Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Gapučio ir Danutės Švitinienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalį, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. M. nuteistas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo 1 metams 6 mėnesiams bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 9 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirta bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir A. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė - 13 metų terminuoto laisvės atėmimo, pirmuosius 5 (penkerius) metus bausmę paskiriant atlikti kalėjime, o kitą bausmės dalį - pataisos namuose. Į paskirtos bausmės laiką įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal 2016 m. lapkričio 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 12 d. nuosprendį, bausmės pradžią skaičiuojant nuo skundžiamo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 d. nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grįstas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Todėl, įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013, 2K-161-788/2016). Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma.BK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kelios alternatyvios veikos: 1) žmogaus terorizavimas, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką; ir 2) sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-627/2012, 2K-116/2014), todėl bet kurios iš jų padarymas leidžia teigti apie baigtą žmogaus terorizavimo veiką. Jau minėta, kad pagal išteisintajam pateiktą kaltinimą jo neteisėsi veiksmai pasireiškė tuo, kad jis veikdamas bendrai su A. M. prokurorei išsiuntė nuteistojo A. M. surašytą grasinančio turinio laišką. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas, priimdamas sprendimą J. J. išteisinti, rėmėsi ne tik jo paties parodymais teisme, tačiau ir parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat nuteistojo A. M. parodymais, liudytojų D. G., R. G. parodymais, (duomenys neskelbtini) direktoriaus 2015-03-23 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) dėl asmenų, atsakingų už suimtųjų, nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų bei kitos korespondencijos priėmimą, įteikimą, šių dokumentų apskaitos ir atsakymų į juos pateikimo laiku kontrolės vykdymą, skyrimo. Teismas, vertindamas byloje esančius duomenis nustatė, kad grasinančio turinio laiškas buvo parašytas nuteistojo A. M. ranka, tai patvirtina byloje esanti tiek specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) tiek paties A. M. parodymai. Taip pat nustatė ir tai, kad liudytoja D. G., dirbusi (duomenys neskelbtini) ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nurodė skirtingas aplinkybės, susijusias su J. J. siunčiamu laišku: 2016 m. rugsėjo 19 d. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad J. J. žinomas iš matymo, tačiau neprisimena ar jis padavė jai laišką, nežino, kas prokurorei galėjo laišką siųsti (1 t., b. l. 74); 2016 m. gruodžio 13 d., papildomos apklausos metu nurodė, kad prisimena, kad J. J. padavė laišką jai iš kameros, tačiau nežino, kam jis buvo adresuotas. Nurodė, kad paimant laišką iš nuteistojo, jam niekur pasirašyti nereikėjo, jo neidentifikavo (1 t., b. l. 76); 2017 m. balandžio 24 d. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji surinkdavo laiškus, kurie būdavo jai atiduodami asmeniškai į rankas, tačiau negali pasakyti ar J. J. atidavė jai kokį nors laišką į rankas, kadangi ne visuomet patikrina nuteistųjų tapatybes. Laiško įdėti į groteles ar į dėžutę jis niekaip negalėjo, kadangi, bet kokiu atveju paprašo nuteistųjų juos atiduoti į rankas. Apylinkės teismas, vertindamas liudytojo R. G. parodymus, kad nors inspektorė privalėjo paimti pagal instrukciją rašomus laiškus iš nuteistųjų rankų, tačiau ne visuomet būdavo tokia galimybė, kadangi jiems miegant psichiatrijos skyriuje, nenorint jų žadinti, laiškai tiesiog būdavo paimti, nustatė, kad jie iš dalies patvirtina J. J. ir A. M. parodymus, ir padarė išvadą, kad liudytojo R. G. parodymai iš esmės nepaneigia išteisintojo versijos, kad jis nieko nežinojo apie A. M. parašytą laišką prokurorei. Kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad faktiškai minėtų liudytojų parodymuose aplinkybės, susijusios su J. J. laiško išsiuntimu išties kelia pagrįstų abejonių, kadangi, visų pirma, inspektorė negalėjo kategoriškai nurodyti, kad laišką jai į rankas padavė būtent J. J., ir nors, kaip apeliuoja prokuroras, papildomos apklausos metu D. G. nurodė, kad jai laišką į rankas padavė išteisintasis, tačiau liudytoja nuolat pabrėžė, kad ne visuomet patikrindavo nuteistųjų tapatybes. Kita vertus, pirminės apklausos metu nurodė, kad apskritai nepamena ar išteisintasis davė jai kokį tai laišką, šiuos parodymus liudytoja patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu. Dar daugiau, liudytojas R. G. ne tik ikiteisminio tyrimo metu, tačiau ir teisminio nagrinėjimo, parodė, kad laiškai išties galėjo būti surenkami tiesiog iš dėžučių, kurias pastatydavo nuteistieji savo iniciatyva, ir kurios nebuvo draudžiamos (1 t., b l. 65), todėl vertinant J. J. kaltę ir šiuo aspektu, negalima vienareikšmiškai teigti, kad būtent jis išsiuntė grasinantį laišką prokurorei, nes akivaizdu, kad laišką į dėžutę galėjo įdėti ir kitas asmuo. Reiškia, esant tokiai situacijai, kai visų pirma, laiškai ne visuomet surenkami tiesiogiai iš nuteistųjų, visų antra, niekas iš liudytojų konkrečiai nenurodė, kad būtent išteisintasis įteikė jo vardu rašytą grasinamojo pobūdžio laiško siuntimui, negalima spręsti, kad išteisintajam inkriminuotą veiką padarė būtent jis. Pažymėtina, kad įtariamojo (kaltinamojo) asmens parodymai taip pat yra įrodymas, todėl kritiškai vertinti išteisintojo parodymus (jis viso proceso metu neigė atlikęs kokius tai nusikalstamus veiksmus prokurorės atžvilgiu), negalima. Svarbu ir tai, kad išteisintasis nuolat tvirtino, kad rašyti ir siųsti grasinantį laišką neturėjo jokio pagrindo ir dėl to, nes buvo ne daug laiko likę iki bausmės atlikimo pabaigos. Be to, išteisintasis viso proceso metu taip pat nuosekliai tvirtino, kad būtent nuteistasis A. M. galėjo parašyti ir išsiųsti grasinantį laišką prokurorei, kadangi jie buvo susipykę, analogiškas aplinkybes nurodė ir savo atsiliepime į prokuroro apeliacinį skundą jau būdamas laisvėje, todėl laikyti jo parodymus nepatikimais, kaip to siekia prokuroras, nėra pagrindo. Kita vertus tai, kad kaltinimą bylose, kuriomis J. J. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimo bausmėmis, palaikė prokurorė, kuriai buvo adresuotas grasinantis laiškas, kategoriškai nepatvirtina išteisintojo suinteresuotumo jai grasinti, juolab, kaip jau akcentuota, kad jis neužilgo turėjo būti paleidžiamas į laisvę. Teismo manymu, šiuo aspektu vertinant išteisintojo parodymus, išteisintojo galimybė vėl gyventi laisvėje ir noras pradėti naują, dorą gyvenimą, išties nusveria norą dar kartą nusikalsti ir toliau tęsti bausmę įkalinimo įstaigoje. Galiausia, bylos aplinkybėmis nustatyta ir tai, kad A. M. savo kaltę, kad J. J. nežinant, parašė grasinančio turinio laišką prokurorei, kerštaudamas bei norėdamas ne tik pakenkti išteisintajam, tačiau ir pats pervažiuoti į kitus pataisos namus, pripažino. Ir nors prokuroras tvirtina, kad A. M. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, nes jis neva tokiu būdu siekia palengvinti išteisintojo padėti, be to, neturėjo jokio suinteresuotumo grasinti prokurorei, tačiau šie skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Šiuo atveju nuteistasis aiškiai nurodė, kad jis siekė ne tik pakenkti J. J., tačiau realizuoti ir savo interesus – būti perkeltas į kitus pataisos namus, todėl vien tai, kad jis nepažinojo prokurorės, nepaneigia fakto, kad laišką rašė ir siuntė ne J. J., o jis. Be to, papildomai atkreiptinas dėmesys, kad bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis ir išteisintasis anksčiau nebuvo pažįstami, susipažinę nepalaikė draugiškų santykių, todėl netikėti nuteistojo parodymais, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad sprendžiant bylos duomenų patikimumo klausimą, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismai, vertindami atskirų įrodymų šaltinių savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, privalo atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio teikiamos informacijos svarbą paties kaltinamojo ar liudytojo asmeniniams interesams. Liudytojų, nukentėjusiųjų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jei jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Aplinkybės, rodančios, kad asmuo yra suinteresuotas bylos baigtimi gali sudaryti pagrindą teismui vertinti jo parodymus kaip nepatikimus. Išvada dėl parodymų patikimumo daroma įvertinus jų turinį ir sugretinus su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys Nr. 2K-440/2010, 2K-399/2011). Taigi, šiuo atveju, vertinti tiek išteisintojo, tiek nuteistojo A. M. parodymus kategoriškai kaip nepatikimus, negalima, kadangi, kaip matyti, tiek iš skundžiamo nuosprendžio, tiek iš prokuroro apeliacinio skundo, galima daryti tik prielaidas apie išteisintojo neteisėtus veiksmus. Taigi, nesant byloje neginčijamai nustatytam faktui, kad išteisintasis bendrai veikdamas su A. M. parašė ir išsiuntė prokurorei grasinantį laišką, negalima vienareikšmiškai teigti, jog J. J. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Prokuroras taip pat tvirtina, kad apylinkės teismas neatsižvelgė ir visiškai neįvertino aplinkybės, jog 2016 m. sausio mėnesį prokurorei, iš (duomenys neskelbtini), buvo siunčiamas tik vienas laiškas, todėl išteisintojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kad jis 2016 m. sausio 14 d. siuntė laišką (duomenys neskelbtini) m. prokuratūrai, prieštarauja teisminio nagrinėjimo metu jo duotiems parodymams, kad prokurorei 2016 m. sausio 14 d. grasinančio pobūdžio laiško nesiuntė, o siuntė iš ankščiau surašytą, iki atvykstant gydytis į (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju pažymėtina, kad vien tai, kad pirmosios instancijos teismas nedetalizavo visų aplinkybių skundžiamame nuosprendyje nereiškia, kad prokuroro minėta nurodyta aplinkybė nebuvo vertinama visų byloje esančių duomenų kontekste, todėl šis skundo argumentas nėra pagrįstas. Skundžiamame nuosprendyje, kaip atkreipia dėmesį prokuroras, buvo nustatyta, kad 2016 m. sausio mėn. (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūra, be grasinančio turinio laiško, kitų negavo, tačiau vasario mėn., gavo net du J. J. laiškus. Iš byloje esančio J. J. pareiškimo matyti, kad jis laišką siuntė sausio 14 d. į (duomenys neskelbtini) prokuratūrą. Iš jo parodymų matyti, kad jis neneigė, kad rašė laiškus prokuratūrai, tačiau kategoriškai neigia rašęs grasinančio pobūdžio. Šiuo aspektu, manyti, kad J. J. negalėjo pakartotinai išsiųsti analogiško ar kitokio turinio laiško vėliau (dėl padarytų nusikalstamų veikų, prisipažinimo, ir kt.), negalima, kadangi sužinojęs, kad jo vardu yra išsiųstas grasinančio turinio laiškas, suprantama, kad asmuo vėl rašys analogišką užklausimą. Be to, jo tvirtinimas, kad jis siuntė laišką prokuratūrai iš esmės patvirtina jo parodymus, kad jis buvo parašęs užklausą, taip pat ir nuteistojo A. M. parodymai, kad jis sunaikino J. J. parašytą laišką todėl, teismo vertinimu, išteisintasis, žinodamas, kad siunčia grasinamojo turinio laišką, juolab, aiškiai nurodęs savo duomenis, ir iki laisvės atėmimo bausmės atėmimo atlikimo pabaigos likus ne daug laiko, būtų pasielgęs visiškai nelogiškai. Kita vertus, išteisintasis viso proceso metu nuosekliai nurodė esmines bylos aplinkybes (grasinančio laiško prokurorei nerašė ir nesiuntė), todėl vien tai, kad išteisintasis šiek tiek painiojasi, kurį konkrečiai laišką ir kokį mėnesį išsiuntė, galima paaiškinti ne tik jo sveikatos būkle (nestabilia psichika), juolab, kad jis (duomenys neskelbtini) buvo gydomas (duomenys neskelbtini) skyriuje, tačiau ir „sustojusiu laiku“ įkalinimo įstaigoje atliekant bausmę. Bendrininkavimas pagal BK 24 straipsnio 1 dalį yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-648/2015). Nagrinėjamu atveju byloje nėra konstatuota, kad grasinančio turinio laišką prokurorei rašė bei siuntė A. M. kartu su J. J., todėl tokiu atveju, prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš kaltinimo A. M. pašalino sunkiančią atsakomybę aplinkybę - veika padaryta bendrininku grupe, laikytinas nepagrįstu.Tokiu būdu apibendrindama aukščiau išdėstytą kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė pakankamai išsamius motyvus, kodėl tam tikri įrodymai kelia abejonių, juos vertino neapsiribodamas vien įrodymų šaltinių išvardijimu ir tuose įrodymų šaltiniuose esančios informacijos pateikimu. Teismas tiek atskirai, tiek visumoje su J. J. teisinančiais įrodymais išsamiai išanalizavo ir įvertino tiek paties J. J., tiek D. G. ir R. G., tiek ir kitų šioje byloje apklaustų liudytojų parodymus. Be abejonės, buvo išanalizuoti ir įvertinti nuteistojo A. M. parodymai, specialisto išvada, taip pat, šie duomenys palyginti tarpusavyje, reikšmingi faktai sujungti į loginę seką ir padarytos apibendrinančios išvados dėl įrodymų neginčytinumo bei patikimumo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl J. J. pareikšto kaltinimo pagrįstumo grindė ne tik jį teisinančiais duomenimis, tačiau byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Abejonės kaltinamojo naudai gali būti aiškinamos tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, tų abejonių nepavyksta pašalinti. Asmens kaltumas negali būti grindžiamas tik prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Kolegijos nuomone, šioje byloje surinktų duomenų nepakanka kategoriškai išvadai, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis išteisintasis J. J. bendrai veikdamas su A. M. rašė ir išsiuntė grasinantį laišką prokurorei, todėl jis apylinkės teismo buvo visiškai pagrįstai išteisintas. Naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais kolegija nemato pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.