Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Meidaus, Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainos Vaidachavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pripažintas kaltu:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 135 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 4 (ketverių) metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir jam paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė;

- pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė;

- pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta ir neatlikta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-07-29 baudžiamuoju įsakymu, pakeista 2017-02-07 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi arešto bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams 2 (dviem) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas J. V. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2018-06-20 iki nuosprendžio paskelbimo 2019-09-06.

Kardomoji priemonė - suėmimas palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Priteista iš J. V. 266,82 Eur (du šimtai šešiasdešimt šeši eurai 82 euro ct) suteiktų E. T. gydymo išlaidų ir 1970,31 Eur (vienas tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt eurų 31 euro ct) suteiktų R. B. gydymo išlaidų atlyginimo, priteisiant šias sumas Teritorinei Ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Priteista iš J. V. 26,60 Eur (dvidešimt šeši eurai 60 euro ct) proceso išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.

Priteista iš J. V. 1514,33 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai keturiolika eurų 33 ct) proceso išlaidų, susijusių su J. V. ekstradicija iš Jungtinės Karalystės pagal išduotą EAO, Policijos departamentui prie VRM.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. J. V. buvo nuteistas už tai, kad jis, 2017 m. sausio 1 d., laikotarpyje nuo 12.15 val. iki 13 val. veikdamas bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, neteisėtai, atvirai, prieš savininkų L. ir D. T. valią, įsibrovė į gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini)., kur panaudodami daiktus, specialiai pritaikytus kūnui sužaloti - metalinius strypus, kirvius, žirkles, dujų balionėlį, tyčia sužalojo nukentėjusius:

- R. B., bendrai suduodami ne mažiau 9 kartų į įvairias kūno vietas, tuo padarydami jam muštinę žaizdą galvos kairėje momeninėje srityje, kirstinę žaizdą kairiame dilbyje, odos nubrozdinimus kairės plaštakos 3,4,5 - ame pirštuose, poodines kraujosruvas dešiniame dilbyje, odos nubrozdinimą krūtinės kairėje su 6-7 šonkaulio lūžiais, odos nubrozdinimą dubens kairiame šone, kirstinę žaizdą kairėje blauzdoje su atviru kairio blauzdikaulio lūžiu, t. y. sunkiai sutrikdė R. B. sveikatą;

- E. T., bendrai jam suduodami ne mažiau nei 20 kartų į įvairias kūno vietas, tuo padarydami muštines pjautines žaizdas pakaušyje, kaktoje, dešinėje plaštakoje, pakauškaulio lūžį, kraujosruvas kairės akies vokuose, dešinės akies apatiniame voke, kairiame dilbyje, kairiame kelyje, kairėje blauzdoje, dešinės pėdos pirmame piršte, odos nubrozdinimus sprande, dešiniame petyje, dešiniame žaste abiejose blauzdose, t. y. nesunkiai sutrikdė E. T. sveikatą;

- J. D., bendrai jam suduodant ne mažiau nei 16 kartų į įvairias kūno vietas, tuo padarydami jam kairės plaštakos 3- čio delnakaulio lūžimą, muštines žaizdas viršugalvyje ir dešinėje plaštakoje, poodines kraujosruvas nugaroje, kairiame žaste, kairės alkūnės sąnario srityje, kairėje blauzdoje, odos nubrozdinimus kairiame žaste, kairiame dilbyje, kairėje blauzdoje, t. y. nesunkiai sutrikdė J. D. sveikatą;

- R. N., suduodant vieną kartą į dešinės pusės viršutinį žandikaulį, taip padarydami dešinio viršutinio žandikaulio priekinės sienos įspaustinį lūžį, t. y. nesunkiai sutrikdė R. N. sveikatą,

ir sugadino svetimą L. ir D. T. priklausantį turtą bendros 2966 eurų vertės, o būtent: įėjimo į namą šarvo duris 600 eurų vertės, dvi namų kino „Samsung“ kolonėles 400 eurų vertės, lubinį šviestuvą 40 eurų vertės, dvejas vidines kambario duris bendros 258 eurų vertės, vonios dušo kabiną „Euroliuks“ 748 eurų vertės, vonios lubinį šviestuvą 20 eurų vertės, vonios baldus: stalviršį 200 eurų vertės, spintelę 200 eurų vertės, lubas vonios kambaryje ir dviejuose kambariuose 500 eurų bendros vertės, taip padarydami L. ir D. T. bendrą turtinę 2966 eurų turtinę žalą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo J. V. apeliacinis skunda atmetamas.

11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tame tarpe ir nuteistasis, gali teismui tik pateikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus, tame tarpe ir nuteistojo, vertino visų bylos duomenų visete ir ne taip kaip to norėtų apeliantas, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis šiuo aspektu yra neteisėtas ir (ar) nepagrįstas. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde išreikšta kritika dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo, teigiant, jog teismas juos vertino formaliai, neatlikdamas jokios detalesnės analizės, o išvados neatitinka bylos aplinkybių, iš esmės yra grįsta vienareikšmiai tik deklaratyviais teiginiais. Tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados visiškai nereiškia, jog įrodymų vertinimą reglamentuojančias baudžiamojo proceso nuostatas pirmos instancijos teismas taikė netinkamai, o teismo išvados neteisingos.

15. Iš bylos duomenų matyti, kad apie J. V. veiksmus, jau kitiems nenustatytiems asmenims mušant J. D., ikiteisminio tyrimo metu nurodė liudytoja A. Ž., mačiusi, kaip J. V. juodos spalvos žirklėmis pradėjo badyti J. D. į kairę nugaros pusę, į kairę ranką, į kairės pusės šoną. Netikėti šiais liudytojos parodymais, kuriais ji prašė vadovautis ir apklausiama teisiamajame posėdyje, nėra pagrindo. Nors apeliaciniame skunde bandoma sukritikuoti liudytojos parodymų patikimumą, nurodant, kad specialistų išvadose (Nr. (duomenys neskelbtini) J. D. nustatyti sužalojimai neatitinka liudytojos A. Ž. nurodomų įvykio aplinkybių, t. y. nurodytose J. D. kūno dalyse nėra nustatyti jokie pjautiniai ar durtiniai sužalojimai, tačiau tokie apelianto teiginiai nėra pagrįsti. Iš specialistų išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad J. D. nustatyti sužalojimai: a) Kairės plaštakos 3-čio delnakaulio lūžis. Sužalojimas padarytas mažiausiai vienu kieto buko daikto trauminiu poveikiu, galimai užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku, suduodant metaliniu strypu ar kitokiu daiktu. b) Muštinės žaizdos viršugalvyje ir dešinėje plaštakoje. Sužalojimai padaryti keturiais kieto buko daikto trauminiais poveikiais, galimai užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku, suduodant metalinius strypu ar panašiai. c) Poodinės kraujosruvos nugaroje, kairiame žaste, kairės alkūnės sąnario srityje, poveikių kietais bukais daiktais, galimai užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku, suduodant metaliniu strypu ar panašiai. d) Odos nubrozdinimai kairiame žaste, kairiame dilbyje, kairėje blauzdoje. Sužalojimai padaryti mažiausiai keturiais kieto buko daikto trauminiais poveikiais, galimai užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku smūgiuojant metaliniu strypu ar panašiai. Be viso to, specialistų išvadose nurodoma, kad iš VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog J. D. į šią ligoninę kreipėsi 2017-01-01 13:50 val. Sąmonės netekimo nenurodo. Objektyviai: sąmoningas, galvos plaukuotoje dalyje dvi muštos žaizdos, sutinusi kairė plaštaka, dešinėje plaštakoje dvi žaizdos. Po apžiūros dešinė ranka sutvarstyta, kairė ranka įmobilizuota gipso longete nuo dilbio vidurinio trečdalio iki pirštų galų (3 t., b. l. 88-89). Šiuo atveju sutiktina, kad akivaizdžių durtinių žaizdų J. D. kūne nenustatyta, tačiau įvertinus nukentėjusiojo J. D. apsirengimą, liudytojos A. Ž. parodymus, kad J. V. duriant žirklėmis, J. D. nesėdėjo ramiai, judėjo norėdamas apsiginti, liudytojos J. Z. teisiamojo posėdžio metu pagarsintus parodymus, jog ji matė kaip J. V. buitinėmis žirklėmis vieną kartą dūrė J. D. į kairės rankos žastą (2 t., b. l. 79-82; 6 t., b. l. 124-126) bei tai, jog prieš J. V. suduodant žirklėmis, kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti vaikinai J. D. mušė kirviu, metalinėmis lazdomis, tikėtina, kad J. V. veiksmų pasėkoje galėjo ir neatsirasti akivaizdžių durtinių žaizdų liudytojų nurodytose vietose. Teisėjų kolegijos nuomone, liudytojų pateiktas situacijos vertinimas bei sužalojimų lokalizacijos nurodymas buitine prasme, sąlygojo jų manymą, jog J. V. veiksmai turėjo sukelti tokius sužalojimus, kokius jos vertino galimus būti ir neįvertino aukščiau išdėstytų aplinkybių, dėl ko galėjo tokio pobūdžio sužalojimai jų nurodytose lokalizacijoje ir neatsirasti. Šios aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti liudytojų A. Ž. ir J. Z. parodymų teisingumu bei patikimumu, juo labiau nepaneigia J. V. nusikalstamų veiksmų žalojant nukentėjusįjį J. D..

18. Nagrinėjamu atveju, tiesiogiai įvykį mačiusios liudytojos G. Ž., A. Ž., R. Ž., J. Z. ir A. S. ikiteisminio tyrimo metu nedviprasmiškai nurodė mačiusios nuteistąjį J. V. dalyvavus nusikaltimų daryme, netgi įvardino aktyvius ir konkrečius jo atliktus veiksmus. Apklausiamos pirmosios instancijos teisme, dauguma liudytojų, negalėdamos vienareikšmiškai patvirtinti ar J. V. dalyvavo nusikaltimų daryme, prašė vadovautis jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie yra teisingi. Nėra abejonės, jog apklausiamos įvykio dieną ar netrukus po įvykio, liudytojos kur kas geriau atsiminė įvykių detales, todėl netikėti ikiteisminio tyrimo metu liudytojų duotais parodymais nėra pagrindo, juo labiau, kad dauguma iš aukščiau nurodytų liudytojų nuteistąjį J. V. pažįsta keletą metų ir įvykio metu atpažino jį iš bendrų bruožų (per šventę vilkėtos aprangos, plaukų, kūno sudėjimo). Aptarti įrodymai, aukštesnės instancijos teismo vertinimu, neleidžia daryti vienareikšmės ir neabejotinos išvados, kad J. V. nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Priešingai, nors įvykio vietoje nerasta galimų nusikalstamų įrankių – metalinių strypų, žirklių, kirvių, tai nepaneigia liudytojų – A. Ž. parodymų, kuriuose ji nurodė mačiusi kaip J. V. bado J. D. smailiuoju žirklių galu, ir ji paklausė, „V., ką darai?“<...> po to J. V. dar sudavė ne mažiau nei du kartus, spyrė J. D. į pilvo sritį; liudytojos J. Z. parodymų, kuriuose ji nurodė mačiusi J. V. vieną kartą žirklių smailiuoju galu vieną kartą duriant J. D.; liudytojos A. S. parodymų, kuriuose ji parodė mačiusi, kaip J. V. priėjęs prie gulinčio R. B., vieną kartą iš kojos spyrė į galvą; liudytojos G. Ž. parodymų, kuriuose ji nurodo, kad J. V. buvo užsimojęs suduoti E. T., bet nesudavė, nes ji J. V. ranką sustabdė ir prašė nedaryti nesąmonių; liudytojos R. Ž. parodymų, kuriuose ji nurodė, kad nurimus riksmams ji priėjo prie lango ir pamatė kaip iš namo išbėga 5-7 vaikinai veidus dengdami juodos spalvos kaukėmis, o paskui juos nubėga J. V. laikydamas buitines žirkles rankose, kurios buvo kruvinos; liudytojos K. Š. parodymų, kuruose ji parodė, kad R. Ž. priėjus prie lango, pastaroji pasakė „J. kruvinomis rankomis“ – įvykio vietos apžiūros protokoluose ir fotolentelėse, bei specialistų išvadose užfiksuotų duomenų bei kitų byloje surinktų įrodymų. Be to, nors įvykio aplinkybės, o būtent tai, kad įsiveržus kaukėtiems ir be kaukių nepažįstamiems vaikinams namuose kilo chaosas: įsibrovę asmenys lakstė po namus su kirviais, metalinėmis strypais, lazdomis, nokiojo turtą, smurtavo prieš vaikinus, merginos spiegė, vaikinai rėkė, neleidžia atkurti itin nuoseklios nusikaltimų aplinkybių sekos, tačiau aptartų įrodymų visuma, išanalizavus tiek kiekvieną atskirai, tiek visumoje, sujungus juos į vientisą loginę grandinę, neabejotinai patvirtina, jog J. V. kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis padarė jam inkriminuotus nusikaltimus. Vien tai, kad anot nuteistojo, liudytojų nurodytos įvykio aplinkybės turi neatitikimų detalių (laiko, įsibrovusių vaikinų skaičius) prasme, neleidžia daryti priešingos išvados. Šiuo nagrinėjamu atveju, visiškai natūralu, kad visos įvykio detalės ir negali sutapti, kadangi namuose vyko chaosas, sumaištis, įsibrovę vaikinai lakstė per abu namo aukštus, vienos merginos buvo pirmame aukšte, kitos merginos – antrame aukšte ir jos negali įvykio aplinkybių pateikti paeiliui, juolab, kad vienos merginos matė vienas įvykio aplinkybes, kitos - kitas, bet iš esmės jų parodymai esmingai sutampa ir papildo kitus byloje esančius įrodymus.

19. Nuteistasis J. V. taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neindividualizuodamas konkrečių bendrininkų veiksmų bei nenustatęs subjektyviųjų bendrininkavimo požymių - tyčios ir susitarimo - neteisingai nustatė, jog nusikalstamas veikas, jis padarė bendrininkų grupėje, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokia apelianto pozicija nesutinka.

20. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Kitaip tariant, bendrininkavimas iš esmės yra padaromas bendromis dviejų ar daugiau asmenų, sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Minėta, kad būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Tačiau įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009 ir kt.).

21. Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kada tarp nuteistojo J. V. ir kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų įvyko išankstinis susitarimas neteisėtai įsibrauti į L. ir D. T. namą, tyčia sužaloti nukentėjusius R. B., E. T., J. D., R. N. ir sugadinti svetimą turtą. Kita vertus, bendrininkų susitarimas gali įvykti spontaniškai ir gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Bylos duomenys patvirtina, jog ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, kurių pagal nukentėjusiųjų (J. D. – 4 ar 5 vaikinai, L. T. – iš G. Ž. sužino, kad į namus įsiveržė apie 10 vaikinų, D. T. - iš policijos sužinojo, kad į namus įsiveržė daug vaikinų) ir liudytojų (G. Ž. - apie 5 vaikinus, A. Ž. - per nerakintas duris įsiveržė apie 10 vaikinų, A. S. - į kambarį kuriame ji buvo, įėjo 4 vaikinai, kartu su jais įėjo J. V., P. K. - įbėgo vaikinai su kaukėmis, jų buvo 6-7, J. Z. - vaikinų galėjo būti apie 10, R. Ž. - iš namo išbėgo 5-7 vaikinai, o paskui juos nubėgo J. V.) parodymus buvo ne mažiau 5 ir ne daugiau 10, įsiveržė į namus bei panaudodami daiktus, specialiai pritaikytus kūnui žaloti – vienam iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui suduodant kirviu, kitam - suduodant metaline lazda, bei dar kitiems – spardant kojomis, nokiojo turtą ir žalojo nukentėjusiuosius J. D., R. B., E. T., R. N.. Mušant nukentėjusiuosius, smūgius tiek žirklėmis, tiek kojomis nukentėjusiajam J. D. bei smūgius kojomis R. B. sudavė ir apeliantas. Taip pat J. V. buvo užsimojęs lazda suduoti E. T.. Liudytoja D. K. patvirtino mačiusi, kaip vienas iš įsibrovėlių nuėjo į kambarį, kuriame miegojo R. N., girdėjo dviejų smūgių sudavimo garsus, o po to išgirdo R. N. sakant „ką čia darai?“ Taigi, paminėtos aplinkybės patvirtina, jog J. V. bendrai su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis žalojo nukentėjusiuosius ir jų bendri veiksmai bei tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiųjų, būtent vaikinų (J. D., R. B., E. T., R. N.) sveikatą, kas taip pat rodo, jų veiksmų tikslingumą ir kryptingumą, nes kaip minėta anksčiau, merginų jie nemušė. Analizuojamu atveju, bendras susitarimas daryti nusikalstamą veiką akivaizdžiai išplaukia iš motyvo, kuris šiuo atveju vertintinas kaip kerštas. Dar ikiteisminio tyrimo metu, liudytoja A. S. parodė, kad apie 7 val. jai su K. išėjus iš kambario, visi prie stalo sėdintys kalbėjo, kad kažkas atvažiavo ir susimušė su E. namuose buvusiais vaikinais ir, kad „V.“ (J. V.) išvažiavo daužytis. Liudytoja R. Ž. parodė, kad apie 9 val. ryte pirmame namo aukšte ji matė J. V., o šalia jo stovėjo nepažįstamas vaikinas su šampano buteliu (O. B.). Taip pat A. S. patvirtino, kad apie 10 val. trumpam J. V. buvo atėjęs į E. namus, apžiūrėjo kambarius ir piktas išvažiavo. Iš to seka, kad Naujųjų metų rytą E. T. namuose iš tiesų tarp vaikinių buvo konfliktas. Ir nors kiti nukentėjusieji ir liudytojai apie L. ir D. T. namuose įvykusį konfliktą nieko neužsimena ir vengia nurodyti tikruosius konflikto motyvus, tačiau apie įvykusį konfliktą galima spręsti ir iš liudytojos A. S. parodymų, kad kviečiant policiją, kažkuri iš merginų paprieštaravo, sakydama, kad nereikia kviesti policijos, nes viską sužinos (2 t., b. l. 88-92). Taip pat ir iš Bendrojo pagalbos centro garso išrašo, kuriame girdima, kaip paskambinusi mergina prašo atvažiuoti <...> po to girdisi, kaip moteriškas balsas, sako nekviesk, nekviesk (2 t., b. l. 167-169). Teisėjų kolegijos nuomone, L. ir D. T. namuose įvykęs konfliktas buvo kito konflikto vada, sąlygojusi nuteistojo J. V. ir O. B. sumušimą prie parduotuvės. Be to, apie J. V. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų veikos bendrumą, būtent kerštą, patvirtina ir liudytojos R. S. parodymai. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme, liudytoja R. S. parodė, kad ji matė įvykį, kuomet prie parduotuvės buvo sumušti vaikinai – J. V. (laibesnis) ir O. B.. Mušusiems vaikinams nuvažiavus, ji priėjo prie laibesnio vaikino (J. V.) ir paklausė ar jis tuos vaikinus pažįsta, ar su tais vaikinais gėrė, ir ar kuom nusikalto? Tuo metu J. V. atsakė, kad su jais negėrė, kad jis žino ir pats išsiaiškins. Neatmetama, kad šventėje dalyvavę ir galimai sukonfliktavę vaikinai J. V. ir O. B. sumušimui galėjo pasitelkti kitus asmenis, kuriuos J. V. žinojo ir dėl to, nuvažiavęs į E. T. namus tikėjosi juos ten rasti. Aplinkybę, kad J. V. su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, įsibrovę į L. ir D. T. namą ir ieškojo vaikinų, patvirtina anksčiau aptartų liudytojų parodymai, kad jie vis klausė „kur kiti, kur kiti; duodat telefono numerius“. Maža to, pasak liudytojų parodymų, J. D. paklausus už ką jį muša, J. V. atsakė „kad tu mane daužei“ (A. Ž. parodymai). Iš nukentėjusiojo R. B. telefoninio pokalbio su nenustatytu asmeniu matyti, jog R. B. pasako, kad „<...> V. darbas, nu činais“, „<...> ratų prišovęs draugelius pasikvietė kažkokius <...> dešimt gal į chatą įsimetė <...>, nenustatytas asmuo sako, kad <...>V. matėsi matėsi, bet daba nebesimato V., <...>, R. B. sako, <...>V. kur pradingo ar išvažiavo kažkur daba, nes jam žinai kaip striomn <...> (3t. b.l.115-116). Taigi, aukščiau išdėstytų aplinkybių visuma paneigia nuteistojo J. V. versiją, kad jis neturėjo jokio suinteresuotumo sužaloti nukentėjusiuosius.

22. Dėl bendrininkavimo su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pažymėtina, kad teismų praktikoje gana dažnai susiduriama su atvejais, kai asmuo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką kartu su nenustatytu asmeniu, kurio pakaltinamumo ir amžiaus neįmanoma patikrinti. Sprendžiant, ar galima konstatuoti byloje bendrininkavimo buvimą su nenustatytu asmeniu, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nusikalstamos veikos dalyvio įvardijimas procesiniuose dokumentuose kaip nenustatyto asmens nebūtinai reiškia, kad apie jį nieko nežinoma ir kad nėra galimybių nustatyti jo indėlį į bendrą veiką, susitarimo su kaltinamuoju bei jų tyčios bendrumo. Nenustatytas asmuo iš tiesų gali būti žinomas, bet pasislėpęs nuo teisėsaugos institucijų, pagaliau apie šio asmens pakankamą atsakomybei amžių, gebėjimą suvokti ir valdyti savo veiksmus, jo susitarimą su kaltinamuoju bei tyčios turinį teismas gali spręsti iš byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių specifikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2009, 2K-146-511/2016, 2K-370-693/2017, 2K-247-719/2019). Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. V. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 165 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, vykdė objektyviąją BK 135 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 165 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimų pusę ir veikė kaip vykdytojai. Tokia teismo išvada dėl bendrininkų grupės buvimo neprieštarauja kasacinio teismo praktikai dėl bendrininkavimo su nenustatytu asmeniu. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys (nuteistojo amžius (apeliantui veikos padarymo metu buvo (duomenys neskelbtini)), liudytojų parodymai (atvažiavo vienu ar keliais automobiliais, nes jų buvo daug (pilnamečiai, turintys teisę vairuoti transporto priemones) leidžia teigti, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys yra panašaus amžiaus kaip ir nuteistasis J. V., o jų sąmoningumo lygis jiems atliekant nusikalstamus veiksmus nekelia abejonių. Taigi akivaizdu, kad kelių bendrininkų buvimas, jų susitarimas, jungiamas tyčios veikti bendrai, lėmė ir palengvino nusikalstamos veikos darymą, sustiprino jų pasiryžimą veikti nusikalstamai. Be nenustatytų asmens veiksmų nebūtų įmanomi ir nuteistojo J. V. veiksmai, padarant aukščiau minėtus nusikaltimus. Bylos duomenys patvirtina, kad be J. V., dar mažiausiai 5 nenustatyti asmenys tiesiogiai atliko BK 135 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 165 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus. Tokia situacija atitinka vieną iš bendrininkavimo formų – bendrininkų grupę, t. y. visi jie suvokė, kad kartu su kitais bendrininkais dalyvauja padarant nusikalstamas veikas, kartu siekė bendro rezultato, suprato savo vaidmenį bendrame nusikaltime. Taigi, pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog apeliantas nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje, nėra pagrindo.

23. Pasisakant dėl neteisėto įsibrovimo į L. ir D. T. namą, prieš jų valią ir turto sugadinimo, pažymėtina, kad bendrininkų atsakomybė, tiek baudžiamoji, tiek ir civilinė yra solidari. Sutiktina, kad J. V. į L. ir D. T. namą švęsti Naujuosius metus atėjo jų sūnaus E. T. kvietimu ir pačių L. ir D. T. sutikimu, tačiau J. V. iš šventės paryčiais (apie 7 val.) išėjo ir vėliau sugrįžo turėdamas vienintelį tikslą, t. y. smurtauti. Aplinkybę, kad J. V. su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis įsibrovė neteisėtai, patvirtina liudytojos G. Ž. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai apie tai, kad pamačiusi pro langą atbėgančius asmenis ji norėjo užrakinti lauko duris, bet nespėjo. Įsiveržę asmenys spyrė į duris, jas sugadino, įsiveržę su daiktais, specialiai pritaikytais kūnui žaloti - metaliniais strypais, kirviais, žalojo nukentėjusius: braudamiesi į skirtingus kambarius, įskaitant ir vonią, dušo kabiną, gadino turtą, kambario duris, šviestuvus, suskaldė dušo kabiną, sukapojo vonios baldus, iškapojo lubas ir pan. Taigi aukščiau išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina, kad turto sugadinimas buvo padarytas bendrais jų veiksmais, todėl J. V., kaip vienas iš bendrininkų, atsako už visas jų bendrai padarytas nusikalstamas veikas, tiek už neteisėtą įsibrovimą į L. ir D. T. namą, prieš jų valią, tiek už turto sugadinimą bei už nukentėjusiesiems padarytą žalą (nukentėjusieji civilinių ieškinių nepareiškė).

IV. Dėl J. V. paskirtos bausmės

24. Kaip minėta, J. V. apeliaciniame skunde kelia bausmės individualizavimo klausimą, nurodydamas, kad teismas nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis veikė bendrininkų grupėje ir dėl to, apylinkės teismas paskyrė per griežtą bausmę.

25. Visų pirma pažymėtina, kad bendrininkavimas yra pavojingesnė nusikalstamos veikos padarymo forma, todėl BK atskiras bendrininkavimo formas numato kaip nusikaltimą kvalifikuojančias arba kaip atsakomybę sunkinančias aplinkybes. BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nurodyta, kad veikos padarymas veikiant bendrininkų grupe yra kaltininko atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tačiau teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės sunkinančia. Tai reiškia, kad sprendimas dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo priimamas tik tuo atveju, kai faktinės aplinkybės byloja apie realizuotų nusikalstamų veiksmų ir paties nuteistojo didesnį pavojingumą. Kaip pirmiau minėta, nuteistasis J. V. kartu su kitais, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, neteisėtai įsibrovė į L. ir D. T. priklausantį gyvenamąjį namą bei bendrais veiksmais ne tik niokojo name esantį turtą, bet ir rankose turimais daiktais žalojo (mušė) namuose esančius vaikinus. Vienok, J. V. aktyviai realizavo dalį BK 135 straipsnio 1 dalyje, BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte, BK 165 straipsnio 1 dalyje, BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėčių, tačiau jis veikė aktyviai ir buvo vienas bendravykdytojų, todėl teismo išvada pripažinti J. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje, yra teisinga ir atitinka baudžiamojo įstatymo prasmę bei teismų praktiką. Kitaip vertinti bylos aplinkybių ir daryti priešingas išvadas nėra pagrindo.

26. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam J. V. paskirtos bausmės, pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018).

27. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę, vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas J. V. paskyrė teisingą bausmę tiek už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, tiek ir už BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte bei BK 165 straipsnio 1 dalyje ir BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus. Spręsdamas klausimą dėl bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimo, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis J. V. padarė vieną sunkų nusikaltimą, vieną apysunkį ir du nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamus nusikaltimus, taip pat į jo atliktų veiksmų intensyvumą ir tai, kad sužaloti nukentėjusieji pretenzijų neturi, ieškinių nereiškia. Teismas įvertino ir J. V. asmenybę apibūdinančius duomenis – anksčiau teistas, teistumas neišnykęs, į tai, kad nusikaltimus padarė veikdamas bendrininkų grupėje ir nusikalto būdamas recidyvistu, kas šiuo atveju buvo pripažinta jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, į jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, jis nesimoko, niekur nedirba, į psichikos ir priklausomybių ligų įskaitą neįrašytas.

29. Už nusikaltimą, numatytą BK 165 straipsnio 1 dalyje, baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Už nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Tuo tarpu už nusikaltimus, numatytus BK 135 straipsnio 1 dalyje, BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte, baudžiama išimtinai tik laisvės atėmimo bausme - BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki dešimties metų, o BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki penkerių metų. Įvertinusi tiek patį nuteistąjį, tiek ir jo padarytas nusikalstamas veikas, jų pavojingumą apibūdinančių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam už kiekvieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte, BK 165 straipsnio 1 dalyje, BK 187 straipsnio 1 dalyje paskirta nežymiai mažesnė ar artima vidurkiui, šios teisės normos sankcijose numatyta terminuota laisvės atėmimo bausmė, bausmės proporcingumo ir teisingumo reikalavimams neprieštarauja. Ji pakankamai individualizuota ir paskirta atsižvelgiant į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus bei bausmės paskirtį (BK 41, 54 straipsniai). Pažymėtina, kad šiuo atveju buvo nustatytos net dvi J. V. atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau apylinkės teismas paskyrė nežymiai mažesnes nei vidurkis bausmes. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas parinko nuteistajam palankesnį bausmių bendrinimo būdą ir bausmes sudėjo ne visiškai, tačiau tik iš dalies, pridėdamas įstatyme numatytas minimalias bausmės dalis. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, paskirta bausmė yra itin švelni ir ne per griežta. Kitų argumentų, kodėl J. V. paskirta bausmė turėtų būti švelninama, jis savo apeliaciniame skunde nenurodė. Tokių aplinkybių, kurios leistų suabejoti apylinkės teismo skundžiamu nuosprendžiu J. V. paskirtos bausmės teisingumu, nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad paskirdamas nuteistajam J. V. bausmę už jo padarytas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų.

V. Dėl civilinių ieškinių ir kitų byloje kylančių klausimų

30. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nesutinka su civilinių ieškinių priteisimu. Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad civilinių ieškinių klausimą pirmosios instancijos teismas išsprendė teisingai.

31. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Panevėžio Teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį dėl 266,82 Eur patirtos žalos už E. T. suteiktų gydymo išlaidų atlyginimo ir 1970,31 Eur dėl suteiktų gydymo išlaidų R. B. (1 t., b. l. 81-83,106-108). Pirmosios instancijos teismas Panevėžio Teritorinė ligonių kasos civilinį ieškinį, dėl suteiktų gydymo išlaidų, tenkino visiškai.

32. Dėl nusikalstamos veikos sužaloto asmens sveikatos priežiūros išlaidos, apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, išieškomos Valstybinei ligonių kasai, nepriklausomai nuo žalą padariusio asmens kaltės formos. Šioje byloje įrodyta, jog E. T. ir R. B. buvo sužaloti dėl J. V. ir kitų ikiteisminio tyrimo metu nustatytų asmenų veiksmų, dėl ko nukentėjusieji buvo ilgą laiką gydomi ligoninėje. VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje E. T. buvo gydomas nuo 2017-01-01 iki 2017-01-06 (pagal (duomenys neskelbtini)), o R. B. - nuo 2017-01-01 iki 2017-01-09 (pagal (duomenys neskelbtini)). Nukentėjusiųjų sveikatos priežiūros išlaidos, kurių bendras dydis – 2237,13 Eur buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto (PSDF) lėšų. Prie Panevėžio Teritorinė ligonių kasos civilinio ieškinio pridėti dokumentai (1 t., b. l. 82, 107) patvirtina, kad E. T. ir R. B. gydymas VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje tikrai kainavo būtent 2237,13 Eur (266,82 Eur už E. T. gydymą ir 1970,31 Eur už R. B. gydymą), todėl teismas Panevėžio Teritorinė ligonių kasos ieškinį patenkino ir priteisė nurodytą žalos atlyginimo sumą iš nuteistojo J. V. pagrįstai. Esant tokioms aplinkybėms daroma išvada, kad apylinkės teismas, spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, tinkamai taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 113, 115 straipsnių nuostatas.

33. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje dėl bausmės subendrinimo su kitu nuosprendžiu paskirta bausme apeliantui klaidingai nurodė, kad vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, paskirtą bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta ir neatlikta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-07-29 baudžiamuoju įsakymu, pakeistu 2017-02-07 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi, arešto bausme ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą šešiems metams dviem mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, t. y. nurodė ne tą nuosprendį (baudžiamąjį įsakymą), kuris buvo pakeistas 2017-02-07 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi, kadangi iš LITEKO sistemos duomenų bei skundžiamo nuosprendžio įžanginės dalies matyti, kad minėta nutartimi buvo pakeistas ne 2015-07-29 Panevėžio miesto apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas, bet Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-09-28 nuosprendis, kuriuo J. V. buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį - 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant dirbti arba būti registruotam darbo biržoje, neatlygintinai išdirbti 6 valandų sveikatos priežiūros, globos, rūpybos įstaigose. Tai laikytina rašymo apsirikimo klaida nekeičianti nuosprendžio esmės, todėl taisytina.

34. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, jog Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 6 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. V. apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimą, nurodant, kad vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, paskirtą bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta ir neatlikta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-09-28 nuosprendžiu, pakeistu 2017-02-07 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi arešto bausme ir paskirti galutinę subendrintą bausmę- laisvės atėmimą šešiems metams dviem mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.