Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Juozapo Surblio ir Stasio Valužio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. atleistas nuo BK 207 str. 1 d. numatytos baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

skundžiamu nuosprendžiu teismas nustatė, jog V. S. padarė nusikaltimą, numatytą BK 207 str. 1 d. - turėdamas tikslą tyčia apgaule iš AB SEB banko Klaipėdos filialo paimti 30000 Lt vartojimo kreditą, 2006-03-28 paraiškoje AB SEB bankui dėl 30000 Lt vartojimo kredito gavimo savo parašu patvirtino įrašytus žinomai neteisingus, tikrovės neatitinkančius duomenis apie tariamą jo darbą Saudo Arabijos kompanijoje „Adams ofshore Ltd“ jūreiviu. Šią paraišką kartu su žinomai netikrais dokumentais - darbo sutartimi AO-202, kurioje nurodyta, kad V. S. nuo 2003-10-18 pagal 5 metų kontraktą dirba Saudo Arabijos kompanijoje „Adams ofshore Ltd“ jūreiviu, pateikė AB SEB banko Klaipėdos filialui. AB SEB banko Klaipėdos filialo Daukanto KAS Kreditų suteikimo komisija, suklaidinta pateiktų dokumentų, AB SEB banko vardu leido suteikti V. S. 30000 Lt vartojimo kreditą. 2006-04-04 V. S. atvyko į AB SEB banko Klaipėdos filialą, esantį H. Manto g. 31, Klaipėdoje, kur AB SEB bankas su juo sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 0450618051054-20, kurios pagrindu V. S. panaudojus apgaulę buvo suteiktas 30000 Lt vartojamasis kreditas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 37 str., V. S. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, ir bylą jo atžvilgiu nutraukė.

Teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, kad kaltinamasis V. S. veikė tiesiogine tyčia, nes jis suvokė, jog savo parašu patvirtino įrašytus žinomai neteisingus, tikrovės neatitinkančius duomenis apie tariamą jo darbą Saudo Arabijos kompanijoje „Adams ofshore Ltd“ jūreiviu, paraišką kartu su žinomai netikra darbo sutartimi, kurioje nurodyta, kad jis dirbo minėtoje kompanijoje jūreiviu, pateikė bankui, taip apgaule gavo kreditą ir to siekė. Be to, kaltinamasis buvo anksčiau kreipęsis į banką, tačiau paskolos negavo, jis žinojo, kokie yra reikalavimai norint gauti kreditą. Tačiau teismas nuosprendyje nustatytas faktines aplinkybes vertino netinkamai, nes neatsižvelgė ir neįvertino to, jog kredito gavėjo turtinės padėties pagrindimas dokumentais yra viena iš esminių aplinkybių bankui priimant sprendimą dėl kredito, paskolos suteikimo. Tai patvirtina buvusių banko darbuotojų (V. J., K. Ž.) parodymai, banko pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kita rašytinė bylos medžiaga. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir į tai, kad bankas, sprendžiant klausimą dėl kredito suteikimo, reikalauja pateikti dokumentus, patvirtinančius būtent kredito, paskolos gavėjo asmens tapatybę bei turtinę padėtį. Šie duomenys bankui svarbūs siekiant įvertinti paskolos grąžinimo riziką. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad kaltinamasis V. S. nesiekė sukelti grėsmės ekonomikos ir verslo tvarkai, nepadarė ir nesiekė padaryti esminės žalos valstybės interesams, nes neįvertino aplinkybės, jog būtent apgaule gaunami kreditai sumenkins banko pasitikėjimą kitais, sąžiningais klientais, apsunkins jų galimybes gauti paskolas, kreditus ir būtent tokiu būdu yra daroma žala ekonomikos ir verslo tvarkai bei valstybės interesams. Teismas teisingai konstatavo, kad V. S. savo parašu patvirtino įrašytus žinomai neteisingus, tikrovės neatitinkančius duomenis apie tariamą jo darbą Saudo Arabijos kompanijoje „Adams ofshore Ltd“ jūreiviu, paraišką kartu su žinomai netikra darbo sutartimi, kurioje nurodyta, kad jis dirbo minėtoje kompanijoje jūreiviu, bei pažymomis apie tariamai šioje bendrovėje gaunamą atitinkamą jose nurodyto dydžio darbo užmokestį pateikė bankui. Spręsdamas dėl šių įrodymų reikšmės nusikaltimo, numatyto BK 207 str. 1 d., kvalifikavimui, teismas nepagrįstai konstatavo, kad dokumentai, kuriuos pasirašė V. S., nėra tokie, kurie patvirtintų labai svarbius faktus arba turėtų reikšmę įgyjant ar netenkant svarbių įgaliojimų ar panašiai, ar padėtų išvengti svarbių pareigų, prievolių. Priešingai, šie dokumentai yra vieni iš esminių, bankui priimant sprendimą dėl paskolos, kredito suteikimo. Gauti kreditą, paskolą siekiančio asmens pareiga yra pagrįsti bankui savo turtinę padėtį dokumentais bei pateikti/nurodyti tikrovę atitinkančius dokumentus/duomenis. Taigi siekiant gauti kreditą, paskolą iš banko jam pateikiami dokumentai, pagrindžiantys kredito, paskolos gavėjo turtinę padėtį, gaunamas pajamas yra esminiai, todėl tokiu būdu suklaidinant banką ir apgaule gaunant kreditą, paskolą padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 207 str. 1 d., negali būti traktuojama kaip mažareikšmė. V. S. padarytos nusikalstamos veikos pripažinimas mažareikšme prieštarauja BK 207 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėčiai. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad bankui nepadaryta jokia reali turtinė žala, kadangi tokios žalos atsiradimo rizika yra išlikusi iki šiol. Teismas nustatė, kad V. S. 2006-04-04 su AB SEB banku sudarė vartojimo kredito sutartį, ir bankas suteikė V. S. 30000 Lt kreditą 5 metams. Pagal šią kredito sutartį gautą paskolą V. S. moka iki šiol ir dar nėra pilnai grąžinęs gauto kredito (liko grąžinti apie 9000 Lt), nėra pasibaigęs prisiimtų įpareigojimų įvykdymo terminas. Esant tokioms aplinkybės, teismas akivaizdžiai nepagrįstai konstatavo, kad reali žala bankui nepadaryta. Atsižvelgiant į visus aukščiau išvardintus V. S. padarytos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius konstatuotina, kad padaryta veika nėra tokia formali, kad dėl to atsirastų pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Asmuo, kuriam byla nutraukta V. S. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad V. S., turėdamas tikslą tyčia apgaule iš AB SEB banko Klaipėdos filialo paimti 30000 Lt vartojimo kreditą, 2006-03-28 paraiškoje AB SEB bankui dėl 30000 Lt vartojimo kredito gavimo savo parašu patvirtino įrašytus žinomai neteisingus, tikrovės neatitinkančius duomenis apie tariamą jo darbą Saudo Arabijos kompanijoje „Adams ofshore Ltd“ jūreiviu, šią paraišką kartu su žinomai netikrais dokumentais - darbo sutartimi AO-202, kurioje nurodyta, kad V. S. nuo 2003-10-18 pagal 5 metų kontraktą dirba Saudo Arabijos kompanijoje „Adams ofshore Ltd“ jūreiviu, pateikė AB SEB banko Klaipėdos filialui, kuris, suklaidintas pateiktų dokumentų, su V. S. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 0450618051054-20, kurios pagrindu V. S. panaudojus apgaulę buvo suteiktas 30000 Lt vartojamasis kreditas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 37 str., šią V. S. padarytą nusikalstamą veiką pripažino mažareikšme, jį atleido nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą nutraukė. Tokį savo sprendimą apylinkės teismas motyvavo iš esmės tuo, kad: 1) reali turtinė žala bankui nepadaryta, nes V. S. kreditą moka pagal grafiką ir bankas jam jokių pretenzijų neturi; 2) V. S. nesiekė sukelti grėsmės ekonomikos ir verslo tvarkai bei padaryti esminės žalos valstybės interesams, jo veikos motyvas buvo tik paspartinti kredito gavimą; 3) dokumentai, kuriuos pasirašė V. S., nėra tokie, kurie patvirtintų labai svarbius faktus arba turėtų reikšmę įgyjant ar netenkant svarbių įgaliojimų ar panašiai, ar padėtų išvengti svarbių pareigų, prievolių.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir V. S. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 207 str. 1 d., tačiau nepagrįstai pripažino V. S. padarytą nusikaltimą mažareikšmiu ir dėl to nepagrįstai atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Pagal BK 37 str. padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Vadinasi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį. Būtent žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Be to, BK 37 str. formuluotė „ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų“ suponuoja išvadą, jog, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama į visų – objektyviųjų ir subjektyviųjų – veikos požymių išraišką konkrečiame nusikaltime.

Byloje nustatyta, kad V. S. su AB SEB banku vartojimo kredito sutartį sudarė 2006-04-04, ir bankas suteikė V. S. 30000 Lt kreditą 5 metams. Apeliacinės instancijos teisme V. S. parodė, kad negrąžinta kredito dalis šiuo metu yra apie 7000 Lt, pagal kredito sutartį bankui kas mėnesį turi mokėti daugiau kaip po 600 litų, tuo tarpu jis kas mėnesį gauna 800 Lt dydžio pensiją, dar dirba pagal patentą (kloja plyteles), tačiau darbas yra sezoninis, todėl darbines pajamas gauna tik šiltojo metų sezono laiku, be to, šiuo metu yra susižalojęs ranką, todėl dirbti apskritai negali. Esant tokioms aplinkybės, akivaizdu, kad realios turtinės žalos bankui atsiradimo rizika yra išlikusi iki šiol, ir ji yra pakankamai didelė.

Kita vertus, BK 207 str. numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, turtinė žala nėra šio nusikaltimo sudėties požymis, todėl pripažindamas nusikaltimą mažareikšmiu, apylinkės teismas negalėjo motyvuoti savo sprendimo aplinkybe, neįeinančia į padaryto nusikaltimo sudėtį ir nelemiančia asmens baudžiamosios atsakomybės (kasacinė byla Nr. 2K-205/2007). Taip pat kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu V. S. tolimesniais veiksmais ir padarys turtinę žalą bankui, tai galės būti traktuojama tik kaip žala papildomam BK 207 str. numatyto nusikaltimo objektui – nuosavybei. Beje, prokurorė apeliaciniame skunde teisingai pastebėjo, jog teismų praktikoje kaltininko tikslas apgaule gauti kreditą ir jo negrąžinti, tuo padarant žalą bankui, turi reikšmės sprendžiant klausimą dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 182 str., kuriame įtvirtinto nusikaltimo tiesioginiu objektu ir yra nuosavybė. Tuo tarpu BK 207 str. numatyto nusikaltimo rūšiniu objektu laikoma normali teisės aktais sureguliuota ekonomikos ir verslo tvarka, o tiesioginiu objektu – finansų ir kredito sistema, todėl sprendžiant apie V. S. veikos pavojingumą svarbu įvertinti, kokią žalą savo veiksmais jis padarė būtent šiam baudžiamuoju įstatymu ginamam teisiniui gėriui.

BK 207 str. numatyto nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia tuo, kad kaltininkas, apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį, gauna kreditą, paskolą, subsidiją, laidavimo ar banko garantijos raštus arba kitus kreditinius įsipareigojimus. Apgaulė pagal BK 207 str. dažniausiai pasireiškia tikrovės neatitinkančių duomenų dėl kredito ar paskolos gavėjo turtinės padėties, dėl kredito gavėjo egzistavimo fakto, ekonominių rodiklių ir pan. pateikimu bankui, kai jie turėjo lemiamą reikšmę suklaidinant kreditorių ar kreditoriaus sprendimui suteikti paskolą, kreditą ir pan. Kaip jau minėta, BK 207 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, t. y. pakanka, kad kaltininkas, apgaulės būdu suklaidindamas nukentėjusįjį, gauna kreditą, paskolą, subsidiją, laidavimo ar banko garantijos raštus arba kitus kreditinius įsipareigojimus. Veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, ar skolininkas nustatytu laiku grąžino ar negrąžino paskolą ar kreditą, taip pat ar kreditorius dėl to patyrė ar nepatyrė tiesioginės realios žalos. Taip pat veikos kvalifikavimui reikšmės neturi apgaule gautos paskolos, kredito, subsidijos ar kitų kreditinių įsipareigojimų dydis. Nusikaltimas laikomas baigtu, kai kaltininkas faktiškai gauna kreditą, paskolą, subsidiją ir kitus dokumentus, patvirtinančius kito asmens kreditinius įsipareigojimus. Nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, jog apgaule gauna kreditą, paskolą, subsidiją ar kitą kreditinį įsipareigojimą, ir to siekia.

Kaip jau minėta, aptarta BK 207 str. kreditinio sukčiavimo sudėtis, kurioje esmingas objektyviosios pusės požymis yra apgaulės panaudojimas prieš kreditorių, yra labai panaši į BK 182 str. 1 d. numatytą sukčiavimo sudėtį. Šių nusikaltimų objektyviosios pusės esminis skirtumas tame, kad BK 207 str. nereikalauja pasekmių, tuo tarpu BK 182 str. 1 d. numatytos veikos būtinasis požymis yra padaryta žala. Būtent šis požymis ir apsprendžia skirtingus minėtų nusikaltimų objektus – finansų ir kredito sistema (BK 207 str.) bei nuosavybė (BK 182 str. 1 d.). Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad materialūs nusikaltimai nuosavybei, kuria padaroma reali turtinė žala, turėtų būti laikomi pavojingesniais nusikaltimais už formalius nusikaltimus finansų ir kredito sistemai, tačiau pagal BK 207 str. ir BK 182 str. 1 d. sankcijose numatytas alternatyvių bausmių sistemas (griežčiausia abiejose sankcijose numatyta bausmė yra laisvės atėmimas iki 3 metų, tačiau BK 182 str. yra daugiau alternatyvių švelnesnių bausmių rūšių) galima spręsti, kad įstatymo leidėjas kreditinį sukčiavimą (BK 207 str.) laiko pavojingesniu už paprastą sukčiavimą (BK 182 str. 1 d.). O tai savo ruožtu reiškia, kad įstatymo leidėjui finansų ir kredito sistema yra didesnė vertybė netgi už tam tikro dydžio nuosavybę, į kurią kėsinamasi panašiu būdu.

V. S. apylinkės teisme parodė, kad 2004 m. išėjo į pensiją, gaudavo apie 750-800 Lt pensiją, bet kas 6 mėnesius važinėjo į Angliją uždarbiauti statybose. Nuo 2005 m. iki kredito sutarties pasirašymo Anglijoje jis buvo apie tris kartus. Ar dirbo legaliai, nežino, bet turėjo sąskaitą Anglijos banke, uždirbdavo apie 1000 svarų sterlingų per mėnesį. Draugas jam surasdavo darbą įvairiose kompanijose. Tetai mirus jis pagal testamentą paveldėjo jos butą, tačiau turėjo dalį pinigų atiduoti seseriai, suremontuoti butą, todėl jam reikėjo 30000 Lt. Jis turi du nepilnamečius vaikus, žmona tuo metu nedirbo. Nuėjęs Kaune į SEB banką paskolos, pateikė visus dokumentus, tame tarpe apie gaunamą pensiją ir uždarbį Anglijoje, tačiau paskolos jis negavo, nes neužteko pajamų, gauti paskolą nepadėjo netgi tai, kad jis siūlė įkeisti nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą. Tokiu būdu V. S. susidūrė su finansų - kredito sistemoje teisės aktais įtvirtintais reikalavimais, kuriuos vykdydamas komercinis bankas, prieš priimdamas sprendimą suteikti kreditą, turi gauti pakankamai informacijos, kad galėtų visokeriopai įvertinti prašomo kredito riziką, t. y. iš kredito gavėjo bankas turi pareikalauti tiek informacijos, kad sprendimus dėl kredito suteikimo priimantys ir kredito riziką vertinantys darbuotojai, banko paskolų komitetas, vidaus ir išorės auditoriai galėtų tinkamai įvertinti kredito riziką prieš suteikiant kreditą ir galėtų tai daryti per visą terminą, likusį iki kredito sutarties galiojimo pabaigos. Iš V. S. parodymų matyti, kad bankas, į kurį jis kreipėsi savarankiškai, įvertinęs jo, kaip fizinio asmens, pajėgumą įvykdyti įsipareigojimus, jo stabilumą ir patikimumą (skolininko išsilavinimą, šeiminę padėtį, darbo trukmę dabartinėje darbovietėje, išorės ir vidaus informaciją apie skolininko mokėjimo terminų pradelsimus ir apie tai, ar skolininkas turi nuosavą gyvenamąjį plotą, ar jį nuomoja ir t. t.), nustatė pernelyg didelę kredito riziką dėl nepakankamai gaunamų pajamų, ir paskolos nesuteikė. Taigi V. S. gerai suprato, kad be dokumentų, kuriuose būtų įtvirtinta informacija, pagal kurią banko darbuotojai nustatyta tvarka įvertintų jį kaip patikimą ir pajėgų įvykdyti įsipareigojimus, jis reikalingos vartojimo paskolos negaus.

Iš į bylą V. S. pateikto Anglijos firmos „Sontaine Limited“ rašto (kitų oficialių duomenų apie gautas pajamas 2006-2009 m. V. S. į bylą nepateikė) matyti, kad šioje firmoje V. S. dirbo nuo 2004 m. spalio mėn. iki 2006 m. vasario mėn., t. y. paraiškos gauti kreditą pateikimo dieną 2006 m. kovo 28 d. jis minėtoje firmoje nebedirbo, todėl jokių oficialių tikrovę atitinkančių duomenų apie ateityje gautinas stabilias pajamas V. S. pateikti bankui ir negalėjo. Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija negali sutikti su apylinkės teismo išvada, jog V. S. veikos motyvas buvo paspartinti kredito gavimą. Kolegijos supratimu, tokią išvadą būtų galima daryti tokiu atveju, jeigu V. S. būtų galėjęs pateikti reikalingus tikrovę atitinkančius dokumentus, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių tokių dokumentų surinkimas užtruktų pernelyg ilgą laiko tarpą, ir būtent tai sužlugdytų pelningus investicinius planus ar protingą gerbūvio gerinimą. Gi aukščiau aptartos aplinkybės patikimai rodo, kad V. S. savo nusikalstamais veiksmais - paraiškoje AB SEB bankui dėl 30000 Lt vartojimo kredito gavimo savo parašu patvirtindamas įrašytus žinomai neteisingus, tikrovės neatitinkančius duomenis apie tariamą jo darbą Saudo Arabijos kompanijoje „Adams ofshore Ltd“ jūreiviu, šią paraišką kartu su žinomai netikru dokumentu - darbo sutartimi AO-202, kurioje nurodyta, kad V. S. nuo 2003-10-18 pagal 5 metų kontraktą dirba Saudo Arabijos kompanijoje „Adams ofshore Ltd“ jūreiviu, pateikdamas AB SEB banko Klaipėdos filialui – siekė ne pagreitinti paskolos išdavimo procesą, o teisinėje apyvartoje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis siekė neteisėtu būdu „apeiti“ finansų - kredito sistemos stabilumą ir patikimumą užtikrinančios tvarkos reikalavimus. Todėl kolegija visiškai sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, kad V. S. nesiekė sukelti grėsmės ekonomikos ir verslo tvarkai, nepadarė ir nesiekė padaryti esminės žalos valstybės interesams, nes neįvertino aplinkybės, jog būtent apgaule gaunami kreditai sumenkins banko pasitikėjimą kitais, sąžiningais klientais, apsunkins jų galimybes gauti paskolas, kreditus ir būtent tokiu būdu yra daroma žala finasų - kredito sistemai, o tuo pačiu ekonomikos ir verslo tvarkai bei valstybės interesams. Aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo inicijuotas paties banko taip pat rodo, kad apgaule gauti kreditai, net ir nepadarant bankui realios turtinės žalos, prieštarauja banko interesams. Be to, iš banko atstovo pateiktos AB SEB Vilniaus banko Klaipėdos filialo Daukanto KAS vartojimo kreditų vidaus audito ataskaitos matyti, kad nustatyti vartojimo kreditų išdavimo fiziniams asmenims proceso pažeidimai neabejotinai sutrikdė ir normalią banko veiklą, paremtą abiejų šalių (tiek banko, tiek vartotojo) sąžiningu bendradarbiavimu ir tarpusavio pasitikėjimu.

Kolegija taip pat pastebi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas V. S. veikos pavojingumą, neatkreipė dėmesio į tai, kad V. S. ne tik panaudojo suklastotus dokumentus, tačiau pats juos ir suklastojo, t. y. savo parašu patvirtino kitų, byloje nenustatytų asmenų į paraišką AB SEB bankui dėl 30000 Lt vartojimo kredito gavimo ir darbo sutartį AO-202 įrašytus žinomai neteisingus, tikrovės neatitinkančius duomenis apie tariamą jo darbą Saudo Arabijos kompanijoje „Adams ofshore Ltd“ jūreiviu. 1998-12-22 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (1961 m. BK 274 ir 275 straipsniai)“ 17 p. išaiškinta, kad suklastotų oficialių dokumentų panaudojimas sukčiaujant iš sutapties pagal 1961 m. BK 207 str. nekvalifikuojamas, nes suklastoti dokumentai panaudojami kaip priemonė turtui užvaldyti. Tačiau jeigu kaltininkas pats suklastojo oficialų dokumentą ir, jį pateikęs kaip apgaulės priemonę, užvaldė svetimą turtą ar įgijo teisę į turtą, jo veika kvalifikuotina iš sutapties ir pagal 1961 m. BK 207 str. Taigi dokumentų klastojimo sukčiavimas neapima, už šiuos veiksmus kaltininkas atsako bendrais pagrindais nepriklausomai nuo to, kad jo veiksmų tyčia buvo nukreipta ne tik į dokumento suklastojimą, bet ir į turtinės naudos gavimą. Taikant šią analogiją, konstatuotina, kad kreditinis sukčiavimas (2000 m. BK 207 str.) taip pat neapima dokumentų klastojimo (2000 m. BK 300 str.), todėl V. S. aukščiau aptarti nusikalstami veiksmai atitinka ne tik jam inkriminuoto BK 207 str., bet ir BK 300 str. numatyto nusikaltimo požymius. O tai savo ruožtu rodo žymiai didesnį V. S. nusikalstamos veikos pavojingumą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad V. S. klastodamas dokumentus veikė ne vienas, o su kitais asmenimis (jų tapatybės V. S. neatskleidė), kurie puikiai išmanė banko kreditų rizikos vertinimo sistemos silpnąsias puses, tokiu būdu sąmoningai įsitraukė į kitų asmenų organizuotą neabejotinai pavojingą nusikalstamą veiką apgaule gaunant banko kreditus.

Kolegija taip pat sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad dokumentai, kuriuos pasirašė V. S., nėra tokie, kurie patvirtintų labai svarbius faktus arba turėtų reikšmę įgyjant ar netenkant svarbių įgaliojimų ar panašiai, ar padėtų išvengti svarbių pareigų, prievolių. Tą aplinkybę, jog minėti dokumentai buvo esminiai, bankui priimant sprendimą dėl kredito suteikimo V. S., patvirtina ir liudytojos V. J. parodymai, kad nedirbantiems pensininkams, kurie gauna tik pensiją, vartojimo kreditas būtų buvęs suteiktas tik tuo atveju, jei būtų užtekę pajamų, o V. S. pateikė dokumentus, kad uždirba 2000 dolerių per mėnesį, todėl ir gavo kreditą, tiek ir V. S. parodymai, jog jis be šių dokumentų kredito negavo.

Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, kolegija laiko, kad apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą - nepagrįstai V. S. padarytą nusikaltimą pripažino mažareikšmiu ir jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleido. Netinkamai pritaikius įstatymą, byla nuosprendžiu nutraukta nepagrįstai, todėl nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, pripažįstant V. S. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 207 str. 1 d., ir paskiriant bausmę.

Skirdama bausmę, kolegija vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įvertindama BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes.

V. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. V. S. teisiamas pirmą kartą, yra pensininkas, charakterizuojamas iš esmės teigiamai, padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, V. S. asmenybę, kolegija laiko, jog BK 41 str. numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta paskyrus V. S. su laisvės atėmimu nesusijusią švelniausią sankcijoje numatytą bausmę – baudą. Įvertinant išdėstytas aplinkybes, kaltininko atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, dalinį prisipažinimą nusikaltus, V. S. skiriama mažesnė už sankcijos vidurkį, artimesnė minimaliam sankcijos dydžiui bausmė. Priimant dėmesin nuteistojo turtinę padėtį, nustatomas ilgesnis už bendrą įstatymo numatytą baudos sumokėjimo terminas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 328 str. 1 p. ir 3 p., 329 str. 3 p., 331 str. teisėjų kolegija

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 14 d. nuosprendį panaikinti, ir priimti naują nuosprendį:

V. S. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 207 str. 1 d., ir nubausti jį 20 MGL (2500 litų) dydžio bauda.

Nustatyti, jog paskirtą baudą nuteistasis V. S. privalo sumokėti per 4 mėnesius nuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo dienos. Nuteistajam per šį terminą nesumokėjus baudos į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą ir nepateikus Klaipėdos miesto apylinkės teismo raštinei tai patvirtinančio banko kvito, bauda bus išieškota priverstinai.