- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-04-23
- Bylos Nr.
- Ik-1623-95/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02731-2011-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Liuda Arlauskienė, Raimondas Blauzdžius, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- V. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 1.2Aplinkos apsauga
- 9.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Blauzdžiaus ir Liudmilos Zaborovskos, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant atsakovės atstovės ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Vaidai Amparavičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-4), kurį patikslino (b. l. 33-37) (toliau – ir skundas), kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Mokestinės ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2011-11-08 sprendimą Nr. PP-329(7-236/2011) V. J. 2011-10-16 prašymą palikti nenagrinėtu (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Komisiją išnagrinėti pareiškėjo 2011-10-16 prašymą; 3) priteisti neturtinę žalą 10 000 Lt iš Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI).
Skunde nurodė, kad pareiškėjas nesutinka su 2011-10-11 posėdžio protokolo Nr. PP-329 (7-236/2011) turiniu, nes tai atima teisę į gynybą, esant savivalei Panevėžio AVMI . Mano, kad ginčas, kilęs ne tik dėl mokesčio dydžio, bet ir dėl paties mokesčio yra mokestinis ginčas. Ginčą dėl mokesčio taikymo, pagal užsakymą, inicijavo mokesčių administratorius L. B., toliau užsakymus vykdo V. B., todėl klausimas dėl L. B. nušalinimo motyvacijos, yra klausimas dėl mokesčio ir jo taikymo, kaip susidorojimo priemonės su antikomunistiškai mąstančiais asmenimis. Tvirtino, kad pareiškėjas 2007-07-12 sudarė žemės pirkimo-pardavimo sutartį su 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro D. M. vaikaičiu T. S., kuriam nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo į Alvito dvaro žemes (Vilkaviškio r. sav.), buvo inicijuojamos teisminės bylos. Pabrėžė, kad UAB „Vyja“ neturinti jokio turto ir nesugeba iki šiol atsiskaityti su T. S., veikia korumpuotų valdininkų nurodymu ir yra jų globojama. T. S. nuo 2005 metų pradėjo ekologiškai ūkininkauti. Užsitęsę teismai dėl žemės nuosavybės ir kitos su ja susijusios problemos, paskatino T. S. radikaliai keisti savo planus dėl nuosavybės Lietuvoje. Susiklosčiusios minėtos aplinkybės neatsitiktinai vertė suabejoti ir ekologinio ūkininkavimo sėkme. Nesėkmės atveju 2007 metais įsipareigojimai valstybei siekė apie 370 000 Lt. Todėl, matyt, įvertinęs galimus nuostolius, T. S. priėmė sprendimą nutraukti ekologinį ūkininkavimą ir pardavė žemę pareiškėjui, pagal pirmumo teisę, kaip jo žemės nuomininkui. Draugų grupė, apjungianti valdžios ir privataus verslo grupes, ir šiandien nėra atsisakiusi tikslo šantažo būdu užvaldyti Alvito dvaro žemes. Neatmestina galimybė, kad panaudodami senas, įtakingas, dar sovietų laikus siekiančias pažintis ir ryšius, įskaitant ir mokesčių tarnybose, kuriose gana sėkmingai dirba buvę sovietiniai komjaunimo lyderiai (pvz. V. O.), nutarė į tą procesą įtraukti ir mokesčių inspekciją, kurioje taip pat esama antidvarininkiškų pajėgų. Ir jiems tai pavyko. Pareiškėjui nuo pirmo susidūrimo su mokesčių inspekcijos administratore L. B., buvo priminta, kad jis yra dvarininkų palikuonis, taip pat primintos publikacijos apie komjaunuolius ir dėl to yra kaltas. L. B. reikalavo iš pareiškėjo sumokėti mokestį už menamas pajamas natūra. Pareiškėjo žiniomis, mokestinį ginčą stebi Vilkaviškio meras Algimantas Greimas, jis tuo klausimu net diskutuoja su Vorutos redaktoriumi J. V., kurdamas fantastines versijas. Teigė, kad Panevėžio AVMI 2010-05-31 įsakymu Nr.1-75 „Dėl darbo grupės sudarymo ir darbo organizavimo, priimant sprendimus dėl susitarimo su mokesčių mokėtoju dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio“, buvo sudaryta darbo grupė. Panevėžio AVMI iniciatyva 2011-05-20 darbo grupėje buvo nuspręsta pradėti derybas su mokesčių mokėtoju – pareiškėju. Mokestinės derybos buvo pradėtos 2011-06-08 Panevėžio AVMI iniciatyva ir nutrauktos 2011-08-09 taip pat Panevėžio AVMI, nepateikiant jokių teisinių argumentų dėl mokesčio privalomumo ir jo taikymo konkrečiu atveju. Derybinei grupei vadovavo V. O., buvęs LLKJS Panevėžio skyriaus II sekretorius. Mokesčių administratorius L. B., pradžioje teigusi, kad kitų problemų nėra, siekdama daryti psichologinį spaudimą, išplėtė 2011-05-26 mokestino patikrinimo temą, o vėliau ir patikrinimo apimtį. Pareiškėjo nuomone, L. B. gerai žinojo, kas įtakojo žemės kainą ir kad į ją buvo įskaičiuoti ir prisiimti įsipareigojimai grąžinti mažiausiai 370 000 Lt. L. B. taip pat gerai žinojo, kad žemės kainą sudaro ir notarinės, ir teismų išlaidos. Tačiau ji šito nepadarė. Akcentavo, kad pareiškėjas nesutinka su centrinio administratoriaus priimtu nemotyvuotu atsisakymu nušalinti nuo tikrinimo vyriausiąją specialistę L. B., nesustabdyti jos mokestinio patikrinimo pavedimo 2011-04-28 Nr. 32-25. Buvo atsisakyta pakeisti ją kitu politiškai nemotyvuotu tarnautoju, kuris nereikštų priekaištų dėl jam priklausančios nuosavybės ir, kaip buvo pabrėžiama, ežero. Laiko, kad mokestinį patikrinimą L. B. išplėtė kerštaudama pareiškėjui, nes jis atsisakė klausytis jos įžeidinėjimų dėl jo dvarininkiškos kilmės. Pareiškėjas dėl to buvo persekiojamas ir sovietmečiu. L. B., matyt, turėdama užtarėjų, mano, kad gali persekioti jį dėl jo kilmės. L. B. savo darbe nesivadovavo MAĮ 8 str. 3d.: mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais. Jeigu jais vadovautųsi, tai būtų atkreipusi dėmesį į tai, kad tapęs PVM mokėtoju ir siekdamas išvengti nesusipratimų, pasisamdė iš konsultacinės firmos buhalterę. Tokie L. B. keršto veiksmai buvo atliekami, siekiant užkirsti jam kelią gauti Europos sąjungos paramą, įsigyjant žemės ūkio techniką. L. B., įteikdama pranešimą, net nenurodė tiksliai, kur turi pasirašyti ir todėl pasirašė kitoje grafoje. Pradėjo tikrinimą neišlaukusi 10 dienų termino, kaip numato įstatymas ir pasiėmė iš jo buhalterės dokumentus anksčiau įstatymo numatyto termino. Mano, kad L. B. atliko neobjektyvų mokestinį tyrimą ir 2011-04-26 surašė neobjektyvų, šališką mokestinio tyrimo pranešimą, neteisingai nurodė žemės sklypų kainą ir šališkai konstatavo, kad jie įsigyti lengvatine kaina, būdama valstybės tarnautoja jį įžeidinėjo, siekdama išpildyti anoniminio ir kitokio skundo užsakovų pageidavimus, kurie neabejotinai jau daugiau kaip 10 metų siekia užvaldyti svetimą turtą, neužtikrino pagal MAĮ 36 str. 1d. 10 p., informacijos apie mokesčių mokėtoją slaptumo. Pareiškėjo įsitikinimu, be pagrindo buvo išplėstas mokestinis patikrinimas, nebaigus tikrinimo dėl žemės pirkimo ir nepriėmus tuo klausimu galutinio sprendimo. Tokiais savo nepamatuotais veiksmais L. B. apsunkino vasaros metu ūkyje vykstančius darbus, kitaip sakant trukdė jiems, dėl to patyrė nuostolius. Atkreipė dėmesį, kad visos problemos dėl mokesčių atsirado tada, kai pareiškėjas nurodė VMI, kad AB „Alvito žemdirbys“ yra neteisėtai užtvertoje erdvėje eilę metų vykdoma kontrabanda, minima bendrovė nemoka nekilnojamojo turto mokesčių valstybei ir mokesčių jam už mano žemę. Taigi, L. B. veiksmai, žinių apie jį paskleidimas, yra neteisėti ir pažeidžia galiojančius įstatymus. Tačiau esant politiniam užsakymui, Panevėžio AVMI įvertino L. B. veiksmus teigiamai, tai yra esant grubiausiems etikos ir žmogaus teisių pažeidimams, nenušalino jos nuo mokestinio patikrinimo. Tik motyvuotai pašalinus L. B., buvo galima skirti naują administratorių V. B.. Iš neteisėto teisėtas neatsiranda. Nėra abejonių, kad L. B., turėdama galimybę kontaktuoti su nauju administratoriumi, siekdama keršto, jai patarinėja pagal užsakovų pageidavimus. Keršto siekimas atstatant nuosavybę T. S. ir pareiškėjai, kaip jo įgaliotam asmeniui, seniai peraugo padorumo ribas, komunistų noras užvaldyti svetimą turtą, laikui bėgant nemažėja. L. B. elgesys vertintinas pagal ABTĮ 3 str., tai yra, ar administracijos subjektas neviršijo kompetencijos, tai yra dar neprasidėjusi mokestinį patikrinimą siūlė koridoriuje jam , uždėti antrankius. Tokiu elgesiu padarė pareiškėjui didelę moralinę traumą, kuri vėliau, pradėjus ginti konstitucines teises, peraugo ir į finansinius nuostolius. Ginčas su Panevėžio AVMI buvo išprovokuotas, akcentuojant jo dvarininkišką kilmę, nesilaikant ABTĮ 6 str. nuostatų, tai yra lygybės dėl kilmės. Šie ne kartą nurodyti L. B. veiksmai, ją dangstantys aukštesni tarnautojai ir juos atstovaujančios institucijos neatitinka geros moralės principų. Konstitucijos 31 str. nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymo numatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Nekaltumo prezumpcijos principas taip pat detalizuotas BPK 11 str. (niekas negali būti pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, taip pat negali būti nubaustas kriminaline bausme kitaip, kaip teismo nuosprendžiu ir remiantis įstatymu). L. B. savo veiksmais pažeidė ABTĮ 4 str. nuostatas dėl Europos sąjungos teisės normų ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str.: niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Ne tik pažemintas L. B. ir jos globėjų bei užsakovų, bet ir be perstojo kankinamas morališkai ir fiziškai ne tik jis vienas, bet ir visa jo šeima. Pažymėjo, kad nei centrinis mokesčių administratorius, nei Komisija nesiėmė spręsti Panevėžio AVMI priimtų administracinių aktų, jos veiksmų teisėtumo ir nereagavo į pakartotinius prašymus nušalinti L. B. nuo mokestinio tyrimo. Vėliau, nušalinus L. B., tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek Komisija atsisakė įvardinti tikras nušalinimo priežastis. Akivaizdu, kad Lietuvos Respublikoje nėra institucijos, kuri imtųsi įvardinti tikrąsias L. B. nušalinimo priežastis, kai ją globoja buvę sovietinio komjaunimo lyderiai mokesčių inspekcijoje. L. B. savo elgesiu ir veiksmais ne kartą pažeidė Viešo administravimo įstatymo 3 str. 2 d., 4 d., 26 str. l d., 3 d., 30str. 1 d., 2 d., 36 str. 2 d. L. B., vykdydama užsakovų reikalavimus, nesprendė problemos mokesčio mokėtojo naudai, neišaiškino jam Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo skyriaus 5 d. nuostatos, ignoravo Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą „Dėl pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarkos, tikrosios rinkos kainos, pajamos natūra įvertinamos pajamų natūra davėjo išlaidomis šiam turtui pasigaminti arba įsigyti ar šioms paslaugoms suteikti“, bei kitas pareiškėjui palankias įstatymų nuostatas. Ji pareiškėją tiesiog reketavo, siekdama asmeninės naudos karjeroje ir vedama noro įtikti užsakovams. Be kita ko, tvirtino, kad L. B. grubiai pažeidė keletą Viešo administravimo įstatymo straipsnių, todėl jai, kaip mokesčių administratoriui, taikytinas minimo įstatymo 42 str., tai yra viešojo administravimo subjektas, pažeidęs šio įstatymo reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Pagal CK 6.271 str., žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė.
Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta jam nedalyvaujant (b. l. 59).
Šalies argumentai
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, ir tretysis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 50-51) nurodė, kad MAĮ 114 str. nustatyta, kad mokesčių administratorius savarankiškai pasirenka tikrintinus mokesčių mokėtojus, nustato tikrinimo mastą ir laiką. Panevėžio AVMI nuomone, pavedimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes neprieštarauja MAĮ nuostatoms. ABTĮ 5 str. 1 d. nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pareiškėjas skunde teikia reikalavimą nušalinti nuo patikrinimo L. B., tačiau 2011-10-10 pakeitus Pavedimą L. B. patikrinimo nebeatliko, todėl mano, kad pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas. Panevėžio AVMI 2011-11-30 buvo pabaigtas mokestinis patikrinimas ir surašytas patikrinimo aktas Nr. PAR-69. Panevėžio AVMI 2012-01-20 priimtas sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr.SA-2, dėl kurio pareiškėjas yra pateikęs skundą VMI, t. y. dėl patikrinimo vyksta mokestinis ginčas. Be kita ko, nurodė, kad
pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą 10 000 Lt iš Panevėžio AVMI taip pat yra nepagrįstas. CK 6.271 4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad Panevėžio AVMI specialistai būtų padarę įstatymų pažeidimus. Be to, pareiškėjas skunde pateikia tik prielaidas ir samprotavimus, tačiau ne įrodymus. Apie tai, kad Panevėžio AVMI specialistai yra pažeidę teisės aktų reikalavimus atlikdami jo patikrinimą, nėra pasisakiusi jokia kompetentinga institucija ar teismas. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-03-17 išplėstinė teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr.A-442-1238/2011 pasisakė, kad mokestiniu patikrinimu iš esmės yra siekiama patikrinti, ar konkretus mokesčių mokėtojas yra teisingai apskaičiavęs, deklaravęs ir sumokėjęs mokesčius už atitinkamą mokestinį laikotarpį. Nors pradedant mokestinio patikrinimo procedūrą, privaloma surašyti pavedimą atlikti mokestinį patikrinimą, tačiau pats pavedimas tikrinti niekaip nelemia mokesčių mokėtojo materialinių teisių ir pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje. Sprendimas pavesti atlikti mokestinį patikrinimą yra tik būtina prielaida pradėti mokesčių administravimo procedūrą – mokestinį patikrinimą, o pavedimu tikrinti mokesčių mokėtojas iš esmės yra tik informuojamas apie jo atžvilgiu pradėtą specifinę mokesčių administravimo procedūrą. Konkrečias teisines pasekmes mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo kontrolės srityje, atliekant mokestinį patikrinimą, mokesčių mokėtojui paprastai sukelia sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnai nustato mokesčių įstatymų pažeidimus (MAĮ 132 str. 1 ir 2 d.). Taigi akivaizdu, kad pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą (pavedimas tikrinti) yra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, t. y. tik vienas iš aptariamos mokesčių administravimo procedūros, kurios pabaigoje paprastai priimamas konkrečias materialines teisines pasekmes sukeliantis sprendimas, metu priimamų dokumentų. Todėl pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks pavedimas negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovės atstovės ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovė patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (žr. teismo posėdžio protokolą).
Šalies argumentai
Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 44) nurodė, kad pagal MAĮ 151 str., Komisija nagrinėja mokestinius ginčus. MAĮ 2 str. 20 d. nustatyta, kad mokestiniai ginčai yra ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). Iš Sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjas pateikė Komisijai prašymą, kuriuo nesutiko su atsakovės 2011-10-12 raštu Nr. (14.2-20)-R-9635, kuriuo jis informuotas apie Panevėžio AVMI atliktus veiksmus, susijusius su vyr. specialistės L. B. pakeitimu kita vyr. specialiste. Pareiškėjas prašė įvardinti tikrąsias L. B. nušalinimo priežastis. Laiko, kad komisija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo prašymas paduotas ne dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ar dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčių permoką (skirtumą), todėl šio prašymo nagrinėjimas nepriklauso Komisijos kompetencijai.
Į teismo posėdį atsakovės atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta atstovui nedalyvaujant (b. l. 61).
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl Mokestinės ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2011-11-08 Posėdžio protokolo Nr. PP-329(7-236/2011) (toliau – ir Protokolas, Sprendimas), kuriuo pareiškėjo V. J. 2011-10-16 prašymas paliktas nenagrinėtu (b. l. 5, 26; Komisijos byla, b. l. 45).
Taigi, nagrinėjamos bylos ginčo dalykas Protokolo (Sprendimo) teisėtumas ir pagrįstumas, o objektas – Komisijos kompetencija.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 1 d., administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. ABTĮ 3 str. 2 d. reglamentuojama, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Vadovaujantis ABTĮ 5 str. 1 d., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 22 str. 1 d. nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tokiu būdu įstatyme yra įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina, kad 2011-04-28 Panevėžio AVMI pavedimu tikrinti Nr. 32-25 (toliau – ir Pavedimas) Panevėžio AVMI Patikrinimų skyriaus V poskyrio vyriausiajai specialistei L. B. buvo pavesta atlikti pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo teisingumo patikrinimą. Šis patikrinimas 2011-05-26 papildytas tema „Pridėtinės vertės mokestis“. Taigi, 2011-08-22 Pavedimas papildytas ir pavesta patikrinimą atlikti dar ir Panevėžio AVMI Patikrinimų skyriaus II poskyrio vyriausiajai specialistei V. B.. Pavedimas 2011-10-10 pakeistas ir vietoje vyr. specialisčių L. B. ir V. B. paskirta patikrinimą atlikti Juridinių asmenų patikrinimų skyriaus I poskyrio vyriausiajai specialistei V. B. (Komisijos byla, b. l. 11-12; b. l. 52-54).
Pareiškėjas 2011-09-09 su prašymu kreipėsi į VMI, kuriame nurodė, kad norint pasiekti nors tariamą objektyvumą, reikia ne pratęsti be pagrindo mokestinį tyrimą, bet nušalinti ir pakeisti L. B. (b. l. 27). VMI, išnagrinėjusi šį pareiškėjo prašymą, 2011-10-12 raštu Nr. (14.2-20)-R-9635 „Dėl informacijos pateikimo“ atsakė pareiškėjui, kad jo pateikta informacija buvo patikrinta, išnagrinėta ir priimti sprendimai, informacija pateikta 2011-06-07 raštu Nr. (14.2-20)-R-5552 ir 2011-07-19 raštu Nr. (21.3-32-3)-R-6942 (b. l. 28).
Pareiškėjas, nesutikdamas su paminėtu centrinio mokesčių administratoriaus atsakymu, 2011-10-16 su prašymu kreipėsi į Komisiją ir prašė įvardinti tikrąsias L. B. nušalinimo priežastis. Be kita ko, nurodė, kad centrinis mokesčių administratorius nepasisakė dėl priešpriešinęs informacijos ir keliamų problemų dėl jos (Komisijos byla, b. l. 34).
Komisija, išnagrinėjusi šį pareiškėjo prašymą, skundžiamu Protokolu, pareiškėjo prašymą paliko nenagrinėtą. Komisija nurodė, kadangi pareiškėjas nesutinka su VMI 2011-10-12 raštu Nr. (14.2-20)-R-9635, kuriuo jis buvo informuota apie Panevėžio AVMI atliktus veiksmus, susijusius su vyr. specialistė L. B., pareiškėjo atžvilgiu atliekančios mokesčių administravimo kontrolės veiksmui pakeitimu kita vyr. specialiste, ir prašo įvardinti tikrąsias L. B. nušalinimo priežastis, todėl konstatavo, kad pareiškėjo 2011-10-16 prašymas paduotas ne dė sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtoju naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ar dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyt grąžinti (įskaityti) mokesčių permoką (skirtumą). Komisija pažymėjo, kad šio prašymo nagrinėjimas nepriklauso jos kompetencijai (Komisijos byla, b. l. 45).
Teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta L. B. parodė, kad ji atliko pavestą užduotį pagal jai priskirtas darbines funkcijas, t. y. atliko mokestinį tyrimą. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjo prašymu ji buvo pakeista. Pažymėjo, kad ji nepabaigė mokestinio patikrinimo, tačiau visą savo darbą buvo atlikusi, todėl ir yra įrašyta patikrinimo akte. Pačioje mokestinio patikrinimo pradžioje buvo keli pokalbiai su pareiškėju mokesčių mokėjimo klausimu. Pareiškėjas pradėjo raštais skųstis jos veiksmais. Buvo atliktas patikrinimas ir padaryta išvada, kad ji nenusižengė ir nieko nepažeidė (žr. teismo posėdžio protokolą).
Kaip minėta, pareiškėjas su Protokolu nesutinka, laiko jį neteisėtu bei nepagrįstu, todėl naikintinu, nes, pareiškėjo nuomone, tai atima jo teisę į gynybą, ginčas, kilęs ne tik dėl mokesčio dydžio, bet ir dėl paties mokesčio ir tai yra mokestinis ginčas, kurį, pagal užsakymą, inicijavo mokesčių administratorius L. B., toliau užsakymus vykdo taip pat V. B., todėl klausimas dėl L. B. nušalinimo motyvacijos, yra klausimas dėl mokesčio ir jo taikymo, kaip susidorojimo priemonės su antikomunistiškai mąstančiais asmenimis.
MAĮ 151 str. nustatyta, kad Mokestinių ginčų komisija nagrinėja mokestinius ginčus, t. y. ginčus, kylančius tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) (MAĮ 2 str. 20 d.). Pagal MAĮ 146 str. 1 d., skundai dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, nenurodytų MAĮ 145 straipsnyje, jų nepriėmimo, taip pat skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų (jų nepriėmimo), kuriais mokestiniai ginčai nesprendžiami iš esmės, nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
Mokestinių ginčų komisijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-09-02 nutarimu Nr. 1119, 36.1 p. nustatyta, kad Komisija palieka mokesčių mokėtojo prašymą nenagrinėtą, jeigu jis nepriklauso Komisijos kompetencijai.
ABTĮ 57 str. nustatyta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Pagal ABTĮ 86 str. 2 d., priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
Taigi objektyviai ir visapusiškai ištyrusi bylos rašytinių įrodymų visumą, remdamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, nustačiusi, kad pareiškėjo 2011-10-16 Komisijai pateiktas prašymas paduotas ne dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ar dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčių permoką (skirtumą), pagal anksčiau nurodytų teisės aktų normas, tokio prašymo nagrinėjimas nepriklauso jos kompetencijai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Komisijos Protokolas (Sprendimas) yra teisėtas ir pagrįstas, priimdama jį Komisija tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, savo kompetencijos neviršijo, todėl skundžiamo Protokolo (Sprendimo) naikinti ir į pareigoti Komisiją išnagrinėti pareiškėjo 2011-10-16 prašymą, pagal ABTĮ 89 str. nuostatas, nurodytais ir kitais motyvais, nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pareiškėjas, be kita ko, prašo teismo priteisti jam 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinės (kaip ir turtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Konstitucijos 30 str. 2 d., įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Civilinio kodekso 6.271 str. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d.). Valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (Civilinio kodekso 6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Nors Civilinio kodekso 6.271 str. įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią inter alia asmuo patyrė dalyvaudamas administraciniuose teisiniuose santykiuose, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to, ginčo atveju teismas atsižvelgs ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009).
Civilinio kodekso 6.263 str. 1 d. nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d. įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, CK 6.271 str. nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 str. nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Teisėjų kolegijos nuomone, kadangi teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, todėl vertina, kad pareiškėjas neįrodė jo patirtos neturtinės žalos, t. y. ar jis patyrė dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės ar kt. Nėra įrodyta, kad jis itin išgyveno.
Taigi, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad pareiškėjo nurodytų neteisėtų veiksmų nagrinėjamos bylos kontekste nenustatyta, o nenustačius valdžios institucijų neteisėtų veiksmų civilinė atsakomybė, pagal Civilio kodekso 6.271 str., negalima. Nesant būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra ir pagrindo atlyginti pareiškėjui tariamai padarytą žalą. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių neva jo patirtą žalą pagrindžiančių įrodymų (medicininių dokumentų apie pablogėjusią sveikatą, emocinę būseną ar pan.). Ši pareiškėjo skundo dalis taip pat atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str.,
nusprendė:
pareiškėjo V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Šis sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.