Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (keturiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 5, 7 ir 8 punktais, A. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba būti registruotam darbo biržoje, būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu bei neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, nuteistojo A. Š. suėmime išbūtas laikas nuo 2012 m. rugpjūčio 24 d. iki 2012 m. rugsėjo 3 d. (10 dienų), įskaitytas į nuosprendžiu paskirtos bausmės laiką.

Civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos, solidariai iš A. Š. ir R. P. priteista 82330 Eur turtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir R. P., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. Š. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 21 d. iki 2012 m. liepos 12 d. iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje kartu su UAB „R. L.“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi R. P. ir A. Č., apgaule panaikino turtinę prievolę į valstybės biudžetą sumokėti pardavimo pridėtinės vertės mokestį (toliau - PVM), nusikalstamos veikos vykdymui įgytos UAB „R. L.“ naudai, t. y. jis, A. Č. prašymu, organizavo, kad sumanytos nusikalstamos veikos vykdymui R. P. 2011 m. spalio 21 d. įgytų UAB „R. L.“ akcijas ir taptų direktoriumi bei laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 16 d. iki 2012 m. kovo 7 d., nors UAB „R. L.“ oficialiai neužimdamas jokių pareigų, tačiau kartu su A. Č. organizuodamas ir kontroliuodamas UAB „R. L.“ prekių judėjimą ir vykdydamas atsiskaitymus, UAB „R. L.“ vardu vykdydami didmeninę prekybą iš Latvijos Respublikoje registruotos SIA „L. I.“ įsigytu cukrumi, tą pačią dieną cukraus įgijimą su minimaliu 0,01 - 0,04 Lt antkainiu (neskaitant PVM) įformindamas jau jam priklausančios ir vadovaujamos UAB „O.“ vardu, siekdamas UAB „R. L.“ naudai panaikinti už bendrovei „O.“ parduotas prekes (cukrų) pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras susidariusį mokėtiną į valstybės biudžetą pardavimo PVM, kartu su A. Č. parengė tikrovėje neįvykusias ūkines – finansines operacijas pateisinančius dokumentus, išrašytus nusikalstamai veikai nuslėpti naudojamos ir A. Č. realiai valdomos bei kontroliuojamos UAB „B.“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), vardu, kurie buvo panaudoti UAB „R. L.“ buhalterinėje apskaitoje, t. y. kartu su A. Č. parengė ir bendrininkui R. P. pasirašius, šiuos tikrovės neatitinkančius dokumentus apie UAB „R. L.“ neva įvykusius prekių pirkimus iš UAB „B.“ per A. Č. perdavė pasirašyti apie vykdomą nusikalstamą veiką nežinančiam UAB „B.“ statytiniam direktoriui Latvijos Respublikos piliečiui V. L., fiktyvias UAB „B.“ PVM sąskaitas faktūras: 2012 m. sausio 29 d. serija BK Nr. 1201/29/1/B dėl 100 vnt. programinės įrangos ir 12000 vnt. kodavimo raktų įgijimo už 238370 litų tame skaičiuje 41370 litų PVM; 2012 m. vasario 9 d. serija BK Nr. 1202/09/1/B dėl 175 vnt. programinės įrangos ir 80000 vnt. kodavimo raktų įgijimo už 1166742,5 litų tame skaičiuje 202492,5 litų PVM; 2012 m. kovo 25 d. serija BK Nr. 1203/25/1/B dėl 70 vnt. programinės įrangos ir 26500 vnt. kodavimo raktų įgijimo už 396819,5 litų tame skaičiuje 68869,5 litų PVM (viso už 1 801 932 litų (521876 Eur), tame skaičiuje 312 732 litų (90537 Eur) PVM),fiktyvius UAB „R. L.“ kasos išlaidų orderius: 2012 m. kovo 31 d. Serija KIO Nr. 1 – 68869,5 litų sumai; 2012 m. kovo 31 d. Serija KIO Nr. 2 – 40268 litų sumai; 2012 m. kovo 31 d. Serija KIO Nr. 3 – 106862,5 litų sumai; fiktyvius UAB „B.“ kasos pajamų orderius: 2012 m. kovo 31 d. Serija BK Nr. 1203/31/1 – 106 862,5 litų sumai; 2012 m. kovo 31 d. Serija BK Nr. 1203/31/2 – 68 869,5 litų sumai; 2012 m. kovo 31 d. Serija BK Nr. 1203/31/3 – 40 268 litų sumai. Taip pat, jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, parengė tikrovės neatitinkančius dokumentus, pateisinančius tų pačių, iš UAB „B.“ neva įgytų prekių pardavimus taikant „0“ PVM tarifą Latvijoje registruotai tačiau realiai veiklos nevykdančiai SIA „E.“, kurios direktoriumi buvo įregistruotas, apie įmonės vykdomą nusikalstamą veiką nežinantis I. K. (kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas kaltininkui 2012 m. spalio 11 d. mirus), t. y. fiktyvias UAB „R. L.“ PVM sąskaitas faktūras: 2012 m. vasario 12 d. Serija R. L. Nr. 1/2.02.12 už 1168254,88 litų ir 2012 m. balandžio 3 d. Serija R. L. Nr. 1/3.04.12 už 329828,72 litų, ir šiuos dokumentus, įtraukimui į buhalterinę apskaitą, pateikė UAB „R. L.“ buhalterinę apskaitą tvarkantiems ir, kad šie dokumentai yra suklastoti nežinantiems UAB „E.“ finansininkams, ko pasėkoje tariamas iš UAB „B.“ įgytų prekių 312 732 Lt pirkimo PVM buvo įtrauktas į PVM atskaitą ir deklaruotas VMI pateiktose PVM deklaracijose už 2012 m. sausio, vasario, kovo mėn., nepagrįstai 312 732 Lt padidinant pirkimo PVM ir šia suma sumažinant už parduotą cukrų susidariusį mokėtiną į biudžetą PVM, t. y. panaudojant nusikalstamai veikai nuslėpti naudojamų UAB „B.“ ir SIA „E.“ vardu išrašytus dokumentus, apgaule UAB „R. L.“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę į valstybės biudžetą sumokėti 312 732 Lt (90573 Eur) PVM, tokiu būdu Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui padarė didelę – 312 732 (90573 Eur) Lt vertės turtinę žalą. Veika kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 18 d. nuosprendį panaikinti, priimti naują išteisinamąjį nuosprendį ir civilinį ieškinį atmesti.Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas buvo nenuoseklus, neadekvačiai ir netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, faktines bylos aplinkybes, taip pat nepagrįstai ir neteisėtai buvo suvaržyta jo gynybos teisė, todėl pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, o priimtas nuosprendis nemotyvuotas.Skunde nurodoma, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu apelianto veiksmuose nebuvo nustatyti subjektyvieji sukčiavimo požymiai. Nors pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nurodė, kad jo - apelianto, kaip bendrininko, vaidmuo šioje baudžiamojoje byloje yra visiškai įrodytas, tačiau, apelianto teigimu, byloje esantys įrodymai prieštaringi ir niekaip nepatvirtina aplinkybių, kad jis buvo susijęs su įmonėmis UAB „R. L.”, UAB „B.”, SIA „E.” bei galimai šių įmonių padarytomis nusikalstomis veikomis.Nagrinėjamoje byloje teisėta veikla yra sumaišyta su neteisėta, kurias norint tinkamai ir teisingai išnagrinėti, šią bylą būtina atskirti. Teisėta veikla buvo ta, kad UAB „R. L.” su nuliniu PVM tarifu iš Latvijos įmonių pirko cukrų ir vėliau pritaikius standartinį PVM tarifą, parduodavo A. Š. priklausančiai UAB „O.”, pabrėžtina, kad toks veiklos modelis buvo patvirtintas ir ikiteisminio tyrimo metu atliktos specialisto išvadoje. Antra, t. y. galimai neteisėta veikla buvo ta, kad UAB „R. L.” vykdė pirkimo - pardavimo sandorius su UAB „B.” ir Latvijos įmone SIA „E.”, šiais sandoriais buvo parduodama programinė įranga. Atkreiptinas dėmesys, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismas nori pripažinti šiuos sandorius kaip fiktyvius, tačiau būtina pabrėžti, jog šiuose sandoriuose nei UAB „O.”, nei apeliantas nedalyvavo ir su jais nebuvo susijęs.Priimdamas nuosprendį pirmosios instancijos teismas rėmėsi vieno iš kaltinamųjų parodymais ir specialisto išvada, tačiau neatsižvelgė į nei apelianto parodymus, nei liudytojos UAB „E.” direktorės A. P. parodymus, nei kitų liudytojų parodymus.Apklausti UAB „B.” ir SIA „E.” vadovai nurodė, kad apelianto nepažįsta ir nėra matę. Būtina pabrėžti tai, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas UAB „B.” vadovas V. L. nurodė, jog jis pats programinės įrangos prekybos neorganizavo, tuo užsiimdavo V. K., tačiau jis 2 kartus gabeno prekes - dėžutes su kompaktiniais diskais į Kauną. Šios aplinkybės patvirtina UAB „B.“ įvykusių sandorių realumą, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad V. L. nebuvo pakviestas liudyti teisiamajame posėdyje.Tai, kad apeliantas nebuvo susijęs su UAB „R. L.” patvirtina ir kita liudytoja - A. P., kuri yra įmonės vedusios UAB „R. L.” buhalterinę apskaitą direktorė. Nors teismas nurodė, kad apeliantas nebuvo susijęs su UAB „R. L.” darbo santykiais, bet aktyviai dalyvavo organizuojant šios bendrovės veiklą, tačiau būtina pabrėžti, jog tokias išvadas teismas padarė atsižvelgdamas tik į R. P. duotus parodymus, tačiau paties A. Š. duotų parodymų nevertino ir laikė juos kaip kaltinamojo gynybinę poziciją.Apeliantas neneigia, kad pagelbėdavo R. P. atspausdinti PVM sąskaitas faktūras ar kitus reikalingus dokumentus, dėl šios priežasties kratų metų buvo rasti dokumentai, susiję su aukščiau minėtomis įmonėmis. Tačiau šiuos veiksmus atlikdavo A. Č. prašymu ir dėl to, kad jo turima įmonė UAB „O.” turėjo verslo ryšių su UAB „R. L.”, o R. P. taip pat prašydavo pagelbėti su PVM sąskaitų faktūrų rengimu ir atspausdinimu, nurodydamas, kad neturi tam reikiamų techninių priemonių. Dėl aukščiau išvardintų aplinkybių matyti, kad nesant A. Č. duotų parodymų negalima tiksliai įvertinti šioje baudžiamojoje byloje kaltinamų asmenų vaidmenų atliekant galimai padarytą nusikalstamą veiką. Būtina pabrėžti tai, kad šiuo metu yra paskelbta A. Č. paieška ir jo parodymai nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo gauti ir tinkamai įvertinti, nors šiuo konkrečiu atveju jie būtų vieni iš esminių įrodymų, kurie patvirtintu, jog tarp apelianto ir A. Č. nebuvo sutarimo daryti nusikalstamą veiką. A. Č. parodymai patvirtintu, jog apeliantas, padėdamas UAB „R. L.” direktoriui R. P., nesuprato, kad UAB „R. L.” galimai dalyvavo PVM sukčiavime ir dėl šios įmonės sudaromų sandorių galimai nebuvo sumokamas PVM mokestis į valstybės biudžetą.Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nenustatė visų būtinų nusikalstamos veikos sudėties požymių, t. y. nebuvo nustatyta nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė. Teismui pakako nustatyti, kad jis – A. Š. padėjo UAB „R. L.” direktoriui atspausdinti PVM sąskaitas faktūras ir teismas preziumavo, kad jis suprato ir žinojo, jog dalyvauja nusikalstamoje veikoje bei to norėjo ir siekė žalos atsiradimo, ir tokiu būdu neva įrodė nusikalstamo veikos subjektyviuosius požymius.Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kuris juridinis asmuo yra atsakingas dėl žalos valstybei padarymo, jeigu apskritai buvo padaryta žala. Tai yra svarbu, kadangi teismas preziumavo, jog apeliantas netiesiogiai buvo susijęs su įmonę UAB „R. L.”, tačiau negalėjo būti nustatyti jo ryšiai su kitomis įmonėmis (UAB „B.” ir SIA „E.”), ką patvirtina liudytojų parodymai ir kiti byloje esantys įrodymai. Apelianto teigimu, jo ryšiai su UAB „R. L.” buvo tik preziumuoti, o ne pagrįsti byloje esančių įrodymų visuma. Dėl šių priežasčių yra nesuprantama, kaip teismas galėjo priimti apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažinti jį kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog specialisto išvadoje pasigendama buhalterinės apskaitos analizės, joje išskirtinai remiamasi faktine aplinkybe, jog ūkinės operacijos neįvyko. Nuteistasis A. Š. cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-440-976/2015 ir nurodo, kad analogiška situacija susiklostė ir šiuo atveju, kadangi specialistė rašydama išvadą vadovavosi pateiktomis užduotimis, o ne buhalterinės apskaitos dokumentais ir juose esančiais duomenimis, dėl šios priežasties specialisto pateikta išvada neatitinka teismų praktikos ir logikos, dėl to negalima ja remtis kaip įrodymais.Abejonių, jog specialistė ruošdama išvada vadovavosi jai pateikta užduotimi, o ne buhalteriniais dokumentais ir jų duomenimis, sukėlė jos pirmosios instancijos teisme duoti parodymai. Šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjama nusikalstama veika kildinama iš sandorių įvykusių tarp UAB „B.”, UAB „R. L.” ir SIA “E.”, tačiau specialistė apklausos metu negalėjo paaiškinti koks juridinis asmuo padarė žalą valstybei ir ar išviso ji buvo padaryta, bei jei žala kilo, ir kas yra atsakingas už žalos atsiradimą.Apeliantas taip pat nesutinka su civiliniu ieškiniu ir nurodo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta kuris juridinis asmuo padarė žalą Lietuvos Respublikos biudžetui, jei tokia žala buvo padaryta. Civilinis ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog buvo padaryta reali žala Lietuvos Respublikos biudžetui ir kas už tai atsakingas. Pažymėtina tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog UAB „B.” įmonė, kuri yra siejama su galimai padaryta nusikalstama veika, VMI deklaravo sandorius kuriuos kaltintojas siekė pripažinti fiktyviais, šias aplinkybes patvirtino ir FNTT specialistė ruošusi specialisto išvadą, tačiau baudžiamojoje byloje nebuvo pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiai įmonei kilusios mokestinės prievolės yra neįvykdytos, šių argumentų nepateikia ir VMI. Šios aplinkybės patvirtina aplinkybę, kad tarp apelianto veiksmų ir galimai kilusios žalos nėra priežastinio ryšio, kurį būtina nustatyti siekiant patenkinti civilinį ieškinį. Pabrėžtina, jog civilinis ieškinys yra grindžiamas FNTT specialistės išvada, tačiau kaip jau minėta, šios išvados negalima laikyti įrodymu, o juo labiau ja grįsti civilinio ieškinio.Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad civilinis ieškovas, t. y. VMI, vykdydama savo veiklą ir prižiūrėdama mokesčių sumokėjimo teisingumą, vadovaujasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu. VMI, vadovaudamasi šiuo įstatymu, galėjo atlikti visų trijų įmonių mokestinius patikrinimus ir tiksliai nustatyti, ar buvo padaryta žala valstybės biudžetui ir surinkti visus galimus įrodymus, o nesumokėtus mokesčius susigrąžinti administracine tvarka, tačiau jokių veiksmų nesiėmė, taip pat byloje nepateikė įrodymų ar apskritai buvo padaryta žala valstybės biudžetui. Kol nėra surinkti visi galimi įrodymai kurie patvirtintu, jog minėti juridiniai asmenys yra skolingi valstybės biudžetui, negalima atmesti galimo varianto, jog valstybei žala apskritai nėra padaryta, o visi juridiniai asmenys yra įvykdę savo mokestines prievoles.Teismo posėdžio metu nuteistieji A. Š., R. P. ir jų gynėjai prašė A. Š. apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš A. Š. apeliacinio skundo turinio, jis neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, nesutinka su teismo išvadomis dėl jo kaltės ir prašo jį išteisinti.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą bei atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog sprendžiant A. Š. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. A. Š. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Aukštesniojo teismo vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų, kurie patvirtina, jog A. Š. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.Pripažindamas apeliantą kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas išsamiai bei detaliai aptarė A. Š. veikos kvalifikavimo, bausmės skyrimo bei civilinio ieškinio išsprendimo klausimus, įrodymų patikimumą bei jų įrodomąją vertę nustatydamas juos lyginant ir gretinant tarpusavyje, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis aukštesnės instancijos teismas neturi objektyvaus pagrindo.Aukštesnysis teismas taip pat pažymi, jog pagal baudžiamojo proceso įstatymą, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su nuteistojo subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas.Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu, nepagrįstai rėmėsi tik vieno iš kaltinamųjų parodymais ir specialisto išvada, tačiau neatsižvelgė nei į jo, nei į liudytojos A. P., nei į kitų liudytojų parodymus. Jo įsitikinimu, apklaustų UAB „B.“ ir SIA „E.“ vadovų bei liudytojos A. P. parodymai patvirtina, kad jis nedalyvavo sandoriuose, nebuvo su jais susijęs ir todėl paneigia jo kaltę. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.Iš ikiteisminio tyrimo metu apklausto liudytojo V. L. parodymų matyti, kad jis buvo UAB „B.“, kuri užsiiminėjo metalo konstrukcijomis, vadovas. Apie parduodamą programinę įrangą nieko nežinojo, visus dokumentus pasirašė V. K.. Nors nurodė, kad matė kompaktinius diskus, tačiau kokia tai buvo programinė įranga, nieko nežinojo. (t. 1, b. l. 62 - 64). Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo I. K. parodymų matyti, kad jis buvo SIA „E.“ vadovas. A. Č. jam pasiūlė tapti įmonės vadovu. Jis tik pasirašydavo dokumentus apie prekių pirkimus, pardavimus, atsiskaitymus ir už tai gaudavo nuo 100 iki 300 litų. Prekių, kuriomis prekiavo įmonė, nėra matęs (t. 1, b. l. 69 - 70). Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja A. P. parodė, kad yra UAB „E.“, kuri užsiima buhalterinės apskaitos tvarkymu, direktorė. Į ją dėl UAB „R. L.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo kreipėsi R. P.. Priešingai nei teigia apeliantas, minėtų liudytojų parodymai jo kaltės nepaneigia. Ta aplinkybė, jog liudytojai nenurodė tiesiogiai bendravę su A. Š., niekaip nepatvirtina, kad jis nebuvo susijęs su UAB „R. L.“, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Visiškai nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas išvadą, kad A. Š. aktyviai dalyvavo organizuojant UAB „R. L.“ veiklą, padarė remdamasis tik nuteistojo R. P. parodymais, tačiau jo paties parodymų nevertino ir atmetė juos kaip gynybinę poziciją.Nuteistasis R. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad kaltę pripažįsta visiškai. Įmonės registravimą tvarkė A. Š., kuris už bendrovių steigimą sumokėjo 3000 litų. Jo vardu įkurta bendrovė vadinosi UAB „R. L.“, o A. Š. bendrovė vadinosi UAB „O.“. Jam A. Š. duodavo pasirašyti sąskaitas - faktūras, patvirtinančias, kad jo įmonė perka cukrų iš Latvijos įmonių. Atvažiuodavo vilkikas, A. Š. atveždavo jam dokumentus, jis pasirašydavo, taip vyko gal dešimt kartų, jam mokėjo po 400 litų už vieną vilkiką. Ši veikla tęsėsi gal tris - keturis mėnesius, iš viso jis gavo gal apie 6000 - 7000 litų, tarp jų ir 3000 litų, kuriuos jis pats nusiėmė nuo sąskaitos. Jis gautus pinigus pragerdavo. Su buhaltere jis bendravo tik vieną kartą, kai ji pasakė, kad įmonę tikrina. Kai atnešė dokumentus dėl kompaktinių diskų ir programinės įrangos, jis A. Š. paklausė, prie ko čia cukrus, šis jam atsakė, kad viskas čia gerai. Jis pasakė, kad jei taip viskas vyksta, jam to nereikia, sakė, kad jie perimtų jo įmonę. Jis prašė A. Š. bent jau parodyti, kaip atrodo prekės, tačiau jam niekas nieko neparodė, liepė jam pasirašyti dokumentus, sakė viskas bus gerai. Jis pasirašė dokumentus ir dėl tų kompaktinių diskų ir kompiuterinės įrangos, matė, kad prekes pirko iš Latvijos, o iš jo pirko A. Š. UAB „O.“. Jis pats nieko nepirko ir nepardavė. Balandžio mėnesį viskas sustojo, jis pardavė įmonę, kurią nupirko Latvijos pilietė. Už parduodamą įmonę pinigų negavo. A. Č. jis nėra matęs. Kai jis pardavė įmonę, bendrovės dokumentai iš jo buvo paimti, jis tik pasirašė pardavimo įmonės pirkimo-sutartį. Kartą jam skambino iš Alytaus mokesčių inspekcijos, A. Š. jam pasakė niekam neskambinti, kad jis viską sutvarkys.R. P. taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad su A. Š. buvo aptarta, jog už atvažiavusią „fūrą“ bus mokama 400 litų. A. Š. taip pat minėjo, jog nieko dirbti nereikės. Reikės tik pasirašyti dokumentus. Matė, jog daugelyje PVM sąskaitų faktūrų buvo nurodyta jog perkamas - parduodamas cukrus. Kaip ir buvo susitarę, A. Š. sumokėdavo po 400 litų už „fūrą“. Kadangi pagal užmokestį buvo aktualu kokiam kiekiui išrašytos PVM sąskaitos, todėl atkreipė dėmesį ir į PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias buvo perkama ir parduodama kokia tai programinė įranga, už kurių pasirašymą A. Š. sumokėti atsisakė. Tuomet su A. Š. jis netgi sukonfliktavo. Jis pareikalavo, jog būtų parodytos prekės ir, kad už dokumentų pasirašymą būtų sumokama. A. Š. tuomet išsigynė, kad pagal susitarimą mokama tik nuo PVM sąskaitų faktūrų, išrašytų cukrui, o dėl kokių tai kompaktinių diskų su programomis A. Š. nieko konkrečiai nepaaiškino. Nors dokumentus pasirašė, tačiau kas ir kaip su šiais diskais vyksta, liko nesupratęs. Gali patvirtinti tai, jog nors pasirašė minimuose dokumentuose, tačiau nei prekių nei minimų piniginių sumų nematė. Pats nei prekes pirko, nei jas pardavė. Tik pasirašinėjo A. Š. pateiktus dokumentus. Įtarime įvardinto asmens A. Č. jis nepažįsta.Iš tokių R. P. parodymų seka, kad jis pats realiai jokios veiklos kaip UAB „R. L.“ direktorius ar akcininkas nevykdė, visą veiklą pradedant nuo įmonės steigimo baigiant įmonės pardavimu vykdė nuteistasis A. Š., minėta įmonė buvo reikalinga sukčiaujant PVM mokėjimo srityje.Priešingai nei nurodo apeliantas, jo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo patvirtina ne vien tik nuteistojo R. P. parodymai. Tai, kad A. Š. realiai dalyvavo organizuojant įmonės UAB „R. L.“ veiklą patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patikrinti rašytiniai įrodymai, o būtent: 2012 m. rugpjūčio 24 d. kratų ir 2012 m. rugpjūčio 30(31) d. apžiūros protokolai, iš kurių matyti, jog A. Š. priklausančiame automobilyje FIAT STILO valst. Nr. (duomenys neskelbtini) surasta ir paimta: 1) rudos spalvos užrašų knygelė su užrašu „2012“, kurios 10 psl. yra rankraštiniai įrašai „B.“, „E.“; 26 psl. yra rankraštiniai įrašai „1. sąskaitas iš B. firmos kopijas 2. SIA E. s.p. kopijas; 72 psl. rankraštinis įrašas „R. 10136949 (090909)). Taip pat A. Š. gyvenamojoje vietoje kratos metu surasta ir paimta bloknotas su spirale su gamtos vaizdais ant viršelio, kuriame rankraštiniais įrašais užpildyti 17 pirmų ir 3 paskutiniai puslapiai, rankraštiniai įrašai pagal dienas nuo 2012 m. sausio 24 d. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d. minint įmones „R. L.“, „O.“ „Š.“, „K.“, „B.“, „D.“, „M.“, prekių kiekius, kainas, grynų pinigų paėmimus iš „R. L.“ ir „O.“, perdavimus; UAB „R. L.“ kasos pajamų orderiai su kasos pajamų orderių kvitais Nr. 001-004 ir Nr. 012-014, Nr. 001-004 pasirašyti R. P., tačiau be UAB „R. L.“ antspaudų, o Nr. 012-014 su UAB „R. L.“ antspaudais tačiau be parašų ( 1 t., b. l. 79 - 80; 83 - 84; 85 - 87; 85 - 100; 106 - 112).Minėti rašytiniai įrodymai patvirtina nuteistojo R. P. pirmosios instancijos teisme nurodytas aplinkybes apie tai, kad A. Š. realiai dalyvavo organizuojant įmonės veiklą, t. y., kad A. Š. organizavo įmonės įsigijimą, rengė sandorius, teikė sąskaitas - faktūras pasirašyti R. P., kad visi dokumentai ir antspaudas pasiliko pas A. Š.. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kad A. Š. realiai dalyvavo organizuojant UAB „R. L.“ įmonės veiklą, patvirtina ir tos aplinkybės, kad jis dalyvavo nuperkant šią įmonę ir už ją sumokėjo, jis vežė R. P. paimti įmonės pirkimo dokumentų ir PVM mokėtojo pažymos, jis surado kelias buhalterinę apskaitą tvarkančiais įmones ir padavė telefonų numerius R. P. pasirinkti buhalterinę apskaitą tvarkančią įmonę.Apeliacinės instancijos teisme apklaustas nuteistasis R. P. iš dalies pakeitė pirmosios instancijos teisme duotus parodymus. Jis parodė, kad verslą organizavo A. Č., o ne A. Š.. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nuteistojo R. P. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai yra aiškūs, logiški, nuoseklūs bei atitinkantys kitas byloje nustatytas aplinkybes, jais pagrįstai vadovavosi apylinkės teismas. R. P. nesugebėjo įtikinamai ir logiškai paaiškinti savo parodymų keitimo priežastis, todėl apeliacinės instancijos teisme duoti jo parodymai vertintini kaip siekis padėti A. Š. išvengti baudžiamosios atsakomybės.Apelianto nurodomas aplinkybes, jog sąskaitas – faktūras jis atspausdindavo kompiuteriu, tik todėl, kad R. P. neturėjo tam priemonių ir nemokėjo išrašyti sąskaitų faktūrų, o dokumentus jo automobilyje galėjo pamesti ar palikti A. Č., aukštesnysis teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, vertina kaip niekuo neparemtą gynybinę versiją.Apeliaciniame skunde keliama versija, jog nagrinėjamoje byloje teisėta veikla yra sumaišyta su neteisėta, tačiau aukštesnysis teismas, atsižvelgiant į tai, jog byloje aiškiai nustatytas sukčiavimo mechanizmas ir tai, kokiu principu buvo vykdomas sukčiavimas, minėtus apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.Sukčiavimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokdamas pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir jų nori. Byloje neabejotinai nustatyta, jog A. Š., veikdamas kaip bendrininkas, organizuojant UAB „R. L.“ įmonės realią veiklą, laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 21 d. iki 2012 m. liepos 12 d., iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su R. P. ir A. Č., apgaule panaikino turtinę prievolę į valstybės biudžetą sumokėti pardavimo pridėtinės vertės mokestį nusikalstamos veikos vykdymui įgytos UAB „R. L.“ naudai, padarydamas 312 732 litų vertės turtinę žalą valstybei. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta A. Š. padarytos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė – apelianto atliktų veiksmų pobūdis ir apimtis neginčijamai liudija jį veikus tiesiogine tyčia. Šių aplinkybių kontekste taip atmetamas apeliacinio skundo argumentas, jog byloje nebuvo nustatyta kuris juridinis asmuo yra atsakingas dėl žalos valstybei padarymo, kadangi tiek kaltinime, tiek ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog į turtinė prievolė į valstybės biudžetą sumokėti pardavimo pridėtinės vertės mokestį apgaule panaikinta UAB „R. L.“ naudai. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su byloje pateikta specialisto išvada ir nurodo, kad specialisto išvadoje pasigendama buhalterinės apskaitos analizės ir išskirtinai remiamasi tuo, jog ūkinės operacijos neįvyko. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje esančia 2015 m. specialisto išvada Nr. 5-2/124, konstatuoja, jog specialisto išvada surašyta vadovaujantis pateiktais dokumentais, todėl abejoti specialisto išvada ir nevertinti jos kaip įrodymo, nėra pagrindo. Atmetamas ir apeliacinio skundo argumentas, jog ruošdama specialisto išvadą specialistė vadovavosi jai pateikta užduotimi, kurioje preziumuojamas sandorių fiktyvumas, o ne buhalteriniais duomenimis. Vien ta aplinkybė, kad užduodant klausimus specialistei buvo nurodoma, jog vienas ar kita sandoris nėra įvykęs, nelemia, jog specialistė padarė neteisingas išvadas. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai aprašyta, kokiais įrodymais remiantis padaryta išvada, kad UAB „R. L.“ apskaitoje atvaizduotos ūkinės operacijos su UAB „B.“ ir SIA „E.“ yra fiktyvios. 2015-08-31 UAB „R. L.“ ūkinės finansinės veiklos specialisto išvada Nr. 5-2/124 su priedais patvirtina, kad programinės įrangos pardavimai pardavėjo UAB „B.“ laiku deklaruoti nebuvo. UAB „B.“ 2012-07-04 pateikė patikslintas PVM deklaracijas ir į jas įrašė duomenis dėl PVM apmokestinamųjų sandorių ir pardavimo PVM pagal bendrovei UAB „R. L.“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras tik po bendrovėje atlikto VMI prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos Kontrolės departamento PVM kontrolės skyriaus operatyvaus patikrinimo (2012-07-04 Operatyvaus patikrinimo pažyma Nr.360-29); VMI prie LR FM Kontrolės departamento PVM kontrolės skyriaus atlikto operatyvaus patikrinimo metu (2012-07-04 Operatyvaus patikrinimo pažymą Nr. 360-29) bendrovė UAB „B.“ nurodytais registracijos ir kt. veiklos vykdymo adresais nerasta. Pagal bendrovės UAB „B.“ pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus, kurių paėmimas įformintas 2012-06-18, buhalterinėje apskaitoje nebuvo užfiksuota jokių sandorių ir jokių atsiskaitymų su „R. L.“. Taip pat bendrovės UAB „B.“ buhalterinėje apskaitoje nebuvo užfiksuota jokių programinės įrangos, jos sudėtinių dalių ar kitų susijusių prekių įsigijimo, jokių programos sukūrimo ar panašių paslaugų pirkimo. UAB „B.“ kasos knygoje nebuvo užfiksuota jokių pinigų priėmimo operacijų iš UAB „R. L.“ (1 t., b. l. 166 – 200, 2 t., b. l. 1 - 22). Tai, kad SIA „E.“ realiai nevykdė jokios ūkinės veiklos, o buvo kaip priemonė daryti UAB „R. L.“ nusikalstamai veikai, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino liudytojas I. K., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, kuris teigė tik pasirašinėjęs dokumentus, o jam už tai mokėjo pinigus (1 t., b. l. 69 - 70). Liudytojas V. L., UAB „B.“ direktorius, parodė, kad apie parduodamą programinę įrangą nieko nežinojo, visus dokumentus esą pasirašė V. K.. Nors nurodė, kad matė kompaktinius diskus, tačiau kokia tai buvo programinė įranga, nieko nežinojo. Be to, patvirtino, kad UAB „B.“ užsiimdavo metalo konstrukcijomis - vartais garažams, metalu, stulpais tvoroms, metaliniais kampuočiais ir kt. metalo gaminiais (1 t., b. l. 62 - 64). Taigi apeliacinio skundo argumentai nepagrįstai grindžiami skunde nurodoma teismų praktika (pvz., kasacine nutartimi Nr. 2K-440-976/2015).Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo. Nors apeliantas nesutikdamas su priteistu civiliniu ieškiniu vėlgi nurodo, kad nebuvo nustatyta kuris juridinis asmuo padarė žalą Lietuvos Respublikos biudžetui, be to, byloje esančios specialisto išvados negalima laikyti įrodymu ir ja grįsti civilinio ieškinio, tačiau teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Kaip jau minėta aukščiau, byloje neabejotinai nustatyta, kad žala valstybei atsirado dėl nusikalstamų A. Š. ir R. P. veiksmų, apgaule, nusikalstamos veikos vykdymui įgytos UAB „R. L.“ naudai panaikinant turtinę prievolę į valstybės biudžetą sumokėti pardavimo pridėtinės vertės mokestį. Taigi atsižvelgiant į tai aukštesnysis teismas konstatuoja, jog žala valstybės biudžetui priežastiniu ryšiu yra tiesiogiai susijusi su nusikalstamais nuteistųjų veiksmais, todėl civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo valstybės naudai iš A. Š. ir R. P. priteistas pagrįstai.Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad visos bylos aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, nuteistojo A. Š. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, jo kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo neginčijamai įrodyta ir abejonių apeliacinės instancijos teismui nekelia. Šios nusikalstamos veikos požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintinos įrodytomis, byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai išdėstyti, padarytos išvados nėra prieštaringos. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu, todėl atsižvelgiant į tai, Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 18 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o A. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.