Kauno apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Izoldos Nėnienės, kolegijos teisėjų Raimondo Buzelio, Arūno Rudzinsko, sekretoriaujant Violetai Grigaravičienei, dalyvaujant ieškovui Z. P., jo atstovams Kauno troleibusų vairuotojų profesinės sąjungos pirmininkui Petrui Balčaičiui, advokatei Daivai Jurevičienei, atsakovo AB „Autrolis“ atstovui advokatui Daliui Mecelicai

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo Z. P. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Z. P. ieškinį atsakovui AB „Autrolis“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Z. P. prašė pripažinti neteisėtu jo atleidimą iš darbo, grąžinti į darbą dirbti troleibuso vairuotoju už atsakovo 2009-07-15 įsakyme Nr. V-135 nurodytą 9,63 Lt dydžio valandinį tarifinį atlygį bei už darbo valandą mokamą 2,50 Lt dydžio skatinamąją atlyginimo dalį, sprendimą dalyje dėl grąžinimo į darbą vykdyti skubiai, priteisti darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog AB „Autrolis“ dirbo troleibuso vairuotoju nuo 1994-01-31. 2009-07-15 gavo darbdavio pranešimą, kad darbdavys vienašališkai nusprendė nuo 2009-09-01 sumažinti jo darbo užmokestį. Ieškovas laikė, kad nuo 2009-08-24 jo darbo užmokesčio dydžio klausimas buvo sprendžiamas kolektyvinio ginčo būdu, todėl iki 2009-09-01 savo nuomonės dėl atlyginimo mažinimo nepareiškė. 2009-09-04 ieškovui buvo įteiktas įspėjimas, kad darbo sutartis bus nutraukta pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 122 str. 1, 3 d. ir 129 str. 1, 2 d. 2010-03-03 jis buvo atleistas iš darbo. Mano, kad buvo atleistas neteisėtai ir nepagrįstai. Paaiškino, kad jam iki pensijos liko 1,5 metų, todėl nori grįžti į darbą. Sutikimą dėl pakeisto darbo užmokesčio dydžio nešė, tačiau atsakovo administracija pareiškimo nepriėmė.

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškovo Z. P. ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, jog per visą laikotarpį nuo pranešimo gavimo iki atleidimo iš darbo dienos ieškovas nepareiškė sutikimo dirbti už mažesnį atlyginimą. Ieškovas teigė, kad bandė įteikti darbdaviui sutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą 2009 metų spalio pradžioje, tačiau tą dieną nebuvo sekretorės, pareiškimo niekas iš jo nepriėmė. Įrodymų, kad ieškovas kitais galimais būdais (paštu, elektroniniu paštu) išreiškė darbdaviui savo sutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą, ieškovas nepateikė. Atsakovas, 2009-07-20 įspėdamas, kad nuo rugsėjo 1 dienos mažins darbo užmokestį tik įvykdė DK 203 str. nustatytą pareigą informuoti darbuotoją apie darbo užmokesčio mažinimą, tačiau norėdamas atleisti darbuotojus, turėjo laikytis DK 130 str. nustatyto keturių mėnesių įspėjimo termino. Atsakovas taip ir pasielgė, nes 2009 m. rugsėjo 4 d. ieškovui įteikė įspėjimą, kad atleis iš darbo pagal DK 129 str. Teismas konstatavo, kad ieškovas sutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą galėjo pateikti iki pat savo atleidimo iš darbo dienos - iki 2010-03-03, tačiau to nepadarė. Ieškovo teiginius, kad jis bandė įteikti sutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą teismas vertino ir taip, kad ieškovas suprato, žinojo, jog reikia išreikšti sutikimą, priešingu atveju gali netekti darbo, tačiau ieškovas rizikavo, neįvertindamas savo teisinio statuso, t.y. kad jam iki teisės gauti senatvės pensiją liko nedaug laiko, kas apsunkina galimybę susirasti kitą darbą. Ieškovo, kuriam iki teisės gauti senatvės pensiją liko mažiau kaip penkeri metai, teisė būti paliktam dirbti nėra absoliuti ir negali paneigti atsakovo teisės organizuoti savo įmonės veiklą, mokėti tokius atlyginimus, kurie jam atrodo pagrįsti ir tinkami. Teismas neturi kompetencijos įvertinti, ar atsakovas finansiškai buvo pajėgus mokėti ieškovui ankstesnį atlyginimą, ar atlyginimo mažinimas buvo atsakovo sėkmingai ūkinei veiklai būtinas. Darbdavys turi teisę nuspręsti, kokio dydžio atlyginimą mokės. Nepripažinti tokios teisės reikštų atsakovo ūkinės laisvės suvaržymą arba esminį atsakovo interesų pažeidimą. Ieškovo, nesutikusio dirbti už mažesnį atlyginimą, palikimas darbe iš esmės pažeistų atsakovo interesus. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas teisėtai. Atmetus reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, teismas atmetė ir išvestinius reikalavimus dėl grąžinimo į darbą, darbo užmokesčio dydžio.

Apeliaciniu skundu ieškovas Z. P. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2010-11-23 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą-ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skunde teigia, jog teismas neatskleidė ginčo esmės, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės, reglamentuojančias darbo užmokesčio sąlygų keitimą ir darbuotojo nesutikimo dirbti už mažesnį darbo užmokestį, esant ginčo byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, pasekmes.

Nurodo, jog byloje esantys faktiniai duomenys liudija, kad DK 120 straipsnio 1 ir 3 dalyse esančių nuostatų požiūriu nei atsakovas, nei pirmos instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju negalėjo laikyti jį atsisakiusiu dirbti pakeistomis darbo sąlygomis asmeniu ir atsakovas neturėjo

teisės tuo pagrindu atleisti iš darbo, o teismas negalėjo pripažinti tokio pobūdžio atleidimą iš darbo teisėtu. Teismas, spręsdamas klausimą ar atsakovas teisėtai atleido ieškovais darbo, privalėjo nustatyti ar jis teisėtai yra pripažintas atsisakiusiu dirbti pakeistomis darbo sąlygomis asmeniu ne pagal tai, kad be jo sutikimo nebuvo galima mažinti jo darbo užmokesčio, o pagal tai, ar atsakovo sprendimas vienašališkai mažinti ieškovo atlyginimą atitiko DK 120 straipsnio trečioje dalyje apibūdintas priežastis. Atsakovas, išleisdamas 2009-07-15 įsakymą ir jo pagrindu įteikdamas ieškovui pranešimą apie darbo užmokesčio sumažinimą, nesukūrė jo atžvilgiu naujų darbo apmokėjimo sąlygų ir neįtvirtino jų įsigaliojimo DK 120 straipsnio 3 dalyje apibūdinta prasme,o ši aplinkybė reiškia tą faktą, kad, net ir ieškovui nepateikus patvirtinimo apie sutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą iki atsakovo nurodytos 2009-09-01 datos, atsakovas neįgijo teisės laikyti jį atsisakiusiu dirbti pakeistomis darbo sąlygomis asmeniu ir tuo pagrindu atleisti iš darbo.

Byloje esantys faktiniai duomenys liudija, kad ieškovas yra atleistas iš darbo kolektyvinių

darbo santykių pagrindu paskelbto troleibusų vairuotojų streiko vyksmo metu. Byloje esančių duomenų pagrindu nustatytina, kad darbuotojų atstovų statusą turinti Kauno toleibusų vairuotojų profesinė sąjunga nutarimą dėl troleibusų vairuotojų streiko paskelbimo priėmė 2009-07-21, kad apie priimtą sprendimą atsakovui pranešė 2009-07-24, taip pat kad neterminuotas troleibusų vairuotojų streikas prasidėjo 2009-08-24 ir jis realiai vyko iki jo laikino sustabdymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo - iki 2009-09-28 ir streikas buvo nutrauktas įsiteisėjusiu atitinkamu teismo sprendimu, tik 2010-05-31. Ieškovas nepareiškė sutikimo dirbti už mažesnį atlyginimą iki atsakovo nurodytos datos ir buvo atleistas darbo tik dėl to, jog tokiu būdu jis teisėtai pritarė ir laikėsi kolektyvinių santykių pagrindu paskelbto ir vykstančio troleibusų vairuotojų streiko reikalavimų dėl atsakovo atsisakymo mažinti troleibusų vairuotojų atlyginimus ir kad jis atleistas iš darbo už laikymąsi kolektyvinio ginčo reikalavimų kolektyvinio ginčo vyksmo laikotarpyje.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovo AB „Autrolis“ atstovas advokatas Dalius Mecelica prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime teigiama, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, bei pagrįstai pripažino, kad atsakovas teisėtai atleido ieškovą. Atsakovas nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad ieškovas buvo atleistas iš darbo kolektyvinių darbo santykių pagrindu paskelbto troleibusų vairuotojų streiko metu, kad streikas vyko iki 2009-09-28, kada teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir streiką sustabdė. Pats ieškovas pripažįsta faktinę aplinkybę, kad po pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių streikas nebevyko, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovas buvo atleistas streiko vykimo metu.

Nurodo, jog 2010 m. liepos 10 d. atsakovo valdyba priėmė sprendimą sumažinti įmonės biudžetą, bei įpareigojo vadovą sumažinti įmonės darbuotojams darbo užmokestį ne mažiau, kaip 15 proc. 2010 m. liepos 15 d. atsakovo vadovas priėmė įsakymą, kuriuo nusprendė sumažinti troleibusų vairuotojams darbo užmokestį 15 proc. 2010 m. liepos 15 d. Atsakovas įteikė ieškovui 2009-07-15 pranešimą apie keičiamas darbo apmokėjimo sąlygas. Šiame pranešime atsakovas nurodė, kad nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. bus mažinamas darbo užmokestis ir paprašė ieškovą pranešti apie tai, ar šis sutinka dirbti už mažesnį atlygį nei darbo sutartyje nustatyti atlygio įkainiai per keturiolika dienų, bei išaiškino, kad ieškovas bus atleistas pagal DK 129 str., jeigu nesutiks su keičiamomis darbo apmokėjimo sąlygomis. 2009 m. liepos 31d. atsakovas priėmė įsakymą V-151, kuriuo pratęsė ieškovui terminą sutikimui dirbti už mažesnį darbo užmokestį išreikšti iki 2009 m. rugsėjo 1 d. Ieškovas neišreiškė sutikimo, todėl po 2009 m. rugsėjo 1 d. atsakovas įteikė ieškovui pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą. Kadangi ieškovas sirgo, todėl jis buvo atleistas tik 2010-03-03. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė DK 203 str. pasisakydamas, kad darbdavys turi pareigą pranešti darbuotojui apie mažinamą darbo užmokestį, ne vėliau, kaip prieš vieną mėnesį, o darbuotojas per šį terminą privalo apsispręsti ar nori dirbti už mažesnį darbo užmokestį.

Pirmosios instancijos teismas nustatė svarbias aplinkybes, kad dar 2009-07-015 ieškovas buvo įspėtas apie mažinamą darbo užmokestį nuo 2009-09-01. Atsakovas buvo nustatęs terminą išreikšti sutikimą dėl mažinamo darbo užmokesčio iki 2009-09-01. Ieškovas suvokė, kad iki 2009-09-01 turėjo pareikšti savo nuomonę dėl sutikimo dirbti už mažesnį darbo užmokestį, tačiau sutikimo neišreiškė. 2009-09-04 atsakovas įteikė ieškovui įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą. Pasibaigus įspėjimo laikotarpiams, kadangi per pranešime nustatytą laikotarpį, jis neišreiškė sutikimo dirbti už mažesnį darbo užmokestį, ieškovas buvo atleistas. Ieškovas ne tik neišreiškė sutikimo dirbti už mažesnį darbo užmokestį, bet ėmėsi neteisėtų veiksmų- dalyvavo įspėjamajame ir neterminuotame streike, kurie neteisėtais pripažinti Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 31d. sprendimu ( civilinė byla Nr. 2A-181-324/2010). Atsakovas neturėdamas ieškovo sutikimo dirbti už mažesnį darbo užmokestį, atleido jį remiantis DK 120 str., 1 d., 3 d., 129 str. nuostatomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas, kaip sąžiningas asmuo, pranešime apie mažinamą darbo užmokestį, ieškovui išaiškino atsirandančias pasekmes, t.y., kad jis bus atleistas.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių padarinių.

Byloje nustatyta, kad ieškovas Z. P. nuo 1994 01 31 dirbo pas atsakovą troleibuso vairuotoju pagal darbo sutartį Nr. 1792 (t.1., b.l. 56). 2009 07 20 ieškovas gavo iš darbdavio pranešimą, kad nuo 2009 09 01 mažės valandinis darbo užmokestis, kuris bus 9,63 Lt už valandą ir 2,50 Lt per valandą skatinimas už kokybiškai atliktą darbą. (t.1, b.l. 138). Pranešime buvo nurodyta, kad ieškovui nesutikus su darbo užmokesčio keitimu jis bus atleistas iš darbo pagal LR DK 129 str. ir prašoma savo sutikimą arba nesutikimą pranešti raštu ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo pranešimo gavimo dienos (t.1, b.l. 138). 2009 08 05 ieškovas buvo supažindintas su atsakovo gen. Direktoriaus įsakymu 2009 07 31 Nr.V-151, kuriuo darbdavys panaikino reikalavimą sutikimą pareikšti per 14 dienų ir nustatė, kad sutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą ieškovas turėtų pareikšti raštu (t.1, b.l. 139-140). 2009 09 04 ieškovas gavo įspėjimą, kad po keturių mėnesių, t.y. 2010 01 06 darbo sutartis su juo bus nutraukta (t.1, b.l. 142). Atleidimo iš darbo data buvo nukelta dėl ieškovo kasmetinių atostogų ir ligos. 2010 03 01 atsakovo gen. direktoriaus įsakymu Nr. P-83 ieškovas buvo atleistas iš darbo nuo 2010 03 03 (t.1, b.l. 141).

Per visą laikotarpį nuo pranešimo gavimo iki atleidimo iš darbo dienos ieškovas nepareiškė sutikimo dirbti už mažesnį atlyginimą. Ieškovas teigė, kad bandė įteikti darbdaviui sutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą 2009 metų spalio pradžioje, tačiau tą dieną nebuvo sekretorės, pareiškimo niekas iš jo nepriėmė. Įrodymų, kad ieškovas kitais galimais būdais išreiškė darbdaviui savo sutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą, ieškovas nepateikė.

Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš atsakovo pateiktų darbo sutarčių su kitais AB „Autrolis“ darbuotojais matyti, kad nuo 2009 09 01 darbo sutartys su troleibusų vairuotojais buvo pakeistos sumažinant darbo užmokestį (t.2, b.l. 17-150, t.3, b.l.2-18). Darbuotojai, kurie sutikimus pateikė po 2009 09 01 atsakovo buvo atleisti iš darbo, ginčija atleidimo teisėtumą iš darbo (t. 3, b.l. 117-150, t.4, b.l. 2-28, t.5, b.l. 68-69). Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad iš pastarųjų darbuotojų duotų sutikimų matyti, kad po 2009 09 01 buvo įmanoma įteikti darbdaviui sutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą. Todėl teismas įvertino kritiškai ieškovo teiginius, kad jis sutikimą teikė, tačiau atsakovas jo nepriėmė.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui motyvui apie tai, kad ieškovo, kuriam iki teisės gauti senatvės pensiją liko mažiau kaip penkeri metai, teisė būti paliktam dirbti nėra absoliuti ir negali paneigti atsakovo teisės organizuoti savo įmonės veiklą, mokėti tokius atlyginimus, kurie jam atrodo pagrįsti ir tinkami. Darbdavys turi teisę nuspręsti, kokio dydžio atlyginimą mokės. Nepripažinti tokios teisės reikštų atsakovo ūkinės laisvės suvaržymą arba esminį atsakovo interesų pažeidimą. Ieškovo, nesutikusio dirbti už mažesnį atlyginimą, palikimas darbe iš esmės pažeistų atsakovo interesus. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad ieškovas iš darbo atleistas teisėtai.

DK 203 str. nustato, kad kai nustatomos naujos darbo apmokėjimo sąlygos, darbdavys turi raštu pranešti darbuotojams ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki jų įsigaliojimo. Tačiau jeigu darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, jis gali būti atleistas iš darbo pagal DK 129 str. laikantis nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos. Atsakovas 2009 04 20 įspėdamas, kad nuo rugsėjo 1 dienos mažins darbo užmokestį įvykdė DK 203 str. nustatytą pareigą informuoti darbuotoją apie darbo užmokesčio mažinimą, tačiau norėdamas atleisti darbuotojus, turėjo laikytis DK 130 str. nustatyto keturių mėnesių įspėjimo termino. Atsakovas taip ir pasielgė, nes 2009 09 04 ieškovui įteikė įspėjimą, kad atleis iš darbo pagal DK 129 str.

Iš 2009 07 10 AB „Autrolis“ valdybos posėdžio protokolo matyti, kad valdyba nutarė pritarti bendram darbuotojų atlyginimų mažinimui ne mažiau kaip 15 procentų ir įpareigojo bendrovės generalinį direktorių teikti pranešimus dėl darbo užmokesčio mažinimo (t.1, b.l. 40).

DK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai keičiama gamyba, jos mastas, technologija arba darbo organizavimas, taip pat kitais gamybinio būtinumo atvejais darbdavys turi teisę pakeisti darbo sutarties sąlygas. Jei darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, jis gali būti atleistas iš darbo pagal šio Kodekso 129 straipsnį laikantis nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos. DK 120 straipsnio 3 dalis numato, kad darbo apmokėjimo sąlygas be darbuotojo raštiško sutikimo darbdavys gali keisti tik tuo atveju, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas. Šioje byloje darbo apmokėjimo keitimas grindžiamas ne nurodytų teisės aktų pagrindu, o inicijuojamas darbdavio. Esant šiam įstatyminiam reglamentavimui atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas privalėjo nustatyti ar ieškovas pripažintas atsisakiusiu dirbti pakeistomis darbo sąlygomis asmeniu ne pagal tai, kad be jo sutikimo nebuvo galima mažinti jo darbo užmokestį, o pagal tai, ar atsakovo sprendimas vienašališkai mažinti ieškovo atlyginimą atitiko DK 120 straipsnio trečioje dalyje apibūdintas priežastis. Taip pat atsižvelgiant į aukščiau nurodytą įstatyminį reglamentavimą atmestinas ir kitas apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovui nepateikus patvirtinimo apie sutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą iki atsakovo nurodytos datos, atsakovas neįgijo teisės laikyti jį atsisakiusiu dirbti pakeistomis darbo sąlygomis ir tuo pagrindu atleisti iš darbo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad niekuo neparemtas ieškovo apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovo sprendimas mažinti jo atlyginimą yra paremtas tik jo asmenine valia ir todėl ieškovą atleisti iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu atsakovas neturėjo teisės

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad jo atleidimas iš darbo 2010 m. kovo 3 d. 2009 09 04 dienos jam įteikto įspėjimo apie būsimą darbo sutarties nutraukimą pagrindu DK 83 ir 84 straipsnių nuostatas yra akivaizdus jo atžvilgiu pritaikyto Lietuvos Respublikoje draudžiamo veiksmo, vadinamo Lokautu atvejis. Ieškovas atleistas iš darbo tik dėl to, jog pritarė ir laikėsi kolektyvinių santykių pagrindu paskelbto ir vykstančio troleibusų vairuotojų streiko reikalavimų dėl atsakovo atsisakymo mažinti troleibusų vairuotojų atlyginimus ir kad jis atleistas iš darbo už laikymąsi kolektyvinio ginčo reikalavimų kolektyvinio ginčo vyksmo laikotarpyje. Ieškovas nurodo, kad troleibusų vairuotojų streikas prasidėjo 2009 08 24 ir jis realiai vyko iki jo laikino sustabdymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo – iki 2009 09 28 ir jis buvo nutrauktas įsiteisėjusiu teismo sprendimu 2010 05 31. Teisėjų kolegijos nuomone, vykęs, o vėliau sustabdytas streikas, ieškovo atleidimo iš darbo nedaro neteisėtu, nes ieškovas atleistas iš darbo DK 129 str. pagrindu nepažeidžiant DK numatytos jo atleidimo iš darbo tvarkos, be to, byloje nesurinkta duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad šalių darbo sutarties nutraukimą lėmė ieškovo pritarimas streikui ar dalyvavimas jame.

Remiantis nurodytu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, tinkamai nustatė visas aplinkybes, todėl naikinti priimtą teismo sprendimą, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o teismo sprendimas nekeistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.