- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-10
- Bylos Nr.
- eA-421-602/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02731-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan (pirm.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- L. J., M. J.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija
- Kategorijos
- 12.13.1.2Apmokestinamosios pajamos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. J. ir M. J. (M. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. J. ir M. J. (M. J.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-4593-983/2019 priimtas pareiškėjos L. J. skundas, kuriame pareiškėja prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2019 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. S-81 (7-55/2019) (toliau – ir Komisijos sprendimas Nr. S-81), patvirtinusį Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 68-36 (toliau – ir VMI sprendimas Nr. 68-36), ir įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pavesti Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai atlikti pakartotinį pareiškėjos mokestinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą (administracinė byla Nr. eI-4593-983/2019, b. l. 3–9; administracinė byla Nr. eI-4595-872/2019, b. l. 3–9). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-4595-872/2019 priimtas pareiškėjo M. J. skundas, kuriame prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2019 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. S-80 (7-54/2019) (toliau – ir Komisijos sprendimas Nr. S-80), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 68-35 (toliau – ir VMI sprendimas Nr. 68-35) ir įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pavesti Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai atlikti pakartotinį pareiškėjos mokestinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-4595-872/2019 administracinės bylos Nr. eI-4593-983/2019 ir Nr. eI-4595-872/2019 sujungtos į vieną bylą.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjai skunduose nurodė, kad VMI sprendimuose Nr. 68-35 ir Nr. 68-36 jų sudarytus sandorius vertino kaip atitinkančius tęstinumo, pasikartojamumo ir ekonominės naudos siekimo požymius, todėl patikrinimo metu nustatė, jog pareiškėjai vykdė ekonominę veiklą. Nurodė, kad jų ekonominei veiklai priskirtas 0,1071 ha mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos žemės sklypo, jame esančio 180,10 kv. m nebaigto statyti gyvenamojo namo bei 0,2926 ha inžinerinės infrastruktūros teritorijos žemės sklypo ((duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. sav.) pardavimo sandoris, iš kurio gautas 130 330 Eur atlygis. Paaiškino, kad Komisija sprendimuose S-80 ir S-81 konstatavo, jog nurodyti 1 ir 4 objektai buvo naudojami asmeniniams jų poreikiams.
3. Pareiškėjai nesutinko su mokesčių administratoriaus padarytomis išvadomis, kadangi buvo svarbių aplinkybių, dėl kurių jie statė ir vėliau pardavė nebaigtą statyti gyvenamąjį namą bei žemės sklypus, esančius adresu: (duomenys neskelbtini). Nurodyto turto atžvilgiu pareiškėjų veiklai nebuvo būdingas savarankiškumas, taip pat tęstinumas, versliškumas ir ekonominės naudos siekimas. Paaiškino, kad 2012 m. gruodžio 17 d. jie bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą (duomenys neskelbtini), tačiau realiai šį sklypą pirko pareiškėjo brolis M. J. (M. J.) jo šeimos interesais bei lėšomis, nes jo brolis norėjo investuoti į nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, tačiau tuo metu M. J. ir jo sutuoktinė negalėjo grįžti į Lietuvą, todėl nutarė žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), įsigyti pareiškėjų vardu.
4. Pareiškėjai skunduose paaiškino, kad 2013 metais pareiškėjo brolis M. J. su šeima nusprendė Žemės sklype pasistatyti namą ir planavo, kad jame, be kita ko, gyvens M. J. sutuoktinės O. J. tėvai su O. močiute, kuri sunkiai vaikščiojo, dėl to jie norėjo, kad visiems būtų patogiau gyventi su neįgaliu žmogumi, ir planavo statytis vieno aukšto namą. Taip pat planavo, kad pareiškėjo brolio M. J. šeimai bus patogu apsistoti šiame name, o kartu ir pas O. J. tėvus, kada grįš atostogų į Lietuvą. Tačiau vėliau M. J. ir O. J. nutarė nebaigtą statyti namą su žemės sklypais, adresu: (duomenys neskelbtini), parduoti, nes, kiek žinoma pareiškėjams, M. J. sutuoktinės O. J. tėvai A. (A.) ir V. I. išsiskyrė ir O. J. mamai vienai su neįgalia močiute gyventi bei prižiūrėti namą su žemės sklypu būtų buvę per sunku. Taigi, šių nekilnojamojo turto objektų pardavimo sandoris buvo gyvenimiškas ir atsitiktinis, neturintis jokių versliškumo elementų. Šias aplinkybes patvirtina mokestinio patikrinimo medžiagoje buvęs pareiškėjo brolio M. J. ir O. J. pateiktas 2018 m. spalio 21 d. rašytinis paaiškinimas, kuriame buvo nurodyta: „Su broliu M. J. žodžiu sutarėme, kad jis pastatys mums namą, o mes jam paskolinsime pinigų jo verslo plėtrai be palūkanų ir tokiam terminui, kokio reikės, kad jis pinigus grąžintų“.
5. Pareiškėjai skunduose nurodė, kad mokestinio patikrinimo medžiagoje esantis M. J. ir O. J. pateiktas 2018 m. spalio 21 d. rašytinis paaiškinimas taip pat patvirtina, jog tiek įgydami žemės sklypą (duomenys neskelbtini), tiek perleisdami žemės sklypus su nebaigtu statyti namu pareiškėjai savarankiškai nesprendė jokių strateginių su šiuo turtu susijusių klausimų. Visus sprendimus dėl šio turto priėmė pareiškėjo sutuoktinio brolis su šeima, o pareiškėjai veikė pareiškėjo sutuoktinio brolio (jo šeimos) interesais, pavedimu ir lėšomis. Teigė, kad minėtas sandoris buvo sudarytas neturint tikslo gauti pajamų, todėl šio sandorio priskyrimas individualiai veiklai yra nepagristas.
Atsiliepimas
6. Atsakovas VMI atsiliepimuose į pareiškėjų skundus nurodė, kad su skundais nesutinka ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.
7. Atsiliepimuose nurodė, kad Klaipėdos apskrities VMI atliko pareiškėjų laikotarpio nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSD įmokos), valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – ir VSD įmokos) apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir nustatė, kad pareiškėjų išlaidos viršijo gautas pajamas. Teigė, kad pareiškėjai paskoloms suteikti UAB „Armaris“, UAB „Armario būstas“, UAB „Armario prekyba“ bei kitoms išlaidoms padengti panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios gavimo metu nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, t. y. kiekvienas pareiškėjas po 101 061,50 Eur. Patikrinimo metu įvertinus pareiškėjų vykdytus nekilnojamojo turto įsigijimo ir perleidimo sandorius, nustatyta, kad jie atitinka ekonominės veiklos kriterijus.
8. Atsakovas atsiliepimuose nurodė, kad mokesčių administratoriaus sprendimas skaičiuoti papildomus mokesčius priimtas įvertinus pareiškėjų vykdytą veiklą: 1) pagal 2006 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį už 150 000 Lt iš M. J. pareiškėjai įsigijo 0,1500 ha žemės sklypą (naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos; naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos), esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. sav. Pagal Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2006 m. rugsėjo 18 d. išduotą statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) pastatytas 262,64 kv. m gyvenamasis namas. Pagal 2007 m. gegužės 3 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos pažymą Nr. NS-160-(12.4) įregistruotas gyvenamojo namo 60 proc. baigtumas. Pagal 2007 m. birželio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį minėtą žemės sklypą ir gyvenamąjį namą už 500 000 Lt pardavė A. ir O. K.; 2) pagal 2006 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį už 60 000 Lt iš Z. J. (Z. J., pareiškėjo tėvas) įsigijo žemės ūkio (mėgėjų sodų) paskirties žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. sav.; 3) pagal 2007 m. sausio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį už 165 000 Lt iš K. M. įsigijo 0,1500 ha žemės sklypą (naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos; naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos), esantį adresu: (duomenys neskelbtini) Klaipėdos r. sav. Pagal Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2007 m. birželio 15 d. išduotą statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) pastatytas 224,50 kv. m gyvenamasis namas. Pagal 2007 m. rugsėjo 24 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos pažymą Nr. NS-564-(12.4) įregistruotas gyvenamojo namo 63 proc. baigtumas. Pagal 2014 m. vasario 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį minėtą žemės sklypą ir gyvenamąjį namą už 600 000 Lt pardavė D. ir R. S.; 4) pagal 2010 m. balandžio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį už 85 000 Lt iš E. L. įsigijo 0,1055 ha žemės sklypą (naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos; naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos), esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. sav. Pagal Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2010 m. liepos 15 d. išduotą statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) pastatytas 228,98 kv. m gyvenamasis namas. Pagal 2010 m. lapkričio 12 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos pažymą Nr. 30-101112-00259 įregistruotas gyvenamojo namo 82 proc. baigtumas. Pagal 2010 m. gruodžio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį minėtą žemės sklypą ir gyvenamąjį namą už 400 000 Lt pardavė V. ir O. P.; 5) pagal 2012 m. balandžio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį už 171 000 Lt iš R. ir D. Ž. pareiškėjai ir V. Š. (pareiškėjo sesers sutuoktinis) įsigijo po ½ (bendras plotas 0,892 ha) gyvenamosios teritorijos žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėda. Pareiškėjai bei V. Š. 2012 m. liepos 3 d. pasirašė bendraturčių susitarimą Nr. 5560 dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu. Pagal Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2012 m. rugsėjo 27 d. išduotą statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) pastatytas dviejų butų gyvenamasis pastatas (kotedžas). Pagal 2015 m. liepos 20 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. 1 įregistruotas dviejų butų, t. y. 206,66 kv. m, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėda, ir 205,99 kv. m, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėda, gyvenamojo pastato (kotedžo) 100 proc. baigtumas; 6) pagal 2012 m. gruodžio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį už 50 000 Lt iš P. A. įsigijo 0,1071 ha žemės sklypą (naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos; naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) ir 1/6 (bendras plotas 0,2926 ha) kitos inžinerinės infrastruktūros teritorijos žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. sav. Minėtame žemės sklype pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2014 m. rugsėjo 22 d. pažymą apie pastato statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. PASS-30-140922-00441 įregistruotas 180,10 kv. m 70 proc. baigtumo gyvenamasis namas. Pagal 2015 m. sausio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį minėtą žemės sklypą ir gyvenamąjį namą už 130 330 Eur pardavė I. ir J. R.; 7) pagal 2016 m. vasario 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį už 25 000 Eur iš R. M. R. pareiškėjai ir R. Z. įsigijo kitos paskirties žemės sklypą ir ūkinį pastatą, esančius adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. sav.; 8) pagal 2016 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį už 600 Eur iš R. M. R.įsigijo 0,0252 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. sav.; 8) pagal 2016 m. spalio 28 d. skolos padengimo sutartį, pasirašytą su UAB „Armario būstas“, už 6 500 Eur iš UAB „Armario būstas“ pareiškėjai įsigijo 340/4969 (bendras plotas 2,4845 ha) žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. sav. Pagal 2016 m. lapkričio 3 d. turto atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės sutartį Nr. DR-5349, žemės sklypo paskirtis iš žemės ūkio paskirties buvo pakeista į kitos – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos – paskirties žemės sklypą ir suformuoti du atskiri žemės sklypai (0,0847 ha ir 0,0853 ha žemės sklypai), kurie 2016 m. lapkričio 15 d. įregistruoti VĮ Registrų centre ; 9) pagal 2018 m. gegužės 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį už 42 500 Eur iš P. A. įsigijo 0,09 ha žemės sklypą (naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos; naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos), esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėda. Patikrinimo metu konstatuota, kad pareiškėjai, sudarydami nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius, vykdė ekonominę veiklą, iš kurios gautos pajamos, viršijančios 155 000 Lt ribą, apmokestintos PVM.
9. Teigė, kad pareiškėjai, įsigiję Žemės sklypą, atliko aktyvius veiksmus: ėmė paskolas, įkeitinėjo turtą, tvarkė dokumentus, susijusius su naujų statinių statyba, planavo ir vykdė statybos darbus, dengė statybų išlaidas, pardavė pastatą pirkėjams. Mano, kad šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad pareiškėjai veikė savarankiškai, atliko aktyvius ūkinės ir komercinės veiklos veiksmus ir patyrė su savo veikla susijusią ekonominę riziką, t. y. veikė taip, kaip veiktų konkuruojantys ūkio subjektai, užsiimantys nekilnojamojo turto statyba ir realizavimu. Pažymi, kad Žemės sklypo ir pastatyto gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sandoriai buvo atlygintiniai. Pareiškėjų pajamos iš parduoto objekto sudarė 130 330 Eur.
10. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjų darbo užmokestis ir išmokos 2007–2016 m. sudarė 27 888 Eur, pajamos, gautos iš statybos paslaugų veiklos su verslo liudijimu, tuo pačiu laikotarpiu – 353 636 Eur, o turto pardavimo pajamos sudarė 564 730 Eur, t. y. didelę pajamų dalį.
II.
11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus.
12. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjų laikotarpio nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. mokestinį patikrinimą, pagrįstai nustatė, jog pareiškėjai vykdė ekonominę veiklą ir gavo pajamų, viršijančių neapmokestinamųjų pajamų ribą, taip pat atitinkami nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoriai buvo sudaryti siekiant gauti mokestinę naudą, bei ar nagrinėjamoje byloje tinkamai pritaikė teisės aktus.
13. Teismas nurodė, kad iš byloje pateiktų duomenų matyti ir byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad pareiškėjai iš P. A. už 50 000 Lt įsigijo 0,1071 ha žemės sklypą (naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos; naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) ir 1/6 kitos inžinierinės infrastruktūros teritorijos žemės sklypo. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2014 m. rugsėjo 22 d. pažymoje apie pastato statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. PASS-30-140922-00441 įregistruotas 180,10 kv. m 70 proc. baigtumo gyvenamasis namas. Pareiškėjai neneigia aplinkybės, jog pastatas iš esmės buvo pastatytas jų lėšomis, vėliau jis kartu su Žemės sklypu 2015 m. sausio 8 d. buvo parduotas pirkėjams Iljai Riabininui ir Julijai Riabininai už 130 330 Eur (Komisijos bylos Nr. 7–55, t. 1, b. l. 82–88). Teismas pažymėjo, kad kai suinteresuotasis asmuo pradeda aktyvius prekybos žeme veiksmus ir imasi panašių priemonių į gamintojo, prekybininko ar paslaugas teikiančio asmens, tai nėra suinteresuoto asmens asmeninio turto valdymas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) praktikoje pripažinta, kad tokie aktyvūs veiksmai, visų pirma, gali būti šių žemės sklypų parengimo darbų atlikimas ir rinkodaros priemonių įgyvendinimas. Šie veiksmai paprastai nepatenka į asmeninio turto valdymą ir tokiu atveju statybai skirtos žemės tiekimas negali būti laikomas tik savininko nuosavybės teisių įgyvendinimu (ESTT 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Jarosław Słaby prieš Minister Finansów (C-180/10) ir Emilian Kuć ir H. J.-Kuć prieš Dyrektor I. S. w Warszawie (C-181/10), 36-41, 45 p.).
14. Teismas atkreipė dėmesį, kad įsigiję Žemės sklypą pareiškėjai atliko aktyvius veiksmus susijusius su naujo statinio statyba – planavo ir vykdė gyvenamojo namo statybos darbus, dengė šių statybų išlaidas ir pardavė pastatytą namą su Žemės sklypu tretiesiems nesusijusiems asmenims. Todėl, kaip nurodė teismas, esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjai veikė savarankiškai, atliko aktyvius ūkinės komercinės veiklos veiksmus ir patyrė su veikla susijusią ekonominę riziką, t. y. veikė taip, kaip veiktų konkuruojantys ūkio subjektai, užsiimantys nekilnojamojo turto statyba ir realizavimu. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjai vykdydami veiklą susijusią su Žemės sklypo įsigijimu ir pardavimu savo pastangomis, tikslingais veiksmais Žemės sklype vykdė naujo statinio statybą. Pareiškėjai savo veiksmais padidino įsigyto nekilnojamojo turto (Žemės sklypo ir vėliau jame pastatyto pastato) vertę ir pardavę šį turtą gavo ekonominę naudą. Taigi, teismas priėjo išvadą, kad iš minėtų aplinkybių yra aišku, jog pareiškėjai atliko aktyvius veiksmus, siekdami prekiauti nekilnojamuoju turtu. Byloje pateikti duomenys sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėjų vykdyta veikla, kiek ji buvo susijusi su Žemės sklypo įsigijimu, pastato jame pastatymu ir Žemės sklypo bei pastato pardavimu, buvo pareiškėjų ekonominė veikla.
Šalies argumentai
16. Pareiškėjai tiek mokesčių administratoriui, tiek teismui teikė paaiškinimus, kad Žemės sklypą įsigijo nevykdydami ekonominės veiklos. Šiai aplinkybei pagrįsti jie pateikė pareiškėjo brolio M. J. teiktus paaiškinimus, jog jis su šeima nusprendė Žemės sklype pasistatyti namą, tačiau vėliau nutarė nebaigtą statyti namą su Žemės sklypais parduoti (Komisijos bylos Nr. 7–55, t. 2, b. l. 48–49). Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalį, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Teisės aktai nenustato dokumentų, kuriais mokesčių administratorius gali grįsti apskaičiuotus mokesčius, sąrašo, todėl mokesčių mokėtojui apskaičiuotos mokesčio ir su juo susijusios sumos gali būti grindžiamos įrodymų leistinumo kriterijus atitinkančiais dokumentais (žr. LVAT 2011 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1427/2011). Mokesčių administratorius apskaičiuodamas mokesčius privalo remtis objektyvia informacija, nustatoma renkant ir nešališkai vertinant visus įrodymus. Mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus, priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus (žr. LVAT 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-289-556/2016). MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Teismas pažymėjo, kad M. J. pateikti paaiškinimai nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, kad Žemės sklypas buvo įsigytas jo ir jo šeimos interesais bei lėšomis. Priešingai, byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad pareiškėjų vykdyta veikla buvo išskirtinė ir jie nesiekė įsigytame Žemės sklype pastatyti pastato ir jį pelningai parduoti.
Žemesnės instancijos teismas
17. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius, mokestinio patikrinimo metu išanalizavęs pareiškėjų sudarytus nekilnojamojo turto sandorius, nustatė, jog jie vykdė ekonominę veiklą įsigydami ir parduodami nekilnojamąjį turtą, t. y. sutuoktinių vykdyta veikla sudarant nekilnojamojo turto sandorius atitinka Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio dalies nuostatas. Teismas, atsižvelgęs į teisinį reguliavimą, LVAT ir ESTT praktiką ir šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjai vykdė prekybą nekilnojamuoju turtu. Tęstinis pareiškėjų veiklos pobūdis, kuriam buvo būdingas versliškumas, nustatytas ir dėl to, kad pareiškėjų gautos pajamos iš nekilnojamojo turto veiklos sudarė didžiąją bendrų šeimos pajamų dalį. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius, tinkamai įvertinęs faktines aplinkybes ir remdamasis byloje esančiais įrodymais, pagrįstai pareiškėjams apskaičiavo į valstybės biudžetą sumokėti PVM ir GPM VSD įmokas, PSD įmokas, jų delspinigius ir baudas.
III.
18. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, VMI 2019 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 68-35, 2019 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 68-36, Komisijos 2019 m. birželio 27 d. sprendimus Nr. 80 ir Nr. 81 bei priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą VMI pavesti teritoriniam mokesčių administratoriui – trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos AVMI alikti pakartotinį pareiškėjų mokestinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą. Pareiškėjai taip pat prašo priteisti iš atsakovo VMI patirtas bylinėjimosi išlaidas – 12 Eur dydžio mokestį. Byloje taip pat gautas prašymas priteisti pareiškėjų M. J. ir L. J. naudai iš atsakovo VMI visą 300,00 Eur išlaidų sumą už advokato pagalbą rengiant apeliacinį skundą.
19. Pareiškėjų nuomone, bylą nagrinėjęs teismas tinkamai neįvertino į bylą surinktų dokumentų įrodomosios reikšmės ir priėmė vienpusiškas išvadas apie pareiškėjų vykdytą prekybą nekilnojamuoju turtu kaip ekonominę veiklą.
20. Teigia, kad byloje pateikti įrodymai, įskaitant duomenis apie deklaruoto pareiškėjo gautas paskolas, patvirtina pareiškėjų teiginius apie tai, jog nekilnojamasis turtas buvo įsigytas pareiškėjo brolio ir jo šeimos interesais bei lėšomis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų nuomone, teismo išvada apie tai, kad pareiškėjo brolio rašytiniai paaiškinimai nebuvo pagrįsti, atmestini.
Šalies argumentai
21. Pareiškėjai nesutinka su teismo išvadomis, susijusiomis su Žemės sklypu ir nebaigtu statyti gyvenamuoju namu. Teigia, kad įvertinus pareiškėjų mokestinio patikrinimo aktuose, pastabose, paaiškinimuose ir pareiškėjų skunduose nurodytas aplinkybes, yra pagrindo pakartotinai įvertinti pateiktas Žemės sklypų ir nebaigto statyti namo, esančio adresu Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) pardavimo aplinkybes (dėl tariamai vykdytos ekonominės nekilnojamojo turto pardavimo veiklos).
Atsiliepimas
22. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.
23. Atsakovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
24. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams papildomai apskaičiuoto PVM bei su juo susijusių sumų mokesčių administratoriui konstatavus, kad pareiškėjai tikrinamuoju laikotarpiu vykdė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo ekonominę veiklą, atitinkančią Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 2 straipsnio 8 dalies nuostatas, pareiškėjų pajamos minėtu laikotarpiu viršijo PVMĮ 71 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, dėl to atsirado pareiga registruotis PVM mokėtoju, skaičiuoti ir mokėti PVM.
26. Pareiškėjai apeliaciniu skundu ginčija mokesčių administratoriaus išvadas dėl PVM skaičiavimo, sudarius minėtą žemės sklypo ir gyvenamojo namo pardavimo sandorį. Pareiškėjai nurodo, kad PVM neturėjo būti paskaičiuotas, nes pareiškėjai nevykdė ekonominės veiklos. Pareiškėjų tvirtinimu, jie bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą (duomenys neskelbtini), tačiau realiai šį sklypą pirko pareiškėjo brolis M. J. (M. J.) jo šeimos interesais bei lėšomis, nes jo brolis norėjo investuoti į nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, tačiau tuo metu M. J. ir jo sutuoktinė negalėjo grįžti į Lietuvą, todėl nutarė Žemės sklypą įsigyti pareiškėjų vardu.
V.
27. Pridėtinės vertės mokestis – tai bendrasis vartojimo mokestis, kuris yra tiksliai proporcingas prekių bei paslaugų kainai, nepriklausomai nuo operacijų skaičiaus gamybos ir paskirstymo procese iki to etapo, kuriame skaičiuojamas mokestis (žr. pavyzdžiui, 2012 m. gegužės 3 d. Teisingumo Teismo Sprendimą byloje Lebara Ltd prieš The Commissioners for Her Majesty's Revenue & Customs, C-520/10, 23 p.). Siekiant užtikrinti Europos Sąjungos vidaus rinkos funkcionavimą, apmokestinimo šiuo mokesčiu tvarka buvo harmonizuota Sąjungos teise, įvedant bendrą PVM sistemą. Tokios harmonizacijos pagrindu yra 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo — Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – ir Šeštoji direktyva) bei vėliau Šeštąją direktyvą pakeitusi 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir Direktyva 2006/112/EB).
28. Direktyvos 2006/112/EB 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Apmokestinamasis asmuo“ – asmuo, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą. „Ekonominė veikla“ – gamintojų, prekybininkų ar paslaugas teikiančių asmenų veikla, įskaitant kasybą bei žemės ūkio veiklą ir laisvųjų profesijų veiklą. Visų pirma ekonomine veikla laikomas materialiojo ar nematerialiojo turto naudojimas siekiant gauti nuolatinių pajamų.
29. PVMĮ 2 straipsnio (2009 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XI-518 redakcija) 8 dalyje nustatyta, kad ekonominė veikla – veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno), išskyrus: 1) darbo veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 7 dalyje (darbo veikla – veikla, vykdoma pagal darbo sutartį, taip pat bet kokia kita veikla, vykdoma teisinių santykių, kurie iš esmės (susitarimu dėl darbo apmokėjimo sąlygų, darbo vietos ir funkcijų, darbo drausmės ir kt.) atitinka darbo sutarties sukuriamus darbdavio ir darbuotojo santykius, pagrindu); 2) valstybės ir savivaldybių veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 38 dalyje, net jeigu už tokią veiklą mokami mokesčiai ar rinkliavos.
30. Nurodytose PVMĮ normose įgyvendintos minėtos Direktyvos 2006/112/EB normos, taigi PVMĮ normos aiškinamos atsižvelgiant Direktyvos 2006/112/EB prasmę ir tikslus, kas yra atskleidžiama Teisingumo Teismo praktikoje.
VI.
31. Iš nuoseklios Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad Šeštoji direktyva ir vėliau ją pakeitusi Direktyva 2006/112/EB nustato labai plačią PVM taikymo sritį, apimančią bet kokią gamintojo, prekybininko ar paslaugų teikėjo ekonominę veiklą (šiuo aspektu žr. pavyzdžiui, 2010 m. birželio 3 d. Sprendimą byloje Belgijos valstybė prieš Nathalie De Fruytier, C – 237/09, 19 p.).
32. <...> PVM direktyvoje, kaip ir Šeštojoje direktyvoje, nustatyta labai plati PVM taikymo sritis, nes su apmokestinamaisiais sandoriais susijusiame 2 straipsnyje šiai sričiai priskiriamas ne tik prekių importas, bet ir prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, šalies teritorijoje už atlygį vykdomas apmokestinamojo asmens, kuris veikia būtent kaip apmokestinamasis asmuo (žr. 2010 m. birželio 10 d. Sprendimo Future Health Technologies, C-86/09, Rink. p. I-5215, 26 p. ir nurodytą teismo praktiką).
33. Pirma, reikia pažymėti, kad pagal PVM direktyvos 10 straipsnį, tenkinant šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąlygą, kad ekonominė veikla turi būti vykdoma savarankiškai, neapmokestinami samdomi ir kiti asmenys, jei jie yra sudarę darbo sutartį su darbdaviu ar susieti kitais teisiniais ryšiais, kuriais sukuriami darbdavio ir dirbančiojo santykiai, susijusiais su darbo sąlygomis, atlyginimu ir darbdavio atsakomybe (šiuo aspektu žr. Teisingumo Teismo 2012 m. liepos 19 d. Sprendimą byloje Ainārs Rēdlihs prieš Valsts ieņēmumu dienests (C-263/11) 26 p.).
34. Antra, kalbant apie sąvoką „ekonominė veikla“ pagal PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalį, reikia pažymėti, kad iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog ši sąvoka yra objektyvaus pobūdžio, nes veikla vertinama per se, neatsižvelgiant į jos tikslus bei rezultatus (šiuo klausimu žr. 2006 m. vasario 21 d. Sprendimo University of Huddersfield, C-223/03, Rink. p. I-1751, 47 ir 48 p.ir nurodytą teismų praktiką).
35. Siekiant nustatyti ekonominės veiklos savarankiškumą reikia patikrinti, ar atitinkamas asmuo vykdo veiklą savo vardu, sąskaita ir atsakomybe, taip pat tai, kad jis pats prisiima su savo veikla susijusią ekonominę riziką (2000 m. sausio 27 d. Sprendimo Heerma, C-23/98, 18 punktas, 2007 m. spalio 18 d. Sprendimo van der Steen, C-355/06, 23 punktas ir 2015 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Gmina Wrocław, C-276/14, 34 punktas, 2016 m. spalio 12 d. Sprendimo byloje Nigl ir kt., C-340/15, 28 p., 2020 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo byloje Valstybinė mokesčių inspekcija (Jungtinės veiklos sutartis), C-312/19, 40, 41 p.).
36. Remiantis PVM neutralumo principu, sąvoka „naudojimas“ yra taikoma visiems sandoriams, neatsižvelgiant į jų teisinę formą, kuria siekiama gauti nuolatinių pajamų už prekes. <...> žemės savininko suteikta teisė naudotis šiuo turtu atlygintinai tam tikrą laiką, yra laikoma ekonomine veikla <...> (šiuo aspektu žr. pavyzdžiui, 1990 m. gruodžio 4 d. Sprendimą byloje Van Tiem, C-186/89, 18, 20 p.).
37. Šiuo klausimu iš teismo praktikos matyti, kad savininko nuosavybės teisės įgyvendinimas pats savaime negali būti laikomas ekonomine veikla (žr. 1996 m. birželio 20 d. Sprendimo Wellcome Trust, C-155/94, Rink. p. I-3013, 32 punktą). Reikia patikslinti, kad šiuo atveju įvykdytų pardavimo sandorių skaičius ir apimtis patys savaime nėra esminiai. Kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, pardavimo sandorio apimtis negali būti kriterijus, pagal kurį atskiriama ūkio subjekto, veikiančio kaip privatus asmuo, veikla, kuri nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį, nuo ūkio subjekto veiklos, kurią vykdant sudaryti sandoriai laikomi ekonomine veikla. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad reikšmingus pardavimo sandorius taip pat gali sudaryti ūkio subjektai, veikdami kaip privatūs asmenys (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Wellcome Trust 37 p.).
38. Taip pat vien aplinkybė, jog prieš perleidimą suinteresuotasis asmuo žemės sklypą padalijo, siekdamas gauti geriausią bendrą kainą, nėra esminė, kaip ir šių sandorių sudarymo trukmė ar iš jų gautų pajamų dydis. Iš tiesų visos šios aplinkybės gali būti susijusios su suinteresuotojo asmens asmeninio turto valdymu (šiuo aspektu žr. Teisingumo Teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą byloje Jarosław Słaby prieš Minister Finansów (C-180/10) ir Emilian Kuć ir H. J.-Kuć prieš Dyrektor Izby Skarbowej w Warszawie (C-181/10), 38 p.).
39. Tačiau taip nėra, jeigu suinteresuotasis asmuo pradeda aktyvius prekybos žeme veiksmus ir imasi panašių priemonių į gamintojo, prekybininko ar paslaugas teikiančio asmens, kaip jie apibrėžti PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, naudojamas priemones. Tokie aktyvūs veiksmai visų prima gali būti šių žemės sklypų parengimo darbų atlikimas ir rinkodaros priemonių įgyvendinimas. Šie veiksmai paprastai nepatenka į asmeninio turto valdymą, ir tokiu atveju <...> tiekimas negali būti laikomas tik savininko nuosavybės teisių įgyvendinimu (šiuo aspektu žr. Teisingumo Teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą byloje Jarosław Słaby prieš Minister Finansów (C-180/10) ir Emilian Kuć ir H. J.-Kuć prieš Dyrektor Izby Skarbowej w Warszawie (C-181/10), 39-41 p.).
40. Iš tiesų šis kriterijus turi sudaryti sąlygas nustatyti, ar asmuo naudojo turtą taip, kad jo veiklą reikia pripažinti „ekonomine veikla“, kaip ji suprantama pagal PVM direktyvą. Aplinkybės, kad turtas tinkamas vien ekonominiam panaudojimui, paprastai užtenka pripažinti, kad jo savininkas jį naudoja ekonominės veiklos poreikiams, taigi – siekdamas gauti nuolatinių pajamų. Tačiau jei turtas dėl savo pobūdžio gali būti naudojamas ir ekonominiais, ir asmeniniais tikslais, reikėtų ištirti visas jo naudojimo sąlygas, kad būtų nuspręsta, ar jis naudotas siekiant gauti pajamų, kurios iš tikrųjų yra nuolatinio pobūdžio (pagal analogiją žr. 1996 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Enkler, C-230/94, Rink. p. I-4517, 27 punktas).
41. <...> aplinkybė, jog pareiškėjas pagrindinėje byloje įsigijo nagrinėjamą daiktinį turtą, kad tenkintų savo asmeninius poreikius <...> netrukdo šio turto vėliau naudoti siekiant vykdyti „ekonominę veiklą“, kaip ji apibrėžta PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje. Klausimas, ar asmuo konkrečiu atveju įsigijo turtą savo ekonominės veiklos reikmėms, ar asmeninėms reikmėms, keliamas, kai šis asmuo prašo leisti pasinaudoti teise atskaityti perkant už šio turto įsigijimą sumokėtą mokestį (pagal analogiją žr. 2001 m. kovo 8 d. Sprendimo Bakcsi, C-415/98, Rink. p. I-1831, 29 punktą) <...> (šiuo aspektu žr. Teisingumo Teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimą byloje Ainārs Rēdlihs prieš Valsts ieņēmumu dienests (C-263/11) 39 p.).
VII.
42. Vis dėl to tam, kad asmens veikla būtų apmokestinama PVM, ji turi atitikti esmines tokio apmokestinimo sąlygas, tai yra turi būti nustatyta, jog tokią veiklą vykdo apmokestinamasis asmuo, taip pat turi būti pripažinta, jog tokia veikla patenka į apmokestinamųjų sandorių kategoriją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-200/2012, 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr.eA-1436-602/2020). Klausimai sprendžiami remiantis minėtais kriterijai, kurie suformuoti minėtoje ir kitoje Teisingumo Teismo praktikoje.
43. Remiantis minėtomis Direktyvos 2006/112/EB nuostatomis, kurios perkeltos į PVMĮ, Teisingumo Teismo praktika, asmens veiklos pripažinimui ekonomine veikla ir nustatymui, kad ją vykdo apmokestinamasis asmuo, yra reikšmingos vėliau nurodomos sąlygos.
44. Sprendžiant, ar asmuo gali būti laikomas apmokestinamuoju asmeniu yra svarbūs du esminiai kriterijai – ekonominės veiklos vykdymas ir vykdomos veiklos savarankiškumas, ir nėra atsižvelgiama į vykdomos veiklos tikslą ar rezultatą.
45. „Ekonominė veikla“ tai yra: bet kuri gamintojų, prekybininkų ar paslaugas teikiančių asmenų veikla, įskaitant kasybą bei žemės ūkio veiklą ir laisvųjų profesijų veiklą; ekonomine veikla laikomas materialiojo ar nematerialiojo turto naudojimas siekiant gauti nuolatinių pajamų. Toks ekonominės veiklos apibrėžimas eliminuoja galimybę priskirti apmokestinamajam asmeniui, kuris tiekia prekes ar paslaugas, tačiau nedaro to veikdamas profesionaliai, kaip visi minėti asmenys, bet pvz. parduodamas asmeninį turtą.
46. Vykdomos ekonominės veiklos tikslas nėra reikšmingas, taigi nėra būtina, kad pagrindinis veiklos tikslas būtų pelno gavimas, bet asmuo laikomas apmokestinamuoju asmeniu, jeigu tiekia atlygintinai prekes ar teikia atlygintinas paslaugas. Vykdomos ekonominės veiklos rezultatas taip pat nėra reikšmingas, taigi nėra būtina, kad apmokestinamojo asmens veikla būtų efektyvi, kad būtų pasiekti rezultatai.
47. Sprendžiant, ar asmuo gali būti laikomas apmokestinamuoju asmeniu, vykdoma ekonominė veikla turi būti atlygintinė. Gautas atlyginimas turi būti susijęs su atliekamais veiksmais.
48. Vykdomos veiklos savarankiškumas yra viena iš esminių sąlygų, kuriai esant veikla laikoma ekonomine veikla. Taigi apmokestinamieji asmenys veikia savo sąskaita ir savo rizika. Vykdomos veiklos savarankiškumas eliminuoja atvejus, kai asmenį, atliekantį veiksmus, sieja darbo santykiai, dėl kurių asmuo privalėtų paklusti darbdaviui. Vertinimas dėl veiklos savarankiškumo atliekamas atsižvelgiant į tai, kuris asmuo konkrečiai veikia santykiuose su trečiaisiais asmenimis, taip pat atlieka veiksmus, susijusius su turto įsigijimu, sukūrimu, valdymu.
49. Vykdant ekonominę veiklą gali būti naudojamas ir asmeninis turtas. Pardavimo sandorio apimtis nėra laikoma lemiamu kriterijumi, pagal kurį atskiriama ūkio subjekto, veikiančio kaip privatus asmuo, veikla, nuo ūkio subjekto veiklos, kurią vykdant sudaryti sandoriai laikomi ekonomine veikla. Lemiamu kriterijumi gali būti, kad asmuo veikė aktyviai, parduodamas savo turtą, pvz. įgyvendino rinkodaros priemones, taigi veikė kaip gamintojas, prekybininkas ar paslaugas teikiantis asmuo, kurio vykdyti sandoriai neturėtų būti eliminuojami iš profesionalios apyvartos ir neapmokestinami PVM.
50. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis minėtais kriterijai, teisingai sprendė, kad pareiškėjų veiksmai įsigyjant Žemės sklypą, skirtą statyboms, statant gyvenamąjį namą ir parduodant nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, gaunant iš viso 130 330 Eur pajamų, laikytini ekonomine veikla, nes pareiškėjai veikė kaip apmokestinamieji asmenys, kaip tai yra suprantama pagal PVMĮ. Mokesčių administratorius, darydamas išvadą dėl pareiškėjų vykdytos ekonominės veiklos, atsižvelgė į pareiškėjų veiklą iki tikrinamojo laikotarpio ir po tikrinamojo laikotarpio. Būtent mokesčių administratorius nustatė, kad 2006–2018 metais pareiškėjai įsigijo 10 žemės sklypų, pastatė 5 gyvenamuosius namus (4 iš jų pardavė), keitė sklypo paskirtį, gavo 4 leidimus gyvenamųjų namų statybai.
51. Mokesčių administratorius teisingai sprendė, kad pareiškėjų nurodytas Žemės sklypo įsigijimo tikslas – tenkinti savo asmeninius (artimų giminaičių) poreikius, nebuvo nagrinėjamu atveju reikšmingas. Kaip buvo minėta „ekonominės veiklos“ sąvoka yra objektyvaus pobūdžio, nes veikla vertinama, neatsižvelgiant į jos tikslus bei rezultatus. Pareiškėjų nurodomi motyvai dėl veiklos tikslo (gauti pelną) nebuvimo nėra reikšmingi, nes nėra būtina, kad pagrindinis veiklos tikslas būtų pelno gavimas, bet pareiškėjai laikomi apmokestinamaisiais asmenimis, kai tiekė atlygintinai prekes. Taip pat, kaip minėta, nėra būtina, kad apmokestinamojo asmens veikla būtų efektyvi, jog būtų pasiekti rezultatai.
52. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjai veikė profesionaliai (kaip nekilnojamojo turto statybininkai, prekybininkai), todėl pareiškėjų veiksmai negalėjo būti priskirti prie savininko nuosavybės teisės įgyvendinimo, kuris turėtų būti eliminuojamas iš profesionalios apyvartos ir neapmokestinamas PVM. Iš bylos dokumentų matyti, kad pareiškėjai įsigiję žemės sklypus, atliko aktyvius veiksmus – tvarkė dokumentus, susijusius su žemės paskirties keitimu, su naujų statinių statyba, nekilnojamojo turto pirkėjų paieška ir kitus veiksmus, savo lėšomis apmokėdami visas išlaidas. Taigi pareiškėjų veiksmai perkant Žemės sklypą ir parduodant Žemės sklypą su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu teisingai nebuvo vertinami kaip asmeninio turto naudojimas bei asmeninio turto pardavimas, nes pareiškėjai, atlikdami minėtus veiksmus su nekilnojamuoju turtu, veikė kaip apmokestinamieji asmenys.
53. Mokesčių administratorius teisingai sprendė, kad pareiškėjai, parduodami Žemės sklypą su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu veikė savarankiškai. Pareiškėjai Žemės sklypą įsigijo savo vardu ir įregistravo Nekilnojamojo turto registre savo vardu, pareiškėjai statė savo lėšomis gyvenamąjį namą, kreipėsi dėl dokumentų, reikalingų nebaigtos statybos registravimui Nekilnojamojo turto registre išdavimo, pardavė Žemės sklypą ir nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, t. y. savo vardu veikė santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Nurodytų aplinkybių visuma pagrindžia mokesčių administratoriaus išvadą, kad pareiškėjai veikė savo vardu ir savo naudai, patys prisiimdami ekonominę riziką, susijusią su nagrinėjamu apmokestinamuoju sandoriu. Taigi pareiškėjai pagrįstai laikyti savarankiškai veikusiais asmenimis. Nustačius, kad pareiškėjai veikė savarankiškai, neturi esminės reikšmės pareiškėjų nurodoma aplinkybė, kad kiti asmenys (artimas giminaitis) prisidėjo prie minėtų sandorių finansavimo, nes ši aplinkybė savaime nepaneigia išvados, jog būtent pareiškėjai, veikę minėtu būdu, yra apmokestinamieji asmenys.
54. Nustačius remiantis minėtais faktiniais duomenimis, neabejotinai patvirtinančiais, kad pareiškėjai vykdė veiklą savo vardu, sąskaita ir atsakomybe, taip pat tai, kad jie patys prisiėmė su savo veikla susijusią ekonominę riziką, tai yra veikė savarankiškai, padaryta pagrįsta išvada dėl pareiškėjų apmokestinimo PVM. Pareiškėjų motyvai dėl to, kad Žemės sklypą pirko pareiškėjo brolis jo šeimos interesais bei lėšomis, nes jo brolis norėjo investuoti į nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, tačiau negalėjo grįžti į Lietuvą, todėl nutarė Žemės sklypą įsigyti pareiškėjų vardu, nepaneigia mokesčių administratoriaus padarytos išvados, kad pareiškėjai veikė savarankiškai, taigi nepaneigia išvados, jog yra neginčijamai nustatytas vienas iš esminių kriterijų, kuriam esant būtent pareiškėjai konkrečiu atveju laikytini apmokestinamaisiais asmenimis.
55. Apibendrinant spręstina, kad nagrinėjamu atveju vietos mokesčių administratorius nustatė administracinio sprendimo priėmimui būtinas faktines aplinkybes, nustatytas aplinkybes ir ištirtus įrodymus, kuriais remiantis šios aplinkybės nustatytos, mokesčių administratorius išsamiai aprašė ir tinkamai įvertino patikrinimo akte ir sprendime dėl šio patikrinimo akto patvirtinimo. Centrinis mokesčių administratorius ir Komisija įvertino ir patikrino mokesčių administratoriaus pareigą surinkti pakankamai įrodymų ir teisingai nustatyti faktines aplinkybes, būtinas administracinio sprendimo priėmimui. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių ir taikytų materialiosios teisės normų, nepažeidė esminių teismo proceso normų, todėl naikinti teismo, mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, ar vietos mokesčių administratoriaus sprendimų nėra teisinio pagrindo.
56. Negali būti tenkinamas pareiškėjų prašymas atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas, kurios gali būti atlyginamos asmeniui, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų L. J. ir M. J. (M. J.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.