Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lijana Visokavičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo užsienio juridinio asmens AirHelp Limited ieškinį atsakovei užsienio juridiniam asmeniui Finnair OYJ dėl kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė

2020 m. spalio 12 d. nutartimi teismas nutarė civilinę bylą nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, kadangi pareikštas reikalavimas dėl mažos sumos priteisimo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 441 straipsnio 1 ir 2 dalys). Šalys prieštaravimų dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka teismui nepareiškė.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. kovo 24 d. skrydis AY 132 maršrutu Vilnius – Helsinkis, buvo perpildytas, dėl ko lėktuvas vėlavo atvykti į Helsinkį 21 minutę, todėl keleivė D. B. nespėjo į kitą jungiamąjį skrydį ir galutinę paskirties vietą ji pasiekė daugiau nei 4 valandas pavėlavusi. Numatytas sutrikdyto skrydžio atstumas – 609,73 km. Keleivė savo reikalavimo teisę dėl jai priklausančios kompensacijos už atidėtą skrydį 2017 m. rugsėjo 3 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi (toliau ir – Reikalavimo perleidimo sutartis) perleido ieškovui. Remdamasis tuo, ieškovas reiškia reikalavimą atsakovui dėl 600 Eur kompensacijos priteisimo pagal Reglamentą Nr. 261/2004.

Dėl jurisdikcijos

Ieškinys pareikštas vadovaujantis Reglamentu Nr. 261/2004, kuris nereglamentuoja teismingumo klausimų, todėl teismingumas nustatomas pagal 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1215/2012 (toliau – Reglamento Nr. 1215/2012) dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo nuostatas (žr. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1106-661/2020).

Pagal bendrąją jurisdikcijos taisyklę, nustatytą Reglamento Nr. 1215/212 4 straipsnio 1 dalyje, ieškiniai turi būti reiškiami atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje, tačiau tam tikrais atvejais reikalavimai gali būti reiškiami ir kitoje nei atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) valstybėje narėje. Pagal Reglamento 1215/2012 5 straipsnio 1 dalį, asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik pagal specialiosios (alternatyviosios) jurisdikcijos taisykles, nustatytas Reglamento 1215/2012 II skyriaus 2–7 skirsniuose.

Vadovaujantis specialiąja jurisdikcijos taisykle, įtvirtinta Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio 2 įtraukoje, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas prievolės įvykdymo vietos teismuose, o paslaugų teikimo atveju prievolės įvykdymo vieta yra valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad, kiek tai susiję su tiesioginiu skrydžiu, kurį vykdo atitinkamo keleivio sudarytos sutarties šalis, tiek lėktuvo išvykimo, tiek atvykimo vieta turi būti laikoma pagrindinių paslaugų, esančių oro vežimo sutarties dalyku, teikimo vietomis, pateisinančiomis teismo jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl kompensacijos pagal šią vežimo sutartį ir Reglamentą Nr. 261/2004, kai ieškovas gali pasirinkti, ar tokį reikalavimą kelti lėktuvo išvykimo, ar atvykimo vietos, dėl kurios susitarta minėtoje sutartyje, valstybės teisme (žr. pvz. 2009 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Nr. C-204/08).

Nagrinėjamu atveju lėktuvo išvykimo vieta yra Lietuva, todėl Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio 2 įtraukos taikymo prasme Lietuva laikoma prievolės vykdymo vieta. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškinys teismingas Lietuvos Respublikos teismams ir atitinkamai Vilniaus miesto apylinkės teismui, nes skrydis buvo vykdomas iš Vilniaus (CPK 30 straipsnio 9 dalis).

Dėl kreipimosi į atsakovą dėl kompensacijos išmokėjimo tvarkos

Reglamento 1 straipsnyje nurodyta, kad šis Reglamentas jame nurodytomis sąlygomis nustato minimalias keleivių teises, kai jų skrydis atidedamas (c punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kompensacijos pagal Reglamentą Nr. 261/2004 esmė yra standartinis, visiems keleiviams vienodas žalos, patirtos dėl prarasto laiko, atlyginimas, leidžiantis užtikrinti šiuo Reglamentu siekiamą aukštą oro transporto keleivių apsaugos lygį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2014).

Lietuvos teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog atsižvelgiant į Reglamente Nr. 261/2004 nustatyto reguliavimo tikslą, paskirtį ir prigimtį, sutarties sąlygos, kurios panaikina ar suvaržo vartotojo teisę pareikšti ieškinį ar pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais (įskaitant draudimą vartotojui perleisti reikalavimo teisę), turi būti pripažįstamos bloginančiomis Reglamente įtvirtintą vartotojų apsaugos standartą. Netiesioginis įpareigojimas keleiviui tiesiogiai pačiam reikšti reikalavimus atsakovui dėl kompensacijos priteisimo teismuose, atsisakymas tenkinti reikalavimą priešingu atveju, ir draudimas perleisti reikalavimo teisę po to, kai atsakovui buvo pateikta pretenzija dėl kompensacijos išmokėjimo, yra tokio pobūdžio apribojimas, kurį draudžia nurodytos Reglamento Nr. 261/2004 nuostatos (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1106-661/2020).

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir nustačius, kad reikalavimo perleidimas yra tokio pobūdžio apribojimas, kurį draudžia minėtos Reglamento Nr. 261/2004 nuostatos, teismas daro išvadą, kad Keleivė turėjo teisę perleisti, o ieškovas turėjo teisę perimti keleivės reikalavimo teisę atsakovo atžvilgiu. Ieškovas, perimdamas reikalavimo teisę, perėmė ir visas su reikalavimu susijusias teises, įskaitant teisę reikšti prašymus atsakovui dėl tokio reikalavimo įvykdymo. Taigi ieškovas, kaip teisėtas Keleivių reikalavimo teisių perėmėjas, įgijo ir teisę reikšti ieškovui ieškinį dėl kompensacijos priteisimo.

Nagrinėjamu atveju ieškovas, remdamasis Reglamentu Nr. 261/2004, kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl piniginės kompensacijos priteisimo iš atsakovo oro linijų bendrovės Finnair OYJ. Keleivė perleido reikalavimo teisę ieškovui, kad šis atliktų visus būtinus veiksmus, siekiant išieškoti kompensaciją iš oro linijų bendrovių dėl minėto skrydžio vėlavimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad į atsakovą su 2019 m. kovo 28 d. pretenzija dėl kompensacijos už 2017 m. kovo 24 d. jungiamojo skrydžio Vilnius – Helsinkis vėlavimą kreipėsi ieškovas, nurodydamas reikalavimo faktinį pagrindą (Keleivės asmens duomenis bei maršruto duomenis), prie pretenzijos pridėjo Reikalavimo perleidimo sutartį ir atstovavimo sutartį. Taigi ieškovas, laikydamasis Reglamento Nr. 261/2004 nustatytos tvarkos, pirmiausia teikė pretenziją oro linijų bendrovei Finnair OYJ su reikalavimu atlyginti priklausančią 600 EUR kompensaciją.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, atsakovo argumentai, kad Keleivė pretenziją (skundą) atsakovui turėjo pateikti pati (savo vardu) bei tai, kad pagal Suomijos teisę ieškovas neturi licencijos veikti Suomijoje, todėl pretenzija negali būti nagrinėjama, atmestini kaip nepagrįstini, kadangi tokios nacionalinės teisės nuostatos vertintinos kaip pernelyg varžančios vartotojo teisę pareikšti ieškinį ar pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais ir pripažintinos kaip bloginančiomis Reglamente įtvirtintą vartotojų apsaugos standartą. Dėl nurodytų priežasčių laikytina, kad ieškovas turi reikalavimo teisę į atsakovą dėl kompensacijos priteisimo pagal Reglamentą Nr. 261/2004.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Atkreiptinas dėmesys, kad Reglamente Nr. 261/2004 nėra įtvirtintos nuostatos dėl ieškinio senaties termino taikymo keleivių pretenzijoms (skundams) dėl kompensacijų pateikimo. EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad minėtas Reglamentas Nr. 261/2004 aiškintinas taip, kad terminas reikalavimams dėl šio Reglamento 5 ir 7 straipsniuose numatytos kompensacijos priteisimo reikšti nustatomas pagal kiekvienos valstybės narės nacionalinę teisę, su sąlyga, kad šios taisyklės remiasi lygiavertiškumo ir efektyvumo principais (Joan Cuadrench Moré v. Koninklijke Luchtvaart Maatschappij NV, Case C‑139/11, 22 November 2012, § 24-26).

Remiantis bylos duomenimis, pagal galiojančią Suomijos teisę, jeigu keleivis turi pretenzijų vežėjui, keleivis turi pateikti pretenziją nedelsiant po skrydžio, dėl kurio turėjo pretenzijas, per protingą terminą, bet ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo skrydžio dienos (Suomijos Vartotojų apsaugos įstatymo (Consumer protection act), 38/1978, 5 skyriaus 16 skirsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovas į atsakovą su pretenzija dėl kompensacijos už 2017 m. kovo 24 d. jungiamojo skrydžio Vilnius – Helsinkis vėlavimą kreipėsi 2019 m. kovo 28 d., t. y. praėjus dvejiems metams po skrydžio, kas prieštarauja Suomijos nacionalinės teisės nuostatoms ir nelaikytinas protingu terminu (tai patvirtina į bylą atsakovo pateiktas Helsinkio apeliacinio teismo 2020 m. kovo 10 d. sprendimas Nr. 278, registracijos Nr. S18-/2575).

Bylos duomenimis, Keleivė buvo sudariusi keleivio vežimo oru sutartį maršrutu Vilnius – Helsinkis – Niujorkas, todėl Keleivės kelionė laikytina tarptautiniu vežimu oru 1999 metų Monrealio Konvencijos dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo (toliau – Monrealio konvencija) prasme. Ši Konvencija taikoma visiems tarptautiniams keleivių, bagažo arba krovinių vežimams, kuriuos už atlygį vykdo orlaivis (Monrealio Konvencijos 1 straipsnio 1 punktas). Šioje Konvencijoje sąvoka „tarptautinis vežimas“ – tai bet koks vežimas, kurio metu pagal šalių susitarimą, išvykimo ir atvykimo vieta nesvarbu, ar sustojama vežant ar perkraunama, yra abiejų Valstybių, šios Konvencijos Šalių, teritorijose arba vienos Valstybės, šios Konvencijos Šalies, teritorijoje, jeigu sutarto sustojimo vieta yra kitoje valstybėje, net jeigu ši nėra Valstybė, šios Konvencijos Šalis. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju visos trys valstybės – Lietuva (Konvencija įsigaliojo 2005 m. sausio 29 d.), Suomija (įsigaliojo 2004 m. birželio 28 d.) ir Jungtinės Amerikos Valstijos (Konvencija įsigaliojo 2003 m. lapkričio 4 d.) – yra šios Konvencijos Šalys narės.

Pagal Monrealio Konvencijos 35 straipsnio 1 dalį, teisė į žalos atlyginimą panaikinama, jeigu ieškinys nebuvo pareikštas per dvejus metus, skaičiuojant nuo atvykimo į paskirties vietą dienos arba nuo tos dienos, kada orlaivis turėjo atvykti, arba nuo tos dienos, kada vežimas sustojo. Atkreiptinas dėmesys, kad pati Keleivė Reikalavimo perleidimo sutartyje savo parašu patvirtino, kad perleidžia ieškovui visą nuosavybės teisę ir teisinį statusą į jos reikalavimą pagal Reglamentą Nr. 261/2004 ir 1999 m. Monrealio konvenciją, kurios susijusios su vykdytu (-ais) skrydžiu (-iais), kurie identifikuojami remiantis rezervacijos nuoroda pagal sąlygas. Teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovas praleido Monrealio Konvencijoje įtvirtintą dvejų metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Šalių susitarimu pakeisti ieškinio senaties terminus ir jų skaičiavimo tvarką draudžiama (CK 1.125 straipsnio 12 dalis). Nagrinėjamoje byloje ieškovas taip pat praleido šį trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo pareikšti, kadangi skrydis įvyko 2017 m. kovo 24 d., o ieškinys teismui pateiktas 2020 m. rugsėjo 3 d., t. y. praėjus daugiau negu 3,5 metams.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo nuoseklioje praktikoje pažymėjo, jog laikymasis procedūrinių reikalavimų ieškiniui pareikšti yra svarbus teisės į teisingą teismą aspektas. Ieškinio senaties termino nustatymas vaidina ypatingai svarbų vaidmenį aiškinant senaties institutą santykyje su Konvencijos Preambulės nuostatomis, kurios akcentuoja teisės viršenybės principą valstybėje (Virprod-Lux S.R.L. v. Moldova, no. 5067/08, § 29, 18 June 2010). EŽTT taip pat yra išaiškinęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti; šią teisę gali riboti ieškinio senaties terminas, tačiau visuomet svarbu užtikrinti, jog senaties taikymas nepaneigtų iš esmės pačios teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 straipsnis) (Freitag v. Germany, no. 71440/01, 19 July 2007, § 35; Dumitru Gheorge v. Romania, no. 33883/06, 12 September 2016, § 25). EŽTT savo nuoseklioje praktikoje taip pat yra pažymėjęs, jog nacionaliniai įstatymai nustato ieškinio senaties terminus, siekiant užtikrinti teisingumo vykdymą ir ypatingai teisinį apibrėžtumą (Freitag v. Germany, no. 71440/01, 19 July 2007, § 37). EŽTT yra pabrėžęs, jog reikalavimas pareikšti ieškinį per įstatymo nustatytą terminą savaime nėra nesuderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi; šiuo reikalavimu yra siekiama teisėto intereso vykdant teisingumą ir užtikrinti teisinį apibrėžtumą. Atsižvelgiant į šiuos principus, teismai privalo taikyti proceso taisykles, tačiau kartu vengti perdėto formalizmo ir perdėto lankstumo, dėl kurių procedūriniai reikalavimai, numatyti įstatyme, taptų nereikšmingais (Dumitru Gheorghe v. Romania, no. 33833/06, 12 April 2016, § 27-28). Be to, bylos šalys privalo tikėtis, jog įstatymo nuostatos, reglamentuojančios, senaties taikymą, bus taikomos (Miragall Escolano and others v. Spain, 25 April 2000, § 33).

Pažymėtina, kad ieškinio senaties institutas nustatytas abiejų šalių (ieškovo ir atsakovo) interesais. Šio instituto tikslas – užtikrinti civilinių santykių stabilumą, nepaneigiant realios galimybės asmenims apginti pažeistas savo teises, tačiau skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę. Pa­gal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no pa­bai­ga iki ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mo, kai gin­čo ša­lis ieš­ki­nio se­na­tį rei­ka­lau­ja tai­ky­ti, yra sa­va­ran­kiš­kas pa­grin­das ieš­ki­nį at­mes­ti. Juolab, kad ir kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus. Tai reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilnėje byloje Nr. 3K-3-317/2008). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas tik dėl tokių aplinkybių, kurios egzistavo ieškinio senaties termino eigos metu; kliudė ginti teises; nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-655/2006). Taigi siekiant užtikrinti tinkamą teisinio apibrėžtumo ir teisingumo vykdymo principų įgyvendinimą, ieškinio senaties institutas, nustatytas CK normų, turi būti gerbiamas ir įgyvendinamas; tik esant išskirtinėms aplinkybėms ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas.

EŽTT byloje Stubbings and Others v. the United Kingdom, §§ 51-52, kurioje ieškinio senaties terminas buvo praleistas pakankamai ženkliai, pažymėjo, jog senaties termino tikslas – užtikrinti teisinį apibrėžtumą ir apginti atsakovą nuo „pasenusių“ ieškinių, nuo kurių sunku apsiginti; taip pat užkirsti kelią neteisingumui, kuris galėtų kilti teismams sprendžiant dėl įvykių, įvykusių prieš daugelį metų, bei remiantis įrodymais, kurie galimai tapo nepatikimi ir nepakankami (ar neišsamūs) dėl praėjusio laiko tarpo.

Nagrinėjamu atveju teismas išskirtinių aplinkybių, trukdžiusių ieškovui pareikšti ieškinį per teisės aktuose nustatytą terminą, nenustatė, ypatingai atsižvelgiant į ieškovo teisinį statusą ir galimybes – ieškovas yra bendrovė, padedanti oro linijų keleiviams gauti kompensaciją, kuri jiems tenka po sutrikdyto skrydžio.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei siekdamas išsaugoti pasitikėjimą teisingumo vykdymu, užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir šalių lygybės principą, teismas tenkina atsakovo prašymą dėl ieškinio senaties taikymo ir ieškinį atmeta Monrealio konvencijos 35 straipsnio 1 dalies ir CK 1.125 straipsnio 8 dalies pagrindais. Teismas dėl bylos esmės nepasisako, kadangi ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Nagrinėjamu atveju atsakovas už jam suteiktą advokatės teisinę pagalbą patyrė 575 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas šioms išlaidoms pagrįsti teismui pateikė 2020 m. spalio 22 d. sąskaitą-faktūrą Serija JRB 2020 Nr. 17 (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Teismas šias bylinėjimosi išlaidas vertina kaip pagrįstas ir jas priteisia atsakovui iš ieškovo.

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (pakeisto 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš ieškovo valstybei nepriteisiamos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 269-270, 279, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo AirHelp Limited (j. a. k. 1926223) atsakovui Finnair OYJ (j. a. k. 0108023-3) 575 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.