- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-27
- Bylos Nr.
- eA-963-525/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02863-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė, Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- "USP Baltics", UAB "USP Baltics" Aplinkos apsaugos departtamentas prie Aplinkos ministerijos
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „USP Baltics“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „USP Baltics“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „USP Baltics“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. 32 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti priimti naują sprendimą, kuriuo nebūtų skaičiuojamas mokestis už aplinkos teršimą padidintu tarifu ir iš mokesčio už aplinkos teršimą kombinuotos pakuotės atliekomis būtų išskaičiuota 6 962 Eur suma, kuri UAB „USP Baltics“ sumokėta 2018 m. kovo 29 d.
2. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimu dėl mokesčio už aplinkos teršimą kombinuotos pakuotės atliekomis skaičiavimo dvigubu tarifu ir sumokėtos mokesčio dalies neįskaitymo. Pareiškėjas nurodė, kad nedeklaravo išleistos į rinką kombinuotos pakuotės dėl įsivėlusių klaidų. 2013 m. deklaracijoje nurodė, kad į rinką išleido 5,32 t plastikinės pirminės ir tretinės pakuotės. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai apskaitos suvestinėje užfiksuota, kad į rinką įmonė iš tiesų išleido iš viso 0,180 t pirminės ir tretinės plastikinės pakuotės bei 2,638 t kombinuotos pirminės pakuotės. Analogiškus išleistos į rinką atitinkamos rūšies pakuotės kiekius yra konstatavęs ir Departamentas, taigi pareiškėjas 2013 m. deklaravo 5,141 t daugiau išleistos į rinką pakuotės nei iš tiesų išleido. Pareiškėjas kombinuotos pakuotės nedeklaravo todėl, kad iki 2013 metų kombinuota pakuotė buvo priskiriama pagal vyraujančią medžiagą plastikinei pakuotei. Skaičiuojant plastikinės pakuotės atliekų užduoties įvykdymą pareiškėjas sutvarkė 29 kartus didesnį plastikinės pakuotės atliekų kiekį, nei turėjo sutvarkyti, kad šios pakuotės atliekų tvarkymo užduotis būtų įvykdyta. Prie šio kiekio priskyrus kombinuotą pakuotę, atliekų sutvarkymo užduotis būtų įgyvendinta dar daugiau kartų. Pareiškėjas paaiškino, kad analogiška situacija yra su 2014–2016 metų pakuotės apskaita ir deklaracijomis, deklaruoti didesni plastikinės pakuotės išleisti į rinką kiekiai, nei faktiškai išleista ir jos tvarkymo užduočių įvykdymo procentas yra didesnis nei to reikalaujama pagal teisės aktus. 2018 metais pareiškėjas deklaravo į rinką 2013–2016 metais išleistą kombinuotą pakuotę bei patikslintų deklaracijų pagrindu sumokėjo mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis – 6 962 Eur.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad atlikus pareiškėjo patikrinimą surašytas 2018 m. birželio 12 d. patikrinimo aktas Nr. VR-17.7-45, kuriame buvo konstatuota, jog pareiškėjas netinkamai nustatė pakuotės rūšį, neskaičiavo ir nedeklaravo visos į vidaus rinką išleistos kombinuotos pakuotės ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymu nustatyta prievolė atliekų turėtojams (darytojams) išrūšiuoti, teisingai identifikuoti savo veikloje susidariusias atliekas, teisėtai atiduoti atliekų tvarkytojui ir finansuoti jų sutvarkymą pagal galiojančius rinkoje atliekų tvarkymo įkainius. Todėl savo ūkinėje veikloje įmonė, vadovaudamasi atsakomybės principu, privalo teisingai ir nustatyta tvarka vertinti bei apskaityti: kiek ir kokių atliekų susidaro įmonėje, kiek išleidžiama į vidaus rinką apmokestinamųjų pakuočių, kurios išpakavus gaminius taps atliekomis, kaip finansuos jų sutvarkymą. Be to, Departamentas nurodė, kad įstatymas mokesčio mokėtojui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą. Pareiškėjas teikdamas deklaracijas ir neišskirdamas kombinuotos pakuotės (o priskirdamas ją plastikinei pakuotei), neįsitikinęs ar įstatymų reglamentavimas nėra pasikeitęs, nesielgė atsakingai ir taip netinkamai nustatęs pakuotės rūšį neskaičiavo ir nedeklaravo visos į vidaus rinką išleistos kombinuotos pakuotės bei taip pažeidė Įstatymo nuostatas. Aplinkybė, kad dar 2013 m. kombinuota pakuotė buvo priskiriama prie plastikinės pakuotės, neturėjo būti laikoma svarbia aplinkybe, atleidžiančia pareiškėją nuo atsakomybės. Taip pat, Departamentas nurodė, kad nuslėpimo fakto konstatavimui pakanka, jog būtų laiku nedeklaruotas pakuotės kiekis arba deklaracija išvis būtų nepateikta, neatsižvelgiant į mokesčio mokėtojo tyčios laipsnį, todėl atsiliepime nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog jo veiksmuose nebuvo tyčios ir nuslėpimo fakto.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo UAB „USP Baltics“ skundą atmetė.
6. Teismas nustatė, jog kad 2018 m. kovo 12 d. mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo akte Nr. 8 užfiksuota, kad pareiškėjas 2013 metais į vidaus rinką išleido 0,18 t plastiko ir 2,639 t kombinuotos pakuotės, 2014 metais išleido 1,483 t plastiko ir 2,064 t kombinuotos pakuotės, 2015 metais išleido 1,538 t plastiko ir 2,59 t kombinuotos pakuotės, 2016 metais išleido 0,476 t plastiko ir 2,807 t kombinuotos pakuotės. Pareiškėjas patikslintų deklaracijų pagrindu 2018 m. kovo 29 d. sumokėjo mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis – 6 962 Eur.
7. Taip pat teismas nustatė, kad 2018 m. birželio 12 d. buvo atliktas pareiškėjo patikrinimas ir surašytas patikrinimo aktas Nr. VR-17.7-45. Jame nustatyta, kad 2013–2016 m. pareiškėjas neteisingai nustatęs pakuotės rūšį neskaičiavo ir nedeklaravo visos į vidaus rinką išleistos kombinuotos pakuotės, tuo pažeisdamas Įstatymo 8 straipsnio 4 dalį, todėl už nedeklaruotą taršą pakuotės atliekomis mokestis skaičiuojamas taikant didesnį tarifą. Patikrinimo akte mokestis už 2013 metus apskaičiuotas 4 394,63 Eur, už 2014 metus – 3 428,85 Eur, už 2015 metus – 3 003,54 Eur, už 2016 metus – 4 575,47 Eur. Iš viso mokestis didesniu tarifu už taršą pakuotės atliekomis pareiškėjui sudaro 15 402,49 Eur. Pareiškėjas 2018 m. liepos 5 d. atsakovui pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad įmonė gali būti baudžiama tik nustačius, kad buvo sąmoningai siekiama nuslėpti apmokestinamųjų gaminių ar pakuotės kiekį, tuo tarpu, pareiškėjas kombinuotos pakuotės nedeklaravo ne todėl, kad ją slėpė, o dėl kompetencijos stokos, kadangi iki 2013 metų kombinuota pakuotė buvo priskiriama atitinkamai pakuotės rūšiai pagal vyraujančią medžiagą, taigi pareiškėjas priskyrė ją plastikinei pakuotei. UAB „USP Baltics“ paaiškino, kad deklaravo, jog 2013 metais į rinką išleido 5,32 t plastikinės pakuotės, tačiau faktiškai išleido 0,180 t plastikinės pakuotės. 2013 metais pareiškėjas sutvarkė 1,703 t plastikinės pakuotės atliekų (pagal 2014 m. sausio 30 d. patvirtinimą apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą Nr. 1312VI0286-4687-2767). Taigi, pareiškėjas pakuotės atliekų tvarkymo užduotį 2013 metais įvykdė 29 kartus daugiau, nei turėjo, kad šios pakuotės atliekų tvarkymo užduotis būtų įvykdyta. Paaiškinimuose nurodyta, kad ta pati situacija yra ir su 2014–2016 metų deklaracijomis.
8. Departamentas 2018 m. rugpjūčio 10 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo patvirtino 2018 m. birželio 12 d. patikrinimo aktą Nr. VR-17.7-45 ir įpareigojo pareiškėją per 20 dienų sumokėti 15 402,49 Eur sumą.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas nurodė, kad pareiškėjui mokestis buvo apskaičiuotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakutės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (redakacija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 1 d.) (toliau – ir Tvarkos aprašas), 12 punktu, kuriame įtvirtinta formulė, pagal kurią apskaičiuojamas mokestis, kai mokesčio mokėtojas pateiktoje deklaracijoje nurodė neteisingą vidaus rinkai tiektos gaminių pripildytos pakuotės kiekį ir teisingai nurodė panaudotos ar perdirbtos pakuotės atliekų kiekį, kuriam turėjo dokumentus ir (ar) patvirtinimus, nurodytus Tvarkos aprašo 14 punkte.
10. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 348 patvirtintų Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 1 d.) 23 punkte įtvirtinta, kad neatsižvelgiant į Lietuvos rinkai tiektą pakuočių kiekį, visi gamintojai ir importuotojai turi vykdyti visų gaminių pripildytų pakuočių apskaitą, visi pakuočių gamintojai – visų tuščių pakuočių apskaitą, užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriai – vienkartinių pakuočių, kurioms taikoma užstato už vienkartines pakuotes sistema, ir jų atliekų apskaitą, užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratoriai – daugkartinių pakuočių, kurioms taikoma užstato už daugkartines pakuotes sistema, apskaitą. Pagal tų pačių taisyklių 24 punktą, pakuočių apskaita turi būti vykdoma įmonės vadovo nustatyta ir patvirtinta tvarka ir vadovaujantis šiais principais, tame tarpe, kad medžiagos, iš kurių pakuotės pagamintos, tuščios pakuotės ir gaminių pripildytos pakuotės skirstomos į stiklines, plastikines, polietilenterftalato, popierines ir kartonines, metalines, kombinuotąsias, medines, kitas pakuotes (24.2. papunktis), apskaitant kombinuotąsias pakuotes, papildomai nurodoma vyraujanti medžiaga šiose kombinuotosiose pakuotėse (24.3. papunktis). Teismas nurodė, kad analogiškos nuostatos Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo taisyklėse, susijusios su kombinuotos pakuotės apskaitymu, yra numatytos nuo 2013 m. Iki tol, pakuotės buvo skirstomos pagal tai, kokia medžiaga joje yra vyraujanti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, jog būtent dėl šios priežasties jis neteisingai 2013–2016 metais deklaravo kombinuotos pakuotės kiekį.
11. Teismas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus dėl apmokestinamosios pakuotės nuslėpimo sampratos, įtvirtintos Įstatyme, konstatavo, kad nėra būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas sąmoningai tyčia siekė konkretaus neteisėto rezultato –apmokestinamos pakuotės kiekio nuslėpimo, nes UAB „USP Baltics“ teiginiai dėl tikslo nuslėpti apmokestinamos pakuotės kiekį neturėjimas negalėjo paneigti aplinkybės, jog pakuotės rūšis nebuvo tinkamai nustatyta, dėl tos priežasties kiekis nebuvo tinkamai deklaruotas, teismo vertinimu, pareiškėjui buvo pagrįstai apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu.
Šalies argumentai
12. Teismas nurodė, kad teismo posėdyje apklausta liudytoja A. M. patvirtino pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes ir papildomai nurodė, kad dėl žmogiškosios klaidos kombinuota pakuotė buvo priskirta plastikinei pakuotei, neturint tikslo nuslėpti apmokestinamųjų pakuočių kiekio.
13. Teismas akcentavo, jog teisės aktai tiesiogiai nenumatė galimybės pagal kaltės pobūdį, tikslą, diferencijuoti mokesčio mokėtojo pareigos tinkamai nustatyti pakuotės rūšį, apskaičiuoti ir deklaruoti visos į vidaus rinką išleistos kombinuotos pakuotės kiekį, bei atsižvelgti į tai, kad subjektas nesiekė nuslėpti į vidaus rinką išleistų pakuočių. Taip pat pažymėjo, kad mokesčių mokėtojas turi pareigą būti atidžiu, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą. Įvertinęs Įstatymo tikslus ir pakankamai griežtą teisinį reguliavimą, teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis neturėjo tikslo nuslėpti pakuotės kiekį, tačiau dėl įsivėlusios klaidos deklaracijoje nurodė netinkamą kiekį kombinuotos pakuotės, neatleidžia pareiškėjo nuo teisės aktuose ir teismų praktikoje įtvirtintos pareigos tinkamai ir laiku deklaruoti teisingus duomenis. Teismo vertinimu, pareiškėjo atsakomybės bei pareigos tinkamai identifikuoti bei deklaruoti į rinką išleidžiamas pakuotes nepaneigia ir ta aplinkybė, kad UAB „USP Baltics“ deklaravo didesnį išleistą į Lietuvos rinką plastikinės pakuotės kiekį, vykdydamas plastikinės pakuotės atliekų tvarkymo užduotis jas viršijo keliolika kartų, kombinuotą pakuotę per klaidą identifikavęs ir priskyręs plastikinei pakuotei.
Žemesnės instancijos teismas
14. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai ir minėti liudytojos parodymai vertintini kritiškai, kadangi pareiškėjas turėjo pareigą tinkamai ir pateikiant teisingus duomenis pildyti deklaracijas, tačiau šios pareigos neįvykdė. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo teiginiai, jog iki 2013 m. teisinis reguliavimas, susijęs su pakuočių rūšių skirstymu, skyrėsi, buvo nereikšmingi, kadangi pareiškėjui, veikiančiam kaip ūkio subjektas, kuris privalo deklaruoti visą į vidaus rinką išleistos kombinuotos pakuotės kiekį, privalėjo būti žinomi teisės aktai, susiję su jo vykdoma veikla bei su jam įtvirtintomis pareigomis, todėl teisės aktų pasikeitimas nesudarė pagrindo tenkinti skundą.
15. Nors pareiškėjas nurodė, kad tikslindamas deklaracijas sumokėjo 6 962 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, tačiau šiuo atveju teismas pažymėjo, kad 2018 m. kovo 29 d. sumokėtas mokestis niekaip negalėjo daryti įtakos mokesčio apskaičiavimui už 2013–2016 m. nuslėptą apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės kiekį dauginant iš padidinto tarifo. Teisės aktuose nėra įtvirtintos jokios išimtys mokesčio apskaičiavimui, todėl, teismo vertinimu, Departamentas neturėjo pareigos minėtą sumą įskaityti.
16. Teismui netenkinus pareiškėjo pagrindinio reikalavimo, netenkintas ir išvestinis – įpareigoti priimti naują sprendimą, kuriuo nebūtų skaičiuojamas mokestis už aplinkos teršimą padidintu tarifu ir iš mokesčio už aplinkos teršimą kombinuotos pakuotės atliekomis būtų išskaičiuota 6 962 Eur suma.
III.
17. Pareiškėjas UAB „USP Baltics“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
18. Pareiškėjas apliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
18.1. Priešingai, nei nurodo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas laiku pateikė mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijas. Pareiškėjas mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaraciją už 2013 kalendorinius metus pateikė 2014 m. vasario 18 d., už 2014 metus – 2015 m. vasario 27 d., už 2015 metus – 2016 m. vasario 12 d., o už 2016 metus – 2017 m. vasario 14 d. Šios nurodytos aplinkybės parodo, jog pareiškėjas mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijas 2013–2016 mokestinius (kalendorinius) metus pateikė nepraleisdamas ir nepažeisdamas Įstatymo nustatytų terminų.
18.2. Teismas neteisingai konstatavo, jog pareiškėjas nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis Įstatyme nustatyta tvarka ir terminais. Pareiškėjas mokėti mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis neturėjo, nes įvykdė ir viršijo pakuotės atliekų tvarkymo užduotis. Pareiškėjas neslėpė išleistos į Lietuvos rinką kombinuotos pakuotės kiekio, bet jį deklaravo ir be to deklaravo daugiau nei iš tiesų išleido. O tai leidžia teigti ir parodo, kad pareiškėjas nenuslėpė išleisto į Lietuvos rinką kombinuotos pakuotės, o ją priskyrė prie plastikinės pakuotės. Ką patvirtino ir liudytojo apklausa pirmos instancijos teismo posėdyje.
18.3. Teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir priimdamas sprendimą pasirėmė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-768-438/2015 ir kt. ne kartą yra konstatavęs, kad kvalifikuojant nuslėpimą būtina įvertinti mokesčio mokėtojo elgesio modelį – apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo fakto konstatavimui, būtina taip pat nustatyti, jog mokesčių mokėtojas sąmoningai tyčia siekė konkretaus neteisėto rezultato – apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas savo sprendimą tuo, kad nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas tyčia siekė konkretaus neteisėto rezultato – apmokestinamos pakuotės kiekio nuslėpimo, prieštarauja tiek Lietuvos vyriausiausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai, tiek neatitinka pagrindinių fundamentalių demokratinės valstybės teisės principų.
18.4. Pirmos instancijos teismas, nustatęs, kad pagal taikomą teisės aktą atsakomybės negalima diferencijuoti atsižvelgiant į kaltę, turėjo kreiptis į atitinkamą kompetentingą teismą, dėl tokio teisės akto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o ne jį taikyti.
18.5. Pareiškėjas sužinojęs savo padarytas klaidas 2018 metais ėmėsi iniciatyvos jas ištaisyti ir deklaravo į rinką 2013–2016 metais išlestą kombinuotą pakuotę bei patikslintų deklaracijų pagrindu sumokėjo mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis – 6 962 Eur. Departamentas priimdamas Sprendimą šios aplinkybės nevertino ir į ją neatsižvelgė. Dėl to šiuo atveju de facto kilusios teisinės pasekmės – pareiškėjas, jei įsiteisėtų pirmosios instancijos teismo sprendimas, mokestį už aplinkos teršimą bus sumokėjęs net ne dvigubu tarifu, o trigubu. Tai prasilenkia su teisingumo, teisinės valstybės principais ir reiškia, jog asmuo, kad ir padaręs klaidą bei ją pripažindamas, negali jos išraisyti.
Atsiliepimas
19. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
20. Atsakovas teigia, jog pagal patikrinimo metu surinktą medžiagą ir bylos medžiagą matyti, kad pagal tai, kaip pareiškėjas deklaravo pakuotę ir ką faktiškai išleido, akivaizdžiai matosi kad deklaruodamas kaip plastikinę pakuotę jis siekė mažesnio mokesčio, kadangi mokesčio tarifai plastikinei ir kombinuotai pakuotei skyrėsi. Todėl šiuo atveju nuslėptas apmokestinamosios pakuotės kiekis yra visas apmokestinamosios pakuotės kiekis, kurį mokesčio mokėtojas išleido į vidaus rinką, bet įstatymo nustatyta tvarka nedeklaravo ir už kurį nesumokėjo mokesčio.
21. Departamentas pažymi, kad nei ataskaitinių metų eigoje, nei vėliau, nei kone 3 metus nebuvo pastebėti neatitikimai. Ir tik po patikrinimo atlikimo pareiškėjas pateikė versiją, kad nežinojo jog ne taip ir ne tą pakuotę deklaravo, kad nežinojo, jog kombinuotos pakuotės nedeklaravo ar, kad ją reikėjo deklaruoti. Tačiau pareiškėjas nepamini, kad tai darė sistemingai, net kelis metus – nors kiti ūkio subjektai deklaravo ir mokesčius mokėjo tinkamai, todėl atsakovas nelaiko klaida sistemingai darytų pažeidimų, net kelis metus. Departamento nuomone, pareiškėjas nuslėpė faktiškai į vidaus rinką išleistą kombinuotąją pakuotę (jos kiekį) ir jos nedeklaravo, taip iškreipdamas visą apskaitos ir mokesčių tikslumo bazę. Be to, mokesčio tarifai plastikinei ir kombinuotai pakuotei skyrėsi pareiškėjo naudai, pagal tai, kaip jis vienos pakuotės rūšį deklaravo, o kitos ne. Todėl, atsakovo įsitikinimu, UAB „USP Baltic“ apeliacinio skundo argumentas, jog teismas priimtame sprendime netinkamai traktavo apmokestinamos pakuotės nuslėpimo sampratą ir vadovavosi netinkama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, yra nepagrįstas.
22. Atsakovas tvirtina, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas net per tris metus nesugebėjo pasitikslinti deklaracijos, metų metus teikė neteisingus duomenis apie pakuotę ir jos rūšis, taip tikėjosi sutaupyti, nemokėdamas tinkamo, įstatymų nustatyto mokesčio. Toks pareiškėjo neteisėtas veikimas net kelis metus darė žalą teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms, todėl taikomos finansinės pasekmės yra teisiškai pagrįstos, proporcingos ir teisingos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
23. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Nr. 32 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“, kuriuo patvirtintas 2018 m. birželio 12 d. patikrinimo aktas Nr. VR-17.7-45, bei UAB „USP Baltics“ už nedeklaruotą taršą pakuotės atliekomis apskaičiuotas mokestis taikant didesnį tarifą, kurio suma už 2013–2016 metų mokestinius laikotarpius sudaro 15 402,49 Eur, teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo dėl Sprendimo panaikinimo netenkino, konstatavęs, kad Įstatymo tikslai ir nuostatos nepaneigia, jog pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti pakuotės kiekį, tačiau dėl įsivėlusios klaidos deklaracijoje nurodė netinkamą kiekį kombinuotos pakuotės, ir tai neatleidžia pareiškėjo nuo teisės aktuose ir teismų praktikoje įtvirtintos pareigos tinkamai ir laiku deklaruoti teisingus duomenis. Be to, pareiškėjas turėjo pareigą tinkamai ir pateikiant teisingus duomenis pildyti deklaracijas, tačiau šios pareigos neįvykdė. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo teiginiai, jog iki 2013 m. teisinis reguliavimas, susijęs su pakuočių rūšių skirstymu, skyrėsi, buvo nereikšmingi. Teismo vertinimu, nors pareiškėjas nurodė, kad tikslindamas deklaracijas sumokėjo 6 962 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, tačiau 2018 m. kovo 29 d. sumokėtas mokestis niekaip negalėjo daryti įtakos mokesčio apskaičiavimui už 2013–2016 metus.
25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės laikosi pozicijos, išdėstytos skunde, ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog pareiškėjas nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis Įstatyme nustatyta tvarka ir terminais. Kadangi pareiškėjas neslėpė išleistos į Lietuvos rinką kombinuotos pakuotės kiekio, bet jį deklaravo ir be to deklaravo daugiau nei iš tiesų išleido, todėl jis mokėti mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis neturėjo. Teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir priimdamas sprendimą pasirėmė netinkama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
26. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
27. Pabrėžtina, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
28. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria ginčijamo teismo sprendimo motyvams. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.
29. Pagal Įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, mokesčiu už aplinkos teršimą siekiama ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, neviršyti nustatytų teršalų į aplinką normatyvų, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad mokesčių surinkimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Mokesčių teisės prasme, subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, elgiasi nesąžiningai, nemokant mokesčių yra pažeidžiamas viešasis interesas. Taip yra pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-220/2014).
30. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, 3 straipsnio 3 punktą, mokesčio už aplinkos teršimą objektas yra pripildyta pakuotė, nurodyta šio įstatymo 4 priedėlyje, t. y. stiklinė, plastikinė, PET (polietileno tereftalatas), kombinuota, metalinė, popierinė ir kartoninė, kita pakuotė. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis moka gaminių gamintojai ir importuotojai. Pareiškėjas patenka į Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodytų mokesčių mokėtojų sąrašą, pareiškėjas to neginčija.
31. Byloje nustatyta, kad 2018 m. birželio 12 d. buvo atliktas pareiškėjo patikrinimas ir surašytas patikrinimo aktas Nr. VR-17.7-45 (b. l. 32–33). Jame nurodyta, kad 2013–2016 metais UAB „USP Baltics“ neteisingai nustačiusi pakuotės rūšį neskaičiavo ir nedeklaravo visos į vidaus rinką išleistos kombinuotos pakuotės, tuo pažeisdama Įstatymo 8 straipsnio 4 dalį, todėl už nedeklaruotą taršą pakuotės atliekomis mokestis skaičiuojamas taikant didesnį tarifą. Patikrinimo akte už 2013–2016 metus apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už taršą pakuotės atliekomis pareiškėjui sudaro 15 402,49 Eur.
32. Įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokestis už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį. Pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, Aplinkos ministerija kontroliuoja apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, už nuslėptą apmokestinamųjų gaminių bei pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą. Pagal Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 3 punktą, mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą apskaičiuojamas nuslėptą apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės kiekį dauginant iš tarifo, nurodyto šio įstatymo priedėlyje, ir koeficiento 2. Pastarąją nuostatą patikslina Tvarkos aprašo, nustatančio mokesčio už teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo, mokėjimo ir lengvatų suteikimo tvarką, 12 punktas, kuriame pagal pateiktą formulę yra apskaičiuojamas mokesčio, taikant didesnį tarifą už nuslėptą vidaus rinkai tiektą gaminių pripildytą pakuotę, kai mokesčio mokėtojas pateiktoje deklaracijoje nurodė neteisingą vidaus rinkai tiektos gaminių pripildytos pakuotės kiekį.
33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas „nuslėptų pakuočių“ sąvoką, pažymėjo, kad nors Įstatymo 2 straipsnyje (t. y. pagrindinės įstatymo sąvokos) nėra pateikta nuslėptų pakuočių sąvoka, tačiau sisteminiu šio įstatymo straipsnių aiškinimo būdu galima daryti išvadą, jog mokesčio už aplinkos teršimą nedeklaravimas ir jo nesumokėjimas šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytu laiku būtent ir yra apmokestinamųjų gaminių bei pakuotės nuslėpimas šio įstatymo 9 straipsnio nuostatų taikymo prasme (2016 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-561-602/2016; 2015 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-892-143/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nurodė, kad mokesčio nedeklaravimas reiškia kenksmingos veiklos masto ir su ja susijusių prievolių valstybei slėpimą, neviešinimą, o tai kelia didesnį pavojų įstatymu saugomiems interesams ir lemia didesnių piniginių prievolių valstybei atsiradimą. Todėl šiuo atveju nuslėptas apmokestinamųjų gaminių ir (ar) apmokestinamosios pakuotės kiekis yra visas apmokestinamųjų gaminių ar apmokestinamosios pakuotės kiekis, kurį mokesčio mokėtojas išleido į vidaus rinką, bet įstatymo nustatyta tvarka nedeklaravo ir už kurį nesumokėjo mokesčio (2005 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-7-928/2005; 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-2042/2013).
34. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniuose sprendimuose, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, mokesčio už aplinkos teršimą nesumokėjimas ir visos į vidaus rinką išleistos kombinuotos pakuotės nedeklaravimas buvo kvalifikuotas kaip apmokestinamosios pakuotės nuslėpimas, esant nustatytoms aplinkybėms, kurios patvirtino mokesčio mokėtojų siekį nuslėpti apmokestinamąsias kombinuotas pakuotes – deklaracijoje nepateikiant tikslių kombinuotos pakuoties kiekių ir mokesčio už aplinkos teršimą nesumokėjimas įstatyme nustatyta tvarka ir terminais.
35. Byloje nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas konkrečiu atveju užpildė deklaracijas už 2013–2016 metus ir jas pateikė įstatymo nustatytais terminais. Šiose deklaracijose nurodė išleistos plastiko ir kombinuotos pakuotės kiekius bei apskaičiavo mokestį už juos, tačiau neteisingai nurodęs kombinuotos pakuotės kiekį, pareiškėjas nesumokėjo mokesčių pagal nustatytą tarifą, taip nuslėpdamas tikrąjį kombinuotos pakuotės kiekį. Pareiškėjas sutikdamas dėl didesnio kombinuotos pakuotės kiekio, šiuo atveju tikslino deklaracijas 2018 metais, tačiau tvirtina, kad tokia situacija susidarė dėl įstatymo pasikeitimo nežinojimo, dėl klaidos, kuri padaryta ne sąmoningai, neturint tyčios išvengti mokesčio mokėjimo – deklaracijos pateiktos laiku, jos tikslintos ir sumokėtas didesnis mokestis, tikslo sumažinti mokėtinas sumas įmonė neturėjo, todėl atsakovas turėtų 2018 metais sumokėtą 6 962 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis išskaičiuoti ir netaikyti padidinto tarifo skaičiavimo.
36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad laiku nedeklaruotas apmokestinamųjų gaminių kiekis ir atitinkamai mokesčio nesumokėjimas gali būti vertinami kaip apmokestinamųjų gaminių nuslėpimas, tačiau Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies, reglamentuojančios mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimą didesniu tarifu, nuostatoms taikyti, būtent – mokesčio mokėtojo elgesio modelio – apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo faktui konstatuoti, būtina taip pat nustatyti, jog mokesčių mokėtojas sąmoningai tyčia siekė konkretaus neteisėto rezultato – apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo; tokias aplinkybes patvirtintų inter alia (be kita ko) apgaulingas apskaitos tvarkymas, apskaitos dokumentų klastojimas, trukdymas mokesčių administratoriui atlikti įstatyme nustatytas pareigas ir pan. (žr. 2015 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-768-438/2015). Tokios pat pozicijos, taikant Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatas, laikomasi ir kitose administracinėse bylose, sprendžiant klausimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą apmokėjimo padidintu tarifu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1422-525/2018; 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-431-822/2019).
37. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad nebuvo jokio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas sąmoningai nuslėpė kombinuotos pakuotės kiekį, t. y. neteisingai nustatė pakuotės rūšį, neskaičiavo ir nedeklaravo visos į vidaus rinką išleistos kombinuotos pakuotės, siekdamas tyčia išvengti mokesčio už aplinkos teršimą sumokėjimo ir turėti mokestinės naudos. Pagal bylos duomenis pareiškėjas ilgą laiko tarpą teikdamas deklaracijas, už 2013–2016 metus, sistemingai nenurodė ginčo atliekų kiekio, ir tai pagrįstai atsakovo buvo vertinama kaip taršos pakuotės atliekomis nuslėpimas ir taikoma sankcija. Teigtina, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjas neatsakingai tvarkė apskaitą bei sąmoningai siekė nevykdyti teisės aktų reikalavimų tinkamai apskaityti pakuotės rūšis, todėl nedeklaravo visos į vidaus rinką išleistos kombinuotos pakuotės kiekio.
38. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nurodytas teisinis reglamentavimas aiškiai numato, kad už imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymą įstatymas numato sankcijos taikymą – taikomas didesnis mokesčio tarifas. Be to, pareiškėjo nurodytos aplinkybės (teisės aktų reikalavimų nežinojimas ar nesuvokimas, suklydimas, 2018 metais atliktas mokėjimas) nelaikytinos juridiškai reikšmingomis aplinkybėmis, šalinančiomis pažeidimą arba kaip nors kitaip galinčiomis daryti įtaką mokesčio už aplinkos teršimą didesniu tarifu dydžiui, nustatytam ginčijamu Sprendimu. Pagal LR Aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23d. įsakymu Nr. D1-213 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 8 punktą atlikdamas mokėtojo patikrinimą, pareigūnas tikrina mokėtojo pateiktų duomenų atitikimą deklaracijai, pateiktai Apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, iki patikrinimo pradžios. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo mokestinis patikrinimas buvo pradėtas 2018m. kovo 12d., tuo tarpu patikslintas deklaracijas pareiškėjas apkrities VMI pateikė 2018m. kovo 26d., todėl konstatuotina, kad patikslintose deklaracijos pareiškėjo pateikti duomenys nėra aktualūs sprendžiant ginčą dėl atsakovo 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Nr. 32 teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad pareiškėjo pagal patikslintas deklaracijas sumokėta mokesčių suma galės būti įskaitoma ar gražinama Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje numatyta tvarka.
39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas, atlikęs patikrinimą, nustatė, jog pareiškėjas mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijose už 2013–2016 mokestinius laikotarpius, neteisingai nustačiusi pakuotės rūšį neskaičiavo ir nedeklaravo visos į vidaus rinką išleistos kombinuotos pakuotės, bei Tvarkos aprašo nustatyta tvarka, mokesčio už taršą pakuotės atliekomis įstatymo nsutatytais terminais nesumokėjo.
40. Įvertinus apeliacinio skundo argumentus darytina išvada, kad šie argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo bylos įrodymais bei teisės aktų normomis pagrįstos išvados, kad pareiškėjas už 2013–2016 metus pakuotės rūšis netinkamai nustatė, dėl tos priežasties kiekis nebuvo tinkamai deklaruotas, taigi pareiškėjui buvo pagrįstai apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu.
41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigė, kad pirmos instancijos teismas, nustatęs, jog pagal taikomą teisės aktą atsakomybės negalima diferencijuoti atsižvelgiant į kaltę, turėjo kreiptis į atitinkamą kompetentingą teismą, dėl tokio teisės akto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o ne jį taikyti. Atsakydama į šį pareiškėjo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad paminėtame patikrinimo akte apskaičiuotas ir skundžiamu atsakovo Sprendimu patvirtintas pareiškėjo mokestinės prievolės dydis yra nustatytas taikant imperatyvias Įstatymo ir Tvarkos aprašo nuostatas dėl apmokestinamosios pakuotės kiekio apmokestinimo tarifo nustatymo. Todėl kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padaryta išvada, pripažįsta šiuos pareiškėjo argumentus nepagrįstais. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad kreipimasis į Konstitucinį Teismą dėl tam tikro teisės akto (teisės normos) atitikimo Konstitucijos nuostatoms yra administracinio teismo diskrecija (ABTĮ 4 str.), neįžvelgė pakankamo pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo nuostatų konstitucingumo.
42. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
43. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, proceso teisės normų nepažeidė, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
44. Pareiškėjas pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant apeliacinį skundą. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „USP Baltics“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.