Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės, Albino Bielskio, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. nuteista pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistosios V. V. priteista 2 014,52 Eur nukentėjusiojo R. S. gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė teisingai ir teismo išvados atitinka bylos aplinkybes.

Nukentėjusysis R. S. dėl blogos sveikatos būklės nebuvo apklaustas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose ir buvo perskaityti tik jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Iš šių R. S. parodymų matosi, kad nukentėjusysis pripažįsta buvęs stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, todėl dalies įvykio aplinkybių ir, konkrečiai, jo sužalojimo peiliu aplinkybių dėl girtumo neprisimena. Tuose perskaitytuose parodymuose R. S. netgi neatmeta galimybės, kad konfliktas su jo sugyventine galėjo būti ir jis galėjo būti sužalotas tokiomis aplinkybėmis, apie kurias nurodo V. V.. R. S. neatmeta galimybės, kad galėjo suduoti V. V. ranka į nugarą, netgi negali pasakyti, ar sugyventinė jį peiliu sužalojo tyčia, ar dėl neatsargumo. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu R. S. parodė ir apie kitas svarbias bylos aplinkybes. Parodė, kad namuose kartu su sugyventine V. V. kartu gėrė alkoholinius gėrimus, tarp jų kilo žodinis konfliktas. Nepamena ar sudavė V. V. ranka į nugarą, o ši paėmė peilį ir dūrė jam. Sėdėdamas fotelyje jis sugriebė jos ranką su peiliu, laikė tą ranką, bet apsiginti nepavyko ir V. V. tuo peiliu dar sužalojo jam koją ir įdūrė į krūtinę.

Pagal BPK 276 str. 4 d. ir galiojančią teisminę praktiką parodymai, duoti tyrėjui ikiteisminio tyrimo metu, įrodymais nepripažįstami, o teisme jie gali būti perskaitomi tik kitų įrodymų patikrinimui. Nukentėjusiojo R. S. perskaityti šioje byloje parodymai kaip tik patvirtina kitais išnagrinėtais įrodymais nustatytas bylos aplinkybes. Nukentėjusiojo R. S. sesuo, liudytoja G. P. įvykio vietoje nebuvo ir brolio sužalojimo peiliu nematė. Tačiau teisme ji parodė, kad tuo metu paskambino broliui telefonu ir šis pasakė jai, kad sugyventinė jį „perdūrė“. Po to telefonu dar kalbėjo ir su V. V., kuri neneigė, kad sužalojo R. S. peiliu, nes šis ją „sunervino“. Vis dėlto svarbiausią reikšmę įvykio aplinkybių nustatymui turėjo pačios nuteistosios V. V. parodymai. Nors ji savo kaltę pripažino tik iš dalies, be to, ji irgi ne visas įvykio aplinkybes prisiminė dėl girtumo, V. V. visų apklausų, taip pat ir teisme, metu gana nuosekliai parodė, kad tą vakarą kartu su R. S. girtavo, po to ji ėjo gultis, tarp jų kilo žodinis konfliktas, R. S. bandė tempti ją iš lovos, suplėšė jai marškinius, o tada ji pirmoji sudavė sėdinčiam ant fotelio R. S. ranka į veidą. Dar po to R. S. sudavė ranka jai į nugarą, nuo šio smūgio ji užgriuvo ant stalo ir sugriebė ten gulėjusį peilį. V. V. parodė, kad atsisukusi į R. S. pusę, dūrė jam tuo peiliu pataikydama į ranką. R. S. sugriebė ją už tos rankos norėdamas atimti peilį, jie grūmėsi ir tuo metu ji galėjo sužaloti peiliu sugyventiniui dar ir koją ir krūtinę. Nuteistoji parodė, kad šių aplinkybių dėl girtumo jau neprisimena.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas išsamiai išanalizavo tiek pačios V. V. parodymus, tiek kitus išnagrinėtus įrodymus ir juos įvertino tinkamai. Pirmiausia teismas motyvuotai ir pagrįstai atmetė nuteistosios parodymus apie tai, kad ji savo sugyventinį peiliu sužalojo tariamai ne tyčia, o dėl neatsargumo. Tai visiškai paneigia pačios V. V. parodymai apie tai, kad ji tyčia sudavė R. S. pirmąjį smūgį peiliu. Kai R. S. ranka sugriebė jos ranką su peiliu ir bandė ją laikyti, V. V., remiantis jos pačios parodymais, smurto panaudojimo nenutraukė, grūmėsi su R. S. ir, nors aiškina, kad dėl girtumo tolesnių įvykių neprisimena, tačiau neneigia, kad sudavė sugyventiniui peiliu dar su smūgius taip sužalodama jam dar ir koją ir krūtinę. Kad R. S. peiliu buvo padaryti ne vienas, o net trys kūno sužalojimai, patvirtina teismo medicinos specialisto išvada. Iš jos matosi, kad durtinės – pjautinės galimai peiliu padarytos žaizdos nustatytos skirtingose R. S. kūno dalyse: rankoje, kojoje ir krūtinėje. Padaryti visus šiuos sužalojimus, o ypač sužalojimą krūtinėje, kurio metu nukentėjusiajam padaryta kiauryminė krūtinės ląstos žaizda, dėl neatsargumo praktiškai neįmanoma. Šie sužalojimai padaryti suduodant smūgius peiliu ir tai iš esmės pripažįsta pati nuteistoji. Suduodama šiuos smūgius peiliu savo sugyventiniui, V. V. suprato, kad ji savo veika kėsinasi į R. S. sveikatą, numatė, kad gali sunkiai sutrikdyti jo sveikatą ir to norėjo. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. V. padarė R. S. sunkų sveikatos sutrikdymą veikdama tiesiogine tyčia.

Nuteistosios apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad R. S. peiliu buvo sužalotas ginantis nuo paties nukentėjusiojo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, t. y. nuteistajai veikiant būtinosios ginties situacijoje (BK 28 str.), teisėjų kolegija irgi atmeta.

BK 28 str. 1 d. nurodyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. To paties straipsnio 2 d. nurodyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis,neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. BK 28 str. 3 d. nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.

Pagal baudžiamąją teisę ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-497/2007, Nr. 2K-7-428/2010 ir kt.). Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

Įvertinus visas šioje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. S. sužalojimus peiliu V. V. padarė ne gindamasi nuo pavojingo savo sugyventinio kėsinimosi, o sunkiai sužalojo jį abipusio girtų asmenų tarpusavio konflikto metu. Net ir tikint pačios V. V. parodymais, pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, dėl kurio V. V. būtų turėjusi ir galėjusi gintis, juo labiau, panaudoti gynybai peilį, nebuvo.

Vertinant V. V. parodymus apie tai, dėl ko kilo jos ir R. S. konfliktas ir kaip jis vystėsi, atkreiptinas dėmesys į tų parodymų prieštaringumą ir į tai, kaip pati apeliantė apibūdina jai kilusią grėsmę. Apie tai, kad R. S. pirmiausia bandė ją ištempti iš lovos ir taip suplėšė jos naktinius marškinius, V. V. parodė tik teisme, ikiteisminio tyrimo metu apie tai ji nebuvo parodžiusi, o parodymų pakeitimo ar papildymo priežasčių teisme ji įtikinančiai negalėjo paaiškinti. Tačiau net ir tikint jos teisme duotais parodymais, tai, kad R. S. tikrai bandė V. V. ištempti iš lovos ir galimai suplėšė jos marškinius, negali būti vertinama pavojingu kėsinimusi, keliančiu V. V. pavojų jos gyvybei arba sveikatai. Net ir tikint V. V. parodymais, kad po to, sėdėdamas fotelyje, R. S. sudavė kumščiu jai į nugarą, tai irgi nevertinama pavojingu kėsinimusi. Teismo medicinos specialisto išvadoje apie jokius V. V. sužalojimus nugaros srityje nieko nenurodoma, jai nustatytos tik paodinės kraujosruvos dešiniame žąste ir dilbyje. Tai nežymus sveikatos sutrikdymas, kuris V. V. galėjo būti padarytas R. S. tik ginantis nuo pačios V. V. smūgio peiliu ir rankomis laikant bei spaudžiant V. V. ranką, kurioje ši laikė peilį. Tai pripažįsta pati nuteistoji. V. V. ne kartą parodė, kad dėl girtumo netgi neprisimena visų smūgių peiliu R. S. sudavimo ir tai pati aiškina savo girtumu. Todėl teisėjų kolegija kaip neįtikinančius atmeta ir apeliantės teisme duotus parodymus apie tariamai dėl R. S. nuteistajai grėsusį pavojų. Nuteistosios parodymai apie tai, kad atsisukusi nuo stalo ji pamatė „išsprogusias“ sugyventinio akis ir tai irgi suprato kaip kilusią realią grėsmę savo sveikatai, visiškai neįtikinantys. Nerealu, kad V. V., būdama stipriai apsvaigusi nuo alkoholio (2,69 prom.) galėjo pamatyti ir prisiminti tokias detales, ypač įvertinant, kad dėl girtumo ji negalėjo prisiminti netgi smūgių sudavimo peiliu aplinkybių. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas šiuo atveju pagrįstai atkreipė dėmesį į kitas pačios V. V. nurodomas įvykio aplinkybes. Pati V. V. teisme parodė, kad po to, kai R. S. bandė ją ištempti iš lovos, sugriebęs už naktinių marškinių, ji pati pirmiausia sudavė savo sugyventiniui smūgį ranka į veidą. Taigi V. V. faktiškai pirmoji panaudojo fizinį smurtą. Jau po to, kai jai pačiai buvo suduotas smūgis ranka į nugarą, nuteistoji, paėmusi peilį, sudavė juo R. S. pataikydama į ranką. R. S. bandant gintis ir laikant nuteistosios ranką, ši fizinio smurto nenutraukė, grūmėsi su nukentėjusiuoju ir sudavė jam dar du smūgius peiliu. Pati nuteistoji parodė, kad jos sugyventinis faktiškai buvo invalidas, pats savarankiškai beveik negalėjo vaikščioti. Taip pat ji pripažino ir parodė, kad visus smūgius peiliu sudavė R. S., sėdinčiam fotelyje. Įvertinus visas jau aptartas bylos aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad tarp sugyventinių V. V. ir R. S., prieš tai kartu girtavusių ir stipriai apsvaigusių nuo alkoholio (R. S. nustatytas 2,05 prom., o V. V. – net 2,69 prom. girtumas), kilo abipusis konfliktas, peraugęs į fizinio smurto panaudojimą. Net ir tikint pačios nuteistosios parodymais, jokio pavojingo kėsinimosi, dėl kurio ji būtų turėjusi gintis, nebuvo. V. V. pirmoji sudavė ranka į veidą savo sugyventiniui, o šiam irgi sudavus jai ranka į nugarą, būtent V. V. sudavė ant fotelio sėdėjusiam R. S. tris smūgius peiliu. Skundžiamame nuosprendyje teismas padarė netgi pagrįstą išvadą, kad ne V. V., o būtent R. S. gynėsi nuo savo sugyventinės fizinio smurto. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl tariamo veikimo būtinosios ginties situacijoje ar peržengiant būtinosios ginties ribas (BK 28 str.) atmetami. Išnagrinėti įrodymai leidžia padaryti išvadą, kad V. V. veiksmams lemiamą reikšmę turėjo visai ne R. S. pavojingas kėsinimasis, o būtent pačios nuteistosios apsvaigimas nuo alkoholio, neabejotinai turėjęs įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Būtent girtumas iššaukė nepamatuotą nuteistosios pyktį, peraugusį į fizinio smurto panaudojimą ir smūgių sudavimą peiliu. V. V. sunkiai sutrikdė sveikatą savo sugyventiniui, su kuriuo ji keletą metų kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį. Todėl jos nusikalstamą veiką teismas pagrįstai įvertino šeimos nario sunkiu sveikatos sutrikdymu ir teisingai ją kvalifikavo pagal BK 135 str. 2 d. 3 p.

Šioje nutartyje jau buvo pasisakyta, kad pirmosios instancijos teismas nuteistosios V. V. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. Atmesti nuteistosios apeliaciniame skunde dėstomi argumentai apie tai, kad nusikalstamą veiką ji padarė būtinosios ginties situacijoje. BK 135 str. 2 d. sankcija numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo dvejų iki dvylikos metų. Ši nusikalstama veika priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 6 p.), o bausmės už tokį nusikaltimą vykdymo atidėjimo galimybės įstatymas (BK 75 str.) nenumato. Tuo tarpu pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. bausmę nuteistajai V. V. teismas paskyrė atsižvelgęs į BK 41 str. nuostatas apie bausmės paskirtį, taip pat į visas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes ir V. V. paskyrė minimalią laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, skirti nuteistajai V. V. dar švelnesnę bausmę nebuvo ir nėra pagrindo. Skirti nuteistajai švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę vadovaujantis BK 62 str. nėra galimybės, nes nenustatyta visų būtinų nei šio BK straipsnio 1 dalyje, nei 2 dalyje numatytų aplinkybių ir sąlygų. Tuo tarpu skirti švelnesnę bausmę taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas taip pat nėra pagrindo, nes irgi nėra nustatyta jokių išimtinių nei padarytos nusikalstamos veikos, nei nuteistosios V. V. asmenybę apibūdinančių aplinkybių.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas nenustatė jokių V. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tuo tarpu nustatė vieną nuteistosios atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Byloje nustatyta, kad V. V., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, peiliu sužalojo nukentėjusįjį R. S.. Iš bylos duomenų matosi, kad netrukus po nusikalstamos veikos padarymo V. V. buvo nustatytas 2,69 promilės girtumas. Net ir apeliaciniame skunde nuteistoji nurodo, kad dėl girtumo visų įvykio aplinkybių neatsimena. Teisėjų kolegijos nuomone, būtent sunkus girtumas ir turėjo didžiausios įtakos nusikaltimo padarymui. Todėl nuteistosios atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatyta pagrįstai, nes apsvaigimas nuo alkoholio neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Šioje nutartyje jau buvo atmesti apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad sugyventinį peiliu sužalojo tik būtinosios ginties situacijoje, o peilį panaudojo tik savyginai. Nustatyta, kad V. V. sunkiai sutrikdė sugyventinio R. S. sveikatą veikdama tiesiogine tyčia, o šiuo atveju pasirinktas įrankis – peilis – parodo padidintą nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Skiriant bausmę teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. V. V. padarė labai sunkų nusikaltimą, teismas taip pat atsižvelgė ir į nusikalstamos veikos padarymo stadiją, į kaltės formą bei nuteistosios asmenybę. V. V. anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, Raseinių miesto seniūnijos pateiktoje charakteristikoje nurodyta, kad V. V. gauna socialinę pašalpą, už kurią atlieka visuomenei naudingus darbus, miesto seniūnija iš gyventojų nėra gavusi nusiskundimų dėl V. V. elgesio ar gyvenimo būdo. Teismas įvertino ir tai, kad nuteistajai V. V. nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį. Įvertinus visas jau aptartas aplinkybes, nuteistajai V. V. pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. paskirta sankcijoje numatyta tik minimali laisvės atėmimo bausmė negali būti laikoma per griežta ir ją dar labiau švelninti pagrindo nėra.

Nuteistosios apeliacinio skundo argumentus dėl Kauno teritorinės ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio ir nuosprendžio dalies, kuria šis civilinis ieškinys visiškai patenkintas, teisėjų kolegija taip pat atmeta.

Skunde apeliantė prašo šį civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą, tačiau toks jos prašymas grindžiamas pirmiausia prašymu panaikinti nuosprendį ir bylą nutraukti BPK 3 str. 1 d. 9 p. numatytu pagrindu. Tačiau nustačius, kad V. V. nusikalstama veika negali būti įvertinama būtinąja gintimi, palikti civilinį ieškinį nenagrinėtą irgi nėra pagrindo.

Tačiau skunde apeliantė dar nurodo ir argumentus dėl pareikšto civilinio ieškinio ir priteistų iš jos R. S. gydymo išlaidų dydžio. Nuteistoji nurodo, kad dėl sužalojimo peiliu R. S. VšĮ Raseinių ligoninėje buvo gydomas nuo 2016 m. rugsėjo 13 d. iki 2016 m. rugsėjo 21 d. Jis buvo gydomas dėl krūtinės ląstos priekinės sienos žaizdos. Tačiau ligonių kasos civiliniame ieškinyje nurodoma ir apie R. S. gydymą tos pačios ligoninės palaikomojo gydymo ir slaudos skyriuje, nurodoma, kad tame skyriuje laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 21 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. R. S. buvo gydomas dėl kaklo ir liemens sužalojimo padarinių. Apeliantė skunde nurodo, kad ji jokių sužalojimų kaklo ir liemens srityse R. S. nepadarė, todėl gydymo išlaidos už antrąjį gydymo laikotarpį iš jos negalėjo būti priteistos. Apeliantė nurodo dar ir tai, kad regresiniai ieškiniai baudžiamojo proceso metu nenagrinėjami, o pagal BPK 109 str. civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje galėjo pareikšti tik tas asmuo, kuriam turtinė ar neturtinė žala buvo dėl neturtinės žalos.

Šiuos apeliantės argumentus teisėjų kolegija irgi atmeta. Pirmiausia pažymėtina, kad teismo sprendimas priteisti iš nuteistosios nukentėjusiojo gydymo išlaidas teritorinei ligonių kasai neprieštarauja ne tik BPK 109 str., tačiau ir jau seniai įtvirtintai ir galiojančiai teisminei praktikai nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai. Tuo tarpu dėl apeliacinio skundo argumentų apie tikrąsias R. S. gydymo išlaidas visas abejones pašalino apeliacinės instancijos teismo pareikalauti ir gauti bei išnagrinėti papildomi dokumentai (205-217 b.l.). Iš papildomai Kauno teritorinės ligonių kasos pateiktų dokumentų ir raštišką paaiškinimą matosi, kad R. S. VšĮ Rasainių ligoninėje abiem laikotarpiais, t. y. nuo 2016 m. rugsėjo 13 d. iki 2016 m. rugsėjo 21 d. ir nuo 2016 d. rusgėjo 21 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. buvo gydomas dėl tų pačių sužalojimų ir visos jo gydymo išlaidos kainavo bendrą civiliniame ieškinyje nurodytą pinigų sumą. Atsakydami į nuteistosios V. V. apeliacinio skundo argumentus, teritorinė ligonių kasa raštu paaiškino, kad apeliantės abejones sukėlė tik kaklo ir liemens sužalojimų padarinių paminėjimas. Tačiau tai paaiškinama tuo, kad sužalojimą padariniai, vadovaujantis TLK-10-AM sisteminis ligų sąrašu, skirstomi į konkrečias 9 grupes (jos pridėtuose dokumentuose išvardintos), atskirai krūtinės ląstos sužalojimų padariniai nenumatyti, o vienoje iš grupių numatyti būtent kaklo ir liemens sužalojimų padariniai. Šie gauti bylos duomenys, teisėjų kolegijos nuomone, visiškai paneigia apeliacinio skundo argumentus dėl R. S. gydymo priežasčių. Tie bylos duomenys patvirtina, kad visą civiliniame ieškinyje nurodytą laikotarpį R. S. ligoninėje buvo gydomas tik dėl V. V. jam padarytų kūno sužalojimų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai visiškai patenkino ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį ir visas R. S. gydymo išlaidas priteisė iš nuteistosios V. V..

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios V. V. apeliacinį skundą atmesti.