Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Rimo Švirino,

asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, – D. G. gynėjui advokatui Geručiui Varanavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, – D. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 2 dalį pagal laidavimą, jį perduodant laiduotojos I. K. atsakomybei vieniems metams be užstato, ir baudžiamoji byla jam nutraukta. Laidavimo terminą nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, D. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL, tai yra 376,60 Eur, dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant šią įmoką sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. G. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko iki 2016 m. gegužės 19 d. savo namuose (duomenys neskelbtini), laikė tris žinomai netikrus (duomenys neskelbtini) vairuotojo pažymėjimus Nr. (duomenys neskelbtini) su juose įrašytais D. G. anketiniais duomenimis bei nukopijuota jo nuotrauka iki tada, kai kratos metu jie buvo rasti policijos pareigūnų ir paimti. Kauno apylinkės teismas, atleisdamas D. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, konstatavo, kad, siekiant pataisyti nusikaltusį asmenį, paveikti jį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, D. G. skirtina baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Apeliaciniame skunde asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, prašo iš dalies pakeisti Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. nuosprendį ir netaikyti jam baudžiamojo poveikio priemonės – įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą arba skirti minimalaus 5 MGL dydžio įmoką. Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas, įvertinęs D. G. šeimos turtinę padėtį ir gaunamas pajamas, nepagrįstai paskyrė jam baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant nurodytą įmoką sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, bei, nustatęs būtinybę tokią įmoką skirti, nepagrįstai neskyrė minimalaus dydžio įmokos. Pažymima, kad apeliantas gyvena su motina, be turimo buto ir automobilio „Audi 80“ (1992 m. laidos) jie neturi jokio turto. Jis dirba apsaugos bendrovėje ir gauna minimalų darbo užmokestį – 380 eurų, neatskaičius mokesčių. Nors kartais jam mokami priedai, tačiau šios įmokos nereguliarios ir mažos. Jo motina dirba ligoninės registratūroje, jos darbo užmokestis – 450 eurų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, 10 MGL dydžio įmoka labai atsilieps jų šeimos biudžetui ir bent vieną mėnesį jiems sukels sunkias pasekmes. Pasak apelianto, Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, kad šio įstatymo paskirtis yra ginti nuo smurtinių nusikaltimų nukentėjusių asmenų teises ir teisėtus interesus. To paties įstatymo 2 straipsnyje numatyta, kad šiuo įstatymu steigiamas nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondas. Kaip nurodoma Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos tinklalapyje, pagrindinis Specialiosios nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos tikslas yra užtikrinti smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą pagal Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymą. Atsižvelgiant į minėto įstatymo prasmę, pareiškėjo manymu, tiek pats įstatymas, tiek ir juo įsteigtas fondas sukurtas tam, kad būtų apgintos nukentėjusių nuo smurtinių nusikaltimų asmenų teisės ir teisėti interesai, o į šį sukurtą fondą lėšas mokėtų tie asmenys, kurie daro smurtinius nusikaltimus. Tokiu būdu būtų užtikrinama galimybė nukentėjusiesiems gauti kompensaciją, o smurtines nusikalstamas veikas padarę asmenys patirtų papildomą ir efektyvų baudžiamąjį bei auklėjamąjį poveikį. Nagrinėjamu atveju, apelianto padaryta nusikalstama veika nėra susijusi su smurtu, ja niekam nebuvo padaryta jokia reali žala.Skunde taip pat pažymima, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, jog baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis yra įgyvendinti bausmės paskirtį. Šiuo atveju, kai asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nepaskyrus jam bausmės, įgyvendinti nepaskirtos bausmės paskirtį neišvengiamos būtinybės nebuvo.Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti. D. G. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais.Apeliacinis skundas atmetamas.Kadangi apeliaciniame skunde nekeliamos abejonės dėl pirmosios instancijos teismo išvadų dėl D. G. kaltės padarius BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, o kvestionuojamas tik jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės pagrįstumas t. y. prašoma šioje dalyje pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija skundą nagrinėja tik jo ribose ir pasisako tik dėl skundo motyvų.Susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir apeliacinio skundo argumentais, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį keisti skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Skundžiamame nuosprendyje esminių baudžiamojo proceso reikalavimų pirmos instancijos teismas nepažeidė, o visapusiškai ir išsamiai įvertinęs byloje esančią ir apeliantą bei jo motiną – laiduotoją I. K. charakterizuojančią medžiagą, atleisdamas D. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, pagrįstai paskyrė jam baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad atleidus pagal laidavimą D. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, jam buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią nustatyta sumokėti per du mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog BK 71 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą D. G. buvo taikyta nepagrįstai. Pritartina teiginiams, jog padarytas nusikaltimas nėra smurtinio pobūdžio ir nepadaryta jokia turtinė žala. Tačiau negalima sutikti su apelianto argumentais, jog jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, pagal savo prasmę, nėra tikslinga. Lietuvos Respublikos BK 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pilnamečiam asmeniui baudžiamojo poveikio priemonės gali būti skiriamos ne tik kartu su bausme (kaip tai numatyta to paties straipsnio 3 dalyje), bet ir asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais. Tarp įstatymu nustatytų baudžiamojo poveikio priemonių yra numatyta ir įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Lietuvos Respublikos BK 71 straipsnis, reglamentuojantis įmokos paskyrimą, nenumato jokių išimčių, dėl kurių ši baudžiamojo poveikio priemonė negali būti taikoma. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog įstatyme nėra išskirtos atskiros nusikalstomos veikos (pagal jų rūšį, pavojingumą, pobūdį ar kitus kriterijus), kurias padarius, asmuo negali būti įpareigojamas sumokėti nustatyto dydžio įmoką į asmenų, nukentėjusių nuo nusikaltimų, fondą. Tad nėra teisinio pagrindo neskirti šios baudžiamojo poveikio priemonės apeliantui vien dėl to, kad nebuvo padarytas smurtinio pobūdžio nusikaltimas ar žala kitiems asmenims.Skunde nepakankamai motyvuotai nurodoma, kad baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą D. G. paskirta nepagrįstai, kadangi jo ir jo motinos, su kuria jis gyvena, pajamos yra nedidelės (gaunamas darbo užmokestis yra minimalus - 380 Eur, neatskaičius mokesčių, tik kartais gaunami nedideli priedai), o jo motinos darbo atlygis sudaro apie 450 Eur per mėnesį. Šiame kontekste pažymėtina, kad įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą dydis D. G. veikos padarymo ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu buvo nuo 5 iki 25 MGL. Nustatydamas konkretų jos dydį, apylinkės teis­mas tinkamai atsižvelgė į apelianto padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jo asmenybę ir kitas aplinkybes. Apeliantas, nors ir neteistas, tačiau padarė apysunkį tyčinį baigtą nusikaltimą. Atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant laiduotojos – jo motinos I. K. žinion, užstatas neskirtas. Aukštesnės instancijos teismas taip pat pažymi, kad įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą skyrimui esminės reikšmės neturi tai, kad kaltininkas šiuo metu neturi lėšų tokiai įmokai sumokėti. Pažymėtina, jog apeliantui paskirtos įmokos dydis yra mažesnis nei vidutinis ir artimas minimaliam. Be to, D. G. dirba, byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog dėl sveikatos būklės ar kitų priežasčių jis neturėtų galimybės gauti nuolatinių pajamų. Kadangi apylinkės teismas nustatė ilgesnį – 2 mėnesių įmokos sumokėjimo terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo iki šios dienos jau yra praėję daugiau nei keturi mėnesiai, taip pat, atsižvelgus į paskirtos įmokos dydį bei kitas aptartas aplinkybes, pripažintina, jog nėra jokio objektyvaus pagrindo išvadai, kad paskirtos įmokos sumokėjimas turėtų itin sunkių pasekmių D. G. turtinei padėčiai. Darant tokią išvadą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, nors apeliaciniame skunde nurodomas minimalus D. G. gaunamas darbo užmokestis, tačiau pirmosios instancijos teisme apeliantas bei jo motina nurodė, kad vidutinis D. G. atlyginimas yra 600 Eur per mėnesį, dėl ko taip pat nėra pagrindo teigti, kad paskirtos įmokos sumokėjimas būtų apsunkintas ar ribotas, o ši baudžiamojo poveikio priemonė neadekvati atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės asmens padarytos veikos pobūdžiui ir pavojingumo laipsniui. Atsižvelgusi į visas aptartas ir pirmos instancijos teismo nuosprendyje nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra objektyvaus pagrindo panaikinti apeliantui paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ar sumažinti jos dydį. Kadangi Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį D. G. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, – D. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. nuosprendžio atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.