Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. Ž., A. L., E. S., A. Ž. apeliacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2019 m. liepos 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalyje (septynios veikos), ir jam paskirtos šios bausmės:

pagal 178 straipsnio 3 dalį (V. S. automobilio vagystė) – 1 (vienerių) metų 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė,

pagal 178 straipsnio 3 dalį (V. S. automobilio vagystė) – 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė,

pagal 178 straipsnio 3 dalį (J. P. automobilio vagystė) – 1 (vienerių) metų 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė,

pagal 178 straipsnio 3 dalį (R. J. automobilio vagystė) – 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė,

pagal 178 straipsnio 3 dalį (E. K. automobilio vagystė) – 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė,

pagal 178 straipsnio 3 dalį (A. R. automobilio vagystė) – 1 (vienerių) metų 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė,

pagal 178 straipsnio 3 dalį (R. P. automobilio vagystė) – 1 (vienerių) metų 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos, prie griežčiausios bausmės pridedant dalis švelnesnių, ir paskirta subendrinta 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 5 ir 7 punktais, M. Ž. įpareigotas viso bausmės vykdymo atidėjimo metu neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, per 3 (tris) mėnesius pradėti dirbti.

Vadovaujantis BK 71 straipsniu, M. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą -753,20 Eur, nustatant įmokai sumokėti 5 (penkių) mėnesių terminą.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmime ir sulaikyme išbūtas laikas nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2015 m. sausio 29 d.

M. Ž. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje, padarymo (dėl pasikėsinimo pavogti Ž. K. automobilį), kadangi neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

A. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirtos šios bausmės:

pagal 178 straipsnio 3 dalį (V. S. automobilio vagystė) – 1 (vienerių) metų 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė,

pagal 178 straipsnio 3 dalį (J. P. automobilio vagystė) – 1 (vienerių) metų 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė,

pagal 178 straipsnio 3 dalį (R. P. automobilio vagystė) – 1 (vienerių) metų 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos, prie griežčiausios bausmės pridedant dalis švelnesnių, ir paskirta subendrinta 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 5 ir 7 punktais, A. L. įpareigotas viso bausmės vykdymo atidėjimo metu neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, per 3 (tris) mėnesius pradėti dirbti.

Vadovaujantis BK 71 straipsniu, A. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą – 753,20 Eur, nustatant įmokai sumokėti 5 (penkių) mėnesių terminą.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, A. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas. Konfiskuoti iš jo paimti įrankiai: įrankių dėžė, kurioje yra 125 įvairaus dydžio raktai; du peiliai; trys plaktukai, vienas iš jų lūžęs; dvejos replės; keturi atsuktuvai, 8 šešiakampiai atsuktuvai; 7 įvairaus dydžio žvaigždutės formos raktai; 11 įvairaus dydžio galvučių kojelių; 2 laužtuvai; 1 kaltuvas, įrankių dėžė su užrašu „Yato“, kurioje 10 raktų, 44 įvairių dydžių galvutės; 4 galvučių kojelės, diskinis elektrinis pjūklas „Makita“ su disku; medžiaginis įrankių dėklas su raktais, kuriame 23 raktai, 24 įvairaus dydžio galvutės; mėlyna plastikinė įrankių dėžutė su užrašu „Vorel“, kurioje 15 įvairaus dydžio galvučių, plastikinė juodos spalvos dėžė „Force“ su įrankiais, kurioje yra 29 įvairaus dydžio galvutės; 5 įvairaus dydžio atsuktuvo galvutės; viena atsuktuvo kojelė, juodos spalvos metalinė įrankių dėžė be dangčio, kurioje yra 27 įvairaus ilgio ir dydžio metaliniai atsuktuvų antgaliai.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

E. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirtos šios bausmės:

pagal 178 straipsnio 3 dalį (V. S. automobilio vagystė) – 1 (vienerių) metų 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė,

pagal 178 straipsnio 3 dalį (V. S. automobilio vagystė) – 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė,

pagal 178 straipsnio 3 dalį (J. P. automobilio vagystė) – 1 (vienerių) metų 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos, prie griežčiausios bausmės pridedant dalis švelnesnių, ir paskirta subendrinta 2 (dvejų) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 5 ir 7 punktais, E. S. įpareigotas viso bausmės vykdymo atidėjimo metu neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, per 3 (tris) mėnesius pradėti dirbti.

Vadovaujantis BK 71 straipsniu, E. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą – 753,20 Eur, nustatant įmokai sumokėti 5 (penkių) mėnesių terminą.

A. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 3 dalyje (aštuonios veikos), ir jam paskirtos šios bausmės:

pagal 178 straipsnio 3 dalį (J. K. automobilio vagystė) – 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė,

pagal 178 straipsnio 3 dalį (V. S. automobilio vagystė) – 1 (vienerių) metų 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė,

pagal 178 straipsnio 3 dalį (V. S. automobilio vagystė) – 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė,

pagal 178 straipsnio 3 dalį (J. P. automobilio vagystė) – 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė,

pagal 178 straipsnio 3 dalį (R. J. automobilio vagystė) – 1 (vienerių) metų 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė,

pagal 178 straipsnio 3 dalį (E. K. automobilio vagystė) – 1 (vienerių) metų 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės atėmimo bausmė,

pagal 178 straipsnio 3 dalį (A. R. automobilio vagystė) – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė,

pagal 178 straipsnio 3 dalį (R. P. automobilio vagystė) – 2 (dvejų) metų 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos, prie griežčiausios bausmės pridedant dalis švelnesnių, ir paskirta subendrinta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė, atliekant bausmę pataisos namuose.

Į atliktos bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2015 m. liepos 28 d.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo šio nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos.

A. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 72 straipsnyje, ir konfiskuoti automobiliai „Fiat Ducato“, be valstybinių numerių, „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kurie saugomi UAB „(duomenys neskelbtini)“.

A. Ž. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (dėl pasikėsinimo pavogti Ž. K. automobilį), kadangi neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. K. civilinis ieškinys tenkintas ir priteista iš kaltinamojo A. Ž. 3750 eurų turtinės žalos.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. S. civilinis ieškinys tenkintas ir priteista solidariai iš A. Ž., R. J., M. Ž., A. L. ir E. S. 2687,82 Eur (du tūkstančiai šeši šimtai aštuoniasdešimt septyni eurai 82 ct) turtinės žalos atlyginimo, kaltinamojo A. M. atžvilgiu ieškinys atmestas.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. S. civilinis ieškinys tenkintas ir priteista solidariai iš A. Ž., R. J., M. Ž., A. M. ir E. S. 1400 Eur (vienas rūkstantis keturi šimtai eurų) turtinės žalos ir 600 Eur (šeši šimtai eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista solidariai iš A. Ž., R. J., M. Ž., A. M., A. L. ir E. S. 1172 Eur (vienas tūkstantis vienas šimtas septyniasdešimt du eurai) turtinei žalai atlyginti ir 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti, kita ieškinio dalis atmesta.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. P. civilinis ieškinys atmestas, kadangi žala atlyginta.

Iš kaltinamojo A. M. priteista 2069,73 Eur (du tūkstančiai šešiasdešimt devyni eurai 73 ct) ekstradicijos išlaidų Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudai.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti R. J. ir A. M., tačiau dėl jų apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. Ž., M. Ž., A. L. ir E. S. nuteisti už tai, kad jie kartu su R. J., A. M. ir asmeniu, kurio atžvilgiu tyrimas išskirtą į atskirą, subūrė organizuotą grupę ir veikdami organizuota grupe padarė eilę nusikaltimų, tai yra siekdami nuolat vykdyti automobilių vagystes ir taip nusikalstamu būdu gauti pajamas, 2014 metais susitarė nuolat vykdyti automobilių vagystes, palaikyti pastovius ryšius, dalintis iš nusikalstamos veikos gaunamomis lėšomis, taip pat ieškoti kartu automobilių, kuriuos būtų galima pagrobti, gauti automobilių vagystėms reikalingas priemones – įvairius laužimo įrankius ir racijas, surasti vogtiems automobiliams paslėpti bei realizuoti vietas ir šiuos susitarimus grupės nariai bendromis pastangomis įgyvendino, o vėliau, darydami konkrečius nusikaltimus, tarpusavyje pasiskirstydavo užduotimis ir vaidmenimis. Tokiu būdu A. Ž., R. J., A. M., M. Ž., A. L., E. S. ir asmuo, kurio atžvilgiu tyrimas išskirtas į atskirą, veikdami bendrai, subūrė organizuotą grupę ir būdami organizuotos grupės nariai, veikdami įvairiomis sudėtimis bei pasiskirstę vaidmenimis, nuo 2014 m. rugsėjo 7 d. iki 2014 m. rugsėjo 29 d. padarė šiuos nusikaltimus:

1.1. A. Ž., veikdamas organizuotoje grupėje su tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 2014 m. rugpjūčio 22 d. naktį iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pagrobė J. K. priklausantį automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 4000 eurų vertės.

1.2. Taip pat, veikdami organizuotoje grupėje, A. Ž., R. J., M. Ž., A. L., kuris iš anksto pažadėjo pagrobtą automobilį paslėpti jo tėvui J. L. priklausančioje negyvenamoje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), bei E. S., kuris iš anksto pažadėjo padėti šį automobilį išardyti ir realizuoti atskiromis dalimis, 2014 m. rugsėjo 7 d. naktį A. Ž., R. J. ir M. Ž. iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pagrobė V. S. priklausantį automobilį „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kurio vertė 1738 eurų, kurį nuvarė į A. L. naudojamą negyvenamą sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), kurioje automobilis, dalyvaujant ir E. S., 2014 m. rugsėjo 28 d. buvo išardytas dalimis ir realizuotas tyrimo metu nenustatytoje vietoje, tuo bendrais veiksmais padarydami V. S. 1738 eurų turtinę žalą.

1.3. Taip pat, veikdami organizuotoje grupėje, A. Ž., R. J., A. M., M. Ž., A. L., kuris iš anksto pažadėjo pagrobtą automobilį paslėpti jo tėvui J. L. priklausančioje negyvenamoje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), bei E. S., kuris iš anksto pažadėjo padėti šį automobilį išardyti ir realizuoti atskiromis dalimis, 2014 m. rugsėjo 15 d. naktį A. Ž., R. J., A. M. ir M. Ž. iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pagrobė V. S. priklausantį automobilį „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), 3087,82 eurų vertės, kurį nuvarė į A. L. naudojamą negyvenamą sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), kurioje automobilis, dalyvaujant ir E. S., 2014 m. rugsėjo 28 d. buvo išardytas dalimis ir realizuotas tyrimo metu nenustatytoje vietoje, tuo bendrais veiksmais padarydami V. S. 3087,82 eurų turtinę žalą.

1.4. Taip pat, veikdami organizuotoje grupėje, A. Ž., R. J., A. M., M. Ž., A. L., kuris iš anksto pažadėjo pagrobtą automobilį paslėpti jo tėvui J. L. priklausančioje negyvenamoje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), bei E. S., kuris iš anksto pažadėjo padėti šį automobilį išardyti ir realizuoti atskiromis dalimis, 2014 m. rugsėjo 15 d. naktį A. Ž., R. J., A. M. ir M. Ž. iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pagrobė J. P. priklausantį automobilį „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kurio vertė 2172 eurų, kurį nuvarė į A. L. naudojamą negyvenamą sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), kurioje automobilis, dalyvaujant ir E. S., 2014 m. rugsėjo 28 d. buvo išardytas dalimis ir realizuotas tyrimo metu nenustatytoje vietoje, tuo bendrais veiksmais padarydami J. P. 2172 eurų turtinę žalą.

1.5. Taip pat, veikdami organizuotoje grupėje, A. Ž., R. J., M. Ž., asmuo, kurio atžvilgiu išskirtas tyrimas į atskirą, pastarajam iš anksto pažadėjus pagrobtą automobilį paslėpti savo gyvenamosios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), garaže, 2014 m. rugsėjo 16 d. naktį A. Ž., R. J. ir M. Ž. iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pagrobė R. J. priklausantį automobilį „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), 2288 eurų vertės, kurį nuvarė ir paslėpė asmens, kurio atžvilgiu tyrimas išskirtas į atskirą, gyvenamos sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), garaže, tuo bendrais veiksmais padarydami R. J. 2288 eurų turtinę žalą.

1.6. Taip pat, veikdami organizuotoje grupėje, A. Ž., R. J., A. M., M. Ž., asmuo, kurio atžvilgiu išskirtas tyrimas į atskirą, pastarajam iš anksto pažadėjus pagrobtą automobilį paslėpti savo gyvenamosios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), garaže, 2014 m. rugsėjo 23 d. naktį A. Ž., R. J., A. M. ir M. Ž. iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pagrobė E. K. priklausantį automobilį „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), 2520 eurų vertės, kurį nuvarė ir paslėpė asmens, kurio atžvilgiu tyrimas išskirtas į atskirą, gyvenamos sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), garaže, tuo bendrais veiksmais padarydami E. K. 2520 eurų turtinę žalą.

1.7. Taip pat, veikdami organizuotoje grupėje, A. Ž., R. J., M. Ž., asmuo, kurio atžvilgiu išskirtas tyrimas į atskirą, pastarajam iš anksto pažadėjus pagrobtą automobilį paslėpti savo gyvenamosios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), garaže, 2014 m. rugsėjo 25 d. naktį A. Ž., R. J. ir M. Ž. iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pagrobė A. R. priklausantį automobilį „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), 1738 eurų vertės, kurį nuvarė ir paslėpė asmens, kurio atžvilgiu tyrimas išskirtas į atskirą, gyvenamos sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), garaže, padarydami A. R. 1738 eurų turtinę žalą.

1.8. Taip pat, veikdami organizuotoje grupėje, A. Ž., R. J., A. M., M. Ž., A. L., pastarajam iš anksto pažadėjus pagrobtą automobilį paslėpti jo tėvui J. L. priklausančioje negyvenamoje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), 2014 m. rugsėjo 29 d. naktį A. Ž., R. J., A. M. ir M. Ž. iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pagrobė R. P. priklausantį automobilį „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kurio vertė 1738 eurų, padarydami R. P. 1738 eurų turtinę žalą.

2. A. Ž. ir M. Ž. išteisinti iš kaltinimo, kad jie, veikdami organizuotoje grupėje kartu su R. J. ir A. M., 2014 m. rugsėjo 25 d. naktį iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pasikėsino pagrobti Ž. K. priklausantį automobilį „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nepavyko užvesti automobilio variklio.

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. Ž. prašo Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. liepos 16 d. nuosprendį pakeisti: jo padarytas nusikalstamas veikas perkvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, t. y. baudą, civilinių ieškovų ieškinius jo atžvilgiu atmesti.

3.1. Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl veikos kvalifikavimo, bausmės paskyrimo ir civilinio ieškinio priteisimo prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Veikos kvalifikavimas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį yra deklaratyvus. Organizuotos grupės požymio prokuroras net neįrodinėjo, todėl veikos turi būti perkvalifikuotinos pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. kovo 15 d. nutartyje Nr. 2K-162/2005 išaiškino, kad organizuotai grupei, kaip bendrininkavimo formai, būdingas išankstinis susitarimas, t. y. susitarimas iki nusikalstamų veiksmų atlikimo, be to, toks susitarimas turi būti ne laikinas, o pastovaus pobūdžio. Būtina nustatyti ir organizuotai grupei priskiriamą požymį – pastovumą. Grupės pastovumą gali rodyti tos grupės nusikalstamų ryšių ilgalaikiškumas ir tvirtumas. Šioje byloje galima kalbėti tik apie bendrininkų grupę. Nusikalstamos veikos bendrininkai gali būti vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas. Vien tik veikos vykdymo laikotarpis nuo 2014 m. rugsėjo 7 d. iki 2014 m. rugsėjo 29 d. rodo, kad veika atitinka elementarų bendrininkavimą.

3.2. Kadangi veikos turi būti perkvalifikuotos pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, todėl skirtinos švelnesnės bausmės. Tokio dydžio bausmė, kokia paskirta šiuo atveju, praėjus penkeriems metams po nusikalstamų veikų padarymo, iškreipia teisingumo principą. Bausmė – individuali prievartos priemonė, skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą. Nors bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimas yra teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą, prerogatyva, tačiau individualizuodamas bausmę teismas saistomas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnis), bausmės paskirties (BK 41 straipsnio 2 dalis), kitų baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmių skyrimo nuostatų. Taip pat pažymėtina, kad šių imperatyvų taikymui įtakos turi ir konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės, teisės į teisingą teismą, proporcingumo bei kiti principai.

3.3. Apeliantas skunde pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog baudžiamasis procesas turi būti greitas ir teisingas. BK 41 straipsnyje nustatyti bausmės tikslai pasiekiami ne tik tinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą, bet ir greitai nubaudžiant kaltus asmenis. BPK 2 straipsnis (pareiga atskleisti nusikalstamas veikas) nustato, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Šioje byloje minėti principai buvo pažeisti. Pagal teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, yra pagrindas švelninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010, 2K-44-699/2015). Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad jo priešingos teisei veikos padarytos 2014 m., šiuo metu jis augina mažametį vaiką, dirba ir nėra įtariamas jokios naujos nusikalstamos veikos padarymu. Jis ketverius metus laikėsi jam skirtų kardomųjų priemonių, todėl atsižvelgiant į jo asmenybę ir proceso greitumo principo pažeidimo aplinkybes, yra pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios jam turėtų būti skiriama bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, tai yra bauda ar laisvės apribojimas.

3.4. Apeliantas skunde atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio klausimus, padarė klaidą, konstatuodamas, jog nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų V. S., J. P., V. S. ieškiniai tenkinami ir turi būti priteisiami solidariai iš kaltinamųjų. Nuteistojo teigimu, jis visiems nukentėjusiesiems yra atlyginęs dalį žalos, kuri yra proporcinga visų kaltinamųjų daliai. Nukentėjusieji tai yra patvirtinę rašytiniais dokumentais ir raštu atsisakę civilinio ieškinio dalies jo atžvilgiu, todėl ieškinio klausimas turėtų būti persvarstytas.

4. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. L. prašo Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. liepos 16 d. nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

4.1. Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, padarytos išvados jo atžvilgiu yra spėjamojo pobūdžio, pažadas slėpti pagrobtą turtą, taip pat organizuotos grupės požymis net neįrodinėtas, daiktų konfiskavimas nepagrįstas ne tik fakto, bet ir juridiniu pagrindu. Apelianto nuomone, veika turi būti perkvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, kadangi nėra įrodytas organizuotos grupės požymis. Šiam veiką kvalifikuojančiam požymiui pagrįsti ne tik nebuvo skirta dėmesio teisme, bet net nerinkti įrodymai ikiteisminio tyrimo metu. Valstybinis kaltintojas nepateikė jokių duomenų, rodančių organizuotos grupės pastovumą ir tvirtumą, veiklos planavimą tarp narių, bendros kasos buvimą ir nusikaltimų darymą kaip pagrindinį pragyvenimo šaltinį. Priešingai, pasirinkta valstybinio kaltinimo taktika rodo, kad galima kalbėti tik apie elementarų bendrininkavimą ir tai akivaizdu iš suformuluotų kaltinimų. Pirmosios instancijos teismas (nuosprendžio 30 lapas) taip pat klydo atribodamas elementarų bendrininkavimą nuo sudėtingo ir, neturėdamas jokių įrodymų šiam požymiui pagrįsti, nurodė, kad veikos padarytos daugiau nei per mėnesio laikotarpį, kas prieštarauja kaltinimui. Nors teismas akcentuoja vaidmenų pasiskirstymą, tačiau liko visiškai neaiškus ir nutylėtas apelianto vaidmuo. Taip pat tik prielaidų būdu nurodoma, kad A. Ž. padalindavo pinigus kitiems kaltinamiesiems. Jis jokių piniginių lėšų nėra gavęs ir apie tai neliudija jokia faktinė aplinkybė.

4.2. Nuteistasis pažymi, kad kaltinimai visiems kaltinamiesiems yra skirtingi, kas iš esmės neįmanoma kalbant apie organizuotos grupės veiklą. Pirmoji kaltinamajame akte aprašyta veika inkriminuota tik A. Ž., tuo tarpu apeliantui inkriminuotos veikos apibrėžtos ne bendrininkavimo požymiais, o pagrobto turto radimo vieta ir jų kiekiu. Be to, ypač trumpas nusikalstamos veikos vykdymo laikotarpis – nuo 2014 m. rugsėjo 7 d. iki 2014 m. rugsėjo 29 d., rodo, kad kaltinimo dalis, aprašanti organizuotos grupės požymį, iš esmės tėra skambios frazės (siekdami nuolat vykdyti automobilių vagystes, nusikalstamu būdu gauti pajamas), grįstos spėjimu, kurios net neįrodinėjamos, tuo pačiu jos nesudaro teisinio pagrindo elementaraus bendrininkavimo pripažinti sudėtinga bendrininkavimo forma – organizuota grupe. Kaltinimo prieštaringumą išryškinanti aplinkybė, parodanti akivaizdžias kvalifikavimo klaidas, yra 2014 m. rugpjūčio 22 d. J. K. priklausančio automobilio vagystė. A. Ž. nuteistas, kaip padaręs veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, kas prieštarauja pačiame kaltinime aprašytam ir išskirtam organizuotos grupės požymio laikotarpiui, t. y. nuo 2014 m. rugsėjo 7 d. iki 2014 m. rugsėjo 29 d.

4.3. Kaltinime nuteistojo kaltė veikus organizuotoje grupėje ir žinojus apie nusikalstamas veikas aprašoma kaip išankstinis pažadas pagrobtą automobilį paslėpti jo tėvui J. L. priklausančioje negyvenamoje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini). Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatyta, kad pažadas slėpti vieną ar kitą automobilį buvo duotas. Ši kaltinimo aplinkybė sukonstruota atsižvelgiant į automobilių radimo vietą, tai yra daroma prezumpcija, kad jei sodyboje, kuria retkarčiais naudojasi ir apeliantas, yra rastas vogtas daiktas, tai asmuo yra kaltas. Toks konstatavimas prieštarauja vieningai teismų praktikai, kad remiantis vien faktine aplinkybe, kad kratos metu rastas pagrobtas daiktas, negalima teigti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, draudžiama. Išankstinis pažadas pagrobtą automobilį paslėpti nebuvo patvirtintas nei liudytojų, nei kaltinamųjų parodymais, nei slapto sekimo ar kitomis priemonėmis.

4.4. Nuteistasis pažymi, kad viso proceso metu nuosekliai teigė, kad sodyba buvo leidęs naudotis A. Ž., nes šis to prašė, norėdamas surengti savo gimtadienį. Apie tai, kad ten bus slepiami ar ardomi automobiliai, jis nieko nežinojo. Spręsti, kad jis bent jau numanė apie kitų asmenų daromas nusikalstamas veikas, taip pat nėra pagrindo, kadangi to negalima pagrįsti ir DNR duomenimis, rastais sodyboje ant darbinių pirštinių. Toks konstatavimas prieštarautų objektyvumo ir patikimumo reikalavimams. Natūralu, kad asmeniui prižiūrint sodybą, pirštinėse, ant žoliapjovės ar kitų buitinių prietaisų (kastuvo ir kt.) liks DNR pėdsakų, tačiau sąsajumo su nusikalstama veika tai neįrodo. Nurodoma ir tai, kad apeliantas viso proceso metu nuosekliai teigė, jog sodyba nepriklauso jo tėvui ir toks inkriminavimas kaltinime yra iškreipiantis objektyvią tiesą byloje. Tačiau objektyvi tiesa šioje byloje nebuvo aktuali ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams, ką akivaizdžiai atspindi aplinkybės, jog tokius pat veiksmus atlikę asmenys, procesiškai įvertinti skirtingai. Tiek E. S., tiek M. Š. nurodė, kad ardydavo automobilius, tačiau E. S. tapo kaltinamuoju (šiuo metu nuteistuoju), o kitas asmuo – M. Š. liudytoju. Teismas (13 nuosprendžio lapas) liudytojo M. Š. parodymus laiko patikimais, netgi grindžia jais apelianto kaltę. Šis liudytojas ikiteisminio tyrimo pareigūnui buvo nurodęs, kad sodybos šeimininkas buvo atvykęs ir prašęs sukeisti ardomo automobilio dureles su naudojamo, tačiau nutylima aplinkybė, kad tokios spalvos automobilio, apie kurį kalba M. Š., kaltinime nėra. Tai rodo, kad vertinant minėto liudytojo parodymus buvo pažeista parodymų patikimumo sąlyga tiek dėl asmens procesinės padėties, tiek dėl parodymų sąsajumo su tiriamomis veikomis.

4.5. Teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio nuostatomis, konfiskavo visus iš sodybos paimtus daiktus, tačiau pagrindo konfiskuoti elementarius kiekvienoje sodyboje esančius daiktus, kaip kastuvas, plaktukas, peilis, laužtuvas ar senas medžiaginis įrankių dėklas su raktais, nebuvo jokio pagrindo. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme niekas nesiaiškino, kam šie įrankiai priklauso. Minėti daiktai sodyboje buvo labai seniai. Todėl visi įrankiai, kurie konkrečiai nenustatyta, kad buvo įgyti nusikalstamai veikai daryti, privalo būti grąžinti, kadangi visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos įtariamojo/kaltinamojo naudai. Aptarti esminiai BPK pažeidimai sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį, todėl apylinkės teismo nuosprendis apelianto atžvilgiu naikintinas.

5. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. S. prašo Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. liepos 16 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu.

5.1. Skunde apeliantas nurodo, jog kaltės dėl inkriminuotų automobilių vagysčių nepripažįsta, niekada jokių automobilių nėra vogęs, apie tai nieko nežino, yra ardęs kelis automobilius A. Ž. prašymu, tačiau kad jie vogti, ar galėjo būti vogti, tikrai nežinojo. Jis žinojo, jog A. Ž. 2014 metais vertėsi automobilių ardymu ir detalių pardavinėjimu, todėl nieko blogo negalvodamas, sulaukęs A. Ž. prašymo padėti išardyti kelis automobilius, taip ir padarė. Automobiliai, kuriuos jam teko ardyti, buvo tvarkingi, jokių įsilaužimo požymių juose nematė. Todėl prašo jį išteisinti. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas).

5.2. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytą įpareigojimą teismui įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, netinkamai vertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus. Teismų praktikoje išaiškinta, kad organizuotos grupės nariai iš anksto aptaria, suderina svarbiausius nusikalstamos veikos momentus, parengia nusikaltimo padarymo planą, numato jo mechanizmą, bendrininkai pasiskirsto vaidmenimis, susitaria dėl nusikaltimo padarymo būdo, vietos, laiko. Visais atvejais bendrininkai realizuoja bendrai suderintą nusikalstamos veikos planą, supranta sukūrę organizuotą grupę ar priklausą jai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2011, 2K-257/2011, 2K-275/2012, 2K-453/2012, 2K-35/2013). Darytina išvada, kad apylinkės teismas išsamiai neištyrė baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų, nesivadovavo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, padarė šių aplinkybių neatitinkančias išvadas ir tokiu būdu priėmė neteisėtą bei nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.

6. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. Ž. prašo Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. liepos 16 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – jo padarytas veikas perkvalifikuoti iš BK 178 straipsnio 3 dalies į BK 178 straipsnio 2 dalį ir paskirti švelnesnę bausmę, taip pat taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti.

6.1. Skunde apeliantas nurodo, kad kaltę dėl jam inkriminuotų automobilių vagysčių pilnai pripažino, detaliai paaiškino teismo posėdžio metu, kaip ir iš kur buvo pagrobti iš viso aštuoni automobiliai, tačiau apylinkės teismas neteisingai kvalifikavo jo padarytas nusikalstamas veikas ir paskyrė per griežtą galutinę bausmę. Nekaltumo prezumpcijos principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti jas vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Teismo baigiamasis aktas turi būti teisėtas ir pagrįstas, atitikti BPK 304-307 straipsnių reikalavimus.

6.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai konstatavo organizuotos grupės požymį. Nuosprendyje nurodoma, kad kaltinamieji veikė organizuotoje grupėje pasiskirstę vaidmenimis ir užduotimis, tačiau realybė yra visiškai kitokia. Byloje yra daug įrodymų, kuriais remiantis galima padaryti kategorišką išvadą, jog nuteistieji nebuvo pasiskirstę vaidmenimis, nebuvo pasirinkę vagystės objekto, neturėjo konkretaus tikslo iš kur ir ką pavogti (kokį konkrečiai automobilį), kaip konkrečiai tai padaryti. Tai patvirtina nuteistųjų parodymai, kita bylos medžiaga. Todėl visų jų veikos turi būti kvalifikuojamos pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

6.3. Apylinkės teismas, skirdamas apeliantui bausmę, nuosprendyje nurodė, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Su tokiu vertinimu negalima sutikti. Jis pilnai pripažino savo kaltę, davė parodymus dėl visų inkriminuotų kaltinimų, detaliai papasakojo nusikalstamos veikos aplinkybes, atlygino nukentėjusiems asmenims žalą, nukentėjusieji asmenys raštu teismui pareiškė, kad turtinių pretenzijų A. Ž. neturi, jo atžvilgiu atsisako nuo pareikštų civilinių ieškinių. Šios aplinkybės yra pagrindas pripažinti, kad nuteistojo A. Ž. veiksmuose yra bent dvi lengvinančios aplinkybės, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių lengvinančiomis nepripažino ir skyrė aiškiai per griežtą bausmę. Pažymima ir tai, kad nuteistasis turi šeimą, mažamečių vaikų, yra dirbantis asmuo, nuo šio nusikaltimo padarymo iki bylos išnagrinėjimo teisme praėjo daugiau kaip penkeri metai, procesas užsitęsė pernelyg ilgai, kas sudaro pagrindą švelninti bausmę. Be to, procesas užsitęsė ne dėl nuo apelianto valios priklausančių aplinkybių, todėl teismas turėjo galimybę taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas ir 1/3 mažinti paskirtą bausmę.

7. Atsiliepime į nuteistųjų apeliacinius skundus nukentėjusioji ir civilinė ieškovė J. P. prašo apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

8. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis A. L. ir jo gynėja prašė pateiktą apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų M. Ž., E. S., A. Ž. gynėjai ginamųjų skundus prašė taip pat tenkinti, o prokuroras prašė visų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

9. Nuteistųjų M. Ž. ir A. Ž. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, o nuteistųjų A. L. ir E. S. apeliaciniai skundai atmetami.

10. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamu atveju nuteistieji A. L. ir E. S. prašo juos išteisinti, kadangi organizuotos grupės vykdytuose nusikaltimuose nedalyvavo, tuo tarpu nuteistieji M. Ž. ir A. Ž. neneigia vykdę automobilių vagystes, tačiau prašo jų padarytas nusikalstamas veikas perkvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, taip pat visi nuteistieji prašo peržiūrėti jiems skirtas bausmes ir jas sušvelninti. Taigi, šiais aspektais ir patikrinamas skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis.

Dėl nuteistųjų E. S. ir A. L. kaltės

11. Abu nuteistieji prašo juos visiškai išteisinti, nes automobilių vagystėse nedalyvavo ir, kad prisideda prie organizuotos grupės veiklos, nesuprato. E. S. teigimu, jis yra ardęs kelis automobilius A. Ž. prašymu, tačiau, kad šie automobiliai vogti, tikrai nežinojo. Išardymui atvaryti automobiliai buvo tvarkingi, jokių įsilaužimo požymių juose nematė. Šiuos nuteistojo teiginius paneigia visa eilė tiek tiesioginių, tiek netiesioginių įrodymų, be to, jo paties parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs ir neprieštaringi, kas verčia abejoti tokių parodymų tikrumu.

12. Pirmosios instancijos teisme E. S. parodė, kad 2014 m. A. Ž. vertėsi naudotų automobilių pirkimu bei pardavimu, todėl pasiūlė jam išardyti kelis automobilius. Jis sutiko, kad mašinos buvo vogtos, nežinojo. Iš viso išardė du ar tris tvarkingus automobilius, už vienos mašinos išardymą gaudavo 100 litų. Automobiliai būdavo ardomi sodyboje, į kurią jį nuveždavo A. Ž.. A. L. jis nepažįsta ir nėra matęs. Automobilius ardydavo kartu su M. Š. (12 t., b. l. 11-12). Teisme pagarsinus E. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, paaiškėjo, jog tyrimą atliekančiam pareigūnui nuteistasis nurodė, kad jokių automobilių dalimis jis apskritai nėra ardęs, A. L. priklausančioje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini) kaime, nėra buvęs ir pastarojo nepažįsta (10 t., b. l. 26). Kodėl pakeitė pirminius savo parodymus, E. S. pirmosios instancijos teismui nesugebėjo paaiškinti, apie tai nėra užsimenama ir apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis parodymų keitimas buvo nulemtas objektyvių byloje surinktų duomenų, neginčijamai patvirtinančių, jog E. S. lankėsi A. L. giminaičiams priklausančioje negyvenamoje sodyboje. Specialisto išvadoje Nr. 140-(6475)-IS1-4262 nurodyta, kad ant tirti pateiktų penkių cigarečių nuorūkų, pažymėtų Nr. 2, 6, 7, 11, 14, paimtų 2014 m. rugsėjo 29 d. apžiūrint sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), rasta vyro biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, kurių genotipas sutampa su E. S. genotipu. Toje pačioje išvadoje nustatyta, kad ant kitų sodybos apžiūros metu paimtų ir tirti pateiktų cigarečių nuorūkų, pažymėtų Nr. 1, 4, rasta A. M. biologinių pėdsakų, ant cigarečių nuorūkų, pažymėtų Nr. 8, 9, 15, rasta M. Ž. biologinių pėdsakų, ant cigarečių nuorūkų, pažymėtų Nr. 10, 13, rasta R. J. biologinių pėdsakų, ant cigaretės nuorūkos, pažymėtos Nr. 12, rastas A. Ž. biologinis pėdsakas (4 t., b. l. 40-51). Šie duomenys ne tik paneigia E. S. pirminius parodymus, jog sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini) kaime, jis niekada nėra buvęs, bet ir patvirtina aplinkybę, kad jam pažįstamas yra ne tik A. Ž., kuris yra jo pusbrolis, tačiau ir kiti organizuotos grupės nariai.

13. Pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas M. Š. parodė, kad pažįsta A. Ž., kuris jam pasiūlė užsidirbti ardant automobilius. Jis sutiko ir kelis automobilius išardė A. Ž. priklausančiame garaže, dar vieną automobilį „Audi“ markės, juodos spalvos, ardė sodyboje, kurios šeimininkas yra A. L. (šį asmenį atpažino ir parodė teismo posėdžių salėje). Patvirtino, kad automobilius ardė su E. S.. Liudytojas pažymėjo, kad geriau visas įvykio detales prisiminė ikiteisminio tyrimo metu, todėl prašė vadovautis pirminiais jo parodymais (13 t., b. l. 38-39). Pagarsinus minėtus parodymus, nustatyta, kad M. Š. išsamiai paaiškino, kokios pagalbos jo prašė A. Ž., t. y. padėti išardyti automobilius. Jis sutiko ir visus kartus automobilius ardė kartu su A. Ž. pusbroliu E. S.. Iš kur tie automobiliai, jis nesidomėjo, tačiau matė, kad jie yra su išlaužtomis užvedimo spynelėmis, be valstybinių numerių, išpjautais kėbulo numeriais. Už kiekvieną išardytą automobilį gaudavo po 100 litų. Automobilius jis yra ardęs A. Ž. sodyboje esančiame garaže ir miške esančioje sodyboje, kuri yra nuošaliai nuo kelio, vienkiemyje. Atvykus į šią sodybą, joje jau buvo E. S., taip pat stambus vyras, plikai nuskusta galva, kuris buvo atvykęs juodos spalvos „Mercedes Benz“ automobiliu. Jis suprato, kad minėtas stambus vyras yra sodybos šeimininkas, nes juos pasitiko, atrakino gyvenamąjį namą. Tada A. Ž., stebint sodybos šeimininkui, atidarė ūkinio pastato duris ir iš vidaus į kiemą išvarė automobilį „Audi A6“, sedano kėbulu, juodos spalvos. Šio automobilio užvedimo spynelė buvo išlaužta. Automobilį apžiūrinėjo sodybos šeimininkas ir sugalvojo, kad nuo to automobilio nuimtas dureles reikia sukeisti su jo turimo automobilio „Audi A6“ durelėmis, nes atitinka spalvos. Šį darbą buvo pasiūlyta atlikti jam ir jis sutiko. Tuomet kartu su E. S. iš A. Ž. automobilio pasiėmė įrankius ir pradėjo ardyti „Audi A6“ automobilį. Ardymas truko visą dieną, todėl A. Ž. ir sodybos šeimininkas išvažiavo ir grįžo tik vakare. Sodybos šeimininkas, sugrįžęs ir apžiūrėjęs nuardytas detales, pasakė, kad, vis dėlto, pagal atspalvį nuardytos durelės netiks jo automobiliui, tad sukeisti durelių nereikės. Visos išardytos detalės liko sodybos kieme. Liudytojas taip pat nurodė, jog A. Ž. pravardė yra „(duomenys neskelbtini)“ (10 t., b. l. 70-71).

14. Aptarti liudytojo M. Š. parodymai paneigia E. S. teiginius, jog visi jo ardyti automobiliai buvo tvarkingi, t. y. neturintys jokių įsilaužimo žymių. Be to, M. Š. parodymus patvirtina ir įvykio vietos, esančios (duomenys neskelbtini), apžiūros protokole užfiksuota informacija bei fotolentelė (4 t., b. l. 5-33), kurioje atsispindi automobilių ardymas, pavyzdžiui, 8 pav. matosi kėbulo priekio vieta su išpjautu identifikaciniu numeriu, 15 pav. matosi variklio skyriuje, kairėje pusėje, sugadintas lipdukas su automobilio specifikacija, 16, 28 pav. – deformuota kėbulo vieta, kurioje žymimas identifikacinis numeris ir kt. Atkreiptinas dėmesys, kad sodybos patalpoje (viduje) pridėta daugybė įvairių raktų bei kitų įrankių, skirtų automobilių ardymui. Minėti įrankiai sudėti tiesiog ant grindų, stalų ir kt. akivaizdžiai matomų vietų, kas patvirtina, jog (pastaruoju iki apžiūros metu) sodyba buvo naudojama kaip sandėlis, o ne gyvenamoji vieta. Nors A. L. apeliaciniame skunde kelia M. Š. parodymų patikimumo klausimą, nes automobilius ardė tiek E. S., tiek M. Š., tačiau pastarajam buvo suteiktas tik liudytojo, o ne kaltinamojo statusas, tačiau teisėjų kolegija abejoti minėto liudytojo, kuriam taikoma baudžiamoji atsakomybė už melagingų parodymų davimą, parodymais neturi pagrindo. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas negali išeiti už kaltinamajame akte suformuluotų kaltinimų ribų, M. Š. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pripažintas įtariamuoju, todėl jo kaltės klausimas nėra sprendžiamas. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, M. Š., nors ir objektyviai matydamas ardomų automobilių pažeidimus, iš tiesų galėjo nesuvokti daromų veikų nusikalstamo pobūdžio ir masto, tuo tarpu E. S. neabejotinai suvokė visą nusikalstamų veikų vykdymo mechanizmą, nes dėl turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų (vagysčių) darymo, veikiant bendrininkų grupėje su A. Ž. ir kitais asmenimis, buvo nuteistas dar 2015 m. kovo 4 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, t. y. nors šiuo metu E. S. inkriminuotų veikų pobūdis šiek tiek skiriasi nuo ankstesniųjų, taip pat skiriasi nusikaltimų daryme dalyvavusių asmenų sudėtis, tačiau veikų organizatorius yra tas pats A. Ž., todėl, įvertinus visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir ištirtus įrodymus, vertinti, jog E. S. nesuprato, jog prisideda prie automobilių vogimo bei, išardžius detalėmis, jų realizavimo, nėra pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl ankstesnių turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų buvo užbaigtas 2014 m. rugsėjo mėnesį, tuo tarpu analizuojami nusikaltimai E. S. inkriminuoti laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 7 d. iki 2014 m. rugsėjo 29 d., kas akivaizdžiai rodo, jog nusikalstami ryšiai su A. Ž. nebuvo nutraukti, tik šiek tiek pakeistas veikų pobūdis.

15. Atkreiptinas dėmesys, kad E. S. subjektyviąją padarytų nusikaltimų pusę padeda atskleisti ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolai, kuriuose užfiksuoti jo pokalbiai su A. Ž. dėl automobilių ardymo. Šie pokalbiai yra užmaskuoti, kalbama užuominomis, su nutylėjimais, naudojami kodiniai žodžiai. Pavyzdžiui, A. Ž. prašo E. S. atvažiuoti su „Audi“, kuri yra su „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 76-77). Tuo metu A. Ž. telefonas jungiasi prie bokštų, esančių (duomenys neskelbtini), kryptimi link (duomenys neskelbtini) kaimo, t. y. vietos, kur esančioje sodyboje taip pat buvo slepiami pavogti automobiliai. Pažymėtina, jog (duomenys neskelbtini) esančios sodybos savininko N. Š. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo išskirtas į atskirą. Šis dėl jam inkriminuotų veikų padarymo kaltę pripažino ir buvo nuteistas 2017 m. spalio 20 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo 2017 m. lapkričio 10 d. (13 t., b. l. 22-30). Apklaustas pirmosios instancijos teisme N. Š. parodė, kad pažįsta A. Ž. ir E. S.. Į jo sodybą, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, buvo atvaromi saugojimui (slėpimui) vogti automobiliai, suprato, kas vyksta, nes matė, kaip buvo keičiami kėbulo numeriai (13 t., b. l. 64-65). Šios aplinkybės patvirtina, kad E. S. lankydavosi ne tik A. L. giminaičiams priklausančioje sodyboje, tačiau ir N. Š. sodyboje, t. y. abiejose vietose, kur slėpimui bei ardymui buvo nuvairuojami vogti automobiliai.

16. Klausantis A. Ž. telefono Nr. (duomenys neskelbtini), užfiksuota, kaip A. Ž. skambina kitiems organizuotos grupės nariams ir koordinuoja jų veiklą, duoda nurodymus (1 t., b. l. 97-102). Pasiklausymo laikotarpiu skambinta ir E. S., teirautasi dėl automobilių ardymo, šis užtikrina, jog automobiliai yra ardomi. Taip pat yra užfiksuotas E. S. skambutis A. Ž., klausiant, kur pastarasis išvažiavo. A. Ž. atsako, jog „į namą“ ir jo telefonas tuo metu jungiasi prie bokštų 070F – (duomenys neskelbtini), arba 0506 – (duomenys neskelbtini), t. y. sodybų vietos, kur buvo slepiami bei ardomi pavogti automobiliai. E. S. nebeklausia, koks tai namas, kur tas namas randasi, vadinasi, jis suvokia, apie kokią vietą yra kalbama. Šie duomenys taip pat netiesiogiai patvirtina, jog E. S. suprato, kokiai veikai vadovauja A. Ž.. Be to, jo gyvenamojoje vietoje ir pagalbinėse patalpose, (duomenys neskelbtini), atlikus kratą, rasta įvairių įrankių bei transporto priemonių dalių – automobilių sėdynių, CD grotuvų, ratų gaubtų ir kt. (6 t., b. l. 117-141). Šių daiktų įgijimo aplinkybių E. S. paaiškinti negalėjo, jų nuosavybės nepagrindė. Klausantis E. S. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (10 t., b. l. 10-13), nustatyta, kad jis, bendraudamas su nenustatytos tapatybės moterimi, gyrėsi šiai, jog nedirba ir pašalpų negauna, tačiau turi ką veikti ir save pilnai išlaiko, t. y. gyvena kaip visi normalūs „bachūrai“, kas netiesiogiai leidžia suprasti, kad jis pragyvena darydamas nusikalstamas veikas. Taip pat yra užfiksuotas A. M. pokalbis su E. S., iš kurio turinio galima suprasti, kad jie yra gerai pažįstami, nors E. S. pirmosios instancijos teisme neigė pažįstantis kitus organizuotos grupės narius, išskyrus A. Ž.. Be to, nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 26-28 dienomis E. S. telefonu nesinaudojo, nes kartu su A. Ž., R. J., M. Ž. bei A. M. buvo A. L. giminaičių sodyboje (duomenys neskelbtini), kur ardė vogtus automobilius. 2014 m. rugsėjo 29 d. užfiksuota, jog E. S. paskambino M. K. iš pataisos namų ir pranešė, jog žino, kad „uždarė (duomenys neskelbtini)“, t. y. žino, jog yra sulaikytas A. Ž.. E. S. teigia galvojęs, jog ir jį sulaikys, tačiau kol kas nesulaikė. 2014 m. spalio 1 d. E. S. skambina R. V. ir praneša, kad „(duomenys neskelbtini)“, t. y. A. L. yra paleistas. 2014 m. spalio 17 d. G. Ž. skambina E. S., šis G. Ž. pasakoja, kad visus pridavė „(duomenys neskelbtini)“, kuris dabar „stovi ant slidžių“, t. y. N. Š. davė parodymus policijos pareigūnams ir nuo vykdomo ikiteisminio tyrimo pasislėpė. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti duomenys sudaro nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina, kad E. S. ne tik A. Ž. prašymu ardė vogtus automobilius, už ką gaudavo tam tikrą sutartą užmokestį, tačiau puikiai žinojo visą nusikalstamų veikų vykdymo eigą, taip pat žinojo apie kitus organizuotos grupės narius ir jų konkretų vaidmenį, siekiant bendrai pasipelnyti iš vagiamų transporto priemonių. Todėl E. S. išteisinimui nėra pagrindo.

17. A. L. apeliaciniame skunde prašo jį visiškai išteisinti, tačiau tekste taip pat nurodomas ir alternatyvus prašymas jos veikas perkvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nesant organizuotos grupės požymio. Apelianto teigimu, jo išankstinis pažadas paslėpti pagrobtus automobilius tėvui J. L. priklausančioje negyvenamoje sodyboje liko neįrodytas, kadangi jis nepatvirtintas nei liudytojų, nei kitų nuteistųjų parodymais, nei slapto sekimo ar kitomis priemonėmis. Be to, pirmosios instancijos teismas nutylėjo apie jo vaidmenį organizuotos grupės veikloje, nors akcentavo vaidmenų pasiskirstymą. Taip pat tik prielaidų pagrindu nurodoma, kad A. Ž. padalindavo pinigus kitiems grupės nariams, nes jis jokių piniginių lėšų nėra gavęs ir to nepatvirtina jokia faktinė aplinkybė. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą apibrėžimą, bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Viena iš bendrininkų rūšių yra padėjėjas, kuris to paties BK straipsnio 6 dalyje apibūdintas kaip asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Nors šiuo atveju nebuvo nustatytas konkretus išankstinis susitarimas dėl vogtų transporto priemonių slėpimo, tačiau nustatyti konkliudentiniai veiksmai, jų bendrumas ir vieninga nuteistųjų tyčia vykdyti automobilių vagystes bei iš to pelnytis. Vadovaujantis teismų praktika, bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais (gestu, mimika, tylėjimu ir pan.) veiksmais, be to, šių veiksmų išreiškimas neprivalo būti aiškiai demonstruojamas. Organizuotai grupei būdingas išankstinis susitarimas, t. y. susitarimas iki veiksmų atlikimo, be to, toks susitarimas turi būti nelaikino pobūdžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. L. suprato, prie kokios veiklos vykdymo prisideda ir norėjo būtent taip elgtis. Jo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, visų pirma, įrodo nenuoseklūs bei prieštaringi parodymai, duoti viso baudžiamojo proceso metu.

18. Pirmosios instancijos teisme A. L. parodė, kad pažįsta tik A. Ž.. Sodyba, kuri minima kaltinime, priklauso jo tėvo uošvei Z. J.. Šioje sodyboje jis niekam nėra leidęs laikyti automobilius. Į sodybą atvykdavo tik nupjauti žolę, nes ji iš esmės negyvenama. 2014 m. A. Ž. prašė leisti minėtoje sodyboje švęsti savo gimtadienį. Kad A. Ž. vogė automobilius, jis nežinojo. Į sodybą vasaros metu atvykdavo 3-4 kartus, o rudenį ten įvažiuoti negalima. Sodyboje nebuvo jokių įrankių ar automobilių detalių. Turėjo vieną sodybos raktų komplektą. 2014 m. jo sugyventinė vairavo „Audi A6“ automobilį (12 t., b. l. 10-11). Šie parodymai neatitinka pirminių, ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kur užfiksuota, kad su A. Ž. jis jokių bendrų reikalų nėra turėjęs, ar pastarasis yra buvęs jo giminaičiams priklausančioje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), neatsimena (11 t., b. l. 4). Taigi, apie jokį A. Ž. gimtadienį ir neva duotą leidimą pasinaudoti sodyba šventės metu A. L. nenurodė. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad A. Ž. gimtadienis yra (duomenys neskelbtini), tuo tarpu automobilių vagystės, jų slėpimas bei ardymas vyko rugsėjo mėnesį. Vadinasi, net jeigu A. Ž. minėtoje sodyboje iš tiesų šventė savo gimtadienį, tai po šventės sodybos raktus jis turėjo grąžinti A. L., nes pastarasis, kaip nurodė pirmosios instancijos teisme, visą vasarą atvykdavo į sodybą pjauti žolės, tuo tarpu raktų komplektas buvo tik vienas. Atkreiptinas dėmesys, jog A. L. ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikęs ir tokią versiją, kad raktai nuo sodybos buvo laikomi šuns būdoje, tačiau tos pačios apklausos metu jis teigė, kad kiti giminaičiai šia sodyba nesinaudoja, o jei atvyksta, tai į pastato vidų neina (10 t., b. l. 58-59). Taigi, kam raktus reikėdavo palikinėti šuns būdoje, lieka neaišku.

19. Šiame nuosprendyje jau minėta, kad (duomenys neskelbtini) kaime esančios sodybos kratos metu buvo rasta įvairių automobilių detalių bei daugybė ardymui skirtų įrankių. Automobilių VIN lentelės mechaniškai pažeistos, duomenys, leidžiantys identifikuoti automobilį, mechaniškai nutrinti. Pažymėtina, kad automobilių detalės rastos sodybos teritorijoje, kieme, taip pat netoliese esančioje miško aikštelėje, tuo tarpu visi įrankiai, jų komplektai buvo užrakinti pastato viduje, kas patvirtina, jog tie patys asmenys, kurie atgabeno transporto priemones į minėtą sodybą, naudojosi ir joje esančiu negyvenamu namu. Pažymėtina ir tai, kad A. L. 2014 m. rugsėjo 30 d. apklausos metu nurodė, jog paskutinį kartą sodyboje lankėsi prieš 1-2 savaites ir tuo metu jokių svetimų daiktų nepastebėjo, nors byloje esančios A. Ž. slapto sekimo pažymos patvirtina, kad jis 2014 m. rugsėjo mėnesio viduryje lankėsi (duomenys neskelbtini) kaime esančioje sodyboje, kur buvo laikomi pagrobti automobiliai (1 t., b. l. 117). Taigi, net jei A. Ž. naudojosi A. L. giminaičių sodyba pastarajam apie tai nieko nežinant, tai, pastoviai atvykstant į sodybą, nepamatyti gausybės įrankių, svetimų automobilių bei jų dalių, nebuvo galimybės. Tai, kad A. L. aiškiai ir nedviprasmiškai leido organizuotos grupės nariams naudotis jo giminaičiams priklausančia sodyba, patvirtina šio nuosprendžio 13 punkte aptarti liudytojo M. Š. parodymai, kuris paliudijo, kad A. L. save identifikavo kaip sodybos šeimininką, ką patvirtino ir jo elgesys, t. y. šis pasitiko jį ir A. Ž., atrakino pastato duris ir įleido į vidų, kur buvo sudėti mašinų ardymui skirti įrankiai. Be to, A. L. matė, kaip A. Ž. atvairavo ardymui skirtą automobilį, kurį užvedė ne rakteliu, tačiau tam tikru „prasukimui“ skirtu metaliniu įrankiu. Taigi, sodybos šeimininkas ne tik pritarė A. Ž. veiksmams, tačiau netgi paprašė aiškiai vogto (su įsilaužimo žymėmis) automobilio durelių, t. y. sukeisti šios mašinos dureles su jo vairuojamo automobilio durelėmis. Minėto sumanymo buvo atsisakyta tik padarius išvadą, jog nevisiškai atitinka automobilių spalvos. Taigi, A. L. ne tik suvokė, jog jo sodyboje laikomi automobiliai yra vogti, tačiau ir matė, kas toliau su jais yra atliekama. Pažymėtina, jog A. Ž. ir M. Š. atvykus į (duomenys neskelbtini) kaime esančią sodybą, A. L. joje jau buvo, t. y. laukė atvykstančio bendrininko, kas patvirtina, jog išankstinis pažadas slėpti vogtus automobilius jau buvo duotas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad A. L. neneigia 2014 m. naudojęsis „Audi A6“ automobiliu, kuriuo taip pat naudojosi ir jo sugyventinė (10 t., b. l. 64-65), kas patvirtina, jog M. Š. parodymai apie durelių keitimą būtent minėtos markės automobiliui nėra melagingi. Tai, kad liudytojas M. Š. kalba apie ardytą juodos spalvos automobilį, nors kaltinime nenurodytas nei vienas tokios spalvos automobilis, nepaneigia liudytojo parodymų patikimumo, nes bylos duomenimis (telefoninių pokalbių suvestinės) nustatyta, kad automobilių vagysčių galėjo būti ir daugiau, t. y. ne visi epizodai yra išaiškinti, tačiau minėto liudytojo parodymai yra svarbūs atskleidžiant bendrą nusikaltimų darymo mechanizmą.

20. Nors A. L. neigia pažįstantis kitus organizuotos grupės narius, išskyrus A. Ž., tačiau telefoninių pokalbių suvestinės patvirtina, jog E. S., tardamasis su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, mini ir A. L. pravardę, t. y. „(duomenys neskelbtini)“. Domimasi, ar šis paleistas iš sulaikymo, tariamasi, ką toliau daryti (10 t., b. l. 106-107). Apie A. L. parodymus yra davęs ir N. Š., kurio atžvilgiu byla buvo išskirta į atskirą ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. N. Š. paaiškino, kad prie vieno vogto jo garaže laikomo automobilio A. Ž. („(duomenys neskelbtini)“) buvo atvažiavęs su jam nepažįstamu vyriškiu, juodos spalvos „Mercedes Benz“ automobiliu, kurį vairavo tas vyriškis. Minėtą vyrą N. Š. apibūdino kaip stambaus kūno sudėjimo, pliką (10 t., b. l. 142). Bylos duomenimis nustatyta, kad būtent A. L. 2014 m. vairavo juodos spalvos „Mercedes Benz“ automobilį, be to, jis iš tiesų yra stambaus kūno sudėjimo, beveik plikas. Taigi, šios aplinkybės patvirtina, jog A. L. ne tik leido jo giminaičių sodyboje slėpti vogtus automobilius, tačiau lankėsi ir kitoje vogtų automobilių slėptuvėje – N. Š. priklausančioje sodyboje esančiame garaže, kur kartu su A. Ž. apžiūrinėjo vogtą transporto priemonę. Taigi, jis puikiai suvokė, jog veikia ne vienas, t. y. žinojo ir suprato, jog kiekvieno bendrininko veika yra dalis bendros nusikalstamos veikos ir kiekvieno jų veiksmai būtini tam, kad būtų pasiektas norimas rezultatas, kaip vieningas tikslas (automobilių grobimas ir jų realizavimas detalėmis). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. L. suvokė veikos pobūdį ir jos ribas, veikė sąmoningai, tai yra esant tiesioginei tyčiai, todėl jo išteisinimui pagrindo nėra.

Dėl veikų kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį

21. Visi apeliantai neigia veikę organizuotoje grupėje, t. y. net ir tie apeliantai, kurie pripažįsta savo kaltę dėl automobilių vagysčių (A. Ž., M. Ž.) nepripažįsta, jog veikė organizuotai, t. y. apeliantų nuomone, jiems turi būti inkriminuotas paprastas bendrininkavimas ir jų padarytos nusikalstamos veikos perkvalifikuotos iš BK 178 straipsnio 3 dalies į BK 178 straipsnio 2 dalį. Tačiau teisėjų kolegija tokiai pozicijai nepritaria, nes ji neatitinka formuojamos teismų praktikos.

22. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji – tyčia (savo veiksmų bendrumo suvokimas) ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Asmenų, dalyvaujančių nusikalstamos veikos padaryme, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis, gali pasireikšti keliomis formomis: a) visi nusikalstamos veikos padaryme dalyvaujantys asmenys visiškai realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius (paprasta bendrininkavimo forma); b) visi nusikalstamos veikos padaryme dalyvaujantys asmenys iš dalies realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius arba kai kurie visiškai, o kiti tik iš dalies (paprasta bendrininkavimo forma); c) be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja kiti asmenys, kurie neatlieka veikų, aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios nulemia vykdytojo veikas ir susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme numatytais padariniais (sudėtinga bendrininkavimo forma) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-53-895/2016).

23. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2012, 2K-453/2012, 2K-35/2013, 2K-189/2019). Pagal teismų praktiką organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303-699/2015, 2K-545-489/2015). Tai reiškia, kad nebūtina, jog kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius. Tačiau tokie organizuotoje grupėje veikiantys bendrininkai, nepriklausomai nuo jų vaidmens, laikomi nusikaltimo vykdytojais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-408-139/2016). Organizuotai grupei būdingas išankstinis susitarimas turi pasižymėti nelaikinumu, t. y. jis negali būti vienkartinio pobūdžio, taip pat turi būti nustatytas pastovumas, pasireiškiantis grupės nusikalstamų ryšių ilgalaikiškumu ir tvirtumu.

24. Nagrinėjamu atveju nustatytas ne tik vaidmenų bei konkrečių užduočių pasiskirstymas (M. Ž. nuveždavo bendrininkus į iš anksto apžiūrėtą vagystės vietą, A. Ž. su specialiai pritaikytais įrankiais pagrobdavo automobilį, R. J. parvairuodavo vogtą automobilį, E. S. ardydavo vogtus automobilius, o A. L. bei asmuo, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą, pagal išankstinį susitarimą slėpdavo vogtas transporto priemones), tačiau ir pakankamas organizuotumo lygis – gerai apgalvotas planas bei nusikaltimų darymo mechanizmas. Nors organizuotai grupei inkriminuotas veikimo laikotarpis nėra labai didelis (iš esmės nusikaltimai vykdyti 2014 m. rugsėjo mėnesį, apie tris savaites), tačiau šiuo metu buvo veikta itin koordinuotai bei intensyviai. Per šį trumpą laiką įvairiose Lietuvos vietose – (duomenys neskelbtini) iš viso pavogti septyni automobiliai, kurie nedelsiant buvo nugabenami į iš anksto sutartas nuošalias vietas slėpimui bei ardymui. Pažymėtina ir tai, kad buvo vagiami ne bet kokie, tačiau kruopščiai atrinkti ir iš anksto nužiūrėti „Audi“ ir „VW“ markės automobiliai, t. y. tokios transporto priemonės, kurių detalės yra paklausios rinkoje ir kurias būtų galima greitai ir pelningai realizuoti. Be to, vagysčių padarymo būdas rodo, kad joms įvykdyti reikėjo ne tik paruošiamųjų veiksmų, tačiau ir specialių žinių, t. y. reikėjo žinoti, kaip nulaužti automobilių užvedimo spyneles, signalizaciją ir pan., be to, ardant automobilius taip pat reikėjo mechaninių įgūdžių, kad detalės nebūtų sugadinamos ir tinkamos realizavimui. Nusikaltimams daryti bendrininkai turėjo įsigyti įvairių laužimo bei ardymo įrankių, apgalvoti konspiracinį bendravimą ir kt. detales. Atkreiptinas dėmesys, kad vogti automobiliai buvo laikomi bei ardomi keliose skirtingose slėptuvėse, tokiu būdu apsunkinant nusikaltimų išaiškinimą. Taigi, byloje nustatyti organizuotos grupės inkriminavimui svarbūs faktai atitinka įstatymo ir teismų praktikoje suformuotas nuostatas dėl minimalaus dalyvių skaičiaus, jų susibūrimo tikslo, veiklos pobūdžio, apimties, trukmės, daromų nusikaltimų sunkumo ir atitinkamos užduoties ar vaidmens atlikimo. Nuteistųjų veiksmai aprašyti ir įvertinti atsižvelgiant į tai, kaip jie buvo įgyvendinami bendroje veikloje. Pažymėtina, kad nustatant organizuotos grupės požymį nėra būtina konstatuoti, kad visi bendrininkai vieni kitus pažįsta, nes tai nėra būtinas šio bendrininkavimo formos požymis. Organizuotos grupės nariai neprivalo asmeniškai bendrauti vieni su kitais, svarbu tai, kad jie suvoktų, jog veikia ne vieni ir siekia to paties tikslo, kas šiuo atveju ir yra nustatyta. Nors kaltinime nei vienas iš nuteistųjų nėra įvardytas kaip nusikalstamų veikų organizatorius, tačiau akivaizdu, jog lyderio pozicijas užėmė A. Ž., kuris pažinojo visus bendrininkus ir daugiausiai koordinavo grupės narių veiklą. Nepaisant to, visi nuteistieji suprato savo veiksmų neteisėtumą ir tai, kad veikoje dalyvauja atlikdami tam tikras užduotis ar vaidmenis kartu su kitais asmenimis, jų veiksmai buvo aptarti ir suderinti, t. y. jie suvokė, jog veikia kaip organizuotos grupės nariai. Be visų organizuotos grupės narių pastangų ir indėlio į bendrą nusikalstamą sumanymą, nebūtų įgyvendinti tokio masto ir sunkumo nusikaltimai. Todėl apeliantų padarytų veikų perkvalifikavimui pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nėra pagrindo.

25. Vis dėlto, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad A. Ž. inkriminuotas epizodas dėl J. K. priklausančio automobilio vagystės nepatenka į organizuotos grupės veikimo laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 7 d. iki 2014 m. rugsėjo 29 d., t. y. jis yra įvykdytas anksčiau – 2014 m. rugpjūčio 22 d., be to, bylos duomenimis nenustatyta, kad A. Ž. šią vagystę įvykdė bendrai su kuriais nors iš vėliau suburtos organizuotos grupės nariais. Todėl šis nusikaltimas vertinamas kaip pirminė, bandomoji veika, kuriai pavykus buvo nuspręsta, pasitelkiant kitus bendrininkus ir sukūrus bendrą nusikaltimų darymo mechanizmą, tęsti nusikaltimų darymą aukštesnio organizuotumo lygmeniu. Esant šioms aplinkybėms, A. Ž. inkriminuotas nusikaltimas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (dėl J. K. priklausančio automobilio vagystės) perkvalifikuojamas į BK 178 straipsnio 2 dalį, tačiau paskirtoji bausmė nekeistina.

Dėl bausmės paskyrimo A. Ž.

26. Apeliantui paskirta galutinė subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. A. Ž. prašo jam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti. Nuteistasis pažymi, kad savo kaltę pilnai pripažino dėl visų aštuonių jam inkriminuotų automobilių vagysčių, be to, atlygino nukentėjusiesiems padarytą turtinę žalą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Apelianto teigimu, teismas turėjo galimybę taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas ir paskirtą bausmę sumažinti trečdaliu. Taip pat prašoma įvertinti ir tai, kad procesas užsitęsė ne dėl nuo jo valios priklausančių aplinkybių, dėl ko paskirtoji bausmė taipogi turi būti švelninama.

27. Įvertinusi šiuos argumentus ir surinktą baudžiamosios bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad paskirtos bausmės dydžio mažinimui ar jos vykdymo atidėjimui nėra reikiamų pagrindų. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra pripažįstama tik tada, kai kaltininkas nuo pat tyrimo pradžios pripažįsta savo kaltę, duoda išsamius, detalius parodymus apie padarytas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi dėl įvykdytų veikų. Šiuo atveju nustatyta, jog A. Ž. pripažino (esant pakankamai kitų tai patvirtinančių duomenų) dalyvavęs automobilių vagystėse, tačiau neigė veikęs organizuotoje grupėje, t. y. jis bandė nuslėpti kitus bendrininkus ir jų vaidmenį nusikaltimų daryme, todėl jo prisipažinimo negalima laikyti nuoširdžiu.

28. BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Teismų praktikoje ši lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygina ar pašalina visą žalą (t. y. tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369-942/2015, 2K-48/2019 ir kt.). Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios. Nagrinėjamu atveju A. Ž. atlygino tik dalį nukentėjusiems asmenims padarytos žalos, be to, ši žala buvo atlyginta ne visiems nukentėjusiesiems, duomenų, kad nuteistasis toliau dengtų padarytą žalą ar bandytų tartis dėl žalos atlyginimo dalimis, bylos medžiagoje nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino aptartos aplinkybės lengvinančia. Vis dėlto, faktas, jog dalis žalos buvo atlyginta, buvo įvertinta bendrame kontekste skiriant bausmę, todėl laikyti, jog į minėtą aplinkybę pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė nebūtų objektyvu.

29. BK 64¹ straipsnio nuostatos taikomos tik tuo atveju, kai byla yra išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat, kai kaltinamas asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Šiuo atveju nei viena iš minėtų sąlygų nėra tenkinama, todėl bausmės mažinimui vienu trečdaliu nėra reikiamo pagrindo. BK 75 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus (nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d. galiojusi straipsnio redakcija numatė galimybę atidėti bausmės vykdymą ir už sunkių nusikaltimų padarymą), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. Ž. atitinka formalųjį pagrindą bausmės vykdymo atidėjimo taikymui, tačiau bausmės tikslai, pritaikius minėtą straipsnį, nebus pasiekti, nes apeliantas yra nusikalsti linkusi asmenybė, nesimokanti iš savo klaidų ir nesistengianti pasitaisyti. Pažymėtina, jog tai jau ne pirmas A. Ž. teistumas, anksčiau jis ne kartą teistas dėl turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų darymo, kas yra tapę jo pragyvenimo šaltiniu. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistajam buvo taikytas ir lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, ir bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau švelnus baudžiamumas įtakos jo elgesiui neturėjo. Iš probuojamųjų asmenų duomenų registro A. Ž. buvo išregistruotas (duomenys neskelbtini), t. y. viena jam inkriminuota veika buvo padaryta bausmės vykdymo atidėjimo metu (J. K. automobilio vagystė), o kitos septynios tęsiamos netrukus po priežiūros panaikinimo, kas patvirtina, jog probacija nebuvo sėkminga. Nors sutiktina su nuteistuoju, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo jau yra praėję nemažai laiko, tačiau vertinti, jog A. Ž. pakeitė savo gyvenimo būdą, nėra pagrindo, nes iki 2019 m. liepos 10 d. jis atlikinėjo bausmę pagal 2015 m. kovo 4 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo nuosprendį, pakeistą 2016 m. vasario 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, t. y. buvo izoliuotas nuo visuomenės. Šiuo atveju nei padarytų nusikaltimų pobūdis, nei apelianto asmenybė neleidžia jam pakartotinai taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą.

30. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo A. Ž. paskirta bausmė tiek už atskiras veikas, tiek ir subendrinta savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežta, ji atitinka BK 54 straipsnyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, todėl ją švelninti nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas buvo organizuotos grupės lyderis, t. y. vienas svarbiausių asmenų, kuris koordinavo visų kitų bendrininkų veiksmus. Nepaisant to, jam skirtas laisvės atėmimo bausmės dydis, mažesnis nei numatytas sankcijoje šios bausmės vidurkis. Todėl bausmės mažinimas formuotų nebaudžiamumo iliuziją, o ne skatintų pasitaisyti.

Dėl bausmės paskyrimo M. Ž.

31. Nuteistasis M. Ž. apeliaciniame skunde prašo paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, įvertinus tai, kad jis augina mažametį vaiką, dirba, ketverius metus laikėsi jam paskirtų kardomųjų priemonių sąlygų ir nėra įtariamas jokios naujos nusikalstamos veikos padarymu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kas reali laisvės atėmimo bausmė apeliantui nebuvo skirta. Jis nuteistas dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas atidėtas tokiam pačiam laikotarpiui, paskiriant konkrečius įpareigojimus. Taigi, pirmosios instancijos teismo individualizuota bausmė netrukdo nuteistajam ir toliau puoselėti šeiminius ryšius, auginti vaikus, dirbti ir siekti savo gyvenimo tikslų teisėtomis priemonėmis. Nors apeliantas prašo paskirti jam baudos arba laisvės apribojimo bausmę, tačiau BK 178 straipsnio 3 dalies sankcija be jokių alternatyvų numato tik vienintelę laisvės atėmimo iki aštuonerių metų bausmę. Skirti kitokią bausmės rūšį, nei numatyta inkriminuoto straipsnio sankcijoje, būtų galima tik konstatavus BK 62 straipsnyje numatytas aplinkybes arba aiškų teisingumo principo pažeidimą (BK 54 straipsnio 3 dalis), tačiau šiuo atveju tokia situacija nenustatyta. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, nėra ir aplinkybių visumos, kurios būtų susijusios su daug mažesniu apelianto asmenybės ir jo padarytų veikų pavojingumo vertinimu, taip pat nėra jokios unikalios teisinės ar kitokios socialinės situacijos, rodančios, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. M. Ž. buvo vienas pagrindinių organizuotos grupės dalyvių, t. y. jis kartu su A. Ž. ir R. J. vykdavo į konkrečias vagysčių darymo vietas, buvo vairuotojas, lydėdavo pagrobtą automobilį vairuojantį bendrininką, saugodavo aplinką ir pan. Nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, suprato, kur ir kokiu tikslu važiuoja, t. y. jis norėjo dalyvauti organizuotos grupės veikloje ir vykdė bendrą susitarimą.

32. Teisėjų kolegija įvertina aplinkybę, jog šis teistumas M. Ž. nėra pirmasis (9 t., b. l. 18-20), nors apelianto kriminalinė praeitis nėra solidi, tačiau jis teistas dėl turtinio pobūdžio (plėšimas) nusikaltimo padarymo, kas patvirtina, jog darbinės pajamos niekada nebuvo pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis, juo labiau, kad nusikaltimų darymo metu jis niekur nedirbo (9 t., b. l. 17). Ne itin pozityvią asmenybės charakteristiką apibūdina ir byloje esantys duomenys apie M. Ž. baustumą administracine tvarka (9 t., b. l. 21-31). Apeliantas eilę kartų baustas už įvairius, tame tarpe ir labai šiurkščius, Kelių eismo taisyklių pažeidimus (vairavimas neturint tam teisės, vairavimas esant neblaiviam ir kt.), kas liudija, jog nuteistasis nėra brandi bei atsakinga asmenybė, kuri būtų verta išskirtinio bausmės švelninimo. Vien tai, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje užtruko kiek ilgesnį laikotarpį, įvertinus padarytų nusikaltimų mastą, sunkumą bei pobūdį, organizuotoje grupėje dalyvavusių asmenų skaičių, reikiamų atlikti tyrimo veiksmų apimtį ir kitas aplinkybes, nelaikytina svaria priežastimi keisti teisėtai ir pagrįstai M. Ž. paskirtą bausmės rūšį bei jos dydį, ypač įvertinus tai, kad jam paskirtas vos vienas įpareigojimas – nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, bei viena baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Taigi, apelianto laisvė nėra varžoma itin intensyviai.

Dėl bausmės paskyrimo A. L.

33. Šiame nuosprendyje jau aptarta, kad nuteistojo A. L. išteisinimui nėra pagrindo, o patikrinus jam paskirtos bausmės individualizavimą, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų taip pat nenustatyta. A. L. nuteistas galutine subendrinta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant tam pačiam laikotarpiui. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas minėtą bausmę, įvertino tai, jog A. L. anksčiau neteistas (10 t., b. l. 30-33), tačiau daug kartų baustas administracine tvarka (10 t., b. l. 34-40), jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nusikalstamų veikų vykdymo metu jis niekur nedirbo, vėliau (nuo 2015 m. balandžio 22 d.) įsigijo verslo liudijimą (10 t., b. l. 41), nuteistasis nėra sukūręs šeimos, todėl jo pragyvenimo šaltinis galimai ir buvo organizuotos grupės vykdomos turtinio pobūdžio nusikalstamos veikos. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino užtrukusį ikiteisminį tyrimą, todėl bausmės dydį parinko gerokai mažesnį, nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, dar labiau mažinti paskirtosios bausmės nėra pagrindo. Taip pat nėra objektyvių duomenų, kurie leistų trumpinti bausmės vykdymo atidėjimo terminą, juo labiau, kad šis terminas nėra nustatytas maksimaliam trejų metų laikotarpiui. Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir nepaskyrė nuteistajam aiškiai per griežtos ar aiškiai per švelnios bausmės.

34. Apeliantas nesutinka su baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo paskyrimu, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, BK 72 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos. Minėto straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (BK 72 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju buvo konfiskuoti A. L. giminaičiams priklausančioje sodyboje, kurioje buvo slepiami bei ardomi vogti automobiliai, rasti tokiam darbui tinkami įrankiai. Nors apeliantas teigia, kad minėti daiktai sodyboje buvo labai seniai ir kam jie iš tiesų priklauso nebuvo aiškintasi nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šie daiktai buvo skirti būtent automobilių ardymui. Atkreiptinas dėmesys, kad sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), buvo rasti ne pavieniai darbo įrankiai, bet ištisi komplektai įvairaus dydžio raktų, replių, atsuktuvų, peilių, laužtuvų, diskinis elektrinis pjūklas ir kt. Pavyzdžiui, vienoje dėžėje buvo net 125 įvairaus dydžio raktai, kas rodo, jog šie įrankiai nebuvo naudojami pastoviai negyvenamos sodybos priežiūrai, o buvo skirti nusikalstamų veikų darymui, ką patvirtina šiame nuosprendyje jau aptartas nusikaltimų darymo mechanizmas. Todėl netaikyti minėtų daiktų konfiskavimo ir grąžinti visus šiuos įrankius A. L. nėra jokio pagrindo.

Dėl bausmės paskyrimo E. S.

35. E. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas dvejų metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant dvejiems metams šešiems mėnesiams. Skiriant bausmę, atsižvelgta į ankstesnius E. S. teistumus (9 t., b. l. 174-177), baustumą administracine tvarka (9 t., b. l. 179-186), atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat aktyvų jo vaidmenį organizuotos grupės veikloje, t. y. būtent apeliantas ardydavo vogtus automobilius, tokiu būdu apsunkinant jų suradimą. Sodros duomenimis nusikaltimų vykdymo metu E. S. niekur nedirbo (9 t., b. l. 178), šiame nuosprendyje jau minėta, kad pažįstamai moteriai telefonu jis gyrėsi, jog pragyvenimui užsidirba „kaip visi bachūrai“. Teisėjų kolegija įvertina ir tai, kad nuteistasis, priešingai nei kiti organizuotos grupės nariai, savo kaltės nepripažino net iš dalies, t. y. nebendradarbiavo su pareigūnais ir nepadėjo atskleisti nusikalstamų veikų mechanizmo bei vykdymo eigos. Byloje taip pat nėra duomenų, kad apeliantas būtų bent iš dalies atlyginęs nukentėjusiesiems padarytą turtinę žalą, taigi, jis visiškai nesistengė minimizuoti dėl savo nusikalstamų veikų kilusių padarinių, dėl ko bausmės švelninimui nėra jokių galimybių. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė yra individualizuota tinkamai, užtikrinant pagarbą baudžiamajam įstatymui ir neignoruojant nukentėjusiųjų teisėtų interesų, todėl keisti skundžiamą nuosprendį šiuo aspektu netikslinga.

Dėl nukentėjusiesiems priteistų civilinių ieškinių

36. Nuteistieji M. Ž. ir A. Ž. apeliaciniuose skunduose atkreipia dėmesį, kad visiems nukentėjusiesiems yra atlyginę dalį padarytos turtinės žalos, kuri yra proporcinga visų kaltinamųjų daliai. Nukentėjusieji apie gautas sumas yra patvirtinę raštiškai, taip pat yra nurodę, jog civilinio ieškinio dalies jų atžvilgiu atsisako, todėl ieškinių priteisimas solidariai iš visų nuteistųjų nėra pagrįstas.

37. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis BPK 44 straipsnio 10 dalies, 109 straipsnio nuostatomis, kiekvienas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę iš kalto asmens reikalauti jos atlyginimo. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis J. K. pareiškė 4000 Eur civilinį ieškinį (3 t., b. l. 26), nukentėjusysis V. S. – 6000 Lt (1737,72 Eur) civilinį ieškinį (3 t., b. l. 76), nukentėjusioji J. P. – 2172 Eur civilinį ieškinį (3 t., b. l. 182), nukentėjusysis V. S. – 3087,82 Eur civilinį ieškinį (4 t., b. l. 87), nukentėjusioji R. P. – 170 Eur civilinį ieškinį (6 t., b. l. 36).

38. Bylą perdavus nagrinėti teismine tvarka, dalis nukentėjusiųjų savo pirminius ieškinius patikslino. Nukentėjusysis V. S. pateikė civilinį ieškinį dėl 2000 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 600 Eur proceso išlaidų atlyginimo (11 t., b. l. 124-127, 129), o nukentėjusioji J. P. papildomai prašė jai priteisti 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 51,13 Eur išlaidų, susijusių su vykimu į teisėsaugos institucijas bei procesinių dokumentų kopijų darymu (11 t., b. l. 135-136). Kitų nukentėjusiųjų civilinių ieškinių dydžiai nesikeitė, tačiau dalis prašomų priteisti sumų apeliantų buvo atlyginta dar iki nuosprendžio priėmimo, todėl nukentėjusieji pateikė pareiškimus, jog ieškinių šių asmenų atžvilgiu atsisako. Nukentėjusysis V. S. pažymėjo, kad jam 300 Eur atlygino M. Ž. ir 300 Eur – A. Ž., todėl ieškinio jų atžvilgiu atsisako (11 t., b. l. 181, 182). J. P. pareiškė, kad M. Ž., A. Ž. ir R. J. jai atlygino dalį nusikalstama veika padarytos žalos – 1000 Eur, todėl ieškinio šių asmenų atžvilgiu atsisako (12 t., b. l. 64). J. K. pareiškė, kad A. Ž. jam atlygino dalį nusikalstama veika padarytos žalos – 250 Eur. Duomenų, kad šis nukentėjusysis būtų atsisakęs ieškinio A. Ž. atžvilgiu, byloje nėra (12 t., b. l. 3, 8). V. S. pareiškė, kad A. Ž. jam atlygino 200 Eur turtinės žalos, M. Ž. taip pat atlygino 200 Eur turtinės žalos, todėl ieškinio šių asmenų atžvilgiu atsisako (12 t., b. l. 1-2). R. P. pareiškė, kad M. Ž., A. Ž. ir R. J. jai pilnai atlygino padarytą turtinę žalą – 170 Eur, todėl pretenzijų ji niekam neturi (13 t., b. l. 51).

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiesiems nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, pagrįstai atsižvelgė į jau atlygintas žalos dalis, tačiau neįvertino aplinkybės, jog nukentėjusieji dalį žalos atlyginusių kaltinamųjų atžvilgiu civilinio ieškinio atsisakė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.6 straipsnio 3 dalimi, solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė yra susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. CK 6.23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad atsisakęs reikalavimo vienam iš skolininkų, solidariosios prievolės kreditorius nepraranda teisės pareikšti solidarųjį reikalavimą kitiems bendraskoliams. Kai prievolė solidarioji, vieno iš skolininkų atleidimas nuo prievolės įvykdymo kitus bendraskolius atleidžia tik nuo jo dalies vykdymo (CK 6.129 straipsnio 6 dalis). Taigi, remiantis aptartomis nuostatomis, pirmosios instancijos teismas likusią nukentėjusiesiems neatlygintą turtinę žalą turėjo solidariai priteisti iš tų kaltinamųjų, kurių atžvilgiu civilinio ieškinio nebuvo atsisakyta. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje sumaišė nukentėjusiesiems V. S. ir V. S. priteistinas sumas (turtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas). Nuosprendžio aprašomojoje dalyje (14 t., b. l. 80) minėtos sumos apskaičiuotos tinkamai, todėl šis netikslumas laikytinas rašymo apsirikimu ir yra ištaisytinas.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus duomenis, konstatuoja, kad nukentėjusiajam V. S. solidariai iš R. J., A. L. ir E. S. priteistina 1400 Eur turtinės žalos suma (2000 – 600 = 1400), nukentėjusiajam V. S. solidariai iš R. J., A. M., A. L. ir E. S. priteistina 2687,82 Eur suma (3087,82 – 400 = 2687,82), nukentėjusiajai J. P. solidariai iš A. M., A. L. ir E. S. priteistina 1172 Eur suma (2172 – 1000 = 1172). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistieji M. Ž. ir A. Ž. nukentėjusiesiems atlygino dalį padarytos turtinės žalos (tą jie akcentuoja ir savo apeliaciniuose skunduose), dėl ko pastarieji pretenzijų jiems neturi, tačiau nukentėjusiajai J. P. nebuvo atlyginta neturtinė žala (ar bent dalis jos), taip pat neatlygintos nukentėjusiojo V. S. patirtos proceso išlaidos, todėl šios sumos pirmosios instancijos teismo pagrįstai priteistos solidariai iš visų nuteistųjų. Tuo pačiu ištaisytinas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje esantis netikslumas dėl proceso išlaidų priteisimo nukentėjusiajam V. S., nes, jau minėta, šių išlaidų priteisimo prašė nukentėjusysis V. S..

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 4 punktais, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistųjų M. Ž. ir A. Ž. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies, o nuteistųjų A. L. ir E. S. apeliacinius skundus atmesti.

Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2019 m. liepos 16 d. nuosprendį pakeisti.

A. Ž. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje (J. K. automobilio vagystė), perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 2 dalį, paliekant pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę.

Nukentėjusiajam V. S. solidariai iš R. J., A. L. ir E. S. priteisti 1400 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus eurų) turtinės žalos atlyginimo ir 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų solidariai iš A. Ž., M. Ž., R. J., A. L. ir E. S..

Nukentėjusiajam V. S. solidariai iš R. J., A. M., A. L. ir E. S. priteisti 2687,82 Eur (du tūkstančius šešis šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus 82 ct) turtinės žalos atlyginimo.

Panaikinti nuosprendžio rezoliucinės dalies nuostatą, kuria V. S. priteista 600 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Nukentėjusiajai J. P. solidariai iš A. M., A. L. ir E. S. priteisti 1172 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą septyniasdešimt du eurus) turtinės žalos atlyginimo.

Kitą 2019 m. liepos 16 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.