- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-03-14
- Bylos Nr.
- eI3-1656-816/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04894-2022-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jovita Einikienė
- Pareiškėjas
- R. L.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Advokatai
- Rūta Laurinkė
- Kategorijos
- 11.13.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 12.13.3Gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimas, mokėjimas, grąžinimas
- 12.15.4Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registravimas
- 51.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos R. L. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja R. L. priimtu nagrinėti skundu prašo: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK ar Komisija) 2022 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. S-137(7-111/2022); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2022 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. (21.222Mr) FR0682-159; 3) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2022 m. balandžio 14 d. patikrinimo aktą Nr. (21.222Mr) FR0680-120.
Pareiškėja skunde nurodo, kad mokesčių administratorius neįrodė ekonominės veiklos egzistavimo, kad pareiškėja gyvenamąją vietą deklaravo fiktyviai ir turėdama vienintelį tikslą gauti mokestinę naudą. Pažymi, kad tikrintu laikotarpiu Pareiškėja nekilnojamojo turto (butų) prekybos veiklos nevykdė, visi Pareiškėjos sudaryti nekilnojamojo turto įsigijimo ir perleidimo sandoriai buvo išskirtinai asmeninio (o ne ekonominio) pobūdžio.
Teigia, jog mokestinė prievolė nustatyta nesilaikant Mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) 67 straipsnio nuostatų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) suformuluotos praktikos MAĮ nuostatų taikymo aspektu, kad mokesčių administratorius nepaisė įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio ginčuose. Be to mokesčių administratorius ir MGK klaidingai aiškino MAĮ 69 str. nuostatas ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) įtvirtintos lengvatos taikymo apimtį, neteisėtai apribojo pareiškėjos teisę į šios lengvatos taikymą.
Pažymi, kad mokesčių administratoriaus sprendimas dėl butų, adresais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), priskyrimo prie GPM apmokestinamųjų pardavimo sandorių ir pareiškėjos veiklos laikymo ekonomine veikla, nėra pagrįstas pakankamais įrodymais. Be to, mokesčių administratorius nepagrįstai vienus butų pardavimo sandorius priskyrė prie GPM neapmokestinamųjų sandorių ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), o kitus prie GPM apmokestinamųjų sandorių, tinkamai savo sprendimo nemotyvuodamas, selektyviai vertindamas tas pačias faktines aplinkybes. Nurodo, kad „aplinkybių visumos“ vertinimas yra neteisėtas. Mano, kad trijų apmokestintų sandorių, kurie priskirti prie ekonominės veiklos vykdymo, požymiai, cikliškumas ir kitos aplinkybės, turi būti vertinami šių trijų sandorių ir 2018-2020 metų laikotarpio apimtyje, o ne visų pareiškėjos per gyvenimo laikotarpį sudarytų sandorių apimtyje.
Teigia, kad būtina ne tik surinkti įrodymus apie sandorius, tačiau ir ištirti surinktus įrodymus. Pagal ištirtus faktus, per 3 metų laikotarpį buvo sudaryti tik 3 sandoriai dėl butų pardavimo, kurie akivaizdžiai skiriasi savo savybėmis (butų lokacija, kvadratūra, kambarių skaičius, statybos ir įrengimo kokybė), todėl nebuvo pagrįsta spręsti, jog šie visi sandoriai pasižymi cikliškumu.
Atkreipia dėmesį, kad neteisingai skundžiamuose sprendimuose įvardijama pareiškėjos gauta pinigų suma pagal perleidimo sandorius, nes ji sudaro 340 000 Eur, o ne 529 000 Eur. Be to, 340 000 Eur yra kaina, kuri pareiškėjai buvo sumokėta pagal sutartį, tačiau šių butų įsigijimo išlaidos sudaro 254 935 Eur, tad pareiškėjos uždarbis yra ženkliai mažesnis, ypač įvertinus ir tai, kad iš skirtumo 85 065 Eur pareiškėja dalį panaudojo naujų butų įrengimui. Dėl to būtent pareiškėjos pajamos iš darbo 2018-2020 metais sudarė jos pagrindines pajamas. Tad šios aplinkybės neduoda pagrindo spręsti, kad pareiškėja profesionaliai veikė butų pardavimo srityje ir vykdė ekonominę veiklą.
Taip pat nurodo, kad pareiškėjos įsigytų ir perleistų butų vystytojas buvo tas pats (UAB „Vilmestos projektai“), o pareiškėja pati netyrė butų rinkos, nesidomėjo plačiąja prasme projektais rinkoje, neatlikto veiksmų, kurie reikalautų specialių žinių. Pareiškėjos sudarytų sandorių tikslas buvo gerinti savo gyvenimo sąlygas, o ne gauti mokestinės naudos. Pareiškėja pažymi, kad individualiai nurodė aplinkybes, lėmusias butų pardavimo sandorių sudarymą, todėl mokesčių administratoriaus išvados apie „perpardavimo“ veiklą nebuvo pagristos. Nurodo aplinkybes dėl butų pardavimo skelbimų patalpinimo, kas, pareiškėjos manymu, patvirtina, jog siekta įsigyti būstą tinkamą gyvenamajai vietai. Mano, kad mokesčių administratorius savo subjektyvų vertinimą iškėlė aukščiau už mokesčių mokėtojo objektyvius gyvenimo sąlygų gerinimo poreikius.
Nesutinka su skundžiamais sprendimais ir Komisijos išvadomis, pažymėdama, kad GPMĮ 17 str. 1 d. 54 p. lengvatos taikymas yra realiai įvykusių faktų pasekmė. Neginčija Komisijos skundžiamame sprendime nurodyto teiginio, jog šios normos taikymą įstatymų leidėjas susiejo su gyvenamosios vietos deklaravimo faktu. Pažymi, kad faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja ginčo butuose faktiškai gyveno, deklaravo gyvenamąją vietą. Pažymi, jog 2 butus ir jų pardavimo pajamas priskyrė prie neapmokestinamųjų GPM pajamų, nes pareiškėja butuose gyveno ir buvo deklaravusi gyv. vietą, tačiau esant toms pačioms faktinėms aplinkybėms, kitų 3 butų nepriskyrė prie GPM neapmokestinamųjų pajamų. Mano, kad neįmanoma gyvenamosios vietos deklaravimą laikyti fiktyviu, kai nustatomas faktinis gyvenimas toje gyvenamojoje vietoje (butai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)). Nesant fiktyvumo, nėra teisinio pagrindo taikyti MAĮ 69 str.
Atsiliepimas
Atsakovė priimtame atsiliepime į skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėja tikrintu laikotarpiu atliko 5 nekilnojamojo turto perleidimo sandorius, iš jų 3 butus perleido vykdydama ekonominę veiklą. Mokesčių administratorius, įvertinęs butų įsigijimus, vykdytą įrengimą tęstiniu laikotarpiu, pardavimus, nustatęs pareiškėjos savarankiškumą bei sandorių atlygintinumą, pripažino vykdyta ekonominę veiklą, atitinkančią Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 2 str. 8 dalies nuostatas. Pažymi, kad ekonominei veikla būdingas savarankiškumas, versliškumas, ekonominės naudos siekimas bei pasikartojimas, tęstinumas, t. y. sandorius sudarantys asmenys turi turėti ketinimą veiklą vykdyti ir siekti gauti iš jos pajamų.
Dėl savarankiškumo pažymi, kad pareiškėja savarankiškai sprendė su veikla susijusius klausimus, pati įsigydavo nebaigtos statybos ir neįrengtus butus, juos įrengdavo, pati savo lėšomis pirko statybines medžiagas bei pati organizavo nekilnojamojo turto įrengimo (remonto) darbus ir kita.
Dėl veiklos tęstinumo pažymi, kad pareiškėja nuolat vykdė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius. Pareiškėjos sudarytų sandorių grandinė leidžia konstatuoti tęstinumo, pasikartojimo požymių buvimą vykdytoje veikloje. Pažymi, kad mokesčių administratorius vertino daugiau sandorių, kurie vėliau eliminuoti iš PVM apmokestinamosios bazės.
Dėl ekonominės naudos siekimo pažymi, kad turto perleidimo sandoriai buvo atlygintinio pobūdžio, pajamos iš nekilnojamojo turto pardavimo buvo vienas iš pagrindinių pajamų šaltinių. Nesutinka, kad pareiškėjos sandoriai galėtų būti vertinami kaip atsitiktiniai. Pažymi, kad pareiškėjos pateikta versija, jog ginčo sandoriai sudaryti tikslu gerinti asmeninio gyvenimo sąlygas, laikytina gynybine versija, o pateikti dokumentai neįrodo, jog ginčo butai buvo naudojami pareiškėjos ar jos šeimos narių asmeniniams poreikiams tenkinti.
Pažymi, kad MAĮ 69 str. 1 d. leidžia mokesčių administratoriui atkurti iškreiptas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą. Dėl to pareiškėjos gyvenamosios vietos deklaravimas įsigytuose butuose ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) prieš pat pardavimą laikyta, jog sudarytas vieninteliu tikslu (pasinaudoti mokestine lengvata ir išvengti GPM mokėjimo). Pažymi, kad pagrindas taikyti MAĮ 69 str. nuostatas buvo šios aplinkybės: įsigyti butai pareiškėjos nuosavybėje buvo trumpą laikotarpį; 2018 m. įsigyti 2 trijų kambarių butai Tolminkiemio g.; butas (duomenys neskelbtini) įsigytas 2017-04-26, tačiau iki 2018-02-17 gyvenamoji vieta deklaruota kitu adresu, skelbimas dėl kito buto pardavimo patalpintas po 4,5 mėn. nuo buto (duomenys neskelbtini) įsigijimo. Pareiškėja įsigytuose butuose deklaravo gyvenamąją vietą ir greitu laiku po to internetiniame portale įkelti skelbimai dėl butų pardavimo; nė viename iš įsigytų butų pareiškėja nedeklaruoja gyvenamosios vietos ilgesnį laiką.
Papildomai pažymi, kad GPMĮ 17 str. 1 d. 53 ir 54 p. nuostatos atsirado 2008-12-23 pakeitimo įstatymo pagrindu, iš pakeitimo įstatymo aiškinamojo rašto turinio matyti, kad mokesčių administravimo tikslais įstatymų leidėjas šios normos taikymą susiejo su gyvenamosios vietos deklaravimo faktu, deklaravimą vertindamas ne kaip savitikslį dalyką, o kaip juridinį faktą, įprastai pagrindžiantį realų mokesčių mokėtojo gyvenimą nurodytoje vietoje ir nekilnojamojo turto panaudojimą būtent šiam tikslui, su kuriuo siejama gautų pajamų neapmokestinimo galimybė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė iš esmės palaikė skunde išdėstytas aplinkybes. Papildomai pažymėjo, kad tos pačios faktinės aplinkybės gali būti ir ekonominės veiklos vykdymas, ir gyvenamosios vietos gerinimas, nedetalizuotas savarankiškumo lygis tam, kad pareiškėja galėtų būti pripažinta vykdanti ekonominę veiklą. Pareiškėjai apmokestinimo teisinis pagrindas nėra aiškus, kadangi ji atitinka GPMĮ lengvatos sąlygas.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas teismo posėdyje iš esmės palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus. Papildomai pažymėjo, kad pareiškėjos deklaruota gyvenamoji vieta formaliai, siekiant pasinaudoti mokesčio lengvata, vertinama kiekvienu atveju individuali situacija.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Ginčas kilo dėl VMI sprendimo, kuriuo pareiškėjos 2018-2020 metais gautos nekilnojamojo turto pardavimo pajamos laikytos gyventojo apmokestinamomis B klasės pajamomis, pareiškėjos vykdyta veikla laikyta apmokestinama ekonomine veikla, kurios veiklos pajamos apmokestinamos PVM, ir MGK sprendimo, kuriuo išnagrinėtas pareiškėjos skundas ikiteismine tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėja, nesutikdama su minėtu VMI prie FM sprendimu, pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija). Komisija 2022-10-03 sprendimu Nr. S-137 (7-111/2022) (toliau – Komisijos sprendimas) patvirtino VMI prie FM sprendimą.
Pareiškėja nesutikdama su Komisijos sprendimu, pateikė skundą Teismui.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja GPMĮ, PVMĮ ir MAĮ.
Dėl gyventojų pajamų mokesčio
Pareiškėja pajamas, gautas pardavus butus (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), deklaravo 2018 m. metinės pajamų deklaracijos priede GPM308N kaip neapmokestinamąsias. Pajamas, gautas už buto (duomenys neskelbtini), pardavimą pareiškėja deklaravo kaip apmokestinamąsias, apskaičiavo mokėtiną GPM sumą po atlikto mokestinio tyrimo.
GPMĮ 17 straipsnis sąrašo principu apibrėžia GPM neapmokestinamąsias pajamas. GPMĮ 17 str. 53 punktas numato, kad neapmokestinamos pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), jeigu jame pastaruosius 2 metus iki pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn buvo gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka. To paties straipsnio 54 punktas numato, kad neapmokestinamos pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), kuriame gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka, buvo trumpesnį negu šios dalies 53 punkte nurodytą laiką, jeigu jos per vienus metus nuo tokio būsto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn yra panaudojamos kito Europos ekonominės erdvės valstybėje esančio gyvenamojo būsto, kuriame gyventojas teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoja gyvenamąją vietą, įsigijimui.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punktą įtvirtintos pajamos būtų neįskaitomos į GPM apmokestinamąsias pajamas, turi būti nustatytos šios būtinosios sąlygos: 1) tokias pajamas asmuo gavo pardavęs ar kitaip perleidęs nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), kuriame jis trumpiau nei 2 metus teisės aktų nustatyta tvarka buvo deklaravęs gyvenamąją vietą; 2) pajamas iš tokio būsto pardavimo asmuo per vienerius metus nuo pardavimo panaudoja kito Europos ekonominės erdvės valstybėje esančio gyvenamojo būsto, kuriame jis teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoja gyvenamąją vietą, įsigijimui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3822-968/2019).
Butuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), pareiškėja gyvenamąją vietą deklaravo trumpiau nei dvejus metus. Toliau detaliau analizuotini pirmi du butai, kadangi dėl trečio buto pareiškėja pripažino savo prievolę, yra GPM deklaraciją patikslinusi, apskaičiavusi GPM mokestį.
Patikrinimo akte nurodoma, kad buto (duomenys neskelbtini) 104 000 Eur pardavimo pajamos panaudotos banko kredito daliai (61 155 Eur) grąžinti, o kita dalis (42 845 Eur) butui (duomenys neskelbtini) įsigyti. Buto (duomenys neskelbtini), 93 000 Eur pardavimo pajamos dalis (55 700 Eur) panaudojama artimo giminaičio (sesers) apdovanojimui, o kita dalis (37 300 Eur) buto (duomenys neskelbtini), įsigijimui. Iš bylos duomenų matyti, kad bute (duomenys neskelbtini), pareiškėjos gyvenamoji vieta deklaruota nuo 2018-11-30 iki 2020-01-03. Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, butų (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), pardavimo pajamos (didžioji dalis) nebuvo panaudotos gyvenamojo būsto, kuriame gyventojas deklaruoja gyvenamąją vietą, įsigijimui. Tai, kad dalį pardavimo pajamų pareiškėja panaudojo naujo buto įsigijimui, neduoda pagrindo išvadai, jog šiose situacijoje taikytina GPM lengvata ir gautos iš abiejų butų pardavimo pajamos neapmokestinamos GPM. Įstatyme įtvirtintos GPM neapmokestinimo lengvatos aiškinimas neduoda pagrindo išvadai, jog dalinis pardavimo pajamų panaudojimas naujo būsto įsigijimui galėtų būti pagrindu atleisti nuo prievolės mokėti GPM nuo turto, neišlaikyto 2 metus, pardavimo pajamų, pripažįstant jas neapmokestinamosiomis pajamomis.
Be to, GPMĮ 17 str. 1 d. 53 ir 54 p. nustatytos gautų nekilnojamojo turto pardavimo pajamų apmokestinimo lengvatos buvo nustatytos Lietuvos Respublikos 2008-12-23 GPMĮ 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 131, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 27, 29, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 18 (1) straipsniu įstatymu Nr. XI-111. Iš šio įstatymo projekto aiškinamojo rašto turinio matyti, kad šių nuostatų atsiradimas buvo sąlygotas tuo metu buvusios šalies ekonominės krizės ir buvo skirtas tam, kad sudaryti sąlygas mokesčių mokėtojams, kurie parduoda būtent asmeniams tikslams (gyvenamajai vietai) naudotą nekilnojamąjį turtą, nesuėjus tuo metu galiojusiam 3 metų terminui (praėjus kuriam, nekilnojamojo turto pardavimo pajamos būtų neapmokestinamos), gautų pajamų neapmokestinti, jeigu objekte buvo 2 metus deklaruota gyvenamoji vieta, arba jeigu gyvenamoji vieta deklaruota trumpiau nei 2 metus, tačiau gautos pajamos per 1 metus panaudojamos kitam tai pačiai paskirčiai skirtam turtui įsigyti. Mokesčio administravimo tikslais šios normos taikymą įstatymų leidėjas susiejo su gyvenamosios vietos deklaravimo faktu, deklaravimą vertindamas kaip reikšmingą juridinį faktą (vienašalį sandorį), įprastai pagrindžiantį realų mokesčių mokėtojo gyvenimą nurodytoje vietoje ir nekilnojamojo turto panaudojimą būtent tam tikslui, su kuriuo įstatymų leidėjas sieja gautų pajamų neapmokestinimo galimybę. Nesutiktina su pareiškėjos argumentais, kad mokesčių administratorius neturi teisinio pagrindo, nustatęs ir pagrindęs, jog vykdytų operacijų turinys ir juridiniai faktai (deklaravimas) neatitinka jų deklaruotų aplinkybių, remdamasis MAĮ 69 str. 1 ar 2 d. nuostatomis, perskaičiuoti mokėtiną mokestį.
MAĮ 69 straipsnio 1 dalis nustato, jog tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, savo praktikoje yra nurodęs, jog pagrįsti tvirtinimą, kad sandoriai sudaryti siekiant mokestinės naudos, privalo mokesčių administratorius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1305/2008; 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-97/2013, 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017). Ginčui pasiekus teismą, pastarasis turi nustatyti, ar mokesčių administratoriaus išvada dėl tikrojo ginčo sandorio (ūkinės operacijos) turinio yra pagrįsta tinkamu faktinių aplinkybių vertinimu ir pakankamais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-828/2008; 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1715/2012; 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017).
Atsakovo vertinimu, patikrinimo metu buvo pagrįstai neatsižvelgta į formalią Pareiškėjos veiklos išraišką, identifikuoti realiai egzistuojantys mokestiniai teisiniai santykiai ir, remiantis MAĮ 69 str. 1 dalimi, atkurtos iškreiptos aplinkybės, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, bei pripažinta, jog Pareiškėjos gyvenamosios vietos deklaravimo įsigytuose butuose ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) prieš pat jų pardavimą tikslas buvo pasinaudoti GPMĮ 17 str. 1 d. 54 p. nurodyta lengvata ir išvengti GPM mokėjimo.
LVAT formuojamoje administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad siekiant konkrečiai situacijai taikyti MAĮ 69 str. 1 dalies nuostatas, būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas, sudarydamas atitinkamus sandorius ar vykdydamas tam tikras ūkines operacijas, siekė vienintelio tikslo – gauti mokestinę naudą. Kai objektyviai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą. Esant galimybei pasirinkti vieną iš kelių teisėto elgesio modelio variantų, mokesčio mokėtojas neprivalo rinktis tokio, pagal kurį jam atsirastų didžiausia mokestinė prievolė, ar kuris būtų naudingiausias valstybės biudžetui (pvz., žr. 2008-02-20 sprendimą adm. byloje Nr. A556-250/2008; 2011-02-23 nutartį adm. byloje Nr. A575-371/2011; 2013-11-12 išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą adm. Byloje Nr. A556-715/2013; 2016-02-08 nutartį adm. byloje Nr. A145-602/2016 ir kt.). Taikant turinio viršenybės prieš formą principą, iš esmės yra atliekamas konkretaus mokestinio teisinio santykio dalyvio veiklos turinio vertinimas. Šis veiklos vertinimas atliekamas siekiant ne sukurti, pakeisti ar panaikinti mokestinius teisinius santykius, t. y. santykius, kurie yra reguliuojami mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų, bet siekiant tinkamai kvalifikuoti nustatytas tikrąsias teisiškai reikšmingas aplinkybes, tokiu būdu atskleidžiant realiai atsiradusius ir egzistuojančius mokestinius teisinius santykius. Tai reiškia, jog taikant aptariamą principą yra atliekamas tokios mokestinių teisinių santykių dalyvių veiklos vertinimas, pirmenybę teikiant ne šios veiklos formaliai išraiškai, bet jos turiniui, kuri ne tik tiesiogiai ir betarpiškai yra susijusi su konkrečiais mokestiniais teisiniais santykiais, bet ir kuri lemia (lėmė) šių santykių ar jų dalies atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Šis veiklos vertinimas atliekamas inter alia paisant protingumo ir sąžiningumo principų; turinio viršenybės prieš formą principo taikymas pats savaime (savarankiškai) negali tiesiogiai paveikti aptariamų santykių dalyvių teisių ir pareigų apimties ar sukurti naujas mokestinių prievolių atsiradimo ir priskyrimo atitinkamam asmeniui taisykles, bet sudaro prielaidas atitinkamus santykius kvalifikuoti pagal kitas mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatas, nei tas, kurios būtų taikomos atsižvelgiant į formalią mokestinių teisinių santykių dalyvių veiklos išraišką (LVAT 2013-04-11 išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas adm. byloje Nr. A442-724/2013; 2013-11-12 išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas adm. byloje Nr. A556-715/2013, 2017-07-04 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis adm. byloje Nr. A517-442/2017).
Patikrinimo metu nustatyta, kad Pareiškėja sudarydama butų ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) pardavimo sandorius bei deklaruodama šiais adresais gyvenamąją vietą, siekė mokestinės naudos, turėdama tikslą išvengti mokamo į biudžetą GPM. Pagrindas taikyti MAĮ 69 str. 1 d. įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą nustatytas įvertinus ne vieną byloje nustatytą faktinę aplinkybę. Pirmiausia, įsigyti butai Pareiškėjos nuosavybėje buvo trumpą laiką, greitu laiku jie buvo parduoti (butas (duomenys neskelbtini) įsigytas 2017-04-26, parduotas 2018-06-15, butas (duomenys neskelbtini) įsigytas 2018-06-20, parduotas 2018-09-12). Antra, 2018 m. įsigyti 2 trijų kambarių butai (duomenys neskelbtini): butas Nr. (duomenys neskelbtini) įsigytas 2018-06-20, butas Nr. (duomenys neskelbtini) – 2018-09-27, t. y. 3 mėn. laikotarpiu perkami du to paties kambarių kiekio, identiško ploto (58 kv. m), tame pačiame name esantys butai. Trečia, butas (duomenys neskelbtini), įsigytas 2017-04-26, įregistruotas pagal 2017-06-09 užbaigimo aktą, tuo metu iki 2018-02-17, t. y. dar 8 mėnesius ir 9 dienas, gyvenamoji vieta deklaruojama adresu (duomenys neskelbtini). Skelbimas dėl buto (duomenys neskelbtini), pardavimo paskelbtas 2017-10-31, t. y. po 4 mėnesių ir 22 dienų nuo buto (duomenys neskelbtini), įregistravimo, kas rodo, kad butas (duomenys neskelbtini), įsigytas perpardavimui. Ketvirta, Pareiškėja įsigytose butuose deklaravo gyvenamąją vietą ir greitu laiku po gyvenamosios vietos deklaravimo ar net prieš, internetiniame portale aruodas.lt buvo įkelti skelbimai dėl šių butų pardavimo, kas leidžia daryti išvadą, kad gyvenamoji vieta buvo deklaruojama nusprendus butus parduoti (buto (duomenys neskelbtini) gyvenamoji vieta deklaruota 2018-08-22, skelbimas patalpintas 2018-08-26; buto (duomenys neskelbtini) pardavimo skelbimas buvo patalpintas 2017-11-28, gyvenamoji vieta deklaruota nuo 2018-02-17 bei įkeltame skelbime nurodyta, kad bute negyventa). Penkta, nei viename iš įsigytų butų Pareiškėja gyvenamosios vietos nedeklaruoja ilgesnį laiką: bute (duomenys neskelbtini) - gyvenamąją vietą deklaruoja 6 mėnesius ir 5 dienas; bute (duomenys neskelbtini) - gyvenamąją vietą deklaruoja 3 mėnesius ir 8 dienas. Šešta, mokesčių administratorius surinko duomenis apie faktinį gyvenimą ginčo butuose, nustatydamas, kad per valdymo nuosavybės teise laikotarpį aptariamuose butuose buvo sunaudota nedidelis kiekis elektros, šilumos ir vandens išteklių, kas rodo, kad vartojimo kiekiai maži. Duomenų, jog faktiškai ištekliai vartoti pareiškėjos ir jos šeimos, o ne statybos remonto poreikiams, nepateikta.
Pareiškėja, nesutikdama su mokesčių administratoriaus išvadomis, teigia, jog butų baigtumas, jų pirkėjų paaiškinimai, buto eksploatavimo rodmenys patvirtina apie pareiškėjos teisę taikyti GPM lengvatą ir butų pardavimo pajamas laikyti neapmokestinamomis pajamomis. Nesutiktina su šiais pareiškėjos argumentais, kadangi visos pareiškėjos kaip reikšmingos įvardintos aplinkybės ir pateikti faktiniai duomenys buvo nuodugniai mokesčių administratoriaus įvertinti. Pareiškėjos pastebėjimai dėl iš viso patikrinimo aplinkybių paimtų pavienių aplinkybių vertinimo neduoda pagrindo pripažinti skundžiamų sprendimų neteisėtais ar nepagrįstais. Pareiškėja teigia, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) butų situacija buvo tapati, tačiau selektyviai šių butų pardavimo pajamos buvo pripažintos neapmokestinamomis, o ginčo butų pajamos – jau apmokestinamosiomis. Iš patikrinimo akto 2 lentelės (Duomenys apie įsigytus/parduotus nekilnojamojo turto objektus) matyti, kad faktinė pareiškėjos lyginamų būtų ir jų pardavimo situacija skiriasi.
Eil. Nr. NT objekto pavadinimas Adresas Įsigijimo data ir pagrindas Įsigijimo kaina (Eur) ir apmokė-jimo būdas Pardavimo data ir pagrindas Pardavimo kaina (Eur) ir apmokėjimo būdas Deklaruota gyv. vieta (nuo – iki) Skelbimo dėl NT pardavimo patalpinimo data Pardavimo pajamų panaudojimas 1 3 kambarių, 66,16 kv. m butas (duomenys neskelbtini) 2014-12-16 pirkimo/pardavimo sutartis Nr. AD10219 86886 2018-02-01 pirkimo pardavimo sutartis Nr. AK-547 80000 (grynais) 2015-03-13 – 2018-02-17 2017-10-31 Lėšos panaudos butui (duomenys neskelbtini), įsigyti. 73/8191 d. žemės sklypo 2 2 kambarių, 60,55 kv. m butas (duomenys neskelbtini) 2017-04-26 pirkimo pardavimo sutartis Nr. VB7-2799. 2016-09-28 preliminari sutartis 78135 2018-06-15 pirkimo pardavimo sutartis Nr. R1-2856 104000 (bankiniu pavedimu) 2018-02-17 – 2018-08-22 2017-11-28 61155 Eur buvo panaudota banko kredito daliai grąžinti, 42845 Eur butui (duomenys neskelbtini), įsigyti. 5624/82081 d. žemės sklypo 3 3 kambarių, 58,14 kv. m butas (duomenys neskelbtini) 2018-06-20 pirkimo pardavimo sutartis Nr. AD-2566 79500 (bankiniu pavedimu) 2018-09-12 pirkimo pardavimo sutartis Nr. AK-3569 93000 (bankiniu pavedimu) 2018-08-22 – 2018-11-30 2018-08-26 55700 Eur padovanojo L. K. (sesuo), 37300 Eur panaudojo butui (duomenys neskelbtini), įsigyti 10/4123 d. žemės sklypo 4 3 kambarių, 58,25 kv. m butas (duomenys neskelbtini) 2018-09-27 pirkimo pardavimo sutartis Nr. AD-4223 81000 (bankiniu pavedimu) 2019-05-16 pirkimo pardavimo sutartis Nr. R1-1795 109000 (bankiniu pavedimu) 2018-11-30 – 2020-01-03 2018-12-20 5800 Eur buvo pervesta L. K., likusi suma panaudota butui (duomenys neskelbtini), įsigyti 5/4123 d. žemės sklypo 5 3 kambarių, 57,13 kv. m butas (duomenys neskelbtini) 2019-11-29 pirkimo pardavimo sutartis Nr. 2-11847 2019-04-24 preliminari sutartis 97300 (bankiniu pavedimu) 2020-06-26 pirkimo pardavimo sutartis Nr. AK-1383 143000 (bankiniu pavedimu) 2020-01-03 – 2020-07-13 2020-03-10 9300 Eur pervesta P. K. (sesers sūnus), 89818 Eur panaudota butui (duomenys neskelbtini), įsigyti, 13882 Eur vartojimo išlaidoms ir 30000 Eur liko 2020-12-31 likutis banke 30/11495 d. žemės sklypo
Tai, kad mokesčių administratorius vertino ir daugiau pareiškėjos sudarytų nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorių, leido mokesčių administratoriui objektyviau ir visapusiškiau įvertinti pareiškėjos atliktas ūkines operacijas ir veiklą reikšmingais apmokestinimo prasme aspektais. Iš skundžiamų aktų matyti, kad už kitus butus gautos pajamos nebuvo apmokestintos.
Pareiškėjos argumentai buto (duomenys neskelbtini) pardavimo skelbimo talpinimo nėra aktualūs, nes šio buto pardavimo pajamos nebuvo įtrauktos į apmokestinamąsias pajamas. Pareiškėjos nurodomos įsigytų butų kreditavimo aplinkybės taip pat paneigia pareiškėjos argumentus, kad pajamos iš dalies aptariamų ginčo butų priskirtinos prie neapmokestinamųjų pajamų, nes pagal GPMĮ 17 str. 1 d. 54 punktą naujas būstas turi būti finansuojamas ankstesnio būsto pardavimo pajamomis.
Pareiškėja taip pat kvestionuoja apskaičiuotą ir nustatytą mokėtiną GPM dydį. Teigia, kad gautos iš butų pardavimo pajamos tesudarė 25 000 Eur. Jos nebuvo pagrindinės pajamos, nes pareiškėja gaudavo darbo užmokestį. Pažymėtina, kad pareiškėjai apskaičiuota GPM suma, atsižvelgus į pareiškėjos per tą patį laikotarpį gautas su darbo santykiais susijusias pajamas, nekilnojamojo turto pardavimo pajamas, įvertinus patirtas išlaidas (pareiškėja pateikė išlaidas pagrindžiančius dokumentus, kurie išsamiai įvertinti Patikrinimo akto I dalies 4 skyriuje). Pareiškėja konkrečių argumentų dėl GPM apskaičiavimo (II dalies 2 skyrius) nepateikė. Skundžiamuose sprendimuose aiškiai nurodoma, kad vertinama 3 butų 340 000 pardavimo pajamos, su kurių įsigijimu ir perleidimu susijusių išlaidų priskaičiuota 268 721,64 Eur (patikrinimo akto 4 lentelė).
Nesutiktina su pareiškėjos argumentais, kad mokesčių administratorius nepagrįstai perkėlė mokesčių mokėtojai įrodinėjimo naštą. Būtent pareiškėja privalėjo įrodyti, kad nekilnojamojo turto pardavimo pajamos pateko į jos nurodomą neapmokestinamųjų pajamų kategoriją, nes mokesčių administratorius paneigė šią pareiškėjos poziciją visapusišku, išsamiu ir objektyviu sandorių ir situacijos įvertinimu, susiejant faktines aplinkybes su taikytina teise.
Dėl to nėra teisinio pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamų sprendimų dėl nurodytų butų pardavimo pajamų priskyrimo prie B klasės apmokestinamųjų GPM pajamų.
Dėl pridėtinės vertės mokesčio
Pagal PVMĮ 2 str. 15 dalį Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo – bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą vykdantis Lietuvos Respublikos juridinis arba fizinis asmuo, <...>. Aptartas teisinis reglamentavimas reiškia, jog siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju atliktas nekilnojamojo turto pardavimas turėjo būti apmokestinamas PVM, pirmiausia turi būti nustatyta, ar pastato ar pastato dalių ir žemės ant kurios jis pastatytas bei žemės statyboms tiekimą atliko apmokestinamasis asmuo, vykdantis ekonominę veiklą. Vadovaujantis PVMĮ 2 str. 8 dalies nuostatomis, ekonomine veikla laikoma veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą ir kt.), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno), išskyrus darbo veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 7 dalyje ir valstybės ir savivaldybių veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 38 dalyje, net jeigu už tokią veiklą mokami mokesčiai ar rinkliavos. Ekonominei veiklai yra būdingas savarankiškumas, versliškumas, ekonominės naudos siekimas bei pasikartojimas, tęstinumas, t. y. sandorius sudarantys asmenys turi turėti ketinimą veiklą vykdyti ir siekti iš jos gauti pajamų. LVAT yra nurodęs, kad sprendžiant, ar asmuo gali būti laikomas apmokestinamuoju asmeniu yra svarbūs du esminiai kriterijai – ekonominės veiklos vykdymas ir vykdomos veiklos savarankiškumas, ir nėra atsižvelgiama į vykdomos veiklos tikslą ar rezultatą (LVAT 20221 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-421-602/2021).
Pridėtinės vertės mokestis – tai bendrasis vartojimo mokestis, kuris yra tiksliai proporcingas prekių bei paslaugų kainai, nepriklausomai nuo operacijų skaičiaus gamybos ir paskirstymo procese iki to etapo, kuriame skaičiuojamas mokestis. Siekiant užtikrinti Europos Sąjungos vidaus rinkos funkcionavimą, apmokestinimo šiuo mokesčiu tvarka buvo harmonizuota Sąjungos teise, įvedant bendrą PVM sistemą. Tokios harmonizacijos pagrindu yra 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo — Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – ir Šeštoji direktyva) bei vėliau Šeštąją direktyvą pakeitusi 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir Direktyva 2006/112/EB). PVMĮ įgyvendina Direktyvos Nr. 2006/112/EB nuostatas, dėl ko Komisija pagrįstai aptarė reikšmingas Direktyvos nuostatas bei Europos Teisingumo Teismo praktiką dėl jų aiškinimo.
Vykdomos veiklos savarankiškumas apibūdinamas kaip toks gyventojo santykis su kita sandorių, sudaromų vykdant veiklą, šalimi, kai jo santykiuose su kita sandorio puse nėra būdingų darbo santykiams požymių (susitarimo dėl darbo apmokėjimo, darbo vietos ir funkcijų, darbo drausmės, atostogų ir pan.), gyventojas pats nusprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats investuoja (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu), pats dengia savo išlaidas, susijusias su veiklos vykdymu, paskirsto ir naudoja gautas pajamas ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2006-10-20 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-916/2006, LVAT 2007-07-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A8-693/2007). Patikrinimo metu nustatyta, jog Pareiškėja nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius sudarė savarankiškai, t. y. savarankiškai sprendė su šia veikla susijusius klausimus, pati įsigydavo nebaigtos statybos ir neįrengtus butus, juos įrengdavo, pati savo lėšomis pirko statybines medžiagas bei pati organizavo nekilnojamojo turto įrengimo (remonto) darbus, savarankiškai sprendė, ar pirkti, parduoti nekilnojamojo turto objektus, pati dengė išlaidas, susijusias su nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veiklos vykdymu.
Veiklos tęstinumas suprantamas kaip gyventojo sudaromiems sandoriams būdingas atsikartojimas, nevienkartinis, nuolatinis nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorių sudarymas, jų skaičius. Patikrinimo metu nustatyta, jog Pareiškėja nuolat vykdė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius, laikotarpiu nuo 2018-01-01 iki 2020-12-31 perleido 5 (laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2021-12-31 - 7) nekilnojamojo turto objektus (butus), gaudama nekilnojamojo turto pardavimo pajamų. Pareiškėjos sudarytų sandorių grandinė tęstiniu laikotarpiu leidžia konstatuoti tęstinumo, pasikartojimo požymio buvimą vykdytoje ekonominėje veikloje.
Pareiškėjos skundo argumentai, kad patikrinimo metu mokesčių administratorius turėjo vertinti tik 3 sandorius vykdytus tikrinamuoju laikotarpiu (2018 – 2020 metais) yra nepagrįsti. Teisės aktai nenumato apribojimų apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį, remtis papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos kitais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Be to, vertinant nekilnojamojo turto prekybos sandorius už ilgesnį laikotarpį, objektyviau galima nustatyti, ar mokesčių mokėtojo veikla vykdoma tęstinį laikotarpį. Pažymėtina, kad apskaičiuojant PVM apmokestinamąją bazę, kiti sandoriai eliminuoti (patikrinimo akto PVM apskaičiavimo 6 lentelė).
Ekonominės naudos siekimas apima bet kokią veiklą, kai siekiama gauti bet kokių pajamų. Siekis gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos reiškia, kad gyventojas tam tikrą laikotarpį pasikartojančiais sandoriais savo pajamas investuoja į veiklą, iš kurios nuolat uždirba pajamas, tikėdamasis gauti pelno. Tikrintu laikotarpiu Pareiškėjos sudaryti nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai buvo atlygintino pobūdžio, pajamos iš nekilnojamojo turto pardavimo buvo vienas iš pagrindinių pajamų šaltinių. O tai atitinka ir dar vieną ekonominės veiklos požymį - versliškumą. Tai reiškia, kad visa veikla nuo pat jos vykdymo pradžios turėjo tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos. Pareiškėja 2018 - 2020 gavo 529 000 Eur pajamų už nekilnojamojo pardavimą, iš kurių 340 000 Eur ekonominės veiklos pajamos, kas sudarė didžiąją Pareiškėjos gautų pajamų dalį (palyginimui iš darbo užmokesčio pareiškėja gavo virš 118 000 Eur pajamų).
Nėra teisinio pagrindo sutikti su pareiškėja argumentais, kad ginčo sandoriai priskirtini prie atsitiktinio ar asmeninio pobūdžio sandorių. Atsitiktiniai sandoriai yra nesusiję su ekonominės naudos gavimu, t. y. asmeninio pobūdžio sandoriai, kuriais nors ir per trumpą laiko tarpą parduodami keli tapatūs daiktai, tačiau turto pardavimas susijęs su negalėjimu tuo turtu naudotis, bet ne su pelno gavimu. Tokiems sandoriams priskiriama asmeninio būsto, asmeninės transporto priemonės pardavimas ir jie nereiškia veiklos vykdymo (pvz. žr. LVAT 2006-06-16 sprendimą adm. byloje Nr. A5-902/2006). Pareiškėjos pateikti argumentai ir rašytiniai duomenys, kad nekilnojamasis turtas buvo įsigyjamas tik gerinti savo privataus asmens gyvenimo sąlygas (pvz., įrengus butą adresu (duomenys neskelbtini) paaiškėjo, jog butas turi grindų šildymo inžinerinių trūkumų; įrengus butą adresu (duomenys neskelbtini), paaiškėjo, jog per ventiliacijos angas girdimi kitų namo gyventojų balsai; įsigijus butą adresu (duomenys neskelbtini) atsirado galimybė įsigyti butą su kiemeliu (kuris po trumpo laiko irgi buvo parduotas), vertinant ją su kitomis nustatytomis mokestinio patikrinimo metu aplinkybėmis, nepaneigia išvadų, jog ginčo sandoriai priskirtini ekonominei veiklai PVMĮ nuostatų prasme. Pareiškėjos vykdytos ekonominės veiklos nepaneigia jos papildomai pateikti argumentai, kad nebuvo veikta profesionaliai, turtas įsigytas iš nekilnojamojo turto vystytojų, kadangi sudarytų sandorių skaičius, pasikartojantis veiklos modelis (įsigyjami naujos statybos neįrengti butai arba su daline apdaila, remontuojami ir parduodami, investuojant į kito analogiško turto įsigijimą), ne vienerių metų veiklos praktika, rodo būtinus ekonominės veiklos, kaip PVM objekto, vykdymo požymius. Jeigu suinteresuotasis asmuo pradeda aktyvius prekybos žeme veiksmus ir imasi panašių priemonių į gamintojo, prekybininko ar paslaugas teikiančio asmens, kaip jie apibrėžti PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, naudojamas priemones, šie aktyvūs veiksmai visų prima gali būti šių žemės sklypų parengimo darbų atlikimas ir rinkodaros priemonių įgyvendinimas. Šie veiksmai paprastai nepatenka į asmeninio turto valdymą, ir tokiu atveju <...> tiekimas negali būti laikomas tik savininko nuosavybės teisių įgyvendinimu (šiuo aspektu žr. Teisingumo Teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą byloje Jarosław Słaby prieš Minister Finansów (C-180/10) ir Emilian Kuć ir H. J.-Kuć prieš Dyrektor Izby Skarbowej w Warszawie (C-181/10), 39-41 p.).
Kadangi pareiškėjos pajamos tikrinimo laikotarpiu viršijo PVMĮ 71 str. 2 dalyje nustatytą ribą, jai kilo pareiga registruotis PVM mokėtoja ir apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti į valstybės biudžetą PVM.
Apibendrinant aukščiau išdėstytus argumentus, skundžiami administraciniai sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 str. jiems keliamus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, procedūra atlikta laikantis viešojo administravimo principų. Dėl išdėstytų argumentų nėra teisinio pagrindo naikinti ar keisti skundžiamų VMI ir Komisijos sprendimų dėl priskaičiuoto PVM ir susijusių sumų.
Pareiškėja konkrečių argumentų dėl priskaičiuotų GPM ir PVM mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo nepateikė. Byla nagrinėjama pareikšto skundo reikalavimų ir suformuluoto faktinio pagrindo ribose. Papildomai pažymėtina, kad patikrinimo aktas negali sudaryti savarankiško skundo dalyko, kadangi jis yra sudėtinė skundžiamo VMI sprendimo, kuriuo jis patvirtintas, dalis.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, pareiškėjos skundas negali būti patenkintas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
atmesti pareiškėjos R. L. skundą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.