- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-19
- Bylos Nr.
- eI1-5896-505/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01442-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Daina Kukalienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, Lietuvos valstybė
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. A. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2019 m. birželio 27 d. Alytaus pataisos namų drausmės grupėje gyveno su 9 nuteistaisiais, todėl buvo pažeista teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui ploto norma, be to, dalį gyvenamojo ploto užėmė patalpoje esantys baldai. Pažymėjo, jog 9 asmenims buvo skirta tik viena spinta, todėl drabužius teko laikyti dėžėse, taip pat kameroje buvo tik du stalai ir tik dvi kėdės, todėl valgyti teko atsistojus arba sėdint ant lovos. Teigė, kad kameroje buvo blogas apšvietimas, neveikė ventiliacinė sistema, todėl buvo jaučiama didelė drėgmė, taip pat kamera nedezinfekuojama, todėl buvo tarakonų, langai sulūžę, neatsidarė. Akcentavo, kad kalinimo įstaigos administracija neišdavė tinkamų buitinių valymo priemonių. Nurodė, jog dušo patalpose nebuvo durų, todėl negalėjo jis patenkinti aistros, taip pat buvo drėgna, pelėsis, byrėjo tinkas. Dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo), laikymo pataisos namuose teisės aktų normų neatitinkančiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė fizinių nepatogumų, dvasinių išgyvenimų, papildomą diskomfortą, emocinę depresiją, sutriko visavertis gyvenimas. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas drausmės grupei ir jam visą laikotarpį gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Paaiškino, kad nuteistojo pageidavimu jis gali būti įtrauktas į įvairias pataisos programas, pozityvaus užimtumo priemonių vykdymo, psichologinės terapijos ir socialinės reabilitacijos programas, kurios vykdomos dienotvarkėse numatytu laiku, ir yra išleidžiamas iš miegamųjų patalpų, tačiau, turimais duomenimis, pareiškėjas nebuvo išreiškęs noro dalyvauti kurioje nors pataisos namuose vykdomoje programoje. Teigė, jog 4, 5 ir 6 lokalinio sektorių, taip pat uždarosios zonos kamerų tipo patalpose sanitariniai mazgai įrengti pačiose gyvenamosiose patalpose vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte nustatytais kamerų įrengimo reikalavimais. Pabrėžė, kad visuose sanitariniuose mazguose yra įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija. Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikdamas patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodydamas, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Alytaus PN) nuo 2019 m. birželio 27 d. iki 2020 m. birželio 16 d. (skundo padavimo teismui dienos), atlyginimo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą būtina nustatyti, ar institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/2011). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovės atstovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl jo kalinimo Alytaus pataisos namų drausmės grupės kamerose, pažeidžiant minimalią teisės aktais reglamentuotą 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normą.
Ginčo laikotarpiu iki 2020 m. sausio 21 d. galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.2 papunktis nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Analogiška nuostata įtvirtinta ginčo laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 6 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.2 papunktyje. Minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 12 punktas nustato, kad Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa įgyvendinama 2014–2022 metais.
Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovės atstovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamų standartų pažeidimas. Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas drausmės grupei, t. y. nuo 2019 m. birželio 27 d. iki 2019 m. rugpjūčio 28 d. jis bausmę atliko 12 būrio (5 lokalinis sektorius) 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 34,75 kv. m, joje įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,86 kv. m.
Nuo 2019 m. rugpjūčio 28 d. iki 2019 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 12 būrį (5 lokalinis sektorius), 2 gyvenamąją patalpą, kuri yra 33,49 kv. m ploto, joje įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,72 kv. m.
Nuo 2019 m. rugsėjo 9 d. iki 2019 m. rugsėjo 10 d. ir nuo 2020 m. sausio 27 d. iki 2020 m. sausio 29 d. pareiškėjas gyveno 20 būryje (4 lokalinis sektorius), 5 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 30,07 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui teko 3,75 kv. m gyvenamojo ploto.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2019 m. spalio 9 d. iki 2020 m. sausio 27 d. gyveno 20 būryje (4 lokalinis sektorius), 4 gyvenamojoje patalpoje, kuri yra 30,37 kv. m ploto, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,79 kv. m.
Nuo 2020 m. sausio 29 d. iki 2020 m. balandžio 2 d. pareiškėjas paskirtas gyventi į 12 būrį (5 lokalinis sektorius), 5 gyvenamąją patalpą, kuri yra 33,92 kv. m ploto, joje įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl net ir esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,76 kv. m.
Nuo 2020 m. balandžio 2 d. iki 2020 m. birželio 16 d. (skundo padavimo teismui dienos) pareiškėjas gyveno 12 būrio (5 lokalinis sektorius) 7 gyvenamojoje patalpoje, kuri yra 19,10 kv. m ploto, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 4,77 kv. m.
Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas kalinimo sąlygų kamerų tipo patalpose neskundžia, teismas dėl laikotarpio nuo 2019 m. rugsėjo 10 d. iki 2019 m. spalio 9 d., kai pareiškėjas paskirtą nuobaudą atliko 17 kamerų tipo patalpoje, nepasisako.
Pareiškėjas nepaneigė atsakovės atstovo į bylą pateiktų oficialių rašytinių duomenų apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas, plotą bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl teismas vadovaujasi oficialiai pateiktais atsakovės atstovo duomenimis. Dėl to darytina išvada, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę drausmės grupės patalpose buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto gyvenamojoje patalpoje ginčo laikotarpiu.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai. Tačiau pagal pirmiau minėtą teisinį reglamentavimą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kaip minėta, į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde teigė, kad gyvenamojoje patalpoje buvo tik viena spinta drabužiams susidėti, todėl drabužius turėjo laikyti dėžėse.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – Aprūpinimo normos) 10 punkto, reglamentuojančio drausmės izoliatorių ar kamerų tipo patalpų aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi, 10.5 papunktis nustato, kad kamerų tipo patalpa aprūpinama sienine viršutinių drabužių pakaba (2 kabliukais vienam asmeniui), o 1 punkto, reglamentuojančio bendrabučio gyvenamosios patalpos aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi, 1.7 papunktis nustato, kad bendrabučio gyvenamoji patalpa aprūpinama sienine pakaba arba spinta (ne mažiau kaip po 2 kabliukus 1 asmeniui). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno gyvenamojoje patalpoje, įrengtoje pagal kamerų įrengimo reikalavimus, tad nagrinėjamu atveju taikytinas Aprūpinimo normų 10.5 papunktis, pagal kurį kamerų tipo patalpa aprūpinama sienine viršutinių drabužių pakaba (2 kabliukais vienam asmeniui), taip pat 10.2 papunktis numato, kad turi būti stalas (1 vnt.) bei viena sėdima vieta 1 asmeniui (10.3 p.). Pats pareiškėjas skunde patvirtino, kad gyvenamojoje patalpoje buvo viena spinta, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Šie pareiškėjo skundo argumentai, susiję su inventoriumi drabužiams pasikabinti, atmetami kaip nepagrįsti.
Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodo, kad gyvenamojoje patalpoje buvo tik vienas stalas ir dvi kėdės. Pažymėtina, jog pareiškėjas minėto pobūdžio pažeidimą išdėstė abstrakčiai, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo, kurioje gyvenamojoje patalpoje jam trūko stalo, kėdės ar suoliuko. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui. Atsakovės atstovas patvirtino, kad vadovaudamasi Aprūpinimo normomis įstaigos administracija aprūpina nuteistuosius, kaip numatyta, baldais ir kietuoju inventoriumi.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl drausmės grupės kameroje buvusio blogo apšvietimo, lempų be gaubtų, sulūžusių langų, neveikusios ventiliacinės sistemos, pelėsio, drėgmės, pažymi, kad skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė šias aplinkybes, nedetalizavo jokių su šiuo jo teiginiu susijusių aplinkybių, t. y. kokiose patalpose (kaip minėta, pareiškėjas atliko bausmę net keliose gyvenamosiose patalpose, kurios priskirtos drausmės grupei) tariamai buvo blogas apšvietimas, lempos be gaubtų, langai sulūžę, neveikė ventiliacinė sistema, buvo pelėsis, drėgmė, kada jis susidūrė su šiais nesklandumais (ar pareiškėjui atvykus į patalpas, ar vėliau), ar pareiškėjas dėl to kreipėsi į Alytaus PN administraciją, todėl neaišku, kokias konkrečiai aplinkybes teismas turi aiškintis ir vertinti. Pareiškėjui nenurodžius su jo tariamu teisių pažeidimu susijusių aplinkybių, teismas neturi pagrindo konstatuoti kokius nors neteisėtus Alytaus PN veiksmus.
Pareiškėjas teigė, kad gyvenamojoje patalpoje buvo tarakonų, taip pat ji nebuvo dezinfekuojama.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos apsaugos reikalavimai“ (neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d.) 60 punktu, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų; esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 20 punkte. Taigi buitinių kenkėjų buvimo laisvės atėmimo vietos įstaigos patalpose faktas pats savaime nėra laikomas pažeidimu, pažeidimas konstatuotinas tuo atveju, kai pataisos namų administracija nesiima veiksmų aptiktiems buitiniams kenkėjams naikinti. Šią išvadą patvirtina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 patvirtinto Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo nuostatos, pagal kurias privalomasis profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas apima nariuotakojų ir graužikų stebėjimą bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, jų naikinimą pagal poreikį (4 p., 16.5 p., 26.6 p. ir kt.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1714-602/2018).
Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas ėmėsi veiksmų, siekdamas užtikrinti, kad kamerose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų (Higienos normos HN 134:2015 20 p.), ir tai patvirtina į bylą pateikti dokumentai, t. y. Kenkėjų kontrolės ir naikinimo žurnalas bei Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas (Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo 3 priedas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2515-662/2016, 2018 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1714-602/2018). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl papildomo kenkėjų naikinimo ar patalpos dezinfekavimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo konstatuoti kokių nors netinkamų Alytaus PN veiksmų.
Pareiškėjas nurodė, kad kalinimo įstaigos administracija neduodavo tinkamų buitinių valymo priemonių.
Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 255 punktą, pataisos įstaigų nuteistieji privalo griežtai laikytis higienos taisyklių bei reikalavimų. Higienos normos HN 134:2015 37 punktas numato, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai).
Aprūpinimo normų 10 punkto, reglamentuojančio drausmės izoliatorių ar kamerų tipo patalpų aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi, 10.8 papunktis nustato, kad turi būti išduodamas valymo inventorius: šepetys (šluota), kibiras, šiukšlių dėžė, šiukšlių semtuvas, valikliai.
Pažymėtina, jog iš pareiškėjo skunde nurodyto teiginio, kad įstaigos administracija neduodavo tinkamų buitinių valymo priemonių, darytina išvada, kad pareiškėjui valymo priemonės buvo išduotos, tačiau, jo nuomone, netinkamos, todėl akivaizdu, kad Alytaus PN teisės aktų šiuo aspektu nepažeidė. Pareiškėjo skunde įvardytų valymo priemonių: kempinėlių, šveistukų kriauklėms plauti, šiukšlių maišų išdavimo teisės aktai nenumato, todėl Alytaus PN jų išduoti pareiškėjui ir neprivalėjo. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl to, kad jam nebuvo išduodamos jokios valymo priemonės. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Pareiškėjas akcentavo, kad dušo patalpose nėra durų, todėl jis negalėjo patenkinti aistros, taip pat duše buvo drėgna, todėl ant sienų matyti pelėsis, byrėjo tinkas.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nurodomi dušo patalpai minimaliai būtini baldai ir / ar kietasis inventorius. Detalesnio dušo patalpų įrengimo nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja. Teisės normose nėra įtvirtinto ir reikalavimo dušinėje ar persirengimo patalpoje įrengti duris ar pertvaras. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, jog privatumo duše neužtikrina pertvarų nebuvimas. Nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).
Atsakovės atstovas pateikė fotonuotraukas, iš kurių matyti, jog pertvaros dušinėje yra įrengtos, t. y. dušas iš abiejų pusių buvo atskirtas pertvaromis. Taigi, teismo vertinimu, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiškėjui suteiktas privatumas naudojantis dušu buvo pakankamas. Pagal bylos duomenis nėra pagrindo konstatuoti, jog dušinių įrengimas pažeidė galiojančius teisės aktus.
Nors pareiškėjas nurodė, kad duše buvo drėgna, byrėjo tinkas, veisėsi pelėsis, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Iš pateiktų į bylą fotonuotraukų matyti, kad dušo patalpos yra tvarkingos, t. y. tinkamos naudoti. Taip pat atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad šiose patalpose yra įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija. Pareiškėjas, gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą, šių duomenų neginčijo. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl duše buvusios drėgmės, byrėjusio tinko yra deklaratyvūs, grindžiami tik subjektyviais pareiškėjo samprotavimais, nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl atmetami. Pažymėtina ir tai, kad duše naudojamas karštas vanduo, taip pat tuo pačiu metu prausiasi keletas asmenų, todėl natūralu, kad prausimosi metu dušo patalpose būna susikaupusi drėgmė net ir veikiant ventiliacijai.
Įvertinus pirmiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos (Alytaus PN) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.