Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. G. gynėjo advokato Mindaugo Vagonio apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2022 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir nuteista 50 MGL dydžio (2500 eurų) bauda, nustatant 10 (dešimties) mėnesių terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ją savanoriškai sumokėti.

D. G. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 3 (trejiems) metams nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir transporto priemonės – automobilio VW Touran, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančios pinigų sumos – 2520 (dviejų tūkstančių penkių šimtų dvidešimt) eurų, konfiskavimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. G. (toliau – ir D. G.) pripažinta kalta pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad 2021 m. sausio 31 d., apie 15.20 val., (duomenys neskelbtini), pažeisdama Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį VW Touran, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdama neblaivi ir policijos pareigūnams tikrinimo metu nustačius jai neblaivumo požymius, atsisakė tikrintis iškvėptame ore etilo alkoholio koncentraciją, taip vengė neblaivumo patikrinimo.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios D. G. gynėjo advokato Mindaugo Vagonio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

4. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

5. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

6. Šios BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama nuteistojo apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus, spręstina, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad apylinkės teismas baudžiamąją bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir pagrįstai nuteistosios D. G. veiksmus kvalifikavo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir kvalifikuodamas nuteistosios padarytą veiką, būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

8. Analizuojant nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo turinį matyti, kad jame nesutinkama su D. G. veiksmų kvalifikavimu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, teigiant, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai įvertino nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, neišsiaiškino visų svarbių bylos aplinkybių, būtinų nuteistosios kaltei pagrįsti, nepagrįstai atmetė jos ir liudytojų Ž. T., G. G., A. M., S. V., Z. G., J. R. parodymus, jog automobilio apeliantė nevairavo, tačiau išskirtinę reikšmę suteikė policijos pareigūnų parodymams. Sutikti su tokiais apeliacinio skundo motyvais ir jų pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisinio pagrindo nėra.

9. Bylos duomenimis nustatyta, kad D. G. vairavo motorinę transporto ir, nustačius neblaivumo požymius, vengė neblaivumo patikrinimo. Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Iš šio straipsnio lingvistinio aiškinimo seka, kad, sprendžiant, ar asmens veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius, pakanka nustatyti, jog asmuo atliko bent vieną iš komentuojamame straipsnyje numatytų alternatyvių veiksmų, t. y. vairavo neblaivus arba mokė praktinio vairavimo, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas.

11. Atsižvelgiant į išdėstytų duomenų visumą, D. G. neneigiant atsisakymo tikrintis savo neblaivumą fakto, šią aplinkybę betarpiškai patvirtinant tiek byloje esančiais vaizdo įrašais, tiek ir liudytojų policijos pareigūnų nuosekliais parodymais, kita rašytine bylos medžiaga, pagrindo abejoti D. G. veiksmų kvalifikavimu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, nėra. Vien tik faktas, jog ji atsisakė tikrintis savo neblaivumą, kai to ji buvo paprašyta policijos pareigūnų, leidžia pagrįstai spręsti, jog ji padarė nusikalstamą veiką, numatytą komentuojamame straipsnyje ir papildomų duomenų susijusių su tiksliu jos neblaivumo laipsnio nustatymu nereikalauja.

12. Klausimas dėl D. G. atsisakymo tikrintis neblaivumą apeliaciniame skunde nekeliamas. Nesutinkama tik su skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta aplinkybe, kad D. G. apskritai vairavo automobilį, teigiant, jog šį faktą patvirtinančių duomenų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra ir D. G. transporto priemonės nevairavo, tik joje sėdėjo. Ir vis tik, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, su tokiais apeliacinio skundo motyvais nesutiktina.

15. 2021 m. gegužės 26 d. kitų objektų apžiūros protokolu apžiūrėjus vaizdo įrašą iš tarnybinio policijos automobilio „Volkswagen Transporter Kombi“, nustatyta, kad tarnybinis automobilis privažiuoja sankryžą su A. D. gatve ir įsuką į minėtą gatvę. Automobiliui pasukus, matyti į pusnį įvažiavęs „miniveno“ tipo automobilis, prie jo stovi du vyrai. Vienas prie vairuotojo durelių, kitas prie automobilio galo, kairėje pusėje. Vyrai skubiai nueina nuo automobilio į kairėje pusėje esančią namų valdą. Policijos pareigūnų automobilis sustoja priekiu prie užklimpusio automobilio. Matyti, kad automobilyje kelis kartus užsidega priekiniai žibintai ir užgęsta. Vairuotojo vietoje sėdi asmuo. 15:22:22 val. policijos pareigūnai prieina prie automobilio vairuotojo durelių. Automobilyje suveikia valytuvai (1 t., b. l. 131-133). Nors minėtame vaizdo įraše nėra užfiksuotas automobilio VW Touran ratų sukimasis, tačiau pažymėtina, kad policijos pareigūnai prie sankryžos su A. D. gatve sustoja 15:21:45 ir į gatvelę įsuka tik 15:21:52. Atkreiptinas dėmesys, kad vaizdo registratorius filmuoja vaizdą tik į priekį, tuo tarpu policijos pareigūnai, esant geram matomumui ir nedideliam atstumui nuo sankryžos iki transporto priemonės, turi platesnį matymo lauką per tarnybinio automobilio langus, todėl abejoti, kad per 7 sek., kol vaizdo registratorius pasisuko VW Touran kryptimi, policijos pareigūnai matė ratų sukimasį ir bestumiamą automobilį, pagrindo nėra. Pažymėtina, kad aplinkybes, kurias patvirtino policijos pareigūnai savo apklausose, t. y. kad matė besisukančius transporto priemonės ratus ir tai, kad vyrai stūmė automobilį VW Touran, iš esmės patvirtino ir policijos pareigūnų „bodycam“ vaizdo įrašai.

16. Iš 2021 m. birželio 7 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėjus vaizdo įrašus matyti, jog policijos pareigūnas P. K. kolegai R. B. sako: „kai čia važiavom, ratai sukosi mašinos, bandė išvažiuot ji“, pareigūnas R. B. atsako: „jo jo“. Tolimesniame vaizdo įraše matyti, kaip prie policijos pareigūnų automobilio prieina du vyrai, liepia nuteistajai nusiraminti. Pareigūnas P. K. nurodo, kad: „ne, neagresyvi. Važiavom, jūs bandėt išstumti automobilį“. Vyras: „jo, mes bandėm, paprašė išstumti iš pusnies nu“. Tolimesniame įraše vyras taip pat nurodo, kad „mes bandėm žinai, ją išpešt iš tos pusnies“, „mes girti nevažiavom, nei į kelią niekur“. P. K.: „Nu tai kaip mes važiavom, jūs judinot mašiną, tai ratai tada ir sukosi, tai tada ir bandė moteris važiuot, čia ne važiavimas yra?“. Vyras: „o ką aš žinau, metras“. Apžiūros protokole taip pat aprašytas vaizdo įrašas iš kurio matyti, kad pareigūnas sėda į automobilio vidų, užkuria mašiną, bando išvažiuoti iš pusnies. Vyrai sako, „ar jis dabar važiuoja į kelią, ar ne? va taip ji ir važiavo“. Pareigūnas sako, kad „to ir užtenka“. Peržiūrint vaizdo įrašus taip pat matyti, kaip liudytojas G. G. sako, kad „gerai, ji važiavo girta, dar kažkaip tai, bet nieko nepadarė, o jūs kaip policininkai, žmoniškumą turit, galėtų padaryti, kad atleisti“. G. G. taip pat nurodo, kad nieko blogo neatsitiko, moteriškė sėdo už vairo, užklimpo, jie stūmė, va taip viskas įvyko. G. G. atsiprašinėja, sako, kad fantazavo, bet norėjo padėti draugui (1 t., b. l. 134-148).

17. Įvertinus visus šiuos duomenis, palyginus juos tarpusavyje, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi liudytojų P. K. ir R. B. nuosekliais parodymais apie tai, kad policijos pareigūnai matė, kaip sukosi D. G. vairuojamo automobilio ratai ir jos automobilis buvo stumiamas dviejų asmenų, kuriuos patvirtino ir byloje esantys objektyvūs duomenys užfiksuoti vaizdo įrašuose ir jų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistoji D. G. vairavo kelių transporto priemonę ir, policijos pareigūnams tikrinimo metu nustačius jai neblaivumo požymius, atsisakė tikrintis iškvėptame ore etilo alkoholio koncentraciją, taip vengė neblaivumo patikrinimo.

18. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal formuojamą teismų praktiką, sprendžiant dėl vairavimo fakto nustatymo remiamasi lingvistine „vairuoti“ prasme, pagal kurią vairuoti – reiškia valdyti vairu. Vairavimo veiksmas nesiejamas su nuvažiuotu keliu, vairavimas nėra privalomai sietinas netgi su automobilio vidaus degimo variklio, kurio pagalba ir varoma transporto priemonė, užvedimu, o šios normos taikymui pakanka konstatuoti, kad transporto priemonė judėjo valdoma asmens. Iš bylos duomenų matyti, kad D. G. vairavo automobilį tuo metu, kai Ž. T. ir G. G. bandė padėti D. G. išvažiuoti iš pusnies, t. y. Ž. T. ir G. G. stūmė automobilį, o D. G., užvedusi variklį ir vairuodama, bandė išvažiuoti iš pusnies, tačiau jai nepavyko.

19. Nors apeliaciniame skunde nuteistosios gynėjas nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai nesivadovavo pačios nuteistosios nuosekliais ir neprieštaringais parodymais, kuriuos patvirtino ir liudytojai Ž. T., G. G., A. M., S. V., Z. G., J. R., tačiau su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų liudytojai A. M., S. V., Z. G. ir J. R. įvykio vietoje aktualiu metu nebuvo ir nagrinėjamų aplinkybių, susijusių su D. G. transporto priemonės vairavimu, nematė. Nors liudytojos Z. G. ir J. R. teigė, kad atvažiuojant policijos pareigūnams D. G. buvo išlipusi iš automobilio ir stovėjo kartu su vyrais prie automobilio galo (2 t., b. l. 181, 164-165), tačiau iš jau aptartų vaizdo įrašų akivaizdu, kad D. G., atvažiuojant policijos pareigūnams, sėdėjo vairuotojo vietoje. Atitinkamai vadovautis G. G. parodymais pagrindo taip pat nėra, kadangi teisiamojo posėdžio metu liudytojas savo parodymus iš esmės pakeitė ir teigė, kad niekada neteko padėti D. G. pastumti automobilio, ar išstumti iš pusnies, sausio 31 d. D. G. ir jos automobilio nematė (2 t., b. l. 165). Tokiu būdu, nors nuteistosios nurodomas aplinkybes apie tai, kaip ji atvyko iki A. D. gatvės namo Nr. x, kaip automobilis buvo patrauktas nuo vartų link aikštelės, taip pat, kaip automobilis užstrigo pusnyje patvirtina liudytojai A. M., S. V., D. T., tačiau priešingai nei tai savo skunde pabrėžia apelianto gynėjas, iš minėtų liudytojų parodymų skirtingose proceso stadijose visumos, negalima daryti išvados, kad parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi ar kad jie paneigia, jog D. G., stumiama kitų asmenų, bandė išvažiuoti iš pusnies, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė juos siekiu padėti D. G. išvengti baudžiamosios atsakomybės ir vadovavosi jais tik tiek, kiek jie sutapo su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Dar kartą atkreipiamas dėmesys, jog patys liudytojai A. M., S. V., Z. G., J. R. momento, kuomet D. G. sėdo už vairo, apskritai nematė, todėl vadovautis šiais liudytojų parodymais, kaip teisinančiais D. G., nėra jokio pagrindo.

20. Tuo tarpu pačios nuteistosios parodymai neatitiko byloje nustatytų faktinių aplinkybių, buvo prieštaringi ir nelogiški. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2021 m. vasario 9 d. D. G. pateikus pranešimą apie įtarimą ji parodymus ir paaiškinimus duoti atsisakė, nurodė, kad serga, blogai jaučiasi, nori įsigilinti į pranešimą apie įtarimą. Nepripažino padarius nusikalstamą veiką, automobilio nevairavo (2 t., b. l. 10). Tik 2021 m. birželio 14 d. įtariamojo apklausos metu nuteistoji davė paaiškinimus apie nagrinėjamą nusikalstamą veiką, nurodė visą tos dienos eigą, taip pat, asmenis, kurie vėliau buvo apklausti (2 t., b. l. 15-17). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors D. G. nurodė, kad transporto priemonę atvežė Ž. T. taisyti, tačiau jokie gedimai nebuvo nustatyti, teigia, kad pas jį į garažą taip pat ir nebuvo nuėjusi, transporto priemonės remontui nepaliko, o sugalvojo su automobiliu grįžti namo. Peržiūrint vaizdo įrašą taip pat matyti, kaip D. G. slepia vairuotos transporto priemonės raktelius nuo policijos pareigūnų, teigia jų neturinti, siekia pasišalinti iš įvykio vietos. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybės, tikėti tokiais nuteistosios parodymais, atsižvelgiant dar ir į tai, jog pirmą kartą parodymus apie įvykio aplinkybes ji davė praėjus beveik 5 mėnesiams nuo analizuojamo įvykio, ir jų pagrindu konstatuoti jos nekaltumą, nėra pagrindo.

21. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apeliantės kaltės ir tėra nuteistosios ir jos gynėjo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad D. G. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, priimdamas skundžiamą nuosprendį buvo šališkas, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

22. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma sutrumpinti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones, atėmimo terminą ir baudžiamojo poveikio priemonės pradžią skaičiuoti nuo nusikalstamos veikos padarymo dienos. Šie apeliacinio skundo prašymai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

23. Skundžiamu nuosprendžiu D. G. už nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą 3 metams buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones.

24. Pagal teismų praktiką, BK 281¹ straipsnyje numatytų veikų prevencijai užtikrinti paprastai kartu su bausme skiriamos tiek turtinio pobūdžio, tiek ir susijusios su uždraudimu naudotis specialiąja teise baudžiamojo poveikio priemonės. BK 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, iš jų – teise vairuoti kelių transporto priemones tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialiąja teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paskirdamas apeliantei baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones – 3 metų laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Apeliantė savo kaltės nepripažino, bandė išvengti baudžiamosios atsakomybės, padarė itin šiurkštų tyčinį Kelių eismo taisyklių pažeidimą, kuris pasireiškė dideliu pavojingumu tiek pačiam vairuotojui, tiek visuomenės saugumui. Nors tokio pobūdžio nusikalstamą veiką D. G. per savo ilgą vairavimo stažą padarė pirmą kartą, tačiau iš pažymos apie asmens baustumus matyti, kad D. G. kelis kartus baustas už smulkesniu Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Apygardos teismo nuomone, apeliantės prašomas sumažinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas, atsižvelgiant į visas nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju neužtikrintų bausmės ir baudžiamojo proceso paskirties, teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas ir kt. (BPK 1 straipsnio 1 dalis, BK 41 straipsnis). Kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, BK 68 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Atsižvelgiant į išdėstytą, sprendžiama, kad būtent skundžiamu nuosprendžiu D. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas 3 metams, t. y. baudžiamojo poveikio priemonės vidurkis, yra proporcingas jos padarytai nusikalstamai veikai, ji neabejotinai atitinka siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus ir nevaržo nuteistosios akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.

26. Apeliantės ir jos gynėjo prašymas 3 (trejų) metų uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminą skaičiuoti nuo 2021 m. sausio 31 d., t. y., nuo nusikaltimo padarymo momento, o ne nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, yra nepagrįstas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-144-628/2018) laikomasi nuostatos, kad baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai asmeniui buvo realiai atimta galimybė vairuoti transporto priemonę, t. y., tuo atveju, kai asmeniui padarius nusikaltimą (vairavus transporto priemonę apsvaigus nuo alkoholio) iš jo iškart paimamas vairuotojo pažymėjimas, baudžiamojo poveikio priemonės terminas skaičiuojamas būtent nuo šio momento. Aptariamu atveju D. G. nebuvo paskirta jokia kardomoji priemonė, teisė vairuoti transporto priemones jai nebuvo sustabdyta, taip pat, jos vairuotojo pažymėtinas nebuvo paimtas. Kadangi D. G. iki nuosprendžio įsiteisėjimo nebuvo realiai atimta teisė vairuoti transporto priemonių, todėl nėra jokio pagrindo šiuo nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones atėmimo termino pradžią skaičiuoti, kaip kad pageidauja apeliantai, nuo nusikaltimo padarymo momento.

27. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra ginčo dėl to, kad D. G. transporto priemonę VW Touran, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausančią trečiajam asmeniui (savininkas sūnus M. G.) tiesiogiai panaudojo darydama BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą, todėl automobilis laikytinas nusikalstamos veikos priemone, o tai yra konfiskuotinas turtas BK 72 straipsnio prasme. Kadangi nenustatyta, jog transporto priemonės savininkas būtų žinojęs ar galėjęs žinoti, kad jam nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė bus naudojama BK uždraustai veikai daryti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog taikyti paties turto konfiskavimą nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nusprendė konfiskuoti ne automobilį, bet automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą, tai yra, iš D. G. valstybės naudai išieškoti jos vairuoto automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą – 2520 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl konfiskuotino automobilio vertės dydžio nustatymo nėra visiškai pagrįstas.

28. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas automobilio VW Touran vertę – 2520 Eur ir nuspręsdamas šią sumą išieškoti iš D. G., vadovavosi VšĮ „Emprekis“ atliktu vidutinės transporto priemonės kainos Lietuvoje nustatymu (1 t., b. l. 44). Pastebėtina, kad nurodyta vidutinė analogiško automobilio kaina nebūtinai yra tokia pati, kiek realiai vertas automobilis, kurį nusikalstamos veikos padarymo metu vairavo D. G.. Apeliacinio skundo nagrinėjimo metu gynėjas advokatas teismui pateikė medžiagą dėl turto vertės. Iš pateiktos turto vertintojo E. L. Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitos Nr. L220508 matyti, kad VW Touran vertė atsižvelgiant į nustatytus defektus – 1020 Eur. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi vidutine tokių automobilių kaina, nuteistosios automobilis nebuvo apžiūrėtas, todėl toks vertinimas nebuvo objektyvus. Atsižvelgus į tai, kad buvo pateikti įrodymai dėl konfiskuotino turto vertės, teisėjų kolegija vadovaujasi konkrečios transporto priemonės – VW Touran, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) įvertinimu. Skundžiamo nuosprendžio dalis dėl išieškotinos iš D. G. automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos keistina (BPK 326 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistosios D. G. gynėjo advokato Mindaugo Vagonio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2022 m. kovo 14 d. nuosprendį pakeisti:

iš D. G. priteistą išieškotiną konfiskuotino turto, automobilio VW Touran, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą – 2 520 Eur, sumažinti iki 1 020 Eur.

Kitą nuosprendžio dalį palikti galioti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.