- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-01-30
- Bylos Nr.
- I1-1049-342/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02514-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Aušrelė Mažrimienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
2020 m. sausio 22 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. B.(toliau – ir pareiškėjas) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, (toliau – ir atsakovė) 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2 – 15).
Pareiškėjas nurodo aktualų teisinį reguliavimą bei pažymi, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas - pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Teigia, jog buvo kalinimas, laikomas ankštomis sąlygomis žymų laiko tarpą nuo 2014 metų balandžio mėn., iki 2016 metų lapkričio mėn., Marijampolės PN. Pažymi, jog kambariuose buvo laikoma iki 18 asmenų, todėl leistina norma buvo viršyta daugelį kartų, ir tuo buvo pažeistas gyvenamojo ploto dydis. Vadovaujasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika. Akcentuoja, jog tardymo izoliatoriuose, areštinėse ir pataisos namuose vienam asmeniui tenkantis minimalus patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymi, jog CPT 2012 m. ataskaitoje rekomendavo, kad: visuose pataisos namuose ir tardymo izoliatoriuose būtina padidinti gyvenamojo ploto normą bendrabučio tipo patalpose vienam nuteistajam iki 4 m², (neįskaitant kameroje esančių tualeto patalpų užimamo ploto ir baldu, taip pat ir kambariuose). Mano, kad šiuo atveju Europos žmogaus teisių konvekcija (toliau – ir Konvencija) byloje ginčytiniems teisiniams santykiams Lietuvoje taikoma tiesiogiai, o esant kolizijai su nacionaliniais įstatymais, turi taikymo prioritetą jų atžvilgiu, vertinant gyvenamojo ploto dydį taikytinos Konvencijoje ir EŽTT praktikoje nustatytos gyvenamojo ploto normos (4 kv. m, atskaičius visus kameroj e-kambaryje baldus).
Teigia, kad Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN, Pataisos namai) nebuvo pakankamai užtikrinamas socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankamai buvo užtikrinama kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt., renginių, siekiant į nustatytas veiklas įtraukti pareiškėją. Mano, kad šiuo atveju nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė, negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir pakankamai sportuoti patalpose (sportas uždaroje patalpoje nebuvo užtikrintas visai), negalėjo lankyti įvairius renginius, dirbti ir pan. Daro išvadą, kad santykinai mažą patalpų plotą, ar nežymiai mažą patalpų plotą, perpildytos gyvenamosios patalpos, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose, galėjo kompensuoti suteikta judėjimo laisvė. Tvirtina, kad taip pat nebuvo užtikrinta galimybė turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumo bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimo.
Mano, kad sprendžiant gyvenamojo ploto pažeidimo faktą būtina atsižvelgti, kad kambaryje buvo tik kelios kėdės (suoliukai), o lovos ir kiti baldai, daiktų spintelė užėmė didžiąją dalį kambario ploto, o kartu buvo laikomi dar kiti asmenys (nuo 15 iki 18 asmenų). Teigia, kad šios sąlygos trukdė ramiai pailsėti, išsimiegoti, tokiose patalpose aš būdamas sveikas žmogus, buvau priverstas kankintis dėl suteikto mažo gyvenamo ploto. Pažymi, kad vertinant tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą kambario baldams ir kitiems įrenginiams. Šiuo atveju vertina tai, kad kambario plotas taip pat buvo užstatytas nuteistųjų lovomis, jose pastatytas stalas, spintelės daiktams susidėti, spinta, todėl daro išvadą, jog iš tiesų nuteistiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, beveik nebuvo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (administracinė byla Nr. A 261-1798/2013). Atkreipia dėmesį, kad jeigu dėl didelio nuteistųjų kiekio, kambaryje norint pavalgyti tekdavo laukti, nes prie stalo neužtekdavo vietos visiems esamiems asmenims, LVAT teismų praktikoje yra nurodyta, kad tokios faktinės aplinkybės, yra glaudžiai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (administracinė byla Nr. A 822-1053/2013).
Apibendrina, jog atsakovė neužtikrino, jog būtų laikomasi tiek nacionaliniais, tiek tarptautiniais teisės aktais nustatyto minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui normos.
Teigia, kad Marijampolės PN korpuse, karantine, kameros tipo patalpose, bei gyvenamose patalpose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budinti pareigūną. Mano, jog tokiu atveju nebuvo užtikrinamas saugumas, jeigu kambaryje-kameroje būtų kilusi grėsmė sveikatai, dėl fizinio smurto, pareigūnai neužtikrino man pakankamo kalinimo saugumo. Pažymi, kad laisvės atėmimo įstaiga privalo užtikrinti, jog kilus būtinybei, kalinamas asmuo galėtų veiksmingai susisiekti su pareigūnais. Atkreipia dėmesį, jog administracinėje byloje Nr. A 261-1802/2013 buvo nustatyta, kad kambariuose-kamerose nėra įrengti mygtukai pareigūnui iškviesti. Akcentuoja, kad įkalinimo įstaigos patalpos yra bendrabučio tipo, o susisiekimo su pataisos namų personalu priemonės tokiose patalpose turi būti įrengtos.
Pripažįsta, kad Marijampolės PN turėjo teisę pasivaikščioti kieme, bet išėjus apie 200 žmonių pasivaikščioti nebelieka vietos. Mano, kad tokia pasivaikščiojimo praktika prieštarauja CPT nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui. Nurodo, kad Marijampolės PN pasivaikščiojimų kiemas neatitinka HN 76:2010 normų, nebuvo jokių šiukšlių kibirėlių ir peleninių; kieme nuolat buvo šiukšlės, suoliukai sulaužyti, sienos pažaliavusios nuo pelėsių ir grybelio; taip pat nebuvo periodiškai valomi, jeigu dulka - nelaistomi. Teigia, kad asbestas yra sienose, kanalizacijoje; asbestas sukėlė rimtą pavojų sveikatai - kiekvieną dieną sveikata buvo žalojama.\
Tvirtina, kad Marijampolės PN, gyvenamuose patalpose (kambariuose) visai nebuvo ventiliacijos - patalą buvo vėdinama tik per langą. Taip pat, kambariuose buvo drėgna ir tamsu. Čiužiniai pūva, užsiveisia parazitai, metalinės lovos rūdija nuo drėgmės. Kambariuose, vidutinis drėgnumas viršija 70 proc. Švaraus oro kiekis neatitinka norminio oro švarumo, todėl buvo ribojamas minimalus švaraus oro kiekis.
Teigia, kad Marijampolės PN kambariuose nebuvo tinkamai užtikrinamas patalpos apšvietimas. Natūrali šviesa labai silpnai patenka į patalpas ir jų visai neapšviesdavo. Lauko apšvietimas buvo nepakankamas. Kambariuose, kaip pagrindinis, buvo elektrinis apšvietimas, kurio neužtekdavo ir reikėjo gyventi prieblandoje. Pažymi, kad nuo to dažnai skaudėdavo akis ir galvą; taip pat negalėjo skaityti knygų bei rašyti laiškus.
Nurodo, kad Marijampolės PN kambariuose nebuvo užtikrinama pakankamai tinkama (komfortinė) temperatūra. Žiemą nebuvo tinkamai šildoma, temperatūra buvo nuo 10 °C iki 14 °C, o vasarą - net iki 35°C. Daro išvadą, kad temperatūra viršijo leistinas normas, nebuvo leidžiama turėti ventiliatoriaus bei šildytuvų. Tvirtina, kad Marijampolės PN administracijos ne kartą prašė kambariuose išmatuoti temperatūrą, tačiau administracija atsisakė tai padaryti. Taip pat pažymi, kad kambariai buvo neremontuoti, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, buvo drėgnos, dažai nuo sienų atsitūpę, sienos nepritaikytos valymui. Tvirtina, kad dėl šių aplinkybių nuolat pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai, sukildavo temperatūra.
Nurodo, kad Marijampolės PN laikymo laikotarpiu nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne - išduodavo tik vieną paklodę, ir užvalkalą pagalvei, neišduodavo užvalkalo užklotui ir rankšluosčiu. Vėliau išduodavo tik vieną virtuvinį rankšluostį. Teigia, kad čiužiniai, pagalvės bei antklodės niekada nebuvo dezinfekuojamos. Tvirtina, kad Marijampolės PN nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais. Argumentuoja, kad gyvenamuose patalpose nebuvo atskirų tualetų, todėl reikėjo naudotis bendru tualetu. Paaiškina, kad iš viso buvo 6 klozetai 200 žmonių (nuteistųjų). Pažymi, kad dažnai reikėjo laukti ir kentėti, kad atlikti gamtinius reikalus. Kiekvienas klozetas buvo atskirtas nuo kitų tik maža (žema) sienele, kuri neužtikrindavo privatumo atliekant gamtinius reikalus. Nurodo, kad visų šių priežasčių patirdavo orumo pažeidimus, pakankamai gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, pažeminimą, jautė diskomfortą.
Nurodo, kad Marijampolės PN dažnai nebuvo šilto (karšto) vandens ir nebūdavo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, maudymuisi paskirtą dieną ir vienu metu maudosi visi kalinamieji - apie 200 žmonių. Teigia, kad ne kartą neturėjo galimybės nusiprausti po šiltu dušu pagal asmeninį poreikį ir fiziologiją. Pažymi, kad kitas dienas jautėsi nemaloniai, kadangi prakaitavo, o nusiprausti nebuvo galimybės. Atkreipia dėmesį, jog Marijampolės PN administracija nesiėmė jokių veiksmų, kad nors kiek sutrumpintų šios teisės suvaržymą, t.y. nekeitė grafiko, kad atsiradus šiltam vandeniui, galėtų nusiprausti be eilės. Pažymi tai, kad nors ir vyksta kokie nors remonto darbai, tačiau kaliniams turi būti užtikrintas šiltas (karštas) vanduo prausti kūną mažiausiai kartą per savaitę. Dėl visų šių priežasčių patirdavo orumo pažeidimus, pakankamai gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, pažeminimą, jautė diskomfortą.
Tvirtina, kad gyvenamose patalpose buvo tarakonų, pelių, vorų, blakių, o administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos, tai nebuvo atliekama savalaikiai arba buvo atliekama tik po daugkartinių prašymų, kurių neregistruodavo. Teigia, kad dezinfekavimo procesas vykdavo gyvenamoje patalpoje neišvedant nuteistuosius į lauką – tokiu būdu iš esmės buvo nuodijamas. Dažnai atlikta deratizacija, dezinfekcija buvo neefektyvi ir nuteistieji buvo priversti pirkti dezinfekcijos priemones už savo asmenines lėšas.
Nurodo, kad Marijampolės PN maistas nebuvo tinkamai užtikrinamas ir nebuvo kaloringas bei skanus, o dienos maisto davinio praktinė energetinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kcal, tuo tarpu pareiškėjo svoris apie 90 kg., o ūgis 178 cm. pažymi, jog kasdien bandė sportuoti, dėl to neužtekdavo maisto ir buvo priverstas pirkti papildomas maisto prekes parduotuvėje. Teigia, kad maistas, pagamintas įstaigoje, buvo iš anksto supiltas į indus ir pastatytas ant stalų valgykloje; jis nebuvo sveriamas, todėl dažnai neatitiko nustatyto kiekio. Tvirtina, kad įkalinimo įstaigoje nebuvo užtikrinamos maisto kiekis ir kokybė; pareiškėjo svoris nukrito iki 75 kg. Daro išvada, kad maisto dienos norma nuolat buvo deficitinė, t. y. trūko apie 800 kcal. Taip pat pažymi, kad Marijampolės PN nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, kadangi valgykloje buvo antisanitarinės sąlygos. Kol padalindavo visiems maistą, jis atšaldavo. Sąlygos valgykloje pavalgyti yra baisios, laksto žiurkės, įvairūs parazitai, paukščiai, katinai. Tvirtina, kad ne kartą buvo matyti kaip maisto dalintojas dalina be higieninių pirštinių, kompotui (arbatai) skirtą indą, tiesiog panardindavo į specialų kompotui (arbatai) skirią didelį termosą.
Tvirtina, kad visos nurodytos Marijampolės PN gyvenimo sąlygos ir aplinkybės suteikė ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus. Tai pareiškėją labai sukrėtė. Neišvengiamai kilo socialinė įtampa, privatumo nebuvimas, savaime sukėlė kančią, kurios intensyvumas akivaizdžiai viršijo kalinimui būdingą kančią ir sunkumus, baimę ir nevisavertiškumo jausmą, kurie žemino ir menkino. Tvirtina, kad buvo ypatingai sunku išgyventi tokioje aplinkoje; dėl to tapo konfliktuotas, grubus, užsidaręs, nukentėjo orumas, reputacija, yra dideli dvasiniai sukrėtimai, dėl kurių patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą.
Vadovaujasi teisės aktų nuostatomis bei teismų praktika ir mano, kad yra visos viešosios atsakomybės sąlygos.
Prašo netaikyti ieškinio senaties termino. Pažymi, kad sąlygos Marijampolės PN realiai buvo žalingos, kad yra visuotinai nustatomi tokie pažeidimai ir apie tai, kad turi teisę ginčyti ir reikalauti priteisti kompensaciją, sužinojo tik tada, kai pamatė per televizija, jog Prezidentė lankėsi įkalinimo įstaigose (Šiaulių TI) ir davė interviu apie įkalinimo sąlygas. Tvirtina, kad pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, nes nėra teisiškai išprusęs, turi vidurinį išsilavinimą. Be to nežinojo EŽTT nutarimų, kurie aiškina Konvencijos 3 str. taikymą; apie juos taip pat sužinojo neseniai iš žiniasklaidos priemonių.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepimu (b. l. 21 - 23) su skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Cituoja EŽTT bei LVAT praktiką ir daro išvadą, kad pareiškėjas žinojo apie savo tariamai pažeidžiamas teises. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvų duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą.
Mano, kad pareiškėjas apie savo tariamai pažeistas teises turėjo sužinoti dar 2014 metais, tačiau nesikreipė dėl žalos atlyginimo taip galėdamas apginti savo teises. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, nenurodė jokių svarbių priežasčių dėl ko negalėjo anksčiau kreiptis į teismą dėl tariamai netinkamų kalinimo sąlygų; nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių bei savo skundu neprašė šio termino atnaujinti. Tvirtina, kad pareiškėjas terminą praleido ir jokių veiksmų savo tariamai pažeistoms teisėms apginti nesiėmė daugiau nei 5-ius metus, todėl prašo taikyti senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė Marijampolės pataisos namuose (minėta, toliau – ir Marijampolės PN, Pataisos namai).
Dėl ieškinio senaties taikymo
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pataisos namų veiksmų atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2014 m. balandžio mėn. iki 2016 m. lapkričio mėn. Atsakovės atstovas prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas (minėta, toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975-02-21 sprendimą G. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)).Valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ir jeigu priemonės nebus proporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985-05-28 sprendimą A. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995-12-04 sprendimą B. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais (žr., pvz., EŽTT 1996-10-22 sprendimą S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)). Atkreiptinas dėmesys, jog šis apribojimas (ieškinio senaties terminas) yra taikomas ne pačiai Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintai teisei, o galimybei šią teisę ginti tam tikru būdu – reikalauti atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2018-10-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-492/2018 ir kt.).
LVAT savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014-02-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014, 2018-10-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-492/2018 ir kt.).
CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) pabrėžia, kad ginčo šaliai CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., LAT 2005-09-19 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009-10-22 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015-07-24 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2018-10-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-492/2018 ir kt.).
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio mėn. iki 2016 m. lapkričio mėn. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Taigi pareiškėjas, laikytas Pataisos namuose galimai teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų. Kadangi pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2019-11-20 skundu, atsakovei reikalaujant taikyti ieškinio senatį, jis reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio mėn. iki 2016 m. lapkričio mėn. pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8d., 1.126 str. 2d.).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas skunde teigia, jog apie tai, kad turi teisę ginčyti ir reikalauti priteisti kompensaciją, sužinojo tik iš žiniasklaidos, o pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, nes nėra teisiškai išprusęs, turi vidurinį išsilavinimą; nežinojo EŽTT nutarimų, kurie aiškina Konvencijos 3 str. taikymą; apie juos taip pat sužinojo neseniai iš žiniasklaidos priemonių. Pareiškėjas atsikirtimuose (b. l. 29 – 35) prašo atnaujinti senaties ieškinio terminą. Mano, kad bausmės atlikimas nuo 2014 m. balandžio mėn. iki 2016 m. lapkričio mėn. turi būti skaičiuojamas kaip bendras bausmės laikas, be to šis kalinimo laikotarpis nežmoniškomis, kankinančiomis, netinkamomis sąlygomis yra grubus Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, todėl tokiems pažeidimams ieškinio senaties terminas negali būti taikomas.
Pirmiausia pažymėtina, kad, kaip jau minėta, LVAT yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, be kita ko, taikytinos CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Minėta, kad CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai, o aptariamo straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Dėl nurodytos priežasties pareiškėjo argumentas, kad Konvencijos 3 straipsnio pažeidimams ieškinio senaties terminas negali būti taikomas, yra nepagrįstas.
Iš pareiškėjo skundo argumentų darytina išvada, jog iš esmės pareiškėjas skunde svarbiomis ieškinio senaties praleidimo priežastimis nurodo tai, kad jis apie savo pažeistas teises sužinojo vėliau, nei vyko pats jo teisių pažeidimas.
Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais, kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia, o ir pats pareiškėjas patvirtino suvokęs, jog jo teisės yra pažeidžiamos – pareiškėjas skunde nurodo, kad nuo pirmos kalinimo dienos patyrė diskomfortą ir neigiamas pasekmes. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti (žinojo) apie savo teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo jo apgyvendinimo Pataisos namuose pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pataisos namus, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pataisos namų ar kitų institucijų reikiamą informaciją ginčo laikotarpiu, o ne praėjus keliems metams po to. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo apgyvendinimo Pataisos namuose 2014 metais, tačiau į teismą kreipėsi tik 2019 metų lapkričio pabaigoje. Darytina išvada, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus, ar kad neturėjo galimybės kreiptis į Pataisos namus ar kitas institucijas su prašymais pateikti tam tikrą informaciją, ar kad tokia informacija nebuvo pateikta. Pareiškėjas taip pat nenurodė aplinkybių ar priežasčių, kodėl ginčo laikotarpiu nesikreipė į atitinkamas institucijas ar Teismą dėl nurodytų galimų jo teisių pažeidimų. Tokių priežasčių iš byloje esančių duomenų nenustatė ir teismas. Darytina išvada, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spęsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas skunde iš esmės bando pateisinti, kodėl praleido ieškinio senaties terminą, tačiau įrodymais pagrįstų bei svarių aplinkybių, patvirtinančių, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, neteikia. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo pagal pareiškėjo pateiktus argumentus arba ex officio (liet. savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio mėn. iki 2016m. lapkričio mėn. taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo už ginčo laikotarpį atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.