Kauno apygardos teismo sprendimas

7. Druskininkų miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 25 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovų V. O., V. A., R. K., L. K., M. J. ir T. S. valstybei po 12,12 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

8. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos valstybei priklauso 4,2000 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kurį nuo 1994 m. gruodžio 7 d. Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu valdo Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (iki 1989 metų buvęs Kauno medicinos institutas, nuo 1989 metų iki 2010 m. kovo 18 d. – Kauno medicinos akademija). Šiame žemės sklype laikotarpiu nuo 1960 metų iki 1981 metų yra pastatyti ir Lietuvos Respublikai priklausantys septyni poilsio paskirties pastatai, valgykla, sandėlis, salė, kiemo rūsys, aikštelė, šaligatvis, tvora, pavėsinė, kuriuos turto patikėjimo teise valdo Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Šiame sklype Kauno medicinos instituto darbuotojai J. K., B. A., B. S., V. O. bei V. Ū. savo lėšomis pastatė 164,60 kv. m. bendro ploto poilsio pastatą (vasarnamį) su dviem priestatais, į kurį nuosavybės teisės neįregistruotos. Teismas taip pat nurodė, kad iš bylos duomenų matyti, kad (duomenys neskelbtini) Kauno medicinos institutui buvo suprojektuota gyvenvietė, susidedanti iš devynių vasarnamių, valgyklos, sporto aikštelės ir tualeto, kuri 1961 m. liepos 19 d. suderinta su Druskininkų miesto vyriausiuoju architektu. Šioje gyvenvietėje 1960 metais buvo pastatyta sporto salė, o 1961 metais – du poilsio pastatai (vasarnamiai). Kauno medicinos instituto darbuotojai J. K., B. A., B. S., V. O. bei V. Ū. 1965 m. birželio 9 d. pareiškimu kreipėsi į Kauno medicinos instituto darbuotojų profsąjungos komitetą, prašydami sutikimo leisti (duomenys neskelbtini) pasistatyti kolektyvinį vasarnamį „(duomenys neskelbtini)“ pagal Druskininkų architekto projektą bei tarpininkauti gaunant reikalingas statybines medžiagas ir Kauno medicinos institutui suprojektuotoje gyvenvietėje bendromis lėšomis pastatė poilsio pastatą (vasarnamį). Lietuvos TSR Žemės ūkio ministerijos Respublikinio žemėtvarkos projektavimo institutas 1969 metais Varėnos rajono Druskininkų miškų ūkio Latežerio girininkijoje suprojektavo Kauno medicinos institutui studentų poilsio stovyklai įrengti žemės sklypą, kuris patvirtintas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1979 m. gruodžio 11 d. potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1990 m. kovo 26 d. Valstybinės žemės naudojimo aktu suteiktas neterminuotai ir neatlygintinai naudotis Kauno medicinos institutui. Kauno medicinos instituto studentų poilsio stovykla visiškai įrengta ir priimta naudoti 1982 m. birželio 30 d. priėmimo naudoti valstybinės komisijos aktu bei šio akto pagrindu stovyklą sudarantys statiniai (išskyrus ginčo poilsio pastatą) įregistruoti Nekilnojamojo turto registre Lietuvos Respublikos vardu. Žemės sklypas, kuriame buvo įrengta Kauno medicinos instituto studentų poilsio stovykla, nuo 1994 m. gruodžio 7 d. iki 2093 m. gruodžio 7 d. išnuomotas Kauno medicinos akademijai (šiuo metu – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas). Kauno medicinos instituto studentų poilsio stovykloje pastatytas ginčo statinys, į kurį nuosavybės teisės neįregistruotos.

9. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovai – ginčo poilsio pastato statytojas V. O. bei šio pastato statytojų J. K., B. A., B. S. ir V. Ū. įpėdiniai – prašo pripažinti jiems nuosavybės teises į ginčo poilsio pastatą, argumentuodami tuo, kad Kauno medicinos instituto darbuotojų profsąjungos komitetui skyrus žemės sklypą, V. O. J. K., B. A., B. S. ir V. Ū. teisėtai bendru sutarimu ir bendromis lėšomis pastatė ginčo poilsio pastatą, taip įgydami nuosavybės teises į jį, o J. K., B. A., B. S. ir V. Ū. mirus į šį poilsio pastatą nuosavybės teises įgijo ieškovai priėmę palikėjų palikimą. Atsakovės atstovas VĮ Turto bankas nesutinka su ieškovų reikalavimais, nurodydamas, kad pastatytas ginčo poilsio pastatas negalėjo būti asmeninės nuosavybės teisės objektu, statinys pastatytas nesilaikant statybą reglamentavusių teisės aktų reikalavimų, todėl jo statytojai neįgijo ir negalėjo įgyti nuosavybės teisių į jį, o ieškovai, kaip įpėdiniai, taip pat neturi teisinio pagrindo reikalauti pripažinti jų nuosavybės teises į ginčo statinį. Todėl teismas kvalifikavo, kad byloje esminis ginčas kilo dėl ginčo statinio – poilsio pastato (vasarnamio) – statybos teisėtumo. Ginčo statinio metu kaimo vietovėje statybos vykdymo tvarką reglamentavo Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarimas Nr. 570 „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“ (Žin., 1958, Nr. 23-114; neteko galios 1981 m. kovo 16 d.). Šio nutarimo 1 punkte nustatyta, kad Respublikoje bet kokia nauja statyba ar esamų pastatų rekonstravimas miestuose ir kaimo vietovėje gali būti pradėta vykdyti tik gavus atitinkamą leidimą. Leidimus išduoda: statybai respublikinio pavaldumo miestuose ir priemiestinėse zonose – miestų vykdomųjų komitetų statybos ir architektūros reikalų skyriai, statybai rajoninio pavaldumo miestuose ir kaimo vietovėse – rajonų architektai. Leidimų statybai išdavimo ir sklypų skyrimo tvarką nustato Valstybinis statybos ar architektūros reikalų komitetas, suderinęs šį klausimą su Statybos kolūkiuose valdyba. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1962 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 700 „Dėl pastatytų įmonių, pastatų ir įrenginių priėmimo naudoti tvarkos“ (Žin., 1962, Nr. 32-295, neteko galios 1970 m. rugpjūčio 31 d.) 1 punkte įtvirtinta, kad pastatytus arba rekonstruotus pastatus, įmones ir įrenginius būtinai turi priimti naudojimui valstybinės priėmimo komisijos. Baigtus statyti pastatus ir įrenginius (gyvenamuosius namus, visuomeninius ir administracinius pastatus, kelius, tiltus, vamzdynus ir kt.) arba atskiras jų eiles statytojai pateikia priėmimui naudoti su sąlyga, jeigu šie objektai tinka normaliam naudojimui. Taigi, pagal ginčo statinio statybos laikotarpiu galiojusių teisės aktų teisinį reglamentavimą poilsio pastatui statyti turėjo būti Valstybinis statybos ar architektūros reikalų komiteto nustatyta tvarka skirtas sklypas, buvo reikalingas rajono architekto leidimas, o pastatytas statinys turėjo būti priimtas naudojimui valstybinės priėmimo komisijos.

10. Atmesdamas ieškovų ieškinį teismas vertino, kad pagal 1964 m. CK 109 straipsnio 2 dalį, 110 straipsnio 1 dalį (redakcija galiojusi iki 1994 m. birželio 10 d.) ginčo statinio statybos metu piliečiai asmeninės nuosavybės teise galėjo turėti tik gyvenamąjį namą (arba jo dalį), o keli piliečiai, tarpusavio susitarimu, galėjo pasistatyti asmeninės nuosavybės teise kelių butų arba kambarių gyvenamąjį namą, kartu nustatydami, kad kiekvienas iš jų įgyja asmeninės nuosavybės teisę į tam tikrą butą arba kambarį, taip pat į tam tikrą dalį pagalbinių pastatų prie gyvenamojo namo (garažų ir pan.), o bendrai naudojamos gyvenamojo namo ir pagalbinių pastatų dalys buvo laikomos bendrąja daline jų nuosavybė (1964 m. CK 111 straipsnis). Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1966 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl piliečių teisės statytis individualinius gyvenamuosius namus“ 1 punktu nutarta įpareigoti miestų (rajono) Darbo – žmonių deputatų tarybų vykdomuosius komitetus skirti piliečiams miestuose (kur neuždrausta individualinių gyvenamųjų namų statyba) ir už miesto ribų žemės sklypus individualiniams gyvenamiesiems namams asmeninės nuosavybės teise statytis. Įvertinus šias teisės normas, sutiktina su atsakovo bei trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos argumentais, jog poilsio pastatas negalėjo būti piliečių asmeninės nuosavybės teisės objektu, todėl J. K., B. A., B. S., V. O. bei V. Ū. leidimas pasistatyti savo vardu poilsio pastatą (vasarnamį) negalėjo būti išduotas bei žemės sklypas poilsio paskirties pastatui piliečių asmeninės nuosavybės teise pasistatyti negalėjo būti skirtas.

11. Teismas sprendime taip pat nurodė, kad iš byloje esančios Kauno medicinos instituto 1974 m. birželio 26 d. pažymos matyti, kad Kauno medicinos darbuotojams prof. J. K., prof. B. A., prof. B. S., doc. V. O. ir drg. V. Ū. kolektyvinio vasarnamio statybai (duomenys neskelbtini) buvo skirtas 250 kv. m. žemės sklypas iš institutui priklausančio ploto. Tačiau iš šios pažymos nėra aišku, kada ir kas skyrė minėtiems asmenims valstybei priklausančios žemės sklypo dalį vasarnamio statybai. Ieškovai bei jų atstovė teismo posėdyje nurodė, kad žemės sklypą vasarnamio statybai skyrė Kauno medicinos instituto darbuotojų profsąjungos komitetas, kuris turėjo teisę disponuoti šiuo žemės sklypu. Pagal 1964 m. CK 98 straipsnio 1 dalį, ginčo statinio statybos metu, visa žemė buvo valstybės nuosavybė. Žemė būdama išimtinė valstybės nuosavybė galėjo būti duodama tiktai naudotis (1964 m. CK 98 straipsnio 2 dalis, akto redakcija galiojusi iki 1994 m. birželio 10 d.). Tačiau valstybės turtu disponuoti buvo galima tik įstatyme įsakmiai nustatytais atvejais ir būdais. Pagal 1964 m. CK 106 straipsnio 1 dalį (redakcija galiojusi iki 1994 m. birželio 10 d.) profsąjunginės ir kitokios visuomeninės organizacijos sutinkamai su savo įstatais (nuostatais) turėjo teisę valdyti, naudotis ir disponuoti tik joms nuosavybės teise priklausiusiu turtu. Profsąjunginių ir kitokių visuomeninių organizacijų nuosavybė galėjo būti jų įmonės, pastatai, įrenginiai, sanatorijos, poilsio namai, kultūros rūmai, klubai, stadionai ir pionierių stovyklos su jų įrengimais, kultūros-švietimo fondai ir kitoks tų organizacijų veiklos tikslus atitinkantis turtas (1964 m. CK 107 straipsnis). Vadovaujantis Lietuvos KP centro komiteto ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1965 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 130 „Dėl kolūkiečių, darbininkų ir tarnautojų žemės naudojimo tvarkymo“ 5 punktu įmonės (įstaigos, organizacijos) administracija, dalyvaujant profsąjungos organizacijai, galėjo paskirstyti jai skirtą žemę darbininkams bei tarnautojams individualiniams daržams. Taigi, pagal šias teisės normas profsąjungoms nuosavybės teise nepriklausė žemės sklypai, todėl jos neturėjo teisės disponuoti jais savo nuožiūra ir juos skirti įstaigų darbuotojams asmeninio pastato statybai.

12. Teismas vertino, kad daiktą sukūrus nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, tas daiktas negali būti pripažįstamas nuosavybės teisės objektu (CK 4.69 straipsnio 1 dalis)

Žemesnės instancijos teismas

14. Teigdami, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, ieškovai savo apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

2.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad dėl pastatyto ginčo poilsio pastato statybos teisėtumo turi būti sprendžiama pagal 1966 metais galiojusius teisės aktus, įvertinus, kokie reikalavimai buvo keliami būtent tuo metu vykdomai statybai, kokius veiksmus statytojas turėjo atlikti, siekdamas teisėtai pasistatyti statinį, ar buvo reikalingi tam tikri statybos leidimai. Tačiau sprendime teismas rėmėsi ne CK 114 straipsnio 1964 m. redakcija su Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1966 kovo 24 įsako pakeitimu, o jau 1983 m. lapkričio 30 d. priimtu Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos įstatymo pakeitimu. Sprendime teismas nurodo, kad „ginčo statinio statymo metu galiojančios teisės normos nustatė, kad statybos darbai ar statinių rekonstrukcija yra teisėti veiksmai, jeigu atliekami gavus leidimą, turint projektą ir vykdomi laikantis projekto bei statybos taisyklių.“ 1966 metais galiojusioje normoje nebuvo reikalavimo, kad statybos darbai būtų vykdomi laikantis statybos taisyklių, šis pakeitimas buvo padarytas 1983 lapkričio 30 d. Taigi teismas, taikydamas civilinio kodekso 114 straipsnio 1983 11 30 d. redakciją pažeidė civilinio kodekso 1.7 straipsnio 2 dalį (2000 07 18 redakcija), kuri imperatyviai nurodo, kad civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka. Teismas netinkamai taikydamas teisės normas nukrypo ir nuo kasacinio teismo praktikos Lietuvos Aukščiausiojo Senato 1997 birželio 13 d. nutarimo Nr. 9 , kuriame išaiškinta, kad civiliniai įstatymai atgal negalioja, teismai negali taikyti civilinių įstatymų santykiams, atsiradusiems iki šių statymų įsigaliojimo.

2.3. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad „Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 8.13.2 punkte nustatyta, kad negyvenamiesiems pastatams priskiriami poilsio namai, kurie apibrėžti, kaip pastatas ar pastatai, kuriuose kambariai (ar nameliai) yra pritaikyti trumpalaikiam apgyvendinimui ir poilsiui organizuoti šeimoms ar pavieniam asmenims. Taigi, pagal Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 8.13.2 punktą, atsižvelgiant į ginčo statinio paskirtį, ginčo statinys šiuo metu yra laikytinas negyvenamuoju pastatu – poilsio namu (pastatu). Vien ta aplinkybė, kad įvairiuose dokumentuose ginčo statinys yra įvardintas vasarnamiu, nesudaro pagrindo jo prilyginti sodo pastatui“. Tokia teismo išvada padaryta netinkamai taikant materialines teisės normas, teismas nepagrįstai taikė Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 8.13.2 punktą. Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 5.39 punkte nurodyta, kad sodo namas (vasarnamis) – trumpalaikiam ar sezoniniam laikotarpiui gyventi pritaikytas pastatas. Būtent ieškovų nurodytas pastatas pagal savo paskirtį ir atitinka nurodytame statybos techniniame reglamente vasarnamį (sodo namą). Teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai vadovavosi Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 skyriaus negyvenamieji pastatai 8.13 punktu, kadangi minėtas punktas reglamentuoja poilsio paskirties pastatus, kurių paskirtis yra visuomeninis naudojimas, o ne asmeninis. Tai, kad teismas netinkamai taikė nurodytą normą patvirtina Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 8.21. punktas, kuris prie negyvenamųjų paskirties pastatų priskiria kitos (sodų) paskirties pastatus – pastatus, esančius sodininkų bendrijose (sodo namai (vasarnamiai) ir kiti). Iš nurodytos normos seka, kad vasarnamiai yra prilyginami sodo namui, todėl teismo išvada, kada vasarnamis negali būti prilygintas sodo pastatui yra padaryta netinkamai pritaikius materialinės teisės normas.

2.4. Atmesdamas ieškovų ieškinį pirmosios instancijos teismas nurodė, kad „ginčo statinio metu kaimo vietovėje statybos vykdymo tvarkų reglamentavo Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarimas Nr. 570 „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje “ (Žin., 1958, Nr. 23-114; neteko galios 1981 m. kovo 16 d.). Šio nutarimo 1 punkte nustatyta, kad Respublikoje bet kokia nauja statyba ar esamų pastatų rekonstravimas miestuose ir kaimo vietovėje gali būti pradėta vykdyti tik gavus atitinkamą leidimą. Leidimus išduoda: statybai respublikinio pavaldumo miestuose ir priemiestinėse zonose - miestų vykdomųjų komitetų statybos ir architektūros reikalų skyriai, statybai rajoninio pavaldumo miestuose ir kaimo vietovėse - rajonų architektai“. Apeliantų nuomone, teismas nepagrįstai sprendime taiko minėtas teisės normas, kadangi nurodytos teisės normos negali būti taikomos, nes jos nereglamentavo tokios paskirties statinio statybos. Minėtas nutarimas reglamentavo gyvenamųjų ir ūkinių pastatų kaimo vietose statybą ir tokia išvada darytina taikant ir aiškinant teisės normas sistemiškai, o būtent Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1959 m. gegužės mėn. 25 d. nutarimus Nr. 268 patvirtintus individualinės statybos nuostatus, kurie reglamentavo individualinę gyvenamųjų namų ir ūkio pastato miestuose ir kaimo vietovėse. Nei minėtas nutarimas, nei individualinės statybos nuostatai nereglamentavo nei vasarnamių statybos, statinių statybos sklypuose, kurie buvo skirti kolektyvinei sodininkystei.

2.5. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad poilsio pastatas negalėjo būti piliečių asmeninės nuosavybės teisės objektu, kadangi pagal 1964 m. CK 109 straipsnio 2 dalį, 110 straipsnio 1 dalį (redakcija galiojusi iki 1994 m. birželio 10 d.) ginčo statinio statybos metu piliečiai asmeninės nuosavybės teise galėjo turėti tik gyvenamąjį namą (arba jo dalį), o keli piliečiai, tarpusavio susitarimu, galėjo pasistatyti asmeninės nuosavybės teise kelių butų arba kambarių gyvenamąjį namą, kartu nustatydami, kad kiekvienas iš jų įgyja asmeninės nuosavybės teisę į tam tikrą butą arba kambarį, taip pat į tam tikrą dalį pagalbinių pastatų prie gyvenamojo namo (garažų ir pan.), o bendrai naudojamos gyvenamojo namo ir pagalbinių pastatų dalys buvo laikomos bendrąja daline jų nuosavybe (1964 m. CK 111 straipsnis). 1964 m. CK 109 straipsnio 1 dalis nustatė, kad asmeninė piliečių nuosavybė gali būti turtas, skirtas materialiniams ir kultūriniams jų poreikiams tenkinti. LR CK 110 straipsnio 1 dalis nustatė, kad asmeninė piliečio nuosavybė gali būti vienas gyvenamasis namas arba jo dalis. Gyvenamuoju namu buvo laikomas kapitalinio tipo pastatas, tinkantis nuolat gyventi, nustatyta tvarka įregistruotas atitinkamo Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomajame komitete. Vasarnamis yra ne kapitalinio tipo pastatas, tinkamas gyventi tik vasaros sezono metu. Todėl teismas, darydamas išvadą, kad ieškovai negalėjo įgyti nuosavybės teisės į nurodytą vasarnamį netinkamai aiškino ir taikė nurodytas teisės normas, kadangi šios normos nedraudė piliečiams turėti asmeninės nuosavybės teise vasarnamių. Teismo išvada, kad ieškovai negalėjo įgyti nuosavybės teisės į vasarnamį padaryta pažeidžiant civilinės teisės principą, kas nedraudžiama, tas leidžiama. Kaip matyti iš teismo sprendime nurodytų teisės normų, tuo metu galiojantis civilinis kodeksas draudė piliečiams nuosavybės teise turėti daugiau kaip vieną gyvenamąjį namą ar jo dalį, tačiau tuo metu galiojusiam civiliniame kodekse nebuvo nurodytas draudimas statyti ar įgyti asmeninės nuosavybės teise vasarnamį. Teismas nenurodė teisės normos, kuri būtų draudusi ieškovams statyti vasarnamį, taip pat būtų draudusi Kauno medicinos instituto administracijai ir profsąjungos vietos komitetui leisti ieškovams statyti ginčo vasarnamį, ir būtų draudusi Kauno medicinos instituto administracijai leisti parduoti ieškovams statybines medžiagas ginčo vasarnamio statybai. Todėl teismas, darydamas išvadą, kad ieškovai negalėjo už savo lėšas statyti vasarnamio, pažeidė civiliniuose teisiniuose santykiuose galiojantį dispozityvumo principą, kuris reiškia, kad viskas, kas nėra tiesiogiai draudžiama, tas yra leidžiama. Dėl to teismo sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas.

2.6. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad Pagal 1964 m. CK 106 straipsnio 1 dalį (redakcija galiojusi iki 1994 m. birželio 10 d.) profsąjunginės ir kitokios visuomeninės organizacijos sutinkamai su savo įstatais (nuostatais) turėjo teisę valdyti, naudotis ir disponuoti tik joms nuosavybės teise priklausiusiu turtu; profsąjunginių ir kitokių visuomeninių organizacijų nuosavybė galėjo būti jų įmonės, pastatai, įrenginiai, sanatorijos, poilsio namai, kultūros rūmai, klubai, stadionai ir pionierių stovyklos su jų įrengimais, kultūros-švietimo fondai ir kitoks tų organizacijų veiklos tikslus atitinkantis turtas (1964 m. CK 107 straipsnis); profsąjungoms nuosavybės teise nepriklausė žemės sklypai, todėl jos neturėjo teisės disponuoti jais savo nuožiūra ir juos skirti įstaigų darbuotojams asmeninio pastato statybai. Ši teismo išvada padaryta izoliuotai taikant atskiras teisės normas, reglamentuojančias profesinių sąjungų nuosavybę, neatsižvelgiant į tuo metu egzistavusį profesinių sąjungų vaidmenį visuomenėje, įtvirtintą Profesinių Sąjungų įstatuose, priimtuose 1963 m. lapkričio mėn. 21 d., iš kurių seka, kad profesinės sąjungos dalyvavo sprendžiant visus klausimus kartu su įmonės, įstaigos administracija, kai buvo sprendžiami darbuotojų (kaip nurodoma įstatuose darbo žmonių ir tarnautojų) visi materialinio aprūpinimo, gerbūvio, poilsio klausimai, tai yra profesinės sąjungos kartu su administracija spręsdavo valstybės turto perdavimo naudotis darbuotojams klausimus. Tai, kad profesinės sąjungos turėjo teisę spręsti žemės skyrimo klausimus piliečiams, vasarnamio statybos laikotarpiu yra įtvirtinta kituose teisės aktuose, o būtent Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1959 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr.268 patvirtintuose statybos nuostatuose (Žinios 1962 Nr. 10-103) įmonės ar įstaigos administracija kartu su profsąjungos vietos komitetu per 2 savaites apsvarsto statytojų pareiškimus sklypų skyrimo reikalu ( 8 p.).

2.7. Nepagrįstai teismas darė išvadą, kad „Leidimų statybai išdavimo ir sklypų skyrimo tvarką nustatė Valstybinis statybos ar architektūros reikalų komitetas, suderinęs šį klausimą su Statybos kolūkiuose valdyba. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1962 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 700 „Dėl pastatytų įmonių, pastatų ir įrenginių priėmimo naudoti tvarkos“ (Žin., 1962, Nr. 32-295, neteko galios 1970 m. rugpjūčio 31 d.) 1 punkte įtvirtinta, kad pastatytus arba rekonstruotus pastatus, įmones ir įrenginius būtinai turi priimti naudojimui valstybinės priėmimo komisijos. Baigtus statyti pastatus ir įrenginius (gyvenamuosius namus, visuomeninius ir administracinius pastatus, kelius, tiltus, vamzdynus ir kt.) arba atskiras jų eiles statytojai pateikia priėmimui naudoti su sąlyga, jeigu šie objektai tinka normaliam naudojimui. Taigi, pagal ginčo statinio statybos laikotarpiu galiojusių teisės aktų teisinį reglamentavimą poilsio pastatui statyti turėjo būti Valstybinis statybos ar architektūros reikalų komiteto nustatyta tvarka skirtas sklypas, buvo reikalingas rajono architekto leidimas, o pastatytas statinys turėjo būti priimtas naudojimui valstybinės priėmimo komisijos.“ Ši teismo išvada padaryta netinkamai taikius minėtą normą, kadangi pats teismas savo sprendime nurodo, kad minėtas nutarimas reglamentavo pastatytų įmonių, pastatų ir įrengimų priėmimo naudoti tvarką, tai yra jis buvo taikomas tuo metu vadinamiems kapitaliniams pastatams. Būtent iš šio nutarimo matyti, kad jis taikomas visuomeninės ir administracinės paskirties pastatams. Minėtame nutarime nenurodyta, kad jis taikomas tokios paskirties pastatui, kaip sodo namas ar vasarnamis.

2.8. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad pagal Lietuvos TSR Ministrų Tarybos ir Lietuvos Respublikinės profesinių sąjungų tarybos 1966 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 72 „Dėl tolesnio darbininkų ir tarnautojų kolektyvinės sodininkystės plėtimo“ (Žin., 1966, Nr. 7-58; netekęs galios 1974 m. sausio 20 d.) 12 punktą kolektyvinio sodo nariams leista, visuotiniam susirinkimui nutarus, statyti soduose grupinius, sudvejintus arba atskirus vasarinius sodų namukus ir neapkūrenamus šiltnamius, skaitant vienam sodo nariui ne daugiau kaip 25 kv. m. namuko ir 20 kv. m. šiltnamio naudingojo ploto, suderinus jų projektus su miesto vyriausiuoju architektu arba rajono architektu, tačiau nagrinėjamu atveju ginčo statinys - poilsio pastatas (vasarnamis) - buvo pastatytas Kauno medicinos instituto studentų poilsio stovykloje, ne kolektyviniame sode, ginčo statinį pastatė ne kolektyvinių sodų žemės sklypų darbininkai, tarnautojai ar kolektyvinio sodo nariai, todėl ieškovų nurodyti teisės aktai sprendžiant ginčo statinio statybos teisėtumą šiuo atveju netaikytini. Apeliantų nuomone, tokia teismo išvada yra nepagrįsta ir padaryta netinkamai aiškinant ir taikant nurodytas teisės normas ir nepritaikius teisės normų, kurias teismas privalėjo pritaikyti. 1964 m. CK 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustatė, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš įstatymo numatytų sandorių, taip pat sandorių, nors ir įstatymo nenumatytų, bet jam neprieštaraujančių, o 5 punktas nurodė, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda ir dėl piliečių ir organizacijų kitokių veiksmų. Šio kodekso 40 straipsnio 1 dalis nustatė, kad sandoriais laikomi piliečių ir organizacijų veiksmai, kuriais siekiama, sukurti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Todėl, sutinkamai su nurodytomis normomis, kurios numatė, kad teisės ir pareigos atsiranda iš sandorių, kurie nenumatyti įstatymo ir neprieštaraujančių įstatymui, teismas nepagrįstai netaikė įstatymo analogijos. Teismas, netaikydamas analogijos, nepagrįstai nesivadovavo LR CK ( 2000 07 18 redakcija) 1.5 straipsnio 4 dalies nuostatomis, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai taikomi sprendžiant ginčus teismine tvarka, nepaisant to, kada yra atsiradę civiliniais teisiniai santykiai, iš kurių yra kilęs ginčas. Kita vertus, net ir pripažinus, jog teismas pagrįstai sprendė, kad tuo metu galioję teisės aktai numatė, jog asmenų vasaros poilsiui skirtus pastatus naudojimui turėjo priimti valstybinės priėmimo komisija, tai nėra pagrindas ieškiniui atmesti. Svarbu yra tai, kad byloje nėra ginčo, jog pastatytas vasarnamis buvo eksploatuojamas nuo 1966 metų. Tuo metu galioję teisės aktai nenumatė teisinių pagrindų leisti eksploatuoti statinius, skirtus fizinių asmenų vasaros poilsiui, nepripažinus jų tinkamais naudoti. Todėl akivaizdu, kad jeigu ginčo pastatui ir buvo būtinas valstybinės institucijos sprendimas – pripažinti pastatą tinkamu naudoti, tai jis tikrai buvo gautas, nes pastatas be jokių teisinių trukdžių buvo eksploatuojamas nuo 1966 metų.

2.9. Apeliantų nuomone, priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas padarė aiškią teisės taikymo klaidą ­– netaikė teisės normų, kurias privalėjo pritaikyti. 2000 m. Civilinio kodekso 1.8 straipsnio 1 dalis nustato, kad civiliniams teisės normų nesureglamentuotiems santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (įstatymo analogija). O minėtos normos 2 dalis nurodo, kad jeigu nėra panašius santykius reglamentuojančių civilinių įstatymų, taikomi bendrieji teisės principai (teisės analogija). Sutinkamai su šiomis teisės normomis pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad nebuvo 1965-1966 metais įstatymo, reglamentuojančio vasarnamio statybą, kad nebuvo teisės normų draudžiančių asmenims su administracijos ir profsąjungos leidimu statyti vasarnamį, kad tokiam statiniui nebuvo numatyta teisinė registracija nei vasarnamio statybos metu, nei vėliau, teismas privalėjo taikyti Lietuvos Respublikos 1990 m. spalio mėn. 25 d. įstatymą dėl kooperatinių garažų ir sodininkų bendrijų, kurio 2 straipsnis nustatė, kad sodininkų bendrijos nario sodo namelis ir kiti statiniai, pastatyti jam skirtame žemės sklypelyje, priklauso bendrijos nariui nuosavybės teise. Šiuo atveju savininkas paskirtu jam žemės sklypeliu naudojasi neterminuotai. Ieškovų nuomone, taikyti šią normą ir tenkinti ieškovų ieškinį buvo visos sąlygos, kadangi Kauno medicinos instituto 1974 m. birželio 26 d. pažyma patvirtina, kad Kauno medicinos darbuotojams prof. J. K., prof. B. A., prof. B. S., doc. V. O. ir drg. V. Ū. kolektyvinio vasarnamio statybai (duomenys neskelbtini) buvo skirtas 250 kv. m. žemės sklypas iš institutui priklausančio ploto.

2.10. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, ir toks procesinių teisės normų pažeidimas įtakojo nepagrįsto sprendimo priėmimą. Teismas nevertino, svarbių aplinkybių, kad nėra išlikę ir neperduoti saugoti profsąjungos nutarimai, nevertino, kad nuo vasarnamio statybos yra praėję penkiasdešimt metų, kad visą tą laikotarpį ieškovams nebuvo trukdoma valdyti vasarnamį, juo naudotis, jį remontuoti, kad valstybės institucijos nuo pat vasarnamio statybos pražios netaikė savavališkos statybos pasekmių, kas leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovai ginčo vasarnamį pasistatė nepažeisdami namelio statybos metu galiojusio teisinio reglamentavimo. Taip pat teismas pažeidė tikimybių pusiausvyros principą vertindamas ir kitus byloje esančius įrodymus, t. y. Kauno medicinos instituto 1974 m. birželio 26 d. pažymą, kad Kauno medicinos instituto darbuotojams prof. J. K., prof. B. A., prof. B. S., doc. V. O. ir drg. V. Ū. kolektyvinio vasarnamio statybai (duomenys neskelbtini) buvo skirtas 250 kv. m. žemės sklypas iš institutui priklausančio ploto, 1965 m. birželio mėn. 9 d. pareiškimą darbuotojų profsąjungos komitetui leisti pasistatyti kolektyvinį vasarnamį, pateiktą projektą, žemės sklypo planą, kuriame nurodytas darbuotojų vasarnamis, statybinių medžiagų įsigijimo dokumentus, 1974 m. birželio mėn. 26 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinančią apie statybinių medžiagų įsigijimą iš administracijos per profsąjungos komitetą. Būtent visuma šių įrodymų leidžia daryti išvadą, jog vasarnamis buvo pastatytas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir patvirtina, kad ieškovai įgijo nuosavybės teises į nurodytą turtą.