Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-775-634/2015

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-12-04
Bylos Nr.: 1A-775-634/2015
Teisminio proceso Nr.: 1-20-9-00326-2014-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Giedrius Endriukaitis (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Evaldas Gražys
Nuteistasis: E. L.
Advokatai: Kęstutis Gudynas

Kategorijos

2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-775-634/2015

Teisėja Laima Lubauskienė Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00326-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 4 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Evaldo Gražio ir Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorei Gitanai Kaupei, nuteistajam E. L., jo gynėjui advokatui Kęstučiui Gudynui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. L. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendžio, kuriuo E. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 1 d. – 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Pritaikius BK 75 str. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje ir/ar tęsti darbą, per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį – neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nuo 22.00 val. iki 6.00 val. neišeiti iš namų, jei tai nesusiję su darbu.

E. L. pagal BK 233 str. 1 d. išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo darant šį nusikaltimą.

Iš E. L. priteisti 3861,54 eurai valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos už nukentėjusiojo gydymą.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo E. L. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. L. nuteistas už tai, kad 2013-07-14, apie 1 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., daugiabučio namo laiptinėje, veikdamas bendrai su N. N. (kuris dėl šios veikos 2014-06-13 nuteistas), prikibo prie triukšmavusio J. B. ir tyčia rankomis bei kojomis sudavė mažiausiai po penkis smūgius nukentėjusiajam J. B. į galvą ir kitas kūno vietas, taip bendrais veiksmais padarydami muštines žaizdas veide bei sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį galvos smegenų traumine liga, ūmiu periodu, vidutinio sunkumo forma, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinio galvos smegenų pusrutulio srityje, galvos smegenų sumušimu. Veika kvalifikuota pagal BK 135 str. 1 d.

E. L. taip pat buvo kaltinamas ir tuo kad, 2014 m. rugsėjo mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., prie S. S. namų, įkalbinėdamas S. S. Prienų r. apylinkės teisme liudytojo apklausos metu duoti parodymus, jog 2013-07-14, jis nukentėjusiojo J. B. bendrai veikdamas su N. N. nesužalojo ir į laiptinę įėjęs nebuvo, taip paveikė liudytoją S. S. ir šis apklausiamas liudytoju teisme, apklausos metu davė melagingus parodymus, tokiu būdu darė poveikį liudytojui S. S., siekdamas ikiteisminį tyrimą paveikti jam pačiam palankia linkme, tačiau dėl veikos, numatytos BK 233 str. 1 d., išteisintas.

Šalies argumentai

Nuteistasis E. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2015-06-25 nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 135 str. 1 d., ir šioje dalyje priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį, E. L. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skunde nurodo, kad jam inkriminuotos nusikalstamos veikos jis nepadarė, todėl savo kaltės nepripažino ir nepripažįsta. Kaltinime nurodyta dieną paprašytas S. S. automobiliu nuvežė S. S. ir N. N. į (duomenys neskelbtini)kaimą. Į namo laiptinę nėjo, stovėjo prie pat laiptinės durų. Į laiptinę įėjo N. N. ir S. S.. Smurto prieš J. B. nenaudojo. Teismas savo poziciją motyvavo nukentėjusiojo J. B., liudytojų O. G., Š. G., S. S., A. Č., A. S. pareigūnų I. B., V. M., E. K., nuteistojo N. N. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, įvykio vietos apžiūros duomenimis. Šie faktiniai duomenys neatspindi tikro įvykio mechanizmo, o juos vertindamas teismas padarė išvadas neatitinkančias tikrovės. Nukentėjusysis J. B. savo parodymuose teigė, kad sužalojimo aplinkybių neatsimenantis. Liudytojas S. S. ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio nagrinėjimo metu buvo nepilnametis, todėl šios kategorijos liudytojai apklausiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 186 str. nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad jaunesnį nei 18 metų liudytoją apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas, o tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo metu būtina pakartotinė jaunesnio kaip 18 metų liudytojo apklausa, juos paprastai apklausia tas pats asmuo, o jų apklausos metu gali būti daromas vaizdo ir garso įrašas. Šiuo atveju nepilnametis liudytojas S. S. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas keturis kartus. 2013-12-06 jį apklausė Prienų rajono PK tyrėja, 2014-03-06 ikiteisminio tyrimo teisėjas ir tą pačią dieną Prienų rajono PK tyrėja akistatos su J. N. metu bei 2014-11-05 vėl Prienų rajono PK tyrėja. Šių apklausų metu liudytojas davė skirtingus parodymus. Apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūnų S. S. nurodė, kad matė, kaip apeliantas kartu su J. N. sudavė smūgius nukentėjusiajam J. B.. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo nurodė, kad E. L. į namo laiptinę neįėjo ir jokio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo. Nurodė, kad atvažiavus prie namų, E. L. liko laukti, o jis su N. N. įėjo į laiptinę. Ten buvo J. B., kuris buvo girtas ir stovėjo atsirėmęs į laiptus, kadangi prieš tai J. B. buvo susimušęs su draugu ir dar su kažkokiu vyriškiu. Po N. N. smūgių J. B. nukrito ant laiptų. Kai J. B. nukrito, N. N. pora kartų jam spyrė, po to paėmęs už pažastų nutempė nuo laiptų žemyn Nagrinėjant bylą teisme, S. S. vėl patvirtino savo poziciją, kad E. L. smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nevartojo, į namo laiptinę nebuvo įėjęs. Mano, jog netikėti S. S. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui bei teisme nėra jokio pagrindo, kadangi pats teismas konstatavo, kad „byloje nustatytos aplinkybės, kad liudytojas S. S. keitė parodymus, tačiau nenustatyta, kad tai padarė įkalbėtas E. L. Tai reiškia, kad niekas liudytojo neįtakojo duoti tokius parodymus teisme ir tai yra jo apsisprendimas. Kyla klausimas, kodėl į apklausos procesą įsitraukus ikiteisminio tyrimo darbuotojams, S. S. parodymai tapdavo palankūs kaltinimo pusei.

Nurodo, kad priimdamas sprendimą S. S. ikiteisminiame tyrime duotus parodymus laikyti teisingais, teismas pažeidė BPK 20 str. 4 d. įtvirtintą nuostatą, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais, teigdamas prioritetą ikiteisminio tyrimo metu duotiems S. S. parodymams, privalėjo teisiškai motyvuoti savo poziciją. To nebuvo padaryta, todėl visiškai aišku, kad parodymai, gauti ikiteisminio tyrimo metu, yra prieštaraujantys įstatymui ir jais remtis motyvuojant apkaltinamąjį nuosprendį yra neteisėta. BPK 186 str. nuostatos neleidžia nei ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nei prokurorui apklausti nepilnametį kaip liudytoją. Šioje situacijoje teisiškai nepagrįsta vadovautis policijos pareigūnių, vykdžiusių nepilnamečio liudytojo apklausą, parodymais, kadangi buvo pažeisti baudžiamojo proceso reikalavimai ir pareigūnai yra suinteresuoti bylos baigtimi.

Teigia, kad niekuo nepagrįstas teismo teiginys, kad S. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme prieštarauja kitų liudytojų – O. G., Š. G., A. Č. parodymams apie tai, kad neva apeliantas kartu su N. N. ir S. S. įėjo į laiptinę ir buvo įvykio dalyvis. Šie liudytojai nebuvo tiesioginiai įvykio laiptinėje stebėtojai ir apie sužalojimo padarymo mechanizmą, t. y, ar buvo suduoti smūgiai nukentėjusiajam, kas juos sudavė, kaip elgėsi nukentėjusysis, nežino.

Žemesnės instancijos teismas

Liudytojas Š. G. buvo nepilnametis, todėl jo apklausa taip pat turėjo būti atliekama vadovaujantis BPK 186 str. normomis. Teisme Š. G. parodė, kad J. B. pas juos į butą atėjo su draugu, po to prisijungė A. S.. O. G. išvarius J. B., jo draugą ir A. S., girdėjo triukšmą laiptinėje, o po pusvalandžio beldęs į duris J. B., kažką nerišliai kalbėjo. Po poros valandų vėl beldė J. B., todėl paskambino S. S.. Teismo posėdyje taip pat buvo pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu policijos pareigūnams duoti Š. G. parodymai, kuriuose minima, kad matęs J. B. miegantį laiptinėje, atvažiavus apeliantui ir kartu su juo buvusiems asmenims, girdėjęs bildesį laiptinėje. Pastarieji parodymai įrodomosios reikšmės negali turėti dėl teisinio jų statuso, t. y. neatitikimo įrodymų leistinumo principui, be to, jie taip ir neatskleidžia pagrindinio klausimo, t. y. kas mušė J. B. ir dėl ko jam padaryti sužalojimai.

Apklaustas N. N. teisme aiškino, kad gerai neprisimenąs kas vyko tą dieną. Teismas rėmėsi N. N. parodymais duotais ikiteisminiame tyrime, akistatos metu su E. L. bei vadovavosi ta aplinkybe, kad N. N. atžvilgiu 2014-06-13 Prienų rajono apylinkės teismas dėl šio veikos priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, N. N. atlieka bausmę. Teismas teigė, kad iš šioje byloje nustatyta, kad apeliantas kartu su N. N. sudavė ne daugiau penkis smūgius nukentėjusiajam J. B.. Ši aplinkybė nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, taip pat nepatvirtinta ir liudytojų, kurie nebūtų suinteresuoti šios bylos baigtimi, parodymais.

Nagrinėjant bylą teisme suduotų smūgių skaičius iš viso nebuvo minimas, o objektyvių įrodymų apie tai, kad J. B. suduoti smūgiai ir į kitas kūno vietas, nėra. Pats N. N. apklaustas 2014-04-17 posėdyje teigė, kad jis sudavė keletą smūgių sėdinčiam nukentėjusiajam, po kurių J. B. parkrito. Ką darė S. S. nežinantis, kadangi buvo tamsu, o E. L. prie jo (N. N.) iš viso nebuvo. Teisme S. S. taip pat teigė, kad E. L. nebuvo namo laiptinėje ir jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė. Teismui nekilo klausimų, kodėl N. N. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme taip tiksliai apibudino neva suduotų smūgių skaičių bei E. L. veiksmus, nors laiptinėje buvo tamsu ir jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau šiuos parodymus jis vėliau paneigė.

Skundo autoriaus nuomone, teismas visiškai netinkamai įvertino specialisto išvadą, neatkreipė dėmesio į išvadų netikslumą ir neatitikimą faktinei situacijai. Šioje išvadoje nurodyta, kad be trauminės galvos smegenų ligos J. B. padarytos muštinės žaizdos veide kieto buko daikto poveikyje. Tačiau kitame išvados punkte teigiama, kad atsakyti kelių smūgių poveikyje padaryti sužalojimai ekspertas neturi galimybės, kadangi nukentėjusysis teismo medicininei apžiūrai neatvyko, o pateiktoje medicininėje dokumentacijoje sužalojimai detaliai neaprašyti. Aprašomoje akto dalyje kiti sužalojimai nėra aprašyti, jų lokalizacija nenustatyta. Tai reiškia, kad mediciniškai pagrįstų dokumentų ir tuo pačiu objektyvių įrodymų apie kitus sužalojimus, išskyrus galvos smegenų traumą, nėra. Mediciniškais duomenimis nepatvirtinti N. N. teiginiai apie jo J. B. suduotus smūgius, todėl teismo išvada, kad „Smūgiai J. B. buvo suduoti į įvairias kūno vietas ir į galvos sritį..., ...sužalojimas galėjo būti padarytas ir kelių trauminių poveikių pasėkoje“ yra neteisinga. Tokių teiginių specialisto išvadoje nėra, todėl šis vertinimas išeina už faktiniais duomenimis patvirtintų įrodinėjimo ribų. Reikšmingiausia teismo medicinos specialisto išvada apie tai, kad „sužalojimai galėjo būti padaryti tiek smūgiavimo būdu, tiek ir pačiam krentant ir atsitrenkiant į kietus bukus daiktus“. Nors teismas šią situaciją aprašė, tačiau ją analizavo išimtinai tik kaltinimo linkme. Iš bylos duomenų matyti, kad J. B. vartojo alkoholinius gėrimus O. G. bute kartu su A. S.. Nepilnametis liudytojas Š. G. teisme patvirtino, kad kartu buvo ir dar kažkoks nenustatytas asmuo. A. S. parodymais, kartu gėrė O. G. sugyventinis, kuris byloje neapklaustas. O. G. ir A. S. parodė, kad po kurio laiko jie buvo išvaryti iš buto ir name laiptinėje girdėjosi triukšmas, A. S. šauksmai, po to J. B. spardė į O. G. buto duris. Liudytoja D. D. parodė, kad girdėjusi namo antrame aukšte šaukiantį A. S., prasidariusi duris mačiusi A. S. ir J. B.. Visų šių liudytojų teigimu, apeliantas su draugais atvažiavo gal po valandos. Tai reiškia, kad J. B. būdamas girtas ir esant konfliktinei situacijai tiek su A. S., tiek galimai su nenustatytais ir neapklaustais asmenimis, tamsioje antro aukšto laiptinėje turėjo prievartinių kontaktų. Atsižvelgdamas į teismo medicinos specialisto išvadą neatmestina versija apie tai, kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas ir kitų asmenų bei pats kristi ir atsitrenkti į kietus, bukus daiktus. Pats N. N. teisme teigė, kad kai jie atėjo į laiptinę, J. B. sėdėjo ant laiptų. Šie duomenys teismo visiškai nenagrinėti. Iš to galima išvada, kad prieš N. N. suduodant smūgius nukentėjusiajam ir jam parkrintant ant laiptų, J. B. jau buvo patyręs galvos smegenų traumą. Šiai išvadai neprieštarauja teismo medicininiai duomenys, o ją paneigiančių įrodymų nėra. Be to ši teismo medicinos specialisto išvada neatsako į klausimą kuo padarytas sužalojimas, tik nurodo, kad galvos smegenų sužalojimas galėjo būti padarytas smūgiavimo būdu. Nustatant sužalojimo mechanizmą svarbu išsiaiškinti ir nusikaltimo įrankį. Iš faktinių baudžiamosios bylos duomenų matyti kad nei N. N., nei S. S., nei juo labiau apeliantas įvykio vietoje neturėjo jokių kietų daiktų. N. N. teigė, kad jis sudavė smūgius nukentėjusiajam rankomis. Dėl to kyla abejonė, ar nukentėjusiojo galvos smegenų dešinio pusrutulio srityje padarytam sužalojimui pakako tokio trauminio poveikio. Į šį klausimą atsakymo byloje nėra, todėl teisiškai nepagrįstas tvirtinimas, kad sužalojimas galėjo būti padarytas smūgiuojant byloje nustatytomis aplinkybėmis. Mano, kad aukščiau išdėstytos abejonės teismo nepaneigtos, todėl nebuvo teisinio pagrindo veiką kvalifikuoti pagal BK 135 str. 1 d. ir dėl to priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Teismas apibūdindamas E. L. veikos subjektyvinę pusę nurodė, kad jis veikė neapibrėžta tyčia, t. y., pagal byloje nustatytas aplinkybes abu bendrininkai, vienu metu smurtaudami prieš nukentėjusįjį veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, jie numatė savo bendrų veiksmų įvairias pasekmes. Kaltinamojo E. L. tyčia apėmė ir kilusius padarinius, t. y. sunkų nukentėjusiojo J. B. sveikatos sutrikdymą. Tokiu atveju visi kaltinamieji atsako už bendrais veiksmais sukeltus padarinius. Nors konstatuoti sužalojimai kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu galėjo būti padaryti ir pačiam krentant, tačiau abu bendrininkai suvokė, kad nukentėjusiajam smūgius suduodami laiptinėje, kurioje buvo tamsu, kad nuo smūgių asmuo gali nukristi ne tik ant grindų, bet ir pačių laiptų pakopų“. Visą šią situaciją teismas apibudino kaip tyčią sužaloti nukentėjusįjį, „nors ir nesiekiant sunkių (realiai, atsiradusių) pasekmių“ bei „abejingumą galimų padarinių atsiradimui“. Taip teigdamas, teismas prieštarauja pats sau ir įvardija baudžiamojoje teisėje neįmanomą situaciją – kaltininkas suvokia, kad jo veiksmai gali sukelti neigiamas pasekmes ir tuo pačiu jų atžvilgiu demonstruojamas visiškas abejingumas. Teismo išvada, kad „kaltinamieji veikė kryptingai, turėdami tyčią sužaloti nukentėjusį, nors nesiekdami sunkių (realiai atsiradusių ) pasekmių“ reiškia, kad menamuose veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 135 str. 1 d. sudėties, kadangi nėra subjektyviosios jos pusės.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė palikti Prienų rajono apylinkės teismo 2015-06-25 nuosprendį nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis E. L. neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką numatytą BK 135 str. 1 d., ginčija byloje atliktą įrodymų vertinimą, nesutinka su teismo išvadomis dėl jo kaltės.

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu gautų duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 str. 2 d. Įrodymus teismas privalo vertinti laikydamasis BPK 20 str. 5 d. nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, tai yra juos vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais remdamasis atmetė kitus įrodymus. Visi byloje esantys duomenys, nepažeidžiant BPK 20 str. reikalavimų, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti visų byloje objektyviai nustatytų aplinkybių kontekste. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, ir su jomis sutinka. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. reikalavimus, konstatuotina, kad vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymo nuostatoms.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio E. L. neneigia, kad kaltinime nurodytą dieną paprašytas S. S. automobiliu nuvežė S. S. ir N. N. į (duomenys neskelbtini) kaimą, tačiau į namo laiptinę nėjo, stovėjo prie durų. Tapačias aplinkybes E. L. nurodė ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, jog į laiptinę įėjęs nebuvo, stovėjo prie laiptinės įėjimo vieno metro atstumu (t. 2, b. l. 103). Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu 2014-07-02 E. L. nurodė, kad jis liko kieme prie automobilio (t. 1, b. l. 106), 2014-09-05 akistatos su N. N. metu tvirtino, kad buvo įėjęs į namo pirmo aukšto aikštelę (t. 1, b. l. 86), įtariamojo 2014-11-10 apklausos metu teigė, jog buvo prie įėjimo į namą pirmo aukšto aikštelėje (t. 1, b. l. 110). Tokie nuteistojo parodymai, kurie nesutampa tarpusavyje, negali būti laikomi nuosekliais, priešingai kelia pagrįstų abejonių jų objektyvumu. Įvertinus tai, kad E. L. yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, jo parodymų patikimumas vertintinas kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentų visumoje analizuojant faktines įvykių aplinkybes remiantis baudžiamosios bylos medžiagos duomenimis nustatyta, kad liudytoja O. G. apklausta pirmosios instancijos teisme aiškiai nurodė, kad iš atvažiavusio automobilio išlipo trys asmenys, vienas jų buvo S. S., ir visi trys įlėkė į laiptinę (t. 2, b. l. 14-15). Analogiškas aplinkybes liudytoja O. G. nurodė ir apklausos 2014-03-20 ikiteisminio tyrimo metu, jog visi trys vyriškiai įėjo į laiptinę, matė kaip vaikinai, tarp kurių buvo S. S., lipa į antrą aukštą (t. 1, b. l. 54). Liudytoja A. Č. parodė nieko nemačiusi, ką sakė ikiteisminio tyrimo metu nepamenanti, tačiau tuomet davė teisingus parodymus, kadangi įvykius prisiminė geriau (t. 2, b. l. 19-20). Liudytojas Š. G. nurodė nepamenantis, jog būtų sakęs tyrėjai, kad iš automobilio išlipo trys vyrai (t. 2, b. l. 15-17). Liudytojas S. S. pirmosios instancijos teisme aiškino, kad E. L. liko automobilyje. Anksčiau davė kitokius parodymus, nes manė, kad (duomenys neskelbtini) nesuras (t. 2, b. l. 17-18). N. N. teigimu, atvykus jis su S. nuėjo į laiptinę, E. buvo prie automobilio. Jis nematė, kad (duomenys neskelbtini) būtų įėjęs į laiptinę. Jam yra sušlubavusi atmintis, nes neseniai buvo sumuštas, patyrė galvos traumą. Prašo vadovautis anksčiau duotais parodymais (t. 2, b. l. 87-89).

Akivaizdu, kad parodymai dėl E. L. buvimo laiptinėje, kur buvo sužalotas nukentėjusysis yra prieštaringi. BPK 276 str. 4 d. numatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013, 2K-362/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis BPK 276 str. 4 d. nuostatomis, pagrįstai ir teisėtai esamiems byloje įrodymams patikrinti pagarsino liudytojų A. Č., Š. G., S. S., N. N. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Iš 2013-11-15, 2013-09-16 liudytojos A. Č. apklausos protokolų matyti, jog A. Č. nurodė, kad tamsios spalvos automobiliu į kiemą atvažiavo trys vyriškiai, vaikinai įėjo į laiptinę (t. 1, b. l. 43, 44). Liudytojas Š. G. 2013-11-22 apklausos metu taip pat nurodė matęs, jog iš automobilio išlipo trys vyriškiai, iš kurių vienas buvo S. S., matė, kad jie trise įėjo į laiptinę (t. 1, b. l. 46). Gretinant aukščiau minėtų liudytojų parodymus ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pagrįstai konstatuota, jog Š. G. parodymai ikiteisminio tyrimo metu yra išsamesni, kadangi duoti praėjus neilgam laiko tarpui po įvykio, o teisiamojo posėdžio metu 2015-01-30 pastarasis visų aplinkybių negalėjo prisiminti. Tuo tarpu liudytojos A. Č. parodymai teisiamojo posėdžio metu apie tai, jog ji nieko nematė negali būti laikomi objektyviais, kadangi jos dukra G. Č. ir E. L. nuo 2014 m. vasaros, t. y. jau po nagrinėjamų įvykių, pradėjo gyventi kartu, todėl tokie jos parodymai įtakoti siekio nepakenkti dukros draugui. Nepaisant to, A. Č. patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu geriau prisiminė įvykio aplinkybes, kur aiškiai nurodė, jog į laiptinę įėjo trys asmenys. Liudytojas S. S. pirminės 2013-12-06 apklausos ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad visi trys išlipo iš automobilio ir įėjo į laiptinę, kur pamatė J. B. (t. 1, b. l. 55). 2014-11-05 S. S. nurodė, jog pirminės apklausos metu teikti parodymai yra teisingi. Paaiškino, kad pakeisti parodymus, jog (duomenys neskelbtini) nebuvo užėjęs į laiptinę draugiškai paprašė pats (duomenys neskelbtini), todėl jis sutiko jam padėti. Ikiteisminio tyrimo teisėjui 2014-10-14 duoti parodymai nėra teisingi (t. 1, b. l. 62). Nagrinėjant bylą apylinkės teisme, S. S. aiškindamas parodymų keitimo priežastį nurodė „manęs, jog (duomenys neskelbtini) nesuras“. Tokie paaiškinimai negali būti laikomi logiškais ir įtikinamas, paaiškinančiais parodymų keitimo priežastis. Net ir nustačius „(duomenys neskelbtini)“ tapatybę, S. S. patvirtino, kad jo pirminiai parodymai apie tai, kad E. L. buvo laiptinėje ir veikė kartu su N. N. yra teisingi (t. 1, b. l. 62). Teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo apklausta pareigūnė E. K., kuri dirba Prienų rajono policijos komisariate prevencijos poskyryje su nepilnamečiais vaikais. Ji nurodė, jog jai teko lankytis pas S. S., jos buvo pasiteirauta dėl atsakomybės už melavimą teisme, S. S. jai patvirtino, jog pirma apklausa buvo teisinga (t. 2, b. l. 51-52). Liudytoja V. M., kuri dirba Prienų rajono policijos komisariate tyrėja, nurodė kalbėjusi su S. ir jo motina kodėl šis pakeitė parodymus ir S. S. jai paaiškino, kad nenorėjo pakenkti draugui E., nes šis jo paprašė. Paskutinėje apklausoje jis patvirtino, kad nekeičia savo pirminių parodymų ir prašo jais vadovautis (t. 2, b. l. 52-53). Liudytoja I. B. nurodė, kad dirba Prienų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriuje, dalyvavo 2 apklausose (2013-12-06, 2014-03-06), kuriose buvo apklaustas S. S.. Jokio spaudimo ar įtakos S. S. niekas nedarė. Duodamas parodymus jis kalbėjo rišliai, savo noru papasakojo ką prisiminė, neatrodė, kad jis fantazuotų (t. 2, b. l. 18-19). Priešingai nuteistojo skunde išdėstytai pozicijai, byloje nėra duomenų dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovės suinteresuotumo bylos baigtimi, tokie deklaratyvaus pobūdžio argumentai nesudaro pagrindo abejoti savo tarnybines pareigas atlikusių asmenų parodymų patikimumu. BPK 276 str. 4 d. aiškiai reglamentuoja, jog apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog S. S. pirminiai parodymai apie tai, jog visi trys asmenys išlipo iš automobilio ir įėjo į laiptinę atitinka faktinę įvykių eigą. Tuo tarpu N. N. nors ir nurodė nematęs, kad (duomenys neskelbtini) būtų įėjęs į laiptinę, tačiau prašė vadovautis jo ankstesniais parodymais, kadangi jam yra sušlubavusi atmintis, neseniai yra patyręs galvos traumą. Minėtas aplinkybes patvirtina byloje esantis medicininis pažymėjimas (t. 2, b. l. 39). Kaip matyti iš N. N. apklausų ikiteisminio tyrimo metu 2013-12-06, 2014-03-03, 2014-03-12 ir 2014-09-05 akistatos su E. L. metu jis nuosekliai teigė, jog laiptinėje buvo kartu su (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 67, 69, 71, 86-87). Tokiu būdu netikėti nuosekliais N. N. parodymais ikiteisminio tyrimo metu, įvertinus tai, kad pastarojo parodymai pirmosios instancijos teisme gali būti įtakoti sveikatos problemų (patirtos galvos smegenų traumos), todėl reali įvykių eiga gali būti iškreipta, nėra pagrindo. N. N. yra nuteistas dėl tos pačios veikos padarymo prieš J. B. dar 2014-06-13 Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, o akistata tarp jo ir E. L., kurios metu jis teigė laiptinėje buvus ir E. L., atlikta 2014-09-05, t. y. jau įsiteisėjus jo atžvilgiu apkaltinamajam nuosprendžiui. Tokiu būdu darytina pagrįsta išvada, jog N. N. neturėjo jokio tikslo apkalbėti E. L., kadangi jo teisinei padėčiai tai įtakos neturi.

Taigi priešingai nei nurodoma skunde, byloje surinktų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, jog E. L. buvo įėjęs į namo laiptinę, kurioje buvo J. B. kartu su N. N. ir S. S., Šios aplinkybės neabejotinai nustatytos nuosekliais liudytojos O. G. parodymais tiek teisminio nagrinėjimo, tiek ikiteisminio tyrimo metu, jog trys asmenys įlėkė į laiptinę, tačiau tai nėra vieninteliai ir lemiami šią aplinkybę patvirtinantys įrodymai. Kaip nustatyta pirmosios instancijos teismas pagrįstai kitų bylos duomenų kontekste analizavo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų ir teisiamajame posėdyje perskaitytų liudytojų A. Č., Š. G., S. S. ir N. N. parodymų turinį iš kurio matyti, jog minėti asmenys taip pat patvirtino aplinkybes susijusias su trijų asmenų įėjimu į namo laiptinę.

Nors apeliantas kritiškai vertina liudytojų S. S., Š. G. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nurodydamas, jog šių asmenų parodymai neturi įrodomosios reikšmės, kadangi šie asmenys buvo nepilnamečiai, ir nesilaikant BPK 186 str. nustatytos tvarkos buvo apklausiami ne vieną kartą, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais skundo argumentais. BPK 186 str. 2 d. nurodyta, kad jaunesni kaip aštuoniolikos metų liudytojas ar nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą. Taigi ši BPK nuostata nėra imperatyvi, ji nedraudžia nepilnamečius liudytojus apklausti daugiau kaip vieną kartą. Pastebėtina, kad nepilnametis Š. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas tik vieną kartą – 2013-11-22. S. S. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas kelis kartus tikslinant įvykio aplinkybes pagal surinktus byloje įrodymus bei siekiant išsiaiškinti parodymų keitimo priežastis.

Bylos duomenys patvirtina, jog N. N. Prienų rajono apylinkės teismo 2014-06-13 nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas dėl J. B. sunkaus sveikatos sutrikdymo, kuriame konstatuota, jog jis veikė bendrai su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu vardu (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju nustačius, kad E. L. buvo namo laiptinėje nėra pagrindo abejoti, jog pastarasis taip pat smurtavo nukentėjusiojo atžvilgiu, ką iš esmės patvirtina tiek teisiamojo posėdžio, tiek ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų parodymų visuma. Liudytojas Š. G. teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad atvažiavus automobiliui girdėjo laiptinėje visokiausius daužymosi garsus (trepenimo, lentų spardymo). Mama jam sakė, kad spardo, ji buvo išėjusi į balkoną ir šaukė „Baikit ką darot“. Ryte išėjęs su mama pamatė J. B. nutemptą prie malkinių (t. 2, b. l. 16). Ikiteisminio tyrimo metu pastarasis detaliau nurodė, kad įėjus į laiptinę trims vyriškiams girdėjo bildesius, iš kurių suprato, kad atvažiavę vyriškiai muša (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 46). Liudytoja O. G. nors ir nurodžiusi, jog nežino kas vyko laiptinėje, tačiau matė kaip vaikinai ištempė J. B. iš laiptinės, B. gulėjo ant žemės, jam spyrė į nugarą, paskutinės apklausos metu davė detalesnius parodymus, kurių neginčija (t. 2, b. l. 14-15). Kaip matyti iš liudytojos parodymų 2014-03-20 ikiteisminio tyrimo metu ji aiškiai nurodė, mačiusi kaip vaikinai lipa į antrą aukštą, girdėjo triukšmą, smūgių sudavimo ar stumdymosi garsus. Pro balkoną matė, kad vaikinai ištempė J. B. iš laiptinės į kiemą, kažkuris iš vyriškių vieną kartą koja spyrė gulinčiam J. B. (t. 1, b. l. 54). Kaip nustatyta liudytojos A. Č. parodymai pirmosios instancijos teisme negali būti laikomi objektyviais, ji nurodė nieko nemačiusi, negirdėjusi iš esmės siekdama nepakenkti dukros draugui E. L.. Nepaisant to, patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus. Kolegija neturi pagrindo abejoti, kad ikiteisminio tyrimo metu teikti liudytojos parodymai realiai atspindi įvykių eigą, kadangi tuo metu liudytojos dukra nedraugavo su apeliantu, todėl liudytoja jo nepažinojo. Iš 2013-11-15, 2013-09-16 liudytojos A. Č. apklausos protokolų matyti, jog A. Č. nurodė, kad atvažiavus į kiemą tamsios spalvos automobiliui ir vyriškiams įėjus į laiptinę, girdėjosi triukšmas, mano, kad tie trys jaunuoliai mušė J., vėliau automobilis išvažiavo ir triukšmas nurimo (t. 1, b. l. 43, 44). Tuo tarpu N. N. tik pirmosios instancijos teisme iškėlė naują versiją, jog smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu jis atliko kartu S. S.. Tokie jo parodymai pagrįstai įvertinti kritiškai, kaip bandymas padėti išvengti E. L. baudžiamosios atsakomybės, pasinaudojant aplinkybe, jog S. S. yra miręs ir tokiu būdu bandant jį apkalbėti. Nepaisant to, N. N. teisinosi gerai įvykių aplinkybių nepamenąs, kadangi patyrė galvos traumą, tuo pačiu prašė vadovautis anksčiau teiktais parodymais. Šiuo atveju nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui N. N. parodymai ikiteisminio tyrimo metu nekelia jokių abejonių jų patikimumu. 2013-12-06, 2014-03-03, 2014-03-12 ir akistatos su E. L. 2014-09-05 apklausos protokolai patvirtina, jog pastarasis buvo nuoseklus, visų apklausų metu dėstė analogiškas aplinkybes, kad jis su (duomenys neskelbtini) bendrais veiksmais rankos kumščiais sudavė mažiausiai penkis smūgius J. B. į galvą, kitas kūno vietas. Sudavę smūgius kartu su (duomenys neskelbtini) paėmė vyriškį už rankų ir kojų ir ištempė iš laiptinės į kiemą, paliko gulėti prie ūkinio pastato (t. 1, b. l. 67, 69, 71, 86-87). Tai, kad S. S. nagrinėjant bylą apylinkės teisme nurodė, kad J. B. sumušė vienas N. N., kuris pastarąjį vienas ir ištempė iš laiptinės į kiemą iš esmės prieštarauja byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumai. Liudytojas V. S. parodė, kad iš sūnaus (duomenys neskelbtini) sužinojo, kad buvo sumuštas J. B., kad jį sumušė du vaikinai. Sūnus kalbėjo apie du asmenis (t. 2, b. l. 19). Liudytoja O. G. patvirtino, kad J. B. iš laiptinės ištempė du asmenys. Apylinkės teismas pagrįstai teisme dėstomų S. S. parodymų nevertino kaip patikimų. Tuo tarpu teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustos pareigūnės, vykdžiusios S. S. apklausą, bei Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė patvirtino, jog pirminių parodymų teikimo metu S. S. nebuvo daroma jokia įtaka, pastarasis nuosekliai dėstė visas įvykio aplinkybes, paaiškino, kad apklauso pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu pakeitė parodymus nenorėdamas pakenkti draugui, tačiau pripažino, kad pirminiai parodymai yra teisingi. Kaip matyti iš 2013-12-06 liudytojo apklausos protokolo, S. S. teigė, kad N. N. ir kitas vyriškis ((duomenys neskelbtini)) J. B. sudavė mažiausiai po penkis smūgius į įvairias kūno vietas. Vėliau jie ištempė J. B. iš laiptinės į kiemą, kur nutempė prie ūkinio pastato (t. 1, b. l. 55). 2014-11-05 apklausos metu S. S. patvirtino, jog pirminiai jo parodymai yra teisingi (t. 1, b. l. 62).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad aukščiau aptarti byloje esantys įrodymai neabejotinai patvirtina, kad E. L. kartu su N. N. smurtavo prieš nukentėjusįjį J. B., t. y. tyčia rankomis bei kojomis sudavė mažiausiai po penkis smūgius nukentėjusiajam J. B. į galvą ir kitas kūno vietas, taip bendrais veiksmais padarydami muštines žaizdas veide bei sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį galvos smegenų traumine liga, ūmiu periodu, vidutinio sunkumo forma, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinio galvos smegenų pusrutulio srityje, galvos smegenų sumušimu.

J. B. sužalojimo faktą betarpiškai patvirtina ir 2013-09-17 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto išvada Nr. G 949/13(06) (t. 1, b. l. 22-23). Joje konstatuota, kad J. B. galvos smegenų trauminė liga, ūmus periodas, vidutinio sunkumo forma, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinio galvos smegenų pusrutulio srityje, galvos smegenų sumušimas, muštinės žaizdos veide padaryta kieto buko daikto poveikyje galimai prie užduotyje nurodyto laiko ir aplinkybių. Tai, kad specialisto išvadoje nėra tiksliai įvardinta kelių smūgių poveikyje padaryti sužalojimai, nepaneigia J. B. konstatuoto sveikatos sutrikdymo masto. Nėra pagrindo sutikti su apelianto skundo argumentais, jog teismo išvada, kad sužalojimai galėjo būti padaryti kelių trauminių poveikių pasėkoje yra neteisinga. Iš specialisto L. U. paaiškinimo protokolo matyti, kad muštinės žaizdos veide galėjo būti padarytos ir kelių trauminių poveikių eigoje, tuo tarpu kraujo išsiliejimas dešinio galvos pusrutulio srityje galėjo būti padarytas dėl vieno trauminio poveikio (t. 1, b. l. 24). Tuo tarpu apeliantas ypač akcentuoja išvados 5 p., kuriame nurodyta, jog sužalojimai galėjo būti padaryti tiek smūgiavimo būdu, tiek pačiam krentant ir atsitrenkiant į kietus bukus daiktus. Akivaizdu, jog šis specialisto išvados punktas yra analizuojamojo pobūdžio, tokiu būdu neatmetant nei vienos aplinkybės galimai lėmusios kilusias pasekmes. Tačiau nagrinėjamos bylos kontekste pagrįstai konstatuota, jog J. B. nustatytą sveikatos sutrikdymo mąstą iš esmės lėmė E. L. ir N. N. atliktų smurtinių veiksmų visumą (mažiausiai penki smūgiai rankomis bei kojomis į galvą ir kitas kūno vietas). Apelianto skunde nepagrįstai keliamos abejonės ar smūgiavimas rankomis gali sukelti tokius padarinius, šias abejones iš esmės paneigia jau minėtas išvados 5 punktas nusakantis, kad sužalojimas galėjo būti padarytas smūgiavimo būdu. Nors E. L. ir toliau kelia versiją, jog J. B. galėjo būti sužalotas kitų asmenų bei pats kristi ir atsitrenkti, tačiau tokie nuteistojo skundo argumentai negali būti vertinami niekaip kitaip kaip tik pasitelkta gynybinė taktika, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo paneigta aplinkybė dėl galimai pašalinių asmenų veiksnių, lėmusių J. B. sveikatos sutrikdymą. O. G. ir Š. G. nurodytas aplinkybes apie tai, kad pas juos be J. B. ir A. S. buvo atėjęs dar vienas asmuo iš esmės paneigė tame pačiame name gyvenanti liudytoja D. D.. Minėta liudytoja nurodė mačiusi, kad pas O. G. J. B. atėjo vienas, vėliau atėjo ir A. S.. Laiptinėje taip pat matė J. B. ir A. S. (t. 2, b. l. 87). A. S. nei teisminio, nei ikiteisminio tyrimo metu taip pat neminėjo jokio pašalinio trečiojo asmens (t. 1, b. l. 45, t. 2, b. l. 50-51). Byloje apklaustų liudytojų O. G. ir Š. G. analizė leidžia teigti, jog nukentėjusysis iki S. S., E. L. ir N. N. atvykimo nebuvo sužalotas. Jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad J. B. galėjo būti sužalotas kitų asmenų, bylos medžiagoje nėra. Aplinkybės dėl galimo nukentėjusiojo pačio neatsargumo krentant ir susižalojant taip pat yra deklaratyvaus pobūdžio. N. N. aiškindamas faktinę įvykių eigą patvirtino, jog daugiausiai smūgių buvo suduota į galvą, vyriškis pats nuo laiptų nenukrito. Tuo tarpu iš S. S. parodymų visumos matyti, kad bendrininkai smūgius nukentėjusiajam sudavė į galvą bei kitas kūno vietas, J. B. nukrito per kelias laiptų pakopas, tačiau kokia padėtimi negali pasakyti. Šiuo atveju net ir darant prielaidą, kad J. B. krito nuo laiptų, akivaizdu, kad šis kritimas buvo įtakotas tiek E. L., tiek N. N. atliekamų smurtinio pobūdžio veiksmų, o ne paties nukentėjusiojo neatsargumo.

Priešingai nei skunde dėsto apeliantas, aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo prieštarauti pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl nuteistojo E. L. tyčios turinio ir jos kryptingumo. E. L. ir N. N., suduodami smūgius J. B. į įvairias kūno vietas, tame tarpe į svarbią gyvybei ir sveikatai vietą – galvą, suvokė, jog kelia pavojų šio sveikatai, numatė, kad gali jį sužaloti, ir vienodai norėjo bet kokių padarinių, taigi jie veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Nagrinėjamu atveju įvertinus kiekvieno nuteistojo padarytų veiksmų turinį (suduota mažiausiai po penkis smūgius į įvairias kūno vietas), nukentėjusiajam padarytų sužalojimų kiekį ir pobūdį (specialisto išvadoje konstatuotas pagrindinis sužalojimas nukentėjusiajam padarytas galvoje – žmogaus gyvybei ir sveikatai itin svarbioje kūno dalyje), elgesį po nusikalstamų veiksmų (ištempė nukentėjusįjį iš laiptinės ir paliko gulėti lauke šalia ūkinio pastato) pagrįstai konstatuota, jog E. L. ir N. N., kėsindamiesi į nukentėjusiojo sveikatą, suprato, kad kelia pavojų tiek jo sveikatai, tiek gyvybei, numatė pasekmes, tačiau jų savo sąmonėje veikos metu nedetalizavo. Normalaus psichinio ir socialinio išsivystymo žmogus, suduodamas smūgius asmeniui į gyvybiškai svarbią kūno vietą, suvokia, kad jo veiksmai pavojingi žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tiesioginės neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas atsako už veikos padarinius. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas teisingai atskleidė E. L. tyčios turinį, o veiką pagrįstai kvalifikavo pagal kilusius padarinius, t. y. kaip sunkų sveikatos sutrikdymą (BK 135 str. 1 d.).

Apibendrinant konstatuotina, kad nuteistojo E. L. kaltė įrodyta liudytojų O. G., Š. G., V. S., A. Č., A. S., parodymais, specialisto išvada, apžiūros protokolais. Teismas remiasi šių liudytojų parodymais, kadangi proceso metu jie buvo nuoseklūs, savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytojai patvirtino bylą nagrinėjant teisme. Liudytojų V. M., I. B. parodymai patvirtina, kad S. S. ikiteisminio tyrimo metu E. L. nurodė kaip asmenį, sumušusį nukentėjusįjį, bei prašiusį liudytojo duoti jam palankius parodymus teisme. Liudytojų N. N. bei S. S. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme ir teisinantys E. L., atmetami kaip nepatikimi, kadangi šie asmenys proceso metu davė nenuoseklius parodymus. Šie jų parodymai prieštarauja tiek aukščiau minėtų liudytojų parodymams, tiek jų pačių parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu. Liudytojų V. M., I. B. parodymai paaiškina, kodėl S. S. keitė parodymus (padėti E. L. išvengti atsakomybės), tuo tarpu paties S. S. nurodytos parodymų keitimo priežastys (apkalbėjo E. L., nes galvojo, kad jo nesuras) yra nelogiškos ir neįtikinamos. Kaltinamojo E. L. parodymai taip pat atmetami kaip prieštaraujantys byloje surinktų įrodymų visumai.

Esant nustatytoms aplinkybėms kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo E. L. kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo, apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir daryti priešingas išvadas, negu padarė apylinkės teismas. Nuteistąjį E. L. išteisinti ar kitokiu būdu keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo E. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Giedrius EndriukaitisTeisėjai Evaldas GražysAlgirdas Jaliniauskas