Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas, įvertinęs teisės aktų normas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką, sprendė, kad mokesčių mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo PVM už įsigytas paslaugas, jeigu šios paslaugos yra skirtos PVM apmokestinamų prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui, t. y. tarp prekių ar paslaugų pirkimo ir pardavimo sandorių (dėl kurių įgyjama teisė į PVM atskaitą) yra tiesioginis ir betarpiškas ryšys, kurio buvimas (nebuvimas) turi būti vertinamas šioje byloje.

Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad Projekto vykdymo išlaidos buvo patirtos vykdant Projektą, betarpiškai susijusį su savivaldybės funkcijų įgyvendinimu, Įmonei vykdant pavestą veiklos dalį, susijusią su viešųjų interesų tenkinimu Vilniaus miesto transporto reguliavimo srityje, užtikrinant saugias eismo sąlygas Vilniaus mieste, o ne vykdant ekonominę (viešojo transporto organizavimo) veiklą, todėl tarp jų ir Įmonės vykdomos ekonominės veiklos nėra tiesioginio ir betarpiško ryšio PVMĮ prasme, tad mokesčių administratorius pagrįstai atsisakė Įmonei grąžinti jos prašomą 1 251 416 Eur PVM permoką (skirtumą), nes ji nepagrindė Projekto darbų tiesioginio ir betarpiško ryšio su jos vykdoma ekonomine veikla.

III.

Dėsto panašias faktines aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl to, kad, taikant prievolę apmokestinamajam asmeniui – pareiškėjui – apmokestinti PVM savo veiklą, tačiau nesuteikti teisės atskaityti PVM nuo su ta veikla susijusių išlaidų, būtų pažeistas esminis PVM sistemos veikimo principas dėl teisės į PVM atskaitą. Tarp pareiškėjo išlaidų, skirtų visuomeninio keleivinio transporto infrastruktūros gerinimui, ir jo vykdomos visuomeninio keleivinio transporto ir infrastruktūros priežiūros – ekonominės PVM apmokestinamos veiklos – neginčytinai egzistuoja tiesioginis ir nedelsiant atsirandantis ryšys, detaliai pagrįstas objektyviais duomenimis ir skaičiavimais Metodikoje. Pareiškėjas Projekto išlaidas patyrė veikdamas kaip apmokestinamasis asmuo, įsigyjantis savo PVM apmokestinamajai veiklai vystyti reikalingą turtą, ir tai įrodinėja objektyviais duomenimis. Nepaisant to, kad pareiškėjas yra savivaldybės įmonė ir jo veikla yra skirta užtikrinti viešąjį interesą, todėl ir pirkimus jis vykdo pagal Viešųjų pirkimų įstatymą, tačiau PVMĮ 2 straipsnio 8 dalis ir 38 dalis tokią veiklą aiškiai priskiria prie ekonominės ir apmokestinamos PVM veiklos. Pareiškėjas atskaitė tik dalį PVM nuo tų Projekto išlaidų, kurios tiesioginis ryšys su ekonomine veikla yra pagrįstas objektyviais duomenimis Metodikoje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. (20.16-06)-331-97859 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. S-52 (7-30/2015), kuriais buvo nuspręsta negrąžinti savivaldybės įmonei „Susisiekimo paslaugos“ 4 320 890 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) permokos.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2006 - 2009 m. įgyvendino Automatizuotos šviesoforų reguliavimo ir valdymo sistemos diegimo projektą (toliau –Projektas). Šio Projekto rangovas, UAB „Urbico“, 2009 m. rugsėjo 13 d. išrašė pareiškėjui PVM sąskaitą faktūrą 50 467 228 Lt sumai ir nuo jos apskaičiuotam pardavimo PVM – 9 588 733,27 Lt. Pareiškėjas dalį šios sumos - 4 320 890 Lt, priskyrė savo PVM apmokestinamai veiklai ir deklaravo kaip pirkimo PVM, nuo kurio ir susidarė PVM permoka.

Atsakovas ginčijamu sprendimu konstatavo, kad pareiškėjo vykdytas Projketas nėra susijęs su jo vykdoma PVM apmokestinama veikla, todėl neturi teisės į PVM atskaitą, nes pareiškėjas būdamas Vilniaus m. savivaldybės įmonė, šios savivaldybės pavedimu vykdė Projketo paslaugų viešąjį pirkimą, kuriam (Projektui) vykdyti savivaldybė skyrė ir specialią dotaciją.

Pareiškėjas su šiomis atsakovo išvadomis nesutinka ir teigia, kad Projketą įgyvendino kaip PVM apmokestinamasis asmuo, todėl jam turi būti suteikta teisė į PVM atskaitą.

Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas bei su jo įgyvendimu susiję kiti teisės aktai.

Byloje nagrinėjamu atveju aktualios yra Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 8 ir 38 dalių; 58 straipsnio 1 dalies ir 62 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalies ir 62 straipsnio 1 dalies nuostatas įsigytų prekių ar paslaugų pirkimo PVM negali būti atskaitomas, jei šios prekės ar paslaugos buvo įsigytos vykdant ne PVM apmopkestinamą veiklą.

Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 8 ir 38 dalių nuostatas valstybės, savivaldybių, valstybės ar savivaldybių institucijų bei įstaigų, o įstatymų nustatytais atvejais – ir kitų viešųjų juridinių asmenų veikla, kurią vykdyti šiuos asmenis įpareigoja teisės aktai, paprastai (išskyrus išimtis numatytas 2 str. 38 d. 1-12 p.) nėra priskiriama ekonominei veiklai.

Iš šių teisės normų matyti, kad ekonominei veiklai, PVM įstatymo taikymo prasme, nėra priskiriama tokia savivaldybių, ar savivaldybių institucijų bei įstaigų veikla, kurią pastarąsias vykdyti įpareigoja teisės aktai.

Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 32-33 punktų nuostatas, savivaldybėms yra priskirtos savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūros, taisymo, tiesimo, saugaus eismo organizavimo, keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimo, lengvatinio keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimo ir mokėjimo funkcijos.

Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad tais atvejais kai savivaldybė, ar savivaldybės institucijos bei įstaigos vykdo vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūros, taisymo, tiesimo, saugaus eismo organizavimo, keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimo, lengvatinio keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimo ir mokėjimo funkcijas, paprastai, ši jų veikla nėra priskiriama ekonominei, o tuo pačiu ir PVM apmokestinamai veiklai.

Iš Projekto matyti, kad juo buvo siekiama įdiegti miesto gatvėse kompiuterizuotą koordinuotą eismo valdymo sistemą, padidnti transporto srautų greitį, sumažinti automobilių stovėjimo laiką prie sankryžų, palengvinti visuomeninio transporto darbą, sudaryti sąlygas specialiosios tarnybos transporto priemonėms pasiekti tikslą, miesto gatvėse sumažinti avaringumą, atpiginti bendrus transportavimo kaštus, sumažinti miesto teršimą transporto išmetamomos dujomis, mažinti gyventojų sergamumą dėl užteršto oro.

Šie Projekto tikslai įrodo, kad Vilniaus m. savivaldybė įgyvendindama šį Projektą vykdė viešojo administravimo funkcijas, numatytas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 32-33 punktuose, t. y., vykdė veiklą, kurią vykdyti ją įpareigoja teisės aktai.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus m. savivaldybė Projektą įgyvendinti pavedė pareiškėjui, kuris yra šios savivaldybės įsteigta įmonė. Pastarasis realizuodamas Projekto įgyvendinimo sąlygas atliko viešųjų pirkimų veiksmus, numatytus Viešųjų pirkimų įstatyme, sudarė rangos sutartį su UAB „Urbico“, vykdė tiek savo įmonės, tiek savivaldybės lėšomis finansinius atsiskaitymus ir kt..

Minėta, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 8 ir 38 dalių nuostatas valstybės, savivaldybių, valstybės ar savivaldybių institucijų bei įstaigų, o įstatymų nustatytais atvejais – ir kitų viešųjų juridinių asmenų veikla, kurią vykdyti šiuos asmenis įpareigoja teisės aktai, paprastai (išskyrus išimtis numatytas 2 str. 38 d. 1-12 p.) nėra priskiriama ekonominei veiklai.

Šių įstatyminių nuostatų tinkamam pritaikymui aktualūs yra Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimai šios kategorijos bylose.

Šio teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad valdžios institucijos ir viešosios teisės reguliuojamos kitos įstaigos nelaikomos apmokestinamaisiais asmenimis, kai vykdo veiklą ar sandorius, kaip valdžios institucijos, net kai jos renka su šia veikla ar sandoriais susijusius mokesčius, rinkliavas, įmokas ar mokėjimus. Tačiau joms vykdant tokią veiklą ar sandorius, jos laikomos apmokestinamaisiais asmenimis, jei laikant jas neapmokestinamaisiais asmenimis būtų labai iškraipoma konkurencija (PVM direktyvos 13 str. 1 d.; Šeštosios direktyvos 4 str. 5 d.). Iš šių nuostatų matyti, kad viešosios teisės subjektai neturi būti laikomi PVM apmokestinamaisiais asmenimis veiklos, kurią jie vykdo, ar sandorių, kuriuos jie sudaro kaip valdžios institucijos, atžvilgiu. Tačiau net jei šie subjektai vykdo tokią veiklą kaip valdžios institucijos, jie turi būti laikomi apmokestinamaisiais asmenimis, jeigu jų traktavimas kaip neapmokestinamojo asmens labai iškreiptų konkurenciją (Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimo byloje SALIX Grundstücks-Vermietungsgesellschaft, C-102/08, 62 ir 63 p.).

Tam, kad būtų taikoma minėta PVM direktyvos (Šeštosios direktyvos) nuostata, turi būti įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos, t. y., veiklą turi vykdyti viešosios teisės subjektas ir jis tą veiklą turi vykdyti kaip valdžios institucija (žr. Teisingumo Teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimo byloje Isle of Wight Council, C-288/07, 19 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką).

Dėl pirmosios sąlygos, kad veiklą turi vykdyti viešosios teisės subjektas, pažymėtina, kad aptariamo apmokestinimo PVM išimtis neapima atvejų, kai atitinkamą veiklą vykdo privatus asmuo, nepriklausomai nuo to, kad ši veikla reglamentuojama viešosios teisės normomis. PVM direktyvos 13 straipsnio 1 dalis (Šeštosios direktyvos 4 str. 5 d.) netaikoma, pavyzdžiui: atvejams, kai savivaldybė patiki mokesčių (rinkliavų) rinkimą nepriklausomam trečiam asmeniui; notarų ir antstolių veiklai, kai jie šią veiklą vykdo nepriklausomai, o ne kaip viešosios teisės subjektai, esantys dalimi viešojo administravimo (žr. Teisingumo Teismo 2000 m. rugsėjo 12 d. sprendimo byloje Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C-359/97, 55 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką).

Antrosios sąlygos aspektu pažymėtina, kad viešosios valdžios įgaliojimų vykdymas neapima tokios viešosios teisės reguliuojamų subjektų veiklos, kuri yra vykdoma pagal tokias pačias teisines sąlygas, kokios yra taikomos ir privatiems ūkio subjektams (Teisingumo Teismo 1989 m. spalio 17 d. sprendimo sujungtose bylose Comune di Carpaneto Piacentino ir kt., 231/87 ir 129/88, 19 p.; 1990 m. gegužės 15 d. sprendimo byloje Comune di Carpaneto Piacentino. C-4/89, 12 p.).

Atskirai paminėtina, kad vien atitinkamos veiklos teisės aktuose kvalifikavimas (įvardijimas), kaip viešojo administravimo funkcijų vykdymas, ne visada yra pakankamas pripažinti šią veiklą viešosios valdžios įgaliojimų vykdymu apmokestinimo PVM tikslais (šiuo klausimu, pvz., žr. Teisingumo Teismo 1990 m. gegužės 15 d. sprendimo byloje Comune di Carpaneto Piacentino, C-4/89, 11 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką). Kilus ginčui konkrečią veiklą turi kvalifikuoti nacionalinis teismas atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą kriterijų (veiklos vykdymas kitomis teisinėmis sąlygomis nei privatūs ūkio subjektai) (žr. Teisingumo Teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimo byloje Isle of Wight Council, C 288/07, 22 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką). Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas 1997 m. vasario 6 d. sprendime byloje Marktgemeinde Welden (C-247/95) pripažino, kad savivaldybė, išnuomodama jai priklausančiame pastate patalpas ir dalį teritorijos prie pastato restoranui, neveikė, kaip viešosios valdžios institucija Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies (PVM direktyvos 13 str. 1 d.) prasme, nes minėtą nuomos veiklą ji vykdė tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir privatūs ūkio subjektai. 2007 m. spalio 25 d. sprendimu byloje CO.GE.P (C 174/06) Teisingumo Teismas vertino, kad pagrindinėje byloje aptariamas konsorciumas buvo viešas ekonominis subjektas, kuris, valdydamas jam patikėtą valstybės turtą, veikė ne valstybės, išliekančios šio turto savininke, vardu ir sąskaita, bet savo vardu, nes jis administravo minėtą turtą priimdamas savarankiškus sprendimus. Taigi nebuvo įvykdytos kumuliacinės sąlygos, reikalingos tam, kad būtų taikoma neapmokestinimo aptariama taisyklė, t. y. veiklą turi vykdyti viešosios teisės subjektas, kuris tą veiklą vykdo kaip valdžios institucija (Teisingumo Teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimo byloje CO.GE.P, C-174/06, 24 ir 25 p.).

Iliustruojant priešingą situaciją, paminėtinas Teisingumo Teismo 2000 m. gruodžio 14 d. sprendimas byloje C?mara Municipal do Porto (C-446/98), kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl vietos savivaldos institucijų veiklos, susijusios su vietinės rinkliavos rinkimu už automobilių stovėjimą gatvėse ir stovėjimo aikštelėse, apmokestinimo PVM. Spręsdamas, ar šią veiklą minėtos institucijos, kurios buvo pripažintos viešosios teisės subjektais, vykdė kaip tokios, Teisingumo Teismas pripažino, kad aplinkybės, jog vykdydamos aptariamą veiklą institucijos turėjo teisę leisti ar riboti transporto priemonių statymą viešuosiuose keliuose, skirti baudas asmenims, viršijusiems leidžiamą transporto priemonės stovėjimo trukmę, rodė, jog ši veikla pateko į viešosios teisės reguliavimo sritį (Teisingumo Teismo 2000 m. gruodžio 14 d. sprendimas byloje C?mara Municipal do Porto, C-446/98, 22 p.).

Tik tuo atveju, kai konstatuojamas viešosios valdžios įgaliojimų vykdymas, reikia nustatyti, ar neapmokestinimas gali „labai iškraipyti konkurenciją“, kad būtų išsaugotas apmokestinimo PVM neutralumas (Teisingumo Teismo 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimo byloje Götz, C-408/06, 42 p.).

Nuostata, leidžiančia nukrypti nuo viešosios teisės subjektų, kai jie vykdo veiklą ar sandorius kaip valdžios institucija, neapmokestinimo, siekiama atkurti bendrą taisyklę, pagal kurią visa ekonominė veikla iš esmės apmokestinama PVM. Todėl minėta PVM direktyvos 13 straipsnio 1 dalies antroji pastraipa (Šeštosios direktyvos 4 str. 5 d. antroji pastraipa) neturėtų būti aiškinama siaurai (Teisingumo Teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. didžiosios kolegijos sprendimo byloje Isle of Wight Council ir kt., C-288/07, 60 p.). Nacionalinis teismas turi įvertinti ekonomines sąlygas, tam tikrais atvejais galinčias pateisinti viešosios teisės subjekto neapmokestinimo taisyklės išimtį (Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 8 d. sprendimo byloje Feuerbestattungsverein Halle, C-430/04, 27 p.).

Neturi būti atmetama galimybė, jog viešosios teisės subjekto, vykdančio tam tikrą veiklą ar sudarančio tam tikrus sandorius, kurie kliudo teisei į PVM atskaitą, neapmokestinimas gali turėti įtakos prekių tiekimo ir paslaugų teikimo grandinei privačiame sektoriuje veikiančio apmokestinamojo asmens nenaudai (Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimo byloje SALIX Grundstücks-Vermietungsgesellschaft, C 102/08, 73 p.). Todėl PVM direktyvos 13 straipsnio 1 dalies antroji pastraipa (Šeštosios direktyvos 4 str. 5 d. antroji pastraipa) turi būti aiškinama taip, kad viešosios teisės subjektus reikia laikyti PVM apmokestinamaisiais asmenimis veiklos, kurią jie vykdo, ar sandorių, kuriuos jie sudaro kaip valdžios institucijos, atžvilgiu, ne tik jeigu jų neapmokestinimas pagal šios nuostatos pirmąją ar ketvirtąją pastraipas labai iškreiptų konkurenciją ir taip apsunkintų privačių konkurentų padėtį, bet ir iškreiptų konkurenciją jų pačių nenaudai (Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimo byloje SALIX Grundstücks-Vermietungsgesellschaft, C-102/08, 76 p.). Kitaip tariant, aptariamas konkurencijos iškraipymas gali būti konstatuojamas ir tais atvejais, kai viešosios valdžios institucijų vykdomos veiklos neapmokestinimas labai apsunkina jų (institucijų) galimybes konkuruoti atitinkamoje rinkoje su privačiais subjektais.

Teisingumo Teismas taip pat yra pastebėjęs, kad Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies, nustatančios bendrąją taisyklę neapmokestinti viešuosius įgaliojimus vykdančių viešųjų subjektų, taikymo apimtis būtų netinkamai išplėsta, jeigu šių subjektų apmokestinimas pagal šias nuostatas turėtų būti apribotas tik esamos konkurencijos iškraipymo atvejais, o tai leistų jų neapmokestinti, kai minėti subjektai tik potencialiai konkuruotų. Pats tokių subjektų neapmokestinimas PVM gali atgrasyti potencialius konkurentus dalyvauti atitinkamoje rinkoje. Todėl aptariamuose nuostatose vartojamas žodis „iškraipytų“ apima ne tik esamą, bet ir potencialią konkurenciją. Žinoma, vien teorinė privataus ūkio subjekto galimybė patekti į atitinkamą rinką, kurios nepatvirtina jokia faktinė aplinkybė, objektyvi informacija ar rinkos analizė, negali būti prilyginta potencialios konkurencijos buvimui. Kad ši galimybė būtų, ji turi būti reali, o ne vien hipotetinė (žr. Teisingumo Teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. didžiosios kolegijos sprendimo byloje Isle of Wight Council ir kt., C-288/07, 61–64 p.).

Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad jame yra įtvirtinta pagrindinė taisyklė nustatanti, jog tais atvejais kai asmuo, atitinkantis viešosios teisės subjekto statusą, vykdo veiklą, susijusią su viešojo administravimo funkcijų atlikimu, tai šis asmuo nėra pripažįstamas PVM apmokestinamuoju asmeniu, o tuo pačiu šis asmuo neįgija teisės į PVM atskaitą už sumokėtą pirkimo PVM, jam įsigyjus prekes ir/ar paslaugas, iš tokio pobūdžio vykdytos veiklos.

Išimtis iš šios taisyklės taikoma tik tuo atveju, jei tokių subjektų minėta veikla galėtų labai iškraipyti konkurenciją, apsunkinant privačių ar tų pačių viešosios teisės subjektų padėtį atitinkamoje rinkoje.

Minėta, kad Projekto vykdymas buvo susijęs su viešojo administravimo funkcijų, numatytų Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 32-33 punktuose, atlikimu bei kad šį Projektą buvo pavesta įgyvendinti pareiškėjui.

Pagal Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 2 straipsnio 3 dalį „Valstybės įmonės ir savivaldybės įmonės tikslas – teikti viešąsias paslaugas, gaminti produkciją ir vykdyti kitą veiklą siekiant tenkinti viešuosius interesus.“ Vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad viešasias paslaugas teikia biudžetinės ir viešosios įstaigos, savivaldybės įmonės, akcinės bendrovės ir kiti subjektai.

Visa tai lemia, kad pareiškėjas, Vilnkiaus m. savivaldybės pavedimu, įgyvendindamas Projektą veikė kaip viešosios teisės subjektas, bei atliko veiką susijusią su viešojo administravimo funkcijų vykdymu.

Minėta, kad Projekto tikslas - įdiegti miesto gatvėse kompiuterizuotą koordinuotą eismo valdymo sistemą, padidnti transporto srautų greitį, sumažinti automobilių stovėjimo laiką prie sankryžų, palengvinti visuomeninio transporto darbą, sudaryti sąlygas specialiosios tarnybos transporto priemonėms pasiekti tikslą, miesto gatvėse sumažinti avaringumą, atpiginti bendrus transportavimo kaštus, sumažinti miesto teršimą transporto išmetamomos dujomis, mažinti gyventojų sergamumą dėl užteršto oro.

Pareiškėjas, kaip ūkio subjektas, Vilniaus m. savivaldybės teritorijoje vykdo veiklą susijusią su viešojo transporto sistemos organizavimu, maršrutų tinklo planavimu ir koregavimu, eismo tvarkaraščių tvirtinimu, leidimų maršrutams aptarnauti išdavimu bei išduotų leidimų tikslinio panaudojimo priežiūra ir kontrole bei teikia PVM apmokestinamas visuomeninio keleivinio transporto paslaugas.

Kitų konkurentų, kurie teiktų visuomeninio keleivinio transporto paslaugas, šioje rinkoje nėra. Konkurentų nebuvimas, savo ruožtu lemia, kad nėra pagrindo išvadai, jog Projekto įgyvendinimas galėtų būti susijęs su kitų privačių asmenų ar pareiškėjo, kaip teikiančio viešasias paslaugas subjekto, padėties apsunkinimu visuomeninio keleivinio transporto paslaugų rinkoje.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjo veikla vykdant Projektą atitiko Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 8 ir 38 dalių nuostatas, suteikiančias teisę mokesčių administratoriui nepripažinti pareiškėjo PVM apmokestinamuoju asmeniu, o tuo pačiu nesuteikti jam teisės į PVM atskaitą ir iš jos kylančią permoką.

Dėl šių priežasčių tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.