- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-19
- Bylos Nr.
- ATP-434-282/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 4-70-3-01074-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Virginija Žindulienė
- Kategorijos
- 2.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Žindulienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal J. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimo, kuriuo J. D. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 3 dalį 1 250 eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį 900 eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, nuobaudas subendrinus apėmimu, J. D. paskirta galutinė administracinė nuobauda – 1 250 eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. D. nubaustas už tai, kad jis 2015 m. gruodžio 26 d., apie 21.29 val., (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) pastatu, neblaivus (nustatytas lengvas 1,25 promilės girtumas), vairuodamas transporto priemonę „Citroen Berlingo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančią UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir persirikiuodamas iš antrosios eismo juostos į pirmąją eismo juostą, nedavė kelio pirmojoje juostoje važiavusiai transporto priemonei ir su ja susidūrė, taip apgadindamas abi transporto priemones, bei iš eismo įvykio vietos pasišalino, po to (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties (duomenys neskelbtini)– (duomenys neskelbtini) gatvių sankryža, stabdomas policijos pareigūno, nepakluso šio pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu J. D. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016-09-08 nutarimą ir jo atžvilgiu administracinę bylą nutraukti, skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, apklausti liudytoją V. L.. Teigia, kad nutarimas yra nepagrįstas, nes teismas pažeidė ATPK 257, 284 straipsnių nuostatas, kadangi bylos aplinkybes tyrė šališkai, padarė išvadas, kurios neatitinka faktinių aplinkybių, nutarimą priėmė tinkamai neįvertinęs byloje pateiktus duomenis, remdamasis neleistinais įrodymais – manymais ir spėjimais, bei nepašalinęs byloje esančių prieštaravimų.
Nurodo, kad jam inkriminuoto teisės pažeidimo jis nepadarė, įvykio metu automobilį vairavo kitas asmuo, kuris ir sukėlė eismo įvykį, pasišalino iš jo vietos bei nepakluso policijos pareigūnų reikalavimams sustoti. Tas asmuo teisme prisipažino vairavęs automobilį, padaręs auto įvykį ir pasišalinęs iš jo vietos, tačiau apylinkės teismas šiuos duomenis ignoravo, o jo (apelianto) parodymus vertino kaip jo pasirinktą gynybos poziciją. Nurodo, kad teismas neįvertino to fakto, kad įvykio metu ir šiuo metu automobilis „Citroen Berlingo“ yra tamsintais stiklais, pro kuriuos nesimato, kas yra automobilio salone, todėl abejoja, ar M. S. (M. S.), važiuodamas žiemą, nakties metu paskui automobilį „Citroen Berlingo“, galėjo matyti, kiek žmonių sėdi automobilio salone. Pažymi, kad M. S. paskui automobilį važiavo ne ištisai visą laiką. Apeliantas skunde nurodo, kad nukentėjusysis teisme teigė, jog po įvykio į jį dėl žalos atlyginimo kreipėsi asmuo, prisistatęs kaltininko sūnumi, tačiau apeliantas teigia, jog jis sūnaus neturi, o tai rodo, kad su nukentėjusiuoju bendravo kitas asmuo, kuris prisipažino padaręs pažeidimus, tačiau teismas į šią aplinkybę nekreipė dėmesio.
Apeliantas skunde taip pat teigia, kad teisme apklausto policijos pareigūno E. P. parodymų, jog jis (apeliantas) nepakluso reikalavimams sustabdyti transporto priemonę, nepatvirtina bylos duomenys, nes proceso dalyviai nematė, jog būtent jis vairavo automobilį. Pakartotinai teigia, kad jis automobilio nevairavo, jį vairavo kitas asmuo, o jis pats sėdėjo už vairuotojo ant galinės sėdynės, automobilio langai tamsinti. Taip pat nurodo, kad automobilį vairavęs asmuo, sustabdęs automobilį, sugebėjo pabėgti. Liudytojas E. P. parodė, kad persekiojamam automobiliui sustojus pakelėje, policijos automobilis, vairuojamas V. L., užvažiavo į priekį ir kelyje sustojo, po to abu pareigūnai lipo iš automobilio, pirmas – E. P., ir priėjęs prie stovinčio automobilio, jame nieko neradęs suprato, jog žmonės ar žmogus gali būti netoliese, todėl ieškojo ir rado jį (apeliantą) įklimpusį už kelio griovyje, purvyne, todėl abu pareigūnai jį ir sulaikė, pareikšdami įtariantys, kad jis vairavo nesustojusį ir iš eismo įvykio vietose pasišalinusį automobilį. Teigia, kad iš tokių E. P. parodymų matyti, jog policijos pareigūnai neužblokavo automobiliui kelio, nes jie privažiavo ir sustojo jau persekiojamam automobiliui sustojus, policijos pareigūnai nei vienas asmeniškai nematė, jog jis vairavo automobilį, o prielaidą, kad jis vairavo, padarė tik dėl to, kad jis vienas buvo sulaikytas netoli automobilio. Teigia, kad sulaikymo metu jis buvo neblaivus, būdamas surakintas antrankiais ir būdamas informuotas, jog bus nuvežamas automobilis, lengvabūdiškai nurodė vairavęs automobilį, bei nenorėjęs išduoti jį vežusio ir pabėgusio draugo ir netekti įmonės automobilio. Pažymi, kad apie jo būseną (buvo purvinas) policijos komisariate nebuvo surašyti ir pridėti jokie dokumentai.
Skunde apeliantas teigia, kad teisme nebuvo apklaustas policijos pareigūnas V. L., kuris, jo turimais duomenimis, šiuo metu yra grįžęs iš užsienio ir gali būti apklaustas teisme. Pažymi, jog policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai surašyti visiškai identiškai, nors teisme E. P. nurodė, jog ne visas tarnybiniuose pranešimuose nurodytas faktines aplinkybes stebėjo, t. y. nematė, jog būtent jis (apeliantas) vairavo automobilį. Mano, kad V. L. taip pat galėtų patvirtinti nematęs, kas vairavo automobilį.
Apeliantas skunde teigia, kad teismas nepagrįstai jo kaltę grindė policijos pareigūnų S. P. ir I. M. parodymais, nes pastarieji su juo nebendravo, o iš jų tarnybinių pranešimų matyti, jog pareigūnai jį, kaip kaltininką, įvardijo tik todėl, kad kiti kolegos jį nurodė kaip pažeidėją. Teismas taip pat nepagrįstai nepatikėjo A. G. parodymais, jog pastarasis įvykio metu vairavo automobilį, pasišalino iš įvykio vietos, nes buvo išsigandęs galimų pasekmių. Teigia nežinojęs, kad A. G., kuris jį nuvežė pas draugą, gyvenantį (duomenys neskelbtini) gatvėje, ir po to vežė namo, neturėjo vairuotojo pažymėjimo, tai sužinojo po visų įvykių.
Apeliantas nurodo, kad teismas, nustatydamas faktines aplinkybes ir apklausdamas policijos pareigūnus, jiems neprisimenant įvykio aplinkybių, perskaitė jų rašytus tarnybinius pranešimus, klausė, ar tarnybiniuose pranešimuose yra surašyti teisingi duomenys ir ar jais galima remtis, suvokdamas, jog policijos pareigūnai atsakys teigiamai, nors pareigūnai teisme negalėjo atsakyti į detalius papildomus klausimus. Pažymi, kad bylos nagrinėjimas yra betarpiškas teismo posėdyje, išklausant asmens žodžiu duodamus parodymus juos duodant savarankiškai bei atsakant į užduotus klausimus, susijusius su faktinių aplinkybių tyrimu, todėl asmeniui negalint konkrečiai atsakyti į užduodamus klausimus, negalima išsamiai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybių, kyla pagrįstų abejonių dėl asmens kaltės ir atsakomybės, taip pat kyla abejonių, ar byla tinkamai parengta nagrinėti teisme. Mano, kad esant byloje abejonių, teismas jo atžvilgiu nagrinėjamą bylą turėjo grąžinti policijos komisariatui papildyti tyrimą, išsiaiškinant, kas iš tikrųjų vairavo automobilį įvykio metu. Teigia, kad byloje nėra objektyvių jo kaltės padarius inkriminuotus teisės pažeidimus įrodymų. Tvirtina, jog yra nubaustas ne už tai, kad įrodyta, jog jis padarė pažeidimus, o už tai, kad jis, būdamas girtas, apkalbėjo pats save. Teigia, kad teisingai nurodė, jog nejuto transporto priemonių kontakto, nes vyko kaip keleivis. Taip pat teigia, kad policijos pareigūnai išsamiai ir objektyviai neišsiaiškino įvykio aplinkybių, apsiribojo trumpu jo paaiškinimu bei dokumentų surašymu, todėl mano, kad teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu pažeidus kelių eismo taisykles bei saugaus eismo automobilių keliais įstatymo reikalavimus ir nepagrįstai jam skyrė administracines nuobaudas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnyba nesutinka su J. D. apeliaciniu skundu ir prašo jo netenkinti, teismo nutarimą palikti nepakeistą, nes skundo reikalavimas yra nepagrįstas, apylinkės teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, nustatė visas objektyvias bei subjektyvias bylos aplinkybes, kurios buvo reikšmingos teisingam bylos išsprendimui, taip pat teismas įvertino visus pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes ir, atsižvelgęs į byloje esančių duomenų visumą, J. D. veiksmus teisingai kvalifikavo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Skundu apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ATPK 302¹⁰ straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bylos dėl apeliacinių skundų administracinių teisės pažeidimų bylose nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjas ar teisėjų kolegija, įvertinę bylos aplinkybes, nenusprendžia kitaip. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis apeliacinį skundą, susipažinęs su administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, daro išvadą, kad nėra pagrindo administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes apeliaciniame skunde ginčijamas tik įrodymų vertinimas. Nors apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas nebuvo apklaustas policijos pareigūnu įvykio metu dirbęs V. L., kuris, apelianto teigimu, šiuo metu yra sugrįžęs į Lietuvą, tačiau J. D. nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog liudytojas yra Lietuvoje. Be to, apeliantas skunde nenurodo jokių naujų duomenų, kuriuos reikėtų papildomai tirti, o tik pateikia savo argumentus dėl, jo nuomone, netinkamai vertintų įrodymų. Dėl to apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas.
ATPK 302¹¹ straipsnis numato, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Viena iš teismo priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliantas J. D. apylinkės teisme parodė bei apeliaciniame skunde teigia, kad nors įvykio metu jis buvo neblaivus (jam buvo nustatytas girtumas), tačiau jis automobilio nevairavo, nes automobilį vairavo kitas asmuo – jo draugas A. G., kuris teisme patvirtino vairavęs automobilį, kad persirikiuodamas gatvėje kliudė greta važiavusį automobilį, pasišalino iš įvykio vietos bei nepakluso policijos pareigūnų reikalavimui sustoti. Nors liudytojas A. G. teisme patvirtino J. D. teiginius, tačiau pastebėtina, kad jie yra draugai, todėl A. G. yra suinteresuotas padėti apeliantui išvengti griežtos administracinės atsakomybės. Be to, apie tai, kad automobilį vairavo kitas asmuo, apeliantas nenurodė nei jį sulaikiusiems policijos pareigūnams, nei iš karto po įvykio rašytame pasiaiškinime. Versija, jog įvykio metu automobilį vairavo ne apeliantas, o kitas asmuo, buvo iškelta tik bylą nagrinėjant apylinkės teisme, po tiriamo įvykio praėjus pusmečiui (84 b. l.). Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes bei į apelianto ir liudytojo A. G. draugystę, konstatuojama, kad A. G. yra suinteresuotas padėti J. D. išvengti griežtos administracinės atsakomybės. Apelianto versija, jog ne jis vairavo automobilį, yra paneigta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.
Nukentėjusysis M. S. teisme parodė, kad 2015-12-26 po 21 val., vairavo automobilį „BMW 525“, kai iki (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos liko apie 50 metrų, iš antros eismo juostos persirikiuodamas į pirmą eismo juostą, kuria jis pats važiavo, vyšninės spalvos automobilis „Citroen Berlingo“ atsitrenkė į jo vairuojamą automobilį – perbrėžė visą šoną, nuo galinio iki priekinio bamperio, nuskėlė veidrodėlį, nubrozdino diskus, – ir nuvažiavo nesustojęs, apie įvykį jis pranešė policijai bei persekiojo nestojusį kaltininko automobilį tol, kol kaltininko automobilį pradėjo stabdyti policijos pareigūnai. Tokias pačias eismo įvykio aplinkybes M. S. nurodė iš karto po įvykio savo rašytame paaiškinime (10 b. l.). Nukentėjusysis teisme taip pat nurodė, kad, nors buvo tamsu, tačiau matomumas buvo geras, jis pro automobilio langus matė, jog automobilyje buvo vienas asmuo, taip pat buvo priėjęs prie kaltininko automobilio, kai pastarasis buvo sustojęs prie raudono šviesos šviesoforo signalo kitoje sankryžoje, tačiau nukentėjusiajam priėjus prie automobilio galinių ratų, automobilis padidino greitį ir nuvažiavo link „(duomenys neskelbtini)“ net degant raudonam šviesoforo signalui. Nukentėjusysis taip pat nurodė, jog kaltininko automobilį jis iš karto persekiojo 50 metrų atstumu, jo nebuvo pametęs iš akiračio. Pažymėtina, kad nors įvykio metu buvo žiema, tamsus paros metas, ir, kaip iš apelianto pateiktų automobilio fotonuotraukų matyti, automobilio „Citroen Berlingo“ šoniniai galiniai langai yra tamsinti (137–138 b. l.), tačiau, automobilio langai nėra taip užtamsinti, kad pro juos nebūtų galima matyti, kiek asmenų važiuoja automobilyje, o be to, pagal KET 94 punktą tamsiuoju paros metu motorinių transporto priemonių vairuotojai privalo važiuoti keliais su įjungtomis artimosiomis arba tolimosiomis žibintų šviesomis, todėl įvykio metu nukentėjusysis galėjo matyti, kiek asmenų važiuoja automobilyje „Citroen Berlingo“. Dėl to netikėti nukentėjusiojo M. S. parodymais, jog įvykio metu automobilyje „Citroen Berlingo“ buvo tik vienas asmuo, kad persekiodamas kaltininko automobilį, jo nebuvo pametęs iš savo akiračio, teismas neturi pagrindo, nes nukentėjusiojo suinteresuotumas bylos baigtimi ar siekis apkalbėti J. D. byloje nenustatytas, be to, nukentėjusysis tokias pačias įvykio aplinkybes nurodė ir policijos pareigūnams, o nukentėjusiojo nurodyti jo automobiliui padaryti apgadinimai atitinka transporto priemonių techninės apžiūros akte nurodytus. Apeliantas savo nekaltumą grindžia tuo, kad po įvykio nukentėjusysis pripažino SMS žinutėmis bendravęs su kaltininko sūnumi, o jis (t. y. apeliantas) teigia sūnaus neturintis. Nors nukentėjusysis pripažino SMS žinutėmis bendravęs su asmeniu, prisistačiusiu kaltininko sūnumi, tačiau tai nepatvirtina J. D. nekaltumo, nes apeliantas nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jis neturi sūnaus, o be to, SMS žinutes, prisistatęs sūnumi, galėjo rašyti bet kuris asmuo.
Be to, nukentėjusiojo M. S. parodymus patvirtina teisme liudytojais apklaustų policijos pareigūnų S. P., I. M. parodymai, šių pareigūnų po įvykio rašytuose tarnybiniuose pranešimuose nurodyti duomenys (12, 13, 101, 111–112 b. l.). Liudytojas S. P. teisme nurodė nepamenantis, kad J. D. būtų minėjęs, jog įvykio metu automobilį vairavo kitas asmuo, o liudytojas I. M. teisme parodė, jog jis bendravo tiek su M. S., tiek ir su J. D., kuris prisipažino vairavęs automobilį, galėjęs apgadinti kitą automobilį, bet to nejutęs. Liudytojo I. M. parodymus patvirtina paties J. D. rašytas paaiškinimas, kuriame jis prisipažino įvykio metu vairavęs automobilį, kliudęs kitą automobilį, o kadangi automobilyje grojo muzika, jis negirdėjęs susidūrimo, todėl nuvažiavo toliau, sustojęs tik tada, kai pamatė policijos automobilio švyturėlius ir išgirdo garsinius signalus (11 b. l.). Teisme kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas E. P. taip pat patvirtino, jog 2015-12-26 buvo gautas pranešimas apie tai, kad įvyko eismo įvykis, kad kaltininkas pasišalino iš įvykio vietos, todėl su kolega V. L. (duomenys neskelbtini)-(duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje pamatę pro juos pravažiuojantį automobilį „Citroen Berlingo“, iš paskos jo važiuojantį nukentėjusįjį, pradėjo persekioti automobilį „Citroen Berlingo“, stabdydami garsiniais ir šviesos signalais. Liudytojas nurodė, kad automobilį „Citroen Berlingo“ persekiojo važiuodami paskui jį 50 metrų atstumu, nematė, kiek automobilyje buvo žmonių, kad, kai aplenkė automobilį „Citroen Berlingo“, pradėjo jį stabdyti, jis greitai išlipo iš tarnybinio automobilio, tačiau nematė kas ir kiek žmonių išlipo iš sustojusio automobilio, matė tik nuo automobilio 5-6 metrų atstumu per arimus einantį stamboką vyrą – J. D., kuris iš pradžių nieko nesakė, bet vėliau prisipažino vairavęs automobilį, padaręs pažeidimą. Tokias pačias įvykio aplinkybes E. P. nurodė ir savo tarnybiniame pranešime (15 b. l.). Nors teisme kaip liudytojas nebuvo apklaustas kartu su E. P. ekipaže dirbęs pareigūnas V. L., tačiau jis iš karto po įvykio rašytame tarnybiniame pranešime nurodė tas pačias aplinkybes kaip ir E. P. (14 b. l.). Netikėti policijos pareigūnų parodymais nėra pagrindo, nes byloje nėra duomenų, patvirtinančių šių liudytojų suinteresuotumą bylos baigtimi. Atsižvelgiant į policijos pareigūnų darbo pobūdį, į tai, kad liudytojai S. P., I. M., E. P. teisme buvo apklausti po tiriamo įvykio praėjus pusmečiui, nebetikslinga po įvykio praėjus dar daugiau laiko teisme apie tas pačias įvykio aplinkybes apklausti V. L., dėl to apelianto prašymas apeliacinės instancijos teisme apklausti V. L. netenkinamas. Nelaikytina teismo šališkumu bei esminiu procesiniu pažeidimu tai, kad bylą nagrinėjęs teisėjas posėdyje perskaitė policijos pareigūnų rašytus tarnybinius pranešimus ir klausė jų, ar jie patvirtina pranešimuose nurodytas aplinkybes, nes, kaip jau minėta, policijos pareigūnai teisme apie įvykio aplinkybes buvo apklausti po įvykio praėjus pusmečiui, todėl teismo posėdyje galėjo nebeprisiminti pranešimuose nurodytų aplinkybių, be to, posėdyje perskaičius pranešimuose nurodytus duomenis, buvo tikslinami policijos pareigūnų parodymai.
Vertinant paties apelianto teisme duotus parodymus bei apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, akivaizdu, kad J. D. parodymai yra nenuoseklūs. Teisme J. D. teigė nežinantis, kas įvyko, nes įsėdęs į automobilį užmigo (sėdėjo už vairuotojo), o atsibudo, kai policija sustabdė, tada palieptas A. G. bėgo iš automobilio. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad jis automobilyje, sėdėdamas už vairuotojo, buvo užsnūdęs, tačiau prabudo, kai A. G. pradėjo staigiai manevruoti gatvėse, sustabdęs automobilį, pasakė bėgti ir pats A. G. staiga dingo išlipęs. Tokie J. D. aiškinimai, pirmiausia, prieštarauja jo paties prisipažinimui vairavus automobilį (J. D. paaiškinimas – 11 b. l.), policijos pareigūnų S. P., I. M., E. P. teisme duotiems parodymams, policijos pareigūnų S. P., I. M., E. P. ir V. L. tarnybiniuose pranešimuose nurodytiems duomenims, jog sulaikytas J. D. jiems prisipažino vairavęs automobilį. Policijos pareigūnas E. P. nurodė, kad sustabdžius tarnybinį automobilį priekyje automobilio „Citroen Berlingo“, t. y. užkirtus kelią minėtam automobiliui, jis iš tarnybinio automobilio išlipo greitai ir pasivijo per arimus einantį J. D., kito asmens, išlipusio iš automobilio, jis nematė. Tokie liudytojo E. P. parodymai patvirtina nukentėjusiojo M. S. parodymus automobilyje „Citroen Berlingo“ mačius tik vieną žmogų. Pažymėtina, kad J. D. nei įvykio vietoje policijos pareigūnams, nei paaiškinime neįvardino, jog automobilį vairavo ne jis. Versiją, kad jo automobilį vairavo A. G., apeliantas pateikė tik teisme, po tiriamo įvykio praėjus pusmečiui. Be to, sugretinus liudytojo A. G. parodymus apie tai, kokiomis gatvėmis jis važiavo (duomenys neskelbtini) mieste, kur sustabdė automobilį ir pabėgo, su byloje apklausto nukentėjusiojo, policijos pareigūnų parodymais, akivaizdu, kad A. G. įvykio metu automobilio „Citroen Berlingo“ nevairavo, nes jis nurodė važiavęs nuo turgaus, norėjo važiuoti Dubijos gatve, pro parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“ link (duomenys neskelbtini) aplinkkelio į (duomenys neskelbtini), kad automobilį sustabdė ir iš jo iššoko už „(duomenys neskelbtini)“ degalinės, nubėgo į sodus, nors policijos pareigūnas E. P. nurodė, kad automobilis „Citroen Berlingo“, kai jį pastebėjo, iš (duomenys neskelbtini) gatvės nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) gatvę, už geležinkelio pervažos automobilis važiavo (duomenys neskelbtini) gatve ir važiavo link aplinkkelio, kad automobilis „Citroen Berlingo“ buvo sustabdytas kelyje (duomenys neskelbtini) 5-6 kilometre, jau pravažiavus aplinkkelio viaduką. Dėl to apylinkės teismas pagrįstai J. D. ir liudytojo A. G. parodymus apie tai, kad įvykio metu automobilį vairavo ne pats J. D., o liudytojas A. G., vertino kaip neteisingus, kaip J. D. pasirinktą gynybos versiją, o liudytojo A. G. – kaip siekį padėti apeliantui išvengti griežtos administracinės atsakomybės bei siekį suklaidinti teismą.
Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, t. y. nukentėjusiojo M. S., policijos pareigūnų S. P., I. M., E. P. parodymus, kurie atitinka bei patvirtina vieni kitus, ir kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, nenuoseklius bei prieštaringus apelianto bei liudytojo A. G. parodymus, apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, jog įvykio metu automobilį „Citroen Berlingo“, vairavo būtent J. D..
Pats apeliantas pripažino, kad jis įvykio dieną buvo neblaivus, jam buvo nustatytas 1,25 promilių girtumas (6 b. l.), policijos pareigūnai I. M., E. P. nurodė, kad J. D. buvo neblaivus, bet orientavosi, todėl pagrįstai pripažinta, kad jis administracinį teisės pažeidimą padarė būdamas neblaivus. Apeliantas suvokė padaręs eismo įvykį ir iš įvykio vietos jis pasišalino sąmoningai, tyčia, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, ir jo neblaivumas buvo to priežastis.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad J. D. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotus teisės pažeidimus, jo padaryti teisės pažeidimai teisingai kvalifikuoti pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį, 130 straipsnio 1 dalį. Esant byloje pakankamai įrodymų, patvirtinančių J. D. kaltę padarius jam inkriminuotus teisės pažeidimus, naikinti pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutarimą ir priimti naują nutarimą – administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra teisinio pagrindo.
Už ATPK 127 straipsnio 3 dalyje numatytą neblaivaus (girto) asmens padarytą kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, sugadinimą (apgadinimą), numatyta bauda vairuotojams nuo 1 158 iki 1 448 eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinis areštas nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų.
Už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto teisės pažeidimo padarymą, t. y. nepaklusimą uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, numatyta bauda vairuotojams nuo 868 iki 1 158 eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinis areštas nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų.
Skundžiamu nutarimu J. D. už jo padarytus administracinius teisės pažeidimus paskirtos nuobaudos yra paskirtos sankcijos ribose, nėra aiškiai per griežtos, atitinka padarytų teisės pažeidimų pobūdį ir pavojingumą, apelianto asmenybę, todėl nėra pagrindo jų švelninti. Be to, apeliantas skunde neginčijo jam paskirtų nuobaudų dydžio.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas apylinkės teismo nutarimas, kuriuo J. D. nubaustas pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį, yra teisėtas ir pagrįstas, pakankamai motyvuotas, todėl nėra pagrindo šį nutarimą naikinti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimą palikti nepakeistą, J. D. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.