Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Laimanto Misiūno,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų IĮ „V. S.“ ir V. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-855-452/2015 pagal ieškovų IĮ „V. S.“ ir V. S. ieškinį atsakovams V. M. įmonei, V. M., AB „Lietuvos draudimas“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, išlaidų ir kitų nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovai IĮ „V. S.“ ir V. S. 2014-01-09 pateikė ieškinį, kurį patikslinę, prašė pripažinti negaliojančia individualios įmonės „V. S.“ ir V. M. įmonės sudarytą 2010-10-28 pirkimo-pardavimo sutartį dėl lengvojo automobilio Honda CR-V valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo id. Nr. (duomenys neskelbtini)74; priteisti individualios įmonės „V. S.“ naudai solidariai iš V. M. įmonės ir V. M. 13 901,76 Eur (48 000 Lt) nuostolių atlyginimą bei 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovo V. S. naudai solidariai iš V. M. įmonės ir V. M. 3 554,77 Eur (12 273,94 Lt) nuostolių atlyginimą bei 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovo V. S. naudai solidariai iš V. M. įmonės, V. M. ir AB „Lietuvos draudimas“ 870,84 Eur (3 006,84 Lt) nuostolių atlyginimą bei 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai paaiškino, kad 2010-10-28 V. S. individualios įmonės vardu iš V. M. įmonės įsigijo lengvąjį automobilį Honda CR-V valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo id.Nr. (duomenys neskelbtini)74. 2013-10-08 Vilniaus apylinkės prokuratūros nutarimu ikiteisminiame tyrime Nr.10-1-987-09 bei 2013-10-23 Vilniaus VPK NTV autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriaus pranešimu buvo informuotas, jog nuspręsta paimtą automobilį grąžinti AB „Lietuvos draudimas“. Ikiteisminio tyrimo nutarime ir kituose dokumentuose nurodyta, kad automobilis 2009-05-13 Vilniuje buvo pagrobtas iš automobilių aikštelės ir perdarytas jo VIN kodas į (duomenys neskelbtini)74. Parduotas automobilis suklastotu kėbulo numeriu yra netinkamos kokybės prekė ir dėl to ieškovai patyrė nuostolių – išlaidų ir negautų pajamų forma. Vokietijoje 2011-01-21 automobilis buvo parduotas už 15 200 Eur C. N. (C. N.), kuris sužinojęs, kad originali automobilio spalva skiriasi nuo esamos, pareikalavo sugrąžinti sumokėtus pinigus ir iškėlė ieškinį teisme. Šioje byloje ieškovas su pirkėju sudarė taikos sutartį ir patyrė 16 672,88 Eur nuostolių, taip pat negavo pajamų, kuriuos būtų gavęs už parduotą automobilį. Ieškovas taip pat patyrė 654,50 Eur advokato išlaidų ir 400 Eur automobilio transportavimo išlaidų, 100 Eur registravimo išlaidas, 500 Eur išlaidas už privalomąjį automobilio draudimą, viso 1 654,50 Eur. Viso ieškovų patirti nuostoliai yra 18 327,38 Eur. 2013-10-08 automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta V. M. įmonės ir įmonės „V. S.“ yra negaliojanti, nes pardavėjas pardavė jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymą. Dėl neteisėtų V. M. įmonės ir V. M. veiksmų atsiradusius nuostolius solidariai prašo priteisti individualiai V. S. įmonei 13 901,76 Eur (48 000 Lt), likusią 3 554,77 Eur sumą - V. S.. Ieškovas 870,84 Eur pagerinimo išlaidas prašė priteisti solidariai iš visų trijų atsakovų V. S.. Draudimo bendrovė yra perėmusi nuosavybės teises iš buvusio savininko UAB „Blue Bridge“, todėl privalo solidariai su kitais atsakovais atlyginti 870,57 Eur (3 006,84 Lt) automobilio remonto ir pagerinimo išlaidas, kurios ne didesnės kaip daikto vertės padidėjimas.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš individualios įmonės V. S. ir V. S. po 347,53 Eur iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidas V. M. ir po 12,22 Eur iš kiekvieno procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei. Pirmosios instancijos teismas įvertino atsakovės V. M. įmonės pateiktas tarp jos ir įmonės Terminalen Birkerod A/S sudarytas dvi rašytines pirkimo-pardavimo sutartis (2008-05-04 ir 2008-07-15) dėl automobilio Honda CR-V, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini)74 pirkimo: preliminarią sutartį bei pagrindinę sutartį, pasirašytą perkant automobilį turguje, ir darė išvadą, kad pardavėjo (atsakovo) pateikti duomenys yra pakankami patvirtinantys V. M. įmonės automobilio nuosavybės teisę. Teismas faktą, jog V. S. ginčijamu sandoriu įsigyto automobilio, kurio tikrasis VIN (duomenys neskelbtini)99, identifikavimo numeris yra suklastotas, laikė įrodytu, tačiau konstatavo, kad iš byloje esančių įrodymų negalima daryti išvados, kad tai padarė atsakovas V. M.. Ikiteisminio tyrimo metu 2013-03-25 gauta specialisto išvada patvirtino, kad Honda CR-V identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini)74 yra suklastotas, tikrasis numeris yra (duomenys neskelbtini)99, o automobilis tokiu numeriu yra ieškomas nuo 2009-05-13 kaip pagrobtas. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į specialisto parodymus, kad ne specialistui pastebėti numerio suklastojimą neįmanoma, taip pat atkreipė dėmesį, kad V. S., turėdamas informaciją apie tai, jog pervežant automobilį į Vokietiją, jis buvo sulaikytas įtarus suklastojimą, automobilį perleido kitam asmeniui. Nuo 2012 m. liepos 18 d., kuomet C. N. (C. N.) nurodė, kad faktinius automobilio VIN kodo neatitikimus, ieškovas V. S. juo naudojosi ir pirkimo sutarties neginčijo iki to laiko, kol po eismo įvykio Lietuvoje automobilis buvo paimtas, įtarus numerio suklastojimą. Teismas pažymėjo, kad įvertinus nurodytas aplinkybes ir neturint patikimų, tiesiogiai iš teisėsaugos institucijų, tiriančių medžiagą dėl automobilio suklastojimo ir vagystės faktų, konstatuoti V. M. kaltės dėl suklastojimo ir pripažinti sandorį negaliojančiu tuo pagrindu nėra teisinio pagrindo, be to, V. S. savo nuožiūra ir rizika sudarė taikos sutartį su C. N., tačiau teisiniu pagrindu neįgijo reikalavimo teisės į solidarios atsakomybės reikalavimą iš atsakovų. Konstatavęs, kad nėra pagrindo pripažinti pirkimo-paradavimo sandorį negaliojančiu, teismas nurodė, kad atsakovams neatsiranda prievolė atlyginti prašomo dydžio tiesioginius ir netiesioginius nuostolius ir ieškinį atmetė.

Ieškovai IĮ „V. S.“ ir V. S. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilnai, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas pagal jas patvirtinančius dokumentus, taip pat priimti pirmosios instancijos teismui 2014-12-24 – 2015-04-28 pateiktus dokumentus, kuriuos teismas atsisakė priimti. Apeliantai nurodė, kad atmesdamas ieškinį, teismas pažeidė materialinės ir proceso teisės normas, neatsižvelgė į byloje surinktus įrodymus ir didelės daugumos jų nevertino bei nepasisakė dėl savarankiškų sandorio nuginčijimo pagrindų, kuriuos ieškovai nurodė tikslindami ieškinį, taip pat sprendime neaptarė teismo posėdyje klausyto šalių telefoninio pokalbio garso įrašo, nepagrįstai atsisakė priimti pateiktus įrodymus, nebuvo stengiamasi nustatyti bylai reikšmingų faktų bei padaryti objektyvių išvadų. Teismas nurodė, kad pardavėjas privalo įrodyti buvęs daikto savininku daikto pardavimo momentu, tačiau neatsižvelgė, jog byloje pateikti neginčijami duomenys, kad V. M. įmonė perdavė ieškovui automobilį Honda CR-V, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini)74, kuris buvo įregistruotas kaip nepataisomai sudegęs Danijoje. Apeliantai pažymėjo, kad atsakovai Lietuvoje įsigyto automobilio neeksploatavo, neatliko techninės apžiūros, neregistravo LR viešame registre ir lizingo bendrovei neperdavė net 2,5 mėnesio – iki 2008-09-30. Per šį laikotarpį galėjo būti atliktas automobilio perdirbimas, t. y. galėjo būti sumontuotas iš visiškai kitų automobilių detalių, panaudojant tą pačią sudegusiame automobilyje buvusią VIN numerio (duomenys neskelbtini)74 plokštelę. Pirkėjas pagrįstai tikėjosi už 48 000 Lt įsigyti gamykloje teisėtai pažymėtą automobilį, todėl teismas, net turėdamas duomenų apie automobilio su nurodytu VIN numeriu sudegimą bei vėlesnį neišvengiamą perdirbimą, nepagrįstai sprendė, kad faktiškai vien VIN numerio metalinės plokštelės egzistavimas 2008-07-15 perkant ir 2008-09-30 registruojant automobilį Lietuvoje patvirtina atsakovės teisę į minėtą automobilį. Atsakovė privalėjo pagrįsti, kad ji nusipirko iš kitų automobilių nesudarytą, t. y. po gaisro neperdirbtą ginčo automobilį, tik tokiu atveju būtų galima daryti išvadą apie atsakovės nuosavybės teisę į konkretų daiktą. Teismas turėjo taikyti LR susisiekimo ministro 1998-09-11 įsakymu patvirtintą Kelių transporto priemonių gamybos ir perdirbimo tvarką, numatančią, kad po perdirbimo yra būtina atlikti ekspertizę, kurios metu nustatoma, ar transporto priemonė atitinka techninius reikalavimus. Teismas neatsižvelgė, jog atsakovas tiksliai neprisiminė automobilio įsigijimo aplinkybių ir atsiskaitymo už jį bei painiojosi savo parodymuose. Apeliantai darė išvadą, kad atsakovas jau 2008-07-15 įsigijo visiškai kitą automobilį, kurio identifikacijos numeris yra ne (duomenys neskelbtini)74, o kitas, atsakovo nenurodytas ir teismo nenustatytas. Nesant duomenų, iš ko ir kokios būklės automobilį įsigijo atsakovas, atsakovų versija apie automobilio tapatybę ir Danijos įmonės „Terminalen Birkerod“ ketinimus parduoti šį automobilį atsakovams tampa neaiški ir neįtikėtina. Teismas neaptarė ieškovo susirašinėjimo su Danijos įmone „Terminalen Birkerod“, kuriame įmonė nurodė automobilį pardavusi ne atsakovams, o draudimo bendrovei „Tryg Forsikring“. Ieškovai nurodė prašantys priteisti už automobilį sumokėtą 48 000 Lt sumą, taikant restituciją, bei priteisti kitus nuostolius. Apeliantai pažymėjo, kad ne teismo pareiga įrodinėti ir konstatuoti identifikacinio numerio suklastojimo faktą, nes šioje byloje V. M. kaltė dėl suklastojimo nėra nustatinėjama – tai gali padarytos kitos teismo paminėtos institucijos. Teismas nepagrįstai nevertino su pradiniu ieškiniu pateikto ieškinio Vokietijos teismui bei toje byloje sudarytos taikos sutarties su vertimu, nors jie yra tinkami įrodymai tiek dėl perdirbto automobilio spalvos neatitikimo, tiek ieškovo realiai patirtų išlaidų. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti pateiktus įrodymus – pažymą dėl tikėtinų automobilio spalvų, todėl apeliantai prašė šią pažymą bei kitus dokumentus, kuriuos teismas atsisakė priimti 2015-04-28 nutartimi, prijungti prie bylos.

Atsakovai V. M. įmonė ir V. M. atsiliepimu prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš ieškovų atsakovų naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai pažymėjo, kad ieškovai kelis kartus tikslino ieškinį ir turėjo visas galimybes pateikti prijungti prašomus įrodymus. Ieškovai sistemingai veikė prieš greitą bylos išnagrinėjimą, neatvykdavo į teismo posėdžius, teikė vis naujus prašymus, reiškė nepagrįstus nušalinimus teismui. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad atsakovai neturėjo nuosavybės teisės į ginčo automobilį, kadangi sutartis tarp atsakovų ir Terminalen Birkerod nėra nuginčyta. Automobilis buvo apžiūrėtas ir pripažintas tinkamu eksploatuoti Lietuvoje, įregistruotas 2008-09-30. Automobilis, kurio ident. Nr. yra (duomenys neskelbtini)99, buvo pavogtas nuo 2009-05-12 iki 2009-05-13, todėl jokia pavogto automobilio detalė negalėjo būti įdėta į ginčo automobilį, kuris buvo parduotas ieškovei S. įmonei. Vogto automobilio detalės galėjo būti sumontuotos į ginčo automobilį bet kuriuo metu iki to laiko, kol automobilis Lietuvoje autoįvykio metu sugadintas ir paimtas iš V. S.. Automobilį vežant į Vokietiją ir tikrinant Lenkijos policijai, nebuvo nustatyta, jog automobilyje yra įdėtos ir panaudotos remontui vogtos kitų automobilių dalys, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovo įmonė ieškovo įmonei pardavė tą automobilį, kuris nurodytas dokumentuose. Be to, pats V. S., žinodamas, kad automobilio ident. numeris yra pakeistas, toliau šiuo automobiliu naudojosi, perpardavė jį kitiems asmenims ir todėl prisiėmė visą riziką, susijusią su automobilio valdymo naudojimu, disponavimu. Ieškovė IĮ V. S. užsiima automobilių perpardavimu, todėl priimdama iš V. M. įmonės automobilį, privalėjo įsitikinti, kad perka tą daiktą, kuris nurodytas sutartyje, perdavimo momentu ieškovas automobilį apžiūrėjo ir jį daikto kokybė tenkino. Ieškovas 5 metus automobilį naudojo, pretenzijų dėl kokybės nekėlė. Iš į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovai už automobilį neatsiskaitė, nes ketino pasidalinti gautu pelnu už automobilio perpardavimą, todėl jie neturi teisės reikalauti grąžinti sumokėtą kainą. Nors ieškovai prašė priteisti lėšas, kurias ieškovė grąžino C. N., tačiau C. N. ieškovui grąžino automobilį, todėl jokių sumų ieškovai iš atsakovų negali prisiteisti, nes nepatyrė žalos.

Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu prašo ieškovų IĮ „V. S.“ ir V. S. apeliacinio skundo netenkinti. Atsakovas pažymėjo, kad jo atžvilgiu ieškovų reikalavimai teismo buvo pagrįstai atmesti. Dėl šios sprendimo dalies apeliantai nepateikia jokių argumentų, todėl atsakovas darė išvadą, jog apeliantai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais šioje sprendimo dalyje.

Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Ieškovai ieškinyje formulavo prašymą pripažinti negaliojančia individualios įmonės „V. S.“ ir V. M. įmonės sudarytą 2010-10-28 pirkimo-pardavimo sutartį dėl lengvojo automobilio Honda CR-V valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo id. Nr. (duomenys neskelbtini)74, dėl to, kad automobilis nepriklausė atsakovui, bei dėl to, kad ieškovai buvo apgauti ar suklydo dėl sutarties dalyko, ir prašė priteisti patirtus nuostolius. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti bei ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės ir proceso teisės normas, neatsižvelgė į byloje surinktus įrodymus ir didelės daugumos jų nevertino bei nepasisakė dėl savarankiškų sandorio nuginčijimo pagrindų, kuriuos ieškovai nurodė tikslindami ieškinį, taip pat sprendime neaptarė visų įrodymų, nepagrįstai atsisakė priimti pateiktus įrodymus, neatsižvelgė, jog atsakovas neturėjo nuosavybės teisės į ieškovui parduotą automobilį.

Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovė V. M. įmonė ir įmonė Terminalen Birkerod A/S 2008-05-04 ir 2008-07-15 sudarė dvi rašytines pirkimo-pardavimo sutartis (T. 1, b. l. 73; T. 2, 180) dėl automobilio Honda CR-V, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini)74 pirkimo. Šios sutarties pagrindu V. M. prašymu transporto priemonė 2008 m. rugsėjo 30 d. VĮ „Regitra“ buvo įregistruota V. M. įmonės vardu ir išduotas registracijos liudijimas (duomenys neskelbtini). 2010 m. spalio 28 d. atsakovė V. M. įmonė automobilį Honda CR-V valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pilkos spalvos, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini)74 už 48 000 Lt pardavė firmai V. S.. Automobilis buvo parduotas per pirkėjo atstovą M. L., kuris apklaustas liudytoju pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad prieš atsiskaitydamas už perkamą automobilį jį apžiūrėjo, surašė sutartį ir atsiskaitė. 2011 m. sausio 21 d. ginčo automobilis už 15 200 Eur buvo perparduotas C. N.. Pagal Vokietijoje išduotą automobilio registracijos liudijimą nuo 2011 m. vasario 11 d. ginčo automobilis buvo registruotas M. R. W. nuosavybe iki 2013 m. sausio 11 d., kuomet jis buvo perleistas V. S.. 2012 m. liepos 18 d. C. N. pateikė ieškovui V. S. ieškinį, kurio prašė panaikinti automobilio Honda CR-V 2.Oi-VTEC, kėbulo numeris (duomenys neskelbtini)74 pirkimo-pardavimo sutartį ir jam atsiimti automobilį, grąžinat 16 865,44 Eur, 5 proc. palūkanas ir 899,40 Eur advokato išlaidas, nes perėmus šį automobilį, paaiškėjo, kad gamintojo duotas kėbulo numeris neatitinka automobilio originalios spalvos. 2013 m. vasario 27 d. Lietuvoje įvykusio eismo įvykio metu V. S. vairuojamas automobilis buvo apgadintas ir pristatytas į automobilių Honda servisą remonto sąmatai sudaryti. Vilniaus apskrities VPK specialistai, apžiūrėję automobilį, 2013-03-25 išvadoje konstatavo, kad Honda CR-V identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini)74 yra suklastotas, tikrasis numeris yra (duomenys neskelbtini)99, o automobilis tokiu numeriu yra ieškomas nuo 2009-05-13 kaip pagrobtas (T. 2, b. l. 24-26).

CK 6.307 str. 1 d. numato, kad pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad šiuo atveju turto pirkimo – pardavimo sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik neabejotinai įrodžius, jog sandorio objektas (šiuo atveju automobilis) yra perleistas asmens, neturinčio teisės juo disponuoti. Sutiktina su skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad atsakovai pateikė įrodymus, jog ieškovui ginčijama sutartimi parduotą transporto priemonę su id. Nr. (duomenys neskelbtini)74 nuosavybės teise 2008-07-15 įsigijo pagal galiojančią pirkimo-pardavimo sutartį, atsakovo nuosavybės teisė 2008-09-30 buvo įregistruota viešame registre. Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai vertino Vilniaus apskrities VPK specialisto 2013-03-25 išvadą dėl automobilio identifikacinio numerio suklastojimo, tačiau pažymėtina, jog iš šio dokumento daryti išvados, kad V. M. įmonė ieškovui pardavė ne automobilį su id. Nr. (duomenys neskelbtini)74, o transporto priemonę, kurios tikrasis VIN (duomenys neskelbtini)99 ar koks kitoks, negalima, nes byloje nėra pateikta tai patvirtinančių įrodymų. Pažymėtina, kad V. M. įmonė ginčo automobilį Honda CR-V įsigijo 2008 m., tuo tarpu transporto priemonė, kurios id. Nr. (duomenys neskelbtini)99, pavogta 2009 m. Duomenų, jog transporto priemonės id. Nr. suklastojimą atliko atsakovas dar prieš parduodamas šį automobilį ieškovui, byloje nėra ir, kaip pagrįstai nurodė apeliantas, šios aplinkybės nustatymas yra ne nagrinėjamos bylos dalykas, o kitų valstybės institucijų pareiga. Apeliantų nurodoma aplinkybė, kad 2008-02-28 Danijos automobilių laužyno internetiniame puslapyje ditonet.dk automobilis Honda CR-V, id. Nr. (duomenys neskelbtini)74, paskelbtas, kaip degęs, atiduotas į metalo laužą ir „todėl gali trūkti kai kurių dalių“ nereiškia, kad ši transporto priemonė negalėjo būti suremontuota ir po kelių mėnesių parduota atsakovui. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ši transporto priemonė galėjo būti ne remontuojama, bet tik perdirbta, pakeičiant kėbulą, variklį, važiuoklę, kitus esminius mazgus ir detales, tačiau nėra aišku, kuo remiantis daroma tokia išvada, kadangi iš automobilių laužyno internetiniame tinklalapyje publikuotų nuotraukų nustatyti, kurios ir kiek automobilio dalių buvo sugadintos ir vėliau taisomos, nėra įmanoma.

Apeliantai nurodo, kad teismas sprendime neaptarė ieškovų susirašinėjimo su Danijos įmone „Terminalen Birkerod“. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tai, jog sprendime tiesiogiai nėra pasisakyta dėl kiekvieno įrodymo ir jo vertinimo, nereiškia, kad teismas šių įrodymų nevertino priimdamas sprendimą. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią – atmesti. Ieškovai pateikė elektroninį susirašinėjimą su Danijos bendrovės „Terminalen“ darbuotoju – pardavimų konsultantu, kuriame „Terminalen“ darbuotojas paaiškino, kad transporto priemonė Honda CR-V, id. Nr. (duomenys neskelbtini)74, buvo įsigyta draudimo bendrovės Tryg Forsikring (T. 2, b. l. 88-98). Ieškovų pageidavimu pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis 1970 m. Hagos konvencija „Dėl įrodymų civilinėse arba komercinėse bylose paėmimo užsienyje“, kreipėsi su teisinės pagalbos prašymu į Danijos teisingumo ministeriją pasiteirauti automobilius, jų numerius ir sutartis registruojančios bei valstybės mokesčius renkančios vyriausybinės organizacijos Skatteradet (SKAT) dokumentų apie transporto priemonę Honda CR-V, id. Nr. (duomenys neskelbtini)74, bei jos pardavimą, kartu pateikta ir V. M. bei „Terminalen Birkerod“ sudaryta 2008-07-15 pirkimo-pardavimo sutartis (T. 2, b. l. 152-153). Danijos teisingumo ministerija grąžino pranešimą apie dokumentų įteikimą, o 2014-09-08 pirmosios instancijos teismo bendruoju el. paštu gautas Danijos SKAT institucijos darbuotojo atsakymas, jog iš transporto priemonę pardavusios Danijos įmonės jiems yra perduota identiška sutarties kopija (T. 3, b. l. 20-21), t. y. V. M. įmonės ir Terminalen Birkerod 2008-07-15 sudarytos sutarties kopija (SKAT atsakyme nurodyta 18.7.2008, nes, tikėtina, suklysta dėl sutartyje ranka neaiškiai įrašyto „5“ skaitmens). Atsižvelgiant į tai, kad šie įrodymai liudija prieštaringą informaciją, reikia įvertinti įrodymų šaltinį, šių įrodymų gavimo aplinkybes, tai, jog Danijos transporto priemones registruojančios institucijos sistemoje yra apskaityta būtent atsakovų pateikta pirkimo-pardavimo sutartis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, pagrįstai vadovavosi Danijos SKAT atsakymu, o ieškovo susirašinėjimą su „Terminalen“ pardavimų konsultantu atmetė.

Patikslinę ieškinį ieškovai taip pat teigė, kad automobilio pirkimo-pardavimo sutartį sudarė suklydę ir dėl apgaulės, žinodami tikrąją situaciją, sandorio nebūtų sudarę ar būtų sudarę ji iš esmės kitokiomis sąlygomis. CK 1.91 str. 1 d. įtvirtina, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Apgaulė CK 1.91 straipsnio prasme – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Nagrinėjamu atveju teismui nepateikta duomenų, patvirtinančių, kad atsakovai žinojo apie Honda CR-V būklę iki pardavimo Lietuvoje, t. y. tai, kad transporto priemonė Danijoje degė ir buvo remontuojama, taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovai žinojo ar patys atliko VIN numerio klastojimo veiksmus. Byloje nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių faktinių aplinkybių, kad atsakovai būtų atlikę kokius nors tyčinius, nesąžiningus veiksmus, paskatinusius ieškovus sudaryti ne tokį sandorį ar sandorį ne dėl tokio dalyko.

CK 1.90 str. 1 d. numato, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokioms pačiomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai pažymėjo, jog V. S. informaciją apie VIN numerio nesutapimus turėjo jau nuo automobilio pervežimo į Vokietiją, tačiau automobilį vis tiek pardavė Vokietijoje. Pirkėjui šį automobilį grąžinus, ieškovas V. S. juo naudojosi ir pirkimo sutarties neginčijo iki to laiko, kol po eismo įvykio Lietuvoje, automobilis buvo paimtas, įtarus numerio suklastojimą. Ieškovai traktuoja, kad apie ginčijamos sutarties pažeidimus atsakovui pranešė jau seniai, todėl turi teisę į nuostolių atlyginimą. Iš prie bylos prijungtos ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad V. S. įmonės priklausantis automobilis buvo sulaikytas Lenkijos pareigūnų pakeliui į Vokietiją, tačiau 2011-01-25 parengtinis tyrimas nutrauktas, nurodant, kad nors priekinio rėmo VIN numerio pritvirtinimas prie transporto priemonės konstrukcijos nebuvo atliktas gamykloje, tačiau nebuvo nustatyta aplinkybių, rodančių neteisėtą minėtos transporto priemonės įgijimą (T. 2, b. l. 38-40). Šie dokumentai patvirtina, jog apie VIN numerio nesutapimus V. S. žinojo jau 2011 m. pradžioje, tačiau į pardavėją dėl to nesikreipė ir sutarties nutraukti neprašė. Automobilis buvo parduotas Vokietijoje ir tik pirkėjui pareiškus pretenzijas 2012 m., ieškovas kreipėsi į atsakovą. Tačiau įvertinus ieškovo ir atsakovo elektroninį susirašinėjimą (T. 2, b. l. 122-124), darytina išvada, kad buvo deramasi ne dėl sutarties nutraukimo ar nuostolių atlyginimo, tačiau dėl automobilių prekybos. Iš ieškovo V. S. laiške atsakovui V. M. nurodyto sakinio „reik parduot ir toliau dirbt, jei ten kazka turit i vokietija tinkamo sakykit, pazesim pabendrausim“ taip pat galima konstatuoti, kad V. S. ir V. M. tarpusavyje bendradarbiavo perkant ir parduodant automobilius Lietuvoje ir Vokietijoje. Įvertinus ieškovų elgesį, nėra pagrindo išvadai, kad ieškovai būtų suklydę dėl sutarties dalyko - automobilio savybių, nes rūpestingas ir atidus žmogus, sužinojęs apie automobilio kėbulo VIN numerio neatitikimus, būtų kreipęsis į pardavėją dėl sutarties nutraukimo, kaip šiuo atveju padarė Vokietijos pilietis C. N., o ne dėl bandymo automobilį parduoti kažkam kitam.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai neįrodė 2010-10-28 pirkimo-pardavimo sutarties negaliojimo pagrindų, todėl ieškinys atmestas pagrįstai. Apeliantai nurodo, kad teismas neatsižvelgė į byloje surinktus įrodymus ir didelės daugumos jų nevertino, sprendime neaptarė visų įrodymų, tačiau, kaip jau buvo minėta, ta aplinkybė, kad skundžiamame procesiniame sprendime nėra tiesiogiai pasisakyta dėl kai kurių byloje pateiktų įrodymų, savaime nereiškia, jog jie liko teismo neįvertinti. Tai, kad byloje esantys įrodymai ar bylos aplinkybės įvertinti ne taip, kaip juos vertina patys apeliantai, nereiškia netinkamo įrodymų vertinimo, o ieškovui nepalankaus sprendimo priėmimas nereiškia, jog teismas neatsižvelgė į surinktus įrodymus.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pateiktus įrodymus – UAB „Ivuana“ 2015-03-05 pažymą dėl automobilio tikėtinų spalvų. Šalys turi pareigą pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinyje ar atsiliepime nurodytas aplinkybes iki pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadijos pabaigos (LR CPK 42, 135, 226, 232 str.). Vėliau įrodymai gali būti pateikti tik išimtiniais atvejais, jeigu jų priėmimas neužvilkins (sprendimo priėmimo) bylos nagrinėjimo (LR CPK 181 str., 251 str.). Civilinio proceso principai skatina šalis rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, laiku ir rūpestingai, atsižvelgiant į procesą eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Jei šalis nevykdo arba netinkamai vykdo naštą įrodinėti, taip pažeisdama pareigą rūpintis proceso skatinimu, teismas turi teisę imtis tam tikrų procesinių priemonių – atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus. Kaip matyti iš bylos duomenų, pasirengimas bylos nagrinėjimui buvo baigtas 2014-03-05 ir byla pradėta nagrinėti iš esmės, tačiau ieškovai dar po šios datos du kartus tikslino ieškinio reikalavimus, teikė prašymą dėl įrodymų rinkimo pagal Hagos konvenciją, vienuolika kartų teismui teikė naujus įrodymus, nors šiuos įrodymus turėjo galimybę pateikti bylos pasirengimo nagrinėti stadijoje. Apeliantai nurodė, kad poreikis pateikti UAB „Ivuana“ pažymą iškilo tik apklausus išvadą teikusį specialistą, tačiau pažymėtina, kad klausimas dėl automobilio spalvų buvo keltas jau C. N. ieškinyje, apie spalvų nesutapimą ieškovai užsiminė ir savo pirminiame ieškinyje, todėl ieškovų argumentas dėl įrodymo pateikimo poreikio atsiradimo vėliau nepagrįstas.

CPK 314 str. numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantai kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, kuriuos, kaip jau buvo pasisakyta, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pagrįstai, todėl apeliacinės instancijos teismas jų taip pat nepriima. Apeliacinį skundą persiuntus nagrinėti apeliacinės instancijos teismui ir teismo posėdį paskyrus 2015-09-24, ieškovai 2015-09-22 ir 2015-09-23 pateikė naujus įrodymus 2015-09-17 konsultacijų įmonės „S.M.B.A. Pagalba Danijoje“ el. laišką, 2015-09-17 advokato S. Š. el. laišką; 2014-03-27 d. įmonėms „Terminalen Birkerod A/S) ir „Tryg Forsikring A/S“ išsiųstus du elektroninius laiškus su prašymu dėl jų 2008 m. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties kopijos atsiuntimo (su vertimu); 2015-09-17 Danijos Karalystės registro išrašą (pagrindiniai duomenys) apie automobilį Honda CR-V, Danijos valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kėbulo id. Nr. (duomenys neskelbtini)74 - su vertimu; 2015-09-17 Danijos Karalystės registro išrašą (draudimo apsaugos duomenis) apie automobilį Honda CR-V, Danijos valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kėbulo id. Nr. (duomenys neskelbtini)74 - su vertimu, 2015-09-17 gautą ginčo automobilio Honda CR-V, kėbulo id. Nr. (duomenys neskelbtini)74, 2008-02-26 d. remonto darbų sąmatą su prierašu, kad automobilis visiškai sugadintas – su vertimu, 2015-09-17 „S.M.B.A. Pagalba Danijoje“ sąskaitą už duomenų surinkimą ir jos vertimą, 2015-09-17 „S.M.B.A. Pagalba Danijoje“ sąskaitos apmokėjimo banko pavedimą, 2015-09-21 vertimo paslaugų sąskaitą ir jos apmokėjimo pavedimą bei prašė juos priimti. Visus šiuos įrodymus ieškovai galėjo gauti ir pateikti kartu su ieškiniu pirmosios instancijos teismui, tačiau jų gavimu ir pateikimu pradėjo rūpintis tik po apeliacinio skundo pateikimo, todėl šiuos įrodymus atsisakytina priimti.

Ieškovai taip pat apeliacinės instancijos teismui 2015-09-22 pateikė prašymą kreiptis į Danijos Karalystės Teisingumo ministeriją pagal 1970 m. Hagos konvenciją su teisinės pagalbos prašymu paimti įrodymus ir gauti bylai nagrinėti būtiną informaciją. Ieškovai nurodė, kad 2014-09-08 teisme gautas el. laiškas be elektroninio parašo, tačiau akivaizdu, kad laiškas atsiųstas ne iš Danijos Karalystės Teisingumo ministerijos, o el. paštu (duomenys neskelbtini)@Skat.dk, jo pateikimo forma nėra numatyta nei Europos Parlamento ir Tarybos reglamente Nr. 1393/2007, nei 1970 m. Hagos konvencijoje, todėl tai nėra teismo pageidautas atsakymas į 2015-04-25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad būtent ieškovai pageidavo teismą kreiptis į Danijos Karalystės SKAT instituciją ir šiai institucijai užduoti klausimus bei iš jos gauti dokumentus (T. 2, b. l. 144-145). Ieškovai pirmosios instancijos teisme nereiškė jokių pastabų ar pretenzijų dėl gautų paaiškinimų iš Danijos SKAT institucijos, nekėlė naujų prašymų, todėl nepagrįstai tokias pastabas teikia apeliacinės instancijos teismui. Prašymas apeliacinės instancijos teismui pakartotinai kreiptis į Danijos Karalystės Teisingumo ministeriją netenkinamas, nes ieškovas turėjo visas galimybes tokį prašymą reikšti pirmosios instancijos teismui bei galėjo papildomų dokumentų paprašyti pirmajame teisinės pagalbos prašyme.

Ieškovai 2015-08-18 pateikė prašymą sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta kita civilinė byla Nr. e2-6390-902/2015, kurioje ieškovai 2015-07-07 pareiškė ieškinį dėl 2008-07-15 pirkimo-pardavimo sutarties bei 2008-05-04 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis. Prašyme nurodoma, kad civilinė byla Nr. e2-6390-902/2015 turės prejudicinę reikšmę šiai bylai, kaip ir atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl ginčo automobilio vagystės. Pažymėtina, kad kasacinis teismas savo praktikoje kategoriškai ir nuosekliai laikosi pozicijos, kad ikiteisminis tyrimas nėra pagrindas privalomai sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą. Nagrinėjamos apeliacine tvarka civilinės bylos atveju apeliantui palankaus sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-6390-902/2015 atveju apeliantas turės teisę pasinaudoti proceso atnaujinimo institutu (CK XVIII skyrius).

CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Kasacinio teismo išaiškinta, kad sustabdyti civilinę bylą nurodytu pagrindu galima tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai. Jei teismas visus teisiškai reikšmingus faktus nagrinėjamoje byloje gali nustatyti pats, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Taip pat svarbu įvertinti aplinkybę, kad sustabdžius civilinę bylą užsitęsia teismo procesas. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tai, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką, yra viena iš sudėtinių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalių ir įpareigoja teismą rūpintis kiek įmanoma greitesniu bylos išnagrinėjimu. CPK nustatyti civilinio proceso tikslai taip pat reikalauja, kad teismas siektų kuo greičiau išnagrinėti bylą ir atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, nesudarytų sąlygų bylai vilkinti (CPK 2, 7, 72, kt. straipsniai). Dėl to teismas bylos sustabdymo pagrindų negali taikyti formaliai, kiekvienu atveju privalo įsitikinti, kad yra aplinkybės, kurios sudaro įstatymo nurodytą pagrindą sustabdyti konkrečią bylą. Tuo atveju, kai teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti pats nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetenciją perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Tai, ar galima išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas vertina, kad bylą Nr. e2A-807-425/2015 pagal ieškovų V. S. ir individualios įmonės „V. S.“ apeliacinį skundą galima išnagrinėti bei visus teisingam sprendimui byloje reikalingus faktus nustatyti bylos nestabdant, be to, šios civilinės bylos nagrinėjimas užtruko pakankamai ilgą laiką, tad stabdymas dar užvilkintų procesą, todėl prašymas stabdyti bylą netenkinamas.

Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai ištyrė ir įvertino įrodymus bei aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti.

Apeliacinio skundo netenkinus ir atsakovams prašant, priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovai nurodė patyrę ir prašė priteisti 300 EUR advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus – 2015-07-22 Sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 108, išrašytą advokato A. Kolperto V. M. įmonei ir 2015-07-23 Pinigų priėmimo kvitą LAT Nr. 771183 (T. 4, b. l. 183-185). Nurodytos išlaidos neviršija Respublikos Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio numatytų ribų, yra pagrįstos, todėl priteisiamos iš ieškovų lygiomis dalimis atsakovės V. M. įmonės naudai (CPK 88 str., 98 str.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 150 Eur advokato pagalbos išlaidų V. M. įmonės (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) naudai.

Priteisti iš individualios įmonės V. S. (j. a. k. (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini), Vokietija) 150 Eur advokato pagalbos išlaidų V. M. įmonės (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) naudai.