Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Ramūno Mitkaus ir Arvydo Žibo, sekretoriaujant Neringai Gudašytei, dalyvaujant ieškovų atstovams Inai Jegorenko, advokatams Žilvinui Kalinauskui, Rasai Gradauskienei, atsakovo atstovams Petrui Balčaičiui, advokatei Daivai Jurevičienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės „Autrolis“, atsakovo Kauno troleibusų vairuotojų profesinės sąjungos apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-22226-638/2009 pagal akcinės bendrovės „Autrolis“ ieškinį atsakovui Kauno troleibusų vairuotojų profesinei sąjungai dėl įspėjamojo ir neterminuoto streiko pripažinimo neteisėtais, trečiojo asmens Kauno miesto savivaldybės administracijos savarankišką reikalavimą atsakovui dėl neterminuoto streiko pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Tretysis asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija pareiškė byloje savarankišką reikalavimą, kuriuo prašė pripažinti neteisėtu atsakovo 2009 m. rugpjūčio 24 d. paskelbtą neterminuotą streiką. Reikalavimą grindė tuo, jog atsakovas nesilaikė Darbo kodekse nustatytų streiko organizavimo sąlygų (apie streiką ieškovas buvo informuotas prieš 4, o ne 14 dienų, nebuvo užtikrintas darbuotojų balsavimo dėl pritarimo skelbti neterminuotą troleibusų streiką slaptumas, balsuojantiesiems buvo daromas psichologinis spaudimas balsuoti už streiką, atsakovas atsisakė užtikrinti neatidėliotiniems visuomenės poreikiams tenkinti būtinas minimalias sąlygas).

Apeliacinius skundus pateikė ieškovas AB „Autrolis“ ir atsakovas Kauno troleibusų vairuotojų profesinė sąjunga.

Negalima laikyti, kad 2008 m. birželio 10 d. AB „Autrolis“ taikinimo komisijos sprendimas buvo nevykdytas arba vykdytas netinkamai. Nuo 2008 m. birželio 1 d. troleibusų vairuotojams bazinis tarifinis atlyginimas buvo padidintas ir periodiškai kas mėnesį mokamas. Taikinimo komisijos posėdžio protokole nebuvo numatytas terminas, iki kada bus mokamas padidintas atlyginimas. Taikinimo komisijos sprendimas negali riboti darbdavio teisės dėl sunkios ekonominės padėties sumažinti darbuotojų atlyginimą. Atsakovo reikalavimas neterminuotai ir besąlygiškai vykdyti prieš metus kitomis ekonominėmis sąlygomis priimtus susitarimus, nepaisant to, kad jų vykdymas kenkia įmonės ekonominiams interesams, negali būti laikomas sąžiningu darbo teisių įgyvendinimu.

DK 77 straipsnio vertinimas iš esmės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio, DK 82 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Streikų skelbimo tvarką ir vykdymą reglamentuoja DK 77 straipsnio nuostatos. DK 77 straipsnio 3 dalyje yra padaryta išlyga, nurodant, kad prieš streiką, kuris yra apibūdintas DK 76 straipsnyje, o jo skelbimas apibrėžtas DK 77 straipsnio 1 dalyje, gali būti skelbiamas įspėjamasis streikas be atskiro darbuotojų pritarimo, t.y. paskelbus tikrąjį streiką, atskiro darbuotojų pritarimo, vykdant DK 77 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkto reikalavimus, nereikia. Tokiu būdu įstatymo leidėjas nustatė palankesnes sąlygas ne profesinėms sąjungoms vykdyti įspėjamąjį streiką, o darbuotojams palankesnes sąlygas patenkinti savo darbo, socialinius ir ekonominius interesus, sudarant galimybę prieš paskelbtą tikrąjį streiką, kuriam išreiškė pritarimą, be atskiro pritarimo vykdyti įspėjamąjį. Paskelbus įspėjamąjį streiką, darbuotojų pritarimo tikrajam streikui dar nebuvo.

Nepagrįstai spręsta, kad nesitarimas dėl minimalių paslaugų ir nedalyvavimas jas teikiant nedaro pagrindo streiką pripažinti neteisėtu. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 6 d. nutartyje Nr. 3K-3-212/2001 pateikta išvada, nevertino visų šios bylos aplinkybių. Ginčas tarp ieškovo ir atsakovo kilo ne dėl minimalios paslaugos kiekio, o dėl atsakovui DK 80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos vykdymo. Byloje yra pateikti duomenys, patvirtinantys, kad atsakovas ne tik atsisakė vykdyti jam priskirtą solidarią pareigą su ieškovu, bet ir visais būdais stengėsi sutrukdyti ieškovui užtikrinti neatidėliotiniems visuomenės poreikiams tenkinti būtinas minimalias paslaugas, nustatytas Kauno miesto savivaldybės administracijos 2009 m. rugpjūčio 13 d. raštu Nr. (A27V128)-R-3399 ir 2009 m. rugpjūčio 21 d. raštu Nr. (A27V128)-R-3490.

Nevertinta aplinkybė, kad pastate, kuriame vyko slaptas balsavimas, patalpų, kuriose darbuotojai galėtų niekieno netrukdomi išreikšti savo valią, išskyrus sanitarinius mazgus, nėra. Dėl to Keleivių vežimo tarnybos darbuotojai buvo priversti balsavimo biuletenius pildyti viešai, todėl jų apsisprendimas buvo įtakojamas aplinkinių. Nepagrįstai raginimai balsuoti už streiką, pildant slapto balsavimo biuletenį, nekvalifikuoti kaip vertimas dalyvauti streike. Ieškovo pateikti duomenys įrodo, kad streiko komitetas po 2009 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. S-19-099 priėmimo, kuriuo paskelbė streiką, prieš nesutinkančius su šiuo nutarimu naudojo psichologinį smurtą, t.y. žemino, baugino, grasino. Tai, jog 2009 m. rugpjūčio 19 d. vykusio balsavimo metu buvo pažeisti slapto balsavimo reikalavimai, patvirtina aplinkybė, kad 55 procentai Keleivių vežimo tarnybos darbuotojų jau balsavimo metu ar iš karto po jo asmeniškai susitarė su darbdaviu (pasirašydami darbo sutartis) dėl darbo sąlygų pakeitimo. Šiuo metu 80 procentų darbuotojų yra sudarę naujas darbo sutartis.

Prašo sprendimą pakeisti ir ieškinį patenkinti pilnai.

Troleibusų vairuotojų darbo sutartyse nurodyti darbo užmokesčio dydžiai yra nustatyti kolektyvinio atstovavimo pagrindu sukurtame 2008 m. birželio 10 d. taikinimo komisijos sutarimo protokole. Jis yra DK 68 straipsnyje apibūdintas norminis darbo teisės aktas, dėl kurio nevykdymo ar netinkamo vykdymo DK 76 straipsnio pagrindu gali būti skelbiamas streikas DK 77 straipsnyje nustatyta tvarka. Dėl to neteisėtas yra darbdavio reikalavimas sutikti dirbti už mažesnį atlyginimą nei nustatyta 2008 m. birželio 10 d. taikinimo komisijos sutarimų protokole, o darbuotojo sutikimas dirbti už mažesnį atlyginimą individualių darbo santykių lygmenyje neriboja jo teisės siekti teisėtumo ir įstatymais garantuojamų interesų bei teisių užtikrinimo veikimo kolektyvinių darbo santykių lygmenyje būdu: tiek balsavimo už pritarimą streikui, tiek ir buvimo aktyviu streiko dalyviu būdu. Remiantis DK 18 straipsniu, streiko teisėtumo klausimas vertintinas vadovaujantis išimtinai tik Darbo kodekso, o ne Civilinio kodekso normomis.

Neteisingai aiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2001. Šioje nutartyje teisė skelbti streiką ir streikuoti siejama su dalyko (t.y. objekto), dėl kurio buvo priimtas sprendimas skelbti streiką, neišnykimu, o ne subjekto, t.y. asmenų, turinčių teisę balsuoti už streiką ir aktyviai jame dalyvauti, nebuvimu.

Neteisinga išvada, kad individualus teisinis santykis tarp darbuotojo ir darbdavio yra pirminis, o atstovavimo teisinis santykis, t.y. santykis tarp darbuotojo ir profesinės sąjungos, yra išvestinis iš pirmojo. Remiantis DK, esant nustatyta tvarka patvirtintiems kolektyvinio atstovavimo subjektams ir jų susitarimu pasirašytiems norminiams darbo teisės aktams, į šių teisės aktų veikimo sritį patenkančių darbuotojų atžvilgiu pirminis yra kolektyvinio atstovavimo principas, o ne individualus.

Iš 2009 m. liepos 15 d. pranešimo dėl darbo užmokesčio pakeitimo, 2009 m. rugsėjo 2 d. įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą matosi, kad ieškovas ne tik grasino atleidimu iš darbo visiems nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. galimai nesutiksiantiems dirbti už mažesnį atlyginimą, bet ir nesutikusiųjų atžvilgiu ėmėsi įgyvendinti pareikštus grasinimus.

Teismo išvada, kad darbuotojai individualių darbo santykių lygmenyje pasirašydami sutikimus dirbti už mažesnį atlyginimą išreiškė savo tikrąją valią ir todėl prarado teisę atlyginimo dydžio klausimą spręsti kolektyvinių darbo santykių proceso būdu, prieštarauja galiojantiems įstatymams, teisingumo ir protingumo principams.

Prašo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti.

Apeliacinės bylos nagrinėjimo metu dalyvaujantys joje asmenys palaikė argumentus, išdėstytus savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinusi, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo aplinkybių ir, atsižvelgiant į viešąjį interesą, patikrinusi visą bylos medžiagą, nustatė CPK 330 straipsnyje nurodytą pagrindą skundžiamam sprendimui pakeisti (CPK 320 straipsnis).

Apygardos teismas sutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentu dėl įstatyminio pagrindo skelbti streiką nebuvimo.

Formuodamas teismų praktiką, taikant materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbuotojų teisės streikuoti įgyvendinimo sąlygas ir tvarką, aiškinimo ir taikymo klausimus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžia, kad streikas yra kolektyvinių ginčų sprendimo būdas, kuris gali būti naudojamas tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams, kai kitos įstatymuose įtvirtintos ginčo sprendimo galimybės jau yra išnaudotos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje pagal Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato ieškinį Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinei sąjungai, bylos Nr. 3K-3-141/2008).

Streiko pagrindai įtvirtinti jo sąvoką reglamentuojančioje darbo teisės normoje. Pagal DK 76 straipsnį streikas – tai vienos įmonės arba kelių įmonių darbuotojų ar jų grupės laikinas darbo nutraukimas, kai kolektyvinis ginčas neišspręstas arba darbuotojus tenkinantis taikinimo komisijos sprendimas nevykdomas ar netinkamai vykdomas, arba kolektyvinio darbo ginčo nepavyko išspręsti pasitelkus tarpininkus ar kai tarpininkavimo metu pasiektas susitarimas nevykdomas. Taigi, nagrinėjamu atveju vertintina, ar AB „Autrolis“ buvo kilęs kolektyvinis ginčas, ar jis buvo išspręstas, ar taikinimo komisijos sprendimas buvo tinkamai vykdomas.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmoji aplinkybė prie streiko paskelbimo pagrindų priskirta nepagrįstai. Dėl darbo užmokesčio kilęs kolektyvinis ginčas buvo išspręstas 2008 m. birželio 10 d. taikinimo komisijos nutarimu. Atsakovo sprendimas skelbti streiką ir darbdaviui iškelti bei patikslinti reikalavimai rodo, jog streiko paskelbimo pagrindu pats atsakovas laikė ne šalių nesutarimą dėl darbo užmokesčio didinimo, kai dėl jo padidinimo jau buvo susitarta 2008 m. birželio 10 d. taikinimo komisijos nutarimu, o darbdavio sprendimą nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. pastarojo nutarimo nebevykdyti ( t. 1 b.l. 12-18; DK 77 str. 5 d.). Pastarąjį streiko pagrindą atsakovas nurodė ir bylos nagrinėjimo metu bei pateikdamas apeliacinį skundą. Streiką paskelbus dėl konkrečios aplinkybės - 2009 m. liepos 15 d. įsakymo nevykdymo, nebuvo faktinės vados jo pagrindu laikyti vieną iš nesutarimų protokolų, priimtų 2008 m. birželio 10 d. susitarimo vykdymo laikotarpiu, todėl, peržiūrint sprendimą apeliacine tvarka, pasisakytina tik dėl antrojo streiko paskelbimo pagrindo buvimo.

DK 68 straipsnis apibrėžia, kad kolektyvinis darbo ginčas yra įmonės profesinės sąjungos ir darbdavio ar teisę sudaryti kolektyvines sutartis turinčių subjektų nesutarimai, atsiradę dėl darbo, socialinių ir ekonominių sąlygų nustatymo ar pakeitimo vedant derybas, sudarant ir vykdant kolektyvinę sutartį ( interesų konfliktas), nepatenkinus šalių iškeltų ir šio Kodekso nustatyta tvarka įteiktų reikalavimų.

Iš šių nuostatų seka, kad kolektyvinis darbo ginčas – tai nesutarimas, dėl kurio yra pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad kolektyvinė darbo sutartis ieškovo įmonėje nesudaryta. Joje veikia Kauno troleibusų vairuotojų profesinė sąjunga, pagal DK 19 straipsnio nuostatas galinti atstovauti darbuotojų teisėms ir interesams bei juos ginti, esant darbo santykiams. Darbuotojų ir darbdavio nesutarimai dėl darbo užmokesčio dydžio buvo išspręsti DK 69 - 74 straipsniuose nustatyta tvarka, 2008 m. birželio 10 d. AB „Autrolis“ taikinimo komisijos posėdyje priėmus nutarimą nuo 2008 m. birželio 1 d. troleibusų vairuotojams mokėti 11,00 Lt bazinį tarifinį valandinį atlyginimą ir 2,5 Lt/ val. skatinimą už kokybiškai atliktą darbą, įrašant abu dydžius į darbo sutartis. To paties nutarimo 4 punktu nutarta, kad kitas posėdis dėl troleibusų vairuotojų darbo užmokesčio peržiūrėjimo numatomas spalio mėnesį. 2008 metų spalio mėnesį taikinimo komisijos posėdis neįvyko ir troleibusų vairuotojų darbo užmokestis nebuvo peržiūrėtas. 2009 m. vasario 27 d. raštu nr S-19-024 Kauno troleibusų vairuotojų profesinė sąjunga pareikalavo padidinti troleibusų vairuotojų atlyginimą. Šie reikalavimai buvo svarstomi taikinimo komisijos posėdžiuose 2009 m. kovo 19, 30 d., balandžio 10 d. Nesusitarus, 2009 m. balandžio 10 d. surašytas nesutarimų protokolas. Iki 2009 m. rugsėjo 1 d. vairuotojams ieškovas mokėjo 11 Lt bazinį valandinį atlyginimą. 2009 metų birželio- liepos mėnesį ieškovo įmonėje vyko konsultacijos su darbuotojų atstovais dėl blogos ieškovo įmonės finansinės padėties. 2009 m. liepos 15 d. ieškovo generalinis direktorius priėmė įsakymą Nr. V-135, kuriuo nustatė, kad nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. troleibusų vairuotojų valandinis tarifinis atlyginimas, priklausomai nuo darbo stažo įmonėje, bus 9,35Lt, 9,44 Lt ir 9,63 Lt ( t.1, b.l.58).

Nors AB „Autrolis“ 2009 m. liepos 15 d. įsakymu nustatė kitus atlyginimo dydžius ( priėmė norminį aktą bendresniam asmenų ratui), šį įsakymą buvo galima realizuoti tik per individualius darbo santykius, pranešant konkrečiam darbuotojui apie numatomą darbo sąlygų keitimą DK 120 str. 1 d. nustatyta tvarka.

Iš ieškovo atstovų paaiškinimų, pažymų t. 1 b.l. 76, t. 4 b.l. 56 ir šias pažymas pagrindžiančių AB „Autrolis“ pasiūlymų konkretiems darbuotojams įgyvendinimo ( įsakymų, darbuotojų sutikimų ir t.t.; bylos priedai 1-11) matyti, jog 2009 m. rugpjūčio 17 d. su darbo užmokesčio sumažinimu sutiko 387 darbuotojai ( iš viso įmonėje tuo metu dirbo 631 darbuotojas), 187 keleivių vežimo tarnybos, kurią sudarė troleibusų vairuotojai bei administracijos specialistai, darbuotojai ( iš viso keleivių vežimo tarnyboje tuo metu dirbo 386 darbuotojai). 2009 m. rugpjūčio 24 d. su darbo užmokesčio sumažinimu sutiko pusė ( 193) keleivių vežimo tarnybos darbuotojų. Kadangi pažymose nurodytas skaičius pagrįstas darbuotojų valią patvirtinančiais dokumentais, sutiktina su ieškovo atstovų paaiškinimu apie tai, kad, skelbiant konsultacijas, nebuvo galima tiksliai įvardinti konkretaus skaičiaus, buvo netiksliai nurodytas planuojamų atleisti darbuotojų skaičius 2009 m. rugsėjo 1 d. informavimo ir konsultavimo dėl grupės darbuotojų atleidimo posėdžio protokole, todėl pastarajame protokole nurodytais duomenimis nesivadovautina ( CPK 177 str. 4 d.).

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atstovų pozicija apie tai, kad darbdavys, nebūdamas DK 69 straipsnyje nurodytu subjektu, galinčiu iškelti kolektyvinio ginčo reikalavimus, negali pakeisti ar nutraukti 2008 m. birželio 10 d. AB „Autrolis“ taikinimo komisijos sprendimo DK 64-65 straipsniuose numatyta tvarka, tačiau tai nepašalina jo galimybės pasinaudoti kitomis DK suteikiamomis teisėmis, įskaitant numatytąją šio Kodekso 120 straipsnyje. Pagal DK 2 straipsnio 2 d. darbo teisės išimtiniais atvejais gali būti apribotos tik įstatymu ar teismo sprendimu ( byloje tokių darbdavio teisę varžančių pagrindų nenustatyta), todėl taikinimo komisijos sprendimas nelaikytinas aktu, kuris minimą darbdavio teisę riboja. Kadangi ekonominės sąlygos, darbo ir gamybos procesai savo esme negali būti pastovūs, nustatyti nekintamas darbo sąlygas darbuotojams daugeliu atveju nėra įmanoma. Tuo tikslu įstatymų leidėjas DK 120 straipsnio 1 d. numatė, kad tais atvejais, kai keičiama gamyba, jos mastas, darbo organizavimas, taip pat kitais gamybinio būtinumo atvejais darbdavys turi teisę pakeisti darbo sutarties sąlygas ( byloje nebuvo ginčo dėl to, kad ieškovo įmonės padėtis 2009 metais tapo sunki, jos veiklos apimtys ženkliai sumažėjo). Taigi, darbo sutarties sąlygos, jeigu šalys dėl jų susitarė, tampa šalims privalomos, tačiau jos gali būti keičiamos DK 120 straipsnyje nustatyta tvarka, o darbuotojui su tuo nesutikus, gali būti sprendžiamas darbo sutarties nutraukimo klausimas pagal DK 129 straipsnyje nustatytas taisykles.

Iš nurodytųjų darbo teisės normų analizės ir nustatytų aplinkybių darytina išvada, jog, nors 2009 m. liepos 15 d. įsakymu ieškovas nustatė kitus darbo užmokesčio dydžius, darbo sąlygų pakeitimas konkretiems darbuotojams priklausė ne nuo šio įsakymo, o nuo darbuotojo sutikimo, ir daugiau nei pusė įmonės darbuotojų su tokiu darbdavio pasiūlymu sutiko. Pagal DK 68 str. nuostatas kolektyvinis darbo ginčas yra nesutarimas, dėl kurio pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai. Individualių darbo sąlygų keitimas nėra kolektyvinis darbuotojų interesas. Tai - individualus darbo ginčas tarp konkretaus darbuotojo ir darbdavio, todėl DK 120 straipsnyje numatytos teisės įgyvendinimas traktuotinas kaip individualus darbo santykis, kuris negali būti laikomas kolektyvinių darbo santykių pažeidimu. Dėl pastarosios priežasties darbo ginčo, kurio priežastimi atsakovas nurodė 2009 m. liepos 15 d. įsakymo priėmimą, negalima traktuoti kaip kolektyvinio darbo ginčo.

Atmestinas atsakovo apeliacinio skundo argumentas dėl kolektyvinio atstovavimo prioriteto individualių darbo teisinių santykių atžvilgiu. Apylinkės teismas teisingai konstatavo, kad profesinė sąjunga yra darbuotojų atstovas, ginantis jų teises ir interesus, tačiau teisė streikuoti priklauso darbuotojams. Profesinių sąjungų kaip įstatyminių darbuotojų atstovų įgaliojimai priimti sprendimus atstovaujamųjų vardu nėra absoliutūs. Svarbiausi kolektyvinių derybų ir kolektyvinių ginčų sprendimai, darantys lemiamą įtaką visų darbuotojų interesams (kolektyvinės sutarties patvirtinimas, streiko paskelbimas) įsigalioja tik darbuotojų daugumos pritarimu (DK 62, 77 straipsniai). Profesinės sąjungos teisės ir pareigos darbo teisiniuose santykiuose yra įgytos iš atstovaujamojo, tačiau atstovavimo teisiniuose santykiuose yra galimas ir atstovo atsisakymas. Individualus teisinis santykis tarp darbuotojo ir darbdavio yra pirminis, o atstovavimo teisinis santykis, t.y. santykis tarp darbuotojo ir profesinės sąjungos yra išvestinis iš pirmojo. Daugiau kaip pusei įmonės darbuotojų bei pusei keleivių vežimo tarnybos darbuotojų tiesiogiai susitarus su darbdaviu dėl darbo užmokesčio pakeitimo individualių darbo santykių lygmenyje, atsakovas neteko teisės, atstovaudamas darbuotojus, reikalauti iš darbdavio susitarti dėl to, dėl ko darbuotojai susitarė patys.

Nurodomu pagrindu pirmosios instancijos teismas sprendė apie asmens valios, išreikštos balsuojant dėl pritarimo streikui, nebuvimą, tikrąja valia laikydamas išreikštą pirminiuose teisiniuose santykiuose. Vertinant balsavimo rezultatus, su pastarąja išvada teisėjų kolegija nesutinka ir šiuo aspektu pripažįsta teisingu atsakovo apeliacinio skundo motyvą dėl darbuotojų valios, išreikštos pakeičiant darbo sutarties sąlygas bei balsuojant, pokyčio. Sutikus dirbti už mažesnį darbo užmokestį, po to darbuotojų požiūris į savo paties sprendimą galėjo keistis, ir, sprendžiant dėl pritarimo streikui, jų valia buvo išreikšta būtent balsavimo rezultatais, tačiau ši aplinkybė savaime nepanaikina darbdaviui duoto darbuotojų sutikimo pakeisti darbo sutarties sąlygas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad darbuotojų daugumos sutikimas dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis konkrečiu laikotarpiu įrodo kolektyvinio darbo ginčo nebuvimą. Nesant tokio ginčo, negali būti naudojamas DK 76 straipsnyje numatytas jo sprendimo būdas.

Sistemiškai vertindama nurodytąsias DK nuostatas ir faktines aplinkybes, apygardos teismo teisėjų kolegija atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentus apie neteisėtą darbdavio reikalavimą sutikti dirbti už mažesnį, nei nustatytas 2008 m. birželio 10 d. taikinimo komisijos nutarime, darbo užmokestį. Atsakovas nepateikė įrodymų apie darbdavio pasiūlymų konkretiems darbuotojams neteisėtumą ir šių pasiūlymų nuginčijimą. 2008 m. birželio 10 d. taikinimo komisijos sprendimas negali būti vertinamas kaip besąlyginė darbdavio pareiga laikytis jo nuostatų, nepaisant jokių objektyvių veiksnių, paties darbdavio finansinės būklės. Darbo teisių įgyvendinimas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Darbo užmokesčio mažinimas analizuojamu laikotarpiu buvo bendra visuomeninė ekonominė tendencija, įtakota objektyvių faktorių ir palietusi daugumą socialinių sluoksnių. Atsakovo reikalavimas neterminuotai ir besąlygiškai vykdyti prieš metus kitomis ekonominėmis sąlygomis priimtus susitarimus nepaisant to, kad jų vykdymas kenkia įmonės ekonominiams interesams, negali būti laikomas sąžiningu darbo teisių įgyvendinimu. Nustatyta, kad prieš 2009 m. liepos 15 d. įsakymo priėmimą darbdavys kreipėsi į atsakovą, siūlydamas kelis variantus esamai padėčiai spręsti. Nors konsultacijų metu šalys nepriėmė vieningo sprendimo, tai nelaikytina kliūtimi darbdaviui pasinaudoti DK 120 straipsnyje suteiktomis teisėmis. Taikinimo komisijos sprendimas negali riboti įstatymu įtvirtintos darbdavio teisės dėl sunkios ekonominės padėties sumažinti darbuotojų atlyginimus, todėl nelaikytina, jog, daugiau nei po metų dėl sunkios ekonominės padėties darbdaviui nutarus sumažinti darbo užmokestį DK 120 str. nustatyta tvarka, taikinimo komisijos sprendimą galima pripažinti nevykdomu ar vykdomu netinkamai.

Konstatavus įstatyminių pagrindų streikuoti nebuvimą, pripažintinas neteisėtu įspėjamasis streikas, vykęs 2009 m. rugpjūčio 17 d. nuo 4 val. 5 min. iki 6 val. 5 min., ir sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada pripažinti neteisėtu atsakovo paskelbtą 2009 m. rugpjūčio 24 d. streiką ( DK 76 str., 81 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija atmeta ieškovo apeliacinio skundo argumentus dėl neteisingo DK 77 straipsnio trečiosios dalies aiškinimo, sprendžiant apie darbuotojų pritarimo įspėjamajam streikui reikalingumą, ir balsavimo slaptumo pažeidimo. Apeliacine tvarka peržiūrimu sprendimu pagrįstai konstatuota, kad įspėjamasis streikas įstatymo leidėjo yra apibrėžiamas kaip atskira streiko rūšis, nes yra organizuojamas prieš streiką kaip trumpalaikė priemonė, santykinai mažiau trikdanti įmonės veiklą, todėl jos įgyvendinimui įstatymų leidėjas nustatė lengvesnes sąlygas- profesinės sąjungos atitinkamo organo sprendimą ir būtinybę pranešti darbdaviui. Įspėjamajam streikui vykti darbuotojų pritarimo nereikėjo gauti, todėl atmestini tiek aukščiau nurodytieji ieškovo, tiek atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl neteisingo nutarties, kasacinio teismo priimtos 2001 m. kovo 6 d. civilinėje byloje nr. 3K-3-212/2001, aiškinimo. Apygardos teismas sutinka su apeliacine tvarka peržiūrimo sprendimo išvadomis, jog balsavimo slaptumas buvo užtikrintas. Nustačius, kad ieškinio reikalavimai yra teisėti dėl apygardos teismo nurodomo pagrindo, šių argumentų įvertinimas teisinės reikšmės neturi.

Sutiktina su ieškovo apeliacinio skundo argumentu dėl neteisingos pirmosios instancijos teismo išvados, jog atsakovo nesitarimas dėl minimalių paslaugų ir nedalyvavimas jas teikiant nedaro pagrindo streiką pripažinti neteisėtu.

2006 m. rugpjūčio 19 d. tarp atsakovo ir Kauno m. savivaldybės administracijos buvo sudaryta visuomenės aptarnavimo sutartis ir 894, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti viešąją paslaugą pervežant keleivius troleibusais reguliariais reisais miesto susisiekimo maršrutais. Šios paslaugos neužtikrinant, yra pažeidžiamas viešasis interesas.

DK 80 straipsnio antroji dalis nustato, kad streiko DK 77 str. dalyje nurodytose įmonėse metu turi būti užtikrintos neatidėliotiniems ( gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti būtinos minimalios sąlygos ( paslaugos). Jas savo susitarimu per tris dienas nuo įspėjimo apie būsimą streiką įteikimo darbdaviui dienos nustato kolektyvinio darbo ginčo šalys ir apie tai atitinkamai raštu informuoja Vyriausybę arba savivaldybės vykdomąją instituciją. Šių sąlygų vykdymą užtikrina streiko komitetas, darbdavys ir jų paskirti darbuotojai.

Pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo, 2001 m. kovo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje nr. 3K-3-212/2001 civilinėje pagal SPAB „Vilniaus troleibusai“ ieškinį SPAB „Vilniaus troleibusai“ Darbininkų sąjungai dėl streiko pripažinimo neteisėtu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad negali būti laikoma pakankamu pagrindu pripažinti streiką neteisėtu vien ta aplinkybė, jog darbdaviui, streiko vadovams ir darbuotojams nepavyko susitarti ir užtikrinti būtinojo minimumo.

Iš šioje nutartyje nurodytų argumentų matyti, jog kasacine tvarka peržiūrėtos bylos aplinkybės iš dalies buvo kitokios (nebuvo įrodymų apie būtinojo minimumo užtikrinimo faktą bei ieškovo pareigos vykdymą). Be to, minimoje byloje šalys dėl būtinosios paslaugos minimumo tarėsi, tačiau joms nepavyko susitarti. Apeliacine tvarka peržiūrimoje byloje ginčas tarp ieškovo ir atsakovo kilo ne dėl minimalios paslaugos kiekio, o dėl atsakovo atsisakymo vykdyti DK 80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą. Minimalios paslaugos teikimo klausimas buvo svarstomas 2009 m. liepos 27 d. įvykusiame ieškovo ir atsakovo atstovų susirinkime. Jame streiko komiteto atstovas nurodė, kad visuomenės poreikiams tenkinti būtinos minimalios paslaugos kiekio nustatymas įspėjamojo ir neterminuoto streiko metu nėra būtinas, akcentavo, jog įspėjamojo streiko metu į liniją neišvažiuos nė vienas troleibusas. Neatidėliotiniems visuomenės poreikiams tenkinti būtinųjų minimalių sąlygų užtikrinimo klausimą pakartotinai svarstant 2009 m. rugpjūčio 20d., streiko komitetas vėl atsisakė tartis dėl šios pareigos vykdymo. Atsižvelgdamas į tokią situaciją, Kauno m. savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu nr. A-3367 „Dėl neatidėliotinų ( gyvybinių) visuomenės poreikių tenkinimui būtinų minimalių sąlygų ( paslaugų) troleibusų vairuotojų streiko metu nustatymo“ nustatė būtinas minimaliąsias keleivių vežimo viešuoju transportu sąlygas neterminuoto troleibusų vairuotojų streiko metu neatidėliotiniems ( gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti ir su šiais įsakymais supažindino atsakovą. Atsakovas ne tik kad nevykdė šio įsakymo, bet ir kliudė kitoms šalims užtikrinti minimalios pervežimo paslaugos suteikimą. 2009 m. rugpjūčio 17 d. aktu konstatuota, kad įspėjamojo streiko metu vienas darbuotojas savavališkai pasiėmė troleibusą, juo užblokavo visą važiuojamąją dalį, sugadino sąmoningai troleibuso vyrių vyniojimo būgnus, įspėtas policijos darbuotojų pasišalino, palikęs troleibusą viduryje gatvės. Nors DK 82 str. nurodyta pareiga yra solidari įstatyme nustatytų asmenų atžvilgiu ( įspėjamojo streiko metu minimalios pervežimo paslaugos teikimu visuomenei pasirūpino ieškovas ir Kauno m. savivaldybė), pripažintina, kad, atsisakydamas imtis bet kokių priemonių nurodytai paslaugai užtikrinti ir kliudydamas šias paslaugas suteikti kitoms šalims, atsakovas pažeidė DK 80 str. antrojoje dalyje įtvirtintą imperatyvią teisės normą. Minimali pervežimo paslauga visuomenei buvo suteikta, streikuojančių troleibusų vairuotojų vairuojamų troleibusų vietoje į maršrutus išleidus keletą autobusų. Nors įspėjamojo streiko metu nebuvo konkrečių atvejų dėl grėsmės visuomenės saugumui, akivaizdu, jog, atsakovui atsisakius vykdyti solidariąją pareigą, dėl suteiktos minimalios paslaugos nepakankamumo tokia grėsmė galėjo iškilti. Nors klausimas pagal DK 81 straipsnio 4 dalį buvo išspręstas laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo būdu, išvardintų aplinkybių pagrindu pripažintina, kad poveikį darbdaviui streiko metu atsakovas siekė daryti ne tik ekonominėmis priemonėmis, bet ir chaoso visuomenėje sukėlimu, neužtikrinant neatidėliotinų visuomenės poreikiams tenkinti būtinų minimalių paslaugų, todėl tokio streiko tikslas laikytinas prieštaraujančiu Konstitucijai ir jos saugomoms vertybėms. Atsakovo atsisakymas vykdyti imperatyvų teisės normos reikalavimą prieštarauja Konstitucijos 51 straipsnio nuostatai apie teisės streikuoti įgyvendinimą nustatyta tvarka, DK 80 straipsnio 2 dalies reikalavimams ir viešajam interesui. Tuo vadovaujantis teisėjų kolegija sprendžia, kad, nustačius pagrindo streikuoti buvimą, šiuo konkrečiu atveju ieškinys galėtų būti tenkinamas ir aptartuoju pagrindu. Konstatavus, jog nebuvo DK 76 straipsnyje numatytų pagrindų streikuoti, dėl šio argumento pasisakoma, vykdant CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

Vadovaujantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą apie netinkamą nutartyje nurodytų materialinės teisės normų išaiškinimą, apsprendusį pirmosios instancijos teismo išvadą dėl streiko paskelbimo pagrindų (CPK 330 straipsnis). Dėl šios priežasties skundžiamas sprendimas pakeistinas, patenkinant ieškinio dalį dėl įspėjamojo streiko pripažinimo neteisėtu ( CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktas). Likusi sprendimo dalis nekeistina.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovo apeliacinį skundą patenkinti, atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti 2009 m. rugsėjo 18 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą. Panaikinti jo dalį, kuria atmestas akcinės bendrovės „Autrolis“ ieškininis reikalavimas dėl įspėjamojo streiko pripažinimo neteisėtu ir šį reikalavimą patenkinti. Pripažinti neteisėtu atsakovo Kauno troleibusų vairuotojų profesinės sąjungos paskelbtą įspėjamąjį streiką, vykusį 2009 m. rugpjūčio 17 d. nuo 4 va. 5 min. iki 6 val. 5 min.

Likusios sprendimo dalies nekeisti.