Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

I.

Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino (toliau – ir skundas), kreipėsi į teismą prašydamas:

1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2011 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. PP-329(7-236/2011) V. J. 2011 m. spalio 16 d. prašymą palikti nenagrinėtu (toliau – ir Sprendimas);

2) įpareigoti Komisiją išnagrinėti pareiškėjo 2011 m. spalio 16 d. prašymą;

3) priteisti 10 000 Lt dydžio neturtinę žalą iš Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI).

Skunde nurodė, kad pareiškėjas nesutinka su 2011 m. spalio 11 d. posėdžio protokolo Nr. PP-329 (7-236/2011) turiniu, nes tai atima teisę į gynybą, esant savivalei Panevėžio AVMI. Pareiškėjo nuomone, ginčas, kilęs ne tik dėl mokesčio dydžio, bet ir dėl paties mokesčio yra mokestinis ginčas. Pareiškėjo teigimu, ginčą dėl mokesčio taikymo, pagal užsakymą, nepagrįstai ir neteisėtai inicijavo mokesčių administratorius L. B.. Pareiškėjas pabrėžia, jog L. B. savo elgesiu ir veiksmais ne kartą pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, 4 dalį, 26 straipsnio l dalį, 3 dalį, 30 straipsnio 1 dalį, 2 dalį, 36 straipsnio 2 dalį. Anot pareiškėjo, L. B., vykdydama užsakovų reikalavimus, nesprendė problemos mokesčio mokėtojo naudai, neišaiškino jam Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo skyriaus 5 dalies nuostatos, ignoravo Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą „Dėl pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarkos, tikrosios rinkos kainos, pajamos natūra įvertinamos pajamų natūra davėjo išlaidomis šiam turtui pasigaminti arba įsigyti ar šioms paslaugoms suteikti“, bei kitas pareiškėjui palankias įstatymų nuostatas. Ji, pareiškėjo teigimu, jį tiesiog reketavo, siekdama asmeninės naudos karjeroje ir vedama noro įtikti užsakovams. Be kita ko, pareiškėjas tvirtino, kad L. B. šiurkščiai pažeidė keletą Viešojo administravimo įstatymo straipsnių, todėl jai, kaip mokesčių administratoriui, taikytinas minimo įstatymo 42 straipsnis, tai yra viešojo administravimo subjektas, pažeidęs šio įstatymo reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas akcentavo, jog turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Pagal CK 6.271 straipsnį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, ir tretysis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad MAĮ 114 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių administratorius savarankiškai pasirenka tikrintinus mokesčių mokėtojus, nustato tikrinimo mastą ir laiką. Panevėžio AVMI nuomone, pavedimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes neprieštarauja MAĮ nuostatoms. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Anot atsakovo, pareiškėjas skunde teikia reikalavimą nušalinti nuo patikrinimo L. B., tačiau 2011 m. spalio 10 d. pakeitus Pavedimą L. B. patikrinimo nebeatliko, todėl mano, kad pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas. Panevėžio AVMI 2011 m. lapkričio 30 d. buvo pabaigtas mokestinis patikrinimas ir surašytas patikrinimo aktas Nr. PAR-69. Panevėžio AVMI 2012 m. sausio 20 d. priimtas sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr.SA-2, dėl kurio pareiškėjas yra pateikęs skundą VMI, t. y. dėl patikrinimo vyksta mokestinis ginčas.

Atsakovas be kita ko, nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą 10 000 Lt iš Panevėžio AVMI taip pat yra nepagrįstas. CK 6.271 4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad Panevėžio AVMI specialistai būtų padarę įstatymų pažeidimus. Be to, pareiškėjas skunde pateikia tik prielaidas ir samprotavimus, tačiau ne įrodymus. Apie tai, kad Panevėžio AVMI specialistai yra pažeidę teisės aktų reikalavimus atlikdami jo patikrinimą, nėra pasisakiusi jokia kompetentinga institucija ar teismas. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. kovo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-442-1238/2011 pasisakė, kad mokestiniu patikrinimu iš esmės yra siekiama patikrinti, ar konkretus mokesčių mokėtojas yra teisingai apskaičiavęs, deklaravęs ir sumokėjęs mokesčius už atitinkamą mokestinį laikotarpį. Nors pradedant mokestinio patikrinimo procedūrą, privaloma surašyti pavedimą atlikti mokestinį patikrinimą, tačiau pats pavedimas tikrinti niekaip nelemia mokesčių mokėtojo materialinių teisių ir pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje. Sprendimas pavesti atlikti mokestinį patikrinimą yra tik būtina prielaida pradėti mokesčių administravimo procedūrą – mokestinį patikrinimą, o pavedimu tikrinti mokesčių mokėtojas iš esmės yra tik informuojamas apie jo atžvilgiu pradėtą specifinę mokesčių administravimo procedūrą. Konkrečias teisines pasekmes mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo kontrolės srityje, atliekant mokestinį patikrinimą, mokesčių mokėtojui paprastai sukelia sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnai nustato mokesčių įstatymų pažeidimus (MAĮ 132 str. 1 ir 2 d.). Atsakovo vertinimu, akivaizdu, kad pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą (pavedimas tikrinti) yra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, t. y. tik vienas iš aptariamos mokesčių administravimo procedūros, kurios pabaigoje paprastai priimamas konkrečias materialines teisines pasekmes sukeliantis sprendimas, metu priimamų dokumentų. Todėl pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks pavedimas negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad pagal MAĮ 151 straipsnį, Komisija nagrinėja mokestinius ginčus. MAĮ 2 straipsnio 20 dalyje nustatyta, kad mokestiniai ginčai yra ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). Iš Sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjas pateikė Komisijai prašymą, kuriuo nesutiko su atsakovo 2011 m. spalio 12 d. raštu Nr. (14.2-20)-R-9635, kuriuo jis informuotas apie Panevėžio AVMI atliktus veiksmus, susijusius su vyr. specialistės L. B. pakeitimu kita vyr. specialiste. Pareiškėjas prašė įvardinti tikrąsias L. B. nušalinimo priežastis. Atsakovo manymu, Komisija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo prašymas paduotas ne dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ar dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčių permoką (skirtumą), todėl šio prašymo nagrinėjimas nepriklauso Komisijos kompetencijai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 23 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog, ištyrus bylos rašytinių įrodymų visumą ir remiantis teisės normų sistemine analize, nustačius, kad pareiškėjo 2011 m. spalio 16 d. Komisijai pateiktas prašymas paduotas ne dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ar dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčių permoką (skirtumą), darytina išvada, jog tokio prašymo nagrinėjimas nepriklauso Komisijos kompetencijai. Todėl, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pirmosios instancijos teismas konstatatvo, kad Komisijos Protokolas (Sprendimas) yra teisėtas ir pagrįstas, priimdama jį Komisija tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, savo kompetencijos neviršijo, todėl skundžiamo Protokolo (Sprendimo) naikinti ir į pareigoti Komisiją išnagrinėti pareiškėjo 2011 m. spalio 16 d. prašymą, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio nuostatas, nurodytais ir kitais motyvais, nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Šią pareiškėjo skundo dalį pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas, be kita ko, prašo teismo priteisti jam 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, kadangi teismui nebuvo pateikta jokių rašytinių įrodymų, vertintina, kad pareiškėjas neįrodė jo patirtos neturtinės žalos, t. y. ar jis patyrė dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės ar kt., taip pat nėra įrodyta, kad jis itin išgyveno. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas taip pat nusprendė, kad pareiškėjo nurodytų neteisėtų veiksmų nagrinėjamos bylos kontekste nenustatyta, o nenustačius valdžios institucijų neteisėtų veiksmų civilinė atsakomybė, pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį, negalima. Nesant būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra ir pagrindo atlyginti pareiškėjui tariamai padarytą žalą. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių neva jo patirtą žalą pagrindžiančių įrodymų (medicininių dokumentų apie pablogėjusią sveikatą, emocinę būseną ar pan.). Todėl šią pareiškėjo skundo dalį pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija į bylą nepateikė L. B. tarnybinio patikrinimo medžiagos, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo objektyviai išspręsti ginčo dėl įvardintų pažeidimų, teismas nesigilino į L. B. padarytus šiurkščius MAĮ pažeidimus, jos šališkumą. Be to, iš priimtos pirmosios instancijos teismo nutarties lieka neaišku, ar teismas išsireikalavo iš VMI dokumentus, kurie leistų objektyviai įvertinti L. B. padarytus pažeidimus.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad ginčas, kilęs tarp V. J. ir PAVMI, nėra mokestinis ginčas. Išsprendus ginčą dėl paties mokesčio, yra galimybė, kad išnyktų ir mokesčio būtinybė, todėl Komisija, nagrinėdama skundą dėl Centrinio mokesčių administratoriaus, privalėjo vadovautis MAĮ 145 straipsnio l dalimi.

3. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog neteisingai vertino pareiškėjui padarytą psichologinę ir turtinę žalą (Civilinio kodekso 6.263 straipsnio l dalis), nes, anot pareiškėjo, jis ne tik buvau baugina L. B., bet ir jau daugiau kaip metai negali normaliai dirbti ir dėl to turi didelių finansinių nuostolių. Anot pareiškėjo, L. B. savo veiksmais jam padarė didelę žalą, žadėdama be teismo uždėti antrankius, psichologiškai jį traumavo, dėl ko pareiškėjas negalėjo normaliai dirbti, be to, pareiškėjo teigimu, be jo sutikimo buvo paskleisti gandai mieste. Pareiškėjo teigimu, nėra abejonės, kad visos sąlygos, būtinos žalai, yra išpildytos. Pareiškėjo vertinimu, L. B. neteisėti veiksmai yra aiškiai nurodyti, tai jo bauginimas, žinių apie jį paskleidimas ir t.t. Pareiškėjas pabrėžė, kad priežastinis ryšys tarp L. B. veiksmų ir žalos daugiau negu akivaizdus, - ji ne tik griovė pareiškėjo autoritetą bet ir vykdė tolesnį psichologinį spaudimą jam. Pareiškėjo vertinimu, tokie L. B. veiksmai niekaip nesiderina su Valstybės tarnybos įstatymu. Be to, kaip pažymi pareiškėjas, pirmosios instancijos teismo sprendime nėra duomenų, kad L. B. neigtų tokį savo elgesį.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodo, jog VMI prie FM mano, kad mokesčių administratorius neatliko neteisėtų veiksmų, jis veikė taip pat, kaip yra nurodyta teisės aktuose, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas patyrė žalą, bei, jog turi teisę į patirtos žalos atlyginimą. Be to, atsakovo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl žalos patyrimo yra hipotetinio pobūdžio.

Atsiliepime į apeliacinį skundą tretysis suinteresuotasis asmuo nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino ištirtus teismo posėdyje įrodymus ir konstatavo, kurios aplinkybės turinčios bylai esminės reikšmės yra nustatytos, taip pat pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė teisės norminių aktų nuostatas bei atsakė į pareiškėjo pareikštus reikalavimus, todėl teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjas ginčija Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. PP-329(7-236/2011), kuriuo buvo nuspręsta pareiškėjo 2011 m. spalio 16 d. prašymą palikti nenagrinėtu.

Šis Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimas grindžiamas tuo, kad pareiškėjo keliamas klausimas – nesutikimas su atliekamu jo atžvilgiu mokestiniu patikrinimu ir jį atliekančios darbuotojos L. B. veiksmais, yra nepriskirtas nagrinėti Mokestinių ginčų komisijos kompetencijai, nes komisija nagrinėja mokestinius ginčus, kurie kyla tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 str. 20 d.; 151 str.).

Toks Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo pobūdis atitinkamai nulemia ir šios bylos nagrinėjimo dalyką, t. y., ar teisėtai ir pagrįstai Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pareiškėjo 2011 m. spalio 16 d. prašymą palikti nenagrinėtu.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo IX skyriaus nuostatas, ginčai kylantys iš mokestinių teisinių santykių skirstomi į dvi grupes: mokestinius ginčus (įstatymo 145 str.) ir kitus ginčus, kurie nepriskiriami mokestinių ginčų kategorijai (įstatymo 146 str.). Šiems ginčams nagrinėti yra nustatytos skirtingos procedūros. Mokestiniams ginčams nagrinėti yra nustatyta privaloma ikiteisminė procedūra, pavedant juos ikiteismine tvarka nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui ir/arba Mokestinių ginčų komisijai (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 147 str.). Kitiems ginčams nagrinėti privaloma ikiteisminė procedūra nėra nustatyta, šie ginčai nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, t.y., kilus tokio pobūdžio ginčui dėl jo išsprendimo kreipiamasi tiesiogiai į administracinį teismą.

Iš šio teisinio reguliavimo seka, kad Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kaip ikiteisminės institucijos, kompetencijai yra priskirta nagrinėti tik mokestinius ginčus, o kito pobūdžio ginčų nagrinėti įstatymu jai nėra suteikta teisė.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 21 dalį (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1875 redakcija) „Mokestiniai ginčai - ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą).“

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad mokestinių ginčų kategorijai gali būti priskiriami tik tokie ginčai, kurie atitinka šias sąlygas: 1. mokesčių administratorius turi būti priėmęs sprendimą patvirtinti patikrinimo aktą; 2. šiuo patikrinimo aktu mokesčių mokėtojui turi būti naujai apskaičiuotas sumokėti mokestis, arba atsisakyta grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą).

Byloje nustatyta, kad Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2011 m. balandžio 28 d. pareiškėjo atžvilgiu pradėjo mokestinį patikrinimą, kurį pavedė atlikti savo darbuotojai L. B. bei kad sprendimas dėl šio patikrinimo akto tvirtinimo buvo priimtas 2012 m. sausio 20 d. (b. l. 52-54; 102).

Pareiškėjas dėl atliekamo mokestinio patikrinimo ir L. B. veiksmų į centrinį mokesčių administratorių kreipėsi 2011 m. rugsėjo 9 d., kurio 2011 m. spalio 12 d. atsakymą jam 2011 m. spalio 16 d. apskundė Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (b. l. 26-28).

Visa tai patvirtina, kad pareiškėjo inicijuotas ginčas buvo pradėtas iki sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo, priėmimo. Tačiau minėta, kad mokestinių ginčų procedūra yra galima tik po to, kai mokesčių administratorius yra priėmęs sprendimą patvirtinti patikrinimo aktą, kuriuo mokesčių mokėtojui yra naujai apskaičiuotas sumokėti mokestis.

Visa tai lemia, kad Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. PP-329(7-236/2011), palikdama pareiškėjo 2011 m. spalio 16 d. prašymą nenagrinėtu, elgėsi pagal teisės aktų reikalavimus, t. y., teisėtai ir pagrįstai dėl ko tenkinti pareiškėjo skundą dėl Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. lapkričio 8 d. sprendimo, nėra pagrindo.

Byloje nagrinėjamo ginčo nepriskirtinumas mokestinių ginčų kategorijai atitinkamai taip pat lemia, kad negali būti revizuojami tie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kurie siejami su mokesčio administratoriaus veiksmų teisėtumu ir pagrįstumu, apskaičiuojant pareiškėjui mokėtinus mokesčius. Kaip nurodo pats pareiškėjas bei patvirtina bylos medžiaga, šiuo metu jau yra baigtos mokestinio patikrinimo procedūros ir dėl pareiškėjui priskaičiuotų mokesčių, ikiteismine tvarka vyksta procedūros, reglamentuojančios mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką. Šios procedūros metu ir bus patikrintas, tiek atlikto mokestinio patikrinimo teisėtumas, tiek pareiškėjui priskaičiuotų mokesčių pagrįstumas.

Netenkintas ir pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo, nes šios žalos atsiradimą pareiškėjas kildina galimai iš neteisėtų mokesčio administratoriaus veiksmų, atliekant mokestinį patikrinimą jo atžvilgiu. Tačiau, kaip minėta, mokesčio administratoriaus veiksmų, atliekant mokestinį patikrinimą, teisėtumas negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku. Todėl nėra teisinio pagrindo šioje byloje konstatuoti vienos iš būtinos sąlygos žalai atlyginti – neteisėtų atsakovo veiksmų (Civilinio kodekso 6.246 str.). Tokio reikalavimo pagrįstumui vertinti, sąlygos galėtų atsirasti nagrinėjant ar išnagrinėjus mokestinį ginčą iš esmės.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.