- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-01
- Bylos Nr.
- I-1941-244/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04164-2014-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Mefodija Povilaitienė, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kriminalinės policijos biuro, Lietuvos kriminalinės policijos biurui
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko ir Liudmilos Zaborovskos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kriminalinės policijos biuro, ir Lietuvos kriminalinės policijos biurui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys byloje Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. B. su 2014 m. rugsėjo 11 d. skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos kriminalinės policijos biuro (toliau ? ir Biuras) 2014 m. rugpjūčio 21 d. raštą Nr. 38-S-1210 (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Biurą pateikti pareiškėjui atsakymą į 2014 m. birželio 26 d. prašymą; 3) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Biuro, priteisti 27 326 Eur turtinę žalą; 4) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Biuro, priteisti 100 000 Eur neturtinę žalą; 5) įpareigoti Biurą išslaptinti su pareiškėju pasirašytą raštišką slapto bendradarbiavimo sutartį ir ją pateikti pareiškėjui.
Pareiškėjas paaiškina, kad 2014 m. birželio mėnesį kreipėsi į Lietuvos kriminalinės policijos biurą su prašymu išslaptinti ir pateikti informaciją, išimtinai susijusią su juo pačiu, kadangi ši informacija būtina įgyvendinant teisę gauti senatvės ir neįgalumo pensijas. Biuras Rašte nurodė, kad specialioji ekspertų komisija išnagrinėjo prašymą ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau ? Paslapčių įstatymas) bei Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau ? KŽĮ) nuostatomis nusprendė, kad informacijos nepateiks. Pareiškėjas teigia, kad jo darbdavys yra Biuras, sudaręs raštišką slapto bendradarbiavimo sutartį (darbo sutartį), pagal kurią mokėjo fiksuotą atlyginimą ir pagal kurią būtų suteiktos socialinės garantijos, tačiau nepateikė jokių duomenų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Pažymi, kad dėl to jis gauna neįgalumo pašalpą, nors turėtų gauti neįgalumo pensiją. Pareiškėjui nuo 2014-05-29 iki 2028-06-12 nustatytas neįgalumas. Skirtumas tarp šių valstybinių išmokų nuo 2014 m. iki 2018-06-12 yra 27 326 Eur, todėl Biuras padarė pareiškėjui 27 326 Lt turtinę žalą (negautas pajamas). Taip pat nurodė, kad dėl atsisakymo išslaptinti jo prašomus duomenis patyrė ir neturtinę žalą.
Pareiškėjas patikslintame skunde nurodo, kad atsakovai neužtikrino Operatyvinės veiklos įstatymo 6 str. 2 d. (bendradarbiaujantiems pagal sutartį užtikrinamos Vyriausybės nustatytos socialinės garantijos) nuostatų, kurias garantavo Vyriausybė. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš baudžiamosios bylos Nr. 1-9-107/2008, kurioje buvo kaltinamasis, tačiau 2008-01-11 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu buvo išteisintas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos kriminalinės policijos biuras atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Atsakovas paaiškina, kad Specialioji ekspertų komisija, išnagrinėjusi 2014 m. birželio 26 d. prašymą „Dėl informacijos teikimo“, nurodė, kad, vadovaujantis Paslapčių įstatymo bei KŽĮ nuostatomis, duomenų apie sudarytas / nesudarytas slapto bendradarbiavimo sutartis neteikia. Pagal Paslapčių įstatymo 7 straipsnio nuostatas, tokie duomenys sudaro valstybės paslaptį, visa informacija yra su įslaptinimo žyma „slaptai“ ir, vadovaujantis Paslapčių įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu, įslaptinama 15 metų. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad slapto bendradarbiavimo sutartys prilygsta darbo sutartims. Vadovavosi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 93 straipsnyje įtvirtinta darbo sutarties sąvoka. Nors Operatyvinės veiklos įstatymo 6 str. 2 d. buvo įtvirtinta tokia nuostata, tačiau įstatymo įgyvendinamasis teisės aktas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, kuriame būtų nustatytos socialinės garantijos bendradarbiaujantiems pagal sutartį, priimtas nebuvo. 2002-06-20 priėmus naują Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymą, jame nebeliko nuostatos, kad bendradarbiaujantiems pagal sutartį slaptiesiems dalyviams užtikrinamos socialinės garantijos. Operatyvinės veiklos subjektų slaptųjų darbuotojų, įslaptintų žvalgybos tarnautojų ar Lietuvos kariuomenės specialiosios paskirties padalinių įslaptintų pareigūnų valstybinio socialinio draudimo tvarkos aprašas buvo patvirtintas tik 2007-03-19 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus direktoriaus įsakymu Nr. 1V-25. Darbą su slaptaisiais bendradarbiais pareiškėjo nurodytu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1994-06-09 įsakymu Nr. 004 „Dėl Vidaus reikalų sistemos operatyvinės veiklos padalinių darbo su slaptaisiais bendradarbiais instrukcijos ir vidaus reikalų sistemos operatyvinės veiklos padalinių operatyvinės veikos finansavimo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtinta Vidaus reikalų sistemos operatyvinės veiklos padalinių darbo su slaptaisiais bendradarbiais instrukcija. Minėtam įsakymui buvo suteikta slaptumo žyma „Visiškai slaptai“. Įsakymas 2013-07-01 neteko galios.
Atsakovas teigia, kad valstybinių socialinio draudimo pensijų (netekto darbingumo) skyrimo tvarką nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – ir VSDP įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156 patvirtinti Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliau – Nuostatai). VSDP įstatymo 4 straipsnyje yra išvardytos pensijų rūšys, viena iš jų (4 str. 1 d. 2 p.) netekto darbingumo. Šių pensijų skyrimas ir apskaičiavimas reglamentuojamas VSDP įstatymo 30 str. 1 d. Asmuo, kuriam pirmą kartą nustatomas darbingumo lygis ir kuris pripažįstamas nedarbingu arba iš dalies darbingu, įgyja teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją, jeigu pripažinimo nedarbingu arba iš dalies darbingu dieną jis turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą netekto darbingumo pensijai. To paties Įstatymo 31 str. reglamentuoja minimalų ir būtinąjį valstybinio socialinio draudimo stažą netekto darbingumo pensijai. Nuostatų 4 priede nurodyta, kad pareiškėjas, norėdamas, kad jam būtų skirta netekto darbingumo pensiją 2007-02-13, turėjo turėti minimalų 5,6 metų stažą arba būtinąjį 11 metų darbo stažą. Kadangi tokio darbo stažo jis neturėjo ir neturi, todėl jam Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrius moka nedarbingumo išmoką. Pareiškėjo teiginys, kad jam mokama neįgalumo pašalpa yra dvigubai mažesnė nei neįgalumo pensija, yra niekuo neparemtas.
Biuras dėl turtinės žalos nurodė, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos – neteisėtų veiksmų. Pareiškėjui taip pat negali būti priteista ir neturtinė žala, nes jo sveikatos problemos atsirado dar 2005 metais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo 2014 m. rugpjūčio 21 d. rašto Nr. 38-S-1210 teisėtumo, atsakovo pareigos pateikti pareiškėjui prašomą informaciją apie jį, taip pat pareigos priteisti pareiškėjui jo nurodomą turtinę ir neturtinę žalą, kurią patyrė atsakovui atsisakius suteikti tokią informaciją.
Iš atsakovo 2014 m. rugpjūčio 21 d. rašto Nr. 38-S-1210 ir proceso dokumentuose išdėstytos pozicijos matyti, kad jis pareiškėjo prašomą suteikti informaciją laiko valstybės paslaptimi ir būtent dėl šios priežasties atsisako ją suteikti.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti idėjas ar informaciją, ir šio straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta, jog pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį. Taigi asmens teisė iš valstybės įstaigų gauti jų turimą informaciją apie save yra konstitucinė teisė. Vis dėlto ši teisė nėra absoliuti, nes Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareiškėjas turi teisę gauti privačią informaciją apie save, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus atvejus, kai tokia informacija neteikiama.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir LRKT) savo praktikoje yra nurodęs, jog tais atvejais, kai sutarties šalis yra valstybė, sutarties, privatizavimo sutarties, sąlygų neviešinimas turi būti konstituciškai pagrįstas: paprastai sutarties sąlygos gali būti neviešinamos siekiant apsaugoti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį (2010 m. vasario 26 d. nutarimas). LRKT laikosi nuostatos, kad „Konstitucijos 25 straipsnio atskirų dalių normos sudaro vieningą visumą. Šio straipsnio trečiojoje dalyje yra numatyta galimybė ginant atitinkamas konstitucines vertybes įstatymu riboti žmogaus teisę gauti informaciją. <...> Piliečio teisė įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį gali būti ribojama siekiant apsaugoti valstybės paslaptį“ (1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas), taip pat jis yra nurodęs, kad, įstatymais reguliuojant su valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija) ir jų apsauga susijusius santykius, privalu nustatyti ne tik tai, kokia informacija yra valstybės paslaptis (ar sudaro kitą įslaptintą informaciją) ir kokia yra atsakomybė už jos atskleidimą, bet ir tai, kokie asmenys kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis gali disponuoti (taip pat netekti teisės disponuoti) valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija), taip pat tai, kokiais atvejais, kokia tvarka bei kokiomis sąlygomis valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti išslaptinta ir kas turi įgaliojimus tai padaryti. Šie asmenys, tvarka ir sąlygos gali būti diferencijuojama pagal įstatymų leidėjo nustatytas valstybės paslapčių (ar kitos įslaptintos informacijos) rūšis (kategorijas) (2007 m. gegužės 15 d. nutarimas).
Pagal Paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių, įslaptintų žvalgybos pareigūnų ir žvalgybos slaptųjų bendradarbių vykdomos kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos, kontržvalgybos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, jų finansavimą, materialinį ir techninį aprūpinimą, kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių, įslaptintų žvalgybos pareigūnų ir žvalgybos slaptųjų bendradarbių kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos, kontržvalgybos metu gauta informacija ir jos pagrindu parengta analitinė informacija. KŽĮ 17 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kriminalinės žvalgybos slaptuosius dalyvius gina valstybė. Duomenys, galintys atskleisti kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių asmens tapatybę, sudaro valstybės paslaptį.
Paslapčių įstatymo 8 straipsnis įtvirtina informacijos įslaptinimo terminus, o 10 straipsnyje nustatyta, jog įslaptinta informacija išslaptinama, kai pasibaigia šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatytas įslaptinimo terminas (1 punktas) arba išnyksta įslaptinimo tikslingumas, nors nustatytas įslaptinimo terminas dar nepasibaigęs (2 punktas). Taigi įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs besąlyginės pareigos laikyti tam tikrą informaciją įslaptintą visą įstatyme nustatytą terminą, pats įslaptinimo termino klausimas sietinas su konkretaus visuomeninio intereso, dėl kurio atitinkama informacija buvo įslaptinta, buvimu.
Byloje vertinamu atveju akivaizdu, jog tol, kol atitinkama informacija nėra išslaptinta, atsakovas negalės pateikti papildomų argumentų ir paaiškinimų, nes jie potencialiai galėtų atskleisti valstybės paslaptį.
Našta pagrįsti, kad prašoma pateikti informacija yra neatskleistina, tenka institucijai, kuri atsisako pateikti prašomą informaciją, o teismas turi pareigą aiškintis, ar prašomi atskleisti duomenys pripažintini komercine paslaptimi, ar jie atitinka komercinės paslapties požymius (žr. mutatis mutandis (liet. su atitinkamais pakeitimais) LVAT 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-485/2010).
Byloje nustatyta, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro Specialioji ekspertų komisija išnagrinėjo pareiškėjo 2014-06-26 prašymą „Dėl informacijos teikimo“ ir skundžiamame 2014-08-21 rašte nurodė, kad, vadovaudamasi Paslapčių įstatymo bei KŽĮ nuostatomis, duomenų apie sudarytas / nesudarytas slapto bendradarbiavimo sutartis neteikia (t. 1, b. l. 6).
Kadangi pagal Paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių, įslaptintų žvalgybos pareigūnų ir žvalgybos slaptųjų bendradarbių vykdomos kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos, kontržvalgybos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, jų finansavimą, materialinį ir techninį aprūpinimą, kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių, įslaptintų žvalgybos pareigūnų ir žvalgybos slaptųjų bendradarbių kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos, kontržvalgybos metu gauta informacija ir jos pagrindu parengta analitinė informacija, duomenys, galintys atskleisti kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių asmens tapatybę, sudaro valstybės paslaptį, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju atsakovo atsisakymas pateikti pareiškėjui turimą informaciją yra konstituciškai pagrįstas, siekiant apsaugoti valstybės paslaptį.
Remdamasis ištirtų rašytinių įrodymų visuma, teismas konstatuoja, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2014 m. rugpjūčio 21 d. raštas Nr. 38-S-1210 yra motyvuotas, pagrįstas teisės aktų nuostatomis ir teisėtas, todėl naikinti jį nėra teisinio pagrindo, be to, teismas nenustatė, kad atsakovas priimdamas ginčijamą sprendimą būtų viršijęs įstatymų jam suteiktas teises ar priėmęs nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl ginčijamas sprendimas paliktinas nepakeistas. Teismui pripažinus, kad ginčijamas raštas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo išvestinį reikalavimą įpareigoti atlikti veiksmus.
Dėl turtinės ir neturtinės žalos
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo turtinę ir neturtinę žalą.
Turtinės bei neturtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė ir neturtinė žala turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytus atsakovo veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatydamas neteisėtus veiksmus, bendrąją pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai aiškina siaurai, t. y. ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų: viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas ,,galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatymuose nustatytų įgalinimų (kompetencijos) ribas, yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti priešinama pareigai laikytis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2008).
Pareiškėjas teigia, kad žalą patyrė dėl to, kad galimai vykdė nesankcionuotas policijos užduotis ir šie duomenys buvo įslaptinti ne dėl to, kad tai sudarė valstybės ir tarnybos paslaptį, o dėl to, kad policijos pareigūnai neteisėtai atliko veiksmus ir šiuo pagrindu ne tik įslaptino informaciją apie pareiškėją, bet mėgino ir su juo susidoroti (baudžiamuoju persekiojimu, nepagrįstos bylos iškėlimu).
Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovo veiksmų neteisėtumą. Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2014 m. rugpjūčio 21 d. raštas Nr. 38-S-1210 yra pagrįstas ir teisėtas. Vadinasi, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad nurodytoje situacijoje atsakovo pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taigi konstatuotina, kad pagrindas atlyginti pareiškėjų nurodytą turtinę žalą atsakovui neatsirado.
Nesant pareigūnų veiksmų neteisėtumo, nėra pagrindo taikyti LR CK 6.249 str. 1 d. normos ar, remiantis ja, priteisti žalą. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šiuo atveju pareiškėjo reikalaujama suteikti informacija sudaro valstybės paslaptį, todėl negali būti suteikta, o pareigūnų veiksmai atsisakant pateikti informaciją, sudarančią valstybės paslaptį, yra teisėti.
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš baudžiamosios bylos Nr. 1-9-107/2008, kurioje jis buvo kaltinamasis, tačiau buvo išteisintas 2008-01-11 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu.
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-06-06 priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014 pagal ieškovo A. B. ir jo sutuoktinės kasacinį skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovės Lietuvos valstybės dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro veiksmų, atlyginimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-06-06 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014 panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-09-23 sprendimo dalį, kuria tenkinta ieškinio dalis dėl neturtinės žalos ieškovui priteisimo, ir šią bylos dalį perdavė iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui. Lietuvos apeliacinis teismas 2014-09-22 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1385/2014 apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir priteisė A. B. 4 000 litų neturtinę žalą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-07-03 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-423- 378/2015 ieškovui A. B. iš Lietuvos valstybės priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą padidino iki 6 000 eurų. Šiuo atveju svarbu tai, kad remiantis tais skundo motyvais, kuriais grindžia neturtinę žalą pareiškėjas, jau yra priimti sprendimai ir pareiškėjui atlyginta neturtinė žala.
Konstatavus, kad nenustatyta valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (nėra atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos), nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo ir priteisti atlyginti žalą, todėl teismas nenagrinėja kitų skundo argumentų, susijusių su kitais civilinės atsakomybės elementais.
Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjo A. B. skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.