- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-10
- Bylos Nr.
- e2-1710-585/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01236-2020-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Zelianka
- Ieškovas
- Ž. K.
- Kategorijos
- 3.1.14.4Ieškinio priėmimas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo Ž. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 13 d. nutarties, kuria ieškinį atsisakyta priimti,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Ž. K. pateikė ieškinį, kuriuo prašė teismo priteisti iš atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Dildesta“ bankroto administratoriaus G. B. 8 500 Eur turtinės žalos atlyginimo; iš atsakovės Švedijos draudimo bendrovės Dina Forsakring AB – 33 280,76 Eur traktoriaus „John Deere 7530“, valstybinis Nr. T2278A, pagerinimo išlaidų; iš atsakovų – bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 13 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti, grąžino jį ieškovui.
3. Teismas nurodė, kad ieškovas pareiškė skirtingiems atsakovams du savarankiškus materialinius reikalavimus, kurie grindžiami skirtingais teisiniais pagrindais. Ieškovas reikalavimą atlyginti 8 500 Eur turtinę žalą, pareikštą atsakovui G. B., grindžia pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančiomis normomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.305 strapsnio1 dalis, 6. 307 straipsnio 1, 3 dalys, 6.323 straipsnio 1 dalis), t. y. prašo atlyginti žalą, patirtą dėl ieškovo ir atsakovo G. B., kaip BUAB „Dildesta“ bankroto administratoriaus, sudarytos traktoriaus „John Deere 7530“ pirkimo-pardavimo sutarties. Reikalavimą draudimo bendrovei ieškovas kildina, vadovaudamasis CK 4.96 straipsnio 4 dalimi, t. y. prašo atlyginti 33 280,76 Eur traktoriaus pagerinimo išlaidų. Be to, reikalavimai pareikšti skirtingose valstybėse esantiems subjektams, atsakovai nėra bendraskoliai. Ieškinyje nurodyta aplinkybė, kad ieškovas įsigijo traktorių pavogtą Švedijoje, savaime nepagrindžia, kad ieškinio reikalavimai yra susiję ir turi būti nagrinėjami kartu. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, siekiant operatyvesnio bylos išnagrinėjimo, nurodytus reikalavimus tikslinga nagrinėti skirtingose bylose.
4. Draudimo bendrovė Dina Forsakring AB yra Švedijos Karalystėje veikiantis juridinis asmuo, todėl, vadovaujantis 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas) 4 straipsnio 1 dalimi, 63 straipsnio 1 dalimi, ieškovo reikalavimas dėl traktoriaus pagerinimo išlaidų priteisimo turi būti pareikštas Švedijos Karalystės teisme pagal atsakovės buveinės vietą. Dėl to teismas atsisakė priimti ieškinio reikalavimą, pareikštą atsakovei Švedijos draudimo bendrovei Dina Forsakring AB, dėl 33 280,76 Eur traktoriaus pagerinimo išlaidų priteisimo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
5. Atsisakius priimti reikalavimą dėl traktoriaus pagerinimo išlaidų priteisimo, spręstinas reikalavimo dėl 8 500 Eur žalos atlyginimo priėmimo klausimas. Visas civilines bylas pirmąja instancija nagrinėja apylinkės teismai, išskyrus bylas, nurodytas CPK 27, 28 straipsniuose (CPK 26 straipsnis). Apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas, kuriose ieškinio suma didesnė kaip keturiasdešimt tūkstančių eurų, išskyrus šeimos ir darbo teisinių santykių bylas ir bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo (CPK 27 straipsnio 1 punktas). Ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą, tačiau šalys gali rašytiniu tarpusavio susitarimu pakeisti teritorinį tos bylos teismingumą (CPK 29 straipsnis, 32 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje ieškovas pareiškė 8 500 Eur turtinį reikalavimą atsakovui G. B. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovas bankroto administratoriaus veiklą vykdo (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, pareikštas ieškinys teismingas ne Vilniaus apygardos, o Vilniaus miesto apylinkės teismui. Dėl to teismas ieškinį atsisakė priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
III. Atskirojo skundo argumentai
6. Ieškovas Ž. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 13 d. nutartį ir klausimą perduoti spręsti Vilniaus apygardos teismui iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, pareikštą dviem atsakovams, tuo pagrindu, kad jie nėra bendraskoliai, netinkamai aiškino ir taikė CPK normas. CPK nėra reikalavimo, pagal kurį ieškinio reikalavimus keliems atsakovams būtų galima reikšti vienoje byloje tik tada, jei jie bendraskoliai.
6.2. Pagal CPK 33 straipsnio 1 dalį jei yra reiškiamas reikalavimas dviem atsakovams, gyvenantiems ar esantiems ne toje pačioje vietovėje, ieškovas turi teisę nuspręsti, pagal kurio iš ieškovų gyvenamąją ar buveinės vietą turėtų būti nagrinėjamas ieškinys. Nėra numatyta jokių šio straipsnio taikymo ribojimų ir tuo atveju, kai vieno iš atsakovų gyvenamoji ar buveinės vieta yra užsienio valstybėje. Ši teisės norma neprieštarauja ir Reglamentui, jo 28 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
6.3. Reglamento 3 skirsnio 11 straipsnio 1 dalies „b“ punktas numato, kad draudikui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys gali būti pareikštas, jei jį pareiškia draudėjas, apdraustasis ar naudos gavėjas – kitoje valstybėje narėje ieškovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismuose. „Naudos gavėju“ laikomas nukentėjęs asmuo. Šiuo atveju ieškovas yra Reglamento 3 skirsnio 11 straipsnio 1 dalies „b“ punkto prasme nukentėjęs asmuo, patyręs žalą dėl padarytų į traktorių investicijų, bei turi teisę reikšti ieškinį dėl turto pagerinimo išlaidų priteisimo pagal savo gyvenamąją vietą. Tai atitinka Lietuvos apeliacinio teismo praktiką (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1284-790/2020).
6.4. Ieškinys Lietuvos teismuose atsakovei Švedijos draudimo bendrovės Dina Forsakring AB gali būti pareikštas ir Reglamento 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Iš ieškinio akivaizdu, kad nors jis reiškiamas skirtingiems atsakovams skirtingais teisiniais pagrindais, jie yra labai glaudžiai susiję, dėl ko tikslinga reikalavimus nagrinėti kartu. Teisinis ginčo santykių vertinimas ir kvalifikavimas yra teismo diskrecijoje, todėl ieškinyje suformuluotas teisinis pagrindas negali turėti įtakos, sprendžiant klausimą dėl ieškinio priėmimo.
6.5. Užvedus dvi atskiras bylas, susijusias su tuo pačiu objektu, skirtingose valstybėse, dvigubai ar daugiau padidės finansiniai bylinėjimosi kaštai, žmogiškųjų resursų sąnaudos, bus ilgesnė ginčų baigtis, atsiras sprendimų nesuderinamumo rizika.
6.6. Be to, CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad bylos, nagrinėtinos ginčo teisena, tačiau neišvardytos šio Kodekso VII dalies LIX skyriaus antrajame skirsnyje, yra priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, o ginčo traktorius yra Lietuvoje .
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Dėl atskirojo skundo argumentų
8. Ieškinys teisme pareiškiamas pagal įstatymu nustatytas teismingumo taisykles. Tuo atveju, jei teismas ieškinio priėmimo stadijoje nustato, kad ieškinys yra neteismingas tam teismui, kuriam jis paduotas, teismas atsisako ieškinį priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Spręsdamas dėl ieškinio, kuriuo reiškiamas daugiau negu vienas materialinis teisinis reikalavimas, teismingumo, teismas turi patikrinti kiekvieno iš reikalavimų teismingumą. Nagrinėjamu atveju pareikštame ieškinyje apeliantas suformulavo du savarankiškus reikalavimus dviem atsakovam: 1) priteisti iš atsakovo BUAB „Dildesta“ bankroto administratoriaus G. B. 8 500 Eur turtinės žalos atlyginimo; 2) priteisti iš atsakovės Švedijos draudimo bendrovės Dina Forsakring AB 33 280,76 Eur traktoriaus „John Deere 7530“ pagerinimo išlaidų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad abu apelianto pareikšti reikalavimai nėra teismingi Vilniaus apygardos teismui, tuo tarpu apeliantas teikia argumentus tik dėl antrojo reikalavimo teismingumo. Argumentų dėl pirmojo reikalavimo teismingumo apeliantas neteikia, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, žemiau pasisako išimtinai dėl antrojo reikalavimo teismingumo.
9. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio reikalavimas dėl pagerinimo išlaidų priteisimo teismingas Švedijos Karalystės teismui pagal atsakovės Švedijos draudimo bendrovės Dina Forsakring AB buveinės vietą. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka. Šiuo atveju, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, yra taikytinas Reglamentas (CPK 780 straipsnis). Reglamento 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad pagal šį Reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę; o Reglamento 63 straipsnio 1 dalis – kad Reglamente bendrovės ar kito juridinio asmens arba fizinių ar juridinių asmenų asociacijos buveinės vieta yra ten, kur yra jų: a) oficiali buveinės vieta; b) centrinė administracija; arba c) pagrindinė verslo vieta. Atitinkamai, vadovaujantis šiomis Reglamento nuostatomis, nagrinėjamas reikalavimas yra teismingas Švedijos Karalystės teismui pagal atsakovės Švedijos draudimo bendrovės Dina Forsakring AB buveinės vietą.
10. Nors Reglamento 3 skirsnis reglamentuoja jurisdikciją dėl bylų, susijusių su draudimu (Reglamento 11 straipsnyje nurodyta, kad draudikui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys gali būti pareikštas: a) valstybės narės, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismuose; b) jeigu ieškinius pareiškia draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas – kitoje valstybėje narėje ieškovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismuose; arba c) kai draudikai yra keli – valstybės narės, kurioje yra iškelta byla pagrindiniam draudikui, teismuose), nagrinėjamu atveju šio Reglamento skirsnio nuostatos nėra taikytinos. Ieškinio reikalavimas atsakovei Švedijos draudimo bendrovei Dina Forsakring AB yra pareikštas dėl ginčo traktoriaus pagerinimo išlaidų priteisimo CK 4.97 straipsnio 4 dalies pagrindu. Šiuo pagrindu ieškinio reikalavimą reiškia neteisėtas sąžiningas daikto valdytojas daikto savininkui. Švedijos draudimo bendrovė Dina Forsakring AB į teisinį santykį stojo daikto savininkui išmokėjusi draudimo išmoką, todėl teisinis santykis tarp ieškovo ir šios atsakovės dėl reikalaujamų pagerinimų vertės priteisimo yra reguliuojamas daiktinės teisės, o ne draudimo teisės normomis. Taigi, nors ieškinys yra reiškiamas Švedijos draudimo bendrovei Dina Forsakring AB, toks reikalavimas, kaip minėta, nėra kilęs iš draudimo teisinių santykių, todėl negali būti laikomas susijusiu su draudimu Reglamento 3 skirsnio prasme, o ieškovas neturi pagrindo remtis nurodomomis Reglamento 3 skirsnio normomis, suteikiančiomis teisę ieškovui pareikšti ieškinį savo buvimo vietos teisme.
11. Priešingai negu teigiama skunde, apeliantas negali būti laikomas „naudos gavėju“ pagal Reglamento 11 straipsnio b) punktą, nes jis nėra nukentėjusysis (draudėjas, naudos gavėjas ar apdraustasis) draudimo įvykyje. Šiame kontekste pažymėtina, kad apelianto nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo praktika, suformuota civilinėje byloje Nr. e2-1284-790/2020, nėra aktuali, nes nagrinėjamos ir minėtos bylų ratio decidendi (lot. sprendimo pagrindas, motyvacija) nesutampa. Civilinėje byloje Nr. e2-1284-790/2020 spręstas ieškinio teismingumo klausimas, kai reikalavimai, pareikšti užsienio draudikui, kildinti iš žalos, atsiradusios draudiminio įvykio metu, o šioje byloje sprendžiama dėl reikalavimo, pareikšto daikto savininkui, kildinamo iš sąžiningo neteisėto daikto valdymo, teismingumo.
12. Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį atsisakė priimti nepagrįstai, nes nėra numatyta jokių CPK 33 straipsnio 1 dalies taikymo ribojimų ir tuo atveju, kai vieno iš atsakovų gyvenamoji ar buveinės vieta yra užsienio valstybėje. CPK 33 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad ieškinys keliems atsakovams, gyvenantiems ar esantiems ne toje pačioje vietoje, pareiškiamas pagal vieno iš atsakovų gyvenamąją vietą ar buveinę ieškovo pasirinkimu, šiuo atveju nėra taikytinas. Ši nuostata yra nacionalinio teismingumo taisyklė ir yra aktuali tada, kai teismingumo klausimas sprendžiamas nacionaliniu mastu, o šiuo atveju ieškinys turi tarptautinį elementą. Be to, CPK 33 straipsnio 1 dalies taikymo sąlyga yra bent vieno ieškinio reikalavimo teismingumas tam teismui, kuriame pareikštas ieškinys. Nagrinėjamoje byloje tokia sąlyga nenustatyta.
13. Dėl CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkto, nustatančio, kad bylos, nagrinėtinos ginčo teisena, tačiau neišvardytos šio CPK VII dalies LIX skyriaus antrajame skirsnyje, yra priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad jis nagrinėjamu atveju taip pat netaikytinas. Tai lemia kelios priežastys. Pirma, apelianto reikalavimo dėl pagerinimo išlaidų priteisimo teismingumą reglamentuoja Reglamentas, o CPK 780 straipsnis nustato, kad CPK VII dalies nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Antra, ginčo objektas yra ne savininkui sugrąžintas daiktas - traktorius, o daikto pagerinimo išlaidos, todėl traktoriaus buvimo vieta negali lemti šio reikalavimo teismingumo.
14. Apeliacinės instancijos teismas atskirai pažymi, kad konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl ieškinio reikalavimų teismingumo, apelianto argumentai, susiję su dėl tokio procesinio sprendimo galimai atsirasiančiais didesniais bylinėjimosi kaštais, žmogiškųjų resursų sąnaudomis, ilgesniu ginčų nagrinėjimu ir kita, teisinės reikšmės šiuo atveju neturi. Paminėtina ir tai, kad keli ieškinio reikalavimai CPK 136 straipsnio pagrindu gali būti sujungti arba išskirti tik priėmus ieškinį, todėl dėl su tuo susijusių apelianto argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.
15. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirojo skundo motyvais pagrindo nėra.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.