Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Kazio Kailiūno,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Montblanc-Simplo GmbH apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-183-54/2006 pagal ieškovo Montblanc-Simplo GmbH ieškinį atsakovui Zaklady Tytoniowe w Liubline SA, tretysis asmuo Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, dėl prekių ženklo MONTBLANC, reg. Nr. 13604, pripažinimo plačiai žinomu, Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus 2005 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 2Ap-760 panaikinimo ir prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas Montblanc-Simplo GmbH kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Zaklady Tytoniowe w Liublinie SA dėl ieškovo prekių ženklo MONTBLANC, reg. Nr. 13604 pripažinimo plačiai žinomu, Valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus 2005 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 2Ap-760 panaikinimo ir atsakovo prekių ženklo MONT BLANK registracijos Nr.47237 pripažinimo negaliojančia (t. 1, b. l. 22).

Ieškovas nurodė, kad jis yra kelių prekių ženklų MONTBLANC savininkas Lietuvoje: 1) MONTBLANC (kirilica) reg. Nr. 13603, prioritetas nuo 1996 m. spalio 26 d., registruotas 16 klasės prekėms; 2) MONTBLANC, fig., reg. Nr. 13604, prioritetas nuo 1965 m. gruodžio 9 d., registruotas 16 klasės prekėms; 3) MONT BLANC, fig., reg. Nr. 46826, prioritetas nuo 2002 m. gegužės 16 d., registruotas 3, 9, 14, 18 klasių prekėms; 4) MONTBLANC tarpt. reg. Nr. 710391, prioritetas nuo 1998 m. spalio 14 d., registruotas 25 klasės prekėms; 5) MONT BLANC, fig., CMT reg. No. 2508380, paraiška paduota 2001 m. gruodžio 19 d., 6, 8, 9, 21, 25 klasių prekėms, o taip pat ir 34 klasės prekėms ,,pypkės, peleninės (ne brangiųjų metalų), cigarečių ir cigarų laikikliai (ne iš brangiųjų metalų), pypkių valikliai, pypkių stoveliai, tabakinės, tabako talpyklos (ne iš brangiųjų metalų), cigarų apipjaustymo įtaisai, cigarų ir cigarečių dėžutės (ne iš brangiųjų metalų, žiebtuvėliai rūkantiesiems (ne iš brangiųjų metalų), ir kitos prekės rūkantiesiems ne iš brangiųjų metalų“.

Atsakovas 2002 m. birželio 27 d. padavė paraišką Valstybiniam patentų biurui (toliau VPB) registruoti prekių ženklą MONT BLANC 34 klasės prekėms ,,cigaretės, tabakas“ žymėti, o šio prekių ženklo registracija buvo paskelbta Valstybinio patentų biuro 2004 m. sausio 26 d. biuletenyje Nr. 2004/01. Ieškovas dėl to Valstybiniam patentų biurui pateikė protestą (Prekių ženklų įstatymo 7 str. 1 d. 3 p., 7 str. 3 d.), tačiau VPB Apeliacinis skyrius 2005 m. vasario 8 d. sprendimu Nr.A-760 šį protestą atmetė (t. 1, b. l. 72-74). Ieškovo nuomone, toks VPB Apeliacinio skyriaus sprendimas nepagrįstas, priimtas tinkamai neištyrus visų pateiktų įrodymų, todėl turi būti panaikintas, o atsakovo prekių ženklo registracija pripažintina negaliojančia.

Šiuos teiginius ieškovas grindė nurodydamas, jog atsakovo ženklas yra klaidinamai panašus į ieškovo plačiai žinomus prekių ženklus, o atsakovas, paduodamas paraišką registruoti ginčo prekių ženklą, turėjo nesąžiningų ketinimų, nes siekė pasinaudoti seniai ir plačiai naudojamais, gerą reputaciją turinčiais ieškovo prekių ženklais. Atsakovo nesąžiningumą įrodo ir tai, jog ieškovas yra įregistravęs Europos Bendrijos prekių ženklą MONT BLANC (EU 00250830), taip pat ir 34 klasės prekėms ,,pypkės, peleninės (ne brangiųjų metalų), cigarečių ir cigarų laikikliai (ne iš brangiųjų metalų), pypkių valikliai, pypkių stoveliai, tabakinės, tabako talpyklos ir pan.“ Tuo tarpu atsakovas taip pat įregistravo prekių ženklą 34 klasės prekėms žymėti, todėl vartotojai atsakovo ženklą susietų su ieškovo prekių ženklu. Ieškovas naudojo ginčo ženklą šioms prekėms žymėti jau tada, kai atsakovas Lenkijoje pateikė paraiškas savo ženklui įregistruoti.

Be to, ieškovas prašė pripažinti jo prekių ženklą MONTBLANC, reg. Nr.13604 plačiai žinomu (Prekių ženklų įstatymo 9 str.), o atsakovo ginčo prekių ženklo registraciją pripažinti negaliojančia, nes šis ženklas vizualiai panašus, o fonetiškai bei semantiškai tapatus plačiai žinomam ieškovo prekių ženklui (Prekių ženklų įstatymo 7 str. 1 d. 3 p., Paryžiaus konvencijos 6bis str.).

Atsakovas Zaklady Tytoniowe w Liublinie SA su pareikštu ieškiniu nesutiko (t. 2, b. l. 1). Nurodė, kad tris iš ieškovo Lietuvoje registruotų prekių ženklų vienija ir jungia tik tai, kad nepriklausomai nuo kelių dešimtmečių ar tik keleto metų prioritetų, nė vienas iš jų nėra registruotas tabako prekėms žymėti ir neturi nieko bendra su atsakovo gaminamais tabako gaminiais. Seniausieji atsakovo prekių ženklai buvo skirti kanceliarinėms prekėms žymėti. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų apie savo ženklų platų žinomumą tarp Lietuvos vartotojų.

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Ieškovo reikalavimą pripažinti prekės ženklą MONTBLANC, reg. Nr.13604 plačiai žinomu teismas atmetė nurodydamas, jog nors ieškovo prekių ženklai yra reklamuojami kai kuriose užsienio valstybėse, tačiau ši informacija nepasiekia Lietuvos vartotojo tokiu mastu, kad taptų gerai žinoma tam tikrai jų grupei. Teismas pripažino, jog ieškovo prekių ženklo reklamavimo rezultatai bei naudojimo apimtys ir trukmė neįrodo jo pakankamai gero žinomumo Lietuvos Respublikoje 2002 m. birželio 27 dienai (atsakovo paraiškos padavimas).

Teismas atmetė ieškovo argumentus, jog atsakovas padavė paraišką įregistruoti ginčo prekės ženklą turėdamas nesąžiningų ketinimų (Prekių ženklų įstatymo 7 str. 3 d.) ir atmetė reikalavimą panaikinti VPB Apeliacinio skyriaus sprendimą. Spręsdamas šį klausimą teismas atsižvelgė į Vidaus rinkos harmonizavimo tarnybos (prekių ženklai ir dizainas) parengtą ,,Nesąžiningų ketinimų studiją“, pagal kurią paraiška paprastai laikoma paduota turtint nesąžiningų ketinimų esant dviem aplinkybėms: pirma, jei pareiškėjui turėjo ar galėjo būti žinoma apie ankstesnį tapatų ar panašų ženklą, antra, esant nesąžiningam ketinimų pobūdžiui. Teismas sprendė, kad pareikšdamas prašymą registruoti ginčo prekių ženklą Lietuvoje, atsakovas žinojo ar galėjo žinoti apie ieškovo įregistruotus prekių ženklus, tačiau atsakovas savo prekių ženklą siekė įregistruoti visiškai kitoms prekėms ar paslaugoms, nei buvo įregistravęs ieškovas. Teismas nurodė, kad atsakovo paraiškos padavimo metu, ieškovui priklausė ir Europos Bendrijos prekės ženklas, reg. Nr. 2508380, be kitų, skirtas žymėti ir 34 klasės prekėms, tačiau Bendrijos prekių ženklų registras Lietuvoje dar negaliojo. Atsižvelgdamas į tai teismas atmetė argumentus, kad atsakovas siekė pasinaudoti gera ieškovo prekių reputacija Lietuvoje, nurodydamas, jog ieškovo prekės yra prabangos prekės, prieinamos siauram ratui Lietuvos vartotojų, bei sprendė, kad atsakovo prekių ženklo registracija Lietuvoje nesutrukdys ieškovui vystyti savo veiklos, nepakenks geram prekės vardui, nes šių prekių vartotojai yra skirtingi.

Apeliaciniu skundu ieškovas Montblanc-Simplo GmbH prašo teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti (PŽĮ 7 str. 3 d., 7 str. 1 d. 4 p.). Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

Teismas nepagrįstai nurodė, kad norint pripažinti prekių ženklą plačiai žinomu, jo naudojimas ar reklamavimas turi būti plataus masto (teritorinis aspektas) ir ilgalaikis (laiko aspektas). Tokio reikalavimo nenumato nei PŽĮ, nei Paryžiaus Sąjungos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos Generalinės asamblėjos 1999 m. priimta bendroji rekomendacija dėl nuostatų, reglamentuojančių plačiai žinomų ženklų apsaugą.Teismas nepagrįstai nepripažino apelianto prekių ženklo plačiai žinomu, nes šis ženklas atitinka bent keturis iš šešių pavyzdinių kriterijų, taikytinų sprendžiant ar prekių ženklas yra plačiai žinomas. Apelianto prekių ženklą plačiai žinomu leidžia pripažinti: 1) jo naudojimo trukmė, apimtis ir geografinė teritorija; 2) ženklo reklamos apimtis, trukmė ir geografinė teritorija; 3) ženklo registracijų trukmė ir geografinė teritorija; 4) sėkmingas teisių į prekių ženklą įgyvendinimas, siejant su prekių ženklo pripažinimu plačiai žinomu. Teismas, atmesdamas reikalavimą panaikinti VPB Apeliacinio skyriaus sprendimą, neteisingai pritaikė PŽĮ 7 straipsnio trečiąją dalį, pažeidė tiek doktriną, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2006). Atsakovo paraiška prekių ženklui registruoti buvo paduoda turint nesąžiningų ketinimų, tai yra pasinaudoti apelianto prekių ženklo reputacija. Apelianto ženklas turi reputaciją, todėl bandymas jį kopijuoti ar registruoti net ir netapačioms ar nepanašioms prekėms turi būti vertinamas kaip nesąžiningi ketinimai ieškovo atžvilgiu. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad apeliantas yra įregistravęs Europos Bendrijos prekių ženklą MONT BLANC, tame tarpe, ir 34 klasės prekėms. Šio prekių ženklo prioritetas – 2001 m. gruodžio 19 d., kuris yra akivaizdžiai ankstesnis, nei atsakovo prekių ženklo prioritetas 2002 m. birželio 27 d. Atvejai, kada nacionaliniame patentų biure registruojamas prekių ženklas yra tapatus ar klaidinamai panašus į Europos Bendrijos prekių ženklą, Nesąžiningų ketinimų studijoje yra tiesiogiai įvardinti kaip nesąžiningai paduota paraiška. Šiuo atveju neturi reikšmės tai, kad paraiškos padavimo metu Bendrijos prekių ženklai Lietuvoje negaliojo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Zaklady Tytoniowe w Lublinie SA paršo skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

Apeliantas neįrodė vieno iš ženklo plataus žinomumo nustatymo kriterijų – ženklo atpažinimo ir žinojimo atitinkamoje visuomenės dalyje. Apelianto pateikti įrodymai nepagrindžia ženklo žinomumo Lietuvoje. Teismas pagrįstai kritiškai vertino ieškovo darbuotojo M. F. rašytiniame patvirtinime daromą nuorodą į ieškovo atstovo Kinijoje CCPIT patentų ir prekių ženklų advokatų kontoros ar biuro 2002 m. liepos 17 d. laiške kitam atstovui iš Šveicarijos išdėstytą subjektyvią nuomonę apie niekaip neidentifikuoto žodinio-vaizdinio ženklo ,,MONTBLANC & Design“ platų žinomumą, ko visiškai nėra užfiksuota Kinijos patentų tarnybos sprendime, nes tokio sprendimo byloje išvis nėra. Teismas pagrįstai nesivadovavo ieškovo sėkmingam teisių į prekių ženklą įgyvendinimui grįsti pateiktu WIPO arbitražo ir Tarpininkavimo centro Administracinės komisijos 2002 m. liepos 28 d. sprendimu. Praktikoje prekių ženklo platus žinomumas yra imperatyviai siejamas su konkrečiu gamintoju, todėl įrodinėjimas, kad tas pats prekių ženklas, priklausantis kitam savininkui, įrodo ieškovo šioje byloje sėkmingą teisių įgyvendinimą kitose valstybėse, yra iš principo klaidingas.Apeliantas nepagrįstai remiasi Jungtinės Karalystės teismo 1999 m. gruodžio 1 d. sprendimu, nes šios ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi smarkiai skiriasi: Anglijos teismas sprendė ginčą tarp panašių prekių ženklų tokioms pačioms prekėms žymėti, o nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė, kokiu būdu ir kaip jo siekiamas rašiklių ir kitų kanceliarijos prekių ženklo žinomumas yra ar gali būti pažeidžiamas dėl atsakovo cigaretėms ir tabako gaminiams skirto ženklo. Apeliantas nepagrįstai remiasi Latvijos patentų tarybos sprendimu, nes Rygos administracinis teismas pirmąja instancija bylą dėl šio sprendimo nagrinės tik 2007 m. rugsėjo mėnesį.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus, nustatė bylos aplinkybes, o taip pat suklydo aiškindamas bei taikydamas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, ir dėl to neteisingai išnagrinėjo šią bylą (CPK 263 str.). Skundžiamas teismo sprendimas naikinamas remiantis tokiais motyvais:

Dėl ieškovo prekių ženklo MONTBLANC, reg. Nr. 13604, pripažinimo plačiai žinomu.

Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė pripažinti jo prekių ženklą MONTBLANC, reg. Nr. 13604, plačiai žinomu 2002 m. birželio 27 dienai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu šį prašymą atmetė, nurodydamas, jog apelianto prekių ženklo reklamavimo rezultatai bei naudojimo apimtys ir trukmė neįrodo jo pakankamai gero žinomumo Lietuvos Respublikoje 2002 m. birželio 27 dienai. Teismo nuomone, nors apelianto prekių ženklai yra reklamuojami kai kuriose užsienio valstybėse, tačiau ši informacija nepasiekia Lietuvos vartotojo tokiu mastu, kad taptų gerai žinoma tam tikrai jų grupei. Teisėjų kolegija sprendžia, jog ši pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta, padaryta neatsižvelgiant į byloje nustatytas svarbias aplinkybes.

Pagal Prekių ženklų įstatymo (toliau PŽĮ) 9 straipsnį, prekės ženklas Lietuvos Respublikoje gali būti pripažintas plačiai žinomu, jeigu jo naudojimo ar reklamavimo rezultatai rodo, kad jis yra gerai žinomas tam tikrame visuomenės sluoksnyje. Aiškinant prekių ženklo pripažinimo plačiai žinomu aplinkybes, svarbu tai, jog Lietuvos Respublika 1994 m. vasario 21 d. Vyriausybės potvarkiu Nr.115 p prisijungė prie Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos. Šios Konvencijos 6bis straipsnis ir kitos nuostatos, kaip ir PŽĮ, neįtvirtina kokių nors formalių reikalavimų ar kriterijų tam, kad pripažinti ženklą plačiai žinomu. Be to, įvertinant Paryžiaus konvencijos nuostatas, reikia atsižvelgti ir į Paryžiaus Sąjungos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos Asamblėjos ir Pasaulinės intelektualinės nuosavybės apsaugos organizacijos (WIPO) Generalinės Asamblėjos 1999 m. priimtoje Bendroje rekomendacijoje dėl nuostatų, reglamentuojančių plačiai žinomų ženklų apsaugą, išdėstytus išaiškinimus. Šios Rekomendacijos 2 straipsnio pirmojoje dalyje (a) punkte įtvirtinta principinė nuostata, kad sprendžiant, ar ženklas yra plačiai žinomas, kompetentinga institucija turi atsižvelgti į bet kokias aplinkybes, kuriomis remiantis galima padaryti išvadą, jog ženklas yra plačiai žinomas. Tokią poziciją patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2006, 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-1191/2003, 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1103/2003). Taigi sprendžiant dėl ženklo pripažinimo plačiai žinomu, reikia vertinti ir tokius aspektus, kaip ženklo geografinis paplitimas, jo populiarumas ir su ženklu asocijuojama vertė tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje, ženklo naudojimo trukmė, laipsnis, kita ženklo paplitimą, žinomumą ir pripažinimą liudijanti informacija. Rekomendacijos nuostatos, orientuodamos kompetentingas institucijas ženklo plataus žinomumo pripažinimo link, pirmiausiai siekia užtikrinti apsaugą neregistruotiems plačiai žinomiems prekių ženklams, nes prekės ženklo registracija arba ženklo, panašaus į plačiai žinomą ženklą, panaudojimas gali iškreipti sąžiningą konkurenciją, padaryti žąlą vartotojų teisėtiems interesams.

Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, jog įstatymas nesieja prekių ženklo pripažinimo plačiai žinomu su kokiais nors formaliais kriterijais ir šis klausimas sprendžiamas kiekvienu atveju įvertinus konkrečios bylos duomenis, o prekių ženklas, pretenduojantis į plataus žinomumo pripažinimą, turi būti gerai žinomas tam tikrame visuomenės sluoksnyje, o ne šiaip žinomas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog teismas teisingai interpretavo anksčiau išdėstytus aiškinimus, teisingai nustatė aplinkybes, kurioms esant prekių ženklas gali būti pripažintas plačiai žinomu, tačiau nepagrįstai konstatavo, kad ieškovo nurodyti argumentai bei pateikti įrodymai neduoda pagrindo spręsti, jog apelianto prekės ženklas yra ne tik žinomas, bet ir plačiai žinomas.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas pateikė pakankamai įrodymų, kurie leistų pripažinti jo prekės ženklą plačiai žinomu (CPK 185 str.). Apelianto prašomas pripažinti plačiai žinomu prekių ženklas MONTBLANC, reg. Nr. 13604, atitinka daugelį pavyzdinių plataus žinomumo kriterijų.

Pirma, pripažinti prekių ženklą plačiai žinomu leidžia jo naudojimo bei reklamos trukmė, apimtis ir geografinė teritorija. Kaip matyti iš apelianto įgalioto asmens pareiškimo, distributoriaus Lenkijoje LEGIC Kompanija Importowa Dobr Luksusovych Sp. Z o.o pareikšimo, UAB ,,Kristiana“ pažymos, apelianto prekių ženklas 16 klasės prekėms žymėti yra naudojamas nuo 1910 metų, Lenkijoje – nuo 1992 metų, o Lietuvoje – nuo 1995 metų, šiuo ženklu žymimų prekių apyvarta yra didelė (t. 3, b. l. 6-83, 101-140, t. 4). Aplinkybę, jog apelianto prekės parduodamos daugelyje pasaulio valstybių, patvirtina byloje esančios bukletų kopijos (t . 3, b. l. 84-100, 140-150, t. 4).

Kaip buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, laikė, jog apelianto prekių ženklai yra reklamuojami kai kuriose užsienio valstybėse, tačiau ši informacija nepasiekia Lietuvos vartotojo tokiu mastu, kad taptų gerai žinoma tam tikrai jų grupei. Teismas sprendė, kad apeliantas neįrodė ženklo plataus žinomumo atitinkamoje visuomenės dalyje Lietuvoje. Atsakovas, sutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nurodė, jog milijonai eurų reklamai ar prekių apyvartos didinimui, neįrodant jų panaudojimo Lietuvoje, nepagrindžia reklamuojamo ženklo žinomumo ar atpažįstamumo Lietuvoje.

Teisėjų kolegija atmeta tokius teismo bei atsakovo teiginius. Kaip žinoma, civiliniame procese remiamasi įrodymų pakankamumo taisykle, grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvada apie fakto buvimą civiliniame procese gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikros abejonės, tačiau įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog šis faktas buvo, nei, kad jo nebuvo.

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija sutinka su teismo bei atsakovo nurodyta aplinkybe, kad apeliantas pirmosios instancijos teismui nepateikė daug įrodymų apie jo prekių ženklo žinomumą būtent Lietuvoje. Tačiau minėta teismo išvada padaryta neatsižvelgiant į tai, jog Lietuva nėra izoliuota valstybė. Teismo teiginys, kad reklama užsienio valstybėse nepasiekia Lietuvos vartotojo, niekuo nepagrįstas. Kaip teisingai nurodė apeliantas, teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčo prekių ženklu žymimos prekės yra prabangos prekės, todėl jų vartotojų ratas Lietuvoje yra labai mažas ir tokių prekių reklama Lietuvoje yra ribota. Anksčiau buvo minėta, jog pripažįstant prekių ženklą plačiai žinomu, yra aktualus to ženklo žinomumas ne apskritai, o tam tikrame visuomenės sluoksnyje. Tam tikras visuomenės sluoksnis apibrėžiamas kaip prekių (potencialūs) vartotojai, tiekėjai ir verslininkai, kurių verslas susijęs su prekių (paslaugų), kuriam priskiriamas ženklas, tipu (Rekomendacijos 2 str. 2 d.). Apelianto prekių ženklu žymimo prekės yra prabangos prekės, ne masinio naudojimo, tačiau prekių specifika bei gan siauras vartotojų ratas negali nulemti sprendžiant klausimą dėl tokio ženklo pripažinimo plačiai žinomu. Būtina nustatyti, ar minėtas ženklas yra žinomas tokių prabangos prekių vartotojų sluoksnyje.

Be anksčiau minėtų įrodymų, apeliacinės instancijos teismui apeliantas taip pat pateikė Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimo centro ,,Vilmorus“ atliktų didžiausių Lietuvos bendrovių vadovų bei kitų Lietuvos gyventojų apklausų apie apelianto prekių ženklo žinomumą rezultatų ataskaitas. Iš apklausų rezultatų matyti, kad bendroje gyventojų apklausoje dalyvavusių respondentų 3,1 procentai domisi prabangiais rašikliais, o iš šių besidominčių – 41,4 procentai žino apelianto prekių ženklą. Tuo tarpu iš didžiausių Lietuvos bendrovių vadovų apklausos matyti, jog apelianto prekės ženklas yra žinomas 45,1 procentui apklaustųjų, o nežinomas 41,2 procentams. Nors iš apklausų ataskaitų matyti, jog apklaustų asmenų skaičius mažas, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, jog Lietuva nėra izoliuota valstybė, bei į tai, jog sprendžiamas klausimas dėl prabangos prekių ženklo žinomumo, pateiktų apklausų duomenys laikytini pakankamai atspindinčiais bendrą apelianto prekių ženklo žinojimo lygį Lietuvoje.

Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, apelianto prekės ženklas yra pripažintas plačiai žinomu didžiosiose Europos valstybėse, atpažįstamas bei naudojamas daugelyje pasaulio valstybių (t. 3, b. l. 6, 101). Lietuva nėra izoliuota valstybė, ji priklauso Europos Sąjungai, kurios svarbūs tikslai yra laisvas prekių, asmenų, darbo jėgos judėjimas. Toks nevaržomos prekybos siekis lemia tai, jog informacija apie produktus, prekes bei jų ženklus, yra laisvai prieinama ir Lietuvos vartotojams. Ypač tokių išskirtinių prabangos prekių srityje, kuri Lietuvoje apskritai nėra populiari, kas lemia poreikį domėtis kitose Europos bei pasaulio rinkose esančia pasiūla. Šiuos teiginius pagrindžia ir aplinkybė, kad kaimyninėje valstybėje – Latvijos Respublikoje, apelianto prekių ženklas buvo pripažintas plačiai žinomu, o Latvijos Respublika tiek savo geografine padėtimi, tiek buvimu Europos Sąjungoje, tiek prekybiniais ryšiais bei informacijos sklaida yra artima Lietuvai.

Atsižvelgdama į tai, kad, kaip minėta, apelianto prekės ženklu žymimos prekės yra prabangos prekės, kuriomis besinaudojančių asmenų ratas Lietuvoje yra siauras, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nurodyti apklausos rezultatai leidžia spręsti, kad apelianto prekės ženklas tokio tipo prekių vartotojams yra gerai bei plačiai žinomas (CPK 185 str.).

Antra, prekių ženklo platų žinomumą patvirtina jo registracijų trukmė ir geografinė teritorija. Apeliantas šią aplinkybę įrodinėjo tuo, kad jo prekių ženklo MONTBLANC prioritetas įvairiose pasaulio šalyse siekia 1925 metus, žodinis prekių ženklas yra įregistruotas 105, o kombinuotas – 58 valstybėse, taip pat Vokietijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Teismas nurodė, kad ne ženklų daugetas atskirose jurisdikcijose lemia konkretaus prekių ženklo platų žinomumą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į jau minėtas aplinkybes bei į tai, jog apelianto prekių ženklai yra atpažįstami daugelyje pasaulio valstybių, jog jie yra naudojami jau ilgą laiką ir, kas yra svarbu nagrinėjamu atveju – žymiai ilgesnį, nei atsakovas pradėjo žymėti savo prekes ginčo ženklu, sprendžia, kad apelianto prekių ženklo registracijų trukmė bei paplitimas didelėje geografinėje teritorijoje, leidžia šiai aplinkybei suteikti didesnę reikšmę, nei tai padarė teismas. Taigi esant daugiau požymių, yra pagrindas pripažinti minėtą ženklą plačiai žinomu.

Trečia, apeliantas bei jo teisių gynėjai sėkmingai įgyvendina teises į prekių ženklą pripažįstant jį plačiai žinomu.

Apeliantas, įrodinėdamas jo ženklo platų žinomumą Jungtinėje Karalystėje, pateikė teismui Jungtinės Karalystės teismo 1999 m. gruodžio 1 d. sprendimą (t. 3, b. l. 41, 115). Atsakovo nuomone, apeliantas nepagrįstai remiasi šiuo teismo sprendimu, nes nesutampa Jungtinės Karalystės teismo ir šios bylos ratio decidendi, tai yra Anglijos teismas sprendė ginčą tarp panašių prekių ženklų tokioms pačioms prekėms žymėti, o nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė, kokiu būdu ir kaip jo siekiamas rašiklių ir kitų kanceliarijos prekių ženklo žinomumas yra ar gali būti pažeidžiamas dėl atsakovo cigaretėms ir tabako gaminiams skirto ženklo.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos atsakovo teiginius. Kaip žinoma, pripažinto plačiai žinomu ženklo savininko teisės yra platesnės nei PŽĮ 38 straipsnyje įtvirtintos ženklo savininko teisės, nes toks savininkas be PŽĮ 38 straipsnyje numatytų teisių turi teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo pramoninėje ar komercinėje veikloje naudoti bet kurį žymenį, kurį galima palaikyti plačiai žinomo ženklo atgaminimu, imitacija ar vertimu ir kuris gali suklaidinti, nes tuo žymeniu pažymėtas netapačias ir nepanašias prekes ar paslaugas galima susieti su tomis prekėmis ar paslaugomis, kurios žymimos plačiai žinomu ženklu, ir dėl to gali būti pažeistos registruoto plačiai žinomo ženklo savininko teisės (PŽĮ 9 str. 5 d.). Taigi pripažinto plačiai žinomu ženklo savininkas iš esmės įgyja teisę uždrausti naudoti tokį ženklą visose verslo srityse, nes dėl plataus ženklo žinomumo tokiu ženklu pažymėtos prekės vartotojų sąmonėje yra siejamos visų pirma su to ženklo savininku, nepriklausomai nuo verslo srities. Dėl to ir nagrinėjamu atveju, esant pakankamai įrodymų, leidžiančių pripažinti apelianto ženklą plačiai žinomu, prekių netapatumas nėra esminis požymis, kuris leistų nesiremti įrodymais, susijusiais su apelianto ženklais, skirtais kitų klasių prekėms (CPK 185 str.). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog apelianto prekių ženklu žymimos ir 34 klasės prekės: ,,pypkės, peleninės (ne brangiųjų metalų), cigarečių ir cigarų laikikliai (ne iš brangiųjų metalų), pypkių valikliai, pypkių stoveliai, tabakinės, tabako talpyklos (ne iš brangiųjų metalų), cigarų apipjaustymo įtaisai, cigarų ir cigarečių dėžutės (ne iš brangiųjų metalų, žiebtuvėliai rūkantiesiems (ne iš brangiųjų metalų), ir kitos prekės rūkantiesiems ne iš brangiųjų metalų“. Tuo tarpu atsakovo prekių ženklas MONT BLANC skirtas 34 klasės prekėms ,,cigaretės, tabakas“ žymėti. Taigi tai nėra visiškai nepanašios, o daugiau atvirkščiai – susijusios, prekės.

Kaip minėta, apeliantas rėmėsi Latvijos patentų tarybos 2005 m. vasario 23 d. sprendimu (t. 5, b. l. 3). Atsakovo nuomone, apeliantas šiuo dokumentų negalėjo remtis, nes Rygos administracinis teismas pirmąja instancija bylą dėl šio sprendimo nagrinės tik 2007 m. rugsėjo mėnesį. Šią bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme apeliantas pateikė teismui Rygos administracinio rajono teismo 2007 m. sausio 8 d. sprendimą, kuriuo buvo patenkinta apelianto paraiška ir atšaukta Latvijos Respublikos patentų valdybos apeliacinės tarybos 2005 m. vasario 23 d. nutartis protesto byloje pagal apelianto protestą dėl atsakovo prekių ženklo registracijos (t. 5, b. l. 141). Latvijos Respublikos teismas šiuo sprendimu pripažino apelianto prekės ženklą plačiai žinomu ir tai yra vienas iš įrodymų, pagrindžiančių sėkmingą ginčo prekių ženklo gynybą pripažįstant jį plačiai žinomu (CPK 185 str.). Byloje nėra duomenų, jog šis teismo sprendimas būtų panaikintas.

Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, teismas kritiškai vertino 2002 m. liepos 17 d. Kinijos tarptautinės prekybos skatinimo tarybos patentų ir prekių ženklų teisės biuro sprendimą, nurodydamas, jog iš šio sprendimo nėra aišku, kas yra protesto teikėjas bei koks prekių ženklas yra pripažintas plačiai žinomu (t. 3, b. l. 9, 105). Be to, teismas abejojo, jog šiuo sprendimu buvo siekiama pripažinti prekių ženklą plačiai žinomu, nes juo buvo nagrinėjama ir pripažinta negaliojančia užprotestuoto prekių ženklo registracija.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog šis dokumentas gali būti vertinamas kaip vienas iš rašytinių įrodymų, kitų įrodymų kontekste. Kaip matyti iš šio 2002 m. liepos 17 d. rašto turinio, Kinijos prekių ženklų biuras sprendė klausimą dėl apelianto protesto prieš trečiojo asmens prekių ženklo registraciją ir buvo priimtas apeliantui palankus sprendimas, tai yra užprotestuoto prekių ženklo Nr. 1445779, panašaus į apelianto prekių ženklą, registracija buvo pripažinta negaliojančia. Nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog iš šio rašto negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo nagrinėjamas klausimas dėl apelianto prekių ženklo pripažinimo plačiai žinomu, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, teismas neatsižvelgė į tai, jog šis įrodymas patvirtina aplinkybę, kad apelianto prekių ženklas yra naudojamas Kinijoje, o taip pat, kad aktyviai bei rezultatyviai rūpinamasi jo apsauga. Šią aplinkybę vertinant su kitais byloje pateiktais įrodymais, galima spręsti apie apelianto ženklo naudojimo platų geografinį paplitimą bei apsaugą (CPK 185 str.). Be to, šio rašto antraštė, patvirtina aplinkybę, kad minėtą protestą pateikė apeliantas.

Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo WIPO arbitražo ir Tarpininkavimo centro Administracinės komisijos 2002 m. liepos 28 d. sprendimu, nurodydamas, jog ieškovu šiame sprendime yra nurodyta bendrovė Richemont International Limited, kurios prekės ženklas buvo pripažintas plačiai žinomu, tačiau, teismo nuomone, byloje nėra įrodymų, jog ši įmonė būtų susijusi su apeliantu (t. 3, b. l. 56-60, 125-128). Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pritarė šiai teismo išvadai, nurodydamas, jog prekių ženklo platus žinomumas yra imperatyviai siejamas su konkrečiu gamintoju, todėl, atsakovo nuomone, iš principo yra klaidingas įrodinėjimas, kad ieškovo šioje byloje sėkmingą teisių įgyvendinimą kitose valstybėse įrodo tas pats prekių ženklas, priklausantis kitam savininkui. Teisėjų kolegija atmeta šiuos teismo bei atsakovo argumentus bei sprendžia, jog teismas be pagrindo nesivadovavo minėtu įrodymu. Kaip matyti iš bylos medžiagoje esančio Richemont Intellectual Property Services patvirtinimo, ši bendrovė yra atsakinga už apelianto intelektinės nuosavybės registraciją, priežiūrą ir apsaugą. Todėl minimas skundas buvo pateiktas ginant apelianto interesus. Kaip matyti iš minėto WIPO arbitražo ir Tarpininkavimo centro Administracinės komisijos 2002 m. liepos 28 d. sprendimo, išnagrinėjus šį skundą, apelianto ženklas buvo pripažintas plačiai žinomu.

Pirmosios instancijos teismas taip pat laikė, kad Čekijos prekių ženklų biuro 2005 m. lapkričio 28 d. sprendimas nepatvirtina teiginio, kad apelianto ženklas būtų pripažintas plačiai žinomu (t. 3, b. l. 101-102, 72-78, 130-134). Teisėjų kolegija sprendžia, jog, nors minėtas teismo teiginys teisingas, tačiau, kaip pagrįstai nurodė apeliantas, Čekijos prekių ženklų biuras nenagrinėjo klausimo dėl apelianto ženklo pripažinimo plačiai žinomu, todėl toks žinomumas nebuvo ir paneigtas. Be to, šis sprendimas patvirtina teiginius apie apelianto ženklo naudojimo geografinį paplitimą bei gynybos apimtis (CPK 185 str.).

Remdamasi aplinkybėmis, patvirtinamomis aptartų įrodymų viseto, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju byloje yra pakankamai įrodymų, kurie leistų pripažinti apelianto prekių ženklą MONTBLANC, reg. Nr. 13604, plačiai žinomu Lietuvoje 2002 m. birželio 27 d. Atsakovas nepateikė pakankamai įrodymų, paneigiančių tokią išvadą (CPK 178 str.).

Dėl Valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus 2005 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 2Ap-760 panaikinimo ir atsakovo prekių ženklo MONT BLANK registracijos Nr. 47237 pripažinimo negaliojančia.

Teismas atmetė apelianto argumentus, jog atsakovas padavė paraišką įregistruoti ginčo prekės ženklą, turėdamas nesąžiningų ketinimų (Prekių ženklų įstatymo 7 str. 3 d.). PŽĮ 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ženklo registracija gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu paaiškėja, kad pareiškėjas padavė paraišką įregistruoti ženklą turėdamas nesąžiningų ketinimų. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spendžiant klausimą, ar prašymas registruoti ženklą buvo pareikštas turint nesąžiningų ketinimų, turi būti įvertintos visos konkrečios bylos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2003; 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2006).

Teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovo sąžiningumo paduodant paraišką registruoti minėtą prekių ženklą MONT BLANK, reg. Nr. 47237, atsižvelgdamas į Vidaus rinkos harmonizavimo tarnybos (prekių ženklai ir dizainas) parengtą ,,Nesąžiningų ketinimų studiją“, nurodė, jog paraiška paprastai laikoma paduota turtint nesąžiningų ketinimų esant dviem aplinkybėms: 1) jei pareiškėjui turėjo ar galėjo būti žinoma apie ankstesnį tapatų ar panašų ženklą; 2) esant nesąžiningam ketinimų pobūdžiui.

Pasisakydamas dėl pirmosios iš minėtų aplinkybių, teismas nurodė, kad 2002 m. birželio 27 d. apeliantas buvo įregistravęs Lietuvoje prekių ženklus MONTBLANC, reg. Nr. 13603 bei Nr. 13604, skirtus 16 klasės prekėms žymėti, ir padavęs paraišką registruoti prekių ženklą MONT BLANC, reg. Nr. 46826, skirtą 3, 9, 14 ir 18 klasės prekėms (t. 1, b. l. 33, 38, 43). Įregistruoti ženklai yra paskelbiami VPB oficialiame biuletenyje, informacija prieinama prekių ženklų duomenų bazėje, todėl atsakovas, pareikšdamas prašymą registruoti prekių ženklą Lietuvoje žinojo ar galėjo žinoti apie apelianto įregistruotus prekių ženklus. Atsakovas šios teismo išvados nepaneigė.

Pasisakydamas dėl antrosios aplinkybės, tai yra dėl atsakovo sąžiningumo, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovo ketinimai buvo nesąžiningi. Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada nesutinka.

Grįsdamas minėtą išvadą teismas nurodė, jog atsakovo paraiškos padavimo metu apeliantui jau priklausė ir Europos Bendrijos prekės ženklas MONT BLANC, reg. Nr. 2508380, be kitų, skirtas žymėti ir 34 klasės prekėms, tačiau Bendrijos prekių ženklų registras Lietuvoje dar negaliojo, todėl, teismo nuomone, atsakovas savo prekių ženklą siekė įregistruoti visiškai kitoms prekėms ar paslaugoms, nei buvo įregistravęs ieškovas. Teisėjų kolegija laiko, kad apeliantas pagrįstai teigia, jog atsakovo sąžiningumu leidžia abejoti tai, kad atvejai, kada nacionaliniame patentų biure registruojamas prekių ženklas yra tapatus ar klaidinamai panašus į Europos Bendrijos prekių ženklą, Nesąžiningų ketinimų studijoje yra tiesiogiai įvardinti kaip nesąžiningai paduota paraiška. Kaip minėta, apeliantas yra įregistravęs Europos Bendrijos prekių ženklą MONT BLANC, reg. Nr. 2508380, tame tarpe, ir 34 klasės prekėms. Šio prekių ženklo prioritetas – 2001 m. gruodžio 19 d., kuris yra akivaizdžiai ankstesnis, nei atsakovo prekių ženklo prioritetas 2002 m. birželio 27 d. Šiuo atveju, atsižvelgiant į nustatytą apelianto prekių ženklo platų žinomumą, neturi reikšmės tai, kad paraiškos padavimo metu Bendrijos prekių ženklai Lietuvoje negaliojo. Teisėjų kolegija sprendžia, jog minėta formali aplinkybė nėra pakankama, jog paneigtų atsakovo nesąžiningumą, todėl sprendžiant šį klausimą būtina vertinti įrodymų visumą, atsižvelgti į tai, jog apelianto ženklas yra tokio žinomumo, jog pripažintas plačiai žinomu, o tokius atveju, kaip minėta anksčiau, prekių netapatumas nėra esminė aplinkybė.

Teismas atmetė apelianto argumentus, kad atsakovas siekė pasinaudoti gera apelianto prekių reputacija Lietuvoje, nurodydamas, jog apelianto prekės yra prabangos prekės, prieinamos siauram ratui Lietuvos vartotojų. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovo prekių ženklo registracija Lietuvoje nesutrukdys apeliantui vystyti savo veiklos, nepakenks geram prekės vardui, nes šių prekių vartotojai yra skirtingi.

Teisėjų kolegija atmeta tokius teismo argumentus. Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, sprendžiant dėl ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia dėl ženklo neatitikimo ženklui keliamiems reikalavimams, inter alia svarbu tai įvertinti per ženklo funkcijos - sudaryti galimybę vartotojui neklystant atskirti vieno asmens prekes ar paslaugas nuo kito asmens prekių ar paslaugų – prizmę, tai yra kad visuomenė nebūtų klaidinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2003, 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1191/2003). Anksčiau šiame sprendime minėtos Rekomendacijos 3 straipsnyje pabrėžiamas ginčijamojo ženklo nesąžiningumo, kaip vieno iš faktorių, įtaka, sprendžiant dėl plačiai žinomo ženklo apsaugos. Rekomendacijos 4 straipsnio 1 dalies (b) punkte aptariama situacija, kuomet prekės ir/arba paslaugos, kurioms naudojamas, yra pareikštas registruoti arba yra registruotas ženklas gali būti laikomas pažeidžiančiu plačiai žinomo ženklo teises; tokio ženklo naudojimas gali mažinti arba nesąžiningu būdu silpninti plačiai žinomo ženklo skiriamąjį požymį; tokio ženklo naudojimas reikš nesąžiningą naudą.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovo paraiška prekių ženklui registruoti galėjo būti paduota siekiant pasinaudoti apelianto prekių ženklo reputacija ir tai turi būti laikoma nesąžiningais ketinimais. Kaip jau buvo konstatuota šiame sprendime, apelianto prekės ženklas jau ilgą laiką yra atpažįstamas daugelyje valstybių, plačiai naudojamas bei reklamuojamas, tai yra jis pripažintinas plačiai žinomu prekės ženklu. Tokius atveju, bandymas registruoti tapatų ar panašų ženklą net ir netapačioms ar nepanašioms prekėms turi būti vertinamas kaip nesąžiningi ketinimai apelianto atžvilgiu. Tokiu atveju prekių tapatumas ar panašumas nėra vertinamas, nes ir netapačios prekės, ženklui esant plačiai žinomu, gali būti klaidingai siejamos su plačiai žinomo ženklo savininku.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apelianto reikalavimą panaikinti VPB Apeliacinio skyriaus sprendimą (CPK 185 str.). Kaip teisingai nurodė apeliantas skunde, prekių ženklo paraiškos padavimo sąžiningumo faktas negali būti analizuojamas remiantis Konkurencijos įstatymo normomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, jog sprendžiant dėl ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia dėl nesąžiningų ketinimų, taikytina materialinės teisės norma yra PŽĮ 7 straipsnio 3 dalis, o ne atitinkamos Konkurencijos įstatymo nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2003, 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2006).

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija, vadovaudamasi PŽĮ 7 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu bei 7 straipsnio trečiosios dalies nuostatomis, laiko, jog ieškinys šioje dalyje patenkintinas. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad turint nesąžiningų ketinimų pareikštas registruoti atsakovo ženklas MONT BLANK reg. Nr. 47237, tapatus ieškovo plačiai žinomam prekės ženklui (dėl tapatumo ginčo nėra) ir skirtas žymėti prekėms, kurios gali būti priskiriamos veiklai, panašiai kaip ir ieškovo bendrovės vykdoma veika, tinkamai neatliktų ženklo funkcijos, šie du prekių ženklai gali būti nepagrįstai siejami su tuo pačiu asmeniu. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog Valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus 2005 m. vasario 8 d. sprendimas Nr. 2Ap-760 naikintinas, o atsakovo prekių ženklo MONT BLANK, reg. Nr. 47237, registracija pripažintina negaliojančia (PŽĮ 7 str. 3 d., 7 str. 1 d. 4 p.).

Dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, priimamas naujas sprendimas ir ieškinys patenkinamas (CPK 330, 263 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str.). Nagrinėjamu atveju turi būti sprendžiamas klausimas dėl žyminio mokesčio, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, bei išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti, atlyginimo (CPK 88 str.).

Kaip matyti iš šio sprendimo, teisėjų kolegija apeliacinį skundą patenkina: panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, priima naują sprendimą ir ieškinį pilnai patenkina (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Atsižvelgiant į tai, pagal CPK 93 straipsnio nuostatas, ieškovui turi būti atlyginamos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas sumokėjo 300 Lt žyminio mokesčio paduodamas ieškinį (t. 1, b. l. 32), bei 300 Lt šio mokesčio už apeliacinį skundą (t. 5, b. l. 72). Dėl to ieškovui iš atsakovo turi būti priteisiama 600 Lt žyminio mokesčio (CPK 93, 80). Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas prašė atlyginti jam turėtas bylinėjimosi išlaidas bei pateikė teismui įrodymus apie turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti: 1 918,96 EUR (6 625,78 Lt) pirmosios instancijos teisme bei 2 000 EUR (6 905,6 Lt) apeliacines instancijos teisme (t. 5, b. l. 32, 33, 161, 165, 166, 173). Taip pat ieškovas pateikė įrodymus apie išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, tai yra išlaidas, turėtas verčiant dokumentus, vykdant apklausas – 2 372 EUR (8 190 Lt)(t. 5, b. l. 162, 163, 164). Taigi pagal CPK 98, 88 straipsnio nuostatas, ieškovui priteisiama iš atsakovo 13 531,38 Lt turėtų išlaidų advokato pagalbai bei 8 190 Lt kitoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Proporcingai patenkintiems bei atmestiems reikalavimams tarp šalių taip pat yra paskirstomos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Nagrinėjamu atveju tokių išlaidų buvo 77,10 Lt (t. 1, b. l. 1, t. 5, b. l. 79), todėl teisėjų kolegija iš atsakovo priteisia šią sumą valstybei išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti (CPK 93, 88, 96 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmos dalies antruoju punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimą panaikinti.

Patenkinti ieškovo Montblanc-Simplo GmbH ieškinį atsakovui Zaklady Tytoniowe w Liubline SA. Pripažinti ieškovo Montblanc-Simplo GmbH prekių ženklą MONTBLANC, fig., registracijos Nr. 13604, plačiai žinomu 2002 m. birželio 27 d. Panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus 2005 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 2Ap-760 ir pripažinti negaliojančia atsakovo Zaklady Tytoniowe w Liubline SA prekių ženklo MONT BLANK reg. Nr. 47237 ženklo registraciją.

Priteisti iš atsakovo Zaklady Tytoniowe w Liubline SA ieškovui Montblanc-Simplo GmbH 600 Lt (šeši šimtai litų) sumokėtam žyminiam mokesčiui, 13 531,38 Lt (trylika tūkstančių penki šimtai trisdešimt vienas litas 38 ct) advokato pagalbos išlaidoms bei 8 190 Lt (aštuoni tūkstančiai šimtas devyniasdešimt litų) kitoms su bylos nagrinėjimu susijusioms išlaidoms atlyginti.

Priteisti valstybei iš atsakovo Zaklady Tytoniowe w Liubline SA 77,10 Lt (septyniasdešimt septyni litai 10 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų siuntimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginti.