Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens O. G. (O. G.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Investiciniai ir techniniai projektai, ekspertizės“ bankrotas pripažintas tyčiniu civilinėje byloje Nr. B2-1473-603/2016 pagal pareiškėjo bankroto administratoriaus prašymą; suinteresuoti asmenys: O. G., R. G., A. M., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Minėtoje FNTT išvadoje nurodyta, kad bendrovė neteisėtai sumažino mokėtinas į biudžetą PVM sumas ir tuo pažeidė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalies, 64 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes į PVM ataskaitą įtraukė PVM už paslaugas, kurių faktiškai nepardavė VĮ „Pažangi visuomenė“ ir Latvijos kompanijoms „Pluss Eiro“, Highlimit SIA, SIA Palmira Plius. Tuo būdu laikotarpiu nuo 2007-04-01 iki 2009-10-31 bendrovė nepagrįstai sumažino mokėtiną į biudžetą PVM sumą 40 329,53 Eur, o apmokestinamąjį pelną – 217 050,47 Eur. Taigi buhalterinėje apskaitoje nurodytų operacijų turinys neatitiko tikrovės ir tuo buvo iškreipti duomenys apie ūkines operacijas, todėl dėl atsakovo neteisėtų tyčinių veiksmų negalima nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros 2007-2009 m. Tuo buvo pažeistos Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio nuostatos.

Minėtame VMI 2013-02-18 patikrinimo akte nustatyta, kad akcininkas R. V. parodė, jog per bendrovę buvo vykdomi ir fiktyvūs sandoriai. Mokestinio patikrinimo metu bendrovė nepateikė jokių papildomų įrodymų, pagrindžiančių tikrąjį ūkinių operacijų, vykdytų su pirmiau minėtomis bendrovėmis. Taip pat patikrinimo metu nustatyta, kad bendrovė, pažeisdama Pelno mokesčio įstatymo 2 straipsnį ir 4 straipsnio 1 punkto nuostatas pajamas, nepagrįstai padidino: 2007 m. – 564,76 Eur pagal UAB „SKIC“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą; 2008 m. – 33 016,68 Eur pagal UAB „Visum novum“, UAB „SKIC“, UAB „Fondlita“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras; 2009 m. 54 303,75 Eur pagal UAB „Visum novum“, UAB „Fondlita“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras; pažeisdama Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnį sąnaudas padidino: 2007 m. – 11 594,07 Eur pagal VšĮ „Pažangi visuomenė“ įformintas PVM sąskaitas faktūras; 2008 m. – 158 988,42 Eur pagal Latvijos kompanijų „Pluss Eiro“, SIA Palmira Plius apskaitos dokumentus; 2009 m. – 138 535,22 Eur pagal SIA Palmira Plius, Highlimit SIA apskaitos dokumentus.

Nurodė, kad nuo 2007-01-01 iki 2009-12-31 bendrovė išvengė turtinės prievolės valstybei ir padėjo UAB „Visum novum“, UAB „SKIC“, UAB „Fondlita“ neteisėtai suformuoti 16 174,12 Eur PVM ataskaitą ir 87 885,19 Eur sąnaudas, dėl ko buvo padaryta žala valstybės biudžetui. O tai patvirtina, kad visą laikotarpį nuo bendrovės įsteigimo iki bankroto bylos iškėlimo vadovams veikiant tyčia nelojaliai buvo sudarinėjami įmonei žalingi sandoriai ir kryptingai buvo didinami finansiniai įsipareigojimai kreditoriams.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantas klaidingai teigia, kad teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp tyčinių neteisėtų veiksmų ir teisinių padarinių, nes FNNT specialisto išvadoje ir VMI patikrinimo akte konstatuoti buvusių vadovų įstatymus pažeidę veiksmai. Teismas pagrįstai rėmėsi FNTT specialisto išvada, nustatydamas nesąžiningus veiksmus.Apeliantas sutinka su teismo išvada, kad buvo pažeistos Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatos, fiksuojant realiai neįvykusias ūkines operacijas, tačiau teigia, kad tai padarė akcininkas ir valdybos pirmininkas R. V.. Teismas teisingai sprendė, kad būtent bendrovės vadovas yra atsakingas už įmonės kasdienės veiklos organizavimą, todėl atsakomybė už neteisėtus veiksmus negali būti perkelta kitam asmeniui, pvz., akcininkui.Apelianto teiginys, kad VMI nereikalavo jo paaiškinimų, neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.Teisės aktų pažeidimai nustatyti vykdant bendrovės veiklą 2007-01-01–2009-12-31, todėl už tyčinį bankrotą yra atsakingi asmenys, vadovavę tuo laikotarpiu, o ne R. V., vadovu buvęs iškeliant bankroto bylą.Teismas teisingai sprendė, kad bendrovės vadovai ne tik sudarė fiktyvius sandorius, bet ir vengė teikti finansinės atskaitomybės dokumentus, iškėlus įmonei bankroto bylą, ir dėl šių priežasčių negalima visiškai arba iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio. Po bendrovės įsteigimo kiekvienais metais buvo daroma vis didesnė žala bendrovei ir jos kreditoriams.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Apeliacijos dalyką sudaro teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „Investiciniai ir techniniai projektai, ekspertizės“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

Dėl tyčinio bankroto konstatavimo sąlygų

Kaip žinoma, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš numatytų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje požymių, dėl kurio kilo bankrotas. Kita vertus, minėtų įstatyme išvardytų požymių nustatymas pats savaime dar nėra pakankamas konstatuoti tyčinį bankrotą – įstatymas reikalauja nustatyti priežastinį ryšį (sąsajumą) tarp tyčinių neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir teisinių padarinių (nemokumo būklės). Jeigu toks priežastinis ryšys nenustatytas, nėra pagrindo pripažinti, kad įmonė bankrutavo tyčia. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra nurodęs, kad bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-686/2015). Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia nustatyti ar įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama nemokumo, o nustačius, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė jos veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti turtinę padėtį. Tyčinis blogas įmonės valdymas gali atsiskleisti sąmoningai ydinga įmonės veikla ir plėtra, blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimu tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013, 2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014). Dar daugiau, kasacinis teismas nurodė, kad aplinkybė, jog įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo nemoki, savaime nereiškia tyčinio bankroto; juolab, jei pablogėjus finansinei padėčiai įmonė dar vykdė ūkinę komercinę veiklą, o jos kreditoriai neinicijavo bankroto procedūrų.

Taigi atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, šios kategorijos bylose esantį viešąjį interesą, apeliacinis teismas patikrina, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad bankroto administratoriaus pareiškime pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu išvardytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog bendrovė prie bankroto nurodytų asmenų buvo privesta tyčia (ĮBĮ 2 str. 12 d.).

Dėl BUAB „Investiciniai ir techniniai projektai, ekspertizės“ bankroto pripažinimo tyčiniu

Iš bylos medžiagos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad kreditoriaus UAB „Visum novum“ iniciatyva UAB „Investiciniai ir techniniai projektai, ekspertizės“ bankroto byla iškelta teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartimi, o 2013 m. gruodžio 18 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Teismo nutartyje iškelti bankroto bylą konstatuota, jog iš 2008 metų balanso nustatyta, kad įmonės turtas sudarė 578 707 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 642 365 Lt, todėl nesant kitokių duomenų apie bendrovės finansinę būklę, teismas laikė, kad bendrovė yra nemoki. Be to, šioje nutartyje nurodyta, kad bendrovei pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo įteiktas viešo paskelbimo būdu, o bendrovės akcininkas R. V. atsiliepime nurodė, kad atleistas iš įmonės vadovo pareigų, todėl negali pateikti finansinės atskaitomybės dokumentų, kad įmonė veiklos nevykdo (b. l. 9).

Bankroto administratorius kreipėsi dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu dviem pagrindais: bendrovės valdymo organai netinkamai vykdė įstatymuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai ir apgaulingai. Šias aplinkybes bankroto administratorius įrodinėjo FNTT specialisto 2012-04-17 išvadoje dėl bendrovės ūkinės finansinės veiklos tyrimo, VMI 2013-02-18 patikrinimo akte ir VMI 2013-03-26 sprendime dėl patikrinimo akto patvirtinimo nustatytomis aplinkybėmis laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2009-12-31 dėl Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo, Pelno mokesčio įstatymo, Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimo, o būtent dėl to, kad į PVM ataskaitas buvo įtrauktas PVM už paslaugas, kurių faktiškai nepardavė, o buhalterinėje apskaitoje nurodytų operacijų turinys neatitiko tikrovės ir tuo buvo iškreipti duomenys apie ūkines operacijas, todėl dėl atsakovo neteisėtų tyčinių veiksmų negalima nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros 2007-2009 m.

Kaip matyti iš bankroto administratoriaus pareiškimo turinio, reikalavimas buvo reiškiamas buvusiems bendrovės vadovams A. M., R. G. ir O. G..

Teismas 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi atnaujino šios civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės ir į bylą suinteresuotais asmenimis įtraukė A. M., R. G. ir O. G., nurodęs, kad apie bylą nepranešta asmenims, kurie gali būti pripažinti kaltais dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 str. 4 d., 10 str. 7 d. 2 p.) (b. l. 83).

Teismas skundžiamoje nutartyje pripažino bendrovės bankrotą tyčiniu, konstatavęs: kad FNTT specialisto 2012-04-17 išvadoje ir VMI 2013-02-18 patikrinimo ataskaitoje nustatyta, jog bendrovė nuo 2007-01-01 iki 2009-12-31 į buhalterinės apskaitos registrus įrašė neteisingus duomenis apie ūkines operacijas, t. y. apskaitė paslaugas, kurių neįsigijo ir apskaitė neatliktų paslaugų pardavimą kitoms bendrovėms, ir dėl to negalima nustatyti bendrovės 2007-2009 m. turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros; kad nepaisant didelės skolos, bendrovės vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir bankroto administratoriui neperdavė buhalterinės apskaitos dokumentų ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio; kad nuo 2010 m. I ketvirčio bendrovės įsiskolinimas VSDFV pradėjo didėti, kadangi atsakovas nesilaikė teisės aktų nustatytos valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo tvarkos; kad įmonės buvęs vadovas R. V. VMI nurodė, kad bendrovė vykdė realią veiklą, tačiau jos metu buvo vykdomi ir fiktyvūs sandoriai, t. y. buvo siekiama prisidengti kitomis įmonėmis pinigų išgryninimui.

Apeliantas O. G., nesutikdamas su aukščiau padaryta teismo išvada pripažinti tyčiniu bendrovės bankrotą dėl jo netinkamo vadovavimo bendrovei, teigia, kad; pirma, teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp tyčinių neteisėtų jo veiksmų ir teisinių padarinių (nemokumo); antra, teismas be pagrindo nevertino veiksmų akcininko R. V., kuris taip pat vadovavo bendrovei jos bankroto bylos iškėlimo metu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad apelianto paminėtos aplinkybės yra teisiškai reikšmingos dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl kaip fakto ir teisės instancija žemiau pasisako dėl jų.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad UAB „Investiciniai ir techniniai projektai, ekspertizės“ juridinių asmenų registre įregistruota 2007-04-04. Bendrovei vadovavo: nuo 2007-04-02 iki 2007-10-09 A. M., nuo 2007-10-09 iki 2008-09-09 R. G., nuo 2008-09-09 iki 2010-10-12 O. G., o nuo 2010-10-12 iki 2011-08-02 – R. V.. Akcininku nuo 2011-02-28 įregistruotas R. V., o valdybos nariais nuo 2008-02-06 iki 2011-08-02 nurodyti: O. G. (nuo 2008-09-16), J. V. ir R. V. (b. l. 84-88).

Nors pirmiau minėta, kad R. V. buvo nurodęs teismui, jog nebuvo bendrovės vadovu šiai iškeliant bankroto bylą, tačiau remdamasis viešų registrų duomenimis, kurie laikomi išsamiais ir teisingais bei turinčiais didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.), apeliacinis teismas laiko, kad nuo 2010-10-12 iki 2011-08-02 (bankroto bylos iškėlimo laiku) bendrovės vadovu buvo būtent R. V..

ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad teismas, gavęs prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos prašymo kopiją ir kitus prie prašymo pridėtus dokumentus persiunčia netekusiems įgaliojimų įmonės valdymo organams ir kitiems šio įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 2 punkte nurodytiems asmenims, kurie gali būti pripažinti kaltais dėl tyčinio bankroto. Tačiau, kaip teisingai nurodo apeliantas, R. V. nebuvo įtrauktas į bylą suinteresuotu asmeniu ir byloje nėra duomenų, kad jam apie tai būtų pranešta ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka ir šis asmuo, kaip buvęs bendrovės vadovas, vadovavęs jai daugiau kaip 1,5 metų, būtų turėjęs galimybę pasisakyti šiuo klausimu. Be to, iš byloje esančių valstybės institucijų pateiktų išvadų matyti, kad šis asmuo 2007-2009 m. tam tikrais laikotarpiais galimai taip pat laikinai ėjo ir bendrovės vadovo pareigas bei pasirašė kai kurias PVM sąskaitas faktūras (b. l. 36, 37, 39). Tuo tarpu iš skundžiamos teismo nutarties nėra aišku, dėl kokių priežasčių šis asmuo – akcininkas, aktyviai dalyvavęs bendrovės ūkinėje komercinėje veikloje nuo jos įsteigimo, o taip pat ir vadovas / ar laikinai ėjęs vadovo pareigas – nebuvo įtrauktas į bylą suinteresuotu asmeniu, nes, minėta, kad teismas pripažindamas bendrovės bankrotą tyčiniu, kvalifikuojančiomis aplinkybėmis nurodė taip pat ir tai, kad bendrovės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, neperdavė buhalterinių dokumentų bankroto administratoriui ir kt.

Iš tiesų, bankroto administratorius turi diskreciją pasirinkti, kuriems iš buvusių bendrovės vadovų reikšti reikalavimus, tačiau šios konkrečios bylos aplinkybių kontekste apeliacinis teismas sutinka su apeliantu, kad teismas be pagrindo nevertino ir bendrovės akcininko R. V., kuris patvirtino žinojęs apie fiktyvius sandorius, o taip pat apie 1,5 metų buvo ir jos vadovu, veiksmų teisėtumo, spręsdamas dėl tyčinio bankroto požymių. Šiuo klausimu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bankroto administratoriaus diskrecija yra ribojama tuo, ar buvusiam direktoriui gali būti priskirti konkretūs veiksmai, lėmę bankroto situaciją bendrovėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-686/2015). Tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, nors, kaip minėta, laikė, kad bendrovės vadovo (tuo metu vadovavo R. V.) nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dokumentų neperdavimas bankroto administratoriui yra reikšminga aplinkybė bankrotą pripažįstant tyčiniu.

Apeliacinis teismas pažymi ir tai, kad teisus yra apeliantas, teigdamas, jog sprendžiant dėl ĮBĮ 20 straipsnyje nurodytų tyčinio bankroto požymių taip pat turi būti vertinama ir ta aplinkybė, kad bendrovėje buvo sudarytas kolegialus valdymo organas – valdyba, kurios pirmininku buvo R. V.. Valdybos kompetencija yra įtvirtinta įstatyme, ir apima, be kita ko, analizavimą bei vertinimą bendrovės vadovo pateiktos medžiagos apie: bendrovės veiklos strategijos įgyvendinimą, veiklos organizavimą, finansinę būklę, ūkinės veiklos rezultatus, pajamų ir išlaidų sąmatas, inventorizacijos, turto pasikeitimo apskaitos duomenis, kt. (Akcinių bendrovių įstatymo 33, 34 str.).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, siekiant teisingai išnagrinėti bylą – nustatyti tyčinio bankroto priežastį, būtina nustatyti visas reikšmingas šiam klausimui aplinkybes, nes nuo to priklausys kitos teisinės pasekmės – ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalyje įstatymų leidėjas įtvirtino galimybę taikyti bankrutavusios bendrovės vadovo atsakomybę kreditoriams, t. y. likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmuo (asmenys), dėl kurio (kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šio (šių) asmens (asmenų) veikimo ar neveikimo ir šis kreditorius (kreditoriai) CPK nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo. Be to, BK 209 straipsnio pagrindu įmonės vadovas gali būti traukiamas ir baudžiamojon atsakomybėn tuo atveju, kai nustatoma, kad jis sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams.

Remdamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas laiko, kad dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, o taip pat ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalyje numatytos procedūros pažeidimo, pirmosios instancijos teismas galėjo neteisingai išspręsti bylą, t. y. klausimą dėl BUAB „Investiciniai ir techniniai projektai, ekspertizės“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Negalint šio pažeidimo ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, skundžiama nutartis naikintina ir klausimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d.).

Kadangi klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl kitų atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Investiciniai ir techniniai projektai, ekspertizės“ bankroto pripažinimo tyčiniu pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.