Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI-4390-171/2017 Proceso Nr. 3-61-3-02298-2017-4 (S) Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.2; 20.2.3.1; 20.2.3.2; 55.1

2017 m. spalio 26 d.

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, atstovei Indrei Rulevičiūtei,

trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio turizmo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atstovei Ramunei Lūžaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. Š. ir V. K. patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo (tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, Ergo Insurance SE Lietuvos filialas, A. Š., J. B., R. J.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai I. Š. ir V. K. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ŪM), pareiškėjai I. Š. 880,29 Eur, o pareiškėjui V. K. – 1 320,45 Eur turtinei žalai atlyginti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškina, kad I. Š. iš internetinio portalo Beta.lt įsigijo kelionę, kurios organizatorė UAB „Freshtravel“. Už ją sumokėjo 3 198 Lt (926,20 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2014 m. gruodžio 20–26 d., tačiau į ją neišvyko, nes kelionių organizatorė UAB „Freshtravel“ paskelbė bankrotą. Tai sužinojo iš žiniasklaidos. 2015 m. rugsėjo 17 d. ERGO Insurance SE Lietuvos filialas I. Š. išmokėjo 45,91 Eur draudimo išmoką, kuri sudarė 4,96 procento už kelionę sumokėtos sumos.

V. K. iš internetinio portalo Beta.lt įsigijo kelionę, kurios organizatorė UAB „Freshtravel“. Už ją sumokėjo 4 797 Lt (1 389,31 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2014 m. gruodžio 20–26 d., tačiau į ją neišvyko, nes kelionių organizatorė UAB „Freshtravel“ paskelbė bankrotą. Tai sužinojo iš radijo. 2015 m. rugsėjo 17 d. ERGO Insurance SE Lietuvos filialas V. K. išmokėjo 68,68 Eur draudimo išmoką, kuri sudarė 4,94 procento už kelionę sumokėtos sumos.

Pareiškėjai skundo reikalavimus atlyginti turtinę žalą grindžia 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – Direktyva) 7 straipsniu, kuriame įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, bei 8 straipsniu, kuriame nurodyta, jog valstybės narės gali priimti arba pateikti griežtesnes vartotojų teisių gynimo nuostatas šios direktyvos taikymo srityje.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kelionės paslaugų paketų ir rinkinių, kuria keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 bei Direktyva 2011/83/ES ir panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB, 34 punkte nustatyta, jog valstybės narės turėtų užtikrinti, kad kelionės paslaugų paketą ar rinkinį įsigyjantys keliautojai būtų visapusiškai apsaugoti organizatoriaus, agento, padėjusio sudaryti kelionės paslaugų rinkinį, ar bet kurio paslaugų teikėjo nemokumo atveju. Valstybės narės, kuriose yra įsisteigę organizatoriai ir agentai, padedantys įsigyti kelionės paslaugų rinkinius, turėtų užtikrinti, kad tokius kelionės paslaugų derinius siūlantys pardavėjai pateiktų keliautojų sumokėtų sumų grąžinimo ir tų asmenų repatrijavimo nemokumo atveju garantą. Valstybėms narėms paliekama galimybė savo nuožiūra nustatyti apsaugos nemokumo atveju būdus, tačiau jos turėtų užtikrinti, kad nacionalinės apsaugos nemokumo atveju sistemos būtų veiksmingos ir garantuotų skubią keliautojų repatriaciją bei sumokėtų sumų sugrąžinimą nemokumo atveju.

Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatytas reikalavimas užtikrinti prievoles ne mažesne kaip 7 procentų kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų suma yra nepakankamas ir neatitinkantis Direktyvos nuostatų. Taigi, Lietuvos valstybė, priimdama Turizmo įstatymą ir nustatydama tokią mažą reikalavimo užtikrinimo sumą, pažeidė Direktyvos nuostatas, o dėl šio pažeidimo pareiškėjai patyrė nuostolių, t. y. buvo kompensuota ne visa sumokėta suma, bet tik nedidelė jos dalis.

Remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) jurisprudencija dėl Direktyvos 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimo. Nurodo, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu, nesvarbu, kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. Teisingumo Teismo 1999-06-15 sprendimą Rechberger ir kt. byloje Nr. C-140/97).

Pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionės organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų tikslas yra apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu, ar bankroto atveju būtų užtikrintas vartotojo repatrijavimas ir jo sumokėtų pinigų grąžinimas (žr. Teisingumo Teismo 2014 m. sausio 16 d. sprendimą I. Baradics prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fioktelepe (Vengrija) C-430/13).

Taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2017 m. gegužės 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, kurioje, esant panašioms faktinėms aplinkybėms, buvo konstatuota, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas palaikė patikslinto skundo argumentus ir prašė jį patenkinti. Pažymėjo, kad yra visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti, todėl skundas turi būti patenkintas. Patikslino pareiškėjui V. K. priteistiną turtinės žalos sumą – 1 320,45 Eur.

Atsakovė Lietuvos valstybė, kuriai atstovauja ŪM, atsiliepime su patikslintu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Mano, kad pareiškėjų argumentai dėl to, kad Turizmo įstatyme nustatytas reglamentavimas buvo ekonomiškai ir politiškai netikslingas tuo aspektu, kad dėl jame nustatyto reglamentavimo nebuvo garantuotos pareiškėjų teisės į visišką pinigų, sumokėtų, už keliones, grąžinimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, turėtų būti atmesti, kadangi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ABTĮ) draudžia teismui vertinti ginčijamą teisės aktą ir veiksmus (neveikimą) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu.

Nesutinka su pareiškėjų teiginiu, kad Lietuvos valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turistų teises, todėl buvo padarytas rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį Lietuvos valstybei kyla atsakomybė. Pažymi, kad nei ABTĮ, nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar Lietuvos valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę). Taigi, taip pat nesuteikia įgaliojimų nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl Europos Sąjungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo. Teisės aktai nenustato apygardos administraciniam teismui kompetencijos spręsti dėl Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Europos Sąjungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, ar šiuo aspektu konstatuoti Lietuvos valstybės padarytus Europos Sąjungos teisės pažeidimus.

Byloje nėra jokių įrodymų, kad Europos Komisija Lietuvos valstybei būtų pateikusi pagrįstą nuomonę, kurią ji gali pateikti pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 258 straipsnį, apie tai, kad valstybė būtų neįvykdžiusi kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę). Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad Teisingumo Teismas būtų nustatęs, jog Lietuvos valstybė būtų neįvykdžiusi kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę) ir būtų reikalaujama tokį sprendimą įvykdyti. Taigi, nesant nei Europos Komisijos, nei Teisingumo Teismo sprendimo, nėra pagrindo daryti išvadą, kad Lietuvos valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, taip padarydama Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį kyla atsakomybė, o pareiškėjams būtų priteisiama turtinė žala.

Pažymi, kad nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, kad valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus – yra neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas, kadangi spręsti, ar į nacionalinę teisę Lietuvos valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas, gali tik Europos Komisija arba Teisingumo Teismas. Tokio sprendimo iš minėtų institucijų byloje nėra, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo daryti išvadą, kad Lietuvos valstybė, veikdama per įstatymų leidžiamąją instituciją – Seimą, yra atlikusi neteisėtus veiksmus – neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Nesant deliktinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos – neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo iš Lietuvos valstybės pareiškėjų naudai priteisti turtinę žalą. Taip pat pažymi, kad Turizmo įstatymas bei jo įgyvendinamieji teisės aktai ginčui aktualiu momentu galiojo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai.

Nurodo, kad Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą, finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą, taip pat už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui. Taigi, matyti, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai. Be to, Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet ir iš esmės pažodžiui. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjams žala dėl kelionių organizatoriaus nemokumo atsirado dėl to, kad Lietuvos valstybė Direktyvą į Turizmo įstatymą perkėlė netinkamai.

Šiuo atveju pareiškėjai žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatorių veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatoriai nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, todėl neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp Lietuvos valstybės veiksmų, perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę, ir pareiškėjų patirtos žalos.

Mano, kad pareiškėjų pateiktos turizmo paslaugų teikimo sutartys ir pinigų priėmimo kvitai nepatvirtina jų reikalavimo priteisti turtinę žalą. Turizmo paslaugų teikimo sutartys nėra pasirašytos nė vienos šalies, todėl negalima teigti, kad jos tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudarytos. Iš pateiktų pinigų priėmimo kvitų nėra aišku, kodėl pareiškėjai pinigus mokėjo UAB „Cherry Media LT“, ši įmonė pagal minėtas sutartis nėra įtraukta kaip šalis.

Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 UAB „Freshtravel“ buvo iškelta bankroto byla. Pareiškėjai, siekdami gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

Nesutinka su prašomomis priteisti bylinėjimosi išlaidomis. ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad prie bylos nagrinėjimo išlaidų yra priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo konsultacijoms, pagalbą rengiant bei paduodant procesinius dokumentus ir dalyvaujant nagrinėjant bylą teisme. Šiuo atveju pareiškėjams teisines paslaugas (skundo parengimas) teikė R. V., kuri nėra advokatė ar advokato padėjėja.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė su pareiškėjų patikslintu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė priteistiną bylinėjimosi sumą už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdyje sumažinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – Turizmo departamentas) atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalis kelionių organizatoriui, kuris pirmą kartą pradeda teikti kelionių organizavimo paslaugas, nustatė diferencijuotas minimalias prievolių įvykdymo užtikrinimo sumas: 50 tūkstančių litų, kai ketinama verstis tik vietiniu turizmu, 150 tūkstančių litų, kai ketinama verstis išvykstamuoju turizmu, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais, ir 350 tūkstančių litų, kai ketinama verstis išvykstamuoju turizmu, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais. Atkreipia dėmesį, kad šios nurodytos minimalios sumos gali būti vertinamos tik kaip pradinis duomuo ar atskaitos taškas, pradedant vykdyti kelionių organizatoriaus veiklą.

Įstatymo leidėjas, perkeldamas Direktyvą, nustatė, kad sėkmingai vystančio veiklą kelionių organizatoriaus įsipareigojimai turistams didės, todėl Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais nustatė papildomą saugiklį (reikalavimą), kad vykdančio veiklą kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais yra priklausoma nuo jo gautų praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis ir negali būti mažesnė kaip 7 procentai minėtų įplaukų dydžio. Taigi, įstatymo leidėjas, susiedamas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą su kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinėmis įplaukomis ir nustatydamas, kad ji turi būti ne mažesnė kaip 7 procentai, nesiekė apriboti garantija dengiamos rizikos dydžio, bet pateikė visiems kelionių organizatoriams taikomą privalomos (minimalios) prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimą, proporcingą prisiimtiems įsipareigojimams.

Direktyvos 7 straipsnyje nurodoma, kad „kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas“.

Pažymi, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

Mano, kad pareiškėjai patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi siekti reikšdami kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, o ne reikalauti žalos atlyginimo iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo bankrutavusi UAB „Freshtravel“ atsiliepimo į skundą nepateikė.

Trečiojo suinteresuoto asmens bankrutavusios UAB „Freshtravel“ atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl atlyginimo turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės galimai netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja I. Š. iš internetinio portalo Beta.lt 2014 m. spalio 11 d. įsigijo 7 dienų poilsinę kelionę į Fuerteventūrą, į kurią planavo vykti kartu su A. Š.. 2014 m. spalio 13 d. pareiškėja su kelionių organizatore UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003436 ir už dviejų asmenų kelionę sumokėjo 3 198 Lt (926,20 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2014 m. gruodžio 20–26 d., tačiau į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorė UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2015 m. rugsėjo 17 d. ERGO Insurance SE Lietuvos filialas I. Š. išmokėjo 45,91 Eur draudimo išmoką. Likusi negrąžinta suma 2 asmenims už neįvykusią kelionę yra 880,29 Eur

2017 m. birželio 21 d. pareiškėja I. Š. kreipėsi į ŪM su prašymu atlyginti 880,29 Eur turtinę žalą, atsiradusią dėl UAB „Freshtravel“ bankroto, neįvykus kelionei. ŪM, atsakydama į šį prašymą, informavo, kad Lietuvos valstybė turistams turtinę žalą, atsiradusią dėl kelionių organizatorių netinkamos veiklos, gali atlyginti tik esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, kuriuo turisto naudai iš Lietuvos valstybės būtų priteista minėta turtinė žala, o nesant tokio sprendimo, nėra pagrindo atlyginti turtinę žalą.

Pareiškėjas V. K. iš internetinio portalo Beta.lt 2014 m. spalio 13 d. įsigijo 7 dienų poilsinę kelionę į Fuerteventūrą, į kurią planavo vykti kartu su J. B. ir R. J.. 2014 m. spalio 15 d. pareiškėjas su kelionių organizatore UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003468 ir už trijų asmenų kelionę sumokėjo 4 797 Lt (1 389,31 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2014 m. gruodžio 20–26 d., tačiau į ją neišvyko, nes kelionių organizatorė UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2015 m. rugsėjo 17 d. ERGO Insurance SE Lietuvos filialas V. K. išmokėjo 68,86 Eur draudimo išmoką. Likusi negrąžinta suma 3 asmenims už neįvykusią kelionę yra 1 320,45 Eur.

2017 m. birželio 21 d. pareiškėjas V. K. kreipėsi į ŪM su prašymu atlyginti 1 389,31 Eur turtinę žalą, atsiradusią dėl UAB „Freshtravel“ bankroto, neįvykus kelionei. ŪM, atsakydama į šį prašymą, informavo, kad Lietuvos valstybė turistams turtinę žalą, atsiradusią dėl kelionių organizatorių netinkamos veiklos, gali atlyginti tik esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, kuriuo turisto naudai iš Lietuvos valstybės būtų priteista minėta turtinė žala, o nesant tokio sprendimo, nėra pagrindo atlyginti turtinę žalą.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 iškelta bankroto byla.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje turtinė žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.

Reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Ginčui aktualius klausimus taip pat reglamentuoja Europos Sąjungos teisės aktai ir juos įgyvendinančios nacionalinės teisės normos.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnyje nustatyta, kad, vykdydamos Europos Sąjungos kompetenciją, institucijos priima reglamentus, direktyvas, sprendimus, rekomendacijas ir nuomones. Europos Bendrijos steigimo sutarties 249 straipsnyje įtvirtinta, kad direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus.

Kaip pažymima nuoseklioje Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1984 m. balandžio 10 d. sprendimo byloje von Colson ir Kamann, 14/83, 15 punktą, 2008 m. balandžio 15 d. sprendimo byloje Impact, C-268/06, 40 punktą). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr. minėto sprendimo byloje Impact 41 punktą).

Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Europos Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto sprendimo byloje Impact 42 punktą). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo daugiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr. jau minėto sprendimo von Colson ir Kamann 26 punktą; Teisingumo Teismo 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo byloje Marleasing, C-106/89, 8 punktą, 2004 m. spalio 5 d. sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt., C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, 113 punktą).

Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Europos Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Europos Sąjungos teisės veiksmingumą (žr. jau minėto sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 punktą). Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr. Teisingumo Teismo 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimo sujungtose bylose Francovich ir kt., C-6/90 ir C-9/90, 11 punktą, 2002 m. liepos 11 d. sprendimo Marks & Spencer, C-62/00, 25 punktą, jau minėto sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 103 punktą).

Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Europos Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Europos Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo byloje Fuß, C-429/09, 40 punktą).

Taigi, svarbus vaidmuo aiškinant Europos Sąjungos direktyvų nuostatas, įskaitant reglamentuojančias vartotojų apsaugą, tenka Teisingumo Teismui. Šios Europos Sąjungos teisminės institucijos išaiškinimais privalo vadovautis nacionaliniai teismai (ABTĮ 4 straipsnio 3 dalis), aiškindami bei taikydami direktyvas įgyvendinančias nacionalinės teisės aktų nuostatas, jų paisyti turi ir kitos valstybės valdžios institucijos, dalyvaujančios atitinkamuose teisiniuose santykiuose.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai su kelionės organizatore UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartis. Kelionių organizatorė tapo nemoki ir dėl to kelionių nesuorganizavo. Pareiškėjams buvo grąžinta ne visa už įsigytus kelionių paketus sumokėta suma, todėl jie patyrė nuostolių.

Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Direktyvos 8 straipsnyje nurodyta, jog valstybės narės gali priimti arba pateikti griežtesnes vartotojų teisių gynimo nuostatas šios direktyvos taikymo srityje.

Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos nuostatas, taip pat nurodė, kad „pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu“ (žr. 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt. (toliau – Dillenkofer byla), C-1 78/94, C-179/94 ir C-188/94-C-190/94, Rink. p. 1-4845, 34 ir 35 punktus). Šia nuostata iš esmės siekiama garantuoti, kad šio organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju būtų užtikrintas vartotojo repatrijavimas ir jo sumokėtų pinigų grąžinimas (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Dillenkofer byloje 35 ir 36 punktus). Be to, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad minėtame „Direktyvos 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti tik tada, jeigu, nesvarbu, kokiu būdu, jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju“ (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 64 punktą).

Direktyvos tikslą iš esmės patvirtina ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kelionės paslaugų paketų ir rinkinių, kuria keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 bei Direktyva 2011/83/ES ir panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB, 34 punkto nuostatos, jog valstybės narės turėtų užtikrinti, kad kelionės paslaugų paketą ar rinkinį įsigyjantys keliautojai būtų visapusiškai apsaugoti organizatoriaus, agento, padėjusio sudaryti kelionės paslaugų rinkinį, ar bet kurio paslaugų teikėjo nemokumo atveju. Valstybės narės, kuriose yra įsisteigę organizatoriai ir agentai, padedantys įsigyti kelionės paslaugų rinkinius, turėtų užtikrinti, kad tokius kelionės paslaugų derinius siūlantys pardavėjai pateiktų keliautojų sumokėtų sumų grąžinimo ir tų asmenų repatrijavimo nemokumo atveju garantą. Valstybėms narėms paliekama galimybė savo nuožiūra nustatyti apsaugos nemokumo atveju būdus, tačiau jos turėtų užtikrinti, kad nacionalinės apsaugos nemokumo atveju sistemos būtų veiksmingos ir garantuotų skubią keliautojų repatriaciją bei sumokėtų sumų sugrąžinimą nemokumo atveju. Reikalaujama apsauga nemokumo atveju turėtų būti derinama su faktine finansine organizatoriaus, agento ar paslaugų teikėjo veiklos rizika, įskaitant jų parduodamų kelionės paslaugų derinio tipą, numatomus sezoninius svyravimus bei išankstinio mokėjimo dydį ir būdus. Vadovaujantis 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje, tada, kai apsauga nemokumo atveju užtikrinama garantiniu raštu ar draudimo liudijimu, ji negali būti apribojama atitinkamoje valstybėje narėje įsisteigusių finansinės veiklos vykdytojų patvirtinimu.

Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d., nes 2014 m. lapkričio 14 d. UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą) nurodyta, kad Direktyva yra įgyvendinamasis Europos Sąjungos aktas.

Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jeigu prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties.

To paties įstatymo straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančio kelionių organizatoriaus šio straipsnio 1 dalyje nurodytų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatorius Valstybiniam turizmo departamentui privalo pateikti atitinkamai draudimo įmonės ar finansų įstaigos pasirašytą prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį arba finansų įstaigos laidavimo sutartį ar garantiją, pagal kurias draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sumokėti Valstybiniam turizmo departamentui jo reikalaujamą pagrįstą sumą turistų nuostoliams kompensuoti, neviršijančią atitinkamai laidavimo draudimo sutartyje, laidavime ar garantijoje nurodytos sumos, jeigu kelionių organizatorius nevykdys šio straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių.

To paties įstatymo straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad Valstybinis turizmo departamentas tikrina, ar kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinančiame dokumente nurodyta prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuota pagal šiame straipsnyje išdėstytus reikalavimus.

Pagal to paties įstatymo straipsnio 3 dalį kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių šio straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra: 1) ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, kai verčiamasi tik vietiniu turizmu; 2) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 150 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais; 3) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 350 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais; 4) kai kelionių organizatorius vykdo vietinio ir išvykstamojo turizmo veiklą, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma skaičiuojama vadovaujantis šio straipsnio 3 dalies 2 arba 3 punktu.

Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatorė tapo nemoki, jos organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už keliones sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Šios faktinės aplinkybės rodo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi, valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai leidžia teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

Teisingumo Teismas valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę praktiką suformavo 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos. Šioje byloje Teisingumo Teismas nurodė, kad atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą dėl Bendrijos teisės pažeidimų, priskiriamų valstybei, yra neatskiriama Sutarties sistemos dalis. Valstybių narių pareiga atlyginti žalą taip pat grindžiama Europos Bendrijos sutarties 5 straipsniu (Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio), pagal kurį valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų savo pareigų pagal Bendrijos teisę vykdymą. Viena iš tokių pareigų yra panaikinti neteisėtas Bendrijos teisės pažeidimo pasekmes.

Ši praktika toliau buvo išplėtota 1996 m. kovo 5 d. Teisingumo Teismo sprendime sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du p?cheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt. Brasserie byloje buvo prašoma Teisingumo Teismo konkrečiai nurodyti sąlygas, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą. Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių, pažeidimas yra pakankamai akivaizdus, yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, kurioje buvo sprendžiamas analogiškas ginčas, vertindamas pirmąją sąlygą tos bylos kontekste, pabrėžė, kad Teisingumo Teismas yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 punktus). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu, kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto Teisingumo Teismo sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 punktus). Taigi, Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti Teisingumo Teismo praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus Europos Sąjungos teisę, kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlygos, LVAT toje pačioje byloje pažymėjo, kad Teisingumo Teismas, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos nustatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (2014 m. sausio 16 d. nutartis byloje Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Allam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 punktas). LVAT padarė išvadą, kad nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas Teisingumo Teismo praktikoje. Taigi antroji – akivaizdumas – valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina taip pat nustatyta.

Teisingumo Teismas, nagrinėdamas klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos perkėlimo ir asmenų patirtos žalos, jei būtų įrodyta, kad kelionių organizatorius veikė neapgalvotai arba iškilo nenumatytų aplinkybių, konstatavo, jog valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar neįprastų, nenumatytų aplinkybių atsiradimu. Aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostoliams atlyginti ar repatriacijai, jei garantijų sistema būtų įgyvendinta pagal Direktyvos 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Todėl, nustačius tiesioginį priežastinį ryšį, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iškilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis (jau minėto Teisingumo Teismo sprendimo byloje Walter Rechberger 75–77 p.). Kadangi Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, o nagrinėjamu atveju asmenims už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik maža dalis jų sumokėtos sumos, todėl tarp minėto Europos Sąjungos teisės pažeidimo ir asmenų patirtos turtinės žalos Europos Sąjungos teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Atsakovės atstovės Ūkio ministerijos pozicija, kad visų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pareiškėjams reiškiant reikalavimus bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą (žr. anksčiau nurodytus Teisingumo Teismo sprendimus Andrea Francovich ir Brasserie bylose). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Šiuo klausimu 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. (C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punkte Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą įmokėtų lėšų kompensavimą ir repatriaciją kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat kad šia garantija siekiama apsaugoti vartotoją nuo nemokumo, nesvarbu dėl kokių priežasčių, padarinių. Remdamasis šiais samprotavimais Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokios aplinkybės kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 7 straipsnį (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 75 ir 76 punktus). Be to, tokį Direktyvos 7 straipsnio aiškinimą patvirtina jos siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. minėto sprendimo Dillenkofer ir kt. 39 punktą). Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad į jo taikymo sritį patektų atvejis, kai kelionės organizatorius tapo nemokus dėl savo apgaulingų veiksmų.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.

Remiantis bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad nors už keliones pinigus mokėjo vienas asmuo, tačiau realiai kelionės buvo perkamos dviem ar daugiau asmenų, kurie kelionės sutartyse buvo įvardyti kaip sutarties šalys (turistai) arba vykstantys asmenys. Pareiškėjų pateiktos kelionių sutartys, apmokėjimą patvirtinantys dokumentai patvirtina pareiškėjų kelionės įsigijimo išlaidas. Taip pat nustatyta, kad dalį pareiškėjų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių kompensavo draudimo bendrovė. Įvertinus sumų, sumokėtų už keliones, ir išmokėtų kompensacijų dydžius, akivaizdu, kad pareiškėjams nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų kelionės paketo įsigijimo išlaidų: I. Š. liko negrąžinta 880,29 Eur, o V. K. – 1 320,45 Eur.

Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas šias sumas kaip turtinės žalos atlyginimą priteisti pareiškėjams iš atsakovės.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjai prašo priteisti patirtas teismo išlaidas už skundo parengimą. Šias išlaidas patvirtina 2017 m. liepos 5 d. 75 Eur sąskaita faktūra, serija RR Nr. 366, ir 2017 m. liepos 5 d. 75 Eur sąskaita faktūra, serija RR Nr. 365. Iš byloje esančių 2017 m. birželio 6 d. ir 2017 m. birželio 7 d. procesinių dokumentų rengimo sutarčių matyti, kad skundą teismui parengė R. V., veikianti pagal individualią pažymą Nr. 585811.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai.

Nagrinėjamu atveju sprendimas priimtas pareiškėjų naudai, tačiau jiems teisines paslaugas (skundo parengimas) teikė teisininkė, kuri nėra advokatė ar advokato padėjėja. Kadangi ABTĮ nustato teisę į teismo išlaidų atlyginimą tik už advokato ir advokato padėjėjo teiktas teisines paslaugas, o kitų asmenų ne, todėl pareiškėjų prašymas atlyginti patirtas teismo išlaidas už skundo teismui parengimą atmestinas.

Pareiškėjai taip pat prašo priteisti patirtas teismo išlaidas už susipažinimą su bylos medžiaga, pasiruošimą teismo posėdžiui ir atstovavimą teisme. Iš 2017 m. rugsėjo 20 d. atstovavimo sutarties matyti, kad pareiškėjams byloje atstovavo advokato padėjėjas Vilius Leškys.

Patirtas teismo išlaidas patvirtina 2017 m. spalio 11 d. 50 Eur sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 21/17 ir 22/17. Iš 2017 m. spalio 11 d. pinigų priėmimo kvitų (serija LAT Nr. 877252 ir serija LAT Nr. 877253) matyti, kad pareiškėjai su advokato padėjėju už minėtas teisines paslaugas atsiskaitė.

Teismo išlaidų atlyginimą reglamentuoja ABTĮ 44–45 straipsniai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnis ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintos rekomendacijos (toliau – Rekomendacijos; nauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.). Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Tų pačių Rekomendacijų 8.19 papunktyje nustatyta, kad už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui maksimalus 1 valandos užmokesčio dydis apskaičiuojamas taikant 0,1 koeficientą. Pagal Rekomendacijų 9 punktą, teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių – atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Rekomendacijų 5 punkte nustatyta, kad už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio.

2017 m. spalio 17 d. teismo posėdis prasidėjo 10:05 val. ir baigėsi 10:21 val. (truko 16 min.). Taigi, pagal Rekomendacijų 9 punktą, pareiškėjams už atstovavimą teismo posėdyje išlaidų atlyginimas nepriklauso, nes posėdis truko trumpiau nei 30 min., todėl ši prašymo dalis atmestina.

Kadangi advokato padėjėjas Vilius Leškys pareiškėjams skundo teismo nerengė, todėl teismas daro išvadą, kad jam reikėjo papildomai laiko susipažinti su bylos medžiaga ir pasiruošti teismo posėdžiui.

Kaip minėta, atstovavimo sutartis su advokato padėjėju sudaryta 2017 m. rugsėjo 20 d. (2017 m. III ketvirtį), todėl aktualus 2017 m. I ketvirčio bruto darbo užmokestis. Jis buvo 817,6 Eur. Iš viso už pasirengimo teismo posėdžiui valandą pagal Rekomendacijų 5 punktą ir 8.19 papunktį pareiškėjams maksimaliai gali būti priteista 65,41 Eur ((0,1 x 817,6) x 0,8). Prašoma priteisti suma (100 Eur, t. y. kiekvienam po 50 Eur) viršija maksimaliai priteistiną sumą. Atsižvelgiant į tai, kad administracinė byla nesudėtinga, tokio pobūdžio bylose LVAT yra suformuota praktika, įvertinant advokato padėjėjo paslaugas ir tai, kad už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų Rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio, bei būtinybę užtikrinti teisę į profesionalią teisminę gynybą, o ne ją apriboti, darytina išvada, kad už pasirengimą teismo posėdžiui priteistina 65,41 Eur suma yra adekvati.

Teismas, įvertinęs aptartų teisės normų ir rašytinių įrodymų visumą, konstatuoja, kad pareiškėjų prašymas atlyginti teismo išlaidas tenkintinas iš dalies, t. y. iš atsakovės priteistina 65,41 Eur suma (kiekvienam pareiškėjui po 32,71 Eur) teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų I. Š. ir V. K. patikslintą skundą patenkinti.

Priteisti I. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 880,29 (aštuonis šimtus aštuoniasdešimt eurų ir dvidešimt devynis centus) euro turtinei žalai atlyginti.

Priteisti V. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 1 320,45 (vieną tūkstantį tris šimtus dvidešimt eurų ir keturiasdešimt penkis centus) euro turtinei žalai atlyginti.

Prašymą atlyginti teismo išlaidas patenkinti iš dalies.

Priteisti I. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 32,71 (trisdešimt du eurus ir septyniasdešimt vieną centą) euro teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Priteisti V. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 32,71 (trisdešimt du eurus ir septyniasdešimt vieną centą) euro teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Likusią prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.