Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valerij Lauš,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dviem) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir M. D. paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikintina nuosprendžiui įsiteisėjus.

Nuosprendžiu patenkintas nukentėjusiojo N. T. civilinis ieškinys ir iš nuteistojo M. D. nukentėjusiojo naudai priteista 1 154,97 Eur turtinei žalai atlyginti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo netenkintas.

Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

1. M. D. pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, o būtent: jis, 2024 m. balandžio 29 d., apie 03.00 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, pro neužrakintas buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, duris pateko į vidų ir iš ten pagrobė nukentėjusiajam N. T. priklausanti turtą: mobiliojo ryšio telefono aparatą Samsung Galaxy A14, IMEI (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), 180 Eur vertės su Labas SIM kortele, 9,99 Eur vertės, juodos spalvos dirbtinės odos dėklu, 20 Eur vertės, Paysera banko kortele, išduota N. T. vardu, mobiliojo ryšio telefono aparatą REDMI 9A, 300 Eur vertės su Labas SIM kortele, 9,99 Eur vertės, juodos spalvos dirbtinės odos dėklu, 10 Eur vertės, leidimu laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), išduotu N. T. vardu, banko AB „Swedbank“ mokėjimo kortele Maestro Nr. (duomenys neskelbtini), išduota N. T. vardu, juodos spalvos ausinės su laidu ir mikrofonu, 15,99 Eur vertės, iš N. T. striukės dešinės kišenės šviesos smėlio spalvos, dirbtinės odos piniginę 5 Eur vertės su pinigais, viso 800 Eur (po 100 Eur ir po 50 Eur kupiūromis). Tokiu būdu M. D. pagrobė nukentėjusiajam N. T. priklausantį 1 350,97 Eur vertės turtą. šiais savo veiksmais M. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos reglamentuotos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnyje, kurio 3 dalyje įtvirtinta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Minima baudžiamojo proceso nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Taigi apeliacinės instancijos teismas baudžiamąją bylą patikrina atsižvelgdamas į skundžiamo nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto reiškiamų prašymų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą, kartu patikrindamas ir tai, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

5. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis M. D. iš esmės neginčija nei faktinių bylos aplinkybių, nei nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su paskirta bausme ir prašo ją švelninti. Teisėjų kolegija esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nenustatė, todėl šiame procesiniame sprendime pasisakys tik dėl bausmės individualizavimo, o taip pat dėl naujos redakcijos BK normų, susijusių su bausmės dydžio nustatymu, taikymo M. D. atžvilgiu.

6. Teisėjų kolegija atsakydama į apeliacinio skundo argumentus pirmiausia pažymi, kad vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Teisingumo principo įgyvendinimas taip pat užtikrina tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę.

7. Skundžiamu nuosprendžiu M. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, padarymą. Baudžiamasis įstatymas už šio apysunkio nusikaltimo padarymą numato alternatyvias bausmių rūšis – baudą, laisvės apribojimą, areštą, laisvės atėmimą iki šešerių metų. Iš Skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas parinko apeliantui griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą ir jos dydį nustatė artimą sankcijoje numatytam vidurkiui, t. y. 2 metus ir 6 mėnesius. Parinkdamas bausmės rūšį teismas atsižvelgė į tai, kad įvykdytas vienas, baigtas, tyčinis apysunkis nusikaltimas nuosavybei, nusikaltimas padarytas iš savanaudiškų paskatų, įsibrovus į butą, nustatyta viena baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nenustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Be nurodytų aplinkybių, parenkant bausmės rūšį pirmosios instancijos teismas įvertino ir apelianto M. D. asmenybę, t. y. kad jis yra darbingo amžiaus, iki suėmimo dirbo pagal individualią veiklą pavėžėju, nevedęs, daug kartų baustas administracine tvarka, ne kartą yra atlikęs realią laisvės atėmimo bausmę.

8. Byloje esantis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašas patvirtina, kad M. D. praeityje yra teistas 17 kartų, paskutinį kartą Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. lapkričio 8 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Didesnė dalis ankstesnių teistumų yra susiję su vagystėmis, sukčiavimu (1 t. b. l. 143-153). Ankstesniais teismo sprendimais M. D. buvo paskirtos skirtingų rūšių bausmės – areštas, terminuotas laisvės atėmimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad M. D. nusikalstamas veikas daro sistemingai. Atlikęs paskirtas bausmes pakartotinai vėl nusikalsta. Teisėjų kolegija įvertina ir tai, kad M. D. daromos nusikalstamos veikos palaipsniui sunkėja, o šiuo metu M. D. yra įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 180 straipsnio 2 dalyje. Pasikartojantys nuteistojo teistumai rodo, kad apeliantas turi polinkį nusikalsti, o jam taikomos bausmės nedaro teigiamos įtakos elgesiui, nesustabdo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Priešingai – M. D. ir toliau renkasi nusikalstamą gyvenimo būdą ir pažeidinėja įstatymus, išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, savo gyvenimo būdo nekeičia. Aptartos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai parinko bausmės rūšį – laisvės atėmimą ir teisingai bei argumentuotai pagrindė jos dydį – du metus ir šešis mėnesius.

9. Teisėjų kolegija, tikrindama Skundžiamą nuosprendį apeliacine tvarka, pažymi ir tai, kad nors Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad nėra M. D. baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, jog M. D. šią nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. lapkričio 8 d. baudžiamuoju įsakymu M. D. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje padarymą 60 parų areštu. Šią arešto bausmę, kuri buvo subendrinta su kitais jo atžvilgiu priimtais nuosprendžiais, M. D. atliko 2023 m. gegužės 26 d. Naują nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas Skundžiamu nuosprendžiu, M. D. padarė 2024 m. balandžio 29 d., t. y. neišnykus teistumui (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktis). Skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusio BK 27 straipsnio 1 dalies redakcija (2015 03 19 įstatymas Nr. XII-1554) numatė, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Svarbu paminėti, kad šio procesinio sprendimo priėmimo metu įsigaliojusi BK 27 straipsnio redakcija, nors ir numato pareigą argumentuoti teismo sprendimą dėl asmens pripažinimo recidyvistu, tačiau, įvertinus M. D. sistemingą nusikalstamų veikų darymą, jo teisinė padėtis dėl BK 27 straipsnio 1 dalies pakeitimų nekeičia. BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė recidyvistas. Taigi nustatytos aplinkybės ir aptartas teisinis reguliavimas leido pirmosios instancijos teismui pripažinti M. D. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tačiau to padaryta nebuvo. Ir nors dėl šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės nėra prokuroro ar nukentėjusiojo skundo, o apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva bloginti nuteistojo teisinės padėties negali (non reformatio in peius principas), tačiau jos konstatavimas taip pat neleidžia švelninti nuteistajam paskirtos bausmės, kaip to prašoma apeliaciniu skundu.

10. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Skundžiamame nuosprendyje nepasisakyta dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, tačiau tai savaime nedaro Skundžiamo nuosprendžio neteisėtu. Šis netikslumas, užtikrinant nuteistojo procesines teises, gali būti ištaisomas ir apeliacinės instancijos teismui pateikiant teisinius ir faktinius argumentus dėl šios baudžiamojo kodekso nuostatos taikymo. Taigi BK 75 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad, skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. BK 75 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Skundžiamu nuosprendžiu M. D. už tyčinį apysunkį nusikaltimą buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams, kas reiškia, kad apeliantas atitinka formalias sąlygas bausmės vykdymo atidėjimui. Visgi bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. BK 75 straipsnio taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecijos sritis ir jo taikymas yra galimas tais atvejais, kai, be nustatytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-183-628/2023).

11. Teisėjų kolegija, įvertinus šio procesinio sprendimo 8 punkte nurodytas aplinkybes sprendžia, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai M. D. negali būti pasiekti be realios laisvės atėmimo bausmės. Nuteistojo asmenybę išimtiniai neigiamai charakterizuojantys duomenys, ypač sistemingas nusikalstamų veikų darymas, eliminuoja bet kokias galimybes jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

12. Nors apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo švelninti M. D. pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šio procesinio sprendimo priėmimo dieną aktualios redakcijos (įsigaliojo nuo 2025 m. vasario 1 d.) BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatos ženkliai lengvina nuteistojo M. D. teisinę padėtį lyginant su BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatomis, kurios galiojo priimant Skundžiamą nuosprendį. Aktualios redakcijos BK 61 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti. Skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusio (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495) BK 61 straipsnio 4 dalyje, kuria pirmosios instancijos teismas individualizuodamas bausmę M. D. ir vadovavosi, buvo įtvirtinta, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72-2, 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 5-1, 40-1, 58-1, 72-5, 72-6, 72-7, 72-8 straipsniais įstatymo Nr. XIV-2573 (toliau ir – Pakeitimų įstatymas) 50 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, numatyta, kad 22 (buvo keičiama BK 61 straipsnio 4 dalis) straipsnio nuostatos tiek, kiek jos lengvina asmenų teisinę padėtį, taikomos tik toms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos padarytoms nusikalstamoms veikoms, dėl kurių dar nebaigtas bylų nagrinėjimo procesas pirmosios, apeliacinės ar kasacinės instancijų teismuose. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas turi pareigą M. D. bausmę individualizuoti taikant jo teisinę padėtį lengvinantį baudžiamąjį įstatymą – aktualios redakcijos BK 64 straipsnio 4 dalį.

13. Šiame procesiniame sprendime jau buvo minėta, kad pirmosios instancijos teismas nepripažino M. D. atsakomybę sunkiančių aplinkybių, nustatė jo atsakomybė lengvinančią aplinkybę, jog M. D. prisipažino nusikaltęs ir nuoširdžiai gailisi dėl to. Teisėjų kolegija dar kartą akcentuoja, kad nei nukentėjusiojo, nei prokuroro skundo, kuriuo būtų ginčijamos šios aplinkybės nėra. Taigi vadovaujantis aktualios redakcijos BK 64 straipsnio 4 dalimi M. D. skirtinos bausmės dydis turi būti skaičiuojamas ne nuo sankcijoje numatyto vidurkio, kaip buvo galiojant 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-149 BK 64 straipsnio 4 dalies redakcijai, bet nuo sankcijos minimumo, o jei sankcijoje laisvės atėmimo bausmės minimumas nenumatytas – nuo įstatyme įtvirtinto minimalaus laisvės atėmimo bausmės dydžio – trijų mėnesių.

14. Jau buvo minėta, kad aktualios redakcijos BK 64 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad esant nustatytoms sąlygoms, kaltininkui paprastai skiriama minimali straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatyta laisvės atėmimo bausmė arba su laisvės atėmimu nesusijusi alternatyvi bausmė. Tačiau įstatymo leidėjas suteikia teisę teismui motyvuotai nuspręsti paskirti ir didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę. Šio procesinio sprendimo 8 punkte nurodyti ir aptarti M. D. išimtinai neigiamai charakterizuojantys duomenys, ypač sistemingas ir nepertraukiamas nusikalstamų veikų darymas, teisėjų kolegijos vertinimu, kaip tik ir yra tos aplinkybės, kurios sudaro pagrindą skirti didesnę nei įstatymo įtvirtintą minimalią laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant vienerius metus. Kadangi baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo būdo, M. D. pripažino savo kaltę, jam BK 64¹ straipsnio pagrindu skirtina bausmė mažintina vienu trečdaliu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72-2, 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 5-1, 40-1, 58-1, 72-5, 72-6, 72-7, 72-8 straipsniais įstatymo Nr. XIV-2573 50 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo M. D. apeliacinį skundą atmesti.

M. D. už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalį skirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu paskirta bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir M. D. skirti laisvės atėmimą 8 (aštuoniems) mėnesiams.