- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-12
- Bylos Nr.
- Iv-2048-331/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01209-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Virgilijus Valančius, Antanas Ablingis (pran.)
- Pareiškėjas
- P. P., G. K.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Kategorijos
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų P. P. ir G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų P. P. ir G. K. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
2009 m. spalio 12 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) Vidaus tyrimo skyriui buvo pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą, gavus informaciją apie galimus neteisėtus Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato pareigūnų veiksmus, naudojanti Vilniaus apskrities VPK priklausančiomis magnetinėmis kortelėmis, skirtomis atsiskaityti už į tarnybinį transportą degalinėse „Lukoil“ pilamą kurą (b. l. 40).
Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato pareigūnų P. P. ir G. K. veiksmuose įžvelgus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 50 straipsnyje numatytos neteisėtos veikos požymius, 2009 m. gruodžio 4 d. tarnybinis patikrinimas sustabdytas, surinkta medžiaga perduota Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto trečiajam policijos komisariatui priimti sprendimą (b. l. 34-39).
Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariate pareigūnams P. P. ir G. K. surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolai pagal ATPK 50 straipsnį, medžiaga išsiųsta į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą (b. l. 43-48).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. kovo 3 d. nutarimu G. K. pripažino kaltu padarius pažeidimą, numatytą ATPK 50 straipsnyje, t. y. už tai, kad jis neteisėtai davė Vilniaus apskrities VPK Vilniaus antrojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio tarnybos grupės postiniui P. P. debetinę magnetinę kortelę kurui įsigyti Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą Vilniaus apskrities VPK priklausančiam automobiliui VW Transporter, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), tam, kad pastarasis galėtų neteisėtai įsipilti automobilį kurą ne į tarnybinį transportą, ir tokiu būdu, padedant P. P., sukčiavimo būdu pasisavino 24,41 Lt Vilniaus apskrities VPK lėšas skirtas tarnybiniam automobiliui VW Transporter, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kurui įsigyti (b. l. 25).
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010m. kovo 19 d. nutarimu P. P. pripažino kaltu padarius pažeidimą, numatytą ATPK 50 straipsnyje, t. y. už tai, kad jis 2009 m. rugsėjo 29 d., apie 16 val. 25 min., degalinėje „Lukoil“, esančioje Sodų gatvėje, apmokėdamas už į asmeninį automobilį supiltą kurą 25,41 Lt magnetine kortele, skirta Vilniaus apskrities VPK kurui pirkti, apgaulės būdu pasisavino svetimą kurą, tuo padarydamas 25,41 Lt žalą (b. l. 26).
2010 m. kovo 30 d. tarnybinis patikrinimas atnaujintas (b. l. 23-24).
2010 m. balandžio 1 d. buvo surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10-7-IS-3461 (b. l. 16- 21, toliau – ir Išvada), kurioje konstatuota, jog G. K. ir P. P., būdami policijos pareigūnais, kurių vienas pagrindinių uždavinių, kaip nurodyta Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje, yra nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija, atskleidimas bei tyrimas, aptariamu atveju patys padarė teisės pažeidimus, numatytus ATPK 50 straipsnyje, be to nusižengė Vilniaus apskrities VPK viršininko 2009 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 10-V-654 patvirtintų Vilniaus apskrities VPK tarnybinių ir netarnybinių automobilių naudojimo taisyklių 85 punkto nuostatai, jog degalai pilami tik į tarnybinio automobilio kuro baką (b. l. 7-9).
2010 m. balandžio 2 d. Vilniaus apskrities VPK viršininko įsakymu Nr. 10-TE-165 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo jaunesniajam policininkui P. P. ir vyresniajam policininkui G. K.“ (b. l. 6, toliau – ir Įsakymas), vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 26 straipsnio 1 dalimi, G. K. ir P. P. buvo atleisti iš tarnybos, paskyrus tarnybinę nuobaudą ? atleidimą iš tarnybos ? už neteisėtus veiksmus, naudojantis Vilniaus apskrities VPK priklausančiomis magnetinėmis kortelėmis, skirtomis atsiskaityti už į tarnybinį transportą pilamą kurą.
II.
Pareiškėjai P. P. ir G. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 10-TE-165 1 punktą ir paskirti švelnesnes nuobaudas, taip pat grąžinti juos į anksčiau turėtas pareigas, t. y. G. K. į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio tarnybos grupės postinio pareigas, P. P. grąžinti į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio budėtojų grupės postinio pareigas.
Paaiškino, kad tarnybinė nuobauda ? atleidimas iš tarnybos – yra per griežta. Jie tiesioginės tyčios pasisavinti Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priklausantį turtą neturėjo. Teigė, kad nebuvo atsižvelgta į jų paaiškinimą, jog 2009 m. rugsėjo mėn. pradžioje jie tarnybiniu automobiliu VW Transporter, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), iš Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato vyko į areštinę paimti sulaikytus asmenis. Neprivažiavus areštinės, baigėsi tarnybiniame automobilyje dujos, todėl, perjungęs į benziną, G. K. nuvažiavo į degalinę „Lukoil“, esančią Vilniuje, Olandų g. Į tarnybinį automobilį, G. K. įpylė 16 litrų dujų, o kai reikėjo degalinėje susimokėti už kurą, suprato, kad nepasiėmė „Lukoil“ magnetinės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi nepasiėmė ne tik kortelės, bet visos piniginės ir neturėjo asmeninių pinigų, reikiamą sumą paskolino grynaisiais (apie 32 Lt) P. P.. G. K. neprisimena, ar paėmė kvitą, tiesiog nepagalvojo apie jo svarbą. Mėnesio pabaigoje P. P. priminė G. K., kad atsiskaityti už į tarnybinį automobilį pilamą kurą buvo paskolinęs pinigų. Kadangi tuo metu G. K. neturėjo pinigų, o minėtas kuras buvo įpiltas į tarnybinį automobilį, manydamas, kad elgiasi teisingai, davė P. P. „Lukoil“ magnetinę kortelę, skirtą užmokėti už kurą, pilamą į tarnybinį automobilį, kad už tą pačią sumą P. P. įsipiltų kuro į savo automobilį. P. P. minėtą kortelę grąžino tą pačią dieną, kai įsipylė dujų, ir pateikė kvitą, kurį vėliau G. K. pridavė su ataskaita į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato autoūkį. Pažymėjo, kad prašyme sutiko, jog padarė tarnybinį nusižengimą, pažeidė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 10-V-654, patvirtintų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato tarnybinių ir netarnybinių automobilių naudojimo taisyklių atitinkamas nuostatas, tačiau teigė, kad pasinaudoti tarnybine kortele asmeniniais tikslais neketino, nesiekė gauti neteisėtų pajamų, kadangi degalų kiekis per mėnesį kiekvienam tarnybiniam automobiliui yra ribotas ir netgi yra numatyta galimybė savo lėšomis įpilti degalus į tarnybinį automobilį. Tačiau, kaip vėliau išsiaiškino, reikia pateikti kasos čekį ir motyvuotą prašymą jas susigrąžinti. Pažymėjo, kad savo paaiškinimuose, pateiktuose tarnybinio patikrinimo metu, sąžiningai išdėstė visas aplinkybes, kaip ir kas buvo iš tiesų. Jeigu būtų galėję bent numanyti iki kokių kaltinimų išsirutulios visa ši istorija, būtų tikrai iš anksto pasirūpinę visais įmanomais įrodymais, pagrindžiančiais išdėstytas įvykio aplinkybes. Tačiau pasielgė neapdairiai, nieko blogo negalvodami, manė, kad visai teisinga padengti kuro išlaidas atsiskaitant tarnybine kortele, jei prieš tai už atitinkamą sumą pilant kurą į tarnybinį transportą buvo mokėta ne tarnybai priklausančiomis lėšomis. Dėl savo neapgalvotų veiksmų neteko svarbaus ir patinkančio darbo, taip pat ir pragyvenimo šaltinio.
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjų P. P. ir G. K. skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime paaiškino, kad vertinant G. K. ir P. P. veiksmus pažymėtina, jog aptariamu atveju G. K. sąmoningai, t. y., tyčia sudarė sąlygas P. P. pasinaudoti jam tarnybos tikslams patikėta magnetine kortele, o šis sąmoningai pasinaudojo kortele, atsiskaitydamas už degalus, kuriuos įsipylė į savo asmeninį automobilį. Be to, degalinėje P. P. gautą degalų įsigijimo kvitą G. K. vėliau pridėjo prie tarnybinio automobilio VW TRANSPORTER, valstybinis numeris, (duomenys neskelbtini), kelionės lapo bei nurodė kelionės lape, kad įsigytas degalų kiekis buvo supiltas į šio tarnybinio automobilio kuro baką. Tokie G. K. ir P. P. veiksmai, anot atsakovo, akivaizdžiai priešingi Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatyme apibrėžtiems policijos tikslams bei uždaviniams, žeminantys policijos pareigūno vardą, todėl vertintini kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas, padarytas iš anksto susitarus bei tyčia (tiesioginė tyčia, kai asmuo supranta savo veikos žalingumą, numato jos padarinius ir jų nori), už kurį jiems tikslinga skirti griežčiausias tarnybines nuobaudas – atleidimą iš vidaus tarnybos. Anot atsakovo, pareigūnų veiksmų tinkamą ir teisingą kvalifikavimą bei įvertinimą patvirtina ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. kovo 3 d. nutarimas, kuriame teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30 straipsniu, 31 straipsniu, 286 straipsniu, 287 straipsniu, pripažino G. K. kaltu padarius ATPK 50 straipsnyje numatytą teisės pažeidimą ir skyrė 300 Lt baudą. G. K. kaltę pripažino, dėl pažeidimo gailėjosi. Patikrinimo metu negauta duomenų, kad sprendimas per nustatytą terminą skųstas. Taip pat Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. kovo 19 d. nutarimu, kuriame vadovaudamasi ATPK 21 straipsniu, 24 straipsniu, 287 straipsnio 1 dalies 1 puntu, pripažino P. P. kaltu padarius ATPK 50 straipsnyje numatytą teisės pažeidimą ir skyrė 300 litų baudą. P. P. kaltę pripažino, nurodė žinojęs, jog magnetinė kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) skirta atsiskaityti už į tarnybinį automobilį pilamą kurą, dėl pažeidimo gailėjosi. Atsakovas pabrėžė, kad minėti nutarimai turi prejudicinę galią ir neginčytinai patvirtina Išvadoje konstatuotų pažeidimų teisingumą. Atsakovo nuomone, pareiškėjai šioje byloje tiesiog bando suklaidinti teismą ir kitaip apibūdinti savo veiksmus nei yra iš tikrųjų. Pažymėjo, kad Išvadoje pareigūnų veiksmai įvertinti ne tik kaip tarnybinis nusižengimas, bet ir tuo pačiu kaip veiksmai, žeminantys policijos pareigūno vardą. Todėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas, turėdamas diskrecijos teisę ir įvertinęs visus pažeidimo aspektus, priėmė sprendimą pareiškėjus atleisti iš vidaus tarnybos.
III.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2010 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu pareiškėjų P. P. ir G. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, vadovaudamasis Išvadoje nustatytomis aplinkybėmis, Vidaus tarnybos statuto ir Tarnybinių patikrinimų atlikimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308, nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A146- 470/2009), konstatavo, jog Išvadoje nurodyti pareiškėjų veiksmai, konstatuoti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutarimais, yra akivaizdžiai priešingi Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatyme apibrėžtiems policijos tikslams bei uždaviniams, žeminantys policijos pareigūno vardą, todėl vertintini kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas, padarytas iš anksto susitarus bei tyčia (tiesioginė tyčia, kai asmuo supranta savo veikos žalingumą, numato jos padarinius ir jų nori), už kuriuos jiems atsakovas pagrįstai skyrė griežčiausias tarnybines nuobaudas – atleidimą iš vidaus tarnybos. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atleidimas iš vidaus tarnybos pareiškėjų atžvilgiu turėjo būti skirtas vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu, t. y. už pareigūno vardo žeminimą. Išanalizavęs Statuto ir Lietuvos Respublikos policijos įstatymo nuostatas, teismas laikė, kad policijos pareigūnų priešingi teisei veiksmai, vertinant juos ir kaip akivaizdžiai priešingus įstatyme apibrėžtiems policijos sistemos įstaigų bei pareigūnų tikslams bei uždaviniams, žemina pareigūno vardą, o taip pat ir orumą institucijos, kurioje jis dirba, Teigė, kad Išvada, ginčo Įsakymas patvirtina pareiškėjų padarytą šiurkštų tarnybinį nusižengimą, t. y. savo neteisėtais veiksmais jie pažemino policijos pareigūnų gerą vardą, todėl teisėtai atleisti iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Pažymėjo, kad Statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos nustačius, jog pareigūnas pažemino vardą, anot teismo, yra imperatyvi teisinė pasekmė ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas įtakos neturi. Teismas, pripažinęs, kad pareiškėjai pažemino pareigūno vardą, sprendė, kad nėra pagrindo paskirti jiems švelnesnes nuobaudas.
IV.
Pareiškėjai P. P. ir G. K. apeliaciniu skundu su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nurodo, kad teismas, priimdamas šį sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABT) 86 straipsnio 1 dalį, išnagrinėjęs bylą, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir sprendime nurodė, kad jie buvo atleisti pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, taip pat nepagrįstai padarė išvadą, jog atleidimas iš vidaus tarnybos nustačius, kad pareigūnas pažemino vardą, yra imperatyvi teisinė pasekmė ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas įtakos neturi. Teigia, kad Įsakymu buvo atleisti iš tarnybos paskyrus tarnybinę nuobaudą (atleidimą). Šis įsakymas paremtas tarnybinio patikrinimo Išvada, kurioje nurodoma, kad Statuto 26 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog už tarnybinius nusižengimus, atsižvelgiant į jų pobūdį, padarymo priežastis, nusižengusiojo kaltės laipsnį, asmenybę, sukeltus padarinius ir kitas aplinkybes, pareigūnams gali būti skiriamos tarnybinės nuobaudos. Pažymi, kad toje pačioje Statuto 26 straipsnio 1 dalyje išvardintos visos nuobaudos, kurios gali būti skiriamos, tame tarpe ir atleidimas iš tarnybos. Teigia, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje siūloma skirti tarnybines nuobaudas – atleidimus iš tarnybos, o šis siūlymas, suformuluotas rezoliucinėje Išvados dalyje, buvo patvirtintas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko K. L.. Taigi, anot pareiškėjų, atleidimo pagrindas, pritaikius tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, numatytas ne Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte, o Statuto 53 straipsnio 1 dalies 14 punkte. Tai visiškai skirtingi juridiniai atleidimo pagrindai.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu su pareiškėjų G. K. ir P. P. apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime nurodo, jog pareiškėjų argumentai yra klaidingi. Anot atsakovo, pareiškėjai neatsižvelgė, kad Išvadoje nurodyta, jog tiek G. K., tiek P. P. prisiekė gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus, sąžiningai atlikti jiems patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. Be to, konstatuota, kad tokie pareiškėju veiksmai yra akivaizdžiai priešingi Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatyme apibrėžtiems tikslams bei uždaviniams, žemina policijos pareigūno vardą. Atsakovo nuomone, akivaizdu, kad policijos pareigūnų įvykdytas smulkusis svetimo turto pagrobimas vagystės, sukčiavimo, pasisavinimo arba iššvaistymo būdu, pažemino vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą, todėl teismas tinkamai ir teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes bei priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities VPK viršininko 2010 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 10-TE-165 1 punkto (b. l. 6), kuriuo G. K. ir P. P. paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjai teisėtai atleisti iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, o nustačius šį juridinį pagrindą atleidimas iš vidaus tarnybos yra imperatyvi pasekmė. Apeliaciniu skundu pareiškėjai nesutinka su šia išvada ir teigia, kad buvo atleisti Statuto 53 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, paskyrus tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, kuri yra per griežta.
Pareiškėjai yra statutiniai valstybės tarnautojai, todėl jų statusą, priėmimą ir atleidimą iš tarnybos reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (byloje aktuali 2008 m. lapkričio 14 d. redakcija Nr. X-1820). Atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai įtvirtinti Statuto 53 straipsnyje, kuriame inter aliai nurodyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą (Statuto 53 str. 1 d. 7 p.), jei paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos (Statuto 53 str. 1 d. 14 p.). Kaip matyti iš Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 6 ir 7 dalių, kuriose pateiktos tarnybinio nusižengimo ir pareigūno vardo pažeminimo definicijos, tarnybinis nusižengimas ir pareigūno vardo pažeminimas yra išskirti ir apibrėžti atskirai, t. y. jie nėra sutapatinami. Todėl atleidimas iš vidaus tarnybos gali būti taikomas ir kaip tarnybinė nuobauda už tarnybinį pažeidimą ir kaip statutinio valstybės tarnautojo poelgio, pažeminusio pareigūno vardą, imperatyvi pasekmė, t. y. Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 ir 14 punktuose yra įtvirtinti savarankiški ir skirtingi atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi konkrečioje byloje susiklosčiusią faktinę ir teisinę situaciją, įvertinusi tarnybinio patikrinimo išvadą, kurioje pareiškėjai kaltinami padarę šiurkštų tarnybinį nusižengimą, inter alia nesilaikę Vilniaus apskrities VPK viršininko 2009 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 10-V-654 patvirtintų Vilniaus apskrities VPK tarnybinių ir netarnybinių automobilių naudojimo taisyklių 85 punkto nuostatų, atsižvelgusi į Įsakymo priėmimo juridinį pagrindą – Statuto 26 straipsnio 1 dalis (šioje teisės normoje reglamentuojamos tarnybinės nuobaudos ir jų skyrimas), ir naudojamas formuluotes (aiškiai nurodyta, kad skiriama tarnybinė nuobauda – atleidimas), sprendžia, kad pareiškėjai G. K. ir P. P. buvo atleisti ne Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, o Statuto 53 straipsnio 1 dalies 14 punkto, kaip teigia apeliantai, pagrindu. Nors tarnybinio patikrinimo išvadoje abstrakčiai (epizodiškai) ir paminėta, kad pareiškėjo G. K. ir P. P. elgesys taip pat žemina pareigūno vardą, matyti, kad tokiu būdu iš esmės siekta pabrėžti pareiškėjų padaryto tarnybinio nusižengimo šiurkštumą, o ne pareikšti savarankišką kaltinimą dėl pareigūno vardo pažeminimo.
Pažymėtina, kad pagal Statuto 26 straipsnio 2 dalį tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos – gali būti skiriama už pažeidimus, kurie nurodyti 1-5 punktuose. Pareiškėjų P. P. ir G. K. padarytas tarnybinis pažeidimas, kaip jis įvardintas tarnybinio patikrinimo išvadoje, negali būti priskiriamas nei vienam iš Statuto 26 straipsnio 2 dalies1-5 punktuose įvardintam atvejui. Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad pareiškėjai padarė šiurkštų tarnybinį pažeidimą, tačiau Statute toks tarnybinės nuobaudos (atleidimo iš vidaus tarnybos) taikymo pagrindas nėra įtvirtintas, nepateikta šiurkštaus tarnybinio pažeidimo sąvoka. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad statutinių valstybės tarnautojų statusą, be kita ko, reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – ir VTĮ). Pagal VTĮ 4 straipsnio 2 dalį (byloje aktuali 2008 m. gruodžio 9 d. įstatymo redakcija Nr. XI-53) statutiniams valstybės tarnautojams VTĮ 29 straipsnio 5 ir 6 dalys (byloje aktuali 2003 m. liepos 4 d. įstatymo redakcija Nr. IX-1694) taikomos be išlygų. VTĮ 29 straipsnio 5 dalyje apibrėžiama, kas yra šiurkštus tarnybinis nusižengimas, o VTĮ 29 straipsnio 6 dalyje pateikiamas šiurkščių tarnybinių nusižengimų sąrašas. Konkrečiu atveju paminėtinas VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 8 punktas, kuriame nurodyta, kad šiurkščiu pažeidimu laikomi ir kiti nusižengimai, kuriais šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo etikos principams.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, vadovaudamasi paminėtų teisės normų sistemine analize, įvertinusi administracinės bylos faktines aplinkybes, pareiškėjams pareikšto kaltinimo turinį, daro išvadą, kad pareiškėjai P. P. ir G. K. buvo atleisti pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 14 punktą, pritaikius jiems Statuto 26 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybą – už šiurkštų tarnybinį pažeidimą, numatytą VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 8 punkte. Nors nei tarnybinio patikrinimo išvadoje, nei Įsakyme paminėtas VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 8 punktas nenurodytas, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad tarnybinio nusižengimo esmė aiškiai atskleista, nurodant, kad buvo padarytas šiurkštus tarnybinis pažeidimas, sprendžia, kad vien šis trūkumas nelemia Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo paneigimo.
Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad G. K. ir P. P. nusižengė Vilniaus apskrities VPK viršininko 2009 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 10-V-654 patvirtintų Vilniaus apskrities VPK tarnybinių ir netarnybinių automobilių naudojimo taisyklių 85 punkto nuostatai, jog degalai pilami tik į tarnybinio automobilio kuro baką, be to, būdami policijos pareigūnais, kurių vienas pagrindinių uždavinių, kaip nurodyta Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje, yra nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija, atskleidimas bei tyrimas, aptariamu atveju patys padarė teisės pažeidimus, numatytus ATPK 50 straipsnyje. Pažymėtina, kad pareiškėjai neneigė padarę tarnybinį pažeidimą ir pažeidę Vilniaus apskrities VPK viršininko 2009 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 10-V-654 patvirtintų Vilniaus apskrities VPK tarnybinių ir netarnybinių automobilių naudojimo taisyklių 85 punkto nuostatą, tačiau nesutiko, kad tokiu būdu jie siekė asmeninių tikslų – pasisavinti Vilniaus apskrities VPK priklausančias lėšas, sukčiauti ar kitaip pasipelnyti. Teigė, kad vagyste yra apkaltinti nepagrįstai. Teisėjų kolegija šiuos pareiškėjų argumentus vertina kaip jų siekį išvengti griežtos tarnybinės atsakomybės. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. kovo 3 d. ir 2010 m. kovo 19 d. nutarimais (b. l. 25, 26) pareiškėjai pripažinti padarę pažeidimus, numatytus ATPK 50 straipsnyje. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis nustatyta, kad minėti nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose yra įsiteisėję, todėl juose nustatyti faktai dėl pareiškėjų tyčios pasisavinant Vilniaus apskrities VPK lėšas, skirtas kurui tarnybiniam transportui įsigyti, turi prejudicinę galią šioje administracinėje byloje ir vienareikšmiškai paneigia apeliantų keliamą įvykio versiją.
Nagrinėjamoje byloje pagrindiniu ginčo dalyku yra pareiškėjų padaryto tarnybinio pažeidimo sunkumo (šiurkštumo) ir su tuo susijusios paskirtos tarnybinės nuobaudos adekvatumo įvertinimas. Pažymėtina, kad pagal Statuto 26 straipsnio 1 dalį tarnybinė nuobauda pareigūnui už tarnybinius nusižengimus skiriama atsižvelgiant į jų pobūdį, padarymo priežastis, nusižengusiojo kaltės laipsnį, asmenybę, sukeltus padarinius ir kitas aplinkybes. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje. Iš tarnybinio patikrinimo išvados matyti, kad konkrečiu atveju parenkant tarnybinę nuobaudą nebuvo nukrypta nuo minėtų reikalavimų. Vertinant pareiškėjų P. P. ir G. K. padaryto tarnybinio pažeidimo sunkumą, pagrįstai atsižvelgta į tai, kad konkrečiu atveju pareiškėjų padarytas pažeidimas yra tyčinis (G. K. sąmoningai sudarė sąlygas P. P. pasinaudoti jam tarnybos tikslams patikėta magnetine kortele kurui įsipilti, o P. P. sąmoningai šią kortele pasinaudojo, atsiskaitydamas už degalus, kuriuos įsipylė į savo asmeninį automobilį). Akcentuotina, kad tokiu būdu pareiškėjai ne tik nesilaikė Vilniaus apskrities VPK viršininko 2009 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 10-V-654 patvirtintų Vilniaus apskrities VPK tarnybinių ir netarnybinių automobilių naudojimo taisyklių 85 punkto nuostatų, bet ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 50 straipsnyje (smulkusis svetimo turto pagrobimas), kas iš esmės yra nesuderinama su jų, kaip policijos pareigūnų, statusu, žemina ne tik pareigūno vardą, bei ir policijos įstaigos autoritetą. Vadovaudamasi išdėstytais motyvais bei įvertinusi byloje nustatytas tarnybinio pažeidimo padarymo aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjų padarytas tarnybinis nusižengimas pagrįstai traktuotas kaip šiurkštus, o paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos – nėra per griežta, atitinka teisingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. Pareiškėjų pirmosios instancijos teismui nurodytos aplinkybės (kad yra charakterizuojami teigiamai, neturi galiojančių nuobaudų, sunki finansinės padėtis) nesudaro pagrindo netaikyti pačios griežčiausios tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš tarnybos. Pareiškėjai sąmoningai pasirinko savo elgesio modelį, todėl privalo prisiimti ir neigiamas tokio veikimo pasekmes.
Pareiškėjai prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamais motyvais, iš esmės teisingai išsprendė administracinę bylą. Pareiškėjai dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir turėjo galimybę išdėstyti visus argumentus, į kuriuos buvo atsakyta priimamu procesiniu sprendimu. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų P. P. ir G. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.