Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovams Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Nagrinėjamo ginčo esmė – Pravieniškių PN-AK 2018 m. birželio 15 d. rašto (sprendimo) Nr. 7-1538, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjo prašymas perkelti jį tęsti bausmės atlikimo iš pataisos namų į kalėjimą, ir Kalėjimų departamento 2018 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. 2S-2205, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl šio Pravieniškių PN-AK 2018 m. birželio 15 d. rašto Nr. 7-1538, teisėtumas ir pagrįstumas bei neturtinės žalos, kildinamos iš šių sprendimų neteisėtumo, atlyginimo priteisimas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, atliekantis laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK (b. l. 24), Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai pateikė 2018 m. gegužės 29 d. prašymą, kuriame nurodė, kad atsižvelgiant Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimą 2016 m. gruodžio 21 d. nutartyje byloje Nr. 1S-399-483/2016 bei remiantis BVK 69 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 70 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 patvirtinto Aprašo 3.3 papunkčiu, jis prašo perkelti jį į kalėjimą tęsti bausmės atlikimą (b. l. 58). Kartu su šiuo prašymu pareiškėjas pateikė 2018 m. gegužės 29 d. sutikimą (registracijos Nr. 72(4)208)), kuriame nurodė, kad sutinka būti perkeltas į kalėjimą tęsti bausmės atlikimą prie šio sutikimo prašyme nurodytais pagrindais ir tvarka (b. l. 26, 60).

Pravieniškių PN-AK 2018 m. birželio 15 d. raštu Nr. 7-1538 „Dėl atsakymo į prašymą“ atsakė pareiškėjui, kad pareiškėjas pokalbio metu su vyriausiuoju specialistu A. K. nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti perkeltas į kitą pataisos įstaigą, kad išnagrinėjus pareiškėjo prašymą, nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti pareiškėją Pravieniškių PN-AK negalima, ir kad perkelti pareiškėją tolesnei laisvės atėmimo bausmei atlikti į kitą pataisos įstaigą nėra teisinio pagrindo. Ginčijamame rašte pareiškėjui išaiškino, kad BVK 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje; perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais BVK nustatytais atvejais. Ginčijamame rašte taip pat rėmėsi Aprašo 3.2.1–3.2.4 papunkčiais, kurie numato nuteistojo perkėlimą į kitą pataisos įstaigą esant išimtinių aplinkybių, pagal perkeliančiosios įstaigos išvadą (b. l. 5, 27, 59).

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Pravieniškių PN-AK 2018 m. birželio 15 d. raštu Nr. 7-1538, pateikė 2018 m. birželio 20 d. skundą Kalėjimų departamentui, prašydamas raštą panaikinti ir įpareigoti pataisos namų administraciją perkelti pareiškėją į kalėjimą tolimesnei bausmei atlikti (b. l. 37).

Kalėjimų departamentas 2018 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 2S-2205 netenkino pareiškėjo skundo, motyvuodamas tuo, jog atsižvelgiant į tai, kad teismo nuosprendžiu pareiškėjui buvo paskirta laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose ir į tai, kad nenustatyta išimtinių aplinkybių, kliudančių pareiškėją toliau laikyti Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, šiuo metu nėra pagrindo perkelti pareiškėją į kalėjimą. Kalėjimų departamentas nurodė, kad naikinti Pravieniškių PN-AK 2018 m. birželio 15 d. raštą Nr. 7-1538 nėra pagrindo, kadangi jis parengtas nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų (b. l. 6–7, 38–39).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 patvirtintas Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašas.

BVK 69 straipsnis numato, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais šiame Kodekse nustatytais atvejais (BVK 69 straipsnio 1 dalis). Nuteistasis, išskyrus šio Kodekso 142 straipsnio 3 dalyje nustatytus atvejus, iš pataisos namų gali būti perkeltas į kalėjimą tęsti bausmės atlikimo tik jo sutikimu (BVK 69 straipsnio 2 dalis). Teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius (BVK 69 straipsnio 4 dalis). BVK 69 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, jog nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Šiuo teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas siekė užtikrinti nepertraukiamą nuteistojo pataisos procesą, kuriame dalyvautų nuteistasis ir jam adaptavusis paskirtoje atlikti bausmę pataisos įstaigoje galėtų būti nuosekliai įgyvendinamos nuteistojo pataisos priemonės ir tokiu būdu būtų siekiama bausmės vykdymo tikslų. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą įstatymų leidėjo numatytas kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-456-756/2017).

Vadovaudamasis BVK 69 straipsniu, Kalėjimo departamento direktorius 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 yra patvirtinęs Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašą (b. l. 28–31). Šio Aprašo 3 punktas numato, kad nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą leidžiama perkelti šiais pagrindais: 3.1. dėl ligos pagal gydytojo išvadą šia tvarka: 3.1.1. perkeliančioji įstaiga pateikia Kalėjimų departamentui motyvuotą išvadą, kuri turi būti suderinta su priimančiąja įstaiga; 3.1.2. išvadą tvirtina Kalėjimų departamento direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas. 3.2. dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje šia tvarka: 3.2.1. kai yra išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, perkeliančioji įstaiga pateikia Kalėjimų departamentui motyvuotą išvadą, kuri turi būti suderinta su priimančiąja įstaiga; 3.2.2. išvadą tvirtina Kalėjimų departamento direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas; 3.2.3. patvirtintos išvados dėl nuteistojo perkėlimo pagrindu priimamas Kalėjimų departamento direktoriaus nutarimas perkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą. 3.3. tęsti bausmės atlikimo į kalėjimą perkeliamo nuteistojo sutikimu šia tvarka: 3.3.1. nuteistajam sutikus tęsti bausmės atlikimą kalėjime, perkeliančioji įstaiga pateikia Kalėjimų departamentui išvadą dėl nuteistojo perkėlimo ir rašytinį nuteistojo sutikimą; 3.3.2. patvirtintos išvados dėl nuteistojo perkėlimo pagrindu priimamas Kalėjimų departamento direktoriaus nutarimas perkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą.

Nurodytos BVK ir Aprašo nuostatos numato šiuos nuteistojo perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą pagrindus: dėl ligos pagal gydytojo išvadą (BVK 69 straipsnio 1 dalis, Aprašo 3.1 papunktis), dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje (BVK 69 straipsnio 1 dalis, Aprašo 3.2 papunktis). Pagal BVK 21 straipsnio 1 dalį, ir pataisos namai, ir kalėjimas yra pataisos įstaiga. Aprašo 3.2 papunktis (kuriame minima pataisos įstaiga) taikytinas perkėlimui į pataisos namus ir į kalėjimą. Perkėlimui į kalėjimą yra reikalinga ne tik pataisos įstaigos išvada, kurioje turi būti nurodytas perkėlimo pagrindas, papildomai reikalingas ir nuteistojo sutikimas (BVK 69 straipsnio 2 dalis, Aprašo 3.3.1 papunktis). Iš Aprašo 3.3.1 papunkčio matyti, kad nuteistojo perkėlimui į kalėjimą tęsti bausmės atlikimo yra reikalinga perkeliančiosios įstaigos išvada – tai yra nurodyta šiame papunktyje, o Aprašo 3.3.2 papunktyje pabrėžiama, kad išvadoje dėl nuteistojo perkėlimo turi būti nurodytas perkėlimo pagrindas.

BVK ir Apraše nėra nustatytas baigtinis aplinkybių, kurioms esant nuteistasis bausmei atlikti gali būti perkeliamas iš vienos pataisos įstaigos į kitą, sąrašas, tačiau yra nustatyta, kad toks perkėlimas galimas dėl nuteistojo ligos ar išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Vadinasi, sprendžiant, ar yra pagrindas perkelti pareiškėją iš Pravieniškių PN-AK į kalėjimą tęsti bausmės atlikimą, turi būti įvertinta, ar tam yra teisėtas pagrindas.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nei 2018 m. gegužės 29 d. prašyme Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai (b. l. 58), nei prie jo pridėtame 2018 m. gegužės 29 d. sutikime (b. l. 60), nei 2018 m. birželio 20 d. skunde Kalėjimų departamentui (b. l. 37) nenurodė jokių motyvų ar priežasčių, pagrindžiančių perkėlimo būtinumą. Pareiškėjas minėtuose savo dokumentuose neįvardijo ligos, neįvardijo nei vienos išimtinės aplinkybės, dėl kurios jis nebegalėtų toliau būti Pravieniškių PN-AK. Pareiškėjas rėmėsi tik teisės aktų nuostatomis ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi. Iš bylos duomenų, nustatyta, kad pareiškėjas pokalbio metu su Pravieniškių PN-AK vyriausiuoju specialistu A. K., paprašytas patikslinti jo prašyme nurodytas aplinkybes, dėl kurių jis turėtų būti perkeltas į kalėjimą, taip pat nenurodė jokių aplinkybių (b. l. 5, 20). Skunde teismui (b. l. 2) pareiškėjas taip pat nenurodė jokių motyvų ar priežasčių, pagrindžiančių perkėlimo būtinumą. Pareiškėjas skunde teismui teigė, kad perkėlimui į kalėjimą užtenka vien tik nuteistojo sutikimo, kad nereikia nurodyti priežasčių perkėlimui, ir kad nėra reikalingos išimtinės aplinkybės, jeigu yra pateikiamas nuteistojo sutikimas. Teismas, remdamasis aptartu teisiniu reglamentavimu, pažymi, kad perkėlimui į kalėjimą nepakanka vien tik nuteistojo sutikimo. Perkėlimui į kalėjimą yra reikalinga pataisos įstaigos išvada, kurioje turi būti nurodytas perkėlimo pagrindas, papildomai reikalingas ir nuteistojo sutikimas.

Pareiškėjas teigė, kad BVK 69 straipsnio 1 dalis numato, kad nuteistasis gali būti perkeltas į kalėjimą „kitais šiame Kodekse nustatytais atvejais“, kad toks atvejis yra nurodytas BVK 69 straipsnio 2 dalyje (t. y. esant nuteistojo sutikimui), kad pagal BVK 69 straipsnio 2 dalį perkėlimui nereikalingos išimtinės aplinkybės, kadangi sutikimas apima perkėlimo pagrindą. Jau minėta, kad pagal teisės aktus vien tik nuteistojo sutikimo perkėlimui į kalėjimą nepakanka. BVK numato ir kitus atvejus, kuriais nuteistasis iš pataisos namų gali būti perkeltas į kalėjimą. Pavyzdžiui, BVK 142 straipsnio 3 dalis numato, kad Kalėjimų departamento direktorius pataisos namų direktoriaus teikimu gali nuteistąjį, šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytais atvejais perkeltą į pataisos namų kamerų tipo patalpas (t. y. nuteistąjį, kuriam paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas nuo penkiolikos parų iki šešių mėnesių), pasiųsti šią nuobaudą atlikti kalėjime. Tačiau, atsižvelgiant į nustatytas bylos faktines aplinkybes, kiti BVK numatyti atvejai nėra susiję su nagrinėjamu ginču.

Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr.IS-399-483/2016, kuria rėmėsi pareiškėjas, nurodė: remiantis BVK 69 straipsnio 2 dalimi nuteistasis (išskyrus atvejus, kai perkėlimas taikomas kaip drausminė nuobauda) iš pataisos namų gali būti perkeltas į kalėjimą tęsti bausmės atlikimo tik jo sutikimu. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 patvirtinto Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo 3.3.1–3.3.3 punktuose numatyta perkėlimo tęsti bausmės atlikimą į kalėjimą nuteistojo sutikimu tvarka. Perkeliančioji įstaiga pateikia Kalėjimų departamentui išvadą dėl nuteistojo perkėlimo ir rašytinį nuteistojo sutikimą. Patvirtintos išvados pagrindu išduodama paskyra perkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą. Nors Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje yra nurodyta, kad asmuo, atliekantis laisvės atėmimo bausmės dalį, skirtą atlikti pataisos namuose, turi teisę kreiptis į pataisos namų administraciją su prašymu perkelti jį iš pataisos namų į kalėjimą, tačiau iš šioje nutartyje pateikto Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimo matyti, kad nuteistojo perkėlimui į kalėjimą tęsti bausmės atlikimo neužtenka nuteistojo sutikimo, reikalinga ir pataisos namų išvada dėl nuteistojo perkėlimo.

Nustatęs byloje šias faktines aplinkybes ir atsižvelgdamas į nurodytas teisės normas, teismas konstatuoja, kad Pravieniškių PN-AK neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą perkelti jį į kalėjimą tęsti bausmės atlikimo, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamus Pravieniškių PN-AK 2018 m. birželio 15 d. raštą Nr. 7-1538 ir Kalėjimų departamento 2018 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 2S-2205. Pareiškėjo prašymas panaikinti ginčijamus administracinius aktus atmestinas kaip nepagrįstas. Nepatenkinus pagrindinio skundo reikalavimo dėl ginčijamų aktų panaikinimo, atmestinas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo Pravieniškių PN-AK ir Kalėjimų departamentą perkelti pareiškėją iš Pravieniškių PN-AK į kalėjimą tęsti bausmės atlikimą.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos ir Kalėjimų departamento, iš viso 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius viešosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) (CK 6.246 straipsnis), žalos pareiškėjui padarymo faktą (CK 6.249 straipsnis) ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir neveikimo (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Taigi, nagrinėjamu atveju, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo galėtų būti patenkinamas tik nustačius neteisėtus Pravieniškių PN-AK arba Kalėjimų departamento veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pabrėžtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjų nurodomus veiksmus, iš kurių kildinama žala, neveikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Byloje nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK ir Kalėjimų departamentas nepažeidė teisės aktų reikalavimų, priimdami ginčijamus aktus. Kadangi pareiškėjo ginčijami administraciniai aktai yra pagrįsti ir teisėti, teismas konstatuoja, kad nėra vienos iš viešosios atsakomybės atlyginti neturtinę žalą sąlygos – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, o tokiu būdu nėra ir pažeistų pareiškėjo teisių ar interesų. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas.

Remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir ginčo teisiniams santykiams taikomu teisiniu reglamentavimu, konstatuojama, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmetamas. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.