Utenos apylinkės teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka civilinėje byloje pagal Ž. J. skundą dėl notaro veiksmų, suinteresuoti asmenys – Zarasų rajono 2-ojo notaro biuro notaras Romualdas Kundrotas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2025 m. rugsėjo 1 d. nutarimu notaras atsisakė priimti pareiškėjos prašymą priimti palikimą po motinos mirties, motyvuodamas tuo, jog palikėjos asmeninių ir socialinių interesų centras ir glaudesnis ryšys galėjo būti susidaręs užsienio valstybėje – Vokietijoje, kad palikėjos įprastinėje gyvenamoji vieta iki mirties yra Vokietija. Notaras nurodė, kad paveldėjimo byla turi tarpvalstybinį pobūdį, notaras nėra kompetentingas priimti sprendimą dėl tarpvalstybinio paveldėjimo klausimų ir teisės nustatyti faktinių aplinkybių, kurios nėra aiškios ir akivaizdžios, bei negali priimti sprendimo dėl ginčijamų faktinių aplinkybių.

Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl palikėjos įprastinės gyvenamosios vietos, nes teisė paveldėti turtą suteikta tik vienam asmeniui – pareiškėjai, jokių kitų suinteresuotų asmenų, su kuriais galėtų kilti ginčas dėl paveldėjimo byloje nėra. Pareiškėjos nuomone, notaras turi išduoti paveldėjimo teisės liudijimus ne ginčo tvarka, nes pareiškėja yra vienintelė įpėdinė pagal įstatymą.

Notaras įvertino pateiktus duomenis (palikėjo deklaruotą išvykimą į užsienio valstybę, kitus santykius šioje valstybėje ir kt.), apie glaudžius santykius ir ryšį su Lietuvos valstybę, jokių įrodymų nebuvo pateiktą, todėl pagrįstai kilo klausimas ar palikėja turėjo glaudžius ryšius su kilmės valstybe, Lietuva, ar buvo nutraukti šie santykiai, nagrinėjant klausimą dėl galimo tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo bei įprastinės palikėjos gyvenamosios vietos nustatymo. Atsižvelgdamas į pareiškėjos pateiktus bei notaro gautus (registrų centro) nevienareikšmius duomenis apie palikėjos paskutinę gyvenamąją vietą, įvertinus tai, kad notarui nėra suteikta kompetencija spręsti šio pobūdžio ginčą, juridinę reikšmę turinčio palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymas spręstinas teisme, o notaro atsisakymas priimti pareiškėjos pareiškimą apie palikimo priėmimą yra teisėtas ir pagrįstas. Net pareiškėjai ir pateikus Vokietijos atitinkamų institucijų ar registrų pažymas ir kitus dokumentus apie palikėjos galimai paliktą/nepaliktą testamentą, valdytą/nevaldytą turtą Vokietijoje, notaras neturi kompetencijos spręsti tarpvalstybinio pobūdžio ginčo.

Byla dėl notaro veiksmų nagrinėjama Lietuvos Respublikos CPK XXIV skyriuje nustatyta rašytinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 443 straipsnio 5 dalis). Apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą proceso dalyviai informuoti viešo paskelbimo būdu interneto tinklalapyje www.teismai.lt.

Skundas netenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Lietuvos Respublikos notariato įstatymo (toliau – Notariato įstatymas) 1 straipsnį, notarams suteikta teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus, užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą. Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis Notariato įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų (Notariato įstatymo 2 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėja prašo panaikinti notaro Romualdo Kundroto 2025 m. rugsėjo 1 d. nutarimą, kuriuo atsisakyta atlikti notarinį veiksmą bei įpareigoti Zarasų rajono 2-ojo notaro biuro notaras Romualdas Kundrotas užvesti paveldėjimo bylą pagal turto registravimo vietą ir išduoti pareiškėjui paveldėjimo teisės liudijimą į mirusios motinos F. S. palikimą.

Susipažinus su byloje esančiais dokumentais, nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė pareiškėjos Ž. J. motina F. S., mirties vieta: Vokietija, Frankfurtas prie Maino. F. S. testamento nepaliko. Po F. S. mirties liko Lietuvoje jos vardu registruotas nekilnojamasis turtas – esantis žemės sklypas, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). 2025 m. rugsėjo 1 d. Zarasų rajono 2-ojo notaro biuro notaras priėmė nutarimą - atsisakyti atlikti notarinį veiksmą.

Sprendžiant dėl notaro veiksmų teisėtumo būtina atsižvelgti į notaro veiklos specifiką. Pagal Notariato įstatymo 1 straipsnį notarams suteikta teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus, užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą. Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis Notariato įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų (Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Tokie notaro veiklos ypatumai lemia, kad jam taikomi didesnio atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimai, savo funkcijas jis turi atlikti, tiksliai laikydamasis notaro veiklą ir teisinius santykius, su kuriais susijęs atliekamas notarinis veiksmas, reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, o jeigu notarinio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų – atsisakyti atlikti tokį veiksmą (Notariato įstatymo 40 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo pasisakyta, kad tokia notaro funkcijų samprata suponuoja išvadą, jog notaras nenagrinėja asmenų ginčų, nenustatinėja ginčytinų aplinkybių, o tuo atveju, jei dėl asmenų teisių ar juridinių faktų kyla abejonių ar nesutarimų, privalo atsisakyti tvirtinti tokias teises ar faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2011). Taigi notaras gali tvirtinti tam tikras teises ar faktus tik tokiu atveju, jei dėl jų turinio ir teisėtumo jam nekyla abejonių. Ši nuostata taikytina ir išduodant paveldėjimo teisės liudijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2013).

Nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. Europos Sąjungos valstybėse narėse, išskyrus Daniją, Jungtinę Karalystę ir Airiją, tiesiogiai yra taikomas 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 650/2012, nustatantis jurisdikcijos, taikytinos teisės parinkimo, teismo sprendimų ir autentiškų dokumentų pripažinimo ir vykdymo taisykles bei Europos paveldėjimo pažymėjimą tarptautinio paveldėjimo bylose. Reglamentas 650/2012 yra Europos Sąjungos tarptautinės privatinės teisės dokumentas, apimantis jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų ir autentiškų dokumentų pripažinimo ir vykdymo klausimus bei nustatantis tam tikras materialiosios teisės normas, reguliuojančias Europos paveldėjimo pažymėjimą.

Šioje byloje pareiškėjos atstovė nurodo, kas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. sausio 17 d. nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) prejudicinio sprendimo. ESTT prejudicinį sprendimą priėmė 2020 m. liepos 16 d. ESTT prejudiciniame sprendime nurodė, kad Reglamentas 650/2012 turi būti aiškinamas taip, jog sąvoka „tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimas“ apima situaciją, kai palikėjas, vienos valstybės narės pilietis, savo mirties dieną gyveno kitoje valstybėje narėje, tačiau nebuvo nutraukęs ryšių su pirmąja iš šių valstybių narių, kurioje yra jo palikimą sudarantis turtas, o jo įpėdinių gyvenamoji vieta yra šiose dviejose valstybėse narėse (ESTT sprendimas byloje C-80/19, 45 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad nustačius, jog palikėjos paskutinė įprastinė gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje, nepaisant jos išsaugoto ryšio su pilietybės valstybe, kai paveldimas turtas yra kitoje nei paskutinė įprastinė palikėjos gyvenamoji vieta ir įpėdinių ar vieno iš jų gyvenamoji vieta, paveldėjimo byla įgyja tarpvalstybinį pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civ. b. Nr. e3k- 3- 422-378/2020).

Dėl šių pareiškėjos atstovės argumentų pažymėtina, kad kasacinio teismo konstatuota, kad vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kaip teismo precedentas gali būti taikomas kitoje byloje tik tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (sprendimo pagrindas), t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tuo tarpu tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2022, 62 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-422-378/2020 45 punkte nurodė, kad notaras, vadovaudamasis CK 5.4 straipsnio 2 dalies 2 punktu, galėjo spręsti, kad Lietuva gali būti laikoma palikimo atsiradimo vieta, o jis kompetentingas išduoti nacionalinį paveldėjimo teisės liudijimą, atsižvelgdamas į tai, kad palikėjos paskutinė įprastinė gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje, tačiau vienintelis testamente nurodytas paveldėtojas kreipėsi į paveldimo turto buvimo vietos notarą Kaune dėl nacionalinio paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pagal pareiškėjo nurodytas aplinkybes notaras galėjo spręsti, jog palikėja gyveno keliose valstybėse, nes, nepaisant to, kad buvo deklaravusi išvykimą iš Lietuvos ir daugiau laiko praleisdavo Vokietijoje, Lietuvoje buvo vienintelis palikėjos turimas nekilnojamasis turtas, čia ji sudarė testamentą dėl šio turto paveldėjimo, Lietuvoje savo gyvenamąją vietą nurodo ir vienintelis testamentu paskirtas įpėdinis.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad turto palikėja F. S. nuo (duomenys neskelbtini) deklaravo išvykimą į Vokietiją, kur (duomenys neskelbtini) ir mirė. Byloje nėra duomenų, ar F. S. gyveno keliose valstybėse, nors ir buvo deklaravusi išvykimą iš Lietuvos, Lietuvoje buvo palikėjos turimas nekilnojamasis turtas, Lietuvoje ji nesudarė testamentą dėl šio turto paveldėjimo, t.y. nepasirinko palikimui taikytiną teisę. Be to, byloje nėra duomenų jog F. S. turėjo (neturėjo) nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, galimai paliktą (nepaliktą) testamentą, Vokietijoje), Taigi, nurodytoje kasacinio teismo nutartyje, kuria prašo vadovautis pareiškėjos atstovė nagrinėjamu atveju skiriasi faktinės aplinkybės, kurioms esant, kasacinis teismas konstatavo, kad notaras, vadovaudamasis CK 5.4 straipsnio 2 dalies 2 punktu, galėjo spręsti, kad Lietuva gali būti laikoma palikimo atsiradimo vieta, o jis kompetentingas išduoti nacionalinį paveldėjimo teisės liudijimą, todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-422-378/2020 nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, nes teisiškai reikšmingos aplinkybės kasacinio teismo nutartyje ir šioje byloje skiriasi.

Teismas sutinka ir notaro atsiliepime išdėstyta pozicija, kad šiuo atveju, paveldėjimo santykiams turėtų būti taikomas 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 650/2012, pagal šias Reglamento nuostatas visam palikimui priimti taikytina teisė yra valstybės, kurioje palikėjo mirties dieną buvo paskutinė jo įprastinė gyvenamoji vieta. Minėtame reglamente pažymima, kad tiek nustatant jurisdikciją, tiek taikytiną teisę, bendras siejamasis veiksnys turėtų būti įprastinė palikėjo gyvenamoji vieta mirties dieną. Siekiant nustatyti įprastinę gyvenamąją vietą, paveldėjimo klausimą nagrinėjanti institucija turėtų įvertinti visas palikėjos gyvenimo aplinkybes kelerius metus prieš mirtį ir mirties dieną, atsižvelgdama į visus aktualius faktinius aspektus, visų pirma palikėjos buvimo atitinkamoje valstybėje trukmę bei reguliarumą ir to buvimo aplinkybes bei priežastis. Tokiu būdu nustatyta įprastinė gyvenamoji vieta turėtų atspindėti glaudų ir stabilų ryšį su atitinkama valstybe, atsižvelgiant į konkrečius šio reglamento tikslus.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju taikytina aktualesnė ir teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis sutampanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-378/2021, kurios 35 punkte nurodyta, kad jeigu notaras atsisako pradėti paveldėjimo bylą dėl to, kad palikimo atsiradimo vieta notarui neaiški, o įpėdinis nesutinka su tokiu notaro sprendimu, teismui gali būti teikiamas skundas dėl notaro veiksmų kartu su prašymu įpareigoti notarą priimti įpėdinio pareiškimą apie palikimo priėmimą ir pradėti paveldėjimo bylą. Jei įpėdinis sutinka su tokiu notaro sprendimu, tai įpėdinis turi teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymo ir, teismui tokį faktą nustačius, kreiptis į notarą dėl paveldėjimo bylos vedimo.

Išdėsto padundu teismas daro išvada, kad notaras pagristai 2025 m. rugsėjo 1 d. nutarimu atsisakė atlikti notarinį veiksmą, išaiškino pareiškėjai teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymo ir, teismui tokį faktą nustačius, kreiptis į notarą dėl paveldėjimo bylos užvedimo.

Atmetus skundą bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 98 straipsnis).

Šioje byloje teismas išlaidų susijusių procesinių dokumentų įteikimu nepatyrė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 92 straipsniu, 96 straipsniu, 290–291 straipsniais, 512 straipsniu,

nutaria:

pareiškėjos Ž. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) skundą atmesti.

Nutartis per septynias dienas nuo jos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Panevėžio apygardos teismui per Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmus Visagine.