensuos pastarojo dvasinius išgyvenimus, patirtus nepatogumus.
11. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamu nuosprendžiu netinkamai išspręstas nuteistajam inkriminuotų veikų kvalifikavimo klausimas, priteista per didelė nukentėjusiajam neturtinės žalos atlyginimo suma, todėl apelianto skundas tenkintinas iš dalies, o apylinkės teismo nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 1, 4 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. sausio 11 d. nuosprendį pakeisti.
R. R. veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktų, BK 140 straipsnio 3 dalies į BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus ir paskirti 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, R. R. įpareigoti per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei vadovaujantis BK 72² straipsniu paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 12 (dvylika) mėnesių dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
Iš R. R. nukentėjusiajam A. R. priteistą 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą sumažinti iki 1 000 Eur.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.